Byla 2K-289/2011
Dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Benedikto Stakausko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Z. ir jo gynėjo kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nutarties.

3Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu G. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį (dėl netikrų dokumentų pagaminimo, tikrų dokumentų suklastojimo ir panaudojimo apgaule panaikinant didelės vertės turtinę prievolę) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės prievolės panaikinimo) – laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2008 m. liepos mėn. netikrų dokumentų pagaminimo, tikrų dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo) – 20 MGL (2600 Lt) bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo) – 30 MGL (3900 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir G. Z. subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir 40 MGL (5200 Lt) bauda.

4Šiuo nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį nuteista UAB ,,V.“, tačiau dėl jos kasacinių skundų negauta.

5Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi nuteistojo G. Z. apeliacinis skundas atmestas.

6Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,

Nustatė

7G. Z. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nuteistas už tai, kad būdamas UAB „V.“ (į. k. ( - ), buveinė Vilniuje, ( - ), direktorius, veikdamas šio juridinio asmens vardu ir interesais, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo iki rugpjūčio mėn., tiksliai nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su kitais asmenimis, siekdamas panaikinti UAB „V.“ turtinę prievolę, t. y. sumažinti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM dydį, pagamino netikrus dokumentus, suklastojo tikrus dokumentus, juos panaudojo ir apgaule panaikino UAB „V.“ didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 305 713,08 Lt PVM, taip padarydamas didelę žalą, būtent:

82008 m. kovo mėn. S. R. pasiūlius už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti G. Z. vadovaujamai UAB „V." PVM sąskaitų-faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „V." atliktus sandorius, G. Z. sutiko tokias žinomai netikras PVM sąskaitas-faktūras įsigyti ir įtraukti jas į UAB „V." buhalterinę apskaitą; po to 2008 m. kovo-birželio mėn., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, G. Z. pateikė S. R. UAB „V." rekvizitus ir nurodė, kokios prekės turi būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose-faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „V."; tada S. R. iš G. Z. gautus duomenis pateikė V. K. ir J. A., o šie gautus duomenis perdavė R. V., kuris nurodė N. Š. į faktiškai minėtų asmenų valdomos, bet realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „S." PVM sąskaitų-faktūrų blankus įrašyti V. K. ir J. A. pateiktus duomenis apie minėtos įmonės tariamai UAB „V." parduotas prekes; N. Š. Vilniuje tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje į UAB „S." 2008 m. kovo 13 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija SOL Nr. ( - ), 2008 m. kovo 14 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija SOL Nr. ( - ), 2008 m. kovo 26 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija SOL Nr. ( - ), 2008 m. balandžio 3 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija SOL Nr. ( - ), 2008 m. balandžio 10 PVM sąskaitą-faktūrą serija SOL Nr. ( - ), 2008 m. balandžio 17 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija SOL Nr. ( - ), 2008 m. balandžio 23 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija SOL Nr. ( - ), 2008 m. gegužės 8 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija SOL Nr. ( - ), 2008 m. gegužės 13 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija SOL Nr. ( - ), 2008 m. birželio 2 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija SOL Nr. ( - ) įrašiusi iš R. V. gautus žinomai melagingus duomenis neva UAB „S." pardavė UAB „V." naudotų automobilių bakelių už 1 325 560,08 Lt sumą, nuo kurios apskaičiuota 202 204,08 Lt PVM, ir pasirašiusi minėtuose dokumentuose kaip UAB „S." direktorė, dokumentus perdavė R. V., kuris juos per V. K. ir J. A. perdavė S. R., o šis - G. Z.; gavęs netikras PVM sąskaitas-faktūras, G. Z., žinodamas, kad pagal S. R. jam pateiktas UAB „S." PVM sąskaitas-faktūras sandoriai realiai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje pasirašė šiose PVM sąskaitose-faktūrose kaip UAB „V." direktorius bei pateikė UAB „V." finansininkei V. J., nurodydamas šiuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB „V." buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats imituodamas UAB „V." atsiskaitymus su UAB „S." už tariamai šios įmonės parduotas prekes, 2008 m. kovo 13 d., 2008 m. kovo 17 d., 2008 m. kovo 26 d., 2008 m. balandžio 4 d., 2008 m. balandžio 10 d., 2008 m. balandžio 17 d., 2008 m. balandžio 22 d., 2008 m. gegužės 8 d., 2008 m. gegužės 19 d., 2008 m. birželio 2 d. mokėjimo pavedimais iš UAB „V." sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB banke „Snoras", į UAB „S." sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB „Hansabankas", pervedė 1 325 560,08 Lt, tarp jų 202 204,08 Lt PVM; po to R. V. nurodymu N. Š., pasinaudojusi UAB „S." vardu išduota debetine kortele ir banko čekiais, išgrynino UAB „V." pervestus pinigus ir juos perdavė R. V.; šis pagal iš anksto su V. K. ir J. A. sutartas tiksliai nenustatytas pasidalijimo proporcijas tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje dalį 202 204,08 Lt į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM padalijo grupės nariams, o likusius išgrynintus pinigus, tarp jų dalį apgaulės būdu įgyto PVM, per V. K. ir J. A. perdavė S. R., kuris šiuos pinigus perdavė G. Z.; UAB „V." finansininkė V. J., nežinodama, kad G .Z. pateiktose minėtose UAB „S." PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos prekės realiai UAB „V." parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos-faktūros yra netikros, įtraukė jas į UAB „V." buhalterinę apskaitą, po to, remdamasi į UAB „V." buhalterinę apskaitą įtrauktais minėtais netikrais dokumentais, G. Z. nurodymu į UAB „V." 2008 m. kovo-birželio mėn. PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 202 204,08 Lt nepagrįstai sumažindama UAB „V." Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM; G. Z., žinodamas, kad minėtose deklaracijose įrašyti melagingi duomenys apie pirkimo ir mokėtiną PVM, nurodė V. J. elektroniniu būdu pateikti šias suklastotas PVM deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau - VMI); V. J. 2008 m. kovo 31 d., 2008 m. gegužės 13 d., 2008 m. gegužės 23 d., 2008 m. birželio 25 d., 2008 m. liepos 10 d. pateikė šias suklastotas PVM deklaracijas Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus, esančio Šermukšnių g. 4, darbuotojams. Taip G. Z., veikdamas bendrininkų grupe su asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, pagamino netikrus dokumentus, suklastojo tikrus dokumentus, juos panaudojo ir UAB „V." naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę - 202 204,08 Lt į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtiną PVM.

9Tęsdamas nusikalstamą veiką, G. Z. 2008 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, pateikė S. R. UAB „V." rekvizitus ir nurodė, kokios prekės turi būti nurodytos PVM sąskaitose-faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „V."; S. R. šiuos duomenis pateikė V. K. ir J. A., šie juos perdavė R. V., o jis – A. N., kuris nurodė A. D. į faktiškai minėtų asmenų valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „R." PVM sąskaitų-faktūrų blankus įrašyti pateiktus duomenis apie minėtos įmonės tariamai UAB „V." parduotas prekes; A. D. Vilniuje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, į UAB „R." 2008 m. birželio 3 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija RT Nr. ( - ), 2008 m. birželio 17 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija RT Nr. ( - ), 2008 m. birželio 18 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija RT Nr. ( - ), 2008 m. birželio 25 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija RT Nr. ( - ), 2008 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija RT Nr. ( - ) įrašė iš A. N. gautus žinomai melagingus duomenis neva UAB „R." pardavė UAB „V." naudotų automobilių bakelių už 678 559 Lt sumą, nuo kurios apskaičiuota 103 509 Lt PVM, ir pasirašęs minėtuose dokumentuose kaip UAB „R." direktorius perdavė juos A. N., o šis - R. V., kuris netikrus dokumentus per V. K. ir J. A. perdavė S. R., o jis - G. Z.; G. Z., žinodamas, kad pagal S. R. jam pateiktas minėtas UAB „R." PVM sąskaitas-faktūras sandoriai realiai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje pasirašė šiose PVM sąskaitose-faktūrose kaip UAB „V." direktorius bei pateikė šiuos netikrus dokumentus UAB „V." finansininkei V. J., nurodydamas juos įtraukti į UAB „V." buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats, imituodamas UAB „V." atsiskaitymus su UAB „R." už tariamai šios įmonės parduotas prekes, 2008 m. birželio 4 d., 2008 m. birželio 18 d., 2008 m. birželio 26 d., 2008 m. liepos 1 d. mokėjimo pavedimais iš UAB „V." sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB banke „Snoras", į UAB „R." sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB banke „Snoras", pervedė 678 559 Lt, tarp jų 103 509 Lt PVM; po to R. V. nurodė A. N., o šis - A. D., naudojantis UAB „R." vardu išduota debetine kortele ir banko čekiais, išgryninti UAB „V." pervestus pinigus ir perduoti jam; A. D. išgryninus UAB „V." pervestus pinigus ir perdavus juos A. N., šis, pasilikęs dalį perduotų pinigų bei juos pasidalijęs su A. D. ir A. N., likusius pinigus perdavė R. V., o šis pagal iš anksto su V. K. bei J. A. sutartas tiksliai nenustatytas pasidalijimo proporcijas tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje dalį 103 509 Lt į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM padalijo grupės nariams, o likusius išgrynintus pinigus, tarp jų dalį apgaulės būdu įgyto PVM, per V. K. ir J. A. perdavė S. R., kuris šiuos pinigus perdavė G. Z.; UAB „V." finansininkė V. J., nežinodama, kad G. Z. pateiktose UAB „R." PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos prekės realiai UAB „V." nebuvo parduotos ir šios PVM sąskaitos-faktūros yra netikros, įtraukė jas į UAB „V." buhalterinę apskaitą, po to, remdamasi į apskaitą įtrauktais šiai netikrais dokumentais, G. Z. nurodymu į UAB „V." 2008 m. birželio mėn. PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 103 509 Lt nepagrįstai sumažindama UAB „V." į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtiną PVM; G. Z., žinodamas, kad minėtose deklaracijose įrašyti melagingi duomenys apie pirkimo ir mokėtiną PVM, nurodė V. J. elektroniniu būdu pateikti minėtą netikrą PVM deklaraciją VMI; V. J. 2008 m. liepos 10 d. pateikė šią suklastotą PVM deklaraciją Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus, esančio Šermukšnių g. 4, darbuotojams. Taip G. Z., veikdamas bendrininkų grupe su asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, pagamino netikrus dokumentus, suklastojo tikrus dokumentus, juos panaudojo ir UAB „V." naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę - 103 509 Lt į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtiną PVM.

10Be to, G. Z. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „V." (į. k. ( - ), buveinė Vilniuje, ( - ) direktorius, veikdamas šio juridinio asmens vardu ir interesais bendrininkų grupe su kitais asmenimis, pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo siekdamas UAB „V." naudai panaikinti didelės vertės turtinę prievolę, t. y. sumažinti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtiną PVM, tačiau, suvokdamas, kad gali pabaigti pradėtą nusikalstamą veiką, savo noru ją nutraukė, būtent:

11G. Z. 2008 m. liepos mėn., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, pateikė S. R. UAB „V." rekvizitus ir nurodė, kokios prekės turi būti nurodytos PVM sąskaitose-faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „V."; S. R. iš G. Z. gautus duomenis pateikė V. K. ir J. A., šie gautus duomenis perdavė R. V., o jis - A. N., kuris nurodė A. D. į faktiškai minėtų asmenų valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „R." PVM sąskaitų-faktūrų blankus įrašyti pateiktus duomenis apie minėtos įmonės tariamai UAB „V." parduotas prekes; A. D. Vilniuje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, į UAB „R." 2008 m. liepos 2 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija RT Nr. ( - ), 2008 m. liepos 8 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija RT Nr. ( - ), 2008 m. liepos 11 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija RT Nr. ( - ), 2008 m. liepos 14 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija RT Nr. ( - ) įrašęs A. N. pateiktus žinomai melagingus duomenis neva UAB „R." pardavė UAB „V." naudotų automobilių bakelių už 417 649,10 Lt, tarp jų 63 709,20 Lt PVM, ir pasirašęs minėtuose dokumentuose kaip UAB „R." direktorius, perdavė juos A. N., o šis - R. V., kuris minėtus netikrus dokumentus per V. K. ir J. A. perdavė S. R., o jis - G. Z.; G. Z., žinodamas, kad pagal S. R. jam pateiktas minėtas UAB „R." PVM sąskaitas-faktūras sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje pasirašė minėtose UAB „R." PVM sąskaitose-faktūrose kaip UAB „V." direktorius ir pateikė jas UAB „V." finansininkei V. J., nurodydamas šiuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB „V." buhalterinę apskaitą, o pats, imituodamas UAB „V." atsiskaitymus su UAB „R." už tariamai šios įmonės parduotas prekes, 2008 m. liepos 3 d., 2008 m. liepos 8 d., 2008 m. liepos 11 d., 2008 m. liepos 14 d. mokėjimo pavedimais iš UAB „V." sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB banke „Snoras", į UAB „R." sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB banke „Snoras", pervedė 417 649,10 Lt; po to nurodė A. N., o šis - A. D., naudojantis UAB „R." vardu išduota debetine kortele ir banko čekiais, išgrynint UAB „V." pervestus pinigus ir juos perduoti jam; A. D. išgryninus UAB „V." pervestus pinigus ir juos perdavus A. N., šis, pasilikęs dalį perduotų pinigų ir juos pasidalijęs su A. D. bei A. N., likusius pinigus perdavė R. V., kuris pagal iš anksto su V. K. ir J. A. sutartas tiksliai nenustatytas pasidalijimo proporcijas tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje minėtus pinigus padalijo grupės nariams, o likusius išgrynintus pinigus, tarp jų dalį apgaulės būdu įgyto PVM, per V. K. ir J. A. perdavė S. R., o šis gautus pinigus perdavė G. Z.; V. J., nežinodama, kad G. Z. pateiktose minėtose UAB „R." PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos prekės realiai UAB „V." nebuvo parduotos ir šios PVM sąskaitos-faktūros yra netikros, įtraukė jas į UAB „V." buhalterinę apskaitą, tačiau G. Z., suvokdamas, jog į UAB „V." 2008 m. liepos mėn. PVM deklaraciją įrašius neteisingus duomenis apie šios įmonės pirkimo ir mokėtiną PVM bus pabaigta pradėta nusikalstama veika - panaikinta UAB „V." prievolė į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 63 709,20 Lt PVM, savo noru nutraukė pradėtą nusikalstamą veiką. Taip G. Z., veikdamas bendrininkų grupe su kitais asmenimis UAB „V." naudai ir interesais, pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo.

12Be to, G. Z. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „V." (į. k. ( - ), buveinė Vilniuje, ( - ) direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas kaip ūkio subjekto vadovas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal to paties įstatymo 4 straipsnio nuostatą privalėdamas tvarkyti įmonės apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo mėn. iki liepos mėn. apgaulingai tvarkė UAB „V." buhalterinę apskaitą, būtent:

13pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnio reikalavimą, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę formą, žinodamas, jog pagal S. R. jam pateiktas UAB „S." PVM sąskaitas-faktūras serija SOL Nr. ( - ), serija SOL Nr. ( - ) serija SOL Nr. ( - ), serija SOL Nr. ( - ), serija SOL Nr. ( - ), serija SOL Nr. ( - ), serija SOL Nr. ( - ), serija SOL Nr. ( - ), serija SOL Nr. ( - ), serija SOL Nr. ( - ) ir UAB „R." PVM sąskaitas-faktūras serija RT Nr. ( - ), RT Nr. ( - ), serija RT Nr. ( - ), serija RT Nr. ( - ), serija RT Nr. ( - ), serija RT Nr. ( - ), serija RT Nr. ( - ), serija RT Nr. ( - ), serija RT Nr. ( - ) sandoriai realiai nėra įvykę, kaip UAB „V." direktorius pasirašė minėtose PVM sąskaitose-faktūrose; po to šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikė UAB „V." finansininkei V. J., nurodydamas juos įtraukti į UAB „V." buhalterinę apskaitą. V. J., nežinodama, kad G. Z. pateiktose minėtose UAB „S.“ ir UAB „R." PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos prekės realiai nebuvo parduotos ir šios PVM sąskaitos-faktūros yra netikros, įtraukė jas į UAB „V." buhalterinę apskaitą; dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „V." veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2008 metus.

14Kasaciniu skundu nuteistasis G. Z. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nutartį ir pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nuosprendį - pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, vietoj laisvės atėmimo bausmės paskirti baudą.

15Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimą, todėl šio teismo priimta nutartis naikintina. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagal nuteistojo paduotą apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas pablogino jo padėtį. Pirmosios instancijos teismas jo veiksmus vertino kaip bendravykdytojo, o apeliacinės instancijos teismas pripažino jį buvus nusikalstamos veikos sumanytoją, o tai atitinka BK 24 straipsnio 4 dalyje nustatytą organizatoriaus sąvoką. Pagal įstatymą ir teismų praktiką organizatorius pripažįstamas pavojingiausiu bendrininkų grupės nariu, todėl jam paprastai nėra taikomos atsakomybę švelninančios BK nuostatos. Kasatoriaus nuomone, toks jo padėties sunkinimas nėra tik formalus, nes užkerta kelią kitų BK bendrosios dalies normų taikymui.

16Taip pat G. Z. mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą - esant pagrindui, netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Kasatoriaus nuomone, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą pagrindžia šios toliau dėstomos aplinkybės. Kasatorius viso proceso metu nekeitė savo duotų parodymų, kurie sutapo su byloje apklaustų liudytojų parodymais ir specialisto išvadomis, taigi davė teisingus parodymus, padėjusius išaiškinti jo ir kitų asmenų padarytas nusikalstamas veikas. Kasatorius niekada neneigė klastojęs dokumentus ar atlikęs neteisėtas finansines operacijas su kitomis įmonėmis ir tik sąžiningai klydo manydamas, kad nebuvimas noro nemokėti valstybei nustatyto dydžio PVM šalina jo baudžiamąją atsakomybę. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino kaip nuoširdaus prisipažinimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, net tuo atveju, kai asmens parodymai yra teisingi, bet jis formaliai pirmosios instancijos teisme nėra pasakęs, kad visiškai prisipažįsta, negali būti vertinama kaip nuoširdus nuteistojo prisipažinimas. G. Z. pažymi, kad keletą mėnesių iki iškeliant baudžiamąją bylą jis ne tik savo noru nutraukė nusikalstamą veiką, bet ir ėmėsi aktyvių veiksmų užkirsti kelią žalos valstybei padarymui. Be to, jis atlygino savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, nesunaikino įrodymų - suklastotų finansinių dokumentų, priešingai, priėmė atitinkamą įsakymą įmonėje pripažindamas jų neteisėtumą, dokumentus išsaugojo, o pareikalavus pareigūnams iš karto pateikė, taip padėdamas nustatyti byloje tiesą - išaiškinti tiek savo, tiek kitų asmenų padarytas nusikalstamas veikas. Taip pat byloje nėra pateiktų civilinių ieškinių, o tai patvirtina, kad savo aktyviais veiksmais kasatorius dar gerokai iki baudžiamosios bylos iškėlimo ėmėsi visų įmanomų priemonių savo padarytų nusikalstamų veikų padariniams pašalinti. Byloje nenustatyta, kad kasatorius turėjo kokią nors asmeninę naudą dėl padarytų neteisėtų veikų. Teismo paskirtą piniginę baudą kasatorius sumokėjo. Jis vienas išlaiko du mažamečius vaikus, jo žmona yra bedarbė, todėl paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę nuteistojo šeimoje susidarytų labai sunki materialinė padėtis. Taigi kasatorius tvirtina, kad esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms sankcijoje numatytosbausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl turi būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalies norma.

17Kasaciniu skundu nuteistojo G. Z. gynėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nutartį ir pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nuosprendį: pritaikius BK 62 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, 54 straipsnio 3 dalį, paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu; nesant galimybės tenkinti šio prašymo, sušvelninti G. Z. paskirtą bausmę.

18Kasatorius nesutinka su skundžiamais teismų sprendimais dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai taikė BK 62 straipsnio 1, 2 dalis, o apeliacinės instancijos teismas dar ir tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo dalies dėl šios normos taikymo, taip pažeisdamas bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka bendrąsias nuostatas (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismas tinkamai ir išsamiai neišnagrinėjo apeliaciniame skunde nurodyto prašymo ir visiškai nepasisakė dėl BK 62 straipsnio 2 dalies, taip pat iš dalies ir dėl BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo, nors G. Z. apeliaciniame skunde prašė taikyti visą BK 62 straipsnį, o ne atskirą jo dalį. Teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės taikymo, apsiribojo bendro pobūdžio formaliais bylos medžiaga nepagrįstais teiginiais, kurie negali būti laikomi motyvuotomis išvadomis. Teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo G. Z. taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, nes nėra šiame straipsnyje numatytų sąlygų, tačiau kasatorius pažymi, jog teismas apie kokias nors konkrečias sąlygas, šių sąlygų buvimą ar nebuvimą nepasisakė (nutartyje pasisakyta tik dėl vienos alternatyvios BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos - prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir gailėjimosi). Be to, teismas nevertino gynybos pateiktų duomenų, kad nuteistasis G. Z. vienas išlaiko šeimą, kurią sudaro niekur nedirbanti žmona ir du mažamečiai vaikai, kurių dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės nebūtų kam prižiūrėti (nedirbanti žmona jų negalėtų išlaikyti).

19Kasatorius nurodo, kad BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyti šie alternatyvūs švelnesnės bausmės skyrimo pagrindai: pirma, nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą, antra, padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

20Kasatorius teigia, kad svarstydamas galimybę skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, apeliacinės instancijos teismas iš dalies išnagrinėjo tik vieną švelnesnės bausmės skyrimo pagrindą iš dviejų, o būtent - prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi (bet šios aplinkybės nepripažino). Kito alternatyvaus švelnesnės bausmės skyrimo pagrindo - padėjimo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką - teismas nenagrinėjo (iki galo neišnagrinėjo apeliacinio skundo medžiagos, neįvertino skundo motyvų), nors privalėjo, nes nuteistasis G. Z. prašė jam taikyti visą BK 62 straipsnį. Teismai turėjo pagrindą pripažinti, jog G. Z. padėjimo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, nes tiek ikiteisminio tyrimo (nuo pat pirmosios apklausos), tiek ir teisminio nagrinėjimo metu jis nurodė tikslias nusikalstamos veikos aplinkybes (vietą, laiką, mechanizmą ir kt.), visus nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis, bendrininkus, jų vaidmenį; G. Z. parodymų dėka visi bendrininkai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

21Toliau kasatorius nurodo, kad BK 62 straipsnio 2 dalies taikymas siejamas tik su 1-6 punktuose nurodytomis alternatyviomis sąlygomis ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių, nustatytų BK 59 straipsnio 1 dalyje, taip pat ir konkrečiai įstatyme nenustatytų (BK 59 straipsnio 2 dalis) buvimu bei daliniu turtinės žalos atlyginimu ar pašalinimu. Apeliacinės instancijos teismas dėl BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo iš viso nepasisakė, švelnesnės bausmės skyrimo sąlygų neišnagrinėjo (nors apeliaciniu skundu G. Z. prašė taikyti visą BK 62 straipsnį).

22Kasatorius tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje yra dvi BK 62 straipsnio 2 dalyje 2 punkte (kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti) ir 3 punkte (kaltininko, kaip bendrininko, vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis) nurodytos alternatyvios sąlygos skirti G. Z. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pagrįsdamas BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymą, kasatorius nurodo, kad G. Z. vienas išlaiko šeimą, kurią sudaro niekur nedirbanti žmona ir du mažamečiai vaikai (sunūs A.Z., gimęs ( - ), ir duktė A. Z., gimusi ( - ). BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte minima „išlaikymo" sąvoka reiškia materialinės pagalbos teikimą asmens poreikiams tenkinti. Šią (šeimos išlaikymo) aplinkybę pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau ją vertino tik kaip apibūdinančią G. Z. asmenybę. Toks vertinimas neteisingas, nes ši aplinkybė sudaro vienais alternatyvių sąlygų, būtinų švelnesnės bausmės taikymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo, kad dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės nebūtų kam prižiūrėti mažamečių vaikų, nes dėl objektyvių priežasčių darbą šeimoje ilgą laką turi tik vienintelis G. Z., o niekur nedirbanti žmona negalėtų išlaikyti dviejų mažamečių vaikų.

23Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog veika buvo įvykdyta bendrininkų grupės, turėjo šią aplinkybę išnagrinėti ir įvertinti jos reikšmę švelnesnės, negu numatyta įstatymo, bausmės skyrimo galimybei pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tačiau to neatliko, savo sprendime apie tai net nepasisakė. Kasatorius tvirtina, kad G. Z. vaidmuo bendrininkų grupėje buvo antraeilis, nes jis tik trumpam laikui (2008 m. kovo 13 d. iki liepos 14 d. (keturis mėn.) prisijungė prie kitų asmenų, kurie vykdė nusikalstamą verslą su daugelio kitų ūkio subjektų. G. Z. buvo tik galutinis suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų naudotojas ir naudojosi jomis tik vienos įmonės (UAB „V.“) neįvykusioms operacijoms pagrįsti, o visą sudėtingą nusikalstamos veikos mechanizmą sukūrė bei vystė kiti asmenys (jie įsteigė priedangos įmones, jas valdė, gamino suklastotas PVM sąskaitas-faktūras, perdavinėjo jas naudotojams, grynino pinigus, juos skirstydavo ir pan.).

24Kasatorius pažymi, kad yra abu BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo pagrindai: dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės - kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies punktas) bei kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies punktas), taip pat tiesiogiai įstatyme nenurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kurios pripažintinos teismo (BK 59 straipsnio 2 dalis); be to, visa padaryta turtinė žala buvo atlyginta ir dėl šios aplinkybės, kaip BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo pagrindo ir BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ginčo nėra. Taigi kasatorius tvirtina, kad byloje yra visi pagrindai, sąlygos ir aplinkybės taikyti G. Z. BK 62 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktų nuostatas ir skirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

25Toliau skunde pasisakoma dėl BK 59 straipsnio 2 dalies taikymo. Kasatorius teigia, kad pagal BK 59 straipsnio 2 dalį teismui suteikta diskrecijos teisė pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir įstatyme konkrečiai nenurodytas aplinkybes; kartu teismui kyla pareiga nagrinėti, ar konkrečios kitos aplinkybės pripažintinos asmens atsakomybę lengvinančiomis. Tokiomis lengvinančiomis atsakomybę aplinkybėmis galėtų būti nusikaltimo tikslas ir motyvas, padarinių sunkumas, negrįžtamumas, pastangos sušvelninti nusikaltimo padarinius, elgesys po nusikaltimo padarymo. Šios aplinkybės nėra apibūdinančios kaltininko asmenybę, todėl gali būti pripažintos atsakomybę lengvinančiomis. Kasatoriaus požiūriu, teisinas privalėjo jas išnagrinėti, įvertinti ir pasisakyti šiuo klausimu.

26Nuteistojo gynėjas teigia, kad nuteistojo G. Z. nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas buvo tik nelegalių prekių legalizavimas, o ne PVM išvengimas sukčiavimo būdu (tačiau pagal pridėtinės vertės mokesčio mechanizmą legalizuoti prekių neįmanoma kitaip kaip tik išvengiant PVM sumokėjimo), todėl pagal G. Z. motyvą ir tikslą jo atlikta nusikalstama veika nebuvo tokia pavojinga kaip kitų joje dalyvavusių asmenų, kurių veiksmai buvo nukreipti į aiškų PVM grobstimą (jie dokumentuose nurodytą PVM kaip atlygį pasiliko sau).

27Taip pat G. Z. padaryta veika nesmurtinė, jos padariniai nėra sunkūs ar negrįžtami, juos galima atitaisyti ir G. Z. savanoriškai stengėsi tai padaryti, t. y. dar iki baudžiamojo persekiojimo pradėjimo 2008 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. 0806/55 nusprendė išimti iš UAB „V." apskaitos suklastotas PVM sąskaitas-faktūras bei šiose dokumentuose išskirta PVM suma padidinti mokėtiną į valstybės biudžetą PVM sumą, patikslinti PVM deklaracijas. Tačiau pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, norint atitaisyti padarinius, reikia pataisyti PVM atskaitą, po to patikslinti pateiktas PVM deklaracijas, sumokėti papildomai priskaičiuotą PVM. Šis procesas užtrunka, todėl tik dėl įstatymo reglamentuojamos procedūros ilgumo G. Z. pradėjo, bet nesuspėjo pabaigti šalinti padarinių. Per tokį trumpą laiko tarpą nesuspėjo atlikti visų įstatyme nustatytų veiksmų, po kurių atlikimo turtinė žala visai nebūtų atsiradusi. Tai, kad G. Z. faktiškai pradėjo atlikti padarinių švelninimo veiksmus, akivaizdžiai rodo tas faktas, jog jis išėmė iš buhalterinės apskaitos visas 2008 m. liepos mėn. suklastotas PVM sąskaitas-faktūras, t. y. atliko tai, ką galėjo be ilgos įstatyme nustatytos procedūros, nors galėjo pabaigti ir šį nusikalstamos veikos epizodą. Šias aplinkybes teismai nustatė, tačiau nepagrįstai jų niekaip neįvertino. Be to, pagal teismų praktiką nustatant, ar turtine žala sukelti padariniai yra sunkūs, būtina vertinti kiekvienu atveju konkrečiam subjektui padarytos turtinės žalos dydį lyginamuoju aspektu. Nebuvo įvertinta ta aplinkybė, kad G. Z. padaryta žala valstybės biudžetui (apgaule išvengta 305 713,08 Lt PVM sumokėjimo), palyginti su visomis valstybės biudžeto pajamomis iš PVM, buvo visiškai nežymi, nes sudarė tik 0,003 proc. šių pajamų (Statistikos departamento duomenimis, visos valstybės biudžeto pajamos iš PVM 2008 m. sudarė beveik 9 mlrd. Lt), taigi G. Z. nesumokėta PVM suma negalėjo sukelti sunkių padarinių valstybės biudžetui.

28Taip pat kasatorius pažymi, kad po nusikalstamos veikos padarymo G. Z. nesiėmė jokių veiksmų, kurie galėtų apsunkinti nusikalstamos veikos išaiškinimą ir nuteistojo kaltės įrodinėjimą, nors turėjo realią galimybę sunaikinti nusikalstamos veikos įrodymus (suklastotas PVM sąskaitas-faktūras). Suprasdamas, kad išsaugoti daiktiniai įrodymai patvirtins jo kaltę, kasatorius jų nesunaikino, priešingai, pareikalavus pateikė pareigūnams. Ši aplinkybė taip pat laikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe; teismas turėjo ją įvertinti, tačiau to nepadarė.

29Byloje įrodyta, kad G. Z. aktyviais veiksmais siekė, jog nusikaltimo padariniai -turtinė žala - nepadidėtų, todėl, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis" apžvalga, kasatorius teigia, jog ši aplinkybė, nors BK 59 straipsnyje tiesiogiai nenurodyta, taip pat turėtų būti pripažinta G. Z. atsakomybę lengvinančia. Vadovaudamasis ta pačia apžvalga, kasatorius nurodo, kad teismas privalėjo nustatyti visas G. Z. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, net ir tiesiogiai įstatyme nenurodytas, ir į jas atsižvelgti skirdamas bausmę. Jeigu nepakako BK 62 straipsnio 2 dalies taikymui įstatyme tiesiogiai nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tai apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti ir taikyti pirmiau išvardytas tiesiogiai įstatyme nenurodytas aplinkybes, kurias pagal BK 59 straipsnio 2 dalį turėjo pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Visos šios aplinkybės buvo žinomos teismams, tačiau nebuvo išnagrinėtos bei įvertintos, nors ir buvo labai reikšmingos nuteistojo G. Z. bausmei teisingai individualizuoti. Kasatoriaus manymu, tai leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų ir neįvertino šių byloje esančių duomenų.

30Kasatorius įžvelgia prieštaravimų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės - veikos padarymo bendrininkų grupe - nustatymo. Kasatoriui neaišku, kuriuo teismo teiginiu reikia vadovautis: ar kad G. Z. veikė kaip bendravykdytojas, ar kad veikė bendrininkų grupe. Be to, kasatorius pažymi, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė nenurodyta, t. y. nenurodyta BK bendrosios dalies norma - BK 25 straipsnio 2 dalis kartu su specialiosios dalies normomis - BK 182 straipsnio 2 dalimi ir 300 straipsnio 1, 3 dalimis. Dėl to nuosprendis yra dviprasmiškas, neaišku, ar G. Z. pripažinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, o jeigu tokia atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo pripažinta, tai kokią įtaką ji turėjo skiriant bausmę. Apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino.

31Kasatorius mano, kad teismai negalėjo konstatuoti, jog G. Z. veikė bendrininkų grupe, nes byloje yra tik duomenys apie vieno G. Z. įvykdytas nusikalstamas veikas, kiti galimi bendrininkai šioje byloje įvardyti ir apklausti tik kaip liudytojai, nepateikta jokių duomenų, kad šie asmenys taip pat patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o vien tai, jog dėl jų atliekamas ikiteisminis tyrimas kitoje byloje, dar nereiškia, kad jie bus pripažinti padarę analogiškas nusikalstamas veikas, be to, galima prielaida, kad jiems baudžiamasis persekiojimas apskritai yra nutrauktas. Nesant faktinio ir procesinio konstatavimo, kad kiti asmenys padarė analogiškas nusikalstamas veikas kaip ir nuteistasis G. Z., nebuvo pagrindo laikyti, jog G. Z. veikė bendrininkų grupe su šiais asmenimis. Norint pripažinti, kad G. Z. veikė bendrininkų grupe su kitais asmenimis, kaltinimas privalėjo šioje byloje patraukti atsakomybėn visus nusikalstamos veikos bendrininkus, aprašyti kiekvieno iš jų vaidmenį nusikalstamoje veikoje, suteikti jiems teisę gintis nuo kaltinimo ir užtikrinti kitas šių asmenų, taip pat ir G. Z. teises baudžiamajame procese, arba turėjo pateikti duomenis, kad asmenys, įvardyti kaip bendrininkai, nuteisti už analogiškas nusikalstamas veikas, kaip ir G. Z. Be to, pripažinimas, kad G. Z. bendrininkių grupe veikė kartu su liudytojais apskritai negalimas, nes pagal BK 26 straipsnio prasmę visi bendrininkai turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už analogiškas nusikalstamas veikas. Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino G. Z. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi dėl to). Teismo išvada, kad G. Z. neprisipažino nusikaltęs anksčiau, o tik nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ir kad nenuoširdžiai gailėjosi, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų praktikai. Tiek ikiteisminio tyrimo (nuo pirmosios apklausos), tiek teisminio nagrinėjimo metu G. Z. pripažino esmines nusikalstamos veikos aplinkybes: vietą, laiką, mechanizmą, savo dalyvavimą, nurodė kitus asmenimis, bendrininkus, jų vaidmenį. Be to, pats nieko neverčiamas dar iki nusikalstamos veikos išaiškinimo pradėjo šalinti nusikalstamos veikos padarinius ir dalį jų pašalino (kitos dalies nespėjo dėl objektyvių priežasčių), iki teisminio nagrinėjimo pradžios atlygino visą padarytą turtinę žalą (nors bendrininkai turėtų atlyginti turtinę žalą solidariai). Visa tai patvirtina G. Z. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

32Apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad G. Z. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo pripažino tik iš dalies. Nebūdamas teisininkas, neteisingai įvertinęs situaciją ir veikos juridinę kvalifikaciją, G. Z. formaliai nurodė prisipažįstąs tik iš dalies, nors iš jo parodymų matyti, kad jis prisipažino visiškai. G. Z. patvirtino manęs, kad kiti bendrininkai sumokės PVM į valstybės biudžetą (dėl to teismas konstatavo nevisišką prisipažinimą), tačiau tokie teiginiai neturi jokios reikšmės šios konkrečios nusikalstamos veikos nustatymui. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą pardavimo PVM privalo sumokėti prekių pardavėjas. Tai, kad UAB „S." ir UAB „R.", kurių suklastotus apskaitos dokumentus G. Z. naudojo, žadėjo ar nežadėjo sumokėti PVM, šiai bylai jokios reikšmės neturi, nes šios įmonės nebuvo realios prekių pardavėjos ir neturėjo jokios pareigos mokėti PVM, net ir negalėjo šio mokesčio sumokėti. Taigi kasatorius daro išvadą, kad, jeigu G. Z. iš dalies ir nepripažino kaltės, tai tik dėl tos dalies, kuri nėra šio nusikaltimo dalykas ir neturi jokios reikšmės bylai. Apeliacinės instancijos teismas suklydo vertindamas aplinkybes, kurios reikšmingos šiai bylai teisingai išspręsti, ir neteisingai konstatavo, kad G. Z. iš dalies neprisipažino dėl aplinkybių, kurios šiai bylai nereikšmingos.

33Be to, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo tik vieną BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę - kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi, tačiau nenagrinėjo ir nevertino antrosios - kaltininko pagalbos aiškinantis nusikalstamą veiką ir (ar) joje dalyvavusius asmenis, nors ši aplinkybė įrodyta bylos aplinkybėmis. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apskritai nėra BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios atsakomybę aplinkybės, todėl nevisiškai išnagrinėjo apeliacinį skundą.

34Kasatorius pažymi, kad teismai G. Z. paskyrė aiškiai per griežtą, neteisingą ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas pažeidžiančią bausmę. Paskiriant realią laisvės atėmimo bausmę, visiškai neatsižvelgta į tai, kad G. Z. vienintelis išlaiko šeimą, kurią, be jo, sudaro dėl objektyvių priežasčių niekur nedirbanti žmona ir du mažamečiai vaikai, taip pat ignoravo mažamečių vaikų teises bei teisėtus interesus. Jeigu G. Z. reikėtų atlikti laisvės atėmimo bausmę, jo vaikai liktų be jokio pragyvenimo šaltinio. Kasatoriaus mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė G. Z. prašymą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir savo sprendimo nemotyvavo. Kasatoriaus nuomone, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas galimas, nes yra šios išimtinės bylos aplinkybės: G. Z. yra vienintelis šeimos maitintojas, jo padaryta veika nesmurtinė, jis visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką bei ją padariusius asmenis, jo motyvas ir tikslas nebuvo nukreipti į šios nusikalstamos veikos padarymą, savanoriškai nutraukė nusikalstamą veiką, nors galėjo ją tęsti, nusikalstamos veikos padariniai nesunkūs, dar iki nusikalstamos veikos išaiškinimo G. Z. pradėjo šalinti nusikalstamos veikos pasekmes ir dalį jų pašalino, vienas savanoriškai dar iki teismo pradžios visiškai atlyginimo visą bendrai su kitais asmenimis padarytą turtinę žalą. Be to, kasatorius pažymi, kad šiuo metu vyksta santuokos, sudarytos tarp G. Z. ir D. Z., nutraukimo byla (teismo posėdis paskirtas 2011 m. kovo 30 d.). Jeigu teismas nutrauktų santuoką, tai abu mažamečiai vaikai liktų gyventi su G. Z., kuris vienintelis privalės jais rūpintis, nes jo žmona, nerasdama darbo Lietuvoje, ruošiasi išvykti dirbti į užsienį.

35Kasatorius atkreipia dėmesį į teismų praktiką, pagal kurią, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą ne tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bet ir nustatyti BPK pažeidimus, padarytus bylos ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nepriklausomai nuo to, ar tai nurodyta apeliaciniame skunde. Kasatorius teigia, kad nuosprendžio panaikinimas dėl esminių BPK pažeidimų negali būti siejamas su apelianto reikalavimais ir laikomas apeliacinio skundo ribų viršijamu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ne tik kad neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo, bet ir nenustatė akivaizdžių BPK pažeidimų.

36Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo G. Z. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.

37Atsiliepime prokuroras nesutinka su nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus: pasisakė dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, atsakomybę lengvinančių aplinkybių, švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo ir kitų klausimų. Teismo išvados yra motyvuotos, teisingos, o vien tai, kad jos netenkino nuteistojo lūkesčių, nėra pagrindas manyti, kad teismas netinkamai išnagrinėjo apeliacinį skundą.

38Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi prokuroras teigia, kad nuteistasis G. Z. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino tik iš dalies, nes nesutiko dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Nors apeliacinės instancijos posėdyje nuteistasis pripažino savo kaltę dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, tačiau jo paaiškinimai, kad anksčiau kaltę dėl sukčiavimo neigė dėl teisinio neišsilavinimo, nepagrįsti, nes nuteistojo interesams atstovavo jo gynėjas, kurio pareiga teikti teisinę pagalbą. Tai leidžia manyti, kad pirmiau minėtos aplinkybės G. Z. turėjo būti išaiškintos ir jis aiškiai suvokė savo poziciją. Dėl to prokuroras mano, kad tokio nuteistojo elgesio negalima traktuoti kaip nuoširdaus prisipažinimo.

39Kasatorių pateikti argumentai, jog G. Z. po nusikalstamos veikos padarymo nesiėmė jokių veiksmų, kurie apsunkintų nusikalstamos veikos ištyrimą ir įrodymą (nesunaikino įrodymų), nors ir turėjo tokią galimybę, ir taip padėjo ikiteisminiam tyrimui, yra nelogiški. Vien tai, kad nuteistasis nesunaikino įrodymų, dar nereiškia, jog tokiais veiksmais jis padėjo atskleisti nusikalstamą veiką. Tai nėra atsakomybę lengvinanti aplinkybe, nes kiekvieno asmens pareiga elgtis teisėtai, o už trukdymą teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar kitiems BK numatytiems asmenims numatyta baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje nuoširdžiu gailėjimusi pripažįstama tik aktyvi kaltinamojo atgaila, tuo tarpu pasyvi pozicija, kai kaltė įrodoma ikiteisminio tyrimo institucijoms surinkus įkalčius ir pirmosios instancijos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, nepripažįstama lengvinančia aplinkybe.

40Taip pat prokuroras teigia, kad pagal teismų praktiką vien žalos atlyginimo kriterijus nėra pagrindas taikyti BK 62 straipsnį, nes tai tik viena šios normos taikymo sąlygų, taigi gynėjas neteisus teigdamas esą tai du alternatyvūs pagrindai.

41Atsiliepime kritiškai vertinami kasatorių argumentai apie G. Z. kaip vienintelį šeimos maitintoją. Tai, kad G. Z. žmona negali susirasti darbo, nėra objektyvi priežastis. Be to, kasatorių pateikti motyvai, kad G. Z. žmona aktyviai ieško darbo, paneigia jų pačių nurodytą aplinkybę, jog vaikų nebus kam išlaikyti ir prižiūrėti.

42Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad pagal BK 59 straipsnio 2 dalį teismui kyla pareiga, o ne teisė apsvarstyti kitas galimas nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Teismai kiekvienu atveju, vertindami visą baudžiamojoje byloje surinktą medžiagą bei atsižvelgę į konkrečias bylos aplinkybes, gali nuspręsti pripažinti jas lengvinančiomis arba ne. Pagal BK 59 straipsnį teismui suteikiama diskrecijos teisė, o ne pareiga nagrinėti, vertinti ar pasisakyti dėl įstatyme nenumatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl toks kasacinio skundo argumentas yra teisiškai nepagrįstas.

43Atsakydamas į kasacinio skundo argumentus dėl padarytos žalos dydžio ir padarinių sunkumo, prokuroras nurodo, kad pagal BK 212 straipsnį nusikalstama veika padaryta žala yra didelė tada, kai ji viršija 150 MGL. G. Z. nusikalstamos veika padaryta žala (305 713,08 Lt) yra didelė – ji net keliasdešimt kartų viršija BK 212 straipsnyje įtvirtiną didelės turtinės žalos dydį. Padarytos žalos dydžio lyginimas su valstybės biudžetu yra nepagrįstas ir aiškiai neteisingas. PVM įmokų išvengimas sukelia atitinkamų padarinių bei nuostolių valstybei, kurie atsiliepia kiekvienam šalies piliečiui, todėl teigti, kad G. Z. sukelti padariniai yra nesunkūs, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

44Pasisakydamas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio taikymo, prokuroras akcentuoja tai, kad, spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą, teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis (jeigu teismas nustato išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui). Be to, BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio taikymas yra teismo teisė. Kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl dalies apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio taikymu, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas privalo pasisakyti dėl apeliacinio skundo esmės, o ne pateikti atsakymą į kiekvieną skundo motyvą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas pareigos smulkiai pasisakyti dėl skundžiamų visų alternatyvios laisvės atėmimui bausmės paskyrimo motyvų, nes pakanka konstatuoti, kad byloje nenustatyta pagrindo įstatyminėms lengvatoms taikyti, ir nurodyti esminius argumentus, kodėl tokių pagrindų nenustatyta.

45Prokuroras teigia, kad teismai pagrįstai nustatė, jog nusikalstamas veikas G. Z. padarė veikdamas kartu su kitais asmenimis, t. y. bendrininkaudamas. Kadangi teismas pripažino, kad nusikalstamas veikas G. Z. padarė kaip bendravykdytojas, tai pagal teismų praktiką papildomos nuorodos į BK 25 straipsnį nei nuosprendyje, nei kaltinime daryti nereikia. Bendrininkavimo nustatymas leidžia teismui pripažinti tai atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir atsižvelgti į ją sprendžiant skirtinos bausmės klausimą. Byloje nesurinkta duomenų, kad kiti nusikalstamoje veikoje dalyvavę asmenys negali būti nusikalstamos veikos subjektai (mažamečiai, nepakaltinami ir pan.), todėl nėra pagrindo teigti, jog bendrininkavimo pripažinimas negalimas vien dėl to, kad kitiems nusikalstamoje veikoje dalyvavusiems asmenims nėra priimtas atitinkamas procesinis sprendimas. Be to, prokuroras pažymi, kad kitiems bendrininkams yra pareikšti įtarimai.

46Taip pat atsiliepime teigiama, kad apylinkės teismas, individualizuodamas bausmę, atsižvelgė į visas teismų sprendimuose išvardytas reikšmingas bylos aplinkybes. Įvertintos G. Z. atsakomybę lengvinančios (savanoriškas žalos atlyginimas) ir sunkinančios aplinkybės (veikos padarytos bendrininkų grupe), nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis, pobūdis, mastas (padarytas vienas nesunkus, du apysunkiai ir vienas sunkus nusikaltimas), taip pat tai, kad G. Z. anksčiau neteistas, dirba ir išlaiko šeimą, siekia pasitaisyti. Prokuroro nuomone, esant šioms aplinkybėms, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant bausmes, artimas įstatyme numatytų bausmių minimumui.

47Apibendrindamas prokuroras tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio nuostatų (nėra šiame straipsnyje numatytų sąlygų), taip pat 54 straipsnio 3 dalies (nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių). Byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių G. Z. kaltę, jo veika kvalifikuota tinkamai, paskirta bausmė proporcinga jo darytai nusikalstamai veikai ir asmenybei bei neprieštarauja teisingumo principui.

48Nuteistojo G. Z. ir jo gynėjo kasaciniai skundai netenkintini.

49Nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose ginčijamas bausmės skyrimo klausimas; dėl G. Z. dalyvavimo, jo kaltės padarius jam inkriminuotą veiką (BK 182 straipsnio 2 dalis) ir veikos kvalifikavimo argumentų nepateikiama.

50Pažymėtina, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas, be kita ko, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi, prašo pripažinti nuteistojo G. Z. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jo padaryta veika (BK 182 straipsnio 2 dalis) pagal motyvą ir tikslą nebuvo pavojinga; padariniai nesunkūs; nuteistasis nesiėmė jokių veiksmų, kurie galėtų apsunkinti nusikalstamos veikos išaiškinimą; aktyviai siekė, kad nusikaltimo padariniai – turtinė žala – nepadidėtų. Tačiau šiais aspektais – dėl BK 59 straipsnio 2 dalies taikymo – pirmosios instancijos teismo nuosprendis apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas ir šie klausimai apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėti, todėl apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje dėl to nepasisakė. Esant tokioms aplinkybėms, vadovaudamasi BPK 367 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija minėtą kasacinio skundo dalį palieka nenagrinėtą, o pasisako tik dėl tų skundo argumentų, kurie atitinka kasaciniam skundui keliamus reikalavimus ir yra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

51Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo ir BK 62 straipsnio taikymo

52Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose; pagal BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šių nuostatų nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, tačiau šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas.

53Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nutarties turinys patvirtina, kad šis teismas atsakė į visus esminius nuteistojo G. Z. apeliacinio skundo argumentus, pateikdamas tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, taip pat pasisakė dėl paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumo bei teisėtumo. Nėra pagrindo sutikti su gynėjo kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl BK 62 straipsnio taikymo. Pažymėtina, kad savo apeliaciniame skunde G. Z. nurodė tik prašymą taikyti BK 62 straipsnį, tačiau jokių aiškių ir konkrečių teisinių argumentų, pagrindžiančių BK 62 straipsnio taikymo galimybę, nenurodė, todėl ir apeliacinio teismo išvados šiuo klausimu buvo lakoniškos, nurodant, kad BK 62 straipsnio taikymo sąlygų nenustatyta.

54Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas, skirtingai nei nuteistojo apeliaciniame skunde, išsamiai argumentuoja BK 62 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 2 bei 3 punktų taikymą ir mano, kad byloje yra nustatytos visos sąlygos ir pagrindai paskirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę. Tačiau, kolegijos vertinimu, byloje nustatytomis aplinkybėmis BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymas negalimas.

55BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Teismų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai pripažino G. Z. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – savanorišką padarytos žalos atlyginimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau nenustatė, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (BK 182 straipsnio 2 dalis) ir nuoširdžiai gailisi ar padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikaltimą, taip pat nenustatyta, kad kasatorius pats savo noru atvyko ar pranešė apie padarytą veiką. Taigi BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų visumos taikyti šią normą nėra.

56Pagal įstatymo prasmę bei susiformavusią teismų praktiką taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą, teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (kasacinės nutartys Nr. 2K-511/2010, Nr. 2K-400/2007, 2K-625/2007). Bylos duomenys patvirtina, kad teismai nustatė tik vieną G. Z. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – žalos valstybei atlyginimą, tačiau ji atitinka BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytą šios normos taikymo pagrindą (bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta), taigi kitų dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, būtinų BK 62 straipsnio 2 dalies taikymui, nėra. Be to, teismai nenustatė kasaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad G. Z. išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, ar kad nuteistojo, kaip bendrininko, vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis.

57Skunde teigiama, kad G. Z. vienintelis gali išlaikyti vaikus, nes žmona dėl objektyvių aplinkybių niekur nedirba, tačiau kartu nurodoma, jog ji aktyviai ieško darbo. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą asmeniu, išlaikančiu mažamečius vaikus, laikytinas asmuo, kuris faktiškai prižiūri ir išlaiko tokius vaikus. Nustatant faktą, kad dėl teismo paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti vaikų, svarbu atsižvelgti į faktines kitų asmenų (pavyzdžiui, sutuoktinio) galimybes prižiūrėti vaikus. Teismų pripažinta, kad G. Z. išlaiko šeimą, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog dėl G. Z. teismo paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti jo vaikų. Laikinas D. Z. (mažamečių vaikų motinos) negalėjimas susirasti darbo pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą nėra objektyvi priežastis, trukdanti jai prižiūrėti vaikus. Duomenų, kad D. Z. neįgali, nedarbinga ar dėl kitų objektyvių aplinkybių ateityje negalėtų susirasti darbo ir materialiai pasirūpinti savo mažamečiais vaikais, byloje nėra.

58Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad G. Z. vaidmuo darant nusikalstamas veikas buvo antraeilis, priešingai, jo veiksmai (netikrų duomenų bendrininkams pateikimas, PVM sąskaitų–faktūrų pasirašinėjimas, jo nurodymu šių netikrų dokumentų įtraukimas į buhalterinę apskaitą, PVM deklaracijas, pinigų už netikrus sandorius pervedimas į fiktyvių įmonių sąskaitas ir pan.) buvo aktyvūs bei sistemingi ir sudarė būtinas sąlygas kitiems bendrininkams neteisėtai veikti.

59Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir BPK 320 straipsnio 4 dalies taikymo

60Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas ginčija atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veikos padarymo bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) – nustatymą G. Z. Kasatoriaus teigimu, teismai negalėjo inkriminuoti šios aplinkybės, nes kiti galimi bendrininkai (byloje pripažinti liudytojais) nėra nuteisti padarę analogiškas kaip ir G. Z. veikas. Kolegija šiuos skundo argumentus laiko nepagrįstais. Pagal formuojamą teismų praktiką asmens bendrininkavimo su kitais nenustatytais arba nustatytais, tačiau baudžiamojon atsakomybėn dėl objektyvių priežasčių nepatrauktais asmenimis konstatavimas galimas, jeigu teismas turi pakankamai duomenų pripažinti juos bendrininkavus, t. y. nekyla abejonių dėl jų pakaltinamumo, pakankamo atsakomybei amžiaus, tarpusavio susitarimo daryti nusikalstamą veiką, tyčios ir veikos bendrumo, indelio į bendrą veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-9/2009).

61Nagrinėjamoje byloje G. Z. bendrininkai yra žinomi, abejonių dėl jų amžiaus, pakaltinamumo, tarpusavio susitarimo, vaidmens ir indėlio padarant nusikalstamas veikas nėra (jie patys pripažino šias aplinkybes), todėl darytina išvada, kad teismai teisėtai ir pagrįstai G. Z. nustatė veikos padarymo bendrininkų grupe aplinkybę.

62Be to, negalima sutikti su nuteistojo gynėjo kasacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra prieštaravimų dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veikos padarymo bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) – nustatymo. Kasatorius šiuos prieštaravimus įžvelgia dėl to, kad, pripažinęs G. Z. bendravykdytoju, teismas kartu konstatavo jį veikus bendrininkų grupe, be to, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė nenurodyta, todėl nuosprendis dviprasmiškas ir neaiškus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad jokių prieštaravimų šiuo požiūriu teismo nuosprendyje nėra. Vykdytojas (kai padarant veiką dalyvauja keli vykdytojai – bendravykdytojas) yra bendrininko rūšis, o bendrininkų grupė – viena bendrininkavimo formų. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad G. Z. buvo nusikalstamų veikų vykdytojas, o nustatęs, kad veikos padarytos kelių vykdytojų pastangomis, esant kitiems bendrininkavimo objektyviesiems ir subjektyviesiems požymiams, pagrįstai laikė veikas padarytas bendrininkų grupe ir į šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) atsižvelgė skirdamas bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Skirtingai nei teigia gynėjas, baudžiamajame įstatyme nenustatyta kaip būtino reikalavimo kvalifikuojant veiką, padarytą bendrininkų grupės, papildomai, be BK specialiosios dalies normos, nurodyti ir bendrąją BK 25 straipsnio 2 dalies normą.

63Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

64Kasatorius G. Z. nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs jį nusikalstamos veikos sumanytoju (taigi iš esmės ir organizatoriumi (BK 24 straipsnio 4 dalis), tikrindamas bylą pagal jo paties paduotą apeliacinį skundą, pabogino jo padėtį ir taip padarė esminį BPK pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas pripažino G. Z. buvus bendravykdytoju. Apeliacinės instancijos teismas šios teismo išvados nepaneigė ir G. Z. veiksmų nekvalifikavo kaip organizatoriaus (BK 24 straipsnio 4 dalis). Šio teismo sprendime tik konstatuota, kad visas nusikalstamų veikų mechanizmas buvo sugalvotas G. Z. ir jo bendrininkų apgalvotai. Taigi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nusikalstamos veikos buvo įvykdytos bendromis visų bendrininkų pastangomis, todėl niekaip nepasunkino G. Z. teisinės padėties ir nepadarė esminio BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimo.

65Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

66Pagal teismų praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tik tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nustatomas bent vienas iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti joje dalyvavusius asmenis.

67Pagal teismų praktiką prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu savanoriškai, o ne dėl įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias aplinkybes, turinčias juridinę reikšmę padarytos veikos kvalifikavimui. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai asmuo kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

68Nustatant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, svarbu įvertinti, kiek kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo. Be to, prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis nustatomi ne pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – šios aplinkybės turi būti objektyviai įvertinamos atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą.

69Bylos medžiaga patvirtina, kad viso bylos tyrimo ir jos nagrinėjimo teisme metu (išskyrus apeliacinės instancijos teisme) G. Z. neigė įvykdęs sukčiavimą, panaikinant didelės vertės turtinę prievolę valstybei, savo veiksmus teisino tuo, kad PVM turėjo sumokėti nusikalstamos veikos bendrininkai. Nors apeliacinės instancijos teisme G. Z. visiškai prisipažino, nurodydamas, jog, įsigilinęs į teisinę literatūrą, suprato įvykdęs sukčiavimą, net ir nenorėdamas bei neturėdamas tokio tikslo, kad šis nusikaltimas būtų įvykdytas, teismas pagrįstai tokius jo paaiškinimus įvertino kritiškai. Taigi darytina išvada, kad teismai, nepripažindami BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

70Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

71Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija. Teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais: pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

72BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai sušvelninti bausmę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, ir kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos 2 punktas). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Pažymėtina ir tai, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė paskirti švelnesnę bausmę susijusi su bausmės tikslų tinkamu realizavimu (BK 41 straipsnio 2 dalis). Tačiau nė vienas iš BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų nelaikytinas pagrindiniu, kitiems skiriant tik subordinacinį vaidmenį bausmės skyrimo procese, todėl skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į tikslų visumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-84/2009).

73Byloje nustatytos aplinkybės, apibūdinančios G. Z. padarytas nusikalstamas veikas (BK 182 straipsnio 2 dalis, 300 straipsnio 3 dalis) ir paties kaltininko pavojingumą, pagrįstai teismų įvertintos kaip nesudarančios išimtinio atvejo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Byloje iš tiesų nustatyta kai kurių teigiamų G. Z. asmenybės ir jo padarytų veikų pavojingumą mažinančių požymių. G. Z. – anksčiau neteistas, dirba, išlaiko šeimą, savanoriškai atlygino padarytą žalą ir tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau trys iš keturių G. Z. įvykdytų nusikalstamų veikų priskiriamos sunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms. Be to, yra viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarytas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1dalies 1 punktas). Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į visus šiuos bylos duomenis, pagrįstai paskyrė BK 182 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies sankcijų ribose nustatytas laisvės atėmimo bausmes, kurios yra artimos bausmių minimumui bei adekvačios padarytoms veikoms ir G. Z. asmenybei, todėl gali pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus.

74Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

75Nuteistojo G. Z. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu... 4. Šiuo nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį,... 5. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 6. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,... 7. G. Z. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nuteistas už... 8. 2008 m. kovo mėn. S. R. pasiūlius už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį... 9. Tęsdamas nusikalstamą veiką, G. Z. 2008 m. birželio mėn., tiksliai... 10. Be to, G. Z. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas... 11. G. Z. 2008 m. liepos mėn., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, pateikė S.... 12. Be to, G. Z. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas... 13. pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies... 14. Kasaciniu skundu nuteistasis G. Z. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 15. Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį... 16. Taip pat G. Z. mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė... 17. Kasaciniu skundu nuteistojo G. Z. gynėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 18. Kasatorius nesutinka su skundžiamais teismų sprendimais dėl netinkamo... 19. Kasatorius nurodo, kad BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyti šie alternatyvūs... 20. Kasatorius teigia, kad svarstydamas galimybę skirti švelnesnę, negu... 21. Toliau kasatorius nurodo, kad BK 62 straipsnio 2 dalies taikymas siejamas tik... 22. Kasatorius tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje yra dvi BK 62 straipsnio 2... 23. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog... 24. Kasatorius pažymi, kad yra abu BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo pagrindai:... 25. Toliau skunde pasisakoma dėl BK 59 straipsnio 2 dalies taikymo. Kasatorius... 26. Nuteistojo gynėjas teigia, kad nuteistojo G. Z. nusikalstamos veikos motyvas... 27. Taip pat G. Z. padaryta veika nesmurtinė, jos padariniai nėra sunkūs ar... 28. Taip pat kasatorius pažymi, kad po nusikalstamos veikos padarymo G. Z.... 29. Byloje įrodyta, kad G. Z. aktyviais veiksmais siekė, jog nusikaltimo... 30. Kasatorius įžvelgia prieštaravimų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje... 31. Kasatorius mano, kad teismai negalėjo konstatuoti, jog G. Z. veikė... 32. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad G. Z. kaltę dėl... 33. Be to, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo tik vieną BK 59... 34. Kasatorius pažymi, kad teismai G. Z. paskyrė aiškiai per griežtą,... 35. Kasatorius atkreipia dėmesį į teismų praktiką, pagal kurią, vadovaujantis... 36. Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės... 37. Atsiliepime prokuroras nesutinka su nuteistojo gynėjo kasacinio skundo... 38. Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius... 39. Kasatorių pateikti argumentai, jog G. Z. po nusikalstamos veikos padarymo... 40. Taip pat prokuroras teigia, kad pagal teismų praktiką vien žalos atlyginimo... 41. Atsiliepime kritiškai vertinami kasatorių argumentai apie G. Z. kaip... 42. Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad pagal BK 59 straipsnio 2 dalį... 43. Atsakydamas į kasacinio skundo argumentus dėl padarytos žalos dydžio ir... 44. Pasisakydamas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio taikymo,... 45. Prokuroras teigia, kad teismai pagrįstai nustatė, jog nusikalstamas veikas G.... 46. Taip pat atsiliepime teigiama, kad apylinkės teismas, individualizuodamas... 47. Apibendrindamas prokuroras tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokio... 48. Nuteistojo G. Z. ir jo gynėjo kasaciniai skundai netenkintini.... 49. Nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose ginčijamas bausmės skyrimo... 50. Pažymėtina, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti... 51. Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo ir BK 62 straipsnio taikymo ... 52. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma... 53. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 54. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas, skirtingai nei nuteistojo apeliaciniame... 55. BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos... 56. Pagal įstatymo prasmę bei susiformavusią teismų praktiką taikant BK 62... 57. Skunde teigiama, kad G. Z. vienintelis gali išlaikyti vaikus, nes žmona dėl... 58. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad G. Z. vaidmuo darant nusikalstamas... 59. Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir BPK 320 straipsnio 4 dalies taikymo ... 60. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas ginčija atsakomybę sunkinančios... 61. Nagrinėjamoje byloje G. Z. bendrininkai yra žinomi, abejonių dėl jų... 62. Be to, negalima sutikti su nuteistojo gynėjo kasacinio skundo teiginiu, kad... 63. Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip... 64. Kasatorius G. Z. nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas,... 65. Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo... 66. Pagal teismų praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę... 67. Pagal teismų praktiką prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada,... 68. Nustatant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę... 69. Bylos medžiaga patvirtina, kad viso bylos tyrimo ir jos nagrinėjimo teisme... 70. Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ... 71. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią... 72. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos... 73. Byloje nustatytos aplinkybės, apibūdinančios G. Z. padarytas nusikalstamas... 74. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 75. Nuteistojo G. Z. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti....