Byla e2A-200-381/2018
Dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Artūro Driuko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2398-614/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ ieškinį atsakovui Luminor Bank AB, dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Būsto paskolų draudimas“ kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo Luminor Bank AB priteisti bendrą 104 242,32 Eur sumą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 9 d. D. K. ir Luminor Bank AB (buvęs Nordea Bank AB) (toliau – ir Bankas) sudarė būsto kredito sutartį Nr. BK08/09/19L butui pirkti ir remontuoti, kredito suma – 115 848 Eur. Pagal kredito sutartį gautų pinigų grąžinimas buvo apdraustas ieškovės bendrovėje – 2008 m. rugsėjo 19 d. draudimo liudijimas (polisas) Nr. BPD045045. Kredito grąžinimo bei kitų kreditavimo sutartyje numatytų prievolių įvykdymo užtikrinimui kredito gavėjas įkeitė Bankui aukščiau minėtą turtą. Kredito gavėjas nevykdė įsipareigojimų, todėl Bankas kredito sutartį 2009 m. balandžio 17 d. nutraukė ir 2009 m. gegužės 14 d. kreipėsi į ieškovę dėl draudimo išmokos gavimo. Ieškovė pagal 2010 m. lapkričio 10 d. draudimo išmokos mokėjimo dalimis grafiką nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. spalio 10 d. išmokėjo Bankui 90 516,11 Eur draudimo išmoką.
  3. 2012 m. rugsėjo 25 d. ieškovė sužinojo, kad kredito gavėjas D. K. 2011 m. spalio 13 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-606/2011 ir 2012 m. sausio 12 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-91-360/2012 buvo pripažintas kaltu, nes 2008 m. rugsėjo 1 d., siekdamas apgaule savo vardu gauti kreditą, suklastojo 2008 m. rugsėjo 1 d. paraišką būsto kreditui bei 2008 m. rugsėjo 17 d. prašymą sudaryti draudimo sutartį, nurodydamas juose melagingus duomenis, kad nuo 2005 m. dirba Norvegijos bendrovėje „Waco Isolering A/S“ ir jo mėnesinės pajamos yra apie 5 000 Lt.
  4. Sužinojusi šią informaciją ir suvokdama, kad Bankui nepagrįstai išmokėjo draudimo išmoką, ieškovė nustatė, kad Bankui revizuojant skolininkų bylas, banko darbuotoja pastebėjo, kad dauguma skolininkų dirba toje pačioje Norvegijos bendrovėje „Waco Isolering A/S“. Elektroniniu paštu Bankui kreipusis į Norvegijos bendrovę, 2009 m. vasario 2 d. buvo gautas atsakymas, kad Norvegijos bendrovėje „Waco Isolering A/S“ niekada nedirbo D. K., A. D. ir R. Z.. Bankas nuo 2009 m. vasario 2 d. turėdamas nurodytą informaciją, 2009 m. vasario 5 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biurą dėl nesuprantamų priežasčių pranešdamas tik apie galimai padarytą R. Z. nusikalstamą veiką.
  5. 2009 m. balandžio 1 d., t. y. dar prieš kreipiantis į ieškovę su paraiška draudimo išmokai gauti, Bankas, vykdydamas 2009 m. vasario 26 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus paklausimą Nr. 30-7-S-1706, pateikė kreditavimo sutarties Nr. BK08/10/01L sudarytos tarp D. K. ir Banko kopijas. D. K. atžvilgiu 2009 m. liepos 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį. Kad D. K. nedirba Norvegijos bendrovėje ir, kad jo pateiktas darbo kontraktas yra suklastotas, Bankui buvo žinoma jau 2009 m. vasario 2 d. vykdant elektroninį susirašinėjimą su Norvegijos bendrovės darbuotojais ir 2009 m. vasario 5 d. kreipiantis į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biurą.
  6. Ieškovė 2013 m. birželio 20 d. motyvuotu raštu Nr. SB-2991 ragino atsakovą grąžinti jam nepagrįstai išmokėtą draudimo išmoką iki 2013 m. liepos 19 d., tačiau atsakovas tai atsisakė daryti. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo reikalavo: pripažinti draudimo sutartį negaliojančia, kaip sudarytą dėl apgaulės, o šį reikalavimą patenkinus, taikyti restituciją ir įpareigoti Banką grąžinti ieškovei jos išmokėtą 90 516,11 Eur dydžio draudimo išmoką. Žemesnių instancijų teismai ieškinio netenkino, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016 ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, t. y. draudimo sutartį pripažino negaliojančia, tačiau atsisakė taikyti restituciją, motyvuodamas tuo, kad sandorio negaliojimo aplinkybė negali būti panaudota prieš sąžiningą Banką.
  7. Ieškovė mano, kad šiuo atveju turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios be pagrindo įgyto turto išreikalavimą, tačiau teismui nustačius, kad šis turtas galėtų būti iš atsakovo išreikalautas ir kitais pagrindais nei ieškinyje nurodo ieškovė ir teismui nesant saistomam pateikto teisinio santykio kvalifikavimo, teismas ieškinį galės tenkinti (jei manys, kad tam yra pagrindas) ir kitais pagrindais, nei juos ieškinyje nurodo ieškovė.
  8. Ieškovės vertinimu, pagrindas atsakovui gauti išmoką pagal draudimo sutartį buvo 2008 m. rugsėjo 19 d. draudimo sutartis Nr. BPD 045045, tačiau 2016 m. gegužės 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo galutine ir neskundžiama nutartimi šią sutartį pripažinus negaliojančia (CK 1.91 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis), šio pagrindo, pagal kurį atsakovas galėtų būti laikomas pagrįstai gavęs ieškovei priklausančią draudimo išmoką, nebeliko ir atsakovas privalo grąžinti šios sutarties pagrindu iš ieškovės gautus pinigus.
  9. Šiuo atveju aktualus atsakovo elgesys sutarties vykdymo metu. Atsakovo nesąžiningumas pasireiškė tuo, kad jis, žinodamas, kad draudėjas yra suklastojęs dokumentus draudimo sutarčiai sudaryti, žinodamas šių dokumentų reikšmę draudimo sutarties sudarymui ir galiojimui, žinodamas ir turėdamas pareigą pagal Bendradarbiavimo sutartį, sudarytą su ieškove, nedelsiant (per dešimt darbo dienų) pranešti ieškovei apie turimą informaciją, kad draudimo rizika padidėjo, t. y. ieškovei pranešti apie situaciją, kai kredito gavėjo yra pateikta aiškiai ir žinomai melaginga ar klaidinanti informacija, susijusi su būsto kreditu (Bendradarbiavimo sutarties 14, 14.4 punktai), šios informacijos ieškovei ne tik nepranešė, bet tęsdamas savo nesąžiningumą 2009 m. gegužės 14 d. kreipėsi į ieškovę draudimo išmokos ir ją 2011 m. spalio 10 d. gavo. Mokant draudimo išmoką, atsakovas aktyviai dalyvavo ikiteisminiame tyrime, atliekamame draudėjo/kredito gavėjo atžvilgiu (apie atliekamą ikiteisminį tyrimą ieškovė informuota nebuvo ir apie jį nieko nežinojo), nes atsakovo atsakingas personalas vykdavo šiuo klausimu į ikiteisminio tyrimo instituciją į apklausas, draudimo išmokos mokėjimo metu, t. y. 2010 m. gegužės 10 d., pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kurio pagrindu Bankas 2010 m. birželio 3 d. prokuratūros nutarimu pripažintas civiliniu ieškovu ir jo civilinis ieškinys įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo patenkintas ir Bankui buvo priteistos jo paskolintos kredito gavėjui lėšos. Esant įvardijamų aplinkybių visetui, atsakovo motyvai, kad tariamai jis šiame civiliniame teisiniame santykyje su ieškove buvo sąžiningas ir jam nekyla pareiga grąžinti be pagrindo gautos draudimo išmokos yra nepagrįsti iš esmės.
  10. Tiesiogiai su draudėju draudimo sutarties sudarymo klausimu bendraudavo Bankas, nes kredito draudimo sutartis buvo sudaryta banke, šiuo atveju banko skyriuje Klaipėdoje, taigi būsto kredito draudimo paslaugos buvo teikiamos iš esmės per tarpininkus – naudos gavėjus – su bendrove bendradarbiaujančius bankus. Esant tokiai situacijai akivaizdu, kad Bankui, kaip asmeniui, per kurį buvo sudaromos draudimo sutartys gavus informaciją, kad kredito gavėjas pateikė fiktyvius dokumentus, iš karto turėjo būti akivaizdu, kad darbinių santykių realus neturėjimas yra pagrindas draudimo sutarčiai negalioti. Bankui dar 2009 m. vasario 2 d. sužinojus, kad draudėjas realiai darbinių santykių su Norvegijos bendrove neturėjo, jis ne tik kad privalėjo apie tai nedelsdamas informuoti ieškovę (Bendradarbiavimo sutarties 11, 14, 14.4 punktai), bet ir turėjo suprasti, kad tarp ieškovės ir draudėjo sudaryta draudimo sutartis yra su akivaizdžiais valios trūkumais, dėl esminių draudimo sutarties sąlygų jai galioti ir sudaryti buvimo (CK 6.993 straipsnio 4 dalis). Draudimo apsauga pagal ją teikiama negalėjo būti ir atsakovas naudos iš jos gauti, elgdamasis sąžiningai, negalėtų, nes ji buvo iš esmės negaliojanti nuo pat jos sudarymo momento. Iš to seka, kad atsakovas, turėdamas ir valdydamas tokią informaciją, būdamas pareiškęs civilinį ieškinį, kuris be kita ko dar ir buvo patenkintas baudžiamojoje byloje visa apimtimi, pagrindo ne tik kreiptis dėl draudimo išmokos į ieškovę, bet ir ją gauti neturėjo.
  11. Ieškovė be pagrindo gautą draudimo išmoką 2013 m. birželio 20 d. motyvuotu raštu Nr. SB-2991 atsakovą ragino grąžinti iki 2013 m. liepos 19 d., tačiau atsakovas tai atsisakė padaryti, todėl ieškovė mano, kad nuo šios dienos atsakovas žino arba turėjo ir galėjo žinoti bei suprasti, kad be pagrindo naudojasi ieškovei priklausančiu turtu/pinigais (CK 1.97 straipsnio 1 dalis) ir jį privalo grąžinti. Ieškovė yra ne privatus, o viešas juridinis asmuo, todėl atsižvelgiant į tai, kad įstatymas numato, jog už be pagrindo įgytą turtą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos jų skaičiavimą pradedant nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą, už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, kai naudojasi viešo juridinio asmens turtu, atsakovas taip pat turi mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas (CK 6.37, 6.210 straipsniai, 6.261 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovė reiškia reikalavimą priteisti materialiąsias 5 procentų dydžio metines palūkanas iš atsakovo jas skaičiuojant nuo 2013 m. liepos 20 d., t. y. nuo ieškovės nustatyto termino grąžinti išmokėtą draudimo išmoką nustatymo/pasibaigimo dienos (CK 1.118 straipsnio 1 dalis). Atsakovas ieškovės turtu be pagrindo naudojasi 1107 dienas (skaičiuojant nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. (ieškinio pateikimo teismui dienos)), todėl iš atsakovo ieškovei priteistinos ir įstatyminės/materialiosios palūkanos, kurios laikytinos ieškovės minimaliais nuostoliais, kurių ieškovei įrodinėti nereikia ir kurios sudaro 13 726,21 Eur sumą (90 516,11 Eur x 5% / 365 dienų x 1107 dienos – 13 726,21 Eur).
  12. Atsakovas Luminor Bank AB atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  13. Atsakovas nurodė, kad 2011 m. spalio 25 d., t. y. jau po Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo, ieškovė su Banku sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. SUT-2858 (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), kurios pagrindu ieškovė perėmė iš Banko hipotekos į butą reikalavimą į draudėją. Ginčo tarp šalių dėl Reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo ir/ar jos įvykdymo niekada nebuvo ir nėra. 2012 m. gegužės 2 d., t. y. jau po Klaipėdos apygardos teismo nutarties priėmimo, Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų ir įregistravo hipotekos pakeitimus, t. y. kreditore pagal hipotekos sandorį buvo nurodyta ieškovė. 2012 m. gruodžio 14 d., kai ieškovei jau neabejotinai ne tik turėjo būti, bet ir buvo žinoma draudėjo melagingai pateiktos informacijos aplinkybė, ieškovė kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo pagal hipotekos sandorį atlikimo. Be to, Bankas taip pat siūlė ieškovei perleisti baudžiamojoje byloje patenkinto Banko civilinio ieškinio pagrindu išduotą ir šiai dienai neįvykdytą vykdomąjį raštą, tačiau ieškovė neišreiškė noro iš Banko perimti šį vykdomąjį raštą. Atsakovo nuomone, šie ieškovės veiksmai patvirtina, kad pati ieškovė pripažino, kad draudžiamasis įvykis buvo ir kad Bankas turi teisę į draudimo išmoką nepaisant draudėjo apgaulės aplinkybės.
  14. Bankas teigia, kad draudimo sutarties pripažinimas negaliojančia nesudaro pagrindo taikyti nepagrįsto turto išreikalavimo institutą (CK 6.237 straipsnis) ir draudimo išmoka galėjo būti išreikalauta nebent tik restitucijos pagrindu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įsiteisėjusia ir privaloma 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016, pripažindamas draudimo sutartį negaliojančia, aiškiai nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju restitucija Banko atžvilgiu negalima, dėl ko nėra pagrindo išreikalauti Banko naudai išmokėtos draudimo išmokos. Tais atvejais, kai sandoris yra pripažįstamas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, tokio sandorio pagrindu perduoto turto negalima laikyti kaip perduoto „be teisinio pagrindo“, kadangi nors sandoris vėliau ir buvo panaikintas, turto perdavimo metu toks sandoris buvo galiojantis ir šalys turto perdavimą pateisino būtent tuo konkrečiu sandoriu.
  15. CK 6.237 straipsnio 2 dalis taikytina ne sandorių negaliojimo atveju (tokiu atveju taikytina restitucija), bet tais atvejais, kuomet pareiga perduoti tam tikrą turtą kyla privalomų vienašalių nurodymų/įpareigojimų (kurie gali būti nustatyti, pvz., teismo nutartimi) pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-686/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).
  16. Sandorio negaliojimo atveju CK 6.237 straipsnis galėtų būti taikomas tik tuomet, jei (i) restitucija būtų negalima arba, jei (ii) restitucijos pritaikymas tik dalinai apgintų pažeistas asmens teises. Tačiau CK 6.237 straipsnis negali būti taikomas tuomet, kai, nors ir yra visos galimybės pritaikyti restituciją ir tokiu būdu apginti negaliojančiu pripažinto sandorio šalies teises, tačiau teismas nusprendžia, kad restitucijos taikyti tuo konkrečiu atveju negalima siekiant apsaugoti sąžiningo trečiojo asmens interesus. Nagrinėjamu atveju draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia metu visos restitucijos (draudimo išmokos išreikalavimo iš Banko) taikymo sąlygos ir galimybės egzistavo, o pritaikius restituciją būtų buvę pilnai patenkinti ieškovės reikalavimai. Tačiau kasacinis teismas konstatavo, kad ginčo atveju turi būti taikoma CK 1.91 straipsnio 7 dalies nuostata, numatanti, jog dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis ir neišreikalavo draudimo išmokos iš Banko, tokiu būdu galutinai išspręsdamas draudimo išmokos išreikalavimo iš Banko klausimą. CK 1.91 straipsnio 7 dalis yra siejama ne tik su restitucijos taikymo negalimumu, bet apskritai su sandorio negaliojimo fakto panaudojimu prieš sąžiningą šalį, kas iš esmės reiškia, kad ji draudžia negaliojančiu pripažinto sandorio pagrindu perduotą turtą išreikalauti ne tik pagal restituciją, bet ir kitais teisiniais pagrindais.
  17. Atsakovas teigia, kad draudimo išmoka Bankui buvo išmokėta pagrįstai ir nėra jokio teisinio pagrindo ją grąžinti ieškovei, nes Banko veiksmų sąžiningumas ar nesąžiningumas draudimo išmokos išmokėjimo metu (su kuo Bankas nesutinka) yra niekaip nesusijęs su draudimo išmokos išreikalavimu CK 6.237 straipsnio pagrindu ir yra už šio ginčo ribų, dėl ko teismo neturėtų būti vertinamas. Aplinkybė, kad draudėjas pateikė Bankui „aiškiai ir žinomai melagingą“ informaciją tapo žinoma tik įsiteisėjus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžiui. Atsižvelgiant į tai, kad Bankas ieškovei prašymą išmokėti draudimo išmoką pateikė 2009 m. gegužės 14 d. (t. y. kai net nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas prieš draudėją), o objektyviai nustatytas draudėjo apgaulės faktas buvo teismų patvirtintas tik 2012 m. sausio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, Bankas, pateikdamas prašymą ieškovei išmokėti draudimo išmoką, negalėjo pažeisti Bendradarbiavimo sutarties 14.4 punkto reikalavimo. Tuo tarpu ieškovė ir toliau atliko veiksmus, patvirtinančius draudimo sutarties galiojimo faktą, konkrečiai – 2012 m. gegužės 2 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ji perėmė Banko, kaip hipotekos kreditoriaus, teises ir įregistravo hipotekos pakeitimus. Banko manymu, tai patvirtina, kad pati ieškovė nematė pagrindo draudėjo apgaulės aplinkybę pripažinti pagrindu atleisti ieškovę nuo pareigos išmokėti Bankui draudimo išmoką.
  18. Sisteminis Bendradarbiavimo sutarties 7.1, 7.3 ir 7.5 punktuose įtvirtintų nuostatų aiškinimas parodo, kad Bankas neturėjo pareigos įvertinti draudėjo pateiktų dokumentų ir kad Bankas iš esmės buvo tik techninis draudėjo pateiktų dokumentų persiuntėjas ieškovei. Tuo tarpu būtent ieškovei, kaip draudikui, teko pareiga įvertinti jai pateiktus dokumentus ir draudėjo riziką bei tokio vertinimo pagrindu nuspręsti dėl galimybės sudaryti draudimo sutartį su draudėju. Tą patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 268-421/2016, nurodydamas, kad „pareiga įvertinti draudėjo pateiktų duomenų ir dokumentų teisingumą, atlikti draudėjo rizikos įvertinimą, remiantis Bendradarbiavimo sutarties (5.3 punktas) ir Draudimo taisyklių (26.1. – 26.2 punktai) nuostatomis, iš tiesų tenka ieškovei“.
  19. Atsakovo nuomone, draudimo išmokos išreikalavimas sudarytų sąlygas ieškovės nepagrįstam praturtėjimui, nes ieškovė galimai jau yra išsiieškojusi bent dalį draudimo išmokos iš draudėjo. Įvertinant tai, kad išieškojimo iš draudėjo turto veiksmai buvo pradėti dar 2012 m., didelė tikimybė, kad didžiąją dalį savo reikalavimo ar net jį visą ieškovė yra patenkinusi.
  20. Ieškovės reikalavimas dėl palūkanų priteisimo ir jų apskaičiavimo būdas, atsakovo vertinimu, yra nepagrįsti, nes palūkanos už naudojimąsi draudimo išmoka iš Banko ieškovės naudai galėtų būti priteisiamos tik tuomet, jei teismas visgi nustatytų, kad draudimo išmoka Bankui buvo išmokėta nesant teisinio pagrindo. Be to, net jei teismas pripažintų, kad draudimo išmoka Bankui visgi buvo išmokėta nesant teisinio pagrindo ir kad Bankas turi sumokėti palūkanas ieškovei, pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį palūkanos turėtų būti skaičiuojamos nebent tik nuo teismo sprendimo šioje byloje priėmimo, o ne nuo 2013 m. liepos 19 d. Ieškovės nurodytą dieną (2013 m. liepos 19 d.) Bankas objektyviai negalėjo žinoti apie draudimo išmokos tariamai nepagrįstą išmokėjimą, kadangi tiek tuo metu, tiek ir dabar draudimo išmokos išmokėjimas yra grindžiamas draudimo sutartimi.
  21. Ieškovė teismui pateiktame dublike palaikė ieškinio reikalavimus ir papildomai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016 netaikė restitucijos, nes santykis tarp ieškovės, draudėjo ir atsakovo buvo vertinamas ne draudimo išmokos mokėjimo ir vykdymo metu, o draudimo sutarties sudarymo metu. Teismas pasisakė, kad nuginčytos draudimo sutarties sudarymo momentu tiek ieškovė, tiek atsakovas buvo apgauti draudėjo, todėl CK 1.91 straipnsio 7 dalies pagrindu restitucijos atsakovo atžvilgiu netaikė. Tuo tarpu šioje byloje viena vertus atsakovo sąžiningumas/nesąžiningumas apskritai šiam ginčui esminės reikšmės neturi, antra vertus, atsakovas ieškovės atžvilgiu vykdant draudimo sutartį buvo itin nesąžiningas.
  22. Ieškovė pažymėjo, kad nebuvo tirtos aplinkybės po sutarties sudarymo ir ieškovė pagrįstai reikalauja priteisti išmokėtą draudimo išmoką iš atsakovo, kaip gautą be pagrindo. Pagrindas, kuriuo vadovavosi bendrovė išmokėdama draudimo išmoką, yra pripažintas negaliojančiu. Dėl to atsakovas neturi teisinio pagrindo gauti, turėti ir valdyti bendrovei priklausančio turto – draudimo išmokos, kitoks atsakovo aiškinimas yra vertintinas kaip nepagrįsta gynybinė pozicija. Šiuo atveju, susiklostė palankesnė atsakovui nei ieškovei situacija, kai atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita, o tokia situacija teisiniu aspektu iš esmės yra negalima, todėl ieškinys pagrįstas ir tenkintinas visa apimtimi tam, kad šio teisinio santykio šalys būtų grąžintos į status quo.
  23. Ieškovė teigė, kad hipoteka įkeistas turtas nėra realizuotas ir teismui tenkinus šį ieškinį, atsakovas, matydamas būtinumą, galės spręsti, ar vykdyti išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto ar ne, nes ieškovė be jokių kliūčių hipotekos teisę perleis atsakovui.
  24. Teismui pateiktame triplike atsakovas prašė ieškinį atmesti ir papildomai nurodė, kad CK 6.237 straipsnyje įtvirtintas teisių gynimo pagrindas savo esme yra subsidiarus. Tačiau, be pagrindo įgyto turto išreikalavimo instituto subsidiarumu negali būti remiamasi tuo atveju, kai buvo visos restitucijos taikymo sąlygos ir teismas vis vien atsisakė taikyti restituciją pagal CK 1.91 straipsnio 7 dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė taikyti restituciją grąžinant ieškovės Bankui išmokėtą draudimo išmoką ir aiškiai motyvavo būtent CK 1.91 straipsnio 7 dalimi, o ne aplinkybe, jog ginčo santykiai buvo vertinami draudimo sutarties sudarymo metu.
  25. Draudimo išmoka bankui buvo išmokėta vadovaujantis draudimo sutartimi bei draudimo taisyklėmis, kurios abi draudimo išmokos išmokėjimo metu galiojo ir patvirtino draudimo išmokos išmokėjimą. Jokios papildomos sumos Bankui nebuvo sumokėtos. Dėl to nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog draudimo išmoka suteikė nepagrįstą piniginį pranašumą Bankui. Priešingai nei teigia ieškovė, kasacinis teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė dėl Bankui išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo ieškovei, konstatuodamas, kad šiuo konkrečiu atveju restitucija yra negalima pagal CK 1.91 straipsnio 7 dalį, todėl nėra pagrindo draudimo išmoką išreikalauti. Atitinkamai, nėra jokio pagrindo priteisti palūkanas iš Banko už naudojimąsi teisėtai ir pagrįstai gauta draudimo išmoka.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad kredito gavėjui pažeidinėjant sutarties sąlygas, 2009 m. balandžio 17 d. Bankas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį. 2009 m. gegužės 14 d. atsakovas pateikė ieškovei pranešimą apie draudžiamąjį įvykį (draudėjo negrąžintą kreditą), o 2009 m. liepos 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl draudėjo D. K. dokumentų suklastojimo. 2010 m. kovo 20 d. atsakovas informavo apie savo ieškinio D. K. sumą ikiteisminio tyrimo organus, o 2010 m. balandžio 29 d. ieškovė UAB „Būsto paskolų draudimas“ priėmė sprendimą išmokėti atsakovui (Bankui) draudimo išmoką. Nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. spalio 10 d. ieškovė išmokėjo Bankui 90 516,11 Eur draudimo išmoką su palūkanomis. Dar 2010 m. liepos 2 d. D. K. buvo surašytas kaltinamasis aktas dėl dokumentų suklastojimo, o 2011 m. spalio 13 d. Klaipėdos miesto apylinkės teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-606/2011 priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismui 2012 m. sausio 12 d. išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka. 2011 m. spalio 25 d. pagal Reikalavimo perleidimo sutartį atsakovas perleido ieškovei teisę į hipoteką. 2012 m. gegužės 2 d. ieškovė pateikė prašymą dėl sutartinės hipotekos pakeitimo, o 2012 m. gruodžio 13 d. ieškovės prašymu buvo atliktas Vilniaus miesto 41 notarų biuro vykdomasis įrašas Nr. 6-3170VZ dėl 451 514,89 Lt skolos išieškojimo iš D. K., parduodant skolininkui priklausantį įkeistą turtą. Tačiau vykdymo veiksmai buvo sustabdyti ir D. K. turtas nerealizuotas. 2013 m. birželio 20 d. ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos grąžinimo, o jam atsisakius, pateikė ieškinį Klaipėdos apygardos teismui dėl draudimo sutarties, sudarytos su D. K., pripažinimo negaliojančia ir draudimo išmokos priteisimo. Žemesnių instancijų teismai ieškinio netenkino, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016 ieškinį tenkino iš dalies, t. y. draudimo sutartį pripažino negaliojančia, tačiau atsisakė taikyti restituciją, motyvuodamas tuo, kad sandorio negaliojimo aplinkybė negali būti panaudota prieš sąžiningą Banką (CK 1.91 straipsnio 7 dalis).
  3. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad draudimo išmoką ieškovė atsakovui išmokėjo draudėjo D. K. ir draudiko (ieškovės) sudarytos draudimo sutarties pagrindu iki jos nuginčijimo. Prejudicinę reikšmę turinčioje byloje teismų buvo konstatuota, kad pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis ir dokumentus D. K. apgavo ir suklaidino tiek ieškovę, tiek ir atsakovą. Taigi, draudimo sutartis negaliojančia buvo pripažinta būtent CK 1.91 straipsnio pagrindu – dėl apgaulės. Tačiau, teismo vertinimu, minėta teisės norma įtvirtina visišką sutarties šalies – draudėjo (D. K.) atsakomybę ir būtent jo pareigą atlyginti draudikui (ieškovei) žalą. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovės draudimo sutarties nuginčijimas teisme šiuo pagrindu, t. y. dėl apgaulės, reiškia, jog teismų sąžiningu pripažintas trečiasis asmuo – Bankas, kurio naudai buvo sudaryta draudimo sutartis, įstatymo yra apsaugotas nuo neigiamų padarinių, nes įstatymo leidėjo valia sandorio nuginčijimas šiuo atveju negali būti panaudotas prieš Banką.
  4. Teismo įsitikinimu, įstatyme įtvirtintos sąžiningo trečiojo asmens (atsakovo) apsaugos negalima apeiti kitu civilinės teisės institutu – be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutu, priešingu atveju minima teisės norma prarastų savo prasmę. Teismo vertinimu, esant CK 1.91 straipsnio 7 dalyje įtvirtintai atsakovo apsaugai nuo neigiamų padarinių, pripažinus sutartį negaliojančia dėl apgaulės, ieškovė gali apginti savo teises kitu įstatyme numatytu būdu – reikalaudama, jog nuostolius atlygintų nesąžininga kredito draudimo sutarties šalis – D. K..
  5. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, pradėdama šią bylą, sąmoningai sustabdė pradėtą išieškojimą vykdymo procese pagal vykdomąjį įrašą, t. y. savo teisėmis nesinaudojo. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad ji negali savo turto sumažėjimo, kurį grindžia draudimo išmokos išmokėjimu, kompensuoti, realizuodama perimtą hipoteka įkeistą D. K. turtą. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad aplinkybė, jog pateikdamas prašymą išmokėti draudimo išmoką, Bankas žinojo apie galimą D. K. dokumentų suklastojimą, šios bylos nagrinėjimo kontekste nėra esminė, nes ši aplinkybė materialiojo teisinio sutarties šalių ir sąžiningo trečiojo asmens santykio kvalifikavimo, kai sandoris pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės, šiuo atveju nepakeistų.
  6. Teismas pažymėjo ir tai, kad nėra pagrindo priteisti draudimo išmoką ieškovei iš atsakovo ir kitu pagrindu, nes nors ieškovė teigė, kad atsakovas buvo nesąžiningas sutarčių vykdymo metu, pažeidė bendradarbiavimo sutartį, neinformavo ieškovės apie galimą D. K. dokumentų klastojimą, tačiau neįrodė vienos iš sutartinei atsakomybei kilti įstatymo nustatytų būtinųjų sąlygų, o būtent žalos.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovė UAB „Būsto paskolų draudimas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Skundžiamame sprendime teismas iš viso neanalizavo šalių elgesio draudimo sutarties vykdymo metu. Priešingai nei nurodė teismas, ieškovė kilusią žalą įrodė, pagrindė ir nurodė jos dydį tiek ieškinyje, tiek teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, tačiau teismas nepagrįstai pasisakė, kad nenustatė žalos atsiradimo fakto. Teismui formaliai apsiribojus žalos atsiradimo fakto neįrodymu bei neanalizavus kitų civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
    2. Teismas turėjo atsakyti į klausimą, ar po draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia ab initio vis dar egzistuoja teisinis pagrindas atsakovui teisėtai disponuoti iš ieškovės gauta draudimo išmoka, o jeigu toks egzistuoja – kuris iš CK 1.136 straipsnyje nurodytų. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kokius padarinius sukelia draudimo sutarties nuginčijimas ir nuo kada kyla padariniai. Atsakovas negali pagrįsti draudimo išmokos turėjimo po draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia nei teisės aktais, nei sandoriu ar kitais pagrindais. Klausimas dėl restitucijos taikymo iš draudėjo D. K. nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir tokie sandorio negaliojimo padariniai teismų niekada nebuvo nagrinėjami ar nustatyti. Kita vertus, turto įgijimo be pagrindo institutas taikomas net ir tuo atveju, kai taikant kitus teisių gynybos būdus pažeistos asmens teisės buvo apgintos nevisiškai. Skundžiamame sprendime teismas pats tai pripažino, atkartodamas kasacinio teismo praktiką, tačiau pats sau prieštaraudamas pasiūlė ieškovei pasirinkti kitą savo pažeistų teisių gynimo būdą – reikalauti nuostolių atlyginimo iš D. K..
    3. Vykdomoji byla ieškovės prašymu buvo sustabdyta dar 2013 m. kovo 15 d., kai ši civilinė byla pradėta tik 2016 m. rugpjūčio mėn. Ieškovė nurodė jos sprendimo pateikti vykdomąjį įrašą vykdyti ir vėliau sustabdyti vykdomąją bylą priežastis, pridėjo procedūrinę tvarką. Ieškovė nesinaudoja teise išieškoti skolą pagal vykdomąjį įrašą (ir šią teisę perleis atsakovui ieškinio tenkinimo atveju), nes yra įsitikinusi, kad atsakovas iš ieškovės gauta draudimo išmoka disponuoja neteisėtai ir ją turi grąžinti ieškovei, o bet kokie aktyvūs ieškovės veiksmai, atlikti vykdymo procese, galėjo ar galėtų būti panaudoti kaip atsakovo gynybinė pozicija byloje. Ieškovės sprendimas neatlikti aktyvių veiksmų vykdomojoje byloje nedaro jokios įtakos banko be pagrindo įgyto turto dydžiui, nes be pagrindo gauta pajamų suma yra aiški ir nepakitusi.
    4. Neaišku, kodėl ieškovė turėtų įrodinėti savo turto sumažėjimo kompensavimo galimybes. Teismas, painiodamas be pagrindo įgyto turto institutą su nepagrįsto praturėjimo institutu, šią sprendimo dalį motyvavo ir sprendė pagal nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo prielaidas. Taigi, argumentas, kad ieškovė neįrodė turto sumažėjimo, nes ji neva gali kompensuoti sumažėjimą, realizuodama perimtą, hipoteka įkeistą turtą, yra visiškai nepagrįstas.
    5. Šiuo atveju yra visos prielaidos turto įgijimo be pagrindo institutui taikyti. Atsakovas turtą įgijo draudimo sutarties, kuri vėliau buvo pripažinta kasacinio teismo nutartimi negaliojančia, pagrindu. Draudimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento (ab initio), todėl išnykus pagrindui, Bankui atsirado pareiga grąžinti viską, ką buvo gavęs iš ieškovės. Nei atsakovas, nei teismas nenurodė nei vieno pagrindo, kuriuo būtų galima pagrįsti draudimo išmokos Bankui išmokėjimą. Informaciją, kad draudėjas buvo teisiamas, ieškovė gavo iš Banko tik 2012 m. rugsėjo 25 d., kai išmoka buvo mokama nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. spalio 10 d., todėl iki išmokos išmokėjimo ieškovė neturėjo jokių galimybių ir negalėjo ginti pažeistų teisių. Ieškovė buvo suklaidinta Banko, nes atsakovas, žinodamas, kad vyksta baudžiamasis procesas, elgėsi nesąžiningai. Išreikalaujant be pagrindo įgytą turtą, jį gavusio asmens kaltė neturi teisinės reikšmės, o fakto, kad atsakovas gavo draudimo išmoką, jis neginčija. Kadangi restitucija draudėjo D. K. atžvilgiu, nors ir būtų buvusi taikyta, neduotų norimo rezultato, o pagal ieškovės pareikštą reikalavimą kitoje civilinėje byloje restituciją Banko atžvilgiu kasacinis teismas atsisakė taikyti, be to, pirmosios instancijos teismas kitų civilinės teisės gynybos būdų pagal santykių kvalifikavimą netaikė, laikytina, kad kiti gynybos būdai yra negalimi ir (ar) neduoda norimo rezultato. Todėl turi būti taikomas turto įgijimo be pagrindo institutas.
    6. Nepagrįstas teismo argumentas, kad CK 1.91 straipsnio 7 dalyje minimų išimčių, kurios suteiktų galimybę panaudoti sandorio pripažinimo negaliojančiu faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, nenustatyta, taip pat kaip ir teismo vertinimas, jog įstatyme įtvirtintos sąžiningo trečiojo asmens apsaugos negalima apeiti kitu civilinės teisės institutu. Pats kasacinis teismas išaiškino, kad nesant galimybės taikyti sandorio negaliojimo instituto situacijoje, kai skolininkas jau įgijo turtą ar praturtėjo, t. y. faktiškai turtą valdo, tačiau nėra turto įgijimą legalizuojančio teisinio pagrindo, taikomos be pagrindo įgyto turto grąžinimo normos. Būtent CK XX skyriaus normos ir yra ta CK 1.97 straipsnio 7 dalyje minima išimtis, kai sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas gali būti panaudotas ir prieš sąžiningus trečiuosius asmenis.
    7. Šalis, teikdama teismui prašymą atlyginti jos patirtas išlaidas, susijusias su advokato pagalba, kurių dydis siekia maksimalų rekomendacijose įtvirtintą dydį, turėtų nurodyti, kokios svarbios rekomendacijų 2.1-2.10 punktuose nustatytos aplinkybės egzistuoja nagrinėjamoje byloje. Teismui nenustačius, kad egzistuoja minėtuose punktuose įtvirtintos aplinkybės, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais jis turi teisę sumažinti prašomas priteisti šalies bylinėjimosi išlaidas. Todėl, atmetus apeliacinį skundą, įvertintinas atsakovui iš ieškovės priteistų išlaidų dydis ir priteistų išlaidų suma sumažintina.
  2. Atsakovas Luminor Bank AB atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą.
  3. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės analogiškais atsiliepime į ieškinį bei triplike išdėstytais argumentais bei pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Atsakovas papildomai nurodo šiuos argumentus:
    1. Nepaisydama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutarties, ieškovė pateikė ieškinį dėl neva be pagrindo įgyto turto (draudimo išmokos) išreikalavimo iš Banko. Tokiu būdu ieškovė iš esmės siekia išreikalauti Bankui išmokėtą draudimo išmoką, nors tokiai galimybei aiškiai nepritarė kasacinis teismas. Atsakovo vertinimu, ieškovė nepagrįstai iš naujo kelia klausimus, kurie jau buvo išnagrinėti įsiteisėjusia ir prejudicinę galią šalims turinčia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi. Šios aplinkybės patvirtina apeliacinio skundo nepagrįstumą.
    2. Vien CK 1.136 straipsnyje įtvirtinto pagrindo nenurodymas skundžiamame sprendime savaime nepatvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo. Juolab, iš skundžiamo sprendimo akivaizdu, kokiais pagrindais teismas motyvavo Banko teisę į draudimo išmoką, o būtent: draudimo sutartimi (atitinka CK 1.136 straipsnio 2 dalies 1 punktą), prejudicinę galią turinčiais teismų procesiniais sprendimais, įskaitant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį (atitinka CK 1.136 straipsnio 2 dalies 2 punktą) bei įstatyminiu pagrindu – CK 1.91 straipsnio 7 dalis. Visus nurodytus pagrindus, patvirtinančius Banko teisę disponuoti draudimo išmoka, nurodė ir Banko atstovai 2017 m. balandžio 26 d. teismo posėdžio metu, dėl to nepagrįstais laikytini ieškovės apeliacinio skundo argumentai neva nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė nei vieno pagrindo, kuriuo būtų galima pagrįsti draudimo išmokos turėjimą po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino draudimo sutartį negaliojančia.
    3. Priešingai nei teigia ieškovė, teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė, kokius padarinius ginčo kontekste sukelia draudimo sutarties pripažinimas negaliojančia, t. y. ne tik negalimumą taikyti restituciją išreikalaujant draudimo išmoką iš sąžiningos šalies (Banko) pagal CK 1.91 straipsnio 7 dalį, bet ir negalimumą draudimo išmoką išreikalauti iš sąžiningos šalies (Banko) kitu pagrindu, įskaitant ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutą.
    4. Net ir tuo atveju, jei ieškovė nebūtų išmokėjusi draudimo išmokos, motyvuodama draudėjo apgaulės aplinkybe bei būtų ginčijusi draudimo sutartį, galiausiai ieškovė būtų privalėjusi draudimo išmoką išmokėti Bankui, kuris draudimo sutarties sudarymo metu buvo sąžiningas ir kurio teisėtus interesus gauti draudimo išmoką saugojo tiek draudimo sutartis, tiek įstatyminis reguliavimas (CK 1.91 straipsnio 7 dalis), ką pagrįstai ir nustatė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi. Draudimo išmokos neišmokėjimas nebūtų niekaip pakeitęs šios kasacinio teismo pagrįstai nustatytos aplinkybės, vienintelis skirtumas būtų nebent tik tai, kad teisminį procesą būtų inicijavęs Bankas, o ne ieškovė. Be to, draudėjo apgaulės aplinkybė yra draudžiamasis įvykis pagal draudimo sutartį, tad draudėjo apgaulės aplinkybės atskleidimas bet kuriuo atveju nebūtų atleidęs ieškovės nuo pareigos išmokėti Bankui draudimo išmoką.
    5. Tarp būtinų CK 6.242 straipsnio taikymo sąlygų yra reikalavimas, kad (i) būtų asmens praturtėjimas, (ii) praturtėjimas būtų be pagrindo ir kad (iii) praturtėjimas būtų nesąžiningas, o teisės doktrina išskiria dar papildomas sąlygas – (iv) ieškovas negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, (v) ieškovas neturi būti prisiėmęs tokių nuostolių atsiradimo rizikos. Nė viena iš šių sąlygų nebūtų tenkinama ginčo atveju – (i) Bankas nepraturtėjo, kadangi draudimo išmoka buvo skirta padengti draudėjo įsiskolinimą pagal nutrauktą kredito sutartį, be to, Bankas prašė ieškovės išmokėti 116 869,86 Eur dydžio draudimo išmoką, o ieškovė išmokėjo tik 88 069,74 Eur, t. y. visa Banko nuostolių suma, patirta dėl draudėjo prievolės nevykdymo, net nebuvo padengta, (ii) draudimo išmoka Bankui buvo išmokėta pagal draudimo sutartį, taigi buvo draudimo išmokos išmokėjimo pagrindas, (iii) Bankas turėjo teisę į draudimo išmoką pagal draudimo sutartį, ką ieškovė pripažino priimdama sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, taigi draudimo išmokos išmokėjimas buvo sąžiningas ir pagrįstas, (iv) ieškovė savo pažeistas teises gali ginti (ir turi tam visas objektyvias galimybes ir priemones) nukreipdamas reikalavimą į draudėją, (v) kaip minėta, net ir esant draudėjo apgaulės aplinkybei ieškovė vis vien būtų privalėjusi išmokėti draudimo išmoką Bankui. Tad ieškovė buvo prisiėmusi draudėjo apgaulės aplinkybės riziką ir pareigą tokiu atveju išmokėti Bankui draudimo išmoką, kas pagrįstai ir buvo atlikta ir dėl ko nėra jokio teisinio pagrindo išreikalauti iš Banko jam teisėtai išmokėtą draudimo išmoką. Todėl skundžiamą sprendimą priėmęs teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.237 straipsnį ir CK 6.242 straipsnį, o priešingi ieškovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
    6. Skundžiamame sprendime pagrįstai nebuvo nustatytas pagrindas Banko civilinei atsakomybei kilti, nes ieškovė ne tik neįrodė Banko neteisėtų veiksmų, bet ir tariamos žalos atsiradimo aplinkybių. Bankui išmokėta draudimo išmoka negali būti tapatinama su ieškovės neva patirta žala, kadangi, kaip jau minėta, ieškovė būtų privalėjusi išmokėti draudimo išmoką Bankui nepriklausomai nuo to, ar sprendimo priėmimo metu ieškovė būtų žinojusi apie draudėjo apgaulę ar ne. Draudėjo apgaulės aplinkybės tariamas nutylėjimas ieškovei taip pat nesuteikia teisės išreikalauti iš Banko jam jau išmokėtą draudimo išmoką. Taigi, net ir laikant, kad draudėjo apgaulės aplinkybės neatskleidimas ieškovei galėtų implikuoti Banko elgesio nesąžiningumą sutarties vykdymo metu (su kuo Bankas nesutinka), tai vis vien nebūtų pagrindas konstatuoti, kad dėl tokių tariamai nesąžiningų veiksmų ieškovė patyrė žalą, lygią Bankui išmokėtos draudimo išmokos sumai.
  4. 2018 m. kovo 14 d. atsakovas pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą dėl jo pakeitimo teisių perėmėju. Atsakovas nurodė, kad po to, kai byla buvo perduota į apeliacinę instanciją, Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, 2017 m. rugsėjo 28 d. sudarė Verslo perleidimo sutartį su AB DNB banku, kurios pagrindu atsakovas perleido, o AB DNB bankas nuosavybės teise įgijo visą su atsakovo verslu susijusį Banko turtą, reikalavimo teises ir įsipareigojimus. Po sutarties sudarymo AB DNB banko pavadinimas pakeistas į Luminor Bank AB. Perimdamas materialiąsias subjektines teises ir pareigas, teisių perėmėjas, be kita ko, kartu perėmė ir reikalavimo teises į ieškovę pagal tarp šalių sudarytas bendradarbiavimo, būsto kredito draudimo ir kitas sutartis, įskaitant su ieškove sudarytą draudimo sutartį, kurios pagrindu išmokėtą draudimo išmoką šioje byloje ieškovė siekia susigrąžinti. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis CPK 48 straipsnio 1 dalimi atsakovas prašo teismo šioje civilinėje byloje pakeisti atsakovą Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantį per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, jo teisių perėmėju Luminor Bank AB.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

13Dėl atsakovo pakeitimo jo teisių perėmėju

  1. 2018 m. kovo 14 d. atsakovas pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą dėl jo pakeitimo teisių perėmėju. Kartu su prašymu atsakovas pateikė išrašą iš 2017 m. rugsėjo 28 d. Verslo perleidimo sutarties, kurios 5.1-5.10 punktuose nurodyta, kad Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, perleido, o AB DNB bankas nuosavybės teise įgijo visą su atsakovo verslu susijusį Banko turtą, reikalavimo teises ir įsipareigojimus. Po sutarties sudarymo AB DNB banko pavadinimas pakeistas į Luminor Bank A. A. į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasi CPK 48 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, pakeistinas šioje civilinėje byloje jo teisių perėmėju Luminor Bank AB.

14Dėl faktinių bylos aplinkybių bei apeliacijos ribų

  1. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė tinkamam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, aprašytas šios nutarties 27 punkte, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai jų nekonstatuoja bei vertina pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytas išvadas byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir esančių įrodymų kontekste. Apeliacijos ribas šiuo atveju sudaro klausimai dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo bei teisinių santykių kvalifikavimo, draudimo išmokos iš Banko išreikalavimo, remiantis be pagrindo įgyto turto institutu (CK 6.237 straipsnis), po to kai kasacinis teismas, pripažinęs draudimo sutartį negaliojančia atsisakė taikyti restituciją CK 1.91 straipsnio 7 dalies pagrindu.

15Dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo bei teisinių santykių kvalifikavimo

  1. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių teisės principų, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai). Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą. Ieškinio dalykas yra ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas (lot. petitum) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinio faktinis pagrindas – aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (lot. causa petendi, causa materialis, causa actionis) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises.
  2. Materialiosios teisės požiūriu, ieškinyje pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012).
  3. Civilinių teisių gynimas apibūdinamas kaip visuma priemonių, skirtų pažeistoms teisėms atkurti, pripažinti, apsaugoti nuo gresiančių ar pakartotinių tolesnių pažeidimų, bet kuriems teisę pažeidžiantiems veiksmams nutraukti, taip pat dėl pažeidimo patirtai turtinei ir neturtinei žalai kompensuoti. Tam, kad būtų galima apginti civilines teises, įstatymai nurodo tam tikrus gynimo būdus, kuriuos taikant gali būti pasiekti pirmiau išvardyti tikslai: atkurtos pažeistos teisės, nutraukti teises pažeidžiantys veiksmai, atlyginta dėl teisių pažeidimo padaryta žala ir kita. CK 1.138 straipsnyje nustatyti skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį. Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektai gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra. Pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo būdą, šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008).
  4. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, jog nagrinėjamo ginčo atveju turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios be pagrindo įgyto turto išreikalavimą (CK 6.237 straipsnis), tačiau teismui nesant saistomam ieškinyje pateikto teisinio santykio kvalifikavimo, teismas ieškinį gali tenkinti (jei manys, kad tam yra pagrindas) kitais pagrindais. Konkretų savo teisių gynybos būdą renkasi pats į teismą besikreipiantis asmuo, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodinėtinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes. Minėta, kad toks ieškovo pasirinkimas ir apsisprendimas suformuluojamas ir išreiškiamas ieškinyje (ieškinio pagrindas ir dalykas). Tokiu būdu įgyvendinamas dispozityviškumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principai, t. y. teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai reikia apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320, 353 straipsniai). Taigi teismas sprendime negali savo iniciatyva keisti ar plėsti ieškinio pagrindo ir/ar dalyko – peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2004, 2007 m. kovo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-114/2007, 2008 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-119/2012).
  5. Teisėjų kolegija pritaria apeliantei, kad ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Šiuo klausimu teismų praktika yra aiški ir nuosekli, kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą išaiškinta, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; kt.). Jei ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, netinkamai nurodo materialiosios teisės normas, jo manymu, taikytinas ginčo santykiui, teismas nėra saistomas tokios ieškovo nuomonės. Priešingai, teismas turi pritaikyti konkrečiam ginčo santykiui tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes. Tačiau tokiu atveju nėra keičiami nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis).
  6. Byloje nustatyta, jog Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m gegužės 12 d. nutartimi, turinčia prejudicinę galią nagrinėjam ginčui (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (civilinės bylos Nr. 3K-3-268-421/2016), išspręsdamas draudimo sutarties Nr. BPD045045, kurios pagrindu ieškovė išmokėjo Bankui draudimo sumą, pripažinimo negaliojančia klausimą, atsisakė taikyti restituciją. Remdamasi šia aplinkybe, kaip faktiniu ieškinio pagrindu, ieškovė pasirinko be pagrindo įgyto turto išreikalavimą (CK 6.237 straipsnis), kaip teisių gynybos būdą. Nurodžius tokias bylos aplinkybes kaip ieškinio faktinį pagrindą ir ieškovei pasirinkus šį teisių gynimo būdą, kitaip teisiškai kvalifikuoti ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes, kaip tik pagal CK XX skyriaus nuostatas, teismas neturi galimybės, t. y. teismas tokiu faktiniu pagrindu pareikštą ieškinį gali tenkinti, jeigu tam yra nustatytos visos sąlygos, pagal turto gavimą be pagrindo reglamentuojančio teisės instituto normas, bet ne kitais teisiniais pagrindais.
  7. Nors tiek pirmosios instancijos teismas sprendime, tiek ieškovė apeliaciniame skunde (nutarties 31 ir 32.1 punktai) užsimena apie aplinkybes, turinčias ir civilinės atsakomybės institutui taikyti būdingų požymių, tačiau nagrinėjamu atveju kvalifikuoti ieškovės pareikštą reikalavimą kaip žalos atlyginimo teisinį santykį nėra pagrindo, nes ieškovė reikalavimo dėl žalos atlyginimo atsakovui nepareiškė. Nors ieškovė ir nurodė, kad teismas turi teisę savo nuožiūra keisti ieškinio teisinį pagrindą, t. y. teisinius santykius kvalifikuoja teismas, tačiau teikiant ieškinį CK 6.237 straipsnio pagrindu ir CK. 6.245 straipsnio pagrindu iš esmės skiriasi įrodinėjimo dalyką sudarančios faktinės aplinkybės, tai skirtingi teisių gynimo būdai. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymo ar sutarties numatytus atvejus, kai atsakomybė atsiranda be kaltės). Nurodytų visų civilinės atsakomybės sąlygų, kaip ieškinio faktinio pagrindo, ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo. Šiuo atveju ieškovė siekia prisiteisti jos Bankui išmokėtą draudimo sumą kaip be pagrindo įgytą turtą, o kitoks šių teisinių santykių teisinis kvalifikavimas iš esmės reikštų apeliantės pareikšto ieškinio pagrindo pakeitimą teismo iniciatyva.
  8. Civilinei atsakomybei kilti kitos šalies neteisėtus veiksmus, žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp skolininko neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos privalo įrodyti žalą atlyginti reikalaujanti šalis. Jeigu tam tikrus neteisėtus atsakovo veiksmus, vykdant Bendradarbiavimo sutartį (2005 m. gegužės 30 d. tarp Banko ir draudimo bendrovės pasirašyta Bendradarbiavimo sutartis), ieškovė įvardijo ir faktiškai nurodė patirtą žalą – tariamai be pagrindo atsakovo gautą draudimo išmoką, tai aplinkybių, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp šių dviejų atsakomybės sąlygų ieškovė nei ieškinyje, nei vėlesniuose procesiniuose dokumentuose nenurodė. Priešingai, dublike ieškovė dar kartą patvirtino, jog prašo be pagrindo įgyto turto grąžinimo ir mano, jog atsakovo sąžiningumas ar nesąžiningumas pasirinktam teisių gynimo būdui šiuo atveju neturi esminės reikšmės. Tuo tarpu neteisėtų veiksmų konstatavimui, vykdant Bendradarbiavimo sutartį, atsakovo nesąžiningumas neabejotinai turėtų teisinės reikšmės. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareikštu ieškiniu taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, kildinamą iš Bendradarbiavimo sutarties, ir priteisti žalos atlyginimą (išmokėtos atsakovui draudimo išmokos bei palūkanų dydžio) ieškovė nereikalavo, tokio savarankiško ieškinio reikalavimo nepareiškė, todėl teismas neturi įgaliojimų išeiti už pareikšto ieškinio ribų, pats suformuluoti būtinas civilinės atsakomybės sąlygas patvirtinančias aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus ir pats tuo remdamasis išnagrinėti nepareikštą reikalavimą iš esmės. Taip būtų pažeisti esminiai civilinio proceso principai – dispozityvumo, rungimosi, teismo nešališkumo, pažeistos priešingos šalies procesinės teisės ir interesai žinoti apie pareikštą reikalavimą ir panaudoti adekvačias procesines priemones nuo jo gintis. Pareikšti ieškinį privačiame ginče turi teisę tik pati šalis, reikšdama ieškinį ji privalo nurodyti būtinus ieškinio rekvizitus – ieškinio dalyką ir pagrindą (faktines aplinkybes), bei šį pagrindą patvirtinančius įrodymus, taip pat privalo ieškinio pagrindą įrodyti. Tik šalis gali disponuoti pareikšto ieškinio elementais – keisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus ir kt. (CK 42 straipsnis). Kadangi ieškovė pareiškė tik ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, teismas neturėjo pagrindo nagrinėti abstrakčia forma suformuluoto nekonkretaus ieškovės prašymo teismui savo pasirinkimu taikyti kitus teisių gynimo būdus, priteisiant jai iš atsakovės pastarajai išmokėtą draudimo išmoką.
  9. Kita vertus, ieškovės faktinė bei teisinė pozicija bylos eigoje yra prieštaringa ir nenuosekli, nes vienuose procesiniuose dokumentuose reikalavimai grindžiami tik turto įgijimo be pagrindo institutu, kituose kalbama ir apie ieškovei padarytos atsakovo veiksmais žalos teisinį santykį. Pavyzdžiui, ir apeliaciniame skunde, viena vertus, pasisakiusi, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo žalos fakto, neanalizavo atsakovo elgesio sutarties vykdymo metu, ieškovė, kita vertus, nurodo, kad, kadangi pirmosios instancijos teismas kitų civilinės teisės gynybos būdų pagal santykių kvalifikavimą netaikė, laikytina, kad kiti gynybos būdai yra negalimi ir (ar) neduoda norimo rezultato, todėl turi būti taikomas turto įgijimo be pagrindo institutas. Pabrėžtina, jog teismas neturi nurodyti ieškovui, kuris iš jo pažeistų teisių gynimo būdų, numatytų įstatyme (CK 1.138 straipsnis) taikytinas, nes pasirinkti konkretų teisių gynimo būdą ar kelis iš jų ir pagal juos suformuluoti ieškinio reikalavimus prerogatyva priklauso tik pačiam ieškovui.
  10. Apeliacinės instancijos teisme negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis), o apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), dėl to ieškovės argumentų, susijusių su žalos atlyginimo iš atsakovo priteisimu, apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja ir atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėja.

16Dėl draudimo išmokos iš atsakovo priteisimo remiantis be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutu (CK 6.237 straipsnis)

  1. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; 2014 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2012 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; kt.). Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016).
  2. Turtas pripažįstamas įgytu be teisinio pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialiųjų teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).
  3. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė ta, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi, priimta kasacinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016, išspręsdamas draudimo sutarties Nr. BPD045045 pripažinimo negaliojančia klausimą, nutarties 31 punkte konstatavo, kad nėra duomenų, jog Bankas draudimo sutarties sudarymo metu būtų disponavęs informacija apie tai, kad D. K. pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Bankas būtų panaudojęs apgaulę tam, kad ieškovė sudarytų draudimo sutartį. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, kasacinis teismas sprendė, kad net ir pripažinus draudimo sutartį negaliojančia, nėra pagrindo taikyti restituciją CK 1.91 straipsnio 7 dalies pagrindu. Savo ruožtu ieškovė šią kasacinio teismo nutartyje padarytą išvadą traktuoja kaip pagrindą pagal sutartį išmokėtai draudimo išmokai išreikalauti iš Banko kaip be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 straipsnis). Ieškovė teigia, kad galutine ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi draudimo nutartį pripažinus negaliojančia ab initio, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo remiantis atsakovas galėtų būti laikomas pagrįstai gavęs draudimo išmoką, todėl Bankas ją privalo grąžinti.
  4. Byloje nustatyta, kad draudimo išmoką Bankui ieškovė išmokėjo po to, kai D. K. pažeidė būsto kredito sutartį Nr. BK08/09/19L, tarp D. K. ir UAB „Būsto paskolų draudimas” sudarytos draudimo sutarties pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šią draudimo sutartį pripažino negaliojančia, tačiau, kaip minėta, draudimo bendrovės reikalavimo dėl restitucijos taikymo netenkino, nes Bankas, kurio naudai buvo sudaryta draudimo sutartis, pripažintas sąžininga trečiąja šalimi. Taigi, šiuo atveju, susiklostė situacija, kuomet net ir esant visoms restitucijai taikyti sąlygoms ir tokiu būdu galint apginti negaliojančiu pripažinto sandorio šalies teises, teismas sprendė dėl jos netaikymo, siekdamas apsaugoti sąžiningo trečiojo asmens interesus (CK 1.91 straipsnio 7 dalis). Minėta, kad teisės institutas dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Tai paaiškinama be pagrindo įgyto turto išreikalavimo instituto prigimtimi – tai yra subsidiarus civilinių teisių gynybos būdas. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas, nurodydamas, kad restitucijos negalint taikyti arba jei taikant restituciją nevisiškai apginamos šalies teisės, gali būti sprendžiama ir dėl kitokių negaliojančio sandorio pasekmių (pvz., be pagrindo įgyto turto ar nepagrįsto praturtėjimo) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-701/2016; 2015 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-564-469/2015).
  5. Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju, draudimo išmoką iš draudiko gavo ne apgaulę panaudojusi šalis, kurios atžvilgiu būtų buvęs pagrindas taikyti restituciją, bet sąžininga trečioji šalis – naudos gavėjas, kurio rizikas dėl draudėjui išduodamo kredito būtent ir apdraudė ieškovė. Tuo remdamasis ir taikydamas CK 1.91 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nuostatą, numatančią, kad dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, kasacinis teismas taikyti restituciją Banko atžvilgiu atsisakė. Ši nuostata (CK 1.91 straipsnio 7 dalis) iš esmės įtvirtina išimtį iš bendrosios taisyklės, kai, siekiant apsaugoti sąžiningos šalies interesus, tam tikrais atvejais, nepaisant sandorio pripažinimo negaliojančiu, šalys negali būti grąžinamos į pradinę padėtį. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria atsakovo argumentams, jog CK 1.91 straipsnio 7 dalies nuostata draudžia negaliojančiu pripažinto sandorio pagrindu perduotą turtą išreikalauti iš sąžiningo trečiojo asmens ne tik taikant restituciją, bet ir kitais teisiniais pagrindais, įskaitant ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutą. Tai reiškia, kad pagal tokį sandorį įgytų, iki sandoris pripažįstamas negaliojančiu, teisių iš sąžiningų trečiųjų asmenų negalima išreikalauti. Priešingu atveju, jeigu kitais pagrindais – taikant subsidiarius teisių gynimo būdus – būtų galima draudimo išmoką išreikalauti iš naudos gavėjo pagal draudimo sutartį, savo paskirtį ir esmę prarastų pati CK 1.91 straipsnio 7 dalies nuostata. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įstatyme įtvirtintos sąžiningo trečiojo asmens apsaugos nagrinėjamoje situacijoje negalima apeiti taikant kitą civilinės teisės gynimo būdą. Dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo sutikti ir su ieškovės teiginiu, kad CK XX skyriaus normos yra CK 1.91 straipsnio 7 dalyje minima išimtis.
  6. Tokį aiškinimą patvirtina ir CK 6.145 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Restitucijos taikymas nėra savarankiškas teisės gynimo būdas, tai kitų teisės gynimo būdų taikymo padarinys. Taigi, akivaizdu, jog įstatymo leidėjas sąmoningai su sandorio negaliojimu sieja būtent restitucijos taikymą, o ne be pagrindo įgyto turto išreikalavimo instituto taikymą. Atitinkamai, draudimo sutarties pripažinimas negaliojančia nesudaro pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo ir turto gavimo institutą. Kasaciniam teismui ankstesnėje byloje ieškovės reikalavimo dėl restitucijos taikymo netenkinus, iš esmės buvo išspręstas draudimo išmokos išreikalavimo iš Banko pagrįstumo klausimas.
  7. Ieškovė apeliaciniame skunde akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas iš viso neanalizavo šalių elgesio draudimo sutarties vykdymo metu, t. y. tariamo Banko nesąžiningumo pateikiant prašymą ieškovei dėl draudimo išmokos išmokėjimo bei jos mokėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos ieškovės skundo argumentus kaip nepagrįstus. Pirma, kaip minėta, ieškovė reikalavimo dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovei nėra pareiškusi. Antra, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog pateikdamas prašymą išmokėti draudimo išmoką, Bankas žinojo apie galimą D. K. dokumentų suklastojimą, šios bylos nagrinėjimo kontekste neesminė. Šią aplinkybę konstatavo ir Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutarties 32 punkte, nurodęs, kad byloje nesprendžiamas klausimas dėl Bendradarbiavimo sutartimi banko prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Trečia, reiškiant reikalavimą dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, jį gavusio asmens kaltė neturi teisinės reikšmės. Pati apeliantė pripažįsta, kad taikant be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutą turtą įgijusio asmens sąžiningumas ar nesąžiningumas teisinės reikšmės neturi. Ketvirta, ginčo, kad draudimo išmoką ieškovė Bankui išmokėjo draudimo sutarties pagrindu ir jos galiojimo laikotarpiu, byloje nėra. Penkta, aplinkybė, kurią akcentuoja ieškovė, jog draudėjas (D. K.) pateikė Bankui „aiškiai ir žinomai melagingą“ informaciją, iš esmės tapo žinoma tik įsiteisėjus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžiui. Šešta, net ieškovei atsisakius išmokėti draudimo išmoką, motyvuojant draudėjo apgaulės aplinkybe bei ginčijant draudimo sutartį, galiausiai ieškovė būtų privalėjusi draudimo išmoką išmokėti Bankui, kuris draudimo sutarties sudarymo metu buvo sąžiningas, apie draudėjo neteisėtus veiksmus sužinojo tik įsiteisėjus Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiui, ir kurio teisėtus interesus gauti draudimo išmoką saugojo tiek draudimo sutartis, tiek įstatyminis reguliavimas (CK 1.91 straipsnio 7 dalis).
  8. Be to, draudėjo apgaulės aplinkybė yra draudžiamasis įvykis pagal draudimo sutartį. UAB „Būsto paskolų draudimas” būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004 8 punkte pateikiamas nedraudžiamųjų įvykių sąrašas, iš kurio matyti, kad draudėjo veiksmai pateikiant melagingą informaciją ieškovei ir Bankui apie savo darbo vietą iki draudimo sutarties sudarymo, į šį sąrašą nepatenka. Draudimo sutarties 63 punktas, kuriame įtvirtinti atvejai, kada išmokėta draudimo išmoka galėtų būti išreikalauta iš Banko, taip pat nenumatė, kad draudimo išmoka galėtų būti išreikalauta, kai po draudimo išmokos išmokėjimo paaiškėtų draudėjo apgaulė. Tad draudėjo apgaulės aplinkybės ankstesnis atskleidimas ieškovei bet kuriuo atveju nebūtų atleidęs ieškovės nuo pareigos išmokėti Bankui draudimo išmoką. Būtent ieškovei, kaip draudikui, teko pareiga įvertinti jai pateiktus dokumentus ir rizikas dėl draudėjo asmens ir veiksmų bei tokio vertinimo pagrindu nuspręsti dėl galimybės sudaryti draudimo sutartį su draudėju. Tą patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 268-421/2016, nurodydamas, kad pareiga įvertinti draudėjo pateiktų duomenų ir dokumentų teisingumą, atlikti draudėjo rizikos įvertinimą, remiantis Bendradarbiavimo sutarties (5.3 punktas) ir Draudimo taisyklių (26.1. – 26.2 punktai) nuostatomis, teko ieškovei.
  9. Ieškovė taip pat akcentuoja, kad Bankas pažeidė Bendradarbiavimo sutarties 14.4 punktą. Bendradarbiavimo sutarties 14.4 punkte įtvirtinta, kad Bankas, gavęs informaciją apie įvykius, susijusius su draudimo rizikos padidėjimu, per dešimt darbo dienų privalo informuoti bendrovę, jei būsto kredito gavėjas pateikė Bankui aiškiai ir žinomai melagingą informaciją, susijusią su būsto kreditu. Teisėjų kolegija atmeta tokius apeliantės argumentus kaip nepagrįstus, nes minėta aplinkybė, jog draudėjas (D. K.) pateikė Bankui „aiškiai ir žinomai melagingą“ informaciją, iš esmės tapo žinoma tik įsiteisėjus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžiui. Kita vertus, Bendradarbiavimo sutarties 7.5 punktas įtvirtina, kad Bankas neatsako už tai, kad bendrovei (šiuo atveju apeliantei) pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija, jei tokią informaciją pateikė būsto kredito gavėjas. Be to, kredito gavėjo apgaulė Bankui paaiškėjo po to, kai draudimo sutartis tarp kredito gavėjo ir ieškovės jau buvo sudaryta ir ji draudžiamuoju įvykiu numatė draudėjo apgaulę. Taigi paaiškėjusi draudėjo apgaulės aplinkybė ne padidino draudimo riziką draudikui, bet tapo draudžiamuoju įvykiu, kaip pagrindu naudos gavėjui reikalauti iš ieškovės vykdyti prievolę pagal draudimo sutartį. Todėl aplinkybė, jog Bankas neinformavo ieškovės apie kredito gavėjo apgaulę, neturi priežastinio ryšio su Banko teise reikalauti draudimo išmokos, įvykus draudiminiam įvykiui, bei su draudimo išmokos išmokėjimo pagrįstumu. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė negalėjo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką Bankui.
  10. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbi aplinkybė, kad Bankui nutraukus būsto kredito sutartį ir ieškovei priėmus sprendimą išmokėti draudimo išmoką, 2011 m. spalio 25 d. ieškovė su Banku sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. SUT-2858, kurios pagrindu ieškovė perėmė iš Banko hipotekos į butą reikalavimą į draudėją (D. K.). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovei Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu tapus kreditore pagal hipotekos sandorį, ji kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo pagal hipotekos sandorį atlikimo, tačiau vėliau išieškojimas buvo sustabdytas ieškovės prašymu. Nurodytos aplinkybės patvirtina ieškovę turint galimybę nukreipti savo reikalavimą į draudėją. Tai, kad ieškovė nesinaudoja šia savo teise išieškoti skolą iš draudėjo, nereiškia, kad ieškovė įgyja teisę draudimo išmokos reikalauti iš Banko.
  11. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl ieškovės sustabdyto išieškojimo vykdymo procese pagal vykdomąjį įrašą, be pagrindo pripažino, kad ieškovė neįrodė, jog ji negali savo turto sumažėjimo, kurį grindžia draudimo išmokos išmokėjimu, kompensuoti realizuodama perimtą hipoteka įkeistą D. K. turtą. Prieštaraudama šiems teismo argumentams, ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas painioja be pagrindo įgyto turto institutą su nepagrįsto praturtėjimo institutu. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė teismo priteisti jos Bankui išmokėtą draudimo sumą kaip be pagrindo įgytą turtą, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, ji neturėjo pareigos įrodyti savo turto sumažėjimo. Juo labiau, pirmosios instancijos teismas ir nesvarstė klausimo, ar patenkinus ieškovės ieškinį ji nepraturtėtų kito asmens – Banko – sąskaita. Tačiau nurodytos aplinkybės neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl ieškovės reikalavimo nepagrįstumo.
  12. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

17Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
  2. Pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 4 460 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė teigia, kad Lietuvos apeliaciniam teismui atmetus apeliacinį skundą įvertintinas atsakovui iš ieškovės pirmosios instancijos teisme priteistų išlaidų dydis ir priteistų išlaidų suma sumažintina. Iš byloje esančių duomenų (PVM sąskaitų faktūrų, paslaugų ataskaitų bei mokėjimo nurodymo) matyti, kad Bankas pirmosios instancijos teisme patyrė 8 912,12 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas iš ieškovės atsakovo naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažino iki 4 460 Eur sumos, motyvuodamas tai bylos nesudėtingumu, nedidele posėdžių trukme bei nepagrįsta dviejų advokatų dalyvavimo teismo posėdžiuose būtinybe. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sumažino atsakovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, sprendžia, kad pagrindo dar labiau jas sumažinti nėra.
  3. Atsakovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės priteisimo apeliacinės instancijos teisme bei pateikė 2 178,12 Eur bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus (PVM sąskaitą faktūrą, paslaugų ataskaitą bei mokėjimo nurodymą). Tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių“ (toliau – Rekomendacijos) atsakovo prašoma 2 178,12 Eur suma už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą rengimą viršija nustatytą maksimalų dydį (822,80 Eur (mėnesinis bruto darbo užmokestis už 2016 m. IV ketv.) x 1,3 (Rekomendacijų 8.11 p.) = 1 069,64 Eur). Todėl priteistina bylinėjimosi išlaidų suma mažintina ir atsakovui iš apeliantės priteistina 1 069,64 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
  4. Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta, kiti nėra teisiškai reikšmingi, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

19Pakeisti atsakovą Nordea Bank AB, Lietuvoje veikusį per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, jo teisių perėmėju Luminor Bank AB.

20Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ (j. a. k. 110076079) atsakovui Luminor Bank, AB (j. a. k. 112029270) 1 069,64 Eur (vieną tūkstantį šešiasdešimt devynis eurus ir šešiasdešimt keturis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai