Byla 1A-84-449/2018
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 261 straipsnį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Algimanto Valantino, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorui Aleksandrui Kazakovui, gynėjams advokatams Mindaugui Paukštei, Aidui Mažeikai,

2teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. gynėjo ir nuteistojo M. M. gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 261 straipsnį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrinus bausmių apėmimo būdu su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu – 6 mėnesiais viešųjų darbų, galutinė subendrinta bausmė S. M. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

4Vadovaujantis BK 92 straipsniu, S. M. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams ir paskirtos šios auklėjamojo poveikio priemonės: 1) 80 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose, įpareigojant juos atlikti per 2 metus; 2) elgesio apribojimas 12 mėnesių, įpareigojant būti jo nurodytoje gyvenamojoje vietoje nuo 22 iki 6 val. ir baigti mokymąsi, įsidarbinti arba užsiregistruoti darbo biržoje; 3) draudimas viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu vartoti alkoholinius gėrimus bei psichotropines ar narkotines medžiagas.

5M. M. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

6Vadovaujantis BK 92 straipsniu, M. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams ir paskirtos šios auklėjamojo poveikio priemonės: 1) 60 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose, įpareigojant juos atlikti per 1 metus; 2) elgesio apribojimas 12 mėnesių, įpareigojant būti jo nurodytoje gyvenamojoje vietoje nuo 22 iki 6 val. ir baigti mokymąsi, įsidarbinti arba užsiregistruoti darbo biržoje; 3) draudimas viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu vartoti alkoholinius gėrimus bei psichotropines ar narkotines medžiagas.

7Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nuspręsta iš nuteistojo S. M. konfiskuoti 20 Eur ir iš nuteistojo M. M. konfiskuoti 6 Eur.

8Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti D. B. ir M. P., dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

9Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

10

  1. S. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai platino psichotropines medžiagas nepilnametei, t. y. 2016 m. vasario 11 d., apie 13.30 val., Zarasų rajone, ( - ) už 20 Eur nepilnametei B. J., gimusiai ( - ), neteisėtai pardavė augalinės kilmės medžiagą, kurios sudėtyje yra 0,0042 g (5,3 %) psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido 5-F-ADB (MDMB - PINACA, metil 2- (1- (5-fluoropentil) -1H -indazol- 3 - karboksamido) -3,3 -dimetilbutanoato).
  2. M. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, disponavo narkotinėmis medžiagomis, t. y. 2016 m. birželio 13 naktį, apie 3 val., Utenoje, ( - ) namo kieme, iš nenustatyto vyro neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą – 0,396 g kanapių dervos, kurią neteisėtai gabeno iki mokyklos – vaikų darželio „A“ (duomenys pakeisti), esančio Utenoje, ( - ), paslėpė ją darželio teritorijoje augančio medžio slėptuvėje ir laikė iki 2016 m. birželio 13 d., maždaug 13.30 val. Po to, pasiėmęs iš slėptuvės visą narkotinę medžiagą, pėsčiomis piniginėje nugabeno ją iki pastato Utenoje, ( - ), kur dalį jos – 0,103 g – už 6 eurus neteisėtai pardavė asmeniui, kuriam tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, o likusią dalį – 0, 293 g – gabeno Utenos miesto gatvėmis, kol tą pačią dieną, 14.55 val. Utenoje, prie ( - ) namo buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
  3. Nuteistojo S. M. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl S. M. paskirtos bausmės pakeisti ir, atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu S. M. buvo nepilnametis bei prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, paskirti jam švelnesnę, negu numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje, bausmę.
    1. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė S. M. atžvilgiu nepagrįstą ir neadekvatų jo ginamojo padarytai nusikalstamai veikai nuosprendį. Apeliantas dėsto S. M. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, ir teigia, kad nuteistasis iš pradžių neigė padaręs nusikaltimą, nes nesuprato, kad baudžiamosios teisės prasme daro nusikalstamą veiką. Kaip konstatuota faktinėmis aplinkybėmis, S. M. pavaišino, o ne pardavė narkotines medžiagas B. J., kuri jau ne pirmą kartą vartojo narkotines medžiagas ir pati anksčiau buvo pavaišinusi S. M.. Nuteistojo S. M. gynėjo nuomone, svarbu įvertinti tai, kaip šią situaciją suprato pats S. M.. Būdamas nepilnametis, jis neturėjo tyčios kenkti kitam asmeniui ir iš jo gauti naudos.
    2. Apeliantas atkreipia dėmesį į baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus (BK 91 straipsnio 1, 3 dalys, 92 straipsnio 1 dalis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis), bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-296/2012). Taip pat pažymi, kad pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnio 1 dalį imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Pagal minėtos Konvencijos 1 straipsnį vaiku yra laikomas kiekvienas žmogus, neturintis aštuoniolikos metų. Nusikaltimo padarymo metu S. M. nebuvo suėję aštuoniolika metų, todėl jis laikomas vaiku. Be to, atsižvelgiant į Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį (valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą), apelianto nuomone, S. M. gyvenamoji vieta kartu su motina geriausiai atitinka jo ginamojo, kaip vaiko, interesus. Pasak apelianto, teismas, paskyręs S. M. bausmę, neįvertino, kad jo ginamasis nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų, jis gerai charakterizuojamas, mokosi, gyvena su tėvais, kurie juo rūpinasi, ir padarė netinkamą išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. S. M. elgesys viso proceso metu (gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, nesislapstymas nuo teisėsaugos institucijų, aiškiai parodytas noras tinkamai atlikti įpareigojimus) rodo jo siekį taisytis ir bendradarbiauti su bausmės vykdymą kontroliuojančiomis institucijomis bei patvirtina, kad dabartinė faktinė nepilnamečio gyvenamoji vieta gali būti vertinama kaip palanki jo asmenybei vystytis ir auklėjamiesiems nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės tikslams įgyvendinti.
    3. Nuteistojo S. M. gynėjas taip pat cituoja baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo (BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalys) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl BK 261 straipsnio taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2009, 2K-252/2010, 2K-395/2010, 2K-18/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 2 d. apžvalgos 19, 19.1. punktai). Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų faktinių aplinkybių, nesutampančių įrodymų ir netinkamai įvertino nusikalstamos veikos egzistavimo faktą. Pagal BK 261 straipsnį atsakomybė kyla asmeniui, kuris platino narkotines ar psichotropines medžiagas nepilnamečiams. Tai reiškia, kad S. M. turėjo atlikti veiksmus, numatytus BK 261 straipsnio dispozicijoje. Šio nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia aktyviais veiksmais – narkotinių ar psichotropinių medžiagų perdavimu nepilnamečiui asmeniui. Pagal BK 261 straipsnį atsako asmuo, kuris platino narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam nepilnamečiui. Baudžiamoji atsakomybė pagal minėtą BK straipsnį kyla, kai teismas nustato, kad kaltininkas suvokė, jog asmuo, kuriam platino narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis. BK 261 straipsnyje nėra nuorodų į tai, kad už narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams gali atsakyti tik pilnametystės sulaukęs ar kitus specialiuosius požymius turintis asmuo. Remiantis bendruoju amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, teisiniu reguliavimu (BK 13 straipsnis), už nusikalstamą veiką, numatytą BK 261 straipsnyje, atsako asmuo, kuriam iki šios veikos padarymo buvo suėję 16 metų.
    4. Nuteistojo S. M. gynėjas pažymi, kad apie bausmės skyrimo pagrindus, bausmės individualizavimą išsamiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 23, taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, teisingumo ir proporcingumo principų turinio bei teisingos bausmės kaltininkui paskyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-259/2011, 2K-345-507/2015), Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl proporcingumo principo turinio (Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Apelianto teigimu, teismas neatsižvelgė į šias svarbias bausmės S. M. skyrimo aplinkybes, nevisiškai atskleidė S. M. asmenybę ir neišanalizavo jo polinkio nusikalsti ar tokio polinkio nebuvimo. Teismas paskyrė S. M. bausmę formaliai laikantis bausmės skyrimo reikalavimų, tačiau ne siekiant pasiekti bausmės tikslų, o tik paskirti bausmę. Kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. S. M. asmenybė tikrai nekelia abejonių, nes jis nėra teistas, netgi nebaustas administracine tvarka. S. M. yra pareigingas, gerai charakterizuojamas mokykloje, tačiau būdamas paaugliu, dėl gyvenimiškos patirties stygiaus jis elgėsi kvailai. Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad S. M. stengiasi užsiimti naudinga veikla – remontuoja automobilius ir juos ruošia sportinėms varžyboms. Tai, pasak gynėjo, rodo, kad S. M. yra linkęs užsiimti įvairia veikla, kuri skatina jį tobulėti. Šiuo metu nuteistasis gyvena su motina, kuri kiek įmanydama stengiasi juo rūpintis. Nuteistojo S. M. gynėjo nuomone, visos šios aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant S. M. švelnesnę bausmę.
  4. Nuteistojo M. M. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl M. M. paskirtos bausmės pakeisti, M. M. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sušvelninti iki 1 metų 6 mėnesių ir šios bausmės vykdymą atidėti 1 metams.
    1. Nuteistojo M. M. gynėjas teigia, kad teismas, paskirdamas šiam nuteistajam bausmę, nesilaikė bausmių individualizavimo principo. Nurodo, kad nuteistieji D. B. ir S. M. yra anksčiau teisti ir jų teistumai neišnykę, D. B. atžvilgiu buvo pradėti ir kiti ikiteisminiai tyrimai, kurie nutraukti. S. M. šioje byloje nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Tuo tarpu M. M. neteistas. Jis, skirtingai nei kiti nuteistieji, realizavo augalinės kilmės narkotines medžiagas, kurios laikomos mažiau pavojingomis. Šios medžiagos yra legalizuotos kai kuriose šalyse, tarp jų ir Europos Sąjungos, svarstoma legalizuoti jų vartojimą medicininiais tikslais ir Lietuvoje. Be to, skundžiamame nuosprendyje teismas nepagrįstai nurodė, kad M. M. platina narkotines medžiagas ne pirmą kartą, kad jis pardavė hašišą R. Z., iš jo narkotinių medžiagų anksčiau yra įsigijęs ir S. M.. Toks teismo teiginys nesuderinamas su nekaltumo prezumpcija. M. M. niekada nebuvo įtariamas, kaltinamas, juo labiau nuteistas už narkotinių medžiagų platinimą S. M.. Pagal teisminę praktiką, norint inkriminuoti disponavimą narkotinėmis medžiagomis, būtina nustatyti jų svorį, veikliosios medžiagos kiekį, todėl, net ir tikint nuteistojo S. M. parodymais, negalima teigti, kad buvo įgytos būtent narkotinės medžiagos, ar kad jose tetrahidrokanabinolio kiekis viršijo leistiną ribą. Nepaisant visų šių aplinkybių, teismas M. M. ir D. B. paskyrė vienodas bausmes, o paskirtų bausmių vykdymą visiems trims nuteistiesiems atidėjo vienodam terminui.
  5. Teismo posėdyje nuteistojo S. M. gynėjas prašo patenkinti jo apeliacinį skundą. Nuteistojo M. M. gynėjas prašo patenkinti jo apeliacinį skundą. Prokuroras prašo nuteistųjų S. M. ir M. M. gynėjų apeliacinius skundus atmesti.
  6. Nuteistojo S. M. gynėjo ir nuteistojo M. M. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir S. M. kaltės pagal BK 261 straipsnį
  1. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 2 dalies nuostatas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje baudžiamojoje byloje priimtu skundžiamu nuosprendžiu teismas pripažino kaltais ir nuteisė keturis asmenis. Tačiau nuosprendį apeliacine tvarka apskundė tik nuteistųjų S. M. ir M. M. gynėjai. Abu apeliantai skunduose prašo sušvelninti jų ginamiesiems paskirtas bausmes. Vis dėlto nuteistojo S. M. gynėjas, nors apeliaciniame skunde atitinkamų prašymų nesuformulavęs, jame dėsto ir kitus nesutikimo su nuosprendžiu argumentus.
    1. Nuteistojo S. M. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai nustatė S. M. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, pripažindamas bylos duomenis įrodymais ir juos įvertindamas, pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalies reikalavimus, o kvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamą veiką pagal BK 261 straipsnį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apelianto nuomone, S. M. ne pardavė nepilnametei B. J. psichotropines medžiagas, o tik jomis pavaišino. Nepilnametė B. J. tokias medžiagas vartojo ir anksčiau ir netgi yra vaišinusi patį S. M.. Todėl pats S. M., gynėjo nuomone, nesuprato, kad daro nusikaltimą baudžiamosios teisės prasme, neturėjo tyčios kenkti B. J. ir gauti iš jos naudos.
    2. Visi šie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmestini. Didžioji dalis tų argumentų deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti ir prieštaraujantys išnagrinėtos bylos duomenims. Kad S. M. teismo nustatytomis aplinkybėmis platino psichotropines medžiagas nepilnamečiui, patvirtina teisme išnagrinėti įrodymai. Tai paties nuteistojo S. M., liudytojų B. J., D. V.-J., S. M. parodymai, maišelio su galimai psichotropine medžiaga pateikimo protokolas ir pateiktos specialisto išvados. Byloje nustatyta, kad nepilnametė B. J. tikrai ir anksčiau vartojo psichotropinę medžiagą, vadinamąją „chimkę“, tačiau ši aplinkybė nešalina S. M., platinusio psichotropinę medžiagą, atsakomybės. Be to, gynėjas apeliaciniame skunde be jokio pagrindo nurodo, kad S. M. nepilnametei B. J. „chimkę“ ne pardavė, o ją tik pavaišino. Gynėjas apeliaciniame skunde be jokio pagrindo įvykio aplinkybes bando pavaizduoti tik kaip bendrą dviejų nepilnamečių „parūkymą“. Iš tikrųjų išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad S. M. su B. J. „chimkę“ ne tik kartu rūkė, bet nuteistasis šią psichotropinę medžiagą nepilnametei pardavė. Apie tai teismui parodė ir pati liudytoja B. J., o jos parodymus patvirtino ir jos motina. Ji parodė, kad įvykio dieną savo piniginėje pasigedo 20 eurų, po to patikrino grįžusios iš mokyklos dukros kuprinę ir rado dėžutę, o joje maišelį su kažkokia medžiaga. Dukra prisipažino ir papasakojo jai, kad tai narkotikai ir kad juos tą dieną ji pirko pas pažįstamą S. M.. D. V.-J. dėl to kreipėsi į policija, pati pateikė tyrėjams pas dukrą rastus lankstinukus su žalios spalvos augalinės kilmės medžiaga, o specialisto išvados patvirtino, kad tos medžiagos, kurios masė 0,0790 g, sudėtyje yra 0, 0042 g grynos psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido. Gynėjo apeliacinio skundo argumentus faktiškai paneigė pats nuteistasis S. M.. Teisme jis prisipažino kaltu. Nuteistasis parodė, kad jau neprisimena, kad būtų ėmęs iš B. J. pinigus, tačiau nepaneigė, kad vadinamąją „chimkę“ nepilnametei pardavė už 20 eurų. Nuteistasis sutiko su teisme apklaustos B. J. parodymais, o taip pat su jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Apelianto argumentai dėl tariamų BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų, kaip jau buvo paminėta, yra deklaratyvūs. Išvardinti bylos duomenys yra gauti teisėtu būdu, patikrinti ir betarpiškai išnagrinėti teisiamajame posėdyje, teismas šiuos duomenis pagrįstai pripažino S. M. apkaltinančiais įrodymais. Juos vertindamas teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
    3. Pagal BK 261 straipsnį atsako tas, kas platino narkotines ar psichotropines medžiagas nepilnamečiams. Pagal galiojančią teismų praktiką narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu laikomas šių medžiagų atlygintinis ar neatlygintinis perdavimas kitam asmeniui – nepilnamečiui. Platinimas gali būti ne tik šių medžiagų pardavimas, bet ir dovanojimas, davimas už atliktus darbus, paslaugas, davimas skolon ir kt. Dėl tokių veiksmų kitas asmuo tampa tų medžiagų įgijėju. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį baudžiamąjį įstatymą kyla nepriklausomai nuo platinamų nepilnamečiui narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 261 straipsnį kyla tuo atveju, kai kaltininkas žino arba turi ir gali suvokti, kad asmuo, kuriam jis platina narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis. Šio nusikaltimo sudėties subjektyvioji pusė yra tiesioginė tyčia. Kaltininkas suvokia, kad platina nurodytas medžiagas nepilnamečiams ir siekia tai daryti. Šioje byloje S. M. veikoje yra visi ir objektyvieji, ir subjektyvieji šio nusikaltimo požymiai. Byloje įrodyta ir nustatyta, kad S. M. su nepilnamete dėl psichotropinių medžiagų pirkimo – pardavimo tarėsi telefonu iš anksto. O susitikimo metu S. M. pardavė psichotropines medžiagas B. J. už 20 eurų. Nustatyta, kad S. M. ir B. J. buvo pažįstami, anksčiau mokėsi vienoje mokykloje, nuteistasis žinojo, kad B. J. nepilnametė ir pats tai pripažino teisiamajame posėdyje. Todėl platindamas, t. y. parduodamas, nepilnametei B. J. psichotropines medžiagas, S. M. veikė tiesiogine tyčia. Teismas, pripažinęs jį kaltu ir kvalifikavęs S. M. nusikalstamą veiką pagal BK 261 straipsnį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.
    4. Jau buvo paminėta, kad dalis išdėstytų apeliacinio skundo argumentų deklaratyvūs arba akivaizdžiai prieštaraujantys bylos duomenims. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje tai pripažino pats apeliacinį skundą padavęs gynėjas, paaiškinęs, kad tie argumentai liko „neišvystyta tema“, ir paprašęs jų nenagrinėti, o išnagrinėti tik skundo argumentus dėl paskirtos bausmės. Įvertinus tai, teisėjų kolegija apsiriboja jau aptartomis bylos aplinkybėmis bei jau išdėstytais motyvais, ir dar kartą konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl S. M. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 261 straipsnį yra teisėta ir pagrįsta.
Dėl nuteistiesiems S. M. ir M. M. paskirtų bausmių
  1. Byloje nustatyta, kad S. M. ir M. M. nusikaltimus padarė būdami nepilnamečiai. Pirmosios instancijos teismas S. M. pagal BK 261 straipsnį paskyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę, o M. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Padaręs išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas, taikydamas BK 92 straipsnį, S. M. ir M. M. paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą atidėjo tam pačiam 2 metų terminui. Abiems nuteistiesiems taip pat buvo paskirtos tokios pačios BK 82 straipsnio 1 dalyje numatytos auklėjamojo poveikio priemonės.
    1. Skiriant bausmes, teismai vadovaujasi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, skiriant bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką, atsižvelgiama į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Tuo tarpu skiriant bausmę nepilnamečiui, teismai vadovaujasi dar ir BK XI skyriuje nustatytais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais ir atsižvelgia į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. BK 91 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Be to, BK 90 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų.
    2. BK 41 straipsnyje, reglamentuojančiame bausmės paskirtį, šalia kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskirtas bausmės teisingumo tikslas. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi.
    3. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje. Bausmės skyrimas, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Be to, BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-365/2011). Taigi aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Nors BK nėra apibrėžta teisingumo principo sąvoka, tačiau teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą ir kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį bei BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011).
    4. Taigi BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-311/2011). Minėta, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė paskirti švelnesnę bausmę susijusi su bausmės tikslų tinkamu realizavimu (BK 41 straipsnio 2 dalis). Sistemiškai aiškinant BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktus, 54 straipsnio 3 dalį, akivaizdu, kad vienas iš esminių bausmės tikslų – teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas – pirmiausia yra susijęs su konkrečia bausme asmeniui, t. y. bausmės individualizavimu, o antra – skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama ir į visuomenės interesą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016). Tačiau nė vienas iš BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų nelaikytinas pagrindiniu, kitiems skiriant tik subordinacinį vaidmenį bausmės skyrimo procese, todėl skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į tikslų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289/2011).
    5. Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžta, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą, inter alia (be kita ko), reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Be to, ir kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-371/2011, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014, 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.). Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-18-648/2016, 2K-340-648/2017).
    6. Apie bausmės paskirtį, bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei BK XI skyriuje numatytus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, taip pat apie su tuo susijusią teisminę praktiką išsamiai išdėstyta ir skundžiamame nuosprendyje, ir paduotuose gynėjų (ypač nuteistojo S. M. gynėjo) apeliaciniuose skunduose. Taigi dėl pačių baudžiamųjų įstatymų, numatančių bausmės skyrimo taisykles, taikymo ir dėl galiojančios teismų praktikos šiuo konkrečiu atveju ginčo nėra.
    7. Nuteistojo S. M. gynėjas apeliaciniame skunde prašo paskirti šiam nuteistajam bausmę, švelnesnę, negu numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje. Nors skunde tiesiogiai toks prašymas nesuformuluotas, akivaizdu, kad prašoma paskirti S. M. pagal BK 261 straipsnį bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nors apeliaciniame skunde argumentai dėl bausmės švelninimo dėstomi gana plačiai, jų esmė ta, kad, apelianto nuomone, teismas visapusiškai neįvertino S. M. asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių. Tuo tarpu nuteistojo M. M. gynėjas apeliaciniame skunde prašo sušvelninti M. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę iki 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo, o šios bausmės vykdymą atidėti ne dvejiems, o tik vieneriems metams. Savo prašymą gynėjas grindžia pirmiausia bausmių individualizavimo principu.
    8. Abiejuose apeliaciniuose skunduose dėstomus jau paminėtus ir kitus argumentus dėl bausmių švelninimo nuteistiesiems S. M. ir M. M. kolegija atmeta. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ne tik formaliai pasisakė dėl įstatymų, reglamentuojančių bausmių skyrimą, bei dėl galiojančios teismų praktikos taikymo, tačiau faktiškai taikė tuos įstatymus bei vadovavosi teismų praktika skiriant bausmes S. M. ir M. M.. Priešingai negu nurodoma skunduose, teismas kaip tik ir laikėsi bausmių individualizavimo principo, nes paskyrė nuteistiesiems bausmes būtent už jų padarytas konkrečias nusikalstamas veikas, atsižvelgiant į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje aplinkybes, nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, taip pat įvertinęs kiekvieno nuteistojo asmenybę.
    9. Teismas nenustatė jokių nuteistųjų S. M. ir M. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Abiejų nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir dėl jos gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
      1. Skirdamas bausmę S. M., teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 261 straipsnyje, už kurį numatyta vienintelė griežta laisvės atėmimo bausmė. S. M. yra teistas už nusikalstamas veikas, susijusias su psichotropinėmis medžiagomis, tačiau iki šioje byloje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nusikaltimų nebuvo padaręs. Ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę (viešuosius darbus) yra atlikęs. S. M. baustas administracinėmis nuobaudomis, tyrimo metu iš gyvenamosios vietos gautoje charakteristikoje apibūdintas neigiamai, kaip niekur nesimokantis, nedirbantis, be užsiėmimo besišlaistantis miestelyje. Kita vertus, teismas atsižvelgė ir į kitus byloje esančius duomenis, kurie patvirtina, kad po nusikalstamų veikų padarymo S. M. elgesys pasikeitė teigiama linkme – šiuo metu jis mokosi, mokymosi vietoje charakterizuojamas gerai, stengiasi užsiimti naudinga veikla (remontuoja automobilius ir ruošia juos sportinėms varžyboms), turi mėgstamą užsiėmimą, teisminio bylos nagrinėjimo metu gautoje charakteristikoje iš gyvenamosios vietos apibūdinamas teigiamai, gyvena su mama, kuri kiek įmanydama stengiasi juo rūpintis. Teismas taip pat įvertino tai, kad šiuo metu S. M. jau sulaukęs pilnametystės, tačiau nusikalto dar būdamas nepilnametis, byloje nustatytas vienintelis nusikalstamos veikos epizodas.
      2. Skirdamas bausmę M. M., teismas atsižvelgė į tai, kad šis nuteistasis padarė sunkų nusikaltimą. Nors M. M. pripažino savo kaltę, tačiau duodamas parodymus nebuvo sąžiningas ir atviras (papasakojo absoliučiai nerealią narkotinių medžiagų įsigijimo versiją). Anksčiau M. M. nebuvo teistas, tačiau pagal bylos aplinkybes, jis platina narkotines medžiagas ne pirmą kartą. Be to, baustas administracine tvarka, dar būdamas 15 metų amžiaus buvo neblaivus ir rūkantis sulaikytas viešoje vietoje. Gyvenamojoje vietoje jis apibūdinamas patenkinamai, mokosi, bet mokymosi įstaigos charakterizuojamas blogai (pamokas lanko, bet dažniai vėluoja, kartais būna įžūlus su mokytojais), yra įtrauktas į Utenos rajono savivaldybės Vaiko teisių skyriaus socialinės rizikos vaikų sąrašus. Po šios veikos padarymo neigiamai vertino savo poelgį, bet socialinės pagalbos atsisakė, nurodęs, kad susitvarkys pats. Kita vertus, teismas atsižvelgė į tai, kad M. M. tiek nusikaltimo padarymo metu, tiek šiuo metu yra nepilnametis, gyvena su mama, kuri kiek galima sūnumi rūpinasi, šioje byloje nustatytas vienintelis jo įvykdytas narkotinių medžiagų platinimo atvejis.
      3. Skirdamas bausmes ir S. M., ir M. M., teismas dar atsižvelgė ir į tai, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kuriomis neteisėtai disponavo šie nuteistieji, kiekiai buvo nedideli.
    10. Iš to, kas išdėstyta skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, matosi, kad bausmių S. M. ir M. M. paskyrimą teismas motyvavo itin išsamiai, buvo atsižvelgta į visas gynėjų skunduose nurodomas aplinkybes, o tuo pačiu šie motyvai jau paneigia ir apeliacinių skundų argumentus. Teisėjų kolegija šiuo atveju papildomai dėmesį atkreipia tik į kai kurias aplinkybes.
    11. Iš nuteistojo S. M. gynėjo apeliacinio skundo matosi, kad ir dalis argumentų dėl paskirtos bausmės taip pat neatitinka bylos aplinkybių. Pavyzdžiui, gynėjas skunde nurodo, kad S. M. neteistas ir nebaustas už jokius administracinius teisės pažeidimus. Tačiau iš tikrųjų S. M. 2016 m. gruodžio 1 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį. Šis nuosprendis įsiteisėjęs ir jo kopija pridėta prie bylos. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, jog nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokį skundo argumentą apskritai reikia vertinti kaip techninę klaidą, nes teismas iš tikrųjų padarė priešingą išvadą, taikė BK 92 straipsnį ir S. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo. Bylos duomenų neatitinka arba jau buvo paneigti ir kiti apeliacinio skundo argumentai.
    12. Skirti S. M. pagal BK 261 straipsnį švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatyme, taip pat nėra pagrindo. Galiojanti teismų praktika dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo šioje teismo nutartyje jau buvo išdėstyta. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad jokių aplinkybių, kaip nors išskirtinai apibūdinančių nuteistojo S. M. asmenybę arba jo padarytą nusikaltimą, šioje byloje nenustatyta. S. M. kitu jau nurodytu nuosprendžiu nuteistas ir už kitas nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, taip pat ir už sunkų nusikaltimą pagal BK 199 straipsnio 2 dalį už narkotinių medžiagų kontrabandą. Tai reiškia, kad nusikaltimą, numatytą BK 261 straipsnyje, S. M. padarė neatsitiktinai. Vertinant paties BK 261 straipsnyje numatyto nusikaltimo pavojingumą būtina atsižvelgti į tai, kad nors nepilnamečiui išplatintos psichotropinės medžiagos kiekis buvo nedidelis, tačiau tas medžiagas nepilnametei S. M. išplatino ne bet kokiu kitu būdu (pavyzdžiui, kartu rūkydamas ir pan.), o tas psichotropines medžiagas nepilnametei B. J. parduodamas ir gaudamas už tai pinigus. Įvertinus aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skirti S. M. bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, nėra pagrindo.
    13. Nagrinėjant nuteistojo M. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kolegijos nuomone, iš dalies galima sutikti tik su argumentais dėl teismo išvados, kad M. M. platino narkotines medžiagas ne pirmą kartą. M. M. anksčiau neteistas. Šioje byloje jis pripažintas kaltu padaręs tik vieną nusikaltimą, todėl apeliaciniame skunde paminėta teismo išvada tikrai nepagrįsta. Kita vertus, teisiamajame posėdyje kitas nuteistasis S. M. tikrai parodė, kad anksčiau narkotinių medžiagų įgydavo būtent iš M. M.. Teisėjų kolegija atsižvelgia dar ir į tai, kad keisti skundžiamą nuosprendį dėl jau nurodytos vienos nepagrįstos teismo išvados skunde neprašo pats apeliantas. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl jau nurodyto trūkumo nuosprendį keisti nėra pagrindo ir pakanka šį trūkumą aptarti šioje teismo nutartyje. Tuo tarpu visi kiti M. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, dėl kurių prašoma švelninti bausmę šiam nuteistajam, siejami faktiškai tik su tariamu bausmės individualizavimo principo pažeidimu. Šie skundo argumentai irgi nepagrįsti ir dėl jų iš dalies jau buvo pasisakyta. Pirmiausia pažymėtina, kad M. M. teismas nepaskyrė griežtesnės bausmės negu kitiems nuteistiesiems S. M. ir D. B.. Priešingai, S. M. (tiesa, ir už dar sunkesnį nusikaltimą) paskirta bausmė netgi griežtesnė. D. B. ir S. M. tikrai teisti, tačiau jie nėra recidyvistai, nes nuteisti už kitas nusikalstamas veikas, padarytas arba dar iki nusikalstamų veikų, už kurias nuteisti šiuo nuosprendžiu, padarymo, arba iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo. Tuo tarpu dėl bausmių individualizavimo principo laikymosi šioje byloje jau buvo pasisakyta. M. M. ir kiti nuteistieji nėra nusikaltimų bendrininkai, jie nuteisti už atskirus nusikaltimus, kurių padarymo aplinkybės skirtingos. Todėl teismas kiekvienam nuteistajam, taip pat ir M. M., bausmes paskyrė individualizuotai ir tos bausmės paskirtos įvertinus konkrečių nusikalstamų veikų aplinkybes ir kiekvieno atskirai kaltininko asmenybę.
    14. BK 260 straipsnio 1 dalies (sunkus nusikaltimas) sankcija numato tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki aštuonerių metų. BK 261 straipsnio (labai sunkus nusikaltimas) sankcija numato dar griežtesnę, tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo trejų iki dvylikos metų. Net atsižvelgus į bausmių nepilnamečiams skyrimo ypatumus, ir S. M. pagal BK 261 straipsnį paskirta bausmė, ir M. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė yra artimos netgi nepilnamečiams numatytų sankcijų minimumui. Teisėjų kolegijos nuomone, šios S. M. ir M. M. paskirtos bausmės nei rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra.
    15. Nuteistojo M. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl bausmės vykdymo atidėjimo termino sutrumpinimo taip pat atmetami. Šis apelianto prašymas grindžiamas tais pačiais argumentais dėl bausmės individualizavimo principo pažeidimo. Dėl šių argumentų jau buvo pasisakyta, jie buvo atmesti, todėl dėl jų nėra pagrindo tenkinti ir kitą prašymą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra ne bausmė, o poveikio priemonė, išreiškianti humanizmo ir bausmės individualizavimo principus. Ji ne baudžia, o priešingai, suteikia galimybę nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Pagal BK 92 straipsnio 1 dalį nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Įvertinant tai, kad M. M. nuteistas už tyčinį sunkų nusikaltimą, teismo sprendimas nustatyti dvejų metų laisvės atėmimo bausmės atidėjimo terminą yra pagrįstas ir šį terminą nėra pagrindo trumpinti. Teismas, atidėdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kolegijos nuomone, M. M. paskyrė ir tinkamas BK 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones, nes jos yra tarpusavyje suderintos ir atitinkančios padaryto nusikaltimo pobūdį bei aplinkybes.
  2. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Nuteistojo S. M. gynėjo ir nuteistojo M. M. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Ryšiai