Byla A-1247-146/2015
Dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administraciniam teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 39–43) prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 53-2-1457 (toliau – ir Sprendimas Nr. 53-2-1457); 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių išduoti E. A. ir jos šeimos nariams valstybės garantinį dokumentą, kuriuo savivaldybės administracijos direktorius įsipareigotų, kad E. A. ir jos šeimos nariams per valstybės garantiniame dokumente nurodytą laiką bus suteiktas butas ( - ), Kaune, kurio dalis, atitinkanti buto, esančio ( - ), Kaune, vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, ji privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais.

5Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra E. A. vaikaitis. Kauno miesto valdyba 1998 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 460 „Dėl nuomininkų iš grąžintų savininkams namų iškeldinimo į kitas gyvenamąsias patalpas“ 9 punktu nusprendė išnuomoti E. A. (šeimoje 2 asmenys: ji ir sūnus V. K.) 3 kambarių butą ( - ), Kaune (b. l. 13–15, 17). 1998 m. birželio 3 d. buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis (toliau – ir 1998 m. nuomos sutartis), suteikusi teisę pagrindinei nuomininkei E. A. ir jos šeimos nariui V. K. neterminuotai apsigyventi bute ( - ), Kaune (b. l. 18–20). ( - ) mirė V. K., ( - ) mirė E. A. Palikimą po E. A. mirties priėmė pareiškėjas (įstatyminis įpėdinis – mirusiosios vaikaitis). Tai patvirtina 2011 m. rugsėjo 22 d. liudijimas.

6Kauno miesto savivaldybės administracija 2013 m. spalio 23 d. raštu Nr. 53-2-1862 informavo, kad E. A. valstybės garantinis dokumentas nebuvo išduotas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas 2014 m. liepos 14 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydamas išduoti E. A. valstybės garantinį dokumentą, kuriuo savivaldybe įsipareigotų, kad per valstybės garantiniame dokumente nurodytą laiką: 1) E. A. bus suteiktas butas ( - ), Kaune, kurio dalis, atitinkanti buto ( - ), Kaune, vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, ji privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (jeigu buto ( - ), Kaune, vertė yra didesnė už buto ( - ), Kaune, vertę) arba 2) bus perduotas neatlygintinai nuosavybėn butas ( - ), Kaune, o valstybės garantijoje nurodytas buto ( - ), Kaune, ir buto ( - ), Kaune, vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (jeigu buto ( - ), Kaune, vertė yra mažesnė už buto ( - ), Kaune, vertę). Kauno miesto savivaldybės administracija 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 53-2-1457 atsisakė tenkinti prašymą.

7Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas Nr. 53-2-1457 negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu vien dėl to, kad neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimo pagrįsti individualų aktą teisės aktų normomis, nes jame nenurodytos konkrečios teisės aktų normos, kurios užkerta kelią patenkinti pareiškėjo prašymą dėl valstybės garantinio dokumento išdavimo.

8Pareiškėjas paaiškino, kad savo teisę atstovauti mirusiosios E. A. interesus, jis grindžia 2011 m. rugsėjo 22 d. liudijimu.

9Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

10Atsiliepime į skundą (b. l. 45–49) atsakovas paaiškino, kad Sprendimu Nr. 53-2-1457 pareiškėjui pateikta teisinga informacija ir pagrįstai atsisakyta tenkinti jo 2014 m. liepos 15 d. prašymą išduoti mirusiosios E. A. vardu valstybės garantiją, numatytą Valstybės garantijų įstatyme. Atsakovas akcentavo, kad pagal Kauno miesto valdybos 1998 m. sprendimą Nr. 460 butas ( - ), Kaune, buvo išnuomotas E. A. ir jos šeimos nariui (sūnui) V. K. (gim. ( - ) m.) t. y. asmenims išsikeliantiems iš nuosavybė teisių atkūrimo procese savininkui grąžinamų patalpų ( - ), Kaune, į kurias nuosavybės teisės Kauno miesto valdybos 1992 m. liepos 21 d. potvarkio Nr. 715-v 1.7 punktu buvo atkurtos V. K. (gim. ( - ) m.). Pagal Kauno m. valstybinės įmonės „Centro butų ūkis“ duomenis (1992 m. balandžio 17 d. pažymėjimą Nr. 1644), savininkui grąžintose 59,49 kv. m gyvenamojo ploto patalpose ( - ), Kaune, (namo mansardoje) be buvusios nuomininkės E. A. ir jos sūnaus V. K. dar buvo registruoti ir gyveno D. K. ir D. K. (šiems asmenims Kauno miesto valdybos 1998 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 460 10 punktu buvo suteiktas kitas savivaldybės butas ( - ), Kaune). Kauno miesto valdybos 1992 m. liepos 21 d. potvarkiu Nr. 715-v atkūrus buvusių savininkų nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ( - ), Kaune, tarp grąžintų patalpų savininko, Kauno miesto savivaldybės ir grąžintų patalpų nuomininkų susiklostė teisiniai santykiai, kuriuos reguliavo 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Šio įstatymo 21 straipsnis numatė garantijas nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, t.y. garantavo teisę gyventi buvusiam savininkui sugrąžintame name už mokestį; savininkams uždraudė keldinti nuomininkus, kol jiems nebus suteiktos kitos lygiavertės gyvenamosios patalpos; nustatė, kad gyvenamąją patalpą asmeniui, kuris gyvena grąžinamame savininkui gyvenamajame name (jo dalyje ar bute), suteikia atitinkamo miesto, rajono savivaldybė pagal Vyriausybės programą, valstybės biudžete numatant lėšas tokioms programoms įgyvendinti. 1996 m. balandžio 26 d. įsigaliojo Atstatymo įstatymo 211 straipsnio nuostata pagal kurią nuomininkai, perkelti iš savininkams sugrąžintų ar grąžintinų gyvenamųjų patalpų į kitas gyvenamąsias patalpas, įgijo teisę išsipirkti jas panaudodamos deponuotas valstybės vienkartines išmokas (investicinius čekius) pagal 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymą, kurio 2 straipsnyje kaip pirkimo – pardavimo objektas buvo nurodytos savininkams grąžinamų (grąžintų) gyvenamųjų namų nuomininkams suteiktos gyvenamosios patalpos. Iki Kauno miesto valdybos 1998 m. sprendimo Nr. 460 priėmimo, savininkui grąžintų 59,49 kv. m gyvenamojo ploto patalpų ( - ), Kaune, nuomininkė E. A. ir su ja gyvenę kiti šeimos nariai (V. K., D. K., D. K.) turėjo asmenų, nuomojančių savininkui grąžintas gyvenamąsias patalpas, statusą ir buvo įtraukti į šeimų, kurias reikia iškeldinti iš savininkams grąžintų namų sąrašą (eilės Nr. 1615), patvirtintą Kauno miesto valdybos 1997 m. kovo 25 d. sprendimu Nr.276. Šiai bylai reikšmingų aplinkybių kontekste atsakovas pažymėjo, kad asmenų, nuomojančių savininkui grąžintas gyvenamąsias patalpas ( - ), Kaune, statusą turėjo tik E. A. ir jos sūnus V. K., gyvenę savininkui grąžintose 59,49 kv. m gyvenamojo ploto patalpose ( - ), Kaune. E. A. nuomos teisė į savininkui grąžintas 59,49 kv. m gyvenamojo ploto patalpas ( - ), Kaune, buvo asmeninio pobūdžio ir tiesiogiai neatskiriamai susijusi su jos asmeniu, todėl negalėjo paveldėjimo būdu pereiti kitiems asmenims (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnio 3 dalis). Tik pati E. A., kol turėjo asmens, nuomojančio savininkui grąžintas gyvenamąsias patalpas ( - )1, Kaune, statusą, turėjo asmeninę teisę pasirinkti kokiu būdu įstatymų nustatyta tvarka apsirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis ir šia teise pasinaudojo, sutikdama, kad jai bus išnuomota kita gyvenamoji patalpa ( - ), Kaune. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 349 straipsnio 3 dalį nuomininkui (jo šeimos nariams) išvykus gyventi kitur, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo išvykimo dienos. E. A. išsikėlus iš savininkui grąžintų gyvenamųjų patalpų ( - ), Kaune, į kitą išnuomotą butą ( - ), Kaune, nutrūko gyvenamųjų patalpų ( - ), Kaune, nuomos sutartis ir nuo to laiko E. A. prarado asmens, gyvenančio savininkui grąžintose gyvenamosiose patalpose statusą, tapdama ginčo buto nuomininke.

111997 m. liepos 1 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) numatė valstybės garantijų išdavimą. Šio įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7 dalyje buvo nurodyta, kad kompensacijų, numatytų šiame įstatyme už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, dydį, šaltinius, mokėjimo terminus ir tvarką, taip pat šio įstatymo 20 straipsnyje numatytų garantijų nuomininkams įgyvendinimo tvarką ir sąlygas <...> nustato atskiras įstatymas. 1998 m. liepos 8 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis. Remdamasi šiais duomenimis, Vyriausybė kasmet Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte numato, kiek turi būti skirta lėšų nurodytai programai įgyvendinti.

12Valstybės garantijų suteikimas nuomininkams buvo numatytas kaip jų teisė toliau nuomoti savininkui nuosavybės teise gruntą namą ar jo dalį iki nuomininkui bus suteikta kita gyvenamoji patalpa. Valstybės garantija atkuriant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus yra išduodama tik savininkams grąžintose gyvenamosiose patalpose gyvenantiems nuomininkams (Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis, Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). E. A. buvo aprūpinta kitomis gyvenamosiomis patalpomis iki Valstybės garantijų įstatymo įsigaliojimo. E. A. išsikėlus iš savininkui grąžintų gyvenamųjų patalpų ( - ), Kaune, į butą ( - ), Kaune, kuris jai buvo suteiktas pagal 1998 m. birželio 3 d. nuomos sutartį, pasibaigė su ja sudaryta savininkui grąžintų gyvenamųjų patalpų ( - ), Kaune, nuomos sutartis, todėl 1998 m. liepos 8 d. įsigaliojus Valstybės garantijų įstatymui E. A. ir jos šeimos narys negalėjo įgyti ir neįgijo teisės į papildomą valstybės garantiją pagal šį įstatymą.

13Remdamasi išdėstytais argumentais, atsakovas teigė, kad E. A., buvusios savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos nuomininkės, atžvilgiu buvo įvykdyta valstybės garantija suteikiant kitą gyvenamąją patalpą – butą ( - ), Kaune. Atkreipė dėmesį į tai, kad E. A., kaip šio buto nuomininkė, nuo apsigyvenimo šiame bute iki mirties (( - )) niekada nekėlė klausimo dėl valstybės garantijos išdavimo, taip pat nesikreipė su prašymu leisti jai išsipirkti šį butą lengvatinėmis sąlygomis ar perdavimo neatlygintinai. Pareiškėjo skundžiamas 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr. 53-2-1457 yra pagrįstas ir teisėtas.

14II.

15Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 103–107) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16Teismas nustatė, kad pareiškėjo ginčijamu 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 53-2-1457 (b. l. 34–35) Kauno miesto savivaldybės administracija nepatenkino pareiškėjo 2014 m. liepos 15 d. prašymo dėl valstybės garantinio dokumento išdavimo, kuriuo savivaldybės administracijos direktorius įsipareigotų, kad E. A. per valstybės garantiniame dokumente nurodytą laiką bus suteiktas butas ( - ), Kaune, kurio dalis, atitinkanti buto, ( - ), Kaune, vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, ji privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba bus neatlygintinai perduotas nuosavybėn butas ( - ), Kaune, o valstybės garantijoje nurodytas buto ( - ), Kaune, ir buto ( - ), Kaune, vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (b. l. 32–33).

17Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Kauno miesto valdyba 1998 m. gegužės 5 d. priėmė sprendimą Nr. 460 „Dėl nuomininkų iš grąžintų savininkams namų iškeldinimo į kitas gyvenamąsias patalpas“, kurio 9 punktu nusprendė išnuomoti E. A. (šeimoje 2 asmenys: ji ir sūnus V. K.) 3 kambarių butą ( - ), Kaune (b. l. 13–15, 17). Šiuo pagrindu su nuomininke E. A. 1998 m. birželio 3 d. buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, suteikusi teisę pagrindinei nuomininkei E. A. ir jos šeimos nariui V. K. neterminuotai apsigyventi bute ( - ), Kaune (b. l. 18–20). Iš KMV 1998 m. sprendimo Nr. 460 teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybei priklausantis ginčo butas buvo išnuomotas E. A. ir jos šeimos nariui V. K. (mirė ( - )), kaip išsikeliantiems iš savininkui nuosavybės teisių atkūrimo procese grąžintų gyvenamųjų patalpų ( - ), Kaune, į kurias nuosavybės teisės buvo atkurtos V. K. (gim. ( - ) m.) pagal Kauno miesto valdybos 1992 m. liepos 21 d. potvarkio Nr. 715-v 1.7 punktą (b. l. 50). Pagal Kauno miesto valdybos valstybinės įmonės „Centro butų ūkis“ 1992 m. balandžio 17 d. pažymėjimą Nr. 1644, savininkui grąžintinose 59,49 kv. m gyvenamojo ploto patalpose ( - ), Kaune (namo mansardoje), be buvusios nuomininkės E. A. ir jos sūnaus V. K. dar buvo registruoti ir gyveno D. K. ir D. K. (šiems asmenims pagal Kauno miesto valdybos 1998 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 460 10 punktą buvo suteiktas kitas savivaldybės butas ( - ), Kaune) (b. l. 54). ( - ) E. A. mirė (b. l. 16).

18Teismas vadovavosi Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių atkūrimą į gyvenamuosius namus bei jų grąžinimą savininkams, kuriose, be kita ko, įtvirtintos nuostatos, kuriomis siekiama užtikrinti nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, interesus. Nurodė, kad Kauno miesto valdybos 1992 m. liepos 21 d. potvarkiu Nr. 715-v atkūrus buvusių savininkų nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ( - ), Kaune, tarp atkurtų nuosavybės teisių į ginčo gyvenamąsias patalpas savininko (Kauno miesto savivaldybės) ir savininkui grąžintinų gyvenamųjų patalpų nuomininkų susiformavo teisiniai santykiai, kuriuos reguliavo tuomet galiojęs Atstatymo įstatymas. Šio įstatymo 8 straipsnis nustatė, kad gyvenamieji namai galėjo būti grąžinami šiais atvejais: 1) kai jie pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas arba yra tušti; 2) kai grąžintinų namų, kuriuose gyvena daugiau kaip viena nuomininkų šeima, nuomininkai yra supažindinti su visais jų teises garantuojančiais įstatymais ir su galimybe laisva valia išsikelti jiems savivaldybės valdybos siūlomomis sąlygomis, numatytomis šio įstatymo 21 straipsnyje, arba kitomis savininko garantuojamomis sąlygomis; 3) kai gyvenamasis namas yra vienbutis; 4) kai grąžintiname name gyvena buvę savininkai; 5) kai valstybiniam ar visuomeniniam butų fondui priklausantis gyvenamasis namas su priklausiniais (išskyrus savininko parduotus) yra grąžinamoje žemės ūkio paskirties ar miško žemėje. Atstatymo įstatymo 21 straipsnis numatė garantijas nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, ir apsunkinimus susigrąžinusiems turtą savininkams: nuomininkams garantuota teisė gyventi buvusiam savininkui sugrąžintame name už mokestį; savininkams nustatytas draudimas keldinti nuomininkus, kol jiems nebus suteiktos kitos lygiavertės gyvenamosios patalpos; gyvenamąją patalpą asmeniui, kuris gyvena grąžinamame savininkui gyvenamajame name (jo dalyje ar bute), suteikia atitinkamo miesto, rajono savivaldybė pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtą ir įgyvendinamą programą, valstybės biudžete numatant lėšas tokioms programoms įgyvendinti.

19Teismas nustatė, kad Kauno miesto valdyba 1997 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 276 patvirtino Nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose savininkams namuose, iškeldinimo į kitas gyvenamąsias patalpas tvarką (toliau – ir Iškeldinimo tvarka), pagal kurią nuspręsta nuomininkus, gyvenančius savininkams grąžintinuose namuose, aprūpinti butais, atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo datą (b. l. 55–59). Iškeldinimo tvarkoje nurodyta, kad nuomininkės E. A., gyvenančios ( - ), Kaune, registracijos Nr. 1615, taip pat nurodyta, kad šiuo adresu registruoti keturi žmonės (b. l. 55–59).Vėlesniu Kauno miesto valdybos sprendimu, t.y. 1998 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 460 9 punktu, E. A. buvo skirtas 3 kambarių butas ( - ), Kaune, nurodant, jog šeimoje yra 2 asmenys: E. A. ir sūnus V. K. (b. l. 62). 1998 m. birželio 3 d. dėl ( - ), Kaune, buvo pasirašyta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis (b. l. 63–64). Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, E. A. išsikėlus iš savininkui grąžintų gyvenamųjų patalpų ( - ), Kaune, į kitą išnuomotą butą ( - ), Kaune, nutrūko gyvenamųjų patalpų ( - ), Kaune, nuomos sutartis ir nuo to laiko E. A. prarado asmens, gyvenančio savininkui grąžintuose gyvenamosiose patalpose, statusą, tapdama ginčo buto nuomininke. Prie tokios išvados teismas priėjo atsižvelgdamas į 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d.) 349 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad nuomininkui (jo šeimos nariams) išvykus gyventi kitur, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo išvykimo dienos. Teismas pažymėjo, kad įstatymas, nustatantis, kad nuomininkui išsikėlus gyventi kitur pasibaigia nuomos sutartis, nenumato išimčių iš šios nuostatos. 1964 m. Civilinis kodeksas nenumatė galimybės vienu metu nuomoti kelias valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas.

20Ištyręs bei įvertinęs bylos duomenis teismas konstatavo, kad iki išsikėlimo gyventi į savivaldybės suteiktą butą ( - ), Kaune, asmenų, nuomojančių savininkui grąžintas gyvenamąsias patalpas, statusą turėjo tik E. A. ir jos sunūs V. K. E. A. nuomos teisė į savininkui grąžintas 59,49 kv. m gyvenamojo ploto patalpas ( - ), Kaune, buvo asmeninio pobūdžio, tiesiogiai neatskiriamai susijusi su E. A. asmeniu ir buvo įvykdyta išnuomojant butą ( - ), Kaune, todėl paveldėjimo būdu pereiti kitiems asmenims negalėjo (CK 5.1 str. 3 d.). Atsižvelgė į šiuo klausimu formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (LAT 2013 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2013). Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra išaiškinta, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo tikslai yra ginti nuomininkų, o ne jų įpėdinių interesus; šiame Įstatyme įtvirtintų garantijų pasirinkimo teisė priklauso nuomininkui, nuo kurio pasirinktos garantijos rūšies priklauso jo teisių apimtis, todėl nuomininko mirties atveju jo įpėdiniai negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo atitinkamą garantijos rūšį pasirinkęs nuomininkas.

21Atsižvelgdamas į visa tai, nagrinėjamoje administracinėje byloje teismas konstatavo, kad tik pati E. A., kol turėjo asmens, nuomojančio savininkui grąžintas gyvenamąsias patalpas ( - ), Kaune, statusą, turėjo asmeninę teisę pasirinkti kokiu būdu įstatymų nustatyta tvarka apsirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis ir šia teise pasinaudojo, sutikdama, kad jai bus išnuomota kita gyvenamoji patalpa – butas ( - ), Kaune.

22Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 14 punkto, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalių normomis bei pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas Nr. 53-2-1457 yra individualus administracinis aktas, kuriuo išreikšta atsakovo valia dėl pareiškėjo teisių ar pareigų, jame yra detaliai išanalizuotos faktinės ir teisinės aplinkybės, nurodyti atisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą faktiniai ir teisiniai pagrindai. Sprendimas Nr. 53-2-1457 priimtas atsižvelgus į visas objektyvias aplinkybes, kurios buvo reikšmingos sprendžiant pareiškėjo prašymą, įvertinus tik tam konkrečiam atvejui reikšmingus faktus, sąlygas ir teisinį reglamentavimą. Sprendimo Nr. 53-2-1457 turinys neprieštaravo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus administraciniam aktui.

23Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 53-2-1457, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ir antrąjį, išvestinį, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įpareigojimo atlikti veiksmus. Pažymėjo, kad antrajam skundo reikalavimui (dėl įpareigojimo atlikti veiksmus) įvykdyti nėra jokio teisinio pagrindo bei tokio reikalavimo įgyvendinimas neatitiktų protingumo ir teisėtumo kriterijų.

24III.

25Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 109–114) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

26Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Teismo išvados, esą Sprendimas Nr. 53-2-1457 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nepagrįsta.
  2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ginčo šalių santykius, neatskleidė bylos esmės, taikė netinkamus teisės aktus, dėl to buvo neteisingai išspręsta byla. Teismas, atsižvelgdamas į Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo nuostatas, nusprendė, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, E. A. išsikėlus iš savininkui grąžintų gyvenamųjų patalpų ( - ), Kaune, į kitą išnuomotą butą ( - ), Kaune, nutrūko gyvenamųjų patalpų ( - ), Kaune, nuomos sutartis, ir nuo to laiko E. A. prarado asmens, gyvenančio savininkui grąžintose gyvenamosiose patalpose, statusą, tapdama ginčo buto nuomininke. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka ir atkreipia dėmes į byloje nustatytas faktines aplinkybes: Kauno miesto valdyba 1997 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 276 patvirtino Iškeldinimo tvarką, pagal kurią nuspręsta nuomininkus, gyvenančius savininkams grąžintinuose namuose, aprūpinti butais; Kauno miesto valdybos 1998 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 460 E. A. skirtas butas ( - ), Kaune; 1998 m. birželio 3 d. sudaryta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis dėl ( - ), Kaune, buto nuomos. Apelianto teigimu, ginčo situacijai Atstatymo įstatymo nuostatos netaikytinos, kadangi 1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas ir nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymas. Iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo 1997 m. kovo 25 d. tebuvo patvirtinta iškeldinimo tvarka, tačiau nepradėta E. A. iškeldinimo procedūra. Pagal Atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 9 d. – 1998 m. spalio 27 d. galiojusi redakcija) 20 straipsnio 3 dalį, išduoti valstybės garantinį dokumentą buvo savivaldybės vykdomosios institucijos pareiga. Atsakovo 2013 m. spalio 23 d. raštu Nr. 53-2-1862 pareiškėjas buvo informuotas, kad E. A. valstybės garantinis dokumentas nebuvo išduotas. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas prašė ištaisyti šį teisės aktų pažeidimą ir E. A. išduoti valstybės garantinį dokumentą, pasirinkdamas garantinio dokumento rūšį vadovavosi Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi.
  3. Nuspręsdamas, kad E. A. nuomos teisė į savininkui grąžintas 59,49 kv. m gyvenamojo ploto patalpas ( - ), Kaune, buvo asmeninio pobūdžio, tiesiogiai neatskiriamai susijusi su E. A. asmeniu ir buvo įvykdyta išnuomojant butą ( - ), Kaune, todėl negalėjo paveldėjimo būdu pereiti kitiems asmenims, teismas nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2013. Apeliantas mano, kad ši nutartis kaip precedentas negalėjo būti taikoma, kadangi skiriasi minėtos civilinės bylos ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2013 teisėjų kolegija konstatavo, kad tuo atveju, kai nuomininkas pasirenka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantiją, šios garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai sudaroma valstybei ar savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su sąlyga, kad į nuompinigius bus įskaičiuojama nuomotų patalpų vertė. Įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jo iškelto administracinio ginčo situacijoje valstybės garantija palikėjos E. A. atžvilgiu nebuvo įvykdyta, todėl nusprendus išduoti E. A. valstybės garantiją, reikalavimo teisė, atsirandanti iš jos, būtų paveldima. Apelianto įsitikinimu, jis pagrįstai prašė įpareigoti atsakovą suteikti E. A. ir jos šeimos nariams valstybės garantiją (ABTĮ 57 str.).
  4. Apeliantas teigia, kad jis pagrįstai prašė įpareigoti atsakovą suteikti E. A. ir jos šeimos nariams valstybės garantiją. Teismui priėmus priešingą sprendimą, būtų pažeistos pagrindinės žmogaus teisės, kadangi pareiškėjas gali neturėti galimybės savo lėšomis įsigyti (išsinuomoti ar įsigyti) kito būsto.

27Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

28Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 126–132) atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, kuriomis remdamasis teisingai taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

29Nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, atsakovas nurodo šiuos argumentus:

  1. Nesutinka su apelianto pozicija, kad byloje kilusiam ginčui spręsti teismas nepagrįstai taikė Atstatymo įstatymo nuostatas, o Atkūrimo įstatymo ir Valstybės garantijų įstatymo nuostatų netaikė. Atsižvelgdamas į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo, o kartu ir valstybės garantijų suteikimo ir vykdymo procesą skirtingais laikotarpiais reglamentavo skirtingos Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo bei jų įgyvendinimo tvarką reglamentuojančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos, kurios daug kartų buvo tobulinamos ir keičiamos, atsakovas mano, kad teismas pagrįstai nustatė, jog Kauno miesto valdybos 1992 m. liepos 21 d. potvarkiu Nr. 715-v atkūrus buvusių savininkų nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ( - ), Kaune, tarp atkurtų nuosavybės teisių savininko, Kauno miesto savivaldybės ir savininkui grąžintinų gyvenamųjų patalpų nuomininkų susiformavo teisiniai santykiai, kuriuos reguliavo tuomet galiojusios Atstatymo įstatymo nuostatos. Nors 1997 m. liepos 1 d. priimto Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 1999 m. birželio 2 d.) 20 straipsnio 3 dalyje ir buvo nustatyta, kad savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, tačiau nebuvo sukurtas realus šios nuostatos įgyvendinimo mechanizmas. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimą, kuriame Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio nuostatos, susiję su valstybės garantijų įgyvendinimu, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatos buvo pakeistos ir šio straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 1999 m. birželio 2 d. iki 2000 m. sausio 19 d., buvo nustatyta, kad valstybės garantijas, jų įvykdymą, garantijų turėtojų teises ir pareigas nustato Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas. Valstybės garantijų įstatymas buvo priimtas 1998 m. birželio 16 d. ir įsigaliojo 1998 m. liepos 8 d. Pagal Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalį, nustatytos formos valstybės garantiniai dokumentai buvo išduodami tiems nuomininkams, kurie garantijos suteikimo metu gyveno savininkui gražintose gyvenamosiose patalpose, tačiau turėjo iš jų išsikelti po suteiktos valstybės garantijos įvykdymo, tai turėjo įvykti iki garantiniame dokumente numatyto termino pabaigos. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje ir Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatytos valstybės garantijos buvo suteikiamos tik savininkams grąžintinose gyvenamosiose patalpose vis dar gyvenantiems (ir turintiems iš jų išsikelti) nuomininkams ir tik esant visoms aplinkybėms, sudarančioms teisės aktuose numatytą sąlygų visumą teisei į valstybės garantiją įgyti. Remdamasis išdėstytais argumentais, atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog Kauno miesto valdybos 1992 m. liepos 21 d. potvarkiu Nr. 715-v atkūrus buvusių savininkų nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ( - ), Kaune, savininkui grąžintų patalpų ( - ), Kaune, tuometinė nuomininkė E. A. ir kartu su ja gyvenęs jos šeimos narys V. K. (gim. ( - ) m.) Atstatymo įstatymo 8 straipsnio nuostatų pagrindu įgijo asmenų, nuomojančių savininkui grąžintas gyvenamąsias patalpas, statusą. Šie asmenys pagrįstai (jų valia) buvo įtraukti į Kauno miesto valdybos 1997 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 276 patvirtintą Šeimų, kurias reikia iškeldinti iš savininkams grąžintų namų, sąrašą pagal patvirtintą eilę valstybės paramai gauti (eilės Nr. 1615). Kompensacijų įstatymo įsigaliojimo dieną (1998 m. liepos 8 d.) su E. A. sudaryta savininkui grąžintų gyvenamųjų patalpų ( - ), Kaune, nuomos sutartis buvo pasibaigusi, nes E. A. tuomet jau buvo išsikėlusi iš savininkui grąžintų gyvenamųjų patalpų ( - ), Kaune, į pagal 1998 m. birželio 3 d. nuomos sutartį suteiktą butą ( - ), Kaune, ir nuo to laiko prarado „savininkui grąžintinose patalpose gyvenančio nuomininko“ statusą. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad iki Valstybės garantijų įstatymo įsigaliojimo 1998 m. liepos 8 d. E. A. ir V. K. jau buvo įstatymų nustatyta tvarka aprūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis, taigi, jie negalėjo įgyti ir neįgijo teisės į papildomą valstybės garantiją, numatytą naujai priimtame Kompensacijų įstatyme.

302. Nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose taip pat buvo taikomos Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (toliau – ir Apsirūpinimo įstatymas) nuostatos (11 straipsnis (nuo 1995 m. kovo 8 d. įsigaliojusios Aprūpinimo įstatymo redakcijos 9 straipsnis), 12 straipsnis, 17 straipsnis), be to, nuo 1996 m. balandžio 26 d. įsigaliojusi Atstatymo įstatymo 211 straipsnio nuostata. E. A. ir kartu su ja savininkui grąžintose gyvenamosiose patalpose ( - ), Kaune, tuomet gyvenęs jos šeimos narys V. K. (gim. ( - ) m.) pasirinko Apsirūpinimo įstatymo 12 straipsnio 2 punkte numatytą paramos formą – išsinuomoti kitas savivaldybės gyvenamąsias patalpas (buvo įtraukti į Kauno miesto valdybos 1997 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 276 patvirtintą sąrašą asmenų, pageidaujančių gauti valstybės paramą) ir šios savo valios nepakeitė, todėl buvo priimtas Kauno miesto valdybos 1998 m. gegužės 5 d. sprendimas Nr. 460 išnuomoti E. A. (šeimoje 2 asmenys: ji ir sūnus V. K.) jos pasirinktą 3 kambarių butą ( - ), Kaune. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas teigia, kad E. A. su šeima tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka pareiškė Kauno miesto savivaldybei valią, kad jai būtų taikomos Atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje numatytos valstybės garantijos nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose. Nors garantinis dokumentas rašytine forma E. A. ir nebuvo išduotas, Kauno miesto savivaldybė užtikrino, kad jai ir jos šeimos nariui Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio nustatyta tvarka būtų nuomos teise suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Galutinai savo valią E. A. išreiškė ir su suteikta garantija – pasirinkti išsinuomoti kitą gyvenamąją patalpą sutiko pasirašydama buto ( - ), Kaune, 1998 m. birželio 3 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį. E. A., buto ( - ), Kaune, nuomininkė, nuo apsigyvenimo šiame bute momento iki jos mirties ( - ) nesikreipė į Kauno miesto savivaldybę su prašymu leisti jai išsipirkti lengvatinėmis sąlygomis butą ( - ), Kaune, kaip tai buvo numatyta Butų privatizavimo įstatyme, kaip ir nesikreipė dėl šio buto (ar jo dalies) perdavimo neatlygintinai, t. y. įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pradėjusi vienokios ar kitokios ginčo buto (ar jo dalies) įsigijimo nuosavybėn procedūros.

313. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, kad iki išsikėlimo gyventi į savivaldybės suteiktą butą ( - ), Kaune, asmenų, nuomojančių savininkui grąžintas gyvenamąsias patalpas, o tuo pačiu ir turinčių teisę į tam tikrą valstybės paramą (kiek tai yra aktualu nagrinėjamai bylai), statusą turėjo tik E. A. ir jos sūnus V. K. (gim. ( - ) m.). E. A., turėjusi asmens, nuomojančio savininkui grąžintas gyvenamąsias patalpas ( - ), Kaune, statusą, turėjo asmeninę teisę pasirinkti kokiu būdu jai įstatymų nustatyta tvarka apsirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis ir šia teise pasinaudojo, sutikdama, kad jai būtų išnuomota kita savivaldybės gyvenamoji patalpa – butas ( - ), Kaune. Visos minėtos aplinkybės, atsakovo manymu, sudaro pagrindą išvadai, kad pagal E. A. išsikėlimo iš grąžintinų gyvenamųjų patalpų ( - ), Kaune, ir buto ( - ), Kaune, nuomos sutarties sudarymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, E. A. ir jos šeimos nariui V. K. buvo suteikta ir įvykdyta valstybės garantija – suteiktos (išnuomotos) kitos jų pasirinktos gyvenamosios patalpos. Vadovaujantis Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi ir Atkūrimo įstatymo nuostatomis, nuomininkai turi teisę tik į vieną valstybės garantiją, todėl teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo reikalavimas suteikti E. A. dar vieną valstybės garantiją yra nepagrįstas.

32Teisėjų kolegija

konstatuoja:

33IV.

34Šioje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 53-2-1457, pagrįstumo ir teisėtumo. Administracija Sprendimu Nr. 53-2-1457 atsisakė tenkinti E. A. įstatyminio įpėdinio V. K. prašymą išduoti valstybės garantinį dokumentą.

35Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad E. A., asmens, gyvenančio savininkui grąžintose gyvenamosiose patalpose ir jas nuomojančio šias patalpas, statusą turėjo iki išsikėlimo gyventi į savivaldybės suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas - butą ( - ), Kaune, todėl tik ji turėjo teisę pasirinkti kokiu būdu įstatymų nustatyta tvarka apsirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis ir šia teise pasinaudojo, sutikdama, kad jai bus išnuomota kita savivaldybės pasiūlyta gyvenamoji patalpa. Teismas nusprendė, kad E. A. įpėdinis (vaikaitis) kelia nepagrįstus reikalavimus, nes asmeninio pobūdžio teisės paveldėjimo būdu negali pereiti kitiems asmenims (CK 5.1 straipsnio 3 dalis).

36Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, neteisingai taikė materialinės teisės normas.

37ABTĮ 136 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikriną tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą nurodyta apimtimi.

38Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos šalių pateiktus į bylą įrodymus, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, kad Kauno miesto valdybos 1992 m. liepos 21 d. potvarkiu Nr. 715-v buvo atkurtos V. K. (gim. ( - ) m.) nuosavybės teisės natūra į tėvų gyvenamąjį namą ( - ), Kaune. Savininkui grąžinto namo ( - ), Kaune, pirmajame bute buvo įregistruoti ir gyveno E. A. ir jos sūnaus V. K. (gim. ( - ) m.), D. K. ir D. K. Kauno miesto valdyba 1998 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 460 9 punktu nusprendė išnuomoti gyvenamąsias patalpas (3 kambarių butą) E. A. (šeimoje du asmenys: ji ir sūnus V. K.) ( - ), Kaune, o to paties sprendimo 10 punktu išnuomoti gyvenamąsias patalpas (2 kambarių butą) D. K. (šeimoje du asmenys: ji ir sūnus D. K.) ( - ), Kaune. Tolesnėje įvykių sekoje nagrinėjamam ginčui yra aktualios tik tos aplinkybės, kurios susiję su iškeldintos iš savininkui grąžinto namo ( - ), Kaune, nuomininkės E. A. teisių užtikrinimu. Byloje nustatyta, kad remiantis Kauno miesto valdybos 1998 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 460, 1998 m. birželio 3 d. savivaldybės įmonės „Santakos butų ūkis“ atstovas ir E. A. pasirašė Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, kurios 1 punkte nurodyta, kad nuomotojas suteikia šiai nuomininkei ir jos šeimos nariams neterminuotam naudojimui 62,07 kv. m bendrojo (naudingo) ploto gyvenamąją patalpą ( - ), Kaune.

39E. A. sūnus V. K. mirė ( - ), E. A. mirė ( - ) Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-235-713/2015 (teisminio proceso Nr. 2-69-3-09294-2014-1) patenkino V. K. ieškinį – pripažino jį E. A., mirusios ( - ), šeimos nariu ir įpareigojo Kauno miesto savivaldybę sudaryti su V. K. buto su rūsiu ( - ), Kaune, nuomos sutartį. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Teismas šiuo sprendimu nustatė, kad V. K. bute ( - ), Kaune, apsigyveno 1998 metais (tuomet nepilnametis), iš šio buto niekada nebuvo išsikėlęs, sulaukęs pilnametystės vedė bendrą ūkį su savo močiute E. A., paskutinius 5-6 metus iki jos mirties ją prižiūrėjo, vykdė ir vykdo nuomininko pareigas. Minėtame teismo sprendime buto ( - ), Kaune, nuomos sutarties sudarymo su E. A. sudarymo aplinkybės tais aspektais, kurie yra aktualūs nagrinėjamam administraciniam ginčui, nebuvo nagrinėtos. Teismas civilinei bylai reikšmingų aplinkybių kontekste nustatė, kad pagal 1998 m. birželio 3 d. sudarytą Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartį, sudarytą tarp savivaldybės ir E. A., pagrindine buto ( - ), Kaune, nuomininke, atsižvelgiant į Kauno miesto valdybos 1998 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 460, tapo E. A. Šios sutarties 3.1 punkte buvo apibrėžta viena iš nuomininko teisių – apgyvendinti turimoje patalpoje, sutinkant visiems toje patalpoje gyvenantiems pilnamečiams šeimos nariams, savo sutuoktinį, vaikus, tėvus, kitus giminaičius ir nedarbingus išlaikytinius.

40Pirmosios instancijos administraciniam teismui priimant 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą, minėtoje civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-69-3-09294-2014-1) sprendimas dar nebuvo priimtas, tačiau į šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytus faktus, kurie yra reikšmingi nagrinėjamam administraciniam ginčui, turi būti atsižvelgta (ABTĮ 58 straipsnio 3 dalis).

41Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pirmiausia turi būti atsakyta į klausimą, ar E. A. priskirtina prie asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją, numatytą savininkams grąžintų natūra gyvenamųjų namų (jų dalių, butų) nuomininkams.

42Nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinose gyvenamosios patalpose, teisės į gyvenamąjį būstą, šiuos klausimus reguliuojančių įstatymų raidos kontekste yra išsamiai išnagrinėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-01856-2013-1), į jas atsižvelgiama nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015, teisminio proceso Nr. 3-63-3-01855-2013-0). Šioje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje išdėstytos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės valstybės garantijų klausimais yra aktualios ir pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes, todėl teisėjų kolegija į jas atsižvelgia (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

43LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs teisėtas nuomininkų, patenkančių į valstybės garantijas turinčių teisę gauti asmenų ratą, lūkestį, kad valstybės garantijos pagrindu bus įgyvendinta jų konstitucinė teisė turėti gyvenamąjį būstą, 2015 m. kovo 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015,

44pabrėžė, kad santykių tarp valstybės ir nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, turinį sudaro tai, kad, valstybei nustačius garantijas nuomininkams, nuomininkai įgijo teisėtą lūkestį, jog valstybės nustatytos ir vėlesniais įstatymais pakartotinai patvirtintos garantijos bus realiai įvykdytos. Valstybei atsirado pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad valstybės nustatytos garantijos nuomininkams būtų realiai įvykdytos.

45Analizuodama įstatymų raidą, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad jau Atstatymo įstatyme (t. y. 1991 m. birželio 18 d. įstatyme 21 straipsnyje) buvo įtvirtintos nuostatos, kuriomis valstybė įsipareigojo užtikrinti nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą, įtvirtinama pareigą vykdyti šios teisės užtikrinimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos programos pagrindu. Atkūrimo įstatyme (1997 m. liepos 1 d. įstatymas) toliau patvirtinama valstybės pozicija dėl grąžintiname turte gyvenančių nuomininkų interesų užtikrinimo. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje įtvirtinamos nuomininkų teisės ir jų įgyvendinimo tvarkos bendrosios nuostatos. Pabrėžė, kad Atstatymo įstatymas reglamentavo Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas (1991 m. birželio 18 d. Atstatymo įstatymo redakcijos 1 straipsnis). 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal 1991 m. Atkūrimo įstatymą, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius (1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo redakcijos 1 straipsnis). Atsižvelgdama į šį teisinį reguliavimą, taip pat į bylos aplinkybes (savivaldybė grąžintos savininkui gyvenamosios patalpos nuomininkui kitą gyvenamąją patalpą išnuomojo 1998 metais galiojant Atkūrimo įstatymui), išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo metu pareiškėja ir toliau de jure ir de facto buvo savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos nuomininkė. Nurodė, kad nėra pagrindo tokio nuomininko situaciją vertinti kitaip nei nuomininkų, kurie gyveno grąžintinuose namuose (butuose), į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos jau įsigaliojus Atstatymo įstatymui. Kitoks Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo aiškinimas būtų nesuderinamas su Konstitucinio Teismo praktikoje išplėtotais konstituciniais imperatyvais ir konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu, nes teisės į valstybės garantiją atsiradimas būtų nulemtas nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, t. y. momento, kuriuo buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises buvusiam savininkui.

46Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, sprendimas atkurti savininkui nuosavybės teises į gyvenamąjį namą buvo priimtas iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo (Kauno miesto valdybos 1992 m. liepos 21 d. potvarkis Nr. 715-v). Atkūrimo įstatymas įsigaliojo 1997 m. liepos 8 d. Šio įstatymo įsigaliojimo metu ir dar beveik metus po to (iki 1998 m. birželio 3 d. gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose tipinės sutarties sudarymo) E. A. de jure ir de facto buvo savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos ( - ), Kaune, nuomininkė. Taigi jos teisė į kitą gyvenamąjį būstą turėjo būti įgyvendinama pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas. Minėtu laikotarpiu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Keičiantis Atkūrimo įstatymui jame liko nuostata, įpareigojanti savivaldybę išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos (galiojančio Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis).

47Pirmiau minėta, kad byloje yra nustatyta, jog įsigaliojus Atkūrimo įstatymui E. A. de jure ir de facto buvo savininkui 1992 m. grąžinto gyvenamojo namo atitinkamos dalies (buto), nuomininkė. Taigi E. A. pagal šį įstatymą pateko į asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją, grupę. Atsižvelgiant į tai, byloje turi būti nustatyta, ar E. A. įgyvendino savo teisę į valstybės garantiją, ar jos atsisakė.

48LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, kad valstybės garantija, suteikta nuomininkui, gyvenusiam savininkui grąžintame name, pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Be to, garantinio dokumento neišdavimas neatima teisės gauti įstatymu suteikiamą valstybės garantiją (žr. LAT 2004 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2004; 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad neturimos (neįgytos) teisės praradimas (netekimas) nėra galimas. Nuomininko, gyvenusio savininkui grąžintame name, įgyta valstybės garantija pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Įgytos garantijos praradimą nulemia teisiškai reikšmingas faktas – garantijos turėtojo atsisakymas nuo jos. Nuomininkų galimybė pasinaudoti valstybės garantija priklauso nuo tinkamo informavimo apie tokios teisės turėjimą, konkrečiai – kiekvienam nuomininkui turi būti išaiškintos tokios teisės įgyvendinimo galimybės, nepasinaudojimo šiomis galimybėmis arba atsisakymo nuo garantijos padariniai. Asmens atsisakymas nuo įgytos valstybės garantijos, atsižvelgiant į tokio valinio akto sukeliamus teisinius padarinius, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai (LAT 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010).

49LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 atkreipė dėmesį tai, kad 1998 metais įsigaliojusiame Atkūrimo įstatyme nuomos sutarties sudarymas nebuvo numatytas kaip viena iš numatytų valstybės garantijos formų. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Tuo tarpu Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti.

50Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kad informavo E. A. (jos šeimą) apie teisę į valstybės garantiją ir galimas jos įgyvendinimo formas ir/ar, kad ji atsisakė teisės į valstybės garantiją. Nesant byloje įrodymų, kad minėta savininkui gražinto namo nuomininkė, atsakovo buvo tinkamai informuota apie jos teisę į valstybės garantiją, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pasirašymo metu ji buvo garbaus amžiaus (74 metų), nėra pagrindo išvadoms, kad 1998 m. birželio 3 d. pasirašydama savivaldybės pasiūlytą Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, E. A. de facto atsisakė valstybės garantijos arba aiškiai išreiškė savo valią, kad tokios sutarties sudarymas laikytinas tinkamu valstybės garantijos įgyvendinimu. Atsakovo sudaryta su E. A. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis yra tipinė (tai matyti iš jos pavadinimo ir turinio), t. y. atitinka įprastinius gyvenamosios patalpos nuomos teisinius santykius, kuriuos reglamentuoja CK normos. Primintina, kad Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinant valstybės garantiją nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, numatytas valstybės įsipareigojimas neatlyginamai suteikti kitą gyvenamąją patalpą. Šiame kontekste pažymėtina, kad su E. A. buvo sudaryta atlygintina, tipinė savivaldybės fondo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Atsakovo argumentai, kad E. A. nuo šios sutartie sudarymo iki savo mirties nesikreipė į savivaldybę valstybės garantijos klausimu, neprašė perduoti jai butą neatlygintinai ar leisti išsipirkti išnuomotą butą lengvatinėmis sąlygomis, negali būti pripažinti pateisinančiais įstatymu nustatytos pareigos išduoti valstybės garantiją neįvykdymą, o tipinės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymas negali būti prilygintas valstybės garantijos išdavimui ar jos įvykdymui.

51Piliečiams grąžinamų natūra gyvenamųjų namų nuomininkų teisės į kitos gyvenamosios patalpos suteikimą ginamos specialiaisiais įstatymais numatant valstybės garantiją (Atkūrimo įstatymo 20, 21 straipsniai, Valstybės garantijų įstatymas). Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai rėmėsi CK normomis, t.y. iki 2001 m. galiojusio CK 349 straipsnio, kuris reglamentavo nuomininko teisę nutraukti sutartį, nuostatomis. Tai, kad savininkui grąžinto natūra namo nuomininkė E. A. 1998 m. sudarė su savivaldybe tipinę kitų gyvenamųjų patalpų ( - ), Kaune, nuomos sutartį ir išsikėlė į jas, nereiškia, kad valstybės garantija savininkui grąžinto natūra namo nuomininkei buvo įvykdyta.

52LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015, be kita ko, akcentavo, kad svarbu atskirti dviejų tipų teisinius santykius: teisinius santykius, susiklostančius tarp valstybės ir nuomininko, turinčio teisę į valstybės garantiją, ir teisinius santykius, susiklosčiusius Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu. Ginčui aktualiu laikotarpiu buto nuoma Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu nebuvo prilyginta valstybės garantijai. Vien tai, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta sudaryti nuomos sutartį Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu ir ji šiuo pasiūlymu pasinaudojo, nereiškia, kad pasibaigė teisiniai santykiai, kylantys iš Atkūrimo įstatymo. Išplėstinė teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo argumentais, kad valstybės garantijos neišdavimas gali būti pateisinamas kitos kilmės juridiniu faktu – nuomos sutarties sudarymu Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu.

53Analogiškos aplinkybės yra ir nagrinėjamo ginčo atveju. Todėl atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kurie siejami su Apsirūpinimo įstatymo nuostatomis ir jomis remiantis bei akcentuojant tipinės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo 1998 metais faktą bandoma pateisinti valstybės garantinio dokumento neišdavimą E. A., atmestini kaip nepagrįsti.

54Minėti bylos duomenys teisėjų kolegijai yra pakankamas pagrindas išvadoms, kad atsakovas neįvykdė Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos išduoti savininkui gražinto namo dalies (buto) nuomininkei E. A. (jos šeimai) valstybės garantinį dokumentą.

55Nuo 1997 m. liepos 8 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7 dalyje buvo įtvirtinta, kad šio įstatymo 20 straipsnyje numatytų garantijų nuomininkams įgyvendinimo tvarką ir sąlygas nustato atskiras įstatymas. Šioje Atkūrimo įstatymo normoje nurodytas įstatymas, t. y. 1998 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas Nr. VIII-792, įsigaliojo 1998 m. liepos 8 d. Šiuo įstatymu buvo nustatyta garantijų sugražintų gyvenamųjų namų nuomininkams įgyvendinimo tvarka ir sąlygos.

56Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustatė, kad savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis. Remdamasi šiais duomenimis, Vyriausybė kasmet Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte numato, kiek turi būti skirta lėšų nurodytai programai įgyvendinti. Aptariamoje Valstybės garantijų įstatymo normoje nurodytos šios valstybės garantijos sugrąžintų gyvenamųjų namų nuomininkams formos: 1) kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikimas; 2) kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidų kompensavimas Vyriausybės nustatyta tvarka. Pabrėžtina, kad Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas pakartojo tas valstybės garantijų sugrąžintų gyvenamųjų namų nuomininkams formas, kurios buvo įtvirtintos Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje, kitose šio straipsnio normose nustatė minėtų valstybės garantijų įgyvendinimo tvarką ir sąlygas. Pirmiau minėta, kad Atkūrimo įstatyme kitų gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymas nebuvo numatytas kaip viena iš valstybės garantijos sugrąžintų gyvenamųjų namų nuomininkams formų. Atkūrimo įstatymu nustatytos valstybės garantijos sugrąžintų gyvenamųjų namų nuomininkams formos atsakovui turėjo būti žinomos nuo šio įstatymo įsigaliojimo. Todėl aplinkybės, kad Valstybės garantijų įstatymas, nustatęs valstybės garantijų sugražintų gyvenamųjų namų nuomininkams įgyvendinimo tvarką ir sąlygas, įsigaliojo vėliau nė atsakovas sudarė su savininkui grąžinto natūra namo nuomininke E. A. tipinę kitų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, šiai bylai svarbių aplinkybių kontekste nėra reikšmingos. Pirmiau minėta, kad įsigaliojus Atkūrimo įstatymui E. A. de jure ir de facto buto savininkui 1992 m. grąžinto gyvenamojo namo atitinkamos dalies (buto), nuomininkė, turinti teisę į valstybės garantiją, o atsakovas neįvykdė iš Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies kylančios pareigos išduoti jai valstybės garantinį dokumentą.

57Atsakovo nurodytame Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarime Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 29 straipsniui tik ta apimtimi, kuria nuostatų dėl valstybės garantijų įgyvendinimas buvo susietas su įgyvendinimo tvarka, nustatyta poįstatyminiu teisės aktu. Konstitucinis Teismas pasisakė, kad tokio pobūdžio klausimai, kurie susiję su žmogaus teisių apsauga, turi būti reguliuojami įstatymų. Atsakovas pats nurodo, kad prieštaraujantis Konstitucijai teisinis reguliavimas iš teisinės sistemos (Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies) buvo pašalintas 1999 metų birželio 2 d., o Valstybės garantijų įstatymas įsigaliojo 1998 m. liepos 8 d. Sutiktina su atsakovu, kad minėtu laikotarpiu dėl valstybės garantijų įgyvendinimo tvarkos buvo teisinio reguliavimo spraga, tačiau pabrėžtina, kad pilietis dėl to negali nukentėti. Primintina, kad nuo 1997 m. liepos 8 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje buvo numatytos valstybės garantijų formos, o 21 straipsnio 7 dalyje buvo įtvirtinta, kad šio įstatymo 20 straipsnyje numatytų garantijų nuomininkams įgyvendinimo tvarką ir sąlygas nustato atskiras įstatymas. Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kad jis, atsižvelgdamas į šias Atkūrimo įstatymo nuostatas ir laikiną teisinio reguliavimo spragą, bendravo su grąžinto savininkui namo nuomininke E. A., išaiškino jai tuo metu galiojusiame Atkūrimo įstatyme numatytas valstybės garantijų formas (jos vėlesniu teisiniu reguliavimu nebuvo panaikintos) ir pasiūlė apsispręsti ir bent preliminariai pasirinkti valstybės garantijos formą, kad įstatymų leidėjui priėmus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7 dalyje numatytą įstatymą, veikdamas pagal gero viešojo administravimo principą, galėtų operatyviai priimti atitinkamą administracinį aktą dėl valstybės garantijos pagal Valstybės garantijų įstatyme nustatytą tvarką ir sąlygas, atsižvelgdamas į pareikštą grąžinto savininkui namo nuomininkės valią. Tokių veiksmų atsakovas neatliko ir įsigaliojus Valstybės garantijų įstatymui bei vėliau.

58Valstybės garantijų įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymo redakcija) 9 straipsnio 3 dalis nustatė, kad nuomininkui neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti dydis, kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti kompensuojamos išlaidos, taip pat neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė turi atitikti šių nuomininkų nuomojamų patalpų vertę. Nuomojamų gyvenamųjų patalpų vertė nustatoma tokia pat tvarka, kaip ir grąžinamų savininkams gyvenamųjų namų, jų dalių, butų vertė. Aptariamo straipsnio 4 dalis reglamentavo, kad tais atvejais, kai nuomininkui suteiktų gyvenamųjų patalpų vertė viršija jo nuomotų patalpų vertę, nuosavybėn neatlygintinai nuomininkui perduodama tik tokia naujai suteiktų gyvenamųjų patalpų dalis, kuri atitinka jo nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę. Likusią gyvenamųjų patalpų dalį nuomininkas privalo išpirkti rinkos verte išsimokėtinai ne vėliau kaip per 10 metų Vyriausybės nustatyta tvarka. To paties straipsnio 5 dalyje buvo įtvirtinta, kad tais atvejais, kai nuomininkui, jam sutikus, neatlygintinai perduodamos nuosavybėn mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, negu buvo jo nuomotos, nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas nuomininkui kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais.

59Pareiškėjui (E. A. įstatyminiam įpėdiniui) pateikiant 2014 m. liepos 15 d. prašymą dėl valstybės garantijos išdavimo ir atsakovui priimant 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 53-2-1457 galiojo kitos redakcijos Valstybės garantijų įstatymas (2012 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XI-2409 redakcija).

60Nagrinėjamoje byloje yra kilęs klausimas, ar pareiškėjas (E. A. įstatyminis įpėdinis) paveldėjo reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas (savininkui grąžinto buto nuomininkės įpėdinis) nepaveldėjo šios teisės.

61Nuo 2003 m. spalio 30 d. įsigaliojo naujos redakcijos Valstybės garantijų įstatymas (2003 m. spalio 14 d. įstatymas Nr. IX-1760). Šios redakcijos Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalis nustatė, kad valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Paveldėjus iš valstybės garantijos atsirandančią reikalavimo teisę, valstybės garantijoje numatytas valstybės įsipareigojimas, kuris buvo suteiktas mirusiam garantijos turėtojui, įgyvendinamas įpėdiniams, kai valstybės garantiją išdavusiai savivaldybės vykdomajai institucijai įpėdinis (garantijos įgijėjas) pateikia paveldėjimo teisės į garantijos turėtojo reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos, notaro patvirtintą liudijimo nuorašą. Savivaldybės vykdomoji institucija, išdavusi valstybės garantiją, paveldėjimo teisės liudijimo nuorašo pagrindu patikslina valstybės garantiją, nurodydama naujo garantijos turėtojo (asmens, paveldėjusio reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos) duomenis.

62Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalis nustato, kad valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai ji įvykdoma. Minėta, kad E. A., savininkui grąžinto natūra namo (buto) nuomininkės teisės į valstybės garantiją buvo pažeistos, valstybės garantinis dokumentas jai nebuvo išduotas neteisėtai, o tipinės savivaldybei priklausančių gyvenamųjų nuomos sutartis sudarymas nėra valstybės garantija (Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalis, Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnis). Savininkui grąžinto natūra namo (buto) nuomininkei E. A. valstybės garantija nėra įvykdyta, nes jai valstybės garantija apskritai nebuvo išduota dėl Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalį pažeidžiančio atsakovo neveikimo. Iš atsakovo neteisėtų veiksmų negali atsirasti teisėtos pasekmės. Taigi konstatavus šias aplinkybes ir pabrėžiant tai, kad valstybės garantija E. A. neįvykdyta, reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, kuri paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka, pereina jos įstatyminiam įpėdiniui, t.y. pareiškėjui (apeliantui).

63Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas, savo jurisprudencijoje palikimo klausimais yra pažymėjęs, kad palikimas yra universalus teisių ir pareigų ir pareigų perėjimas įpėdiniams, tai reiškia, jog įpėdiniams pereina visos palikėjo turėtos teisės ir pareigos. Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis siekia sukurti tam tikras teisines pasekmes, t. y. perimti palikėjo civilines teises ir pareigas (žr. LAT nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-141/2014; Nr. 3K-3-273/2014; Nr. 3K-3-343/2013; Nr. 3K-3-251/2012; Nr. 3K-3-586/2007; Nr. 3K-3-420/ 2007; Nr. 3K-3-241/2007 ir kt.).

64Administracinėje byloje yra duomenys apie tai, kad ( - ) mirus E. A., 2011 m. rugsėjo 22 d. dėl jos turto paveldėjimo notarą kreipėsi jos įstatyminis įpėdinis V. K. Iš bylos dokumentų nustatyta, kad V. K. su atsakovu dėl E. A. šeimai savivaldybės išnuomoto buto ( - ), Kaune, susirašinėjo nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio, aiškinosi dėl valstybės garantijos išdavimo. Minėta, kad Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-235-713/2015 (teisminio proceso Nr. 2-69-3-09294-2014-1) pripažino V. K. E. A., mirusios ( - ) šeimos nariu, konstatuodamas, kad V. K. bute ( - ), Kaune, apsigyveno 1998 metais, t. y. nuo šio buto išnuomojimo E. A., ir jame gyveno nuolat, sulaukęs pilnametystės vedė su savo močiute bendrą ūkį.

65Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo išvadoms, kad pareiškėjas (apeliantas), kaip savininkui grąžinto natūra namo (buto) nuomininkės įpėdinis, neturi materialinio teisinio reikalavimo teisės reikalauti, kad valstybės institucijos (atsakovo) padarytas savininkui grąžinto natūra namo (buto) nuomininkės šeimai padarytas įstatymo pažeidimas neišdavus valstybės garantinio dokumento, būtų pašalintas. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas priešingai ir atmesdamas pareiškėjo skundą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, tarp jų ir CK V knygos 5.1 straipsnio 3 dalį, kuri šio ginčo atveju nėra aktuali. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu ir turi būti panaikintas (ABTĮ 143 straipsnis).

66Pareiškėjui (E. A. įpėdiniui) pateikiant 2014 m. liepos 15 d. prašymą dėl valstybės garantijos išdavimo ir atsakovui priimant 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 53-2-1457 galiojusios redakcijos Valstybės garantijų įstatymas (2012 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XI-2409 redakcija) numatė daugiau valstybės garantijos formų nei 1998 metais priimtas įstatymas. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galėjusioje Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog valstybės garantija įsipareigojama, kad nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką: 1) bus Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neviršijančios valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės, arba 2) bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, jie privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 4) bus perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti. Jeigu perduodamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė didesnė už valstybės garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę, žemės sklypo dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį valstybės garantijos turėtojai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Perduodant nuosavybėn mažesnės vertės už garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, vertės skirtumas garantijos turėtojams bus kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 5) bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, arba 6) bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke.

67Pareiškėjas (E. A. įpėdinis), kaip matyti iš 2014 m. liepos 15 d. prašymo turinio, prašė išduoti valstybės garantinį dokumentą, numatytą minėtos redakcijos Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 arba 3 punktuose, nors jų konkrečiai nenurodė. Šių valstybės garantijų formų taikymą lemia savininkui grąžintų patalpų, kuriose gyveno nuomininkas, ir nuomininkui neatlygintinai perduotų nuosavybėn gyvenamų patalpų, verčių skirtumas.

68Nesutikdamas su atsakovo 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 53-2-1457, kuriuo jo prašymas buvo atmestas, pareiškėjas pirmosios instancijos teisme galutinai patikslintu reikalavimu prašė teismo įpareigoti atsakovą išduoti valstybės garantinį dokumentą, kuriuo savivaldybės administracijos direktorius įsipareigotų, kad E. A. ir jos šeimos nariams per valstybės garantiniame dokumente nurodytą laiką bus suteiktas butas ( - ), Kaune, kurio dalis, atitinkanti buto, esančio ( - ), Kaune, vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, ji privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Taigi pareiškėjo reikalavimas yra siejamas su atsakovo įpareigojimu taikyti Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

69Iš pareiškėjo suformuluoto administracinėje byloje reikalavimo matyti, kad pareiškėjas, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes daro prielaidą, jog buto ( - ), Kaune, kuris buvo išnuomotas E. A., vertė gali būti didesnė už savininkui natūra grąžinto namo buto ( - ), Kaune, vertę. Pagal bylos duomenis šis savininkui grąžinto namo butas buvo mansardoje, 59,49 kv. m ploto, namo grąžinimo savininkui metu jame gyveno 4 asmenys, kuriems (dviem atskiroms šeimoms, tarp jų E. A. 2 asmenų šeimai) savivaldybė pagal tipines sutartis išnuomojo du atskirus 2 ir 3 kambarių butus. E. A. šeimai buvo išnuomotas 3 kambarių 62,07 kv. m bendro ploto gyvenamosios patalpos ( - ), Kaune. Apie savininkui grąžintų patalpų, kuriose gyveno E. A. su šeima ir jai išnuomotų gyvenamųjų patalpų verčių skirtumą byloje duomenų nėra. Pareiškėjo valia 2014 m. liepos 15 d. prašyme Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme yra išreikšta aiškiai – jis prašo išduoti valstybės garantinį dokumentą įsipareigojant perduoti nuosavybėn neatlygintinai butą ( - ), Kaune. Kuri būtent Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies norma (punktas) gali būti taikoma išduodant valstybės garantiją turi būti nustatyta atsižvelgiant į minėtų patalpų verčių skirtumus. Dėl minėtų priežasčių teismas šiuo atveju neturi pagrindo įpareigoti atsakovą išduoti valstybės garantiją pagal konkretų Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies punktą. Pažymėtina ir tai, kad teismas viešojo administravimo funkcijų neatlieka, todėl neturi pagrindo įpareigoti viešojo administravimo subjektą priimti konkretaus turinio administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-438-237/2008). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimai, pareikšti pirmosios instancijos teisme, turi būti tenkinami iš dalies.

70Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai išspręsti taikytinas materialinės teisės normas, rėmėsi ginčui neaktualiu teismo precedentu (skiriasi bylų faktinės aplinkybės), priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies: Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr. 53-2-1457 panaikinamas; atsakovas įpareigojamas išduoti teisės aktų nustatyta tvarka E. A. įstatyminiam įpėdiniui V. K. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją). Atsižvelgiant į šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, valstybės garantijos išdavimui atsakovui nustatomas trijų mėnesių terminas nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

71Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

72Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą patenkinti.

73Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

74Pareiškėjo V. K. skundą patenkinti iš dalies.

75Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 53-2-1457.

76Įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti E. A. įstatyminiam įpėdiniui V. K. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją).

77Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos... 5. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra E. A. vaikaitis. Kauno miesto valdyba... 6. Kauno miesto savivaldybės administracija 2013 m. spalio 23 d. raštu Nr.... 7. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas Nr. 53-2-1457 negali būti pripažintas... 8. Pareiškėjas paaiškino, kad savo teisę atstovauti mirusiosios E. A.... 9. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašė atmesti... 10. Atsiliepime į skundą (b. l. 45–49) atsakovas paaiškino, kad Sprendimu Nr.... 11. 1997 m. liepos 1 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių... 12. Valstybės garantijų suteikimas nuomininkams buvo numatytas kaip jų teisė... 13. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsakovas teigė, kad E. A., buvusios... 14. II.... 15. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b.... 16. Teismas nustatė, kad pareiškėjo ginčijamu 2014 m. rugpjūčio 5 d.... 17. Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Kauno miesto valdyba 1998 m.... 18. Teismas vadovavosi Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo normomis,... 19. Teismas nustatė, kad Kauno miesto valdyba 1997 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 276... 20. Ištyręs bei įvertinęs bylos duomenis teismas konstatavo, kad iki... 21. Atsižvelgdamas į visa tai, nagrinėjamoje administracinėje byloje teismas... 22. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 23. Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr.... 24. III.... 25. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l.... 26. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
  1. Teismo... 27. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo apeliaciniu... 28. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 126–132) atsakovas pažymi, kad... 29. Nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, atsakovas nurodo šiuos... 30. 2. Nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose... 31. 3. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, kad iki... 32. Teisėjų kolegija... 33. IV.... 34. Šioje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Kauno miesto savivaldybės... 35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė motyvuodamas tuo,... 36. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios... 37. ABTĮ 136 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka... 38. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos šalių pateiktus į bylą... 39. E. A. sūnus V. K. mirė ( - ), E. A. mirė ( - ) Iš teismų informacinės... 40. Pirmosios instancijos administraciniam teismui priimant 2014 m. lapkričio 10... 41. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pirmiausia turi būti atsakyta į... 42. Nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinose gyvenamosios patalpose,... 43. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis... 44. pabrėžė, kad santykių tarp valstybės ir nuomininkų, gyvenančių... 45. Analizuodama įstatymų raidą, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo,... 46. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, sprendimas atkurti savininkui... 47. Pirmiau minėta, kad byloje yra nustatyta, jog įsigaliojus Atkūrimo... 48. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d. sprendime... 49. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d. sprendime... 50. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad... 51. Piliečiams grąžinamų natūra gyvenamųjų namų nuomininkų teisės į... 52. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d. sprendime... 53. Analogiškos aplinkybės yra ir nagrinėjamo ginčo atveju. Todėl atsakovo... 54. Minėti bylos duomenys teisėjų kolegijai yra pakankamas pagrindas išvadoms,... 55. Nuo 1997 m. liepos 8 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7... 56. Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustatė, kad savininkui... 57. Atsakovo nurodytame Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarime... 58. Valstybės garantijų įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymo redakcija) 9... 59. Pareiškėjui (E. A. įstatyminiam įpėdiniui) pateikiant 2014 m. liepos 15 d.... 60. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs klausimas, ar pareiškėjas (E. A.... 61. Nuo 2003 m. spalio 30 d. įsigaliojo naujos redakcijos Valstybės garantijų... 62. Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalis nustato, kad valstybės... 63. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas, savo... 64. Administracinėje byloje yra duomenys apie tai, kad ( - ) mirus E. A., 2011 m.... 65. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo išvadoms, kad... 66. Pareiškėjui (E. A. įpėdiniui) pateikiant 2014 m. liepos 15 d. prašymą... 67. Pareiškėjas (E. A. įpėdinis), kaip matyti iš 2014 m. liepos 15 d. prašymo... 68. Nesutikdamas su atsakovo 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 53-2-1457,... 69. Iš pareiškėjo suformuluoto administracinėje byloje reikalavimo matyti, kad... 70. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 71. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 72. Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą patenkinti.... 73. Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą... 74. Pareiškėjo V. K. skundą patenkinti iš dalies.... 75. Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo... 76. Įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo... 77. Sprendimas neskundžiamas....