Byla e2A-576-516/2016
Dėl reikalavimo į laiduotojus pagal vekselį pripažinimo negaliojančiu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4597-467/2015 pagal ieškovų E. P. ir J. P. ieškinį atsakovams A. J. ir V. B. dėl reikalavimo į laiduotojus pagal vekselį pripažinimo negaliojančiu.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ginčas byloje kilo dėl vekselio laidavimo instituto, vekselio negaliojimo aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovai E. P. ir J. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. J. ir V. B., prašydami pripažinti reikalavimą į laiduotojus E. P. ir J. P. pagal 2013 m. rugpjūčio 18 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1 605 000 Eur sumai negaliojančiu ir priteisti iš atsakovų visas ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškovai nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 18 d. A. J. ir V. B. pasirašė susitarimą, kuriame sulygo, jog 2010 m. rugsėjo 28 d. ir 2011 m. rugsėjo 29 d. iš A. J. gautų paskolų (600 000 Eur ir 900 000 Eur dydžio) grąžinimui užtikrinti V. B. išduos paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Atsakovas V. B. 2013 m. rugpjūčio 18 d. pasirašė paprastąjį vekselį, pagal kurį 1 605 000 Eur suma turėjo būti sumokėta atsakovui A. J. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d.
  4. Ieškovai paaiškino, kad V. B. yra ieškovų sūnus, kuris įtikino ieškovus pasirašyti ant vekselio kaip laiduotojus, apgaulingai paaiškinęs, jog yra susitaręs su banku dėl daugiau kaip 5,5 mln. Lt paskolos verslui suteikimo, tačiau iki kol bus gauti paskolos pinigai iš banko, reikalinga, kad ieškovai formaliai pasirašytų ant vekselio, kuris galios tik kelias dienas. Kas yra vekselis ir kokius įsipareigojimus pagal jį prisiima ant vekselio pasirašantys asmenys, ieškovams nei V. B., nei A. J. nepaaiškino. Priešingai, abu atsakovai tvirtino, kad ieškovų parašai ant vekselio reikalingi tik tam, kad iš banko būtų gauta paskola verslui.
  5. 2013 m. rugsėjo 12 d. A. J. kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 1 605 000 Eur sumos pagal vekselį išieškojimo solidariai iš V. B. ir ieškovų, taip pat dėl jų turto arešto. Ieškovams pareiškus prieštaravimus, A. J. pareiškė ieškinį dėl skolos ir palūkanų pagal vekselį priteisimo. Ieškovai pažymėjo, kad jie 2014 m. liepos 3 d. Generalinei prokuratūrai pateikė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl atsakovų veiksmų, atitinkančių Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnyje numatytos veikos požymius.
  6. Nesutikdamas su ieškovų pozicija, atsakovas A. J. nurodė, kad jis paskolino V. B. iš viso 1 500 000 Eur. Šalys susitarė, kad pinigai bus panaudoti turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), išpirkti ir hipotekai panaikinti, o šis turtas po to bus įkeistas A. J. arba parduotas ir taip grąžinti paskolinti pinigai. Tačiau 2013 m. kovo mėnesį paaiškėjo, kad nekilnojamieji daiktai, esantys (duomenys neskelbtini), yra registruoti atsakovo motinos E. P. vardu, kuri, su savo sutuoktiniu J. P. tik išdavė sūnui V. B. įgaliojimą šį turtą valdyti ir tvarkyti. A. J. pažymėjo, kad atsakovams susitikus pokalbiui, V. B. nurodė, jog dėl ieškovų turtui taikyto arešto jis negali įkeisti šio turto, tačiau sutinka asmeniškai pasirašyti vekselį 1 605 000 Eur sumai, kurį galėtų laiduoti turto savininkai – ieškovai. Atsakovo teigimu, šalys taip pat susitarė, kad, įkeitus turtą A. J., V. B. bus leista dar metus laiko ieškoti turto pirkėjo. Atsakovai pasirašė susitarimą, V. B. dar ir vekselį, ir nuvyko pas ieškovus pasiimti jų parašų. A. J. pastebėjo ir tai, kad ieškovai patvirtino, jog žino apie tai, kad jų sūnus pasiskolino pinigų iš A. J., supranta, jog pinigai buvo panaudoti sūnaus kreditui grąžinti, dėl ko buvo panaikintas jų turto, esančio (duomenys neskelbtini), suvaržymas, ir sutiko pasirašyti vekselį, kuriuo papildomai garantuotų skolos grąžinimą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino reikalavimą į laiduotojus E. P. ir J. P. pagal 2013 m. rugpjūčio 18 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1 605 000 Eur sumai negaliojančiu ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas konstatavo, kad ieškovai laidavo tik už vekselį, bet ne už visas atsakovo V. B. skolas (jie nėra pasirašę atsakovų 2013 m. rugpjūčio 18 d. susitarimo), t. y. ieškovams laiduotojų pareiga atsirado tik pagal nurodytą vekselį kaip vertybinį popierių.
  3. Teismas nustatė, kad ginčo vekselyje nurodyta, jog V. B. įsipareigoja sumokėti iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. A. J. 1 605 000 Eur sumą. Tokia termino formuluotė (apmokėti iki konkrečios datos), teismo vertinimu, negali būti pripažinta tinkama pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ir ĮPVĮ) 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą (per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos), nes tokiu atveju turėtų būti nurodytas tikslus dienų ir mėnesių skaičius, bet ne konkreti data. Teismo įsitikinimu, tokia formuluotė taip pat nėra tinkama ir pagal ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 4 punktą (nustatytą dieną), nes pastaruoju atveju turėtų būti nurodyta konkreti data (metai, mėnuo, diena), o ne tam tikras laikotarpis. Todėl teismas priėjo išvadą, kad yra pakankamas pagrindas taikyti ĮPVĮ 35 straipsnio 2 dalį ir pripažinti, jog vekselis negalioja dėl ĮPVĮ reikalavimų neatitinkančio mokėjimo termino nustatymo.
  4. Teismas taip pat nurodė, kad A. J. nesikreipė į notarą dėl vykdomojo įrašo išieškoti vekselyje nurodytą sumą išdavimo. Teismas akcentavo ir tai, kad A. J. taip pat nepaneigė fakto, jog jis apie tai, kad vekselis yra neapmokėtas, nepranešė nei skolininkui, nei laiduotojams. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ginčo vekselis neteko vertybinio popieriaus galios pagal ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir A. J. neturi reikalavimo teisės pagal vekselį nei į vekselio davėją, nei į laiduotojus.
  5. Teismas nustatė, kad vekselio pasirašymo metu ieškovai buvo senyvo amžiaus – E. P. buvo 82 metai, o J. P. – 81 metai, teisinio išsilavinimo jie neturėjo, besąlygiškai pasitikėjo V. B., kuris yra jų sūnus ir kuriam buvo davę įgaliojimą tvarkyti visą jų turtą, taip pat pasitikėjo gerai pažįstamu A. V., kurio giminaičiui A. J. jų sūnus ir buvo skolingas. Teismas pažymėjo, kad nors V. B. ir nesutinka panaudojęs apgaulę, iš jo paaiškinimų matyti, jog ji (apgaulė) vis dėlto buvo, nes ieškovams jų pasirašomo vekselio laidavimo esmė nebuvo tinkamai išaiškinta. Savo ruožtu A. J. ir liudytojo A. V. parodymai, kad vekselio pasirašymo metu ieškovams buvo atskleistos visos jo pasirašymo aplinkybės bei aptarti jų įsipareigojimai, teismo vertinti kritiškai, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, ieškovų amžių ir tai, kad A. J. ir A. V. yra artimi giminaičiai, glaudžiai susiję tais pačiais pinigų skolinimo klausimais, tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi. Teismas pastebėjo, kad aplinkybės, jog ieškovai nežinojo apie atsakovų susitarimą dėl paskolos sutarties ir vekselio, nepaneigė nė vienas iš ieškovų namuose tuo metu buvusių asmenų.
  6. Įvertinęs visas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad tiek atsakovas V. B., tiek atsakovas A. J. atliko tokius tyčinius veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo vekselio laidavimo elementų), siekdami suklaidinti ieškovus, ir tai turėjo lemiamą įtaką ieškovų valiai susiformuoti, kad jie, nesuprasdami nei vekselio (kad tai yra besąlyginis vertybinis popierius), nei laidavimo (kad laiduojama visu turimu turtu) esmės, pasirašė laidavimą pagal vekselį. Teismas pažymėjo, kad A. J. pripažino, jog jis aktyviai dalyvavo tiek pasirašant atsakovų susitarimą, tiek vekselį su laidavimu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jis nežinojo ar negalėjo žinoti, ką V. B. kalbėjo su savo tėvais. Remdamasis išdėstytu, teismas reikalavimą į laiduotojus pagal vekselį pripažino negaliojančiu ir dėl vekselio gavėjo nesąžiningumo bei apgaulės.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Atsakovas A. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Vekselio apmokėjimo terminas yra aiškus ir atitinka ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Iš nurodyto termino „iki 2013-08-22“ yra visiškai aišku, kad vekselį privaloma apmokėti 2013-08-22. Aplinkybė, kad lingvistiškai galima suprasti, jog vekselis gali būti apmokėtas ir anksčiau, nesudaro pagrindo pripažinti tokį vekselį negaliojančiu, nes ĮPVĮ nedraudžia apmokėti vekselį anksčiau vekselyje nustatyto termino. Žodžio „iki“ įrašymas neiškreipia vekselio apmokėjimo termino esmės, nepašalina vekselio rekvizitų. Ginčo vekselis turi visus rekvizitus, tačiau jo apmokėjimo terminas yra suformuluotas netiksliai, prie datos įrašant žodį „iki“. Šis netikslumas nesudaro pagrindo laikyti vekselį negaliojančiu.
    2. Vekselis, kuriame nėra visų privalomų rekvizitų, praranda vekselio kaip vertybinio popieriaus galią, tačiau nėra negaliojantis kaip dokumentas, kuris gali patvirtinti skolinį įsipareigojimą. Ginčo vekselis prarado vekselio kaip vertybinio popieriaus galią dėl kitos priežasties – ginčo vekselis ĮPVĮ nustatyta tvarka nebuvo pateiktas notarui, nepaisant to, jis išlaikė skolos dokumento galią. Ta aplinkybė, ar pagal ginčo vekselį ieškovams ir atsakovui V. B. kilo pareiga atsiskaityti su A. J., yra įrodinėjama kitoje civilinėje byloje, nagrinėjamoje Šiaulių apygardos teisme (Nr. e2-499-368/2015). Tačiau šioje civilinėje byloje teismas nepagrįstai nagrinėjo aplinkybes, susijusias su ginčo vekselio teisine galia ir ginčo vekselio kaip vertybinio popieriaus negaliojimu dėl rekvizitų trūkumo, nors ir taip aišku, jog ginčo vekselis prarado savo kaip vertybinio popieriaus galią dar 2013 m. rugpjūčio 25 d., kai jis nebuvo pateiktas notarui. Teismo sprendimo išvados yra prieštaringos, nes viena vertus teismas konstatavo, kad ginčo vekselis neturi vekselio galios, antra vertus, jis pripažino vekselį negaliojančiu dėl rekvizitų trūkumų ir taip užkirto kelią atsakovui naudoti ginčo vekselį kaip dokumentą įrodinėjant ieškovų prievolę atsakovui kitoje byloje dėl skolos pagal vekselį priteisimo.
    3. A. J. neprarado reikalavimo teisės į vekselio davėją ir laiduotojus, nes ginčo vekseliui apskritai negali būti taikomi ĮPVĮ 40 straipsnis, 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas kadangi ginčo vekselis yra praradęs vekselio teisinę galią. Minėtos nuostatos galioja tik tiems vekseliams, kurie buvo pateikti notarui dėl vykdomojo įrašo atlikimo. Atsakovui to nepadarius, ginčo vekselis tapo (skolos) dokumentu, kurio įrodomoji galia yra įrodinėjama kitoje civilinėje byloje. Be to, ginčo vekselis negali būti pripažintas negaliojančiu ĮPVĮ 40 straipsnyje, 55 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais pagrindais, nes šios teisės normos neįtvirtina jokių sandorio negaliojimo pagrindų.
    4. Ieškovų pasitikėjimas sūnumi nėra esminė aplinkybė nustatant apgaulę. Sandoriai nepripažįstami negaliojančiais praradus pasitikėjimą ar nepateisinus pasitikėjimo po sandorio sudarymo. Teismas nenustatė aplinkybės, kad A. J. panaudojo apgaulę ieškovų atžvilgiu ar nutylėjo esminius sandorio sudarymo elementus. Dar ikiteisminio tyrimo metu V. B. nurodė, kad kai jis išrašė vekselį, jis vienas pats nuvažiavo pas motiną į namus, papasakojo visą susidariusią situaciją ir kad reikės jos su vyru pagalbos laiduojant vekselį. Ieškovai suprato situaciją ir sutiko laiduoti vekselį, tačiau tikėdami, kad jie bus neliečiami. Teismas neatkreipė dėmesio į V. B. parodymų prieštaravimus ir nepagrįstai suteikė pirmenybę ieškovės parodymams prieš A. J. parodymus, to tinkamai nemotyvuodamas, bei neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad ieškovės argumentų nepatvirtina įrodymai.
    5. Ieškovų teiginys, kad jie buvo apgauti dėl to, jog vekselis buvo pasirašytas formaliai ir nebus pateiktas antstoliams, nesudaro pagrindo pripažinti buvus apgaulę. Ieškovų nurodomos aplinkybės nėra apgaulė dėl sandorio esmės, jo dalyko, kitų esminių sąlygų. Tai aplinkybės, susijusios ne su apgaule dėl sandorio, o su padariniais, kurie gali kilti sudarius sandorį. Netinkamas padarinių suvokimas nėra apgaulė. Be to, net ir senyvo amžiaus žmogus, kai pas jį ateina žmonės ir siūlo pasirašyti skolos dokumentą, negali nesuvokti, kad tuo siekiama tam tikrų padarinių, o ne tam, kad „pasišnekėti, pabendrauti“. Maža to, praėjus beveik mėnesiui laiko po ginčo vekselio pasirašymo, ieškovai kitų asmenų naudai papildomai pasirašė dar 4 vekselius iš viso 3 180 000 Lt sumai. Apelianto nuomone, ieškovai turėjo moralinę pareigą pasirašyti vekselį ir laiduoti savo turtu, kadangi A. J. pinigai buvo panaudoti ieškovų turtui „išpirkti“ iš banko, kuriam buvo hipoteka įkeisti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini).
    6. Nei A. J., nei kitų asmenų veiksmuose nėra nė vienos iš sandoriui pripažinti negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.91 straipsnį (dėl apgaulės) būtinų sąlygų. Teismas jų nenustatė ir todėl netinkamai taikė CK 1.91 straipsnio 1 ir 5 dalis. Apgaulės panaudojimą paneigia ir atliktas bei nutrauktas ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad A. J. nenaudojo apgaulės ir jo veikoje nėra sukčiavimo požymių. Patys ieškovai elgiasi nesąžiningai – ėmė taikyti visas įmanomas priemones, kad išvengtų prievolės grąžinti didelę paskolos sumą. Jų sūnus prisiėmė visą iš sandorių sudarymo kilusią riziką ir turtines prievoles (pasyvą) sau, o turtinė nauda (aktyvas) iš tų sandorių atiteko ieškovams. Ieškovė nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad V. B. ir šiuo metu turi teisę veikti ieškovų vardu pagal jam išduotus įgaliojimus, iš kurių nė vienas nėra panaikintas iki šios dienos, kas reiškia, jog tėvai ir toliau pasitiki sūnumi.
    7. Ieškovai nurodo, kad apgaulę panaudojo ne kita sandorio šalis – A. J., o jų sūnus. Tokiu atveju, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu A. J. žinojo ar turėjo žinoti apie tai, kad V. B. apgavo ieškovus. Apeliantas to nežinojo, taigi teismas netinkamai taikė ir CK 1.91 straipsnio 6 dalį.
  2. Ieškovai E. P. ir J. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti galioti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011 yra išaiškinęs, kad vekselio turėtojas, ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais nepateikęs apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio, praranda teisę pareikšti reikalavimą laiduotojui, tačiau jam išlieka reikalavimo teisė vekselio davėjui. Apeliantas neginčija, kad vekselis yra praradęs vertybinio popieriaus galią. Vien tik vekselio kaip vertybinio popieriaus galios netekimas sudaro pagrindą pripažinti negaliojančiu ieškovų laidavimą pagal vekselį, nes ieškovai laidavo būtent už vertybinį popierių, bet ne už visas atsakovo V. B. skolas, t. y. ieškovams laiduotojų pareiga atsiranda tik pagal vekselį kaip vertybinį popierių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas. Taigi teismas pagrįstai sprendė, kad pareikštas ieškinys tenkintinas vien tuo pagrindu, kad vekselis neteko savo, kaip vertybinio popieriaus, galios.
    2. Apeliantas skunde pripažįsta, kad vekselyje „jo apmokėjimo terminas yra suformuluotas netiksliai“. Atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus griežtus reikalavimus vekselio formai, siekiant užtikrinti šio vertybinio popieriaus patikimumą civiliniuose santykiuose, nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad šie „netikslumai“ nėra reikšmingi ir nedaro vekselio negaliojančio kaip vertybinio popieriaus. ĮPVĮ 35 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad kitokių, negu konkrečiai tiksliai išvardytų šiame įstatyme, vekselio mokėjimo terminų nustatymas daro vekselį negaliojančiu.
    3. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas skundžiamame sprendime nevertino ir nepasisakė dėl vekselio kaip skolos dokumento galios, nes šios aplinkybės nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kadangi vekselis yra netekęs vertybinio popieriaus galios ir atitinkamai negalioja ieškovų laidavimas pagal vekselį, ieškovų, kaip laiduotojų pagal vekselį, atsakomybei jokios įtakos neturi tai, kokią teisinę galią dabar turi ar gali turėti vekselis, t. y. ar jis laikytinas skolos dokumentu (rašteliu), ar ne.
    4. Teismas atskleidė tiek apgaulės turinį, tiek argumentavo išvadą, jog prieš ieškovus apgaulę panaudojo tiek atsakovas V. B., tiek ir apeliantas. Argumentuodamas skundžiamą sprendimą teismas nepadarė jokių procesinės teisės normų pažeidimų.
  3. Atsakovas V. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Terminas apmokėti iki konkrečios datos neatitinka nė vieno iš ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų. Remiantis ĮPVĮ 35 straipsnio 2 dalimi, vekselis, kuriame nurodytas kitoks mokėjimo terminas nei nustatyta 1 dalyje, yra negaliojantis. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai pateiktas vekselis neturi įstatymo nustatytų privalomųjų rekvizitų, jis nelaikomas vekseliu, bet yra paprastas skolos raštelis. Teismas pagrįstai nusprendė, kad ginčo vekselis turi formos trūkumų ir negali būti laikomas vertybiniu popieriumi. Savo ruožtu teismas pagrįstai nusprendė atsakovo A. J. reikalavimo teisę į ieškovus, kaip laiduotojus pagal vekselį, pripažinti negaliojančia.
    2. Tam, kad būtų galima vekselyje nurodytas pinigų sumas išieškoti iš vekselyje nurodytų pagrindinio skolininko ir laiduotojų, vekselio turėtojas turi įgyvendinti dvi kumuliatyvias pareigas. Tačiau teisme nustatyta, kad atsakovas A. J. nesikreipė į notarą dėl vykdomojo įrašo išieškoti vekselyje nurodytą sumą išdavimo, t. y. jis neįvykdė nei pirmosios pareigos – nepateikė vekselio apmokėjimui, nei antrosios pareigos – nepranešė apie vekselio neapmokėjimą vekselio sumos apmokėjimą laidavimu užtikrinusiems ieškovams. Taigi vekselis ne tik neatitinka privalomų ĮPVĮ numatytų formos reikalavimų, bet ir negali būti laikomas galiojančiu vertybiniu popieriumi, nes buvo praleistas pateikimo jį apmokėti terminas. Laidavimas pagal vekselį iš esmės priklauso nuo paties vekselio kaip vertybinio popieriaus galiojimo. Pripažinus, kad vekselis neturi vertybinio popieriaus galios, negalioja ir ieškovų laidavimas pagal vekselį, nes nepateikus apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio – vekselio turėtojas praranda teisę reikšti bet kokius reikalavimus vekselio laiduotojui.
    3. Vilniaus apygardos teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus (tiek rašytinius įrodymus, tiek bylos šalių ir liudytojo pateiktus paaiškinimus) bei tinkamai nustatė šiai civilinei bylai reikšmingas faktines aplinkybes

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apelianto A. J. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
  2. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ginčo vekselyje nurodytas apmokėjimo terminas neatitinka ĮPVĮ 35 straipsnio reikalavimų ir tuo pagrindu pripažino vekselį negaliojančiu, taip pat nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas A. J. prarado reikalavimo teises į vekselio davėją bei laiduotojus ir priėjo neteisingą išvadą, kad ieškovai, jiems pasirašant ginčo vekselio laidavimą, buvo apgauti atsakovų.
Dėl civilinės bylos atsakovo V. B. atžvilgiu nutraukimo
  1. Iš nagrinėjamos bylos duomenų nustatyta, kad 2016 m. vasario 13 d. mirė šioje byloje atsakovu esantis V. B..
  2. Nepaisant to, kad po atsakovo mirties yra praėję daugiau kaip pusė metų, Testamentų registre (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nėra įregistruotų nei testatoriaus sudarytų testamentų, nei palikėjo palikimo priėmimo faktų, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra galimybės taikyti atsakovo procesinių teisių ir pareigų perėmimo.
  3. Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasi CPK 293 straipsnio 7 punktu, teisėjų kolegija priėjo išvadą, jog civilinė byla pagal ieškovų E. P. ir J. P. ieškinį dėl reikalavimo į laiduotojus pagal vekselį pripažinimo negaliojančiu atsakovo V. B. atžvilgiu nutrauktina.
Dėl vekselio laidavimo galiojimo
  1. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovu šioje byloje buvęs, ieškovės E. P. sūnus V. B. atsakovui A. J. 2013 m. rugpjūčio 18 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsipareigojo sumokėti 1 605 000 Eur sumą. Minėtą vekselį tą pačią dieną laidavo V. B. motina E. P. ir jos vyras J. P..
  2. Byloje taip pat nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad ieškovai E. P. ir J. P. nėra pasirašę 2013 m. rugpjūčio 18 d. atsakovo A. J. ir V. B. sudaryto susitarimo, pagal kurį V. B. iš A. J. 2010–2011 metais gautų paskolų grąžinimui užtikrinti įsipareigojo išduoti vekselį. Atsakovas A. J. taip pat neneigia to fakto, kad ieškovai pasirašė tik ginčo vekselį ir nėra laidavę A. J. už jokias kitas V. B. skolas, taigi, kaip ir nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime bei apelianto skunde, yra laiduotojai pagal vekselį.
  3. Apeliaciniame skunde atsakovas A. J. taip pat pripažino (CPK 182 straipsnio 5 punktas), kad į notarą dėl vykdomojo įrašo jis nesikreipė ir nurodytu laiku nebuvo pateikęs vekselio apmokėti.
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, pažymima, kad tokiu atveju sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015; kt.).
  5. ĮPVĮ 32 straipsnyje nustatyta, kad visos vekselio sumos arba jos dalies apmokėjimas gali būti užtikrinamas laidavimu (1 dalis). Laiduoti gali trečiasis asmuo arba pagal vekselį įsipareigojęs asmuo (2 dalis).
  6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011 yra išaiškinęs, kad vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas kitame įstatyme. Vekselių laidavimo santykiams taikomas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (ĮPVĮ 1 straipsnis). Tokią išvadą leidžia daryti tiek skirtinga užtikrinamų prievolių prigimtis, tiek ir užtikrinimo būdą apibrėžianti samprata, pateikta įstatyme. Laidavimas pagal CK inter alia yra nustatomas sutartimi ar įstatymu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis), o vekselio laidavimo atveju pakanka tik vienašalės laiduotojo valios išraiškos vekselyje. Pagal ĮPVĮ 33 straipsnį laidavimas įrašomas vekselyje arba jo pratąsoje išreiškiant žodžiu „laiduota“ arba kitu atitinkamu įrašu ir laiduotojo parašu. Vekselio laidavimu pripažįstamas ir laiduotojo parašas pirmojoje vekselio pusėje, išskyrus vekselio mokėtojo arba jo davėjo parašus <..> Vekselio laidavimą nuo CK reglamentuoto laidavimo skiria ir skirtingą šių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų esmę apibūdinantis požymis. Pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Vekselio laidavimo papildomas pobūdis yra santykinis.
  7. ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę jo mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas (ĮPVĮ 79 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
  8. Remiantis pirmiau minėta kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi (civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011), vekselio turėtojas, ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais nepateikęs apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio, praranda teisę pareikšti reikalavimą laiduotojui, tačiau jam išlieka reikalavimo teisė vekselio davėjui (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 79 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai, 80 straipsnio 1 dalis).
  9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu ir kasacinio teismo išaiškinimais, kad nepateikęs paprastojo neprotestuotino vekselio laiku apmokėti, vekselio turėtojas paranda teisę reikšti reikalavimą laiduotojams, laidavusiems vekselio sumos apmokėjimą, atsižvelgdama į pirmiau nustatytas faktines aplinkybes, inter alia tai, jog ieškovai E. P. ir J. P. pasirašė tik ginčo vekselį ir laidavo tik už prievolę pagal vekselį, taip pat į tai, kad apeliantas faktiškai nebeginčija to fakto, jog, tikėdamasis taikiai išspręsti susidariusią situaciją, nėra laiku pateikęs vekselį apmokėti ir kreipęsis į notarą dėl vykdomojo įrašo, priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, jog apeliantas A. J. prarado savo teisę pareikšti reikalavimą laiduotojams E. P. ir J. P. sumokėti ginčo vekselyje nurodytą sumą. Taigi, vien tik šiuo pagrindu ieškovų ieškinys pagrįstai tenkintas.
  10. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija, kad nagrinėjamu atveju apskritai negali būti taikomos ĮPVĮ 40 straipsnio ir 55 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, nes minėtos normos neva taikomos tik vekseliams pateiktiems notarui dėl vykdomojo įrašo, o atsakovui to nepadarius, vekselis neteko teisinės galios ir jam netaikytinos ĮPVĮ normos. Priešingai nei interpretuoja apeliantas, tol, kol vekselis nėra pripažintas negaliojančiu dėl neatitikimo įstatymo reikalavimams (o pats atsakovas nepripažįsta vekselį turint formos trūkumų, dėl kurių jis galėtų būti laikomas negaliojančiu), jam yra taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko ir ĮPVĮ 40, 55 straipsniai, savo ruožtu aplinkybė, kad dėl vekselio nėra išduotas notaro vykdomasis įrašas, nereiškia, jog vekselis neteko teisinės galios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016), tačiau ĮPVĮ nurodytų reikalavimų dėl vekselio pateikimo apmokėti, pranešimo apie neapmokėjimą ir kreipimosi į notarą nesilaikymas sukelia tam tikrų neigiamų teisinių pasekmių vekselio turėtojui, visų pirma, kaip minėta pirmiau, jis praranda teisę pareikšti reikalavimą vekselio laiduotojui.
  11. Tačiau kartu atkreiptinas dėmesys, kad teisės pareikšti reikalavimą laiduotojams netekimas, kaip ir nurodyta kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011, savaime nesuponuoja reikalavimo teisės į vekselio davėją netekimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas motyvas, jog A. J. nebeturi reikalavimo teisės ne tik į laiduotojus, bet ir į vekselio davėją, yra nepagrįstas bei neteisėtas, todėl šalintinas, tuo labiau, kad vekselio davėjo atsakomybės tiek pagal vekselį, tiek ir pagal pradinę (vekselio atsiradimo pagrindu esančią) prievolę A. J. klausimas šioje byloje nėra sprendžiamas.
  12. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, nors apeliantas iš dalies teisus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė atsakovą A. J. netekus reikalavimo teisės ir į vekselio davėją (V. B.) ir pats vekselis negali būti pripažintas negaliojančiu ĮPVĮ 40 straipsnio ir 55 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, vis dėlto konstatuotina, jog pašalinus nepagrįstus teismo motyvus bei įvertinus nurodytas išvadas dėl reikalavimo teisės į laiduotojus (žr. 27 punktas), pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nustatytas teisinis rezultatas – ieškinio dėl reikalavimo į laiduotojus pagal vekselį pripažinimo negaliojančiu tenkinimas – yra teisėtas ir pagrįstas.
Dėl vekselio formos trūkumų
  1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat konstatavo, kad ginčo vekselyje nurodytas terminas, suformuluotas „iki 2013-08-22“, nėra nustatytas ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalyje, todėl, remiantis ĮPVĮ 35 straipsnio 2 dalimi, ginčo vekselis negalioja dėl įstatymo reikalavimus neatitinkančio mokėjimo termino nustatymo bei atitinkamai negalioja laidavimas.
  2. Apelianto įsitikinimu, nors ginčo vekselio apmokėjimo terminas suformuluotas nevisiškai tiksliai, tai nesudaro pagrindo pripažinti vekselį negaliojančiu dėl vekselio formos (mokėjimo termino rekvizito) trūkumo.
  3. Paprastajam vekseliui taikomos įsakomųjų vekselių nuostatos dėl mokėjimo termino (35–39 straipsniai)(ĮPVĮ 79 straipsnio 1 dalies 2 punktas). ĮPVĮ 35 straipsnio, reglamentuojančio vekselio mokėjimo terminus, 1 dalyje įtvirtinta, kad vekselis gali būti išrašytas apmokėti :1) jį pateikus; 2) per tam tikrą laiką po pateikimo; 3) per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos; 4) nustatytą dieną. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vekseliai, kuriuose nurodyti kitokie mokėjimo terminai arba vienas po kito einantys terminai, negalioja.
  4. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad vekselio patikimumui civiliniuose santykiuose užtikrinti įstatyme nustatyti griežti jo formalumo reikalavimai bei šių reikalavimų nesilaikymo pasekmės, o taip pat pagrįstai nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintų Vekselio naudojimo taisyklių 21 punktą vekseliuose, apmokėtinuose per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos, turi būti nurodytas tikslus dienų ir mėnesių skaičius, bet ne konkreti data, iki kurios turi būti sumokėta, pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje iš esmės analogišku atveju jau buvo išaiškinta, jog toks netikslumas nėra pagrindas laikyti, jog vekselis neturi reikiamų rekvizitų ir taikyti ĮPVĮ 35 straipsnio 2 dalies normą dėl vekselio negaliojimo, byloje nustačius, jog vekselyje yra nustatyta prievolė jį apmokėti per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos ir tiksliai nurodyta šio termino pabaiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2007).
  5. Nagrinėjamu atveju iš vekselio turinio yra visiškai aišku ir jokių abejonių nekelia, kad ginčo vekselio paskutinė mokėjimo termino diena yra 2013 m. rugpjūčio 22 d., savo ruožtu iš bylos medžiagos, be kita ko A. J. paaiškinimų apie tai, jog V. B. ilgą laiką negrąžino A. J. pastarojo paskolintų pinigų ir būtent dėl to ir buvo sudarytas ginčo vekselis, pagrįsta teigti, kad A. J. neprieštaravo vekselio sumos pagal vekselį sumokėjimui iki 2013 m. rugpjūčio 22 d., todėl, esant nustatytai aiškiai mokėjimo termino pabaigai ir pirmiau nurodytoms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ginčo vekselio mokėjimo termino (per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos) formuluotės netikslumas lemia vekselio, kaip vertybinio popieriaus, negaliojimą.
  6. Kita vertus, sutiktina su apeliantu, kad ĮPVĮ nedraudžia apmokėti vekselį anksčiau nustatyto termino (42 straipsnis), todėl net jei šalys būtų susitarusios dėl apmokėjimo nustatytą dieną (ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 4 punktas), aplinkybė, kad prie konkrečios datos buvo prirašytas žodelis „iki“, įvertinus pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais (CK 1.5 straipsnis), teisėjų kolegijos įsitikinimu, nesudarytų pakankamo pagrindo konstatuoti mokėjimo termino neatitikimą ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies reikalavimas ir vekselio negaliojimą pagal ĮPVĮ 35 straipsnio 2 dalį.
  7. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje nustatyti vekselio formos (konkrečiai, mokėjimo termino) trūkumai, lemiantys jo negaliojimą, yra nepagrįsta, tačiau, kadangi, kaip minėta pirmiau, skundžiamo sprendimo rezultatas – ieškinio tenkinimas – yra teisėtas ir tinkamas, teisėjų kolegija, iš esmės palikdama pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, šalina šio sprendimo motyvuojamoje dalyje esančius argumentus dėl vekselio negaliojimo pagal ĮPVĮ 35 straipsnio 2 dalį.
  8. Nagrinėjimo klausimo kontekste pastebėtina, kad priešingai nei savo apeliaciniame skunde nurodo atsakovas A. J., pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas vekselio negaliojimą dėl formos trūkumų, niekaip nevertino ir nepasisakė dėl vekselio, kaip skolos dokumento, įrodančio ir (ar) galinčio įrodyti A. J. ir V. B. paskolinius teisinus santykius, galios, kadangi, kaip pagrįstai pažymėta tiek paties apelianto, tiek ir ieškovų, šios aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
  9. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad pripažinimas, jog atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015, ir kt.) Taigi, priešingai nei interpretuoja apeliantas, net ir tuo atveju, jei šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas sutiktų su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl vekselio negaliojimo (dėl formos trūkumų), tokio vekselio, kaip vertybinio popieriaus, negaliojimo pripažinimas nereikštų, kad A. J. neteko teisės įrodinėti jo kaip skolos dokumento įrodomosios galios kitoje byloje.
Dėl vekselio negaliojimo dėl apgaulės
  1. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas ginčo vekselio laidavimą pripažino negaliojančiu ir dėl to, kad pastarasis buvo sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1, 5 punktai).
  2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir vadovaudamasi aktualiu teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.
  3. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu, jeigu jis sudarytas dėl apgaulės, nedetalizuojamos sandorio pripažinimo negaliojančiu šiuo pagrindu sąlygos, tačiau šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais plačiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Vadovaujantis CK 1.91 straipsniu, apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013; 2015 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015 ir kt.).
  4. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis).
  5. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
  6. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad būtent ieškovai pasirašė A. J. V. B. išduoto vekselio laidavimą, todėl būtent ieškovai, teigdami, jog vekselio laidavimą jie sudarė dėl atsakovų apgaulės, privalo įrodyti, kad jie iš tikrųjų buvo apgauti A. J. bei V. B. dėl vekselio laidavimo sandorio efekto, jo esminių sąlygų ar kitų esminių aplinkybių, kurias tinkamai suprasdami (žinodami) jie nebūtų sudarę ginčo sandorio.
  7. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovai apgaulės jų atžvilgiu buvimą faktiškai grindžia tik savo pačių paaiškinimais apie tai, kad jiems, neturintiems teisinio išsilavinimo, senyvo amžiaus besąlygiškai pasitikintiems savo sūnumi V. B. asmenims, nebuvo išaiškinta nei vekselio laidavimo esmė, nei vekselio bei jo laidavimo sudarymo priežastys (t. y. apie jų sūnaus turimus įsiskolinimus A. J.), ir todėl jie tikėjo sūnaus ir A. J. patikinimais, jog vekselio laidavimo pasirašymas yra tik „formalumas“, reikalingas tam, kad atsakovas V. B. gautų paskolą iš banko, ir jokių pasekmių ieškovams, jų turtui tai nesukels.
  8. Savo ruožtu apeliantas A. J. tvirtina, kad ieškovai žinojo ne tik apie jų sūnaus veiklą bei turimas skolas apeliantui, bet ir apie vekselio bei jo laidavimo esmę. Apelianto teigimu, visos aplinkybės dėl laidavimo ieškovams buvo išaiškintos laidavimo pasirašymo metu, o vien tik tas faktas, kad ieškovai pasitikėjo savo sūnumi ir tikėjosi, jog jis sutvarkys visus iškilusius finansinius reikalus bei realiai jokių neigiamų turtinių pasekmių ieškovams vekselio laidavimo pasirašymas nesukels, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ginčo laidavimas buvo sudarytas dėl apgaulės.
  9. Apelianto poziciją, kaip pastebėjo pirmosios instancijos teismas, palaikė ir liudytojas A. V. (apelianto sūnėnas), kuris dalyvavo tiek atsakovui V. B. skolinantis pinigus iš apelianto, tiek ir pasirašant ginčo vekselį bei jo laidavimą ieškovų namuose.
  10. Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes bei teismų praktiką, teisėjų kolegiją priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju, kai ieškovų pozicija dėl apgaulės vekselio laidavimo sudarymo metu nėra pagrįsta jokiais kitais įrodymais, išskyrus jų pačių paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ieškovų paaiškinimams priešingus apelianto A. J. ir liudytojo A. V. paaiškinimus vertino kritiškai, remdamasis tuo, kad pastarieji yra giminaičiai ir suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, taip neteisėtai suteikdamas prioritetą ieškovų, kurie lygiai taip pat kaip ir atsakovai, yra suinteresuoti bylos baigtimi, paaiškinimams, nors būtent ieškovai, kaip minėta, turi pareigą įrodyti, kad buvo apgauti (CPK 178 straipsnis).
  11. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai netiesiogiai paneigia ieškovų paaiškinimus dėl apgaulės jų atžvilgiu buvimo. Antai, prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovai akcentavo, kad ieškovės sūnus apgaulingai informavo ieškovus, jog jis gavo banko paskolą tokiai pačiai sumai, kaip nurodyta vekselyje, ir vekselis artimiausiu metu bus anuliuotas. Kitaip tariant, ieškovai iš pradžių neteigė, kad nesuprato atsakantys savo turtu už vekselyje nurodytos sumos sumokėjimą, tačiau, jų teigimu, buvo patikinti sūnaus, jog vekselis pasirašomas formaliai ir bus anuliuotas per kelias dienas ir faktiškai nesukels ieškovams jokių turtinių padarinių, be kita ko teisminio skolos išieškojimo. Tačiau, kaip pagrįstai pastebėjo atsakovas A. J., ieškovų pasitikėjimo sūnumi nepasiteisinimas ir jų tikėjimasis, kad „formaliai“ sudarytas vekselis labai greitai bus anuliuotas, nesudaro pagrindo ginčyti sandorį CK 1.91 straipsnio 1 ir 5 dalies pagrindu.
  12. Be to, nors ieškovai šiuo metu teigia, kad jie net nežinojo ką pasirašo, nesuprato vekselio laidavimo esmės, nieko nežinojo apie tarp V. B. ir atsakovo A. J. iki tol susiklosčiusius paskolos santykius, iš rašytinių įrodymų (ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų, esančių pridėtoje ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 40-9-00385-14 medžiagoje), matyti, jog V. B. nurodė pats vienas (iki važiavimo su A. J.) nuvažiavęs pas tėvus paaiškinti visą situaciją ir prašyti jų pagalbos laiduojant, o tėvai sutiko, nors ir tikėdami, kad šioje situacijoje „nebus liečiami“. 2014 m. gruodžio 2 d. apklausoje V. B., be kita ko nurodė ir tai, kad „aš motiną ir jos vyrą įtikinau tuo, kuo pats tuo metu tikėjau,– A. J., A. V. ir K. M. pažadu vekselio nepateikti išieškojimui“. Tačiau, kaip jau minėta, tikėjimasis, kad sūnus išspręs visas problemas ir faktiškai vekselis nebus pateiktas išieškojimui, nesudaro pagrindo pripažinti buvus ieškovų apgaulei. Apgaulei konstatuoti svarbu nustatyti ne tai, ar asmuo tikėjosi ar ne, jog padarinių jam pavyks išvengti, o tai, ar apskritai žinojo, kokius teisinius padarinius konkretaus sandorio sudarymas gali sukelti.
  13. Pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste, vertinant pirmiau nurodytų V. B. paaiškinimų patikimumą, būtina atkreipti dėmesį, kad nors tiek šioje byloje, tiek prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą, ieškovai nurodė, jog juos, vykdydamas sukčiavimą ir susitaręs su A. J., apgavo ir jų sūnus V. B. ir jie juo nebepasitiki, iš Telšių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo G. N. 2015 m. balandžio 3 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad ieškovė E. P., tardamasi su vyriausiuoju tyrėju dėl apklausos laiko ir vietos, pastarajam V. B. pristatė kaip savo advokatą, o pats V. B. telefonu teiravosi kokiu tikslu ir kokiais klausimais bus atliekama jo motinos apklausa. Be to, kaip matyti iš tarnybinio pranešimo, apklausos metu ieškovė ne kartą išeidavo į kitą kambarį ir kažkam skambindavo, konsultuodamasi kaip jai atsakyti. Pirmiau nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, tik dar kartą patvirtina ieškovų paaiškinimų prieštaringumą ir sudaro papildoma pagrindą abejoti, kad ieškovai buvo apgauti jų sūnaus, nežinojo apie pastarojo vykdomą veiklą ir gautus iš A. J. pinigus ieškovų turtui išpirkti iš banko ir nesuprato kokį sandorį sūnaus prašymu pasirašo.
  14. Nors pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčo vekselio laidavimą negaliojančiu dėl apgaulės, ne kartą akcentavo ieškovų senyvą amžių, o taip pat teisinio išsilavinimo neturėjimą, pažymėtina, kad E. P. kartu su sūnumi ir pastarojo žmona buvo picerijų tinklo akcininkė, turinti net 80 procentų verslo akcijų; su savo vyru ji buvo išdavusi ne vieną įgaliojimą sūnui valdyti jų turtą, suprasdami tokių įgaliojimų esmę ir, kaip buvo nurodęs V. B., žinodami, jog bus imami kreditai ir turtas bus įkeičiamas. Be to, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas pačios E. P., savo lėšomis ir, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių duomenų, dalį pinigų (net 900 000 Lt) ji skolinosi asmeniškai iš su šia byla nesusijusio trečiojo asmens. Visos nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat netiesiogiai patvirtina apelianto argumentus, kad V. B. motina ir jos vyras žinojo visą situaciją, o taip pat suprato ir galėjo suprasti jų pasirašomo vekselio laidavimo esmę, nepriklausomai nuo jų amžiaus, tuo labiau, jog pinigai, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, iš A. J. buvo pasiskolinti būtent ieškovei priklausančių statinių hipotekai panaikinti. Savo ruožtu aplinkybės, kad atsakovai, be kita ko ir apeliantas A. J., tyčia ieškovams buvo nurodę klaidinančius duomenis apie sandorio efektą, jo esmines aplinkybes, ar nutylėjo svarbias aplinkybes, dėl ko ieškovai netinkamai suprato sudaromo sandorio esmę, neįrodytos. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2013 m. rugsėjo–spalio mėnesiais ieškovai laidavo dar 4 sūnaus išduotus vekselius bendrai 920 991 Eur sumai.
  15. Įvertindama visas pirmiau nurodytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai suteikdamas pirmenybę ieškovų jokiais kitais įrodymais nepagrįstiems paaiškinimams, suabsoliutinęs ieškovų amžiaus aplinkybę ir tinkamai nenustatydamas visų CK 1.91 straipsnio 1 ir 5 dalims taikyti būtinų sąlygų, priėjo nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, jog ieškovai įrodė, kad ginčo vekselio laidavimą sudarė apgauti atsakovų V. B. ir A. J.. Remiantis tuo, kas nurodyta, iš skundžiamo sprendimo, kaip nepagrįsti, šalintini pirmosios instancijos teismo motyvai dėl laidavimo negaliojimo dėl apgaulės.
  16. Tačiau, kaip jau minėta šioje nutartyje, įvertinus tai, kad atsakovas nebeturi reikalavimo teisės į ieškovus, kaip laiduotojus pagal vekselį, kitu pagrindu, ieškinio tenkinimas yra pagrįstas, todėl skundžiamas sprendimas, pašalinus visus šioje nutartyje aptartus netinkamus motyvus, paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Atmetus A. J. apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo panaikinimo ir palikus minėtą sprendimą nepakeistą, atsakovas A. J. įpareigotinas sumokėti valstybei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartimi atidėtą likusį 8 916 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.
  2. Ieškovų prašymas priteisti jiems iš atsakovo A. J. visas ieškovų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, netenkinamas, ieškovams iki bylos išnagrinėjimo iš esmė pabaigos nepateikus jokių išlaidų patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų (CPK 98 straipsnis).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Atsakovo V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atžvilgiu nutraukti civilinę bylą Nr. e2-4597-467/2015 pagal ieškovų E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį dėl reikalavimo į laiduotojus pagal vekselį pripažinimo negaliojančiu.

14Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovo A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8 916 Eur (aštuonis tūkstančius devynis šimtus šešiolika eurų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartimi.

Proceso dalyviai
Ryšiai