Byla 3K-3-105/2013

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Laužiko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 27 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) (jo teisių perėmėja – R. V.) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki nacionalizacijos jo tėvas P. V. (P. V.) nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime valdė 28,5 ha ploto žemės sklypą, 1938–1939 metais įgytą iš S. P. (S. P.).

5Vilniaus rajono apylinkės teismas 2004 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo A. V. pareiškimą atmetė, konstatavęs, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas neįrodytas: sistemiškai įvertinus teismui pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus ir kitą medžiagą padaryta išvada, jog iki nacionalizacijos P. V. nepirko žemės iš S. P., todėl negalėjo jos valdyti nuosavybės teise. Šį teismo sprendimą Vilniaus apygardos teismas 2004 m. liepos 12 d. nutartimi paliko nepakeistą.

6Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, pateikdamas naują rašytinį įrodymą – 1939 m. birželio 15 d. notarinį aktą, reg. Nr. 1823, patvirtintą notaro Jano Buyko, kuriame nurodyta, kad S. P. ir P. P. pardavė P. V. jiems priklausantį (duomenys neskelbtini) dvarelį, kurio plotas yra 32,60 ha. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 12 d. nutartimi atnaujino procesą byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o 2007 m. vasario 12 d. sprendimu panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 31 d. sprendimą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki nacionalizacijos P. V. (gim. 1911 m. gegužės 14 d.) valdė 32,6 ha žemės Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini).

7Pareiškėjui Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, pateikus prašymą atnaujinti procesą byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 20 d. nutartimi atnaujino procesą byloje dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu (kad 1939 m. birželio 15 d. notarinis aktas, tikėtina, yra suklastotas).

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo atmetė.

10Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos sprendimą paliko nepakeistą.

11Apeliacinės instancijos teismas nutartį motyvavo argumentais, iš esmės analogiškais išdėstytiems pirmosios instancijos teismo sprendime. Teismai priimtuose procesiniuose sprendimuose konstatavo, kad Lietuvos centriniame valstybės archyve esančiame 1941 m. pieno gamintojų sąraše, Vilniaus apskrities DŽDT vykdomojo komiteto žemės ūkio skyriaus dokumentų fonde, (duomenys neskelbtini) 1947 m. žemės apskaitos žiniaraščių byloje, Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) kaimo 1947 m. liepos 7 d. ir (duomenys neskelbtini) vienkiemio 1947 m. gruodžio 6 d. žemės apskaitos žiniaraščių lapuose žemės naudotojas, 1949–1952 m. žiniaraščiuose P. V. nurodomas kaip skirtingo žemės ploto – atitinkamai 26 ha, 28,50 ha ir 12,50 ha skirtinguose kaimuose naudotojas bei valdytojas. Teismai sprendė, kad šie dokumentai galėtų būti vertinami tik kaip netiesioginiai P. V. nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos turėtą žemę patvirtinantys įrodymai, jeigu byloje būtų kitų pakankamų ir patikimų tokios nuosavybės teisės buvimo įrodymų, nes juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui svarbu identifikuoti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šia žeme naudojosi po žemės nacionalizacijos. Lietuvos ypatingojo archyvo duomenys leidžia spręsti, kad P. V. 1945 m. buvo sulaikytas ir ištremtas dėl jo priklausomybės kontrrevoliucinei lenkų sukilėlių organizacijai, o ne dėl kokių nors kitų priežasčių (pvz., dėl nuosavybės teise turėtos žemės, jos kiekio ir pan.). Lietuvos valstybinio archyvo ir Švenčionių valstybinio archyvo 1992 m. lapkričio mėnesio pažymėjimuose nurodyta, kad jokių žinių apie P. V. iki kolektyvizacijos nuosavybės teisėmis turėtą žemę Vilniaus apsk. (duomenys neskelbtini) kaime ne visuose išlikusiuose archyvų dokumentuose nerasta.

12Vilniaus apskrities Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 12 d. nutarime kaip nacionalizuojamų žemės plotų savininkai nurodomi P. P. ir jos sūnus S. P., o ne P. V. Nekilnojamojo turto – palivarko (duomenys neskelbtini) valsčiuje įkeitimo bylos apžiūros protokolas bei šios bylos Nr. 4266 fotokopija patvirtina, kad šiems asmenims priklausiusi (duomenys neskelbtini) dvaro dalis iš esmės nuo 1929 m. buvo įkeista Vilniaus Žemės ūkio bankui, 1939 m. liepą banko nutarimu nutarta turtą parduoti iš varžytynių, pirmosios varžytinės turėjo vykti 1939 m. gruodžio 12 d. Jokių duomenų apie tai, kad iki varžytynių bankui įkeistas nekilnojamasis turtas būtų perleistas (parduotas) kitiems asmenims, įskaitant P. V., ipotekos byloje nėra. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi notaro Jano Buyko 1923–1939 m. notariniai aktai, paskutinis aktas sudarytas 1939 m. spalio 27 d. (t. y. vėliau nei 1939 m. birželio 15 d. notarinis aktas), tačiau šio notaro 1939 m. birželio 15 d. sudarytų aktų, taip pat ir akto, kurio registro Nr. 1823, archyve saugomuose fonduose nerasta. Notarinio akto, registro Nr.1823, nėra nurodyta ir notaro Jano Buyko 1939 m. notarinių aktų knygoje esančiame vidaus apyraše. Nors šiame apyraše įtraukti ne visi 1939 m. sudaryti notariniai aktai, žinių apie tokio neįtraukimo priežastis archyve saugomuose fonduose nėra. Vilniaus – Trakų aps. (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto ipotekos knygoje Nr. 4266, kuri yra nurodyta ir 1939 m. birželio 15 d. notarinio akto I punkte kaip S. P. ir P. P. nuosavybės teisę į žemę patvirtinantis dokumentas, šio notarinio akto nerasta. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos teiginys, jog notarinis aktas nebuvo išviešintas, nes tuo buvo suinteresuotas S. P., nepagrįstas, nes notarinio akto išviešinimas nepriklausė nuo S. P. valios. Doc. dr. S. J. 2010 m. gegužės 9 d. išvadoje nurodė, kad pagal tuo metu buvusią notaro prie Hipotekos skyriaus veiksmų tvarką notarinio akto originalas buvo surašomas atitinkamo nekilnojamojo turto hipotekos knygoje, po to iš joje esančio originalo būdavo daromi nuorašai (išrašai), todėl 1939 m. birželio 15 d. notarinis aktas privalėjo būti įrašytas hipotekos knygoje Nr. 4266. Nors notaras teoriškai 1939 m. birželio 15 d. notarinio akto surašymo metu galėjo nežinoti, kad parduodamas turtas yra įkeistas Vilniaus žemės ūkio bankui, tačiau tai notarui turėjo paaiškėti perrašant hipotekos knygoje Nr. 4266 nuosavybės teisės dokumentus P. V. vardu – tai nurodyta 1939 m. birželio 15 d. notarinio akto III skyriuje. Nustatytos šios reikšmingos aplinkybės: P. P. po 1939 m. birželio 15 d. prašė Vilniaus žemės ūkio banko atšaukti žemės varžytynes, o bankas 1939 m. rugsėjo 15 d. ir 16 d. raštais pateikė atsakymus į jos prašymą, tačiau šiuose raštuose neužsimenama apie galimą bankui įkeistos žemės savininko pasikeitimą; pardavėjai pareiškė, kad dvarelis nėra niekam parduotas ar įkeistas, nėra praskolintas, jokių daiktinio pobūdžio apribojimų neturi, už tai pardavėjai prisiima visą atsakomybę; ginčo notariniame akte nėra P. P. – parduodamos žemės bendraturtės bei pirkimo–pardavimo sandorio šalies – parašo, nors notariniame akte nurodoma, jog ir P. P. asmeniškai atvyko pas notarą ir pareiškė, kad dvarelį parduoda kartu atvykusiam P. V., dėl to nepagrįstas apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad P. P. galėjo nežinoti apie tai, jog S. P. žemę pardavė.

13Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2010 m. sausio 13 d. išvadoje konstatuota tikimybė, kad tiriamo notarinio akto kopijoje rankraštinį įrašą „Inžyner S. P.“ parašė ne S. P., o įrašą „P. W.“ parašė ne P. V. Atliekant tyrimą buvo analizuojami P. V. laisvieji rašysenos pavyzdžiai 1964–1972 m. laikotarpiu – tiriami jo parašai (duomenys neskelbtini) apylinkės ūkinėse knygose. Pirmosios instancijos teismas neatmetė galimybės, kad P. V. parašas, bėgant metams, galėjo keistis, tačiau pažymėjo, kad visi P. V. parašų pavyzdžiai buvo lyginami su ginčo notariniame akte esančiu P. V. parašu ir nenustatyta nė vieno iš jų panašumo ar absoliutaus identiškumo. Jokių kitų 1939 metų ar vėlesnių (ankstesnių) laikotarpių dokumentų, kuriuose būtų P. V. parašas ir kurie galėtų būti papildomo tyrimo (pakartotinės ekspertizės, kurios prašė pareiškėja) objektas, nėra. Specialisto išvadoje dėl S. P. parašo nurodoma, kad įvertinus rašysenų bendrųjų ir specialiųjų požymių skirtumus nustatyta, kad jie yra esminiai, pastovūs ir sudaro požymių visumas, pakankamas tikėtinoms išvadoms, kad rankraštinį įrašą „Inžyner S. P.“ parašė ne S. P. Teismas pažymėjo, kad išvados, kaip rašytinio įrodymo civilinėje byloje, patikimumo laipsnį ir įrodomąją galią sustiprina ir tai, jog specialisto buvo konstatuotas ne vieno asmens, o net dviejų asmenų rankraštinių įrašų netikrumas. Nagrinėjamu atveju buvo padaryta tikėtina išvada, o kategoriška išvada nebuvo padaryta dėl to, kad tyrimui buvo pateikta dokumento kopija, o ne originalas. Atlikto notarinio akto originalo tyrimą nagrinėjamu atveju yra objektyviai neįmanoma, nes nėra žinoma, kur šis dokumentas galėtų būti, ar jis apskritai yra išlikęs, tai paneigia pareiškėjos prašymo atlikti pakartotinę ekspertizę tenkinimo prasmę. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos pateiktoje 2011 m. vasario 17 d. specialistės J. I. konsultacijoje išdėstytos pastabos nepaneigia byloje esančios specialisto išvados.

14Teismai sprendė, kad A. V. ir P. V. paaiškinimų bei parodymų apie tai, kaip sužinota apie 1939 m. birželio 15 d. notarinio akto egzistavimą ir gauta akto kopija nenuoseklumas, nekonkretumas menkina jų įrodomąją galią ir sudaro pagrindą abejoti jų teisingumu bei tikrumu, taip pat kelia abejonių dėl 1939 m. birželio 15 d. notarinio akto tikrumo. Šie parodymai prieštarauja liudytojos Z. P. parodymams, kad ji neturi jokio notarinio akto originalo ar išrašo ir niekada nėra turėjusi tokio dokumento. Apeliaciniame skunde pateikti paaiškinimai šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų prieštaravimų nepašalino.

15Įvertinęs liudytojų Z. P. (gim. 1930 m., su kuria dvare gyvenusi P. V. šeima bendravo ir su kuria palaiko ryšius dabartiniai V. šeimos nariai), F. M., T. K. civilinėje byloje bei ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymus teismas sprendė, kad galima daryti pakankamai aukšto tikėtinumo laipsnio išvadą, jog P. V. tarpukaryje buvo paprastas darbininkas, su savo pirmąja šeima gyvenęs ir dirbęs turtingų ir išsilavinusių ponų P. šeimoje jų dvare (duomenys neskelbtini), galbūt iš jų nuomodavo žemę, ją dirbo, nes iš esmės visų liudytojų parodymai apie šias aplinkybes sutapo, o parodymai dėl žemės iš P. įsigijimo (pirkimo) iki nacionalizacijos fakto – žemės įsigijimo nuosavybės teise finansinio galimumo, pirkimo datos, žemės pardavėjo, nupirktos žemės vietos, ploto – prieštaringi ir nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustų kitų liudytojų – tiek artimųjų P. V. giminaičių – antrosios žmonos O. V., vaikų tiek iš pirmosios, tiek iš antrosios santuokos – K. T., K. M., H. S., tiek buvusių kaimynų V. ir V. G. parodymai dar labiau leidžia suabejoti pirmiau nurodytų liudytojų parodymų teisingumu bei jų įrodomąja galia. Antroji P. V. žmona O. V., gim. 1924 m., ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jos vyras kažkada dirbo pas P., buvo paprastas darbininkas, neturėjo daug pinigų, todėl neturėjo ir nebūtų galėjęs turėti jokios žemės, vyras jai niekada nepasakojo, kad kada nors iš P. ar kitų asmenų buvo pirkęs kokios nors žemės. Teismai sprendė, kad nustatant juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjo pateikti įrodymai turi nekelti abejonių dėl fakto buvimo, o byloje esant prieštaringiems įrodymams, juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimas, kuris jo priėmimo metu buvo teisėtas ir pagrįstas, tačiau buvo priimtas neįvertinus naujai į bylą pateiktų duomenų, negali būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisingas šiuo metu, taigi naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas: pareiškėjos R. V. pareiškimas atmestinas.

16III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17Kasaciniu skundu pareiškėja R. V. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 27 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. V. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) kaime valdė 28,5 ha žemės sklypą, arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

181. Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į apeliacinio skundo argumentus dėl Vilniaus apskrities Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 12 d. nutarimo, kuriuo nutarta į Valstybinį žemės fondą iš V. P. ir I. P. paimti 32 ha ir 60,60 ha žemės (duomenys neskelbtini). Kadangi V. P. mirė 1929 metais, galima konstatuoti, kad Vilniaus apskrities Žemės ūkio komisijos nutarimas buvo parengtas remiantis duomenimis apie žemę iki 1929 metų.

192. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų, O. V., K. T. ir K. M. parodymais, prieštaraujančiais archyvo dokumentams, nemotyvavo, kodėl pareiškėjos nurodomų liudytojų parodymus vertino kaip prieštaringus arba nenuoseklius. Kasatorės nuomone, šie parodymai yra konkretūs ir aiškūs bei turi didesnę įrodomąją galią, nei prokuratūroje apklaustų kaimo gyventojų, gimusių po nacionalizacijos, parodymai.

203. Teismai, konstatavę, kad byloje esantys įrodymai nenuoseklūs, nepakankami juridiniam faktui nustatyti, prieštarauja vienas kitam, nevykdė CPK 443 straipsnio 8 dalies nuostatos, kad teismas turi imtis visų būtinų priemonių, jog būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės.

214. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliaciniame skunde išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų, būtent dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo skirti pakartotinį ginčo notarinio akto tyrimą, sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, kol nebus išnagrinėta baudžiamoji byla, dėl 1941 m. pieno gamintojų sąrašo, išrašų iš ūkinių knygų, liudytojų parodymų vertinimo, kodėl jie nepakankami juridiniam faktui nustatyti, dėl to darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų.

225. Teismas, notarinio akto tyrimui neskyręs pakartotinės ekspertizės, pažeidė CPK 219 straipsnį. Kasatorės nuomone, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada yra neišsami, šališka, nepakankamai aiški, nes: ekspertė netyrė notaro J. Buyko parašo; tiriant P. V. parašą, neaiškino laiko ir pasirašymo aplinkybių įtakos parašui; rašysenos ekspertizė atlikta tiriant dokumento kopiją, nors ekspertizės centro nuostatuose nurodyta, kad tokia ekspertizė negalima; teismui pateikta kitos rašysenos specialistės (buvusios ekspertės) konsultacija, kad yra pagrindas papildomam ir pakartotiniam tyrimui.

23Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo skundą atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:

241. 1941 m. pieno gamintojų sąrašas ir 1947 m. žemės apskaitos žiniaraštis sudaryti jau po nacionalizacijos, todėl nepatvirtina, kad iki nacionalizacijos P. V. 32,6 ha žemės valdė nuosavybės teise. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teisę faktą įrodančių papildomų dokumentų“ šie dokumentai, kaip ir liudytojų parodymai, gali būti tik netiesioginiai, papildomi įrodymai.

252. Liudytojų paaiškinimai, atsižvelgiant į jų turinį ir kitus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai įvertinti kaip nepakankami prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti.

263. Teismai laikėsi suformuluotų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, todėl kasatorės argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

274. Kasatorės teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų ir motyvų, yra nepagrįstas, nes reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis nereiškia, jog teismas privalo analizuoti ir pasisakyti dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento.

285. Pareiškėjos prašymas sustabdyti civilinę bylą, kol bus baigtas atliekamas ikiteisminis tyrimas, netenkintas pagrįstai, nes jo metu surinkti duomenys kompleksiškai įvertinti su civilinėje byloje esančiais duomenimis, nepriklausomai nuo ikiteisminio tyrimo baigties, sudaro pagrindą abejoti prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto buvimu ir notarinio akto, kaip tiesioginio įrodymo, tikrumu. Nustatant juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjo pateikti įrodymai turi nekelti abejonių dėl fakto buvimo, o byloje esant prieštaringiems įrodymams, juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas.

296. Teismai, neturėdami pagrindo suabejoti į bylą pateiktomis specialistų išvadomis, pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo skirti papildomą ar pakartotinį tyrimą.

30Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo skundą atmesti ir nurodo šiuos argumentus:

311. Nagrinėjamo pobūdžio bylose turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. Byloje pagrįstai konstatuota, kad kasatorės nurodytų įrodymų nepakanka nustatyti, jog P. V. ginčo žemės sklypą įsigijo pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu.

322. Kasatorė nepaneigė ikiteisminio tyrimo metu specialistų pateiktų aukšto tikėtinumo laipsnio išvadų, kad ginčo notarinis aktas yra suklastotas.

333. 1941 m. pieno gamintojų sąrašas nepatvirtina, kad iki nacionalizacijos P. V. buvo ginčo žemės savininkas.

34Teisėjų kolegija

konstatuoja:

35IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

36Dėl įrodymų vertinimo

37Kasaciniame skunde dėstomais argumentais pareiškėja nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų priimtais procesiniais sprendimais, teigdama, kad teismai netinkamai vertino rašytinius ir liudytojų parodymus, nesiėmė visų būtinų priemonių, jog būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės.

38Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.

39Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi šia įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S.ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

40Svarbu įsitikinti, kad faktiniai duomenys, kuriais teismas remiasi priimdamas sprendimą, būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant konkretaus įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008; kt.).

41Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus duomenis ir bylą nagrinėjusių teismų sprendimo bei nutarties turinį, sprendžia, kad teismai įrodymus vertino visapusiškai ir objektyviai išnagrinėję reikšmingas bylos aplinkybes, laikydamiesi pirmiau nurodytų įrodinėjimo taisyklių.

42Teismai pagrįstai akcentavo, kad juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti svarbu identifikuoti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šia žeme naudojosi po žemės nacionalizacijos, dėl to po nacionalizacijos sudaryti dokumentai būtų reikšmingi tik tuo atveju, jei byloje būtų kitų pakankamų ir patikimų žemės nuosavybės teisės buvimo įrodymų. Tokios nuostatos, formuodamas teismų praktiką, laikosi kasacinis teismas, pažymėjęs, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi aiškintis, kam nuosavybės teise priklausė turtas, dėl kurio prašoma nustatyti atitinkamą faktą, būtent tuo metu, kai buvo įvykdytas to turto nacionalizavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. J. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-375/2008). Ištyrę dokumentus, sudarytus iki nacionalizacijos ir jos metu, teismai nustatė, kad juose ginčo žemės savininkais nurodyti P. P. ir jos sūnus S. P., o ne P. V. Duomenų apie tai, kad šie savininkai iki nacionalizacijos būtų perleidę žemę ir apie jos priklausymą P. V. nuosavybės teisėmis Lietuvos centriniame valstybės saugomuose hipotekos byloje, notaro Jano Buyko notariniuose aktuose ar kituose dokumentuose nėra. Teismai, vertindami byloje pateiktą 1939 m. birželio 15 d. notarinį aktą, jo patikimumą, atsižvelgė į nurodytu jo surašymo metu galiojusius reikalavimus tokius aktus išviešinti, įrašyti hipotekos knygoje. Kadangi bylos duomenys patvirtina, kad šie reikalavimai neįvykdyti, 1939 m. birželio 15 d. notarinį aktą vertinti kaip patikimą duomenų apie nuosavybės teises šaltinį nebuvo pagrindo. Tokios išvados pagrįstumą taip pat patvirtina kiti byloje ištirti ir įvertinti įrodymai. Teismai įvertino tai, kad byloje esantys dokumentai, sudaryti tariamo nuosavybės teisių į žemę perleidimo metu, patvirtina ne šių teisių perleidimą, bet priešingai – P. P. toliau veikė kaip žemės savininkė, prašydama Vilniaus žemės ūkio banko atšaukti žemės varžytynes, jos parašo ginčo notariniame akte nėra.

43Teismai, vertindami įrodymus, konstatavę A. V. ir P. V. paaiškinimų bei parodymų nenuoseklumą, nekonkretumą, prieštaravimus liudytojos Z. P. parodymams, kad ji notarinio akto originalo ar išrašo niekada neturėjo, pagrįstai juos vertino kaip nepatikimus. Įvertinę kitų liudytojų parodymus apie P. V. ir P. santykius ir turtinę padėtį, nustatę, kad parodymai dėl žemės iš P. įsigijimo nuosavybės teise finansinio galimumo, pirkimo datos, žemės pardavėjo, nupirktos žemės vietos, ploto – prieštaringi ir nenuoseklūs, teismai, įvertinę visų įrodymų visetą, pagrįstai padarė išvadą, kad juridinę reikšmę turintis faktas, jog nacionalizacijos metu ginčo žemė nuosavybės teise priklausė P. V., negali būti nustatytas. Kasatorės argumentas, kad jos nurodytų liudytojų parodymai yra konkretūs ir aiškūs bei turi didesnę įrodomąją galią, nei prokuratūroje apklaustų asmenų parodymai prieštarauja CPK 185 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis, kurioms nepriskiriamos kasatorės nurodytos aplinkybės, siejamos su byloje apklaustų liudytojų parodymų skirtumais.

44Kasatorės nuomone, teismai, konstatavę, kad byloje esantys įrodymai nepakankami juridiniam faktui nustatyti, prieštarauja vienas kitam, nevykdė CPK 443 straipsnio 8 dalies nuostatos, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, jog būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, jog byloje surinkti įrodymai prieštarauja vieni kitiems, o jų visetas ne patvirtina, bet iš esmės paneigia pareiškėjos įrodinėjamo juridinę reikšmę turinčio fakto buvimo galimybę, savaime nelemia pareigos teismams imtis papildomų priemonių bylos aplinkybėms nustatyti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, ištyrę bei įvertinę byloje surinktus dokumentus, liudytojų parodymus, ekspertizių išvadas, tinkamai įvykdė CPK 443 straipsnio 8 dalies nuostatas. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kasatorės įvardyta teisės norma byloje dalyvaujančių asmenų neatleidžia nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 226 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-159/2007).

45Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

46Kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jos prašymų skirti pakartotinę ekspertizę ir sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai motyvavo priimtą nutartį.

47Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvertino argumentus, kuriais kasatorė nesutiko su specialisto išvada, jog ginčo notarinį aktą pasirašė ne jame nurodyti asmenys, ir, išsamiai motyvuodamas, juos atmetė. Konstatavęs, kad nustatytas ne vieno asmens, o net dviejų asmenų rankraštinių įrašų netikrumas, visi P. V. parašų pavyzdžiai buvo lyginami su ginčo notariniame akte esančiu P. V. parašu, tačiau nenustatyta nė vieno iš jų panašumo, nustatyti esminiai S. P. parašo rašysenų skirtumai, tokie įrašų skirtumai buvo pakankami tikėtino laipsnio specialisto išvadai, teismas turėjo pagrindą pirmiau nurodytus kasatorės argumentus atmesti. Pareiškėjos prašymas atlikti pakartotinę ekspertizę atmestas konstatavus, kad, nesant dokumento originalo ir dokumentų, kurie galėtų būti pakartotinės ekspertizės objektas, pakartotinė ekspertizė netikslinga. Kasatorė, nesutikdama su šia išvada, nurodytų teismų argumentų nekvestionuoja. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos baigtį lėmė ne ginčijamos ekspertizės išvados, bet visų įrodymų, įskaitant esančius baudžiamojoje byloje, viseto vertinimas, todėl ieškovės prašymai skirti pakartotinę ekspertizę, sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla, prieštarauja proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principui (CPK 7 straipsnio 1 dalis) ir pagrįstai nebuvo tenkinami.

48Pasisakydama dėl kasatorės argumento, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, neišnagrinėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Š. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl pareiškėjos nurodytų argumentų, pažymėdamas, kad jie atmestini tokiais pat motyvais, kokius nurodė pirmosios instancijos teismas, todėl pirmiau nurodytas kasacinio skundo argumentas nelaikytinas pagrįstu.

49Išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą (CPK 346 straipsnis).

50Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

51Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 18,77 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

52Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

53Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

54Priteisti valstybei iš ieškovės R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 18,77 Lt (aštuoniolika litų 77 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

55Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti... 5. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2004 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo A.... 6. Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą CPK... 7. Pareiškėjui Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, ginančiam... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 9. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 27 d. sprendimu panaikino... 10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m.... 11. Apeliacinės instancijos teismas nutartį motyvavo argumentais, iš esmės... 12. Vilniaus apskrities Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 12 d. nutarime kaip... 13. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2010 m. sausio 13 d. išvadoje... 14. Teismai sprendė, kad A. V. ir P. V. paaiškinimų bei parodymų apie tai, kaip... 15. Įvertinęs liudytojų Z. P. (gim. 1930 m., su kuria dvare gyvenusi P. V.... 16. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 17. Kasaciniu skundu pareiškėja R. V. prašo panaikinti Vilniaus rajono... 18. 1. Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į apeliacinio skundo argumentus... 19. 2. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų, O. V., K. T. ir... 20. 3. Teismai, konstatavę, kad byloje esantys įrodymai nenuoseklūs, nepakankami... 21. 4. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliaciniame skunde... 22. 5. Teismas, notarinio akto tyrimui neskyręs pakartotinės ekspertizės,... 23. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras,... 24. 1. 1941 m. pieno gamintojų sąrašas ir 1947 m. žemės apskaitos... 25. 2. Liudytojų paaiškinimai, atsižvelgiant į jų turinį ir kitus byloje... 26. 3. Teismai laikėsi suformuluotų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių,... 27. 4. Kasatorės teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl... 28. 5. Pareiškėjos prašymas sustabdyti civilinę bylą, kol bus baigtas... 29. 6. Teismai, neturėdami pagrindo suabejoti į bylą pateiktomis specialistų... 30. Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės... 31. 1. Nagrinėjamo pobūdžio bylose turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto... 32. 2. Kasatorė nepaneigė ikiteisminio tyrimo metu specialistų pateiktų aukšto... 33. 3. 1941 m. pieno gamintojų sąrašas nepatvirtina, kad iki nacionalizacijos P.... 34. Teisėjų kolegija... 35. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 36. Dėl įrodymų vertinimo... 37. Kasaciniame skunde dėstomais argumentais pareiškėja nesutinka su bylą... 38. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti... 39. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo... 40. Svarbu įsitikinti, kad faktiniai duomenys, kuriais teismas remiasi priimdamas... 41. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus duomenis ir bylą... 42. Teismai pagrįstai akcentavo, kad juridinę reikšmę turinčiam faktui... 43. Teismai, vertindami įrodymus, konstatavę A. V. ir P. V. paaiškinimų bei... 44. Kasatorės nuomone, teismai, konstatavę, kad byloje esantys įrodymai... 45. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų... 46. Kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jos... 47. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvertino... 48. Pasisakydama dėl kasatorės argumento, kad apeliacinės instancijos teismas,... 49. Išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės nurodyti... 50. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo... 51. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 18,77 Lt bylinėjimosi... 52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 53. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m.... 54. Priteisti valstybei iš ieškovės R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 18,77 Lt... 55. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...