Byla 2A-127-178/2015
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo V. D

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB bankas apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2195-567/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB bankas ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Evekas“, V. M., K. K. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo V. D..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas AB SEB bankas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su (patikslintu) ieškiniu atsakovams, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 2 471 972 Lt žalos atlyginimą, 5 % dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l. 29-41, t. 7, b.l. 142-144). Nurodė, kad tarp ieškovo ir UAB „Evekas“ laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2008 m. buvo sudarytos finansavimo bei išperkamosios nuomos sutartys: 2005-11-25 Nr. K2005-110098, 2005-12-28 Nr. K2005-120115, 2006-02-15 Nr. K2006-020083, 2006-02-15 Nr. K206-020084, 2006-08-25 Nr. K2006-080101, 2006-09-27 Nr. K2006-090146, 2007-01-25 Nr. K2006-120065, 2007-08-02 Nr. K2007-080017, 2007-09-12 Nr. K2007-090078, 2008-03-12 Nr. K2008-020181, 2008-04-24 Nr. K2008-010144, 2005-06-06 Nr. SPK2005-010058. Prie sutarčių sudaryti mokėjimų grafikai-sąskaitos, kuriuose detalizuotos UAB „Evekas“ piniginės prievolės ir jų vykdymo terminai. 2009 m. sausio mėnesį UAB „Evekas“ ėmė nebevykdyti savo piniginių prievolių sutartyse ir mokėjimo grafikuose nustatyta tvarka, todėl ieškovas 2009 m. rugsėjo 24 d. raštu kreipėsi į UAB „Evekas“ pranešdamas, kad šiam nepadengus 2 269 146,65 Lt įsiskolinimo iki 2009 m. spalio 1 d., ieškovas nuo 2009 m. spalio 2 d. sudarytas sutartis vienašališkai nutrauks. Minėtu raštu ieškovas taip pat pareikalavo atsakovo per 3 darbo dienas nuo sutarties nutraukimo dienos grąžinti visą pagal sutartis perduotą turtą. UAB „Evekas“ skolos ieškovui negrąžino, todėl ieškovas 2009 m. spalio 2 d. vienašališkai nutraukė su atsakovu sudarytas sutartis. UAB „Evekas“, vadovaujamas generalinio direktoriaus V. M. bei valdybos, kurią tuo metu sudarė V. D., V. M. ir K. K., neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė grąžinti pagal sutartis perduotą turtą. Ieškovui ėmusis teisinių priemonių jam nuosavybės teise priklausančiam turtui susigrąžinti ir pareiškus ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl skolos iš atsakovo UAB „Evekas“ priteisimo bei turto išreikalavimo, atsakovai UAB „Evekas“ vardu pareiškė du ieškinius dėl sutarčių sąlygų pakeitimo bei dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kuriais užkirto galimybę ieškovui operatyviai atsiimti turtą teisėsaugos institucijų pagalba ir apsaugoti jį nuo nuolatinio dėvėjimo ir jo vertės mažėjimo. Ieškovas pažymėjo, jog visi neteisėti veiksmai atlikti įmonei vadovaujant V. M. bei valdybos nariui K. K., todėl šie asmenys taip pat laikytini atsakingais už ieškovui padarytą žalą. Ieškovas teigia, jog atsakovams nuolat naudojant pagal lizingo sutartis perduotą ieškovo turtą, jam buvo daroma tiesioginė žala, nes turtas nuolat dėvimas praranda savo vertę. Jeigu atsakovai būtų perdavę transporto priemones laiku taip, kaip prašė ieškovas, būtų išvengta žalos dėl transporto priemonių nusidėvėjimo ir iš to kylančio transporto priemonių vertės sumažėjimo. Pasinaudodami bendrovės valdymo organų narių įgaliojimais, atsakovai V. M. ir K. K., veikdami UAB „Evekas“ vardu, priėmė sprendimą negrąžinti ieškovui turto pagal pareikalavimą, todėl UAB „Evekas“ atsisakymas grąžinti turtą ieškovui yra vadovo V. M. bei valdybos nario K. K. neteisėtų veiksmų pasekmė. Ieškovas ir atsakovas UAB „Evekas“ pagal lizingo sutartis perduotą turtą pareikalavo grąžinti, tačiau atsakovai negrąžino ir toliau naudojo jį savo veikloje (CK 2.81 str. 1 d., 6.6 str., 6.210 str., 6.263 str., 6.279 str., Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 6 d., 37 str. 10 d. 1 p.). Ieškovas prašė solidariai iš atsakovų priteisti žalą, kurią patyrė dėl neteisėtai UAB „Evekas“ naudojamų transporto priemonių nuvertėjimo laikotarpiu nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2013 m. rugsėjo 23 d.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 8, b.l. 177-184 ). Teismas nurodė, kad UAB „Evekas“ nevykdant sutartinių prievolių, ieškovas pasirinko sutarčių nutraukimą ir lizingo dalyko atsiėmimą, kartu pareikalaudamas iš UAB „Evekas“ sumokėti sumas, kurias privalėjo sumokėti iki lizingo sutarties nutraukimo dienos, taip pat delspinigius. Teismo vertinimu, šis ieškovo pasirinktas savo teisių gynimo būdas reiškia, kad prie faktiškai patirtų nuostolių dydžio negali būti priskirtas transporto priemonių nusidėvėjimo dydis, nes tokiu atveju lizingo davėjas nepagrįstai praturtėtų ir gautų didesnę finansinę naudą nei tokiu atveju, kai lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartis. Byloje nesant duomenų, kad ieškovas realizavo atsiimtą lizingo dalyką, teismas sprendė, jog nėra galimybės apskaičiuoti faktiškų nuostolių, kaip skirtumo tarp likusios neišmokėtos lizinguoto turto vertės ir turto realios pardavimo kainos, nes toks faktiškų nuostolių apskaičiavimo būdas yra pripažįstamas teismų praktikoje. Nutraukus lizingo sutartis ir ieškovui susigrąžintą lizinguotą turtą pardavus kitiems asmenims mažesne kaina nei neišpirkta (sumokėtomis lizingo įmokomis nepadengta) turto vertė, ieškovas gali patirti tiesioginius nuostolius, nes jis jau buvo nupirkęs turtą (CK 6.249 str. 1 d.). Teismas konstatavo, kad transporto priemonių nuvertėjimas negali būti priskirtas prie faktinių nuostolių dydžio, nes pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką faktiški nuostoliai apskaičiuojami, kaip skirtumas tarp likusios neišmokėtos lizinguoto turto vertės ir turto realios pardavimo kainos, kuri paaiškės tik realizavus lizinguotą turtą. Nagrinėjamu atveju teisei į nuostolių atlyginimą teisiškai reikšmingas yra likusios neišmokėtos lizinguoto turto vertės dydis, bet ne transporto priemonių nuvertėjimo dydis, atsižvelgiant į tai, kad tikroji transporto priemonių vertė paaiškės tik realizavus lizinguotą turtą, po ko ieškovas turės galimybę kreiptis dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka. Ta aplinkybė, kad transporto priemonės nuvertėja, savaime nėra pakankamas kriterijus žalai ir jos dydžiui nustatyti. Taip pat aplinkybė, kad UAB „Evekas“ kreipėsi kitose civilinėse bylose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir šios priemonės buvo pritaikytos, savaime nereiškia bendrų tyčinių neteisėtų atsakovų veiksmų, teisės kreiptis į teismą realizavimas dėl UAB „Evekas“ galimai pažeistų teisių gynimo teismine tvarka savaime neįrodo atsakovų bendrų tyčinių neteisėtų veiksmų, nes nagrinėjamoje byloje nėra pateikti duomenys, kad atsakovų veiksmai buvo pripažinti neteisėtais CPK 95 straipsnio kontekste. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai atliko bendrus tyčinius neteisėtus veiksmus dėl transporto priemonių nuvertėjimo. Tai, kad V. M. vykdė savo, kaip atsakovo įmonės vadovo pareigas, kartu būdamas ir įmonės valdybos narys, o K. K. buvo įmonės valdybos narys, nesukuria atsakovų solidarios civilinės atsakomybės, nes teismas nenustatė jų neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir kaltės dėl prašomos iš jų priteisti žalos atlyginimo dėl transporto priemonių nuvertėjimo. Teismas nurodė, kad tiek 2013 m. rugsėjo 6 d. ekspertizės akto išvados, tiek ekspertės A. K. apklausos duomenys savaime neįrodo, kad atsakovai solidariais veiksmai padarė ieškovui 2 471 972 Lt žalos dėl transporto priemonių nuvertėjimo. Teismas kritiškai vertino minėto ekspertizės akto išvadas, nes ekspertė A. K. apžiūrėjo ne visas transporto priemones, akte neįvardindama konkrečių transporto priemonių apžiūros duomenų ir atlikto lyginamuoju metodu vertinimo su analogišku turtu duomenų bazių rodiklių.

7Aplinkybės dėl atsakovų V. M. ir K. K. gautų pajamų laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir UAB „Evekas“ 2014 m. balandžio 28 d. pažyma, kurioje nurodyta, jog K. K. UAB „Evekas“ dirbo patarėju komercijai iki 2011 m. vasario 28 d., teismo vertinimu, savaime nesudaro teisinio pagrindo taikyti civilinę atsakomybę. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą ieškinio patenkinimui.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

9Ieškovas AB SEB bankas (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 8, b.l. 195-213). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Atsakovų elgesys buvo įvertintas netinkamai. Teismas atsakovų veiksmų ir tikrųjų tikslų, kurių jie siekė savo ieškiniais ir pradėtais procesais, plačiau sprendime neanalizavo, tik lakoniškai pasisakė, kad kreipimasis į teismą savaime nėra neteisėtas. Apelianto teigimu, atsakovai piktnaudžiavo įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis, todėl jų veiksmai vertintini kaip neteisėti. Apeliantas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl skolos priteisimo ir turto išreikalavimo (civilinė byla Nr. 2-3325-178/2010). Minėtoje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas UAB „Evekas“ turtas, kuris perduotas saugoti apeliantui. Tačiau UAB „Evekas“ pareiškė ieškinius dėl sutarčių sąlygų pakeitimo (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-689-129/2010) ir sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1523-104/2011), kurie teismų pripažinti nepagrįstais. Apelianto teigimu, minėti ieškiniai buvo pareikšti tik dėl akių, t.y. nesiekiant jais sukurti realių pasekmių, naudojantis jais tik kaip priemone kuo ilgiau išsaugoti iš apelianto gautų transporto priemonių valdymą ir jomis toliau sėkmingai naudotis. Tai patvirtina pats ieškinių turinys, tiek atsakovo elgesys civilinio proceso metu. UAB „Evekas“ vardu ieškiniai teismams pareikšti 2009 m. spalio 27 d. ir 2010 m. vasario 22 d. po to, kai apeliantas kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl skolos priteisimo bei transporto priemonių išreikalavimo ir teismo 2009 m. spalio 21 d. nutartimi įpareigojimo atsakovą UAB „Evekas“ transporto priemones perduoti saugoti apeliantui.
  2. Nepaisant UAB „Evekas“ pareikštų ieškinių nepagrįstumo, atsakovų tikslai ir toliau naudotis transporto priemonėmis UAB „Evekas“ komercinėje veikloje buvo įgyvendinti, nes civilinėje byloje Nr. 2-689-129/2010 pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios apeliantui perimti UAB „Evekas“ transporto priemones. Taip pat iki bus priimtas sprendimas bylose dėl sutarčių vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarčių sąlygų pakeitimo buvo sustabdyta civilinė byla Nr. 2-3325-178/2010 dėl skolos priteisimo ir turto išreikalavimo. Apeliantas nurodo, kad po ilgų procesų transporto priemones pavyko atsiimti tik 2014 m. kovo mėnesį. Apelianto teigimu, tokie atsakovų veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CK 1.137 straipsnio 2 dalies ir 95 straipsnio prasme, todėl yra neteisėti, dėl ko yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę.
  3. Jeigu ir būtų pripažinta, kad atsakovų veiksmuose nėra piktnaudžiavimo teise požymių, civilinė atsakomybė jiems taikytina CPK 146 straipsnio 2 dalies pagrindu. Tačiau skundžiamame sprendime dėl šio civilinės atsakomybės pagrindo visiškai nepasisakyta, nors apeliantas ieškinyje juo rėmėsi.
  4. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu įpareigojo UAB „Evekas“ grąžinti transporto priemones, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 2 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą. Tačiau atsakovai vėl ėmėsi veiksmų, vilkinančių šių sprendimų vykdymą. V. M. pateikė Kauno apygardos teismui prašymą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas ginčo turtą atsiimti vykdymo proceso metu, kurios panaikintos Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartimi. Pastarąja nutartimi palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartis, kuria atsisakyta iškelti UAB „Evekas“ restruktūrizavimo bylą. Be to, antstoliui pradėjus vykdymo veiksmus, UAB „Evekas“ vadovas V. M. pateikė du skundus dėl antstolių veiksmų, taip pat Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė nepagrįstą prašymą dėl proceso atnaujinimo bei prašymą stabdyti vykdymo veiksmus.
  5. Atsakovai atsisakė grąžinti pagal lizingo sutartis perduotą turtą apeliantui, jį toliau naudojo UAB „Evekas“ komercinėje veikloje – krovinių pervežimams keliais vykdyti, todėl šiam turtui buvo padaryta tiesioginė žala, nes turtas prarado savo vertę. Ekspertizės akte nustatyta, kad transporto priemonės nuo 2009 m. spalio mėnesio iki 2013 m. rugsėjo 23 d. nuvertėjo 2 471 972 Lt. Ši suma, apelianto teigimu, ir sudaro jam padarytos žalos dydį. Teismas nepagrįstai sprendė, kad transporto priemonių nusidėvėjimo dydis negali būti priskirtas prie faktiškai patirtų nuostolių, nes pagal teismų praktiką žala gali būti laikomas ir turto nuvertėjimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-214/2005; 2010 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-134/2010).
  6. Realizavus transporto priemones ir paaiškėjus galutiniam nuostolių dydžiui, apeliantas pasilieka sau teisę kreiptis į teismą dėl likusios nuostolių dalies atlyginimo. Apelianto teigimu, akivaizdu, kad prašoma priteisti 2 471 972 Lt suma visų apelianto nuostolių nepadengs, todėl apeliantas nesutinka su teismo argumentu, kad jis, priteisus šią sumą, gautų didesnę finansinę naudą nei skaičiuojant skirtumą tarp neišmokėto lizinguoto turto vertės ir realios pardavimo kainos.
  7. Nepagrįstas teismo argumentas dėl ekspertizės akto vertinimo kritiškai, nes tai, kad atliekant ekspertizę buvo apžiūrėtos ne visos transporto priemonės, savaime nereiškia, jog jos buvo įvertintos neteisingai. Tai, kad kai kurios transporto priemonės buvo vertinamos iš nuotraukų, savaime nereiškia, jog jų vertė nustatyta netinkamai ir ekspertizės išvados neteisingos. Byloje nėra nei vieno įrodymo, paneigiančio, jog transporto priemonės nurodytu laikotarpiu būtų nuvertėjusios mažesne suma. Todėl, nustatant žalos dydį, turi būti vadovaujamasi teismo ekspertizės aktu, kurio patikimumu abejoti nėra pagrindo.
  8. Šiuo atveju egzistuoja tiesioginis, betarpiškas priežastinis ryšys tarp apelianto patirtų nuostolių ir neteisėtų atsakovų veiksmų, nes jei atsakovai būtų perdavę transporto priemones dar 2009 m. spalio mėnesį ir nebūtų ėmęsi piktavališkų veiksmų užkirsti kelio transporto priemonių atsiėmimui, akivaizdu, kad transporto priemones apeliantas būtų nedelsiant realizavęs. Todėl transporto priemonių nusidėvėjimo ir iš to kylančio transporto priemonių vertės sumažėjimo bei žalos apskritai būtų išvengta.
  9. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas neįrodė atsakovų kaltės. Apelianto teigimu, jis atsakovų kaltės net ir neprivalo įrodinėti. Be to, akivaizdu, kad atsakovai nuolat veikė kryptingai ir tyčia, turint vienintelį tikslą kuo ilgiau UAB „Evekas“ valdyme išsaugoti transporto priemones ir jomis neatlygintinai naudotis komercinėje veikloje. UAB „Evekas“ per daugiau nei keturis metus apeliantui nesumokėjo nė vieno lito, nors transporto priemones nuolat dėvėjo savo veikloje.
  10. Nepagrįstas teismo argumentas, kad nėra teisinio pagrindo taikyti civilinę atsakomybę V. M. ir K. K. atžvilgiu, nes nurodyti neteisėti UAB „Evekas“ veiksmai atlikti įmonei vadovaujant generaliniam direktoriui ir jos valdybos nariui V. M. bei valdybos nariui K. K.. Todėl šie asmenys taip pat laikytini atsakingais už apeliantui padarytą žalą. Patirta žala yra visų atsakovų bendrų veiksmų rezultatas, V. M. ir K. K. neabejotinai žinojo apie UAB „Evekas“ veiksmų neteisėtumą, asmenys yra tarpusavyje susiję, vienas apie kitą žino, juos siejo bendra kaltė, todėl visi kartu turi atsakyti solidariai.

10Atsakovas K. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą (t. 8, b.l. 229-231). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

  1. Byloje nenustatyta ir jokiais įrodymais nepagrįsta, kad K. K. kaip nors būtų veikęs rengiant ir teikiant apelianto nurodytus procesinius dokumentus bei dalyvaujant teismų nagrinėtose civilinėse bylose bei priėmęs konkrečius sprendimus. K. K. nei kaip akcininkas, nei kaip valdybos narys neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių apeliantas būtų patyręs nuostolius. V. K. apie pareikštus ieškinius iš esmės tapo žinoma tik 2010 m. pavasarį.
  2. Byloje nenustačius ir įrodymais nepagrindus aplinkybių, kad iki ieškinių pateikimo teismui įmonės vadovas pateikė valdybai kokią nors medžiagą, informaciją, susijusią su įmonės siekiu kreiptis į teismą, bei nesant įrodymų apie tai, kad valdyba šią medžiagą būtų analizavusi ir vertinusi bei priėmusi dėl to sprendimus, apelianto argumentai dėl K. K. neteisėtų veiksmų atlikimo yra nepagrįsti.
  3. Pagal UAB „Evekas“ įstatuose nustatytą atskirų valdymo organų kompetenciją K. K., net ir nesutikdamas su įmonės vadovo – direktoriaus, atitinkamais sprendimais, neturėjo įgaliojimų vienašališkai priimti ir vykdyti sprendimus dėl įmonės veiklos organizavimo, juo labiau kreiptis į teismą dėl įmonės pareikštų ieškinių atsiėmimo/atsisakymo ar grąžinti apeliantui transporto priemones.
  4. Valdyba kaip UAB „Evekas“ valdymo organas veikė iki įmonės akcininkų sprendimo dėl įstatų pakeitimo priėmimo, t.y. iki 2010 m. rugsėjo 3 d., o K. K. akcininku buvo iki 2010 m. sausio 25 d. Tokiu būdu atsakovo kaip valdybos nario neva neteisėtų veiksmų atlikimas yra apibrėžtas konkrečiu tokių veiksmų atlikimo terminu – iki 2010 m. rugsėjo 3 d. Ta aplinkybė, kad atsakovas iki 2011 m. vasario 28 d. įmonėje dirbo pagal darbo sutartį, laikytina nereikšminga, nes ieškinys K. K. atžvilgiu pareikštas dėl civilinės atsakomybės taikymo jam kaip įmonės valdybos nariui, o ne darbuotojui.

11Atsakovas UAB „Evekas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 8, b.l. 234-240). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

  1. Apeliantas neįrodė ir negali įrodyti nė vienos būtinosios sąlygos UAB „Evekas“ ar kitų atsakovų civilinei atsakomybei atsirasti. UAB „Evekas“ teisėtai ir sąžiningai pasinaudojo teise prašyti teisminės gynybos, siekdamas išimtinai išsaugoti įmonę kaip veikiantį rinkos subjektą ir išspręsti kilusius laikinus finansinius sunkumus bei apginti visų savo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Esant pasaulinei ūkinei – finansinei krizei su visais įmonės kreditoriais pavyko susitarti dėl finansinių įsipareigojimų vykdymo scenarijaus, išskyrus apeliantą. Veikiant išimtinai įmonės ir visų jos kreditorių interesais, UAB „Evekas“ pareiškė ieškinius apeliantui dėl sutarčių išsaugojimo ir pakeitimo, nes įmonės veikla, priėmus apelianto siūlytas sutarčių pakeitimų sąlygas, būtų buvusi nepagrįstai apribota, o apeliantas būtų sukūręs sau pranašumą tiek prieš įmonę, tiek prieš kitus jos kreditorius. Be to, atsakovas, nutraukus sutartis ir perdavus lizinguojamus daiktus apeliantui, būtų patyręs nepagrįstai didelius nuostolius ir galimai nebegalėjęs tinkamai vykdyti finansinių įsipareigojimų savo kreditoriams, tarp jų ir apeliantui.
  2. Aplinkybę, kad UAB „Evekas“ tinkamai (pagrįstai ir teisėtai) realizavo savo teisę į teisminę gynybą, ne kartą patvirtino ir kitą bylą nagrinėję teismai. Kitoks įmonės veiksmų traktavimas reikštų neteisėtą jau priimtų ir apeliantui prejudicinę galią turinčių teismų sprendimų revizavimą. Be to, UAB „Evekas“ pareikštų ieškinių pagrįstumą (prima facie) patvirtino bylas nagrinėję teismai, taikydami laikinąsias apsaugos priemones – draudimą apeliantui perimti lizinguojamas transporto priemones. Nei įmonės, nei jo valdymo organų veiksmuose nebuvo ir nėra jokių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, ką jau yra patvirtinę kitas bylas nagrinėję teismai (CPK 18 str., 182 str. 2 p., 279 str. 4 d.).
  3. Mokėjimai apeliantui nebuvo vykdomi dėl jo paties atsisakymo priimti bet kokius mokėjimus iš UAB „Evekas“. Pastarasis ir jo valdymo organai nuolat ir ne kartą siūlė apeliantui sumažinti savo įsipareigojimus, vykdyti mokėjimus, kol vyksta bylų nagrinėjimas, tačiau visus šiuos pasiūlymas apeliantas atmetė, į didesniąją jų dalį netgi neatsakydamas. UAB „Evekas“ siekė išsaugoti su apeliantu sudarytas sutartis ir jas vykdyti, tačiau tik protingai ir teisėtai pakeistomis sąlygomis. UAB „Evekas“ elgėsi kaip protingas ir apdairus ūkio subjektas teisėtomis priemonėmis gindamas savo bei savo kreditorių interesus, todėl nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo kalbėti apie bet kokius kaltus atsakovo veiksmus.
  4. Apeliantas pasinaudojo CK 6.574 straipsnyje numatyta alternatyva, todėl įgijo teisę reikalauti grąžinti jai sutarčių objektą bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie apeliantą grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu įmonė būtų tinkamai įvykdžiusi sutartis. Transporto priemonės yra grąžintos apeliantui, todėl apelianto nurodyti ir prašomi priteisti nuostoliai yra nepagrįsti.
  5. Apeliantas neįrodė ir nepagrindė savo reikalaujamos žalos dydžio. Ekspertizės akte pateikta ekspertinio tyrimo eiga ir jos rezultate padarytos išvados kelia itin pagrįstų abejonių šio įrodymo patikimumu. Be to, ekspertizės aktas surašytas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus. Ekspertizė atlikta de facto neapžiūrėjus ir neįvertinus transporto priemonių, tuo pažeidžiant Teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnio 3 dalį bei Turto ir verslo vertinio pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalį. Ekspertizės rezultatai nėra išsamūs ir detaliai pagrįsti – nepateiktos skaičiavimų sekos, baziniai (išeities duomenys) tolimesniems skaičiavimams, kurių pagrindu suformuota išvada, tuo pažeidžiant Teismo ekspertizės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei Turto vertinimo metodikos 62.4 punktą. Ekspertizės aktas parengtas skubotai, nepakankamai išsamiai bei objektyviai: 77 transporto priemones apžiūrėti buvo atvykta tiktai vieną dieną; vertinant transporto priemones buvo naudojamasi tiktai viena bazinių rinkos verčių nustatymo baze, kuria buvo praktiškai naudojamasi neindividualizuojant vertinimo objektų.

12Atsakovas V. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą (t. 8, b.l. 242-243). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

  1. Apeliantas neįrodė nei vienos būtinosios sąlygos UAB „Evekas“ ar kitų atsakovų civilinei atsakomybei atsirasti. Atsakovas kaip įmonės vadovas atliko visus įmanomus veiksmus siekdamas suderinti tiek įmonės, tiek visų jos kreditorių interesus, siekdamas išsaugoti įmonės veiklą, sukurtas darbo vietas, galimybes nors ir pakeistomis sąlygomis vykdyti įmonės įsipareigojimus.
  2. Aplinkybė, kad UAB „Evekas“ itin ilgą laiką, nepaisant gausybės jo veiklai taikomų apribojimų, buvo veikianti įmonė, vykdanti savo įsipareigojimus kreditoriams, su kuriais sudarytos atitinkamos sutartys, patvirtina, jog UAB „Evekas“ pasirinkta finansinių sunkumų išsprendimo strategija buvo protinga ir pagrįsta.
  3. Aplinkybė, kad su absoliučia dauguma įmonės kreditorių pavyko susitarti (pvz. Ūkio banku), patvirtina, jog kreipimasis į teismą su ieškiniu pakeisti lizingo sutartis buvo pakankamai pagrįstas ir motyvuotas. Atsakovas įmonės vadovo pareigas visą laiką vykdė tinkamai, visus veiksmus derybose ir ginčuose su apeliantu atliko teisėtai, siekdamas išsaugoti tiek įmonės, tiek visų įmonės kreditorių interesus, nesudarydamas prioritetinių sąlygų atskiriems kreditoriams, bandydamas šiuos interesus suderinti teisėtomis priemonėmis, kas negali būtų pripažinta neteisėtais ar kaltais jo veiksmais.
  4. Apelianto reikalavimas taikyti solidariąją atsakomybė V. M. kaip įmonės vadovui bei buvusiam įmonės valdybos nariui ir pačiai įmonei yra neteisėtas, todėl negalėtų būti tenkinamas vien tik šiuo teisiniu pagrindu (CK 2.50 str. 3 d.).

13IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15Apeliantas (lizingo davėjas) šioje byloje pareiškė ieškinį atsakovams dėl žalos atlyginimo tuo pagrindu, kad atsakovas UAB „Evekas“ (lizingo gavėjas), kurio valdymo organų nariais buvo kiti atsakovai, ilgą laiką po lizingo sutarčių nutraukimo vengė grąžinti lizinguotas transporto priemones, dėl ko šios nuvertėjo. Transporto priemonių nuvertėjimo suma nurodoma kaip žalos dydis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė iš esmės motyvuodamas tuo, kad lizingo davėjas nėra realizavęs jam priklausančių transporto priemonių; prie jam atlygintinų nuostolių negali būti priskirtas transporto priemonių nuvertėjimo dydis (tokiu atveju lizingo davėjas nepagrįstai praturtėtų ir gautų didesnę finansinę naudą nei tuo atveju, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartis); teismų praktikoje lizingo davėjo nuostoliai apskaičiuojami kaip skirtumas tarp likusios neišmokėtos lizinguoto turto vertės ir turto realios pardavimo kainos, o nerealizavus transporto priemonių teismas neturi galimybės apskaičiuoti faktinius nuostolius. Be to, teismas nenustatė, kad atsakovai, inicijuodami teisminius procesus prieš apeliantą ir prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtų piktnaudžiavę savo procesinėmis teisėmis, t.y. neteisėtų veiksmų. Apeliantas nesutinka su tokiomis teismo išvadomis.

16Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

17Dėl transporto priemonių nuvertėjimo (kaip žalos) ir lizingo davėjo teisės reikalauti žalos atlyginimo CK 6.574 straipsnio nuostatų kontekste santykio nagrinėjamoje byloje

18Remiantis CK 6.574 straipsniu, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai yra įmanoma. Jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.

19Nagrinėjamu atveju lizingo sutartys buvo nutrauktos, nutraukimo teisėtumas yra patvirtintas ir teismine tvarka. Taigi, minėtos CK normos pagrindu apeliantas turėjo teisę reikalauti grąžinti jam lizinguotas transporto priemones bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Lizingo sutartys buvo nutrauktos 2009 m. spalio 2 d. Transporto priemonės apeliantui buvo grąžintos tik prieš skundžiamo sprendimo priėmimą (2014 m. sausio 17 d. - 2014 m. kovo 10 d.). Ginčo dalyku yra jų nuvertėjimas pinigine išraiška per laikotarpį nuo 2009 m. spalio 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 23 d.

20Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad galutinis lizingo davėjo nuostolių dydis paaiškėja tik realizavus transporto priemones. Tačiau nesutinka su išvada, kad nagrinėjamu atveju apeliantas pareikštu ieškiniu neturi pagrindo reikalauti nuostolių dėl nuvertėjimo transporto priemonių, kurias UAB “Evekas” ilgą laiką po lizingo sutarties nutraukimo ne tik turėjo savo žinioje, bet ir jas eksploatavo, tokiu būdu dar ir gaudamas ekonominę naudą.

21Nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovai nepaneigė lizingo davėjo teisės reikalauti nuostolių, kylančių iš tarp šalių sudarytų sudarytų ir nutrauktų lizingo sutarčių, atlyginimo apskritai - atsakovai tik įrodinėja, kad ginčo laikotarpiu transporto priemonėmis naudojosi teisėtai - teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu, teismas sprendė, kad galutinis nuostolių dėl netinkamo UAB “Evekas” lizingo sutarčių vykdymo dydis paaiškės tik realizavus transporto priemones. Akivaizdu, kad laikui einant transporto priemonių vertė paprastai tik mažėja (netgi jau nekalbant apie jų realaus naudojimo intensyvumą). Taigi, iš esmės neabejotina, kad lizingo davėjo nuostoliai, jų neperduodant jam ilgesnį laiką, gali tik augti, bet ne mažėti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįsta laikytina teismo išvada, jog transporto priemonių nuvertėjimas savaime negali būti kriterijumi žalai ir jos dydžiui nustatyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teismų praktikoje lizingo davėjo nuostoliai apskaičiuojami kaip skirtumas tarp likusios neišmokėtos lizinguoto turto vertės ir turto realios pardavimo kainos. Tačiau joks įstatymas neriboja kreditoriaus teisės pareikšti ieškinį dėl dalies nuostolių atlyginimo ir, priešingai, neįpareigoja reikšti reikalavimą tik dėl visų nuostolių atlyginimo. Šiame kontekste pastebėtina, kad įstatymas numato galimybę įvertinti ir dar tik būsimą žalą remiantis jos realia atsiradimo tikimybe (CK 6.249 str. 3 d.). Todėl, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi ne tai, ar transporto priemonės realizuotos, o tai, ar bylos aplinkybės leidžia daryti pakankamai tikėtiną išvadą, jog reiškiamas reikalavimas yra tik dėl dalies esamų/pagrįstai tikėtinų nuostolių (apie įrodymus šiuo aspektu – žemiau nutartyje). Tuo tarpu teismas, apsiribojęs išvada, kad lizingo davėjo nuostoliai gali būti nustatinėjami tik realizavus transporto priemones, iš esmės jokių kitų argumentų, susijusių su negalimumu reikalauti nė dalies nuostolių anksčiau, nenurodė.

22Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija nesutinka su minėtais pirmosios instancijos teismo argumentais, susijusiais su ieškinio tenkinimo negalimumu nerealizavus transporto priemonių.

23Dėl ieškinio pagrindo ir civilinės atsakomybės sąlygų nagrinėjamoje byloje

24Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Evekas“, apeliantui nutraukus lizingo sutartis ir reikalaujant grąžinti transporto priemones bei padengti įsiskolinimus, inicijavo teisminius procesus dėl lizingo sutarčių sąlygų pakeitimo, jų nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Dėl to UAB „Evekas“ prašymu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-24940-129/2009 apeliantui buvo uždrausta pradėti išieškojimus ir atsiimti lizinguotas transporto priemones iš UAB „Evekas“ (t. 1, b.l. 176), jos liko šio atsakovo žinioje ir buvo toliau naudojamos. Šalys daug dėmesio skiria argumentacijai dėl to, ar atsakovų elgesys, inicijuojant eilę (nesėkmingų) teisminių procesų buvo (ne)sąžiningas procesinių teisių įgyvendinimo aspektu. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantas apeliaciniame skunde piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.) atsakovus kaltina netgi už tą (vėlesnį) laikotarpį, kuris nebuvo nurodytas nei pirminiame, nei patikslintame ieškinyje, t.y. tuo, kas nebuvo ieškinio pagrindu ir kuo remtis apeliaciniame skunde apskritai negalėtų (CPK 306 str. 2).

25Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad teisminėje praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2013 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013, kt.). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pripažinti, kad UAB „Evekas“, siekdamas savo teisių apgynimo kituose procesuose, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis nėra pagrindo, nepaisant ir to, kad buvo pareikšti keli ieškiniai, ar dėl to, kad jie buvo netenkinti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad ir kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014 savo 2014 m. vasario 24 d. nutartyje nurodė neįžvelgiąs UAB „Evekas“ piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Todėl dėl apeliacinio skundo argumentų šiuo aspektu (dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis) išsamiau teisėjų kolegija nepasisako, juo labiau, kad jie nėra vieninteliai reikšmingi nustatant civilinės atsakomybės sąlygų (ne)egzistavimą (išsamiau dėl to – žemiau nutartyje). Kartu toje kasacinio teismo byloje nurodyta, kad pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, jie gali būti atlyginami taikant ne CPK 95 straipsnį, o 146 straipsnį. Antra, nors pastaroji kasacinio teismo nutartis priimta jau pareiškus nagrinėjamą ieškinį, iš jo turinio bei ginčo esmės ir matyti, kad apeliantui kelias susigrąžinti transporto priemones ir buvo užkirstas būtent dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-24940-129/2009, kas teikia pagrindą, kaip, be kita ko, nurodo ir apeliantas, reikalauti nuostolių atlyginimo pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį, CK 6.263 straipsnio 1 dalį nepriklausomai nuo to, ar yra pagrindas reikalauti nuostolių atlyginimo pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį. Akivaizdu, kad apeliantas, nutraukęs lizingo sutartis ir nesant teismo draudimo susigrąžinti lizinguotas transporto priemones, net ir nepaisant UAB „Evekas“ inicijuotų bylų skaičiaus, reikalavimų jose nepagrįstumo ir pan., minėta, būtų turėjęs teisę reikalauti sugrąžinti transporto priemones. Taigi, transporto priemonės nuvertėjo ne tiek dėl UAB „Evekas“ inicijuotų teismo procesų ir juose atliktų kitų procesinių veiksmų, nepaisant jų vertinimo (ne)piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis aspektu, o būtent dėl pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir tokiu būdu užkertant kelią apeliantui susigrąžinti transporto priemones. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas atsakovų veiksmų neteisėtumą vertino tik CPK 95 straipsnio, reglamentuojančio nuostolių, padarytų šalies piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, atlyginimo reikalavimo galimybe, tačiau nevertino reikalavimo pagrįstumo CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatų kontekste.

26CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta procesą civilinėje byloje pralaimėjusios šalies civilinė atsakomybė, kurios tikslas – atlyginti procesą laimėjusiai šaliai nuostolius, atsiradusius dėl pralaimėjusios procesą šalies prašymu teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Pastebėtina, kad tokia teisė buvo įtvirtinta (tik CPK 147 straipsnio 3 dalyje) ir tuomet, kai UAB „Evekas“ prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones minėtoje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-24940-129/2009.

27Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ieškovas, prieš pateikdamas ieškinį, reikšdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suvokia, kad tokio prašymo tenkinimas dar nereiškia ieškinio pagrįstumo. Dėl to tokiu atveju ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius, ieškovui, prašiusiam taikyti tokias priemones, yra taikoma griežtoji civilinė atsakomybė. Spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba veiksmų, kuriuos draudžia įstatymai ar sutartis, atlikimas, arba bendrojo pobūdžio reikalavimų elgtis atidžiai ir rūpestingai bei taip, kad niekam nepadarytum žalos, pažeidimas (CK 6.246 str., 6.263 str. 2 d.). Neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės sąlyga už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013). Remiantis šiais išaiškinimais, atmestini UAB „Evekas“ atsiliepime dėstomi argumentai apie neteisėtų veiksmų prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimą.

28Minėta, kad yra pagrindas konstatuoti transporto priemonių nuvertėjimą dėl ilgalaikio jų neperdavimo lizingo davėjui, kas savo ruožtu reiškia priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

29Dėl žalos dydžio

30Šioje byloje teismas buvo paskyręs ekspertizę, kurios metu nustatyta, jog transporto priemonės nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2013 m. rugsėjo 23 d. nuvertėjo 2 471 972 Lt, t.y. 715‘932,58 Eur (t. 6, b.l. 225). Kitokių įrodymų į bylą nėra pateikta. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad pagal paties UAB „Evekas“ pateiktus ilgalaikio turto buhalterinės apskaitos duomenis aptariamu laikotarpiu transporto priemonių likutinė vertė sumažėjo nuo 10 701 457 Lt iki 6 432 815 Lt, t.y. sumažėjo netgi dar daugiau nei nurodo ekspertė (t. 6, b.l. 212). Žalos dydžio įrodymas yra ieškovo pareiga. Tačiau atsakovas, ieškovui pateikus įrodymus dėl žalos dydžio, nesutikdamas su ieškovu, turi teisę teikti savo įrodymus, paneigiančius ieškovo pateiktus įrodymus, arba bent įtikinamai pagrįsti ieškovo pateiktų įrodymų nepatikimumą (CPK 178 str.). Atsakovai įrodymų, paneigiančių ekspertės pateiktos išvados duomenis, nepateikė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kritiškai vertina ekspertizės išvadas, nes ekspertė apžiūrėjo ne visas transporto priemones, ekspertizės akte neįvardino konkrečių transporto priemonių apžiūros duomenų ir atlikto lyginamuoju metodu vertinimo su analogišku turtu duomenų bazių rodiklių. Panašius argumentus UAB „Evekas“ nurodo ir atsiliepime į apeliacinį skundą. Tačiau visų pirma pažymėtina, kad minėti teismo motyvai, kuriais kritikuojamas ekspertizės aktas, niekaip nepaneigia akivaizdaus paties transporto priemonių nuvertėjimo per keturių metų laikotarpį fakto. Taigi, esant pagrindui pripažinti, kad transporto priemonės nuvertėjo, t.y. kad žala padaryta, net tuo atveju, jei teismui ekspertės išvados neatrodė pakankamai pagrįstos, teismas turėjo pasiūlyti apeliantui pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 str. 1 d.), spręsti klausimą dėl papildomos ar pakartotinės ekspertizės ir pan. Antra, ieškinys dėl žalos atlyginimo, kai yra pagrindas pripažinti, jog žala padaryta, negali būti atmestas visiškai, nes net ir tais atvejais, kai ieškovas negali įrodyti patikimais įrodymais konkretaus žalos dydžio, jį nustatyti privalo pats teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais paminėtu ekspertizės išvadų vertinimo aspektu iš esmės.

31Visų pirma, pats atsakovas UAB „Evekas“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad buvo apžiūrėtos 77 transporto priemonės, t.y. beveik visos, taigi, tiesiogiai neapžiūrėtos liko tik kelios. Pažymėtina, kad ir pastarosios neapžiūrėtos tik dėl atsakovo kaltės, nors būtent jis turėtų būti suinteresuotas įrodyti kuo didesnę automobilių vertę. Todėl tokiu atveju pats atsakovas turėtų prisiimti ir neigiamų pasekmių riziką. Transporto priemonių vertė buvo nustatoma remiantis VšĮ „Emprekis“ duomenų baze, kurioje kaupiami duomenys apie vidutines rinkos kainas remiantis kainomis internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir pardavimo vietose. Minėta, tokių duomenų patikimumo atsakovai nepaneigia inter alia atsiliepimuose į apeliacinį skundą jokiais kitais įrodymais, tokių duomenų nepatikimumo, remiantis kitokiais duomenimis, nenurodė ir pirmosios instancijos teismas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal į bylą pateiktus įrodymus yra pagrindas daryti išvadą apie transporto priemonių nuvertėjimo laipsnį ekspertės nustatyta apimtimi (CPK 185 str.).

32Nustatant lizingo davėjui padarytos žalos dydį, teisiškai reikšmingos yra aplinkybės, susijusios su sumokėtų įmokų dydžiu, sugrąžinto lizingo dalyko rinkos verte, lizingo dalyko pardavimo kaina, taip pat pardavimo proceso išlaidos. Šiuo atveju neišpirkta lizinguoto turto vertė – 11 090 620 (t. 8, b.l. 214-215). Ekspertizės metu nustatyta, kad transporto priemonių rinkos vertė 4 797 600 Lt, taigi, skirtumas – virš 6 mln. litų. Nėra pagrindo nesutikti su apeliantu, kad laikotarpiu po ekspertizės atlikimo transporto priemonių vertė gali būti tik dar sumažėjusi, t.y. nuostoliai lizingo davėjui gali būti tik dar didesni. Netgi vertinant tik minėtas sumas ir turint galvoje, jog realiai transporto priemonės galimai būtų parduotos už 4 797 600 Lt (arba tegul ir artimai didesnę) sumą, teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad 2 471 972 Lt bent pakankamai artimai prilygtų galutiniams lizingo gavėjo nuostoliams ar, juo labiau, juos viršytų. Todėl esamų įrodymų kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šio ieškinio tenkinimo atveju lizingo gavėjas netgi gautų finansinę naudą (praturtėtų), kai tuo tarpu yra žymiai labiau tikėtina, kad po tam tikro laiko dėl nuvertėjimo transporto priemonės galėtų būti parduotos tik dar mažesne kaina, kitaip tariant, lizingo davėjo nuostolių tikimybė yra tik didėjimo linkme.

33Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantui priteistina 2 471 972 Lt suma, kuri turėtų būti įskaityta apskaičiuojant galutinę nuostolių sumą.

34Dėl atsakomybės solidarumo

35Kiekvienam suinteresuotam asmeniui yra pripažįstama teisė kreiptis įstatymų nustatyta tvarka į teismą (CPK 5 str. 1 d.). Iš esmės jau minėta, kad teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo pripažinti, jog UAB „Evekas“ per įmonės vadovą V. M., inicijavusį teisminius procesus įmonės vardu, t.y. siekusį apginti įmonės interesus teisėtomis procesinėmis priemonėmis, jomis piktnaudžiavo, nepaisant ir nesėkmingos įmonei teisminių procesų baigties. Šiame kontekste pastebėtina, kad priešingas įmonės vadovo elgesys, t.y. įmonės interesų nepaisymas ar nepakankamas rūpinimasis jų gynimu, tam tikrais atvejais galėtų būti pagrindu jo civilinei atsakomybei prieš įmonę (pvz., CK 2.87 str. 1, 2, 7 d. d.). Minėta ir tai, kad pripažinimas piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis yra galimas iš esmės tik atvejais, kai jomis naudojamasi ne pagal paskirtį. Todėl teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu reikalavimo, kad įmonės vadovui prieš apeliantą turėtų taikoma civilinė atsakomybė. Juo labiau tai pasakytina apie atsakovą K. K. (valdybos narį), nes byloje net nėra duomenų apie jo pritarimą inicijuojamiems teisminiams procesams ar, juo labiau, dalyvavimą priimant konkrečius sprendimus dėl procesų inicijavimo ir kitų procesinių veiksmų (prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones) atlikimo. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kas sukėlė apeliantui nuostolius, buvo pareikštas UAB „Evekas“, o ne V. M. asmeniškai, todėl pastarojo atsakomybė nekyla ir CPK 146 straipsnio taikymo aspektu.

36Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, padarė netinkamas išvadas, dėl ko sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – tenkinti ieškinį UAB „Evekas“ atžvilgiu, atmetant jį kitų atsakovų atžvilgiu (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

37Dėl bylinėjimosi išlaidų

38Panaikinus sprendimą, iš naujo paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 95 str. 3 d.) remiantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis.

39Apeliantas pirmosios instancijos teisme turėjo 23 517,16 Lt išlaidų už advokato pagalbą, sumokėjo 41 760 Lt (12 094,53 Eur) žyminio mokesčio, 10 000 Lt (2 896,20 Eur) už ekspertizės atlikimą, 500 Lt (144,81 Eur) už eksperto atvykimą į teismo posėdį. Išlaidos už advokato pagalbą akivaizdžiai viršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytus ribojimus. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“. Taigi, jose yra nustatyti iš esmės maksimalūs užmokesčio dydžiai, kas, beje, reiškia, kad jie nebūtinai taikytini kiekvienoje byloje, nes bylos yra skirtingos pagal sudėtingumą, trukmę, apimtį ir pan. Todėl teisėjų kolegija mažina priteistinų išlaidų už advokatų pagalbą dydį iki 6 000 Lt (1 737,72 Eur) (CPK 3 str. 7 d., CK 1.5 str.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė apeliantui grąžinti permokėtą už ieškinį žyminio mokesčio dalį - 13 040 Lt (3 776,65 Eur), kita dalis – 28 720 Lt (8 317,88 Eur) priteistina iš atsakovo UAB „Evekas“. Atsakovams V. M., K. K. iš apelianto priteistinos jų turėtos išlaidos už advokato pagalbą – po 1 000 Lt (289,62 Eur).

40Apeliacinės instancijos teisme, tenkinus iš dalies apeliacinį skundą, apeliantui priteistinas sumokėtas už jį 28 720 Lt (8 317,88 Eur) žyminis mokestis ir 2 000 Lt (579,24 Eur) už advokato pagalbą (minėtų Rekomendacijų 8.10 p.)

41Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

42Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

43Ieškinį tenkinti iš dalies.

44Priteisti ieškovui akcinei bendrovei SEB bankas iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Evekas“ 715 932,58 Eur (2 471 972 Lt) žalos atlyginimo, 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. gruodžio 13 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo.

45Ieškinį atsakovams V. M. ir K. K. atmesti.

46Priteisti ieškovui akcinei bendrovei SEB bankas iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Evekas“ 1 737,72 Eur (6 000 Lt) už advokato pagalbą, 3 041,01 Eur (10 500 Lt) už ekspertizę ir eksperto atvykimą į teismo posėdį, 8 317,88 Eur (28 720 Lt) žyminį mokestį.

47Grąžinti ieškovui akcinei bendrovei SEB bankas 3 776,65 Eur (13 040 Lt) (permokėto) žyminio mokesčio, sumokėto 2011 m. spalio 28 d. mokėjimo nurodymu (mokėtojas – AB SEB lizingas), dalį.

48Priteisti iš ieškovo akcinės bendrovės SEB bankas atsakovams V. M., K. K. po 1 000 Lt (289,62 Eur) už advokato pagalbą.

49Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Evekas“ 70,64 Eur (243,92 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

50Panaikinti V. M., K. K. atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, taikytas pagal Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d., 2012 m. kovo 8 d., 2012 m. gruodžio 13 d. ir 2014 m. vasario 14 d. nutartis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartį Nr. 2-559/2012 ir 2012 m. birželio 21 d. Nr. 2-1166/2012 nutartį.

51Priteisti ieškovui akcinei bendrovei SEB bankas iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Evekas“ 8 317,88 Eur (28 720 Lt) žyminį mokestį ir 579,24 Eur (2 000 Lt) už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme

52Sprendimo kopiją siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas AB SEB bankas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį atmetė... 7. Aplinkybės dėl atsakovų V. M. ir K. K. gautų pajamų laikotarpiu nuo 2009... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai... 9. Ieškovas AB SEB bankas (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo... 10. Atsakovas K. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos... 11. Atsakovas UAB „Evekas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus... 12. Atsakovas V. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos... 13. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 14. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 15. Apeliantas (lizingo davėjas) šioje byloje pareiškė ieškinį atsakovams... 16. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 17. Dėl transporto priemonių nuvertėjimo (kaip žalos) ir lizingo davėjo... 18. Remiantis CK 6.574 straipsniu, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį,... 19. Nagrinėjamu atveju lizingo sutartys buvo nutrauktos, nutraukimo teisėtumas... 20. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad... 21. Nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovai nepaneigė lizingo davėjo... 22. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija nesutinka su minėtais pirmosios... 23. Dėl ieškinio pagrindo ir civilinės atsakomybės sąlygų nagrinėjamoje... 24. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Evekas“, apeliantui nutraukus lizingo... 25. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad teisminėje praktikoje yra ne... 26. CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta procesą civilinėje byloje... 27. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ieškovas, prieš pateikdamas ieškinį,... 28. Minėta, kad yra pagrindas konstatuoti transporto priemonių nuvertėjimą dėl... 29. Dėl žalos dydžio... 30. Šioje byloje teismas buvo paskyręs ekspertizę, kurios metu nustatyta, jog... 31. Visų pirma, pats atsakovas UAB „Evekas“ atsiliepime į apeliacinį skundą... 32. Nustatant lizingo davėjui padarytos žalos dydį, teisiškai reikšmingos yra... 33. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantui... 34. Dėl atsakomybės solidarumo ... 35. Kiekvienam suinteresuotam asmeniui yra pripažįstama teisė kreiptis... 36. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos... 37. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 38. Panaikinus sprendimą, iš naujo paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 95... 39. Apeliantas pirmosios instancijos teisme turėjo 23 517,16 Lt išlaidų už... 40. Apeliacinės instancijos teisme, tenkinus iš dalies apeliacinį skundą,... 41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 42. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir... 43. Ieškinį tenkinti iš dalies.... 44. Priteisti ieškovui akcinei bendrovei SEB bankas iš atsakovo uždarosios... 45. Ieškinį atsakovams V. M. ir K. K. atmesti.... 46. Priteisti ieškovui akcinei bendrovei SEB bankas iš atsakovo uždarosios... 47. Grąžinti ieškovui akcinei bendrovei SEB bankas 3 776,65 Eur (13 040 Lt)... 48. Priteisti iš ieškovo akcinės bendrovės SEB bankas atsakovams V. M., K. K.... 49. Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Evekas“ 70,64 Eur... 50. Panaikinti V. M., K. K. atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, taikytas... 51. Priteisti ieškovui akcinei bendrovei SEB bankas iš atsakovo uždarosios... 52. Sprendimo kopiją siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui....