Byla 2A-1142-560/2015
Dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – VĮ Valstybės turto fondas

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Bujokaitės, Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Tukompa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Tukompa“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – VĮ Valstybės turto fondas.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Tukompa“ pateikė teismui ieškinį ir prašė priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 37 200 Lt nuostolių atlyginimą, 1 200 Lt/mėn. negautų nuomos mokesčio pajamų už laikotarpį nuo 2013-04-18 iki patalpų, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ), perdavimo ieškovui, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

5Ieškovas nurodė, kad UAB „Tukompa“ yra buvusi specifinės paskirties įmonė „Tekta“, kuri Lietuvos Respublikos (toliau – LR) Vyriausybės 1992-06-08 potvarkiu Nr. 575p buvo reorganizuota ir pavadinta specifinės paskirties Vyriausybės aparato (kanceliarijos) Komunalinių paslaugų įmone. Šios įmonės tikslams įgyvendinti, LR Vyriausybė įmonei perdavė tam tikrą skaičių pastatų, tarp jų ir pastatą, esantį ( - ). 1994-05-23 potvarkiu Nr. 287p LR Vyriausybė nurodė Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonei leisti Rusijos Federacijos ambasadai laikinai naudotis pastatu, esančiu ( - ), taip pat dviejų kambarių butu, esančiu ( - ). Tame pačiame potvarkyje buvo numatyta, kad Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonė, pasikonsultavusi su LR užsienio reikalų ministerija, turi sudaryti su Rusijos Federacijos ambasada sutartį dėl teikiamų komunalinių paslaugų ir eksploatavimo išlaidų. Rusijos Federacijos ambasada patalpomis, esančiomis ( - ), neatlygintinai naudojasi nuo 1994 m. iki šiol, mokėdama tik už komunalines paslaugas.

6Ieškovas ieškinyje taip pat nurodė, kad Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonė 2006 m. buvo reorganizuota į AB „Tukompa“, kurios 99,2 proc. akcijų valdė VĮ Valstybės turto fondas, o jos eksploatuojamas turtas priklausė valstybei. 2010 m. VĮ Valstybės turto fondas užbaigė AB „Tukompa“ privatizavimo sandorį ir 99,2 proc. akcijų viešo aukciono būdu pardavė privačiam asmeniui. Tokiu būdu visas įmonės eksploatuojamas turtas tapo privati AB „Tukompa“ nuosavybė, kuri 2010-05-18 buvo pertvarkyta į UAB „Tukompa“. Ieškovas nurodė, kad dėl atsakovo kaltės ieškovas neturėjo galimybės naudotis 47,41 kv. m patalpomis, unikalus Nr. ( - ), esančiomis ( - ), nuo 2010-09-17 iki 2013-04-17 ir negalėjo gauti iš minėtų patalpų 1 200 Lt/mėn. nuompinigių, o už visą laikotarpį – 37 200 Lt (31 mėn. x 1 200 Lt/mėn.). Kadangi atsakovas negrąžina ieškovui priklausančių patalpų ir jas neteisėtai naudoja iki šiol, 1 200 Lt/mėn. nuostolių suma turėtų būti priteista iki patalpų, esančių ( - ), grąžinimo ieškovui dienos. Tokį reikalavimą ieškovas kildina iš atsakovo neveikimo, delsiant priimti sprendimą ir perduoti pagal minėtą privatizavimo sandorį ginčo turtą teisėtam savininkui, dėl kurio ieškovui kilo žala negautų pajamų pavidalu, nes jis negalėjo naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu ir gauti iš jo ekonominės naudos.

7Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko. Nurodė, kad VĮ Valstybės turto fondas 2010 m. užbaigė AB „Tukompa“ privatizavimo sandorį dėl 99,2 proc. akcijų įsigijimo. Rengdamas medžiagą dėl privatizavimo sandorio, VĮ Valstybės turto fondas nurodė, kad dviejų kambarių butas, esantis ( - ), LR Vyriausybės 1994-05-23 potvarkiu Nr. 287p yra skirtas naudojimuisi Rusijos Federacijos ambasadai, todėl ambasados iškeldinimas iš jos užimamų patalpų yra neįmanomas, kol nebus sudarytas tarpvalstybinis susitarimas. Tai liudija, kad ieškovas, sudarydamas privatizavimo sandorį, žinojo apie buto ( - ), statusą ir Lietuvos valstybės priimtus sprendimus ir įsipareigojimus šiuo klausimu, kad be pačios Rusijos Federacijos ambasados sutikimo ieškovui įsigijus nuosavybės teise šias patalpas jos nebus perduotos laisvai valdyti, naudotis ir disponuoti.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad šiuos nuostolius ieškovas nepagrįstai sieja su atsakovo neteisėtu neveikimu. Iš 2010-03-05 sutarties Nr. 102-09 dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo turinio matyti, kad šios sutarties objektu buvo ne ginčo patalpos ( - ), o UAB „Tukompa“ paprastosios vardinės akcijos, sudarančios 99,20 procentus įstatinio kapitalo (sutarties 2 p.). Todėl pagal šią sutartį Lietuvos Respublika, veikdama per trečiąjį asmenį VĮ Valstybės turto fondą, įsipareigojo perduoti ieškovui ne nekilnojamąjį turtą, o AB „Tukompa“ akcijas, ką jis ir padarė 2010-03-09 privatizavimo objekto (akcijų) nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktu. Pastarąja 2010-03-05 sutartimi Nr. 102-09 dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo atsakovas, veikdamas per trečiąjį asmenį VĮ Valstybės turto fondą, suteikė informaciją apie AB „Tukompa“, taip pat jos valdomą nekilnojamąjį turtą ne pačiam ieškovui, o akcijų pirkėjui. Pačiam ieškovui informacija apie jos valdomą nekilnojamąjį turtą (kas jį naudoja, kokiu pagrindu ir pan.) buvo žinoma, nes būtent pats ieškovas ir rengė informaciją apie privatizuojamą objektą, kuri tapo 2010-03-05 sutarties Nr. 102-09 dėl privatizavimo objekto prikimo-pardavimo dalimi. Teismas nurodė, kad byloje jau nustatyta, jog šioje informacijoje buvo nurodyta, jog ginčo patalpos ( - ), yra ieškovo žinioje, tačiau pagal sutartį yra laikinai perduotos ir naudojamos Rusijos Federacijos ambasados. Aplinkybė, kad Rusijos Federacijos ambasada ginčo patalpomis naudojasi neatlygintinai, paties ieškovo buvo tiesiogiai nurodyta 2009-02-11 AB „Tukompa“ metiniame pranešime. Konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad šias patalpas sutarties su ieškovu pagrindu kada nors naudojo ar šiuo metu naudoja atsakovas Lietuvos Respublika.

10Sprendime nurodyta, jog pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) visos pagrindinės priemonės, esančios valstybinėse įmonėse, priklausė valstybei nuosavybės teise, o dėl jų valdymo, naudojimo ir disponavimo spręsdavo valstybė teisės aktų nustatyta tvarka (97 str.). Įvertinus šį reglamentavimą, konstatuotina, kad 1994-05-23 potvarkiu Nr. 287p, 1994-06-06 pastato ir buto, skirtų naudotis Rusijos Federacijos ambasadai perdavimo, sutartimi atsakovas, veikdamas per savo institucijas – LR Vyriausybę, LR užsienio reikalų ministeriją, kaip tuometinis viso ieškovo valdomo turto, tarp jų patalpų ( - ), savininkas, išreiškė valią dėl šio turto panaudojimo, kuriai turėjo paklusti ir pakluso turto patikėtinis ieškovas. Todėl buto ( - ), neatlygintino naudojimo santykiai 1994-06-06 susaistė ne ieškovą kaip turto savininką, iš vienos pusės, ir atsakovą kaip turto naudotoją, iš kitos pusės, o atsakovą ir ieškovą kaip turto savininką ir patikėtinį, iš vienos pusės, ir Rusijos Federacijos ambasadą kaip patalpų naudotoją, iš kitos pusės. Nurodė, kad šiuo metu nuosavybės teisė į patalpas ( - ), yra pasikeitusi, šias patalpas nuosavybės teise pagal nekilnojamojo turto registro duomenis nuo 2010-09-17 valdo ieškovė. Šalys byloje nekėlė ginčo dėl ieškovo nuosavybės teisės į šias patalpas atsiradimo pagrindo, jo nuosavybės teisės nekvestionavo. CK 4.48 str. 2 d. numato, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.643 str. panaudos davėjas turi teisę daiktą parduoti trečiajam asmeniui, tokiu atveju naujam daikto savininkui ar naudotojui pereina teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą panaudos sutartį, jeigu registruotina panaudos sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre arba apie ją naujasis savininkas ir naudotojas sutarties sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti. Nurodo, jog UAB „Tukompa“ nuo pat jų suteikimo naudoti Rusijos Federacijos ambasadai žinojo apie tai, kad patalpos ( - ), yra suteiktos ambasadai naudotis neatlygintinai, todėl ieškovui įgijus nuosavybės teisę į šias patalpas, jis įgijo pareigą suteikti šias patalpas naudotis neatlygintinai Rusijos Federacijos ambasadai 1994-06-06 sutartyje nustatyta tvarka. Tokį ieškovo įsipareigojimą sąlygojo ne tam tikri atsakovo neteisėti veiksmai ar neveikimas, o būtent ieškovo nuosavybės teisės į ginčo patalpas įgijimas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė byloje jo nurodomų atsakovo neteisėtų veiksmų kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, o civilinei atsakomybei atsirasti būtina civilinės atsakomybės sąlygų visuma – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ir kaltė, teismas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų plačiau nepasisakė, o ieškovo ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

12Ieškovas UAB „Tukompa“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, todėl nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų, kaip būtinos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti. Pažymėjo, kad viešąja nuosavybe galima disponuoti tik įstatymo nustatytais atvejais ir būdais. Tokį reglamentavimą įtvirtina 1998 m. gegužės 12 d. Nr. VIII-729 Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnio 4 punktas, pagal kurį sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybės turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Ieškovui iki jo privatizavimo, jokie disponavimo ginčo turtu įgaliojimai nebuvo suteikti ir jis jokių sprendimų, susijusių su Rusijos Federacijos ambasados naudojamomis patalpomis, disponavimo šiuo turtu neatliko, nebuvo atsakovo ir Rusijos Federacijos ambasados susitarimų šalimi, todėl negalėjo užtikrinti valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo efektyvumo ir racionalumo. Komunalinių paslaugų sutarties Rusijos Federacijos ambasada nesudarė su ieškovu dėl Rusijos Federacijos ambasados vengimo šią sutartį pasirašyti. Be to, 1994-05-23 potvarkiu Nr. 287p nėra nurodyta, kad ginčo patalpos Rusijos Federacijos ambasadai yra suteikiamos neatlygintinai. Apie tai nebuvo nurodyta AB „Tukompa“ privatizavimo informaciniame leidinyje.

13Apelianto teigimu, Rusijos Federacijos ambasada ignoruoja ieškovo prašymus dėl nuomos ir aptarnavimo sutarties sudarymo, motyvuodama atsakovo išleistu 1994-05-23 potvarkiu Nr. 287p bei atsakovo su Rusijos Federacijos ambasada 1994-06-06 sudaryta sutartimi. Kadangi ginčo butas buvo įtrauktas į ieškovo balansą kaip bendrovės nuosavybės teise valdomas turtas, o Rusijos Federacijos ambasada yra nurodyta, kaip nuomininkas, nes 1994-05-23 potvarkis nenumatė neatlygintinio naudojimosi butu, tas turėjo įtakos atsakovui priklausančio AB „Tukompa“ akcijų paketo kainai. Tokiu būdu atsakovas, gavęs akcijų paketo kainą, netiesiogiai gavo apmokėjimą ir už perleistą ginčo butą, tačiau faktiškai ieškovui šio turto neperdavė ir tokiais veiksmais sukėlė ir šiuo metu sukelia ieškovui žalą. Taip pat byloje yra įrodymų, kad ieškovas valdo butą nuosavybės, o ne patikėjimo teise.

14Skunde teigiama, jog LR Vyriausybės 2002-12-03 nutarimu Nr. 1890 patvirtintoje Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos 6 p. numatė, kad valstybės turtas gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis vykdant tarpvalstybinius susitarimus ne ilgesniam kaip 5 metų terminui. Panaudos subjektams prie rengiamo LR Vyriausybės nutarimo pateikusiems rašytinį įsipareigojimą jame numatytu laikotarpiu panaudoti savo lėšas perduoto nekilnojamojo daikto kapitaliniams remontui, panaudos sutarties terminas gali būti ilgesnis, bet ne daugiau kaip 20 metų, o panaudos sutartyje numatoma, kad ji turi būti nutraukta prieš terminą, jeigu subjektas įsipareigojime numatytu laikotarpiu nevykdė jam perduoto nekilnojamojo daikto kapitalinio remonto. Atsakovas nėra pateikęs jokios informacijos apie tai, kad Rusijos Federacijos ambasada yra įsipareigojusi panaudoti savo lėšas perduoto buto kapitaliniam remontui, nors šiuo butu naudojosi daugiau nei 20 metų.

15Nurodo, jog teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad ieškovas prašomus priteisti nuostolius nepagrįstai sieja su atsakovo neteisėtu neveikimu, tačiau savarankiškai ginčo teisinio santykio nekvalifikavo bei nenurodė ieškovui kaip jam būtų galima tinkamai apginti jo disponavimo ginčo butu pažeistą teisę. Ieškovo nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl ši aplinkybė turėjo esminės įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui.

16Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo vertinimu, apeliantas nurodo bendro pobūdžio teiginius, kad nagrinėjamu atveju valstybės neteisėti veiksmai pasireiškė Vyriausybės neveikimu delsiant priimti sprendimą ir perduoti pagal privatizavimo sandorį ginčo turtą teisėtam savininkui. Kadangi šiuo metu nuosavybės teisė į patalpas yra pasikeitusi, šias patalpas nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. valdo ieškovas, tai ieškovui įgijus nuosavybės teisę į šias patalpas, jis įgijo ir pareigą suteikti šias patalpas naudotis neatlygintinai Rusijos Federacijos ambasadai 1994 m. birželio 6 d. nustatyta tvarka.

17IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Apeliacinis skundas atmestinas.

19Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.).

20Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

21Apelianto teigimu, valstybės neteisėti veiksmai pasireiškė iš esmės Vyriausybės neveikimu, delsiant priimti sprendimą ir perduoti pagal privatizavimo sandorį ginčo turtą teisėtam savininkui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apelianto argumentu. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Civilinei atsakomybei atsirasti būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala nukentėjusiojo turtui ar asmeniui, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas ieškovas nepagrįstai sieja nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu. UAB „Tukompa“ nuo pat patalpų suteikimo naudoti Rusijos Federacijos ambasadai žinojo apie tai, kad patalpos yra suteiktos ambasadai naudotis neatlygintinai, todėl ieškovui įgijus nuosavybės teisę į šias patalpas, jis įgijo pareigą suteikti šias patalpas naudotis neatlygintinai Rusijos Federacijos ambasadai 1994-06-06 sutartyje nustatyta tvarka. Tokį ieškovo įsipareigojimą sąlygojo ne tam tikri atsakovo neteisėti veiksmai ar neveikimas, o būtent ieškovo nuosavybės teisės į ginčo patalpas įgijimas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pats rengė informaciją apie privatizuojamą objektą, tai yra žinojo, kad nuosavybėn įgyja turtą su tam tikrais apsunkinimais (butas yra perduotas Rusijos Federacijos ambasadai naudotis neapibrėžtam laikui) bei į tai, kad CK 4.48 straipsnio 2 dalis numato, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentą, kad neteisėti veiksmai pasireiškė Vyriausybės neteisėtu delsimu perduoti privatizuotą daiktą teisėtam savininkui.

22Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad teismas, nusprendęs, jog ieškovas prašomus priteisti nuostolius nepagrįstai sieja su atsakovo neteisėtu neveikimu, savarankiškai ginčo teisinio santykio nekvalifikavo bei nenurodė ieškovui kaip jam būtų galima tinkamai apginti jo disponavimo ginčo butu pažeistą teisę. Taip pat laiko, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė, įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose. Teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Pareiškiantis ieškinį asmuo turi aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti šalių teisinę taiką (CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Taigi proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2014). Materialiosios teisės požiūriu, pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir mastą, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). Toks teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas atitinka dispozityvumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus kai tam tikrų kategorijų bylose reikia apginti viešąjį interesą. Tačiau ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Šiuo klausimu teismų praktika yra aiški ir nuosekli, kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą išaiškinta, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010). Pabrėžtina, kad ginčo objektą (ieškinio pagrindą, dalyką) byloje gali apibrėžti tik ieškovas (CPK 42 straipsnio 1 dalis), o teismas bylą nagrinėja pareikštų reikalavimų ribose ir privačiame ginče (dispozityvioje byloje) negali jų peržengti (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

23Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipdamasis į teismą pasirinko savo teisių gynimo būdą, t. y. siekia, jog jam būtų atlyginti nuostoliai, kilę dėl, jo nuomone, neteisėtų atsakovo veiksmų. Aplinkybė, jog ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas ir ieškovo netenkina toks bylos rezultatas savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavimo šios bylos ginčo teisinius santykius. Anksčiau išdėstyta teismų praktika patvirtina, kad ieškovui pasirinkus savo teisių gynimo būdą pirmosios instancijos teismas neturi nei teisės, nei pareigos jį keisti. Pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo skundžiamame sprendime teikti rekomendacijas, kokiu kitu būdu ieškovui reikėtų ginti savo teises, kadangi tokiu atveju galėtų kilti klausimas dėl šalių lygiateisiškumo principo laikymosi. Taip pat pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Akcentuotina, kad abstraktūs teiginiai dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo nėra pakankami kvestionuoti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė tinkamai įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, todėl nėra pagrindo konstatuoti buvus įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinių teisės normų pažeidimą.

24Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad apie 1994-06-06 sutartį jam tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina šį apelianto argumentą. Bylos duomenys patvirtina (t. 1., b. l. 72-73), kad ieškovas (tuo metu LR Vyriausybės kanceliarijos akcinė komunalinių paslaugų bendrovė) vėliausiai 2003-02-11, t. y. iki nuosavybės teisių į butą, esantį ( - ), ieškovui įgijimo, žinojo apie 1994-06-06 sutartį ir jos turinį –aplinkybę, jog Rusijos Federacijos ambasada patalpomis leistina naudotis neatlygintinai. Teiginiai, kad LR Vyriausybės 1994-05-23 potvarkyje Nr. 287p nėra nurodyta, jog ginčo patalpos Rusijos Federacijos ambasadai yra suteikiamos neatlygintinai, apeliacinės instancijos teismo taip pat vertintini kaip nepagrįsti. Priešingai, nors potvarkio tekstas expressis verbis nenumato neatlygintino patalpų naudojimosi, tačiau potvarkio turinys leidžia daryti išvadą, jog Rusijos Federacijos ambasadai patalpomis turi būti leidžiama naudotis neatlygintinai. Tai, kas išdėstyta reiškia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog ieškovui buvo žinoma apie neatlygintiną anksčiau nurodytų patalpų naudojimą.

25Apeliantas laiko, kad teismo išvada, jog buto, esančio ( - ), neatlygintino naudojimo santykiai 1994-06-06 sutarties pagrindu susaistė ne ieškovą kaip turto savininką, iš vienos pusės, ir atsakovą kaip turto naudotoją, iš kitos pusės, o atsakovą ir ieškovą kaip turto savininką ir patikėtinį, iš vienos pusės ir Rusijos Federacijos ambasadą kaip patalpų naudotoją, iš kitos pusės, prieštarauja LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 4 punkto nuostatoms, reglamentuojančioms valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo patikėjimo teise. Mano, kad vadovaujantis šiuo punktu, patikėjimo teisė į ginčo butą pasibaigė 2006-05-16, kada LR Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonė buvo reorganizuota į AB „Tukompa“, kuri po reorganizavimo nebeįgyvendino valstybinių funkcijų. Teigia, kad bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas ginčo butą valdo nuosavybės, o ne patikėjimo teise. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto teiginius laiko nepagrįstais. Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie teisės aktai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia tai, kad netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus šių galiojimui, taip pat tai, kad įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, t. y. įstatymas negalioja atgaline tvarka (lex retro non agit), jei to tiesiogiai nenustatyta įstatyme. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-783/2000; 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001). Šiuo atveju 1994-06-06 sutarties, iš kurios pirmosios instancijos teismas kildina panaudos teisinius santykius, sudarymo metu LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas negaliojo, todėl šio įstatymo nuostatos vertinant 1994-06-06 sutartį, iš jos kylančius santykius ir jais siejamus subjektus negali būti taikytinos. Kitas ieškovo argumentas, susijęs su LR Vyriausybės 2002-12-03 nutarimu Nr. 1890 patvirtinta Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarka ir jos 6 punktu, numatančiu perduodamo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis valstybės turto terminus ir tvarką. Kaip ir anksčiau nurodytas valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, taip ir LR Vyriausybės 2002-12-03 nutarimu Nr. 1890 patvirtinta Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarka 1994-06-06 sutarties sudarymo metu negaliojo, todėl nagrinėjamu atveju negali būti taikoma. Dėl šios priežasties negali būti vertinama, kaip Rusijos Federacijos ambasada laikosi šios nustatytos tvarkos dėl, pavyzdžiui, perduoto turto kapitalinio remonto ir jam skirtų lėšų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, kad ginčo, jog nurodytas nekilnojamasis turtas ieškovui priklauso nuosavybės teise byloje nekilo. Vadovaujantis galiojančiais ir nenuginčytais VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis ieškovo nuosavybės teisės į butą, esantį ( - ), Vilnius, įregistruotos nuo 2010-09-17 (t. 1, b. l. 37-38). Apibendrinus išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisingumo ir pagrįstumo. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas neišsprendė kausimo dėl Rusijos Federacijos ambasados įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos medžiaga patvirtina, jog klausimas dėl trečiojo asmens įtraukimo į bylą pirmosios instancijos teismo buvo sprendžiamas (t. 1, b. l. 88), dėl šios priežasties nėra pagrindo laikyti šį apelianto argumentą pagrįstu ir sudarančiu pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui.

26Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė ginčo klausimui taikytinas teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27Kadangi apelianto apeliacinis skundas atmestinas, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos.

28Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

Nutarė

29Ieškovės UAB „Tukompa“ apeliacinį skundą atmesti.

30Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas UAB „Tukompa“ pateikė teismui ieškinį ir prašė priteisti iš... 5. Ieškovas nurodė, kad UAB „Tukompa“ yra buvusi specifinės paskirties... 6. Ieškovas ieškinyje taip pat nurodė, kad Vyriausybės kanceliarijos... 7. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko. Nurodė, kad VĮ Valstybės... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį... 10. Sprendime nurodyta, jog pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 12. Ieškovas UAB „Tukompa“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo... 13. Apelianto teigimu, Rusijos Federacijos ambasada ignoruoja ieškovo prašymus... 14. Skunde teigiama, jog LR Vyriausybės 2002-12-03 nutarimu Nr. 1890 patvirtintoje... 15. Nurodo, jog teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad ieškovas prašomus... 16. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo ieškovo... 17. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 18. Apeliacinis skundas atmestinas.... 19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 20. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir... 21. Apelianto teigimu, valstybės neteisėti veiksmai pasireiškė iš esmės... 22. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad teismas, nusprendęs, jog... 23. Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipdamasis į teismą pasirinko savo teisių... 24. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad apie 1994-06-06 sutartį jam tapo... 25. Apeliantas laiko, kad teismo išvada, jog buto, esančio ( - ), neatlygintino... 26. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos apskųsto pirmosios... 27. Kadangi apelianto apeliacinis skundas atmestinas, jo patirtos bylinėjimosi... 28. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str.... 29. Ieškovės UAB „Tukompa“ apeliacinį skundą atmesti.... 30. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą palikti...