Byla 3K-3-277-706/2015

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Gintaro Kryževičiaus ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių N. S. R. ir V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių N. S. R. ir V. B. ieškinį atsakovams R. Ž., I. P., tretiesiems asmenims Vilniaus miesto 7-ojo notaro biuro notarei D. B., Vilniaus miesto 41-ojo notarų biuro notarėms J. M., V. Z., valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, akcinei bendrovei SEB bankui, akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl mainų sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, dalies paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovės 2012 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į teismą, prašydamos iš dalies panaikinti:

61) po T. Ž. mirties (1976 m. rugpjūčio 30 d.) Vilniaus m. 1-os notarinės kontoros paveldėtojui R. Ž. išduotą 1992 m. gegužės 29 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalį dėl 9/40 dalies kiemo įrengimų ( - ), paveldėjimo;

72) po K. R. mirties (1996 m. vasario 29 d.) Vilniaus m. 1-ojo notaro biuro paveldėtojai M. R. išduotą 1995 m. rugpjūčio 24 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalį dėl 28/40 dalių ūkio pastato ( - ), paveldėjimo;

83) pripažinti negaliojančia R. Ž. ir I. P. sudarytos 1996 m. spalio 29 d. mainų sutarties dalį dėl 12/40 dalies ūkinio pastato ( - ), išmainymo;

94) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

10Ieškovės nurodė, kad gyvenamojo namo ( - ), tuometis savininkas P. K. 1962 m. lapkričio 24 d. pardavė ieškovių tėvui K. R. 7/10 dalis namo su mansarda, turinčio 208,87 kv. m bendro naudingo ploto, ir 600 kv. m žemės sklypą. Kita gyvenamojo namo dalis priklausė A. Ž. Šiam 1962 m. vasario 12 d. mirus, jo turtą paveldėjo sutuoktinė T. Ž. ir sūnus R. Ž.

11Ieškovių tėvas K. R. 1974–1975 m. savavališkai pasistatė ūkinį pastatą savo žemės sklypo dalyje, vėliau Vilniaus m. Lenino rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1984 m. gegužės 16 d. sprendimu jam buvo leista įteisinti savavališkus statinius, priklausančius asmeninės nuosavybės teise. Mirusiosios T. Ž. turtą paveldėjo jos sūnus R. Ž. Notarė J. M., 1992 m. gegužės 29 d. išduodama paveldėjimo teisės liudijimą, neteisingai nustatė paveldimo po T. Ž. mirties turto dalį – nurodė, kad paveldimą turtą sudaro 9/40 dalys gyvenamojo namo ir 9/40 dalys kiemo įrenginių, nors kiemo įrenginių dalys neturėjo būti paveldimos, nes jie niekada nuosavybės teise jam nepriklausė.

12Mirus ieškovių tėvui, palikimą priėmė jo sutuoktinė (ieškovių motina) M. R. 1996 m. vasario 29 d. išduotame paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijime nurodyta, kad paveldimą turtą sudaro 28/40 dalys gyvenamojo namo, ūkio pastato ir kiemo įrenginių. Ieškovių motina M. R., būdama neraštinga, neatkreipė dėmesio į tai, kad pažymėjime buvo atliktas taisymas, jog K. R. priklauso tik 28/40 dalys ūkinio pastato.

131996 m. spalio 29 d. mainų sutartimi atsakovė I. P. su R. Ž. išmainė 12/40 dalių gyvenamojo namo, 12/40 ūkio pastato, 12/40 kiemo statinių.

142012 m. vasario 15 d. mirus M. R., ieškovės priėmė palikimą ir sužinojo, kad M. R. priklauso tik 28/40 dalys gyvenamojo namo ir 28/40 dalys ūkinio pastato. Kadangi paveldėjimo klausimą tvarkiusi M. R. buvo neraštinga, R. Ž. niekada nereiškė pretenzijų dėl nuosavybės ar naudojimosi šiuo turto tvarkos, tai jų motina negalėjo suprasti apie neteisėtus sandorius ir jų neginčijo.

15II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

16Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio: pripažino negaliojančia Vilniaus m. 7-ajame notaro biure R. Ž. ir I. P. 1996 m. spalio 29 d. sudarytos mainų sutarties dalį dėl 12/40 dalių ūkinio pastato ( - ) išmainymo; grąžino ūkinio pastato 12/40 dalių M. R., mirusios 2012 m. vasario 15 d., įpėdinių nuosavybėn; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė ieškovei N. S. R. iš atsakovės I. P. 325,33 Lt (94,22 Eur) bylinėjimosi išlaidų; taip pat valstybės naudai iš ieškovių lygiomis dalimis po 59,20 Lt (17,15 Eur) ir iš atsakovės I. P. 29,60 Lt (8,57 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

17Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad pirmuoju teisėtu ūkinio pastato (unikalus Nr. ( - ), plane pažymėtas plane 2I1m) savininku 1984 m. tapo K. R. Po jo mirties (1995 m. rugpjūčio 24 d.) visą turtą priėmė M. R., taigi ir tą, kuris nebuvo nurodytas paveldėjimo teisės liudijime. Dėl to teismas atmetė reikalavimą panaikinti 1996 m. vasario 29 d. išduoto M. R. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalį dėl 28/40 dalių ūkio pastato paveldėjimo.

18Teismas atmetė ir reikalavimą panaikinti dalį po T. Ž. mirties paveldėtojui R. Ž. išduotą 1992 m. gegužės 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dėl 9/40 dalių kiemo įrenginių paveldėjimo. Teismas sprendė, kad ši paveldėjimo teisės liudijimo dalis dėl kiemo įrenginių nepažeidžia ieškovių teisių į ūkio pastatą. R. Ž. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į T. Ž., mirusios 1976 m. rugpjūčio 30 d., turtą, tačiau palikimo atsiradimo metu 1976 m. rugpjūčio 30 d. ginčo objektas (ūkio pastatas) netgi nebuvo pastatytas ir įteisintas, todėl R. Ž. negalėjo jo paveldėti.

19Teismas laikė pagrįstu ieškovių reikalavimą pripažinti dalį mainų sutarties dėl 12/40 dalių ūkinio pastato išmainymo negaliojančia. Kadangi po K. R. mirties 1995 m. rugpjūčio 24 d. M. R. paveldėjo visą ūkinį pastatą, tai R. Ž. negalėjo šio pastato išmainyti, nes jis jam nuosavybės teise nepriklausė, nors mainų sutartyje ir buvo nurodyta, kad R. Ž. bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal 1992 m. gegužės 29 d. paveldėjimo teisės liudijimą priklauso 12/40 dalių gyvenamojo namo, ūkio pastato ir kiemo įrenginių. R. Ž. ūkio pastato nepaveldėjo ir negalėjo paveldėti, o 1992 m. gegužės 29 d. paveldėjimo teisės liudijime nurodomi kiemo įrenginiai nėra ūkio pastatas. Kadangi mainų sutarties dalis dėl ūkio pastato dalies mainymo neatitiko įstatymo reikalavimų (pardavėjas turi teisę parduoti tik jam nuosavybės teise priklausantį daiktą), tai teismas pripažino ją negaliojančia ir ūkio pastato dalį grąžino M. R. įpėdinių nuosavybėn.

20Teismas, pasisakydamas dėl praleisto ieškinio senaties termino, vadovavosi 1964 m. CK 86 ir CK 1.127 straipsnių normomis. Teismas sprendė, kad objektyviąja prasme M. R. teisių pažeidimas atsirado, kai I. P. neteisėto sandorio pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ūkinio pastato dalį (įregistravus1996 m. lapkričio 11 d. mainų sutartį turto registravimo įstaigoje). Tačiau subjektyviąja prasme ieškovės apie neteisėtus veiksmus sužinojo 2012 m. balandžio–gegužės mėn., kai mirė jų motina M. R. ir jos pradėjo aiškintis dėl ūkinio pastato įteisinimo (M. R. apie neteisėtą sandorį nežinojo). Spręsdamas, ar iki 2007 m. M. R. turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, teismas vertino aplinkybes, susijusias su šio turto buvimo vieta, sukūrimu, įteisinimu ir naudojimusi. Teismas pažymėjo, kad ūkiniu pastatu visada (tiek prieš mainų sutarties sudarymą, tiek ją sudarius) naudojosi M. R. – byloje nėra objektyvių duomenų, kad buvo bendraturčių ginčų dėl ūkinio pastato, atsakovė pretendavo į šį turtą, reiškė pretenzijas dėl naudojimosi pastatu. Be to, pastatas yra M. R. žemės sklypo dalyje, o bendraturčių naudojamos žemės sklypo dalys aptvertos tvora, todėl atsakovė I. P. neturėjo ir neturi priėjimo prie ūkinio pastato. Teismas įvertino ir aplinkybę, kad šį pastatą statė M. R. sutuoktinis, pastatas įteisintas taip pat sutuoktinio vardu, taigi, M. R. neturėjo pagrindo abejoti pastato priklausomybe, anksčiau suvokti savo teisių pažeidimo. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2007 m. balandžio 16 d., kai M. R., gavusi viešo registro duomenis, sužinojo, jog dalis ūkio pastato nuosavybės teise įregistruota atsakovės vardu. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovės nėra praleidusios bendro dešimties metų ieškinio senaties termino.

21Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. birželio 25 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti; iš ieškovių priteisė po 2500 Lt (724,05 Eur) atsakovės ir po 44,40 Lt (12,86 Eur) valstybės naudai. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nustatė, kad ūkinį pastatą savavališkai pastatė K. R.; Vilniaus m. Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1984 m. gegužės 16 d. sprendimu leista įregistruoti ūkinį pastatą kaip K. R. asmeninę nuosavybę; K. R. mirė 1995 m. rugpjūčio 24 d.; M. R. priėmė palikimą pagal K. R. 1981 m. birželio 6 d. sudarytą testamentą; 1996 m. vasario 29 d. išduotame paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijime nurodyta, kad paveldimą turtą sudaro 28/40 dalys gyvenamojo namo, ūkio pastato, kiemo įrenginių, 600 kv. m žemės sklypas pagal 1962 m. lapkričio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir pagal 1995 m. gruodžio 5 d. VĮ Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialo pažymėjimą; R. Ž. pagal 1992 m. gegužės 29 d. paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo 12/40 dalių gyvenamojo namo, ūkio pastato ir kiemo įrenginių; 1996 m. spalio 29 d. sudaryta R. Ž. ir I. P. mainų sutartis. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino eigos pradžią siejo su subjektyviuoju kriterijumi – M. R. įsitikinimu, kad ji teisėtai valdo visą ūkio pastatą. Nors ieškovės teigė, kad jų motina M. R. buvo neraštinga, tačiau teisme pripažino, kad ji buvo raštinga, skaitė laikraščius, pati tvarkėsi paveldėjimo dokumentus, ėjo į Registrų centrą. Kolegijos vertinimu, M. R. apie galimą savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti 1995 m. gruodžio 5 d., kai jai buvo išduotas VĮ Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialo pažymėjimas apie jai priklausančią ūkinio pastato dalį. Dėl to teisėjų kolegija ieškinio senaties termino eigą skaičiavo nuo 1995 m. gruodžio 5 d. ir laikė, kad šis terminas pasibaigė 1998 m. gruodžio 5 d. Kolegija nurodė, kad negali pateisinti 14 metų ieškinio senaties termino praleidimo ir ginti ieškovių teisių, nes pirmenybė teikiama civilinių teisinių santykių stabilumui, teisiniam apibrėžtumui ir atsakovės teisėtų lūkesčių principui. Nustačiusi, kad praleistas ieškinio senaties terminas, kolegija ieškinį atmetė šiuo pagrindu.

22Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. Ž. mainų sutartimi negalėjo atsakovei parduoti 12/40 dalių ūkinio pastato, nes jo motinos mirties dieną objektas nebuvo pastatytas ir įteisintas, nepagrįsta. Ūkio pastatas buvo statomas 1974–1975 metais, savavališka pastato statyba užfiksuota 1976 m. liepos 22 d., o T. Ž. mirė 1976 m. rugpjūčio 30 d., t. y. kai pastatas buvo faktiškai pastatytas. Be to, ūkinis pastatas pastatytas ir dabar yra bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, tai reiškia, kad bendraturčio dalis bendrojoje nuosavybėje yra ne materiali, o ideali, t. y. dalis subjektinėje teisėje, nes objektas yra vienas. Ieškovės neįrodė, kad K. R. turėjo kito bendraturčio sutikimą pakeisti dalis bendrojoje nuosavybėje, nes, padidėjus bendrajai bendraturčių dalinei nuosavybei, R. Ž. paveldėto turto dalis taip pat proporcingai padidėjo.

23III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

24Kasaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismas Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

251. Dėl senaties termino eigos pradžios. Kasatorės mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties termino eigos pradžią reglamentuojančias teisės normas ir neteisingai nustatė senaties pradžios momentą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su asmens subjektyviu suvokimu ar privalėjimu suvokti apie savo pažeistą teisę. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad teisės pažeidimas įvyko 1996 m. gruodžio 11 d. atsakovei įregistravus mainų sutartį Nekilnojamojo turto registre, tačiau faktiškai pažeidimą M. R. suvokė 2007 m. balandžio 16 d., gavusi pažymą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad M. R. apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti 1995 m. gruodžio 5 d., kai jai buvo išduotas VĮ Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialo pažymėjimas. Tačiau minėtos pažymos išdavimas su žyma „ištaisymu „28/40“ tikėti“ laikytinas tik pačiu teisės pažeidimu (objektyviu faktu, kai dėl neišaiškintų priežasčių pažymoje atsirado tokia žyma, be to, neaišku, su kuo ji siejama – kiemo įrenginių daline nuosavybe, ūkio pastato, ar jų abiejų daline nuosavybe). Iš tokios pažymos, net ir būdama pakankamai apdairi ir rūpestinga, M. R. negalėjo suvokti savo teisių pažeidimo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nenustatė subjektyviojo momento, kuris lemia ieškinio termino pradžią. Kasatorės mano, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos senaties terminų pradžios klausimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-177/2014; 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2013), nes vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybę sužinoti yra nepakankamas, kad būtų galima pradėti skaičiuoti ieškinio senaties terminą

262. Dėl senaties termino atnaujinimo. Kasatorės nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pirmenybę teikė civilinių teisinių santykių stabilumui, teisiniam apibrėžtumui, atsakovės teisėtų lūkesčių principui, todėl nurodęs, jog terminas praleistas 14 metų, šio termino neatnaujino. Ieškinio senaties termino tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą, sudaryti asmeniui realią galimybę apginti savo pažeistą teisę, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą, todėl šis terminas nustatytas abiejų šalių interesais. Teismas negali mechaniškai taikyti ieškinio senatį reglamentuojančių materialiosios teisės normų, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Atnaujinimo klausimą teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S.–M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-338/2007; kt.). Svarbiomis priežastimis atnaujinti ieškinio senaties terminą pripažintinos aplinkybės, nepriklausiusios nuo asmens valios, užkirtusios kelią laiku pradėti ginti savo pažeistas teises (CK 1.131 straipsnis). Net apeliacinės instancijos teismo nurodytu senaties termino eigos pradžios metu (1995 m. gruodžio 5 d.) M. R. buvo pakankamai garbingo amžiaus – 72 metų, mažaraštė, ūkinį pastatą visą laiką naudojo viena, be kito bendraturčio. Šios aplinkybės sudarė pagrindą atnaujinti senaties terminą. Dėl to kasatorės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neištyrė ir nevertino materialiosios teisės normos taikymui svarbių aplinkybių, ir netinkamai taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalį.

273. Dėl bendrosios dalinės nuosavybės. Kasatorės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė bendrosios dalinės nuosavybės padidėjimą reglamentuojančias teisės normas ir padarė nepagrįstas išvadas, jog ūkinio pastato pastatymas bendrąja daline nuosavybės teise valdomoje žemėje reiškia, kad bendraturčio dalis bendrojoje nuosavybėje yra ideali. Apeliacinės instancijos teismas šalių santykiams taikė 1964 m. CK 128 straipsnį. Ūkinis pastatas pastatytas ir įteisintas iki naujojo CK įsigaliojimo, tačiau pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnį sprendžiant dėl nuosavybės teisių į jį taikomos CK ketvirtosios knygos normos. Pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį bendraturčio dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje jo reikalavimu gali būti padidinama ir atitinkamai pakeičiama naudojimosi tvarka, jei bendras daiktas ar jo vertė padidinami tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis. Kai bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto, o jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės neįrodė, jog K. R. turėjo kito bendraturčio sutikimą pakeisti dalis bendrojoje nuosavybėje. Tačiau jeigu daikto pagerinimas gali būti atskirtas, nepriklausomai nuo to, ar jis atliktas su kito bendraturčio sutikimu, ar jo negavus, jis atitenka tam, kas jį atliko. Tai reiškia, kad R. Ž., kaip bendraturčio, paveldėta turto dalis negalėjo proporcingai padidėti kitam bendraturčiui pastačius ūkinį pastatą. Be to, nustatytos faktinės aplinkybės parodė, kad gyvenamojo namo bendraturčiai T. Ž. ir R. Ž. niekada nereiškė pretenzijų į ūkinį pastatą. 1992 m. gegužės 29 d. išduotame paveldėjimo teisės liudijame pagal įstatymą nurodyta, kad R. Ž. paveldi gyvenamąjį namą ir kiemo įrenginius, o ūkinis pastatas nepaminėtas.

284. Dėl pagrindinio daikto ir jo priklausinio. Pagal 1964 m. CK 153 straipsnį priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatyme arba sutartyje nenustatyta ko kita; pagal CK 153 straipsnį – priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad šia teisės norma reikalaujama, jog egzistuotų pakankamai glaudus pagrindinio ir jam tarnaujančio daikto ryšys, t. y. svarbus funkcinis ryšys, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu. Patalpos pripažinimui buto priklausiniu pagal 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį: patalpos paskirtis susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BKB Jiezno vartotojų kooperatyvas v. KB Lietuvos kooperatyvų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-293/2012, 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. C. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-363/2013). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes: ūkinį pastatą savo lėšomis, nesilaikydamas teisės reikalavimų, sukūrė K. R., tačiau Vilniaus m. Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1984 m. gegužės 16 d. sprendimu panaikinta ūkinio pastato savavališkos statybos registracija ir jis įregistruotas K. R. asmenine nuosavybe; ūkinis pastatas savo funkciniu ryšiu susijęs su K. R. nuosavybe, nes pastatytas sklypo dalyje, kuria naudojasi K. R., su kito bendraturčio naudojama sklypo dalimi ūkinis pastatas nesiriboja, sklypas aptvertas tvora, jis naudotas tik K. R. poreikiams tenkinti; naudojimasis šiuo turtu buvo nepertraukiamas. Šios aplinkybės leidžia patvirtinti funkcinį ūkinio pastato ir gyvenamojo namo dalies, priklausančios K. R. ir jo turto paveldėtojams, ryšį. Dėl to pripažintina, kad ūkinis pastatas priklauso ne bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiams, proporcingai jų turimoms gyvenamojo namo dalims, bet yra asmeninė vieno bendraturčio nuosavybė.

29Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė I. P. prašo ieškovių kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

301. Dėl senaties termino eigos pradžios. Atsakovė mano, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi kasacinio teismo praktikos dėl ieškinio senaties termino nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB ,,Baltijos parkingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-423/2007; 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2013; kt.). Kasacinio teismo nustatytos gana griežtos taisyklės ieškinio senaties klausimu, taip siekiant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, skatinant šalių domėjimąsi savo teisėmis ir pareigomis. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad M. R. buvo žinoma apie jos vardu įgytą nekilnojamąjį turtą, kuris įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Dėl šios aplinkybės ieškinio senaties termino praleidimo negalima pateisinti teisiniu neišprusimu, nežinojimu apie savo galimai pažeistas teises, nes net vidutiniškai apdairus ir rūpestingas žmogus, tvarkydamas dokumentus, susijusius su nekilnojamojo turto registravimu, galėjo pasidomėti savo turimu nekilnojamuoju turtu, įregistruotu Nekilnojamojo turto registre, gauti pažymėjimus apie įregistruotas nuosavybės teises. Taigi M. R. apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti 1995 m. gruodžio 5 d., nes jai buvo išduotas VĮ Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialo pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad K. R. yra dalies ūkinio pastato savininkas. Per įstatyme nurodytą terminą nereikšdama pretenzijų, M. R. patvirtino, kad jos teisės nepažeistos, arba tai, kad nesuinteresuota jas ginti. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nuo 2007 m. balandžio 16 d., kai M. R. išduota pažyma apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, turėjo būti aišku dėl nuosavybės teisių į ginčo objektą dalių ir galimo jos teisių pažeidimo. Tiek 2007 m. balandžio 16 d. pažymoje, tiek 1995 m. gruodžio 12 d. pažymėjime, tiek 1996 m. vasario 29 d. paveldėjimo teisės liudijime nurodytas faktas, kad K. R. priklauso 28/40 dalys ūkinio pastato, todėl M. R. apie pažeidimą galėjo suvokti anksčiausiu momentu.

312. Dėl senaties termino atnaujinimo. Atsakovė nurodo, kad kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; kt.) laikomasi nuomonės, kad priežastys atnaujinti ieškinio senaties terminą turi būti ypač svarbios. Taip ginami visuomenei svarbūs interesai, o aplinkybės, sutrukdžiusios pareikšti ieškinį, gali būti trumpas įstatyme nustatytas terminas ir jo santykis su poreikiu surinkti reikiamus duomenis, kitos aplinkybės, sukliudžiusios laiku kreiptis į teismą. Be to, ieškovas turi įrodinėti ėmęsis aktyvių veiksmų ginti savo pažeistas teises, o praleistas ieškinio senaties terminas neturi būti neprotingai ilgas. Kasatorės šių aplinkybių neįrodė. 1964 m. CK nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas negali būti laikomas trumpu; kasatorės nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurios sukliudė laiku kreiptis į teismą, tačiau pagrindą atnaujinti terminą motyvavo motinos garbingu amžiumi bei mažaraštiškumu. Tokios subjektyvios aplinkybės negali būti laikomos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Be to, praleistas 14 metų terminas yra neprotingai ilgas, taigi negali būti atnaujintas.

323. Dėl bendrosios dalinės nuosavybės. Atsakovė nesutinka su kasacinio skundo argumentu dėl 1964 m. CK 128 straipsnio netinkamo taikymo. Kasatorės ieškiniu pareiškė tris reikalavimus: du susijusius su paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimu, trečią – su mainų sutarties dalies pripažinimu negaliojančia. Apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjamas tik mainų sutarties pripažinimo negaliojančia klausimas. Taigi, sprendžiamas sandorio galiojimo, o ne bendraturčiu teisių ar pareigų klausimas (šis yra tik išvestinis). CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad CK 1.78–1.96 straipsnių normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui. Taigi, mainų sutarties vertinimui taikomos 1964 m. CK nuostatos, tad ir bendrosios dalinės nuosavybės teisę reglamentuojančios nuostatos turi būti vertinamos tos, kurios galiojo sandorio sudarymo metu.

334. Dėl pagrindinio daikto ir jo priklausinio. Atsakovė pažymi, kad pagal 1964 m. CK 153 straipsnį ūkinis pastatas laikomas gyvenamojo namo priklausiniu, kurį ištinka pagrindinio daikto likimas. Norėdamas įgyti nuosavybės teisę į visą ūkinį pastatą, K. R. turėjo gauti gyvenamojo namo bendraturčių sutikimą ar jį atstojantį teismo sprendimą padidinti šio namo plotą (1964 m. CK 122 straipsnio 1 dalis, 128 straipsnis). Tai, kad ūkinis pastatas pastatytas žemės sklypo dalyje, kuria naudojosi K. R., nėra teisinis pagrindas visą ūkinį pastatą pripažinti jo nuosavybe. Pagal CK 153 straipsnį jeigu sandorį įforminančiuose dokumentuose arba įstatyme nenustatyta, kad priklausinius ištinka kitoks likimas (t. y. kad jie neperleidžiami, pasilieka perleidėjo nuosavybė), tai priklausiniai taip pat perleidžiami kartu su pagrindiniu daiktu. Dėl to kasatorių reikalavimas pripažinti 1996 m. spalio 29 d. R. Ž. ir I. P. sudarytą mainų sutarties dalį dėl 12/40 dalių ūkinio pastato nepagrįstas.

34Teisėjų kolegija

konstatuoja:

35IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

36Dėl ieškinio senaties eigos pradžios nustatymo nagrinėjamoje byloje

37Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą užtikrina turimai materialiajai teisei apsaugą nuo pažeidimų. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė pažeistos teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties termino taikymas ar netaikymas, praleisto senaties termino atkūrimas yra susiję su teisingumo principo įgyvendinimu. Bylą nagrinėjantis teismas senaties terminą reglamentuojančias teisės normas taiko ne formaliai, bet atsižvelgdamas į termino eigos pradžią nustatančias, patvirtinančias aplinkybes, o jeigu terminas praleistas – į praleidimo priežastis, galimybes atnaujinti ir kita.

38Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ieškinio senaties termino pradžios nustatymas konkrečiu atveju yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353straipsnio 1 dalis), tačiau, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui teisės taikymo aspektu, patikrina, ar bylą nagrinėdami teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Tiek pagal ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 86 straipsnį, tiek pagal dabar galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), o subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti pažeistas teises tik žinodamas, kad šios teisės pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai sužino vėliau ir tą aplinkybę įrodinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-177/2014, ir joje nurodyta praktika).

39Bylą nagrinėję teismai skirtingai vertino aplinkybes dėl ieškinio eigos pražios, t. y. kasatorių motinos M. R. turėjimą sužinoti apie savo teisių į ginčo statinį pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apie šį pažeidimą kasatorių motina turėjo sužinoti iš 2007 m. Nekilnojamojo turto registro pažymos, kurią jos prašymu išdavė ši institucija. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad apie savo teisės pažeidimą M. R. turėjo sužinoti 1995 m. gruodžio 5 d., kai jai buvo išduotas VĮ Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialo pažymėjimas ir šio pagrindu paveldėjimo teisės į sutuoktiniui K. R. priklausantį turtą liudijimas, nes ji privalėjo domėtis nuosavybės įforminimu ir taip sužinoti apie savo teisės į ūkinį pastatą pažeidimą. Kasacinės instancijos teismas pažymi, kad tais atvejais, kai egzistuoja kelios objektyvios aplinkybės asmeniui žinoti apie teisės pažeidimą, teismas šias aplinkybes vertina kartu su kitomis aplinkybėmis, nulėmusiomis asmens turėjimo sužinoti ir sužinojimo santykį. Byloje nustatyta, kad M. R. viena naudojosi ūkiniu pastatu, nei prieš tai buvęs savininkas, nei atsakovė niekada neginčijo šio naudojimo. Be to, ūkinis pastatas stovi kasatorių žemės sklypo dalyje, yra atitvertas tvora. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl subjektyviojo momento, nevertino šių reikšmingų aplinkybių, nors pirmosios instancijos teismas jas procesiniame sprendime nurodė ir į jas atsižvelgė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokios aplinkybės, kai asmuo valdo savo nuosavybę vienasmeniškai ir tai jam leidžia suprasti, jog kitas bendraturtis neturi ir nereiškia teisių į šį daiktą, reikšmingos tokio savininko supratimui, kada vis dėlto jo teisė į daiktą buvo pažeista kito asmens nuosavybės įgijimo dokumentuose nustačius jam nuosavybės teisės į bendraturčio vienasmeniškai valdomą daiktą, įvertinti. Taigi tokios daikto, dėl kurio kilęs ginčas, valdymo, naudojimo aplinkybės kartu su registro duomenimis, t. y. kasatorių motinos M. R. gauta pažyma apie nuosavybes teises, pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertintos kaip aplinkybės, patvirtinančios subjektyvųjį momentą (kada M. R. turėjo sužinoti apie pažeistą savo teisę į ūkio pastatą). Pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas byloje nustatytas aplinkybes ir šioje konkrečioje byloje teisingai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžią, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes vertino vienus įrodymus, o dėl kitų nevertinimo nepateikė kokių nors pagrįstų argumentų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo nepripažintina pagrįsta (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasatorių reikalavimui taikomas dešimties metų senaties terminas ir jos šio termino nėra praleidusios (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

40Dėl ūkinio pastato, kaip gyvenamojo namo priklausinio, likimo, kai šį daiktą sukuria vienas iš gyvenamojo namo bendraturčių

41Byloje nustatyta, kad ginčo dalyku esantis ūkinis pastatas buvo savavališkai sukurtas vieno iš bendraturčių: ūkinį pastatą savo lėšomis, nesilaikydamas teisės normų reikalavimų, sukūrė kasatorių tėvas K. R. Taigi jo teisinį statusą nulėmė atitinkamų institucijų sprendimai. Teismai nustatė, kad atitinkamos tuo metu veikusios institucijos 1987 m. gegužės 16 d. sprendimu panaikinta ūkinio pastato savavališkos statybos registracija ir jis įregistruotas kaip K. R. asmeninė nuosavybė. Po K. R. mirties šį statinį pavedėjo kasatorių motina M. R., o po šios mirties – kasatorės. Kitas buvęs gyvenamojo namo bendraturtis R. Ž. patvirtino, kad jo motina neturėjo ir nereiškė teisių į ginčo objektą, ūkinio pastato jis nepaveldėjo, ir negalėjo paaiškinti, kodėl dalį šio pastato perleido mainų sutartimi atsakovei. Kasatorės mano, kad tokios byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog ginčo pastatas kaip priklausinys bendraturčiams priklauso ne bendrosios dalinės nuosavybės teise, proporcingai jų turimoms gyvenamojo namo dalims, bet yra vieno jų nuosavybė.

42Ūkinio pastato sukūrimo ir jo įteisinimo metu galiojusio 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad priklausinį, t. y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas ar sutartis nenumato ko kito. Priklausinys, kaip ir bet kuris kitas daiktas, galintis būti nuosavybės teisės objektu, gali priklausyti keliems bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kilus ginčui, ar priklausinys gali priklausyti kitam bendraturčiui, kuris šio priklausinio nesukūrė, pareiga įrodyti tokio daikto (priklausinio statuso) atsiradimo aplinkybes tenka tam bendraturčiui, kuris siekia apginti savo asmeninę teisę į priklausinį. Kadangi ūkinis pastatas buvo pastatytas savavališkai, tai pagrįsta laikytina teismų išvada, kad jis buvo sukurtas be bendraturčio sutikimo. Bendraturčių tarpusavio santykių pobūdis ir pagrindinė bendrosios dalinės nuosavybės teisė įgyvendinimo taisyklė (bendraturčių sutikimas) lemia, kad bendraturtis, be kito sutikimo padidinęs bendrą daiktą ar jo vertę, gali bendraturčio, be kurio sutikimo padidino daiktą, leidimu padidinimą įteisinti kaip savo dalies padidėjimą. Kai nuosavybės padidinimas atliekamas be kito bendraturčio sutikimo, tą padidėjimą įteisinus, bendraturtis įgyja nuosavybės teisę į pagerinimą, jeigu jį galima atskirti nesužalojant pagrindinio bendrai valdomo daikto. Jeigu negalima daikto pagerinimo atskirti nuo pagrindinio bendrai valdomo daikto, tai padidėja visų bendraturčių nuosavybės dalis bendrame turte (CK 4.77 straipsnio 2 dalis). Ūkinis pastatas pastatytas ir įteisintas iki naujojo CK įsigaliojimo, taigi pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnį sprendžiant dėl nuosavybės teisių į jį taikomos CK ketvirtosios knygos normos. Byloje nėra duomenų, kad buvo ginčijamas ūkinio pastato įteisinimas; ūkio pastatas atskirtas nuo bendro valdomo daikto (gyvenamojo namo), todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti taisyklės, jog, vienam bendraturčių pastačius ūkio pastatą, kartu padidėjo nuosavybės dalis ir kitam bendraturčiui. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą pažeisdamas minėtas materialiosios ir proceso teisės normas. Šie apeliacinės instancijos teismo padaryti materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, patikslinant jo rezoliucinę dalį, kad ūkinis pastatas yra kasatorių asmeninė nuosavybė (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

43Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

44Tenkinus kasacinį skundą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos ir šios priteistinos iš atsakovės I. P., nes atsakovas R. Ž. su ieškiniu sutiko (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

45Kadangi byloje nepateikta duomenų apie kasatorių patirtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas, tai dėl jų priteisimo teisėjų kolegija nesprendžia.

46Kasatorės kasacinės instancijos teisme patyrė 145 Lt (42 Eur) žyminio mokesčio, taip pat 2000 Lt (579,24 Eur) atstovavimo išlaidų, todėl iš atsakovės priteistinos šios išlaidos, iš viso 2145 Lt (621,23 Eur) (išlaidos priteistinos žyminį mokestį ir atstovavimo išlaidas sumokėjusiai N. S. R.).

47Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 27,7 Eur. Tenkinus kasacinį skundą šios priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

48Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

49Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą, patikslinant rezoliucinę dalį ir nurodant, kad ūkinis pastatas ( - ), unikalus Nr. ( - ), yra N. S. R. (a. k. ( - ) ir V. B. (a. k. ( - ) nuosavybė.

50Priteisti iš atsakovės I. P. (a. k. ( - ) ieškovės N. S. R. (a. k. ( - ) naudai 621,23 Eur (šešis šimtus dvidešimt vieną Eur 23 ct) išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme.

51Priteisti iš atsakovės I. P. (a. k. ( - ) į valstybės biudžetą 27,7 Eur (dvidešimt septynis Eur 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

52Nutarties kopiją išsiųsti antstolei D. M.

53Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovės 2012 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į teismą, prašydamos iš dalies... 6. 1) po T. Ž. mirties (1976 m. rugpjūčio 30 d.) Vilniaus m. 1-os notarinės... 7. 2) po K. R. mirties (1996 m. vasario 29 d.) Vilniaus m. 1-ojo notaro biuro... 8. 3) pripažinti negaliojančia R. Ž. ir I. P. sudarytos 1996 m. spalio 29 d.... 9. 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.... 10. Ieškovės nurodė, kad gyvenamojo namo ( - ), tuometis savininkas P. K. 1962... 11. Ieškovių tėvas K. R. 1974–1975 m. savavališkai pasistatė ūkinį... 12. Mirus ieškovių tėvui, palikimą priėmė jo sutuoktinė (ieškovių motina)... 13. 1996 m. spalio 29 d. mainų sutartimi atsakovė I. P. su R. Ž. išmainė 12/40... 14. 2012 m. vasario 15 d. mirus M. R., ieškovės priėmė palikimą ir sužinojo,... 15. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 16. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu tenkino... 17. Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad pirmuoju teisėtu ūkinio pastato... 18. Teismas atmetė ir reikalavimą panaikinti dalį po T. Ž. mirties... 19. Teismas laikė pagrįstu ieškovių reikalavimą pripažinti dalį mainų... 20. Teismas, pasisakydamas dėl praleisto ieškinio senaties termino, vadovavosi... 21. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m.... 22. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog R.... 23. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 24. Kasaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismas... 25. 1. Dėl senaties termino eigos pradžios. Kasatorės mano, kad apeliacinės... 26. 2. Dėl senaties termino atnaujinimo. Kasatorės nurodo, kad apeliacinės... 27. 3. Dėl bendrosios dalinės nuosavybės. Kasatorės teigia, kad apeliacinės... 28. 4. Dėl pagrindinio daikto ir jo priklausinio. Pagal 1964 m. CK 153 straipsnį... 29. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė I. P. prašo ieškovių kasacinį... 30. 1. Dėl senaties termino eigos pradžios. Atsakovė mano, kad apeliacinės... 31. 2. Dėl senaties termino atnaujinimo. Atsakovė nurodo, kad kasacinio teismo... 32. 3. Dėl bendrosios dalinės nuosavybės. Atsakovė nesutinka su kasacinio... 33. 4. Dėl pagrindinio daikto ir jo priklausinio. Atsakovė pažymi, kad pagal... 34. Teisėjų kolegija... 35. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 36. Dėl ieškinio senaties eigos pradžios nustatymo nagrinėjamoje byloje... 37. Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau... 38. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ieškinio senaties termino... 39. Bylą nagrinėję teismai skirtingai vertino aplinkybes dėl ieškinio eigos... 40. Dėl ūkinio pastato, kaip gyvenamojo namo priklausinio, likimo, kai šį... 41. Byloje nustatyta, kad ginčo dalyku esantis ūkinis pastatas buvo savavališkai... 42. Ūkinio pastato sukūrimo ir jo įteisinimo metu galiojusio 1964 m. CK 153... 43. Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo ir išlaidų, susijusių su... 44. Tenkinus kasacinį skundą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos ir šios... 45. Kadangi byloje nepateikta duomenų apie kasatorių patirtas apeliacinės... 46. Kasatorės kasacinės instancijos teisme patyrė 145 Lt (42 Eur) žyminio... 47. Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir... 48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 49. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 50. Priteisti iš atsakovės I. P. (a. k. ( - ) ieškovės N. S. R. (a. k. ( - )... 51. Priteisti iš atsakovės I. P. (a. k. ( - ) į valstybės biudžetą 27,7 Eur... 52. Nutarties kopiją išsiųsti antstolei D. M.... 53. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...