Byla e2-869-302/2017
Dėl perkančiosios organizacijos priimto sprendimo nutraukti viešąjį pirkimą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Irdaiva" atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 17 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-3712-590/2017 pagal ieškovės UAB „Irdaiva“ ieškinį atsakovei Valstybinei įmonei Turto bankui dėl perkančiosios organizacijos priimto sprendimo nutraukti viešąjį pirkimą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovės valstybės įmonės Turto banko 2017-02-03 rašte „Dėl pirkimo nutraukimo“ nurodytą sprendimą dėl neskelbiamų derybų (toliau – Derybos) „Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, esančių Rinktinės g. 1, Vilniuje, pritaikymo kongresų, konferencijų ir kitų kultūrinių renginių veiklai pagal rangovo projektuojamų statybos ir inžinierinių darbų, elektros ir mechanikos įrenginių projektavimo ir statybos bei įrangos sutarties sąlygas (geltonoji knyga) darbų pirkimas“ nutraukimo (toliau – Sprendimas) bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo laikinai sustabdyti atsakovės valstybės įmonės Turto banko 2017-02-03 rašte „Dėl pirkimo nutraukimo“ nurodyto Sprendimo dėl Derybų nutraukimo vykdymą.
  2. Ieškovė nurodė, kad nesustabdžius skundžiamo atsakovės Sprendimo nutraukti Derybų procedūras vykdymo, atsakovė pradės naujo viešojo pirkimo dėl to paties objekto pirkimo procedūrą, todėl ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju teismo sprendimo realaus įvykdymo galimybė gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanoma. Dėl paties atsakovės ir visuomenės intereso reikalinga, kad būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovė pabrėžė, jog atsižvelgiant į itin didelę pirkimo vertę (ieškovo pasiūlymo Deryboms vertė 27 511 109,99 Eur su PVM) neteisėto pašalinimo iš Derybų procedūrų atveju, ieškovė įgys teisę reikalauti iš atsakovės ieškovės patirtų išlaidų ir negauto pelno atlyginimo. Ieškovės patirta žala ir negautas pelnas, kuri ieškovė būtų gavus, jeigu atsakovė nebūtų neteisėtai pašalintą iš Derybų procedūrų, sudarytų apie 8,5 proc. nuo Deryboms pateikto pasiūlymo vertės, t. y. apie 2 400 000,00 Eur, taigi ieškovės patirtos žalos atlyginimas itin neigiamai atsilieps atsakovei ir valstybės biudžetui.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017-03-17 nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
  2. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad viešojo pirkimo objektas – Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, esančių Rinktinės g. 1, Vilniuje, pritaikymo kongresų, konferencijų ir kitų kultūrinių renginių veiklai pagal Rangovo projektuojamų statybos ir inžinerinių darbų, elektros ir mechanikos įrenginių projektavimo ir statybos bei įrangos sutarties sąlygas darbai (toliau – Projektas), yra neabejotinai strategiškai svarbus valstybei, Vilniaus miestui bei atsakovei, vykdančiai Vyriausybės įpareigojimus, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sąlygotų svarbaus Projekto atsakovės veiklai vykdymo laikiną sustabdymą. Atsakovė Vyriausybės nutarimu paskirta įgyvendinti Projektą, įsigyti valstybės nuosavybėn pastatų kompleksą, pasirašyti sutartis; nustatytas Projekto įgyvendinimo terminas – iki 2018 metų. Be to, kaip nurodo ir pati atsakovė, įgyvendindama Seimo 2012-04-26 nutarimą Nr. XI-1996 „Dėl 2018 metų paskelbimo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais“, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015-08-19 nutarimu Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ patvirtino Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programą, kurios įgyvendinimo 2015-2020 m. plano 4.9 punkte numatyta 2018 m. įgyvendinti valstybei svarbų kultūrinį ir ekonominį Projektą „Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcija ir pritaikymas kongresams, konferencijoms ir kultūriniams renginiams“, kas reiškia, jog 2018 metais Vilniaus kongresų centras jau turi funkcionuoti. Taigi, akivaizdu, jog perkančiosios organizacijos (atsakovės) siekiamos įsigyti paslaugos yra tiesiogiai susijusios su visuomenės intereso tenkinimu, t. y. viešuoju interesu. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigojus atsakovę nerengti naujo pirkimo iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas, būtų pažeistas viešasis interesas, kadangi atsakovės ir visuomenės galimi nuostoliai būtų žymiai didesni negu ieškovės galimi nuostoliai, tuo tarpu ieškovė gina savo turtinius interesus, t. y. galimai negautas pajamas ir pelną. Todėl teismas konstatavo, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pažeistų viešąjį interesą ir prieštarautų ekonomiškumo principui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 7 str.).
  3. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinyje dėstomus argumentus ir motyvus, atsižvelgęs į atsakovės dėstomas aplinkybes, šioje proceso stadijoje negalėjo daryti pagrįstos išvados, jog ieškinys yra prima facie (preliminariai) pagrįstas (CPK 144 str. 1 d.). Pareikštas ieškinys ipso facto (savaime) neturi sąlygoti viešo pirkimo procedūrų sustabdymo, tai turi būti išimtis, kurios taikymą ieškovas visuomet privalo tinkamai ir įtikinamai pagrįsti. Teismas taip pat sprendė, kad atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nebus suvaržyti ieškovės interesai bei apribotos galimybės apginti savo teises, nes palankaus teismo sprendimo atveju pastaroji įgytų teisę reikalauti žalos, atsiradusios (jeigu ji atsirastų) dėl padarytų pažeidimų, atlyginimo.
  4. Teismas konstatavo, kad ieškovės pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių argumentai nesudaro teisinio pagrindo daryti išvadą, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir yra proporcingos siekiamiems tikslams. Be to, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pažeistų viešąjį interesą ir prieštarautų ekonomiškumo principui, todėl ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė kaip nepagrįstą.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
  1. Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-03-17 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-3712-590/2017, ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones - iki teismo sprendimo įsiteisėjimo laikinai sustabdyti atsakovės 2017-02-03 Sprendimo vykdymą, uždraudžiant atsakovei inicijuoti naują viešąjį pirkimą dėl to paties pirkimo objekto. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų viešąjį interesą ir prieštarautų ekonomiškumo principui. Ieškovės teigimu, teismų praktikoje įtvirtinta, kad viešasis interesas apima tiek visuomenės interesą tam tikru pirkimo objektu ir jo teikiama nauda, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi. Taip pat tai, jog ginant viešąjį interesą, sąžiningo tiekėjo teisėti interesai negali būti visiškai paneigiami, neužtikrinant jo (viešojo intereso), perkančiosios organizacijos ir kitų asmenų teisių pusiausvyros. Atsižvelgiant į tai, esant dviejų viešųjų interesų konkurencijai, teismas neteisingai prioritetą suteikė Vilniaus kongresų centro Projekto įvykdymui.
    2. Viešasis interesas reikalauja užtikrinti viešųjų pirkimų procedūrų skaidrumą, o ne operatyvų pirkimo įvykdymą, todėl būtina stabdyti viešojo pirkimo procedūras, siekiant išvengti nepagrįsto ir neracionalaus lėšų panaudojimo ir užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų.
    3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja teismų praktikoje įtvirtintoms taisyklėms, kad viešojo pirkimo Projektas, nepaisant jo reikšmės, nepaneigia perkančiosios organizacijos pareigos vykdyti viešojo pirkimo procedūras griežtai laikantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) principų bei kitų šio įstatymo nuostatų (VPĮ 3 str.). Paminėto įstatymo nuostatų pažeidimas yra ir viešojo intereso pažeidimas.
    4. Atsakovė, nutraukdama viešąjį pirkimą, nesistengia įgyvendinti Projekto ir išsaugoti Lietuvai istoriškai reikšmingos kultūros paveldo vertybės. Viešasis pirkimas nutrauktas neteisėtai, vadovaujantis nepagrįstais įtarimais, kad vienas iš atsakovės pirkimo komisijos narių neva galėjo atskleisti ieškovei kažkokią konfidencialią informaciją. Nutraukdama viešąjį pirkimą ir remdamasi prielaidomis apie tariamą „interesų konfliktą“, atsakovė nesivadovavo viešuoju interesu kuo greičiau įgyvendinti Projektą. Šiame kontekste akivaizdu, kad būtent viešasis interesas reikalauja, kad teismine tvarka būtų nustatytas viešojo pirkimo nutraukimo (ne)pagrįstumas ir nustačius, kad pirkimas buvo nutrauktas nepagrįstai, būtų grįžta į prieš pažeidimą buvusią padėtį, kai ieškovė buvo pripažinta laimėtoja.
    5. Vienintelė galimybė iki 2018 metų įgyventi Projektą – tai tęsti neteisėtai nutrauktą viešąjį pirkimą ir sudaryti sutartį su laimėtoja paskelbta ieškove. Naujo viešojo pirkimo organizavimas ir vykdymas užtruks mažiausiai 6 – 9 mėnesius. Taigi, konstatuotina, kad net ir teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, Projekto įgyvendinimas iki 2018 metų yra objektyviai neįmanomas.
    6. Atsakovei neinicijavus naujo viešojo pirkimo dėl Projekto įgyvendinimo egzistuoja pagrindas ir poreikis laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Jeigu atsakovė pradės naują viešąjį pirkimą dėl to paties viešojo pirkimo objekto, tai ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebetektų prasmės. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bus užtikrintas ir Vilniaus apygardos teismo būsimojo sprendimo realus įvykdymas: ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju atsakovė privalės tęsti Derybų procedūras su ieškove, o atsakovei inicijavus naująjį viešąjį pirkimą ir nustačius naują laimėtoją, grįžimas į Derybų su ieškove stadiją taps neįmanomu arba labai apsunkintu (nes dviejų laimėtojų dėl to paties Projekto negali būti).
    7. Ieškovės teigimu, Vilniaus apygardos teismas, teigdamas, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju pastaroji įgytų teisę reikalauti žalos, atsiradusios (jeigu ji atsirastų) dėl padarytų pažeidimų, atlyginimo dabartinėje proceso stadijoje, neatmeta ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo galimybės (t. y., de facto patvirtinamas ieškinio prima facie pagrįstumas). Ieškovės patirta žala ir negautas pelnas būtų maždaug 2 400 000,00 Eur, todėl pagrįstai teigtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki teismas pasisakys dėl ieškovės reikalavimo dėl atsakovės sprendimo nutraukti Derybas ir pašalinti ieškovę iš Derybų procedūrų tenkinimo, atitinka ne tik ieškovės, bet ir perkančiosios organizacijos (atsakovės) interesus.
  2. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašė ieškovės atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016-03-17 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovės teigimu, negalima pritarti ieškovės argumentams, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis viešojo intereso.
    2. Projekto svarba bei nauda tiek Vilniaus miesto, tiek visos Lietuvos mastu yra pripažinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-05-09 nutarimu Nr. 597 „Dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos ir pritaikymo kongresams, konferencijoms ir kultūriniams renginiams projekto pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu“. Minėtame nutarime nustatytas Projekto įgyvendinimo terminas – iki 2018 metų, o Vyriausybės pavedimu pavaldžios įstaigos turi prioritetine tvarka nagrinėti dokumentus susijusius su Projekto įgyvendinimu. Taigi, jei ieškovės prašymas būtų patenkintas ir laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, nukentėtų Valstybės bei visuomenės interesai, būtų pažeistas šalių interesų pusiausvyros, ekonomiškumo, teisingumo bei kito civilinio proceso teisės principai. Bylos nagrinėjimas visų instancijų teismuose gali užtrukti ir tokia situacija yra visiškai nepriimtina. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigojus atsakovę nerengti naujo viešojo pirkimo, iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas, būtų pažeistas viešasis interesas, kadangi atsakovės ir visuomenės galimi nuostoliai būtų žymiai didesni negu ieškovės galimi nuostoliai.
    3. Atsakovė dalyvavo dviejuose teisminiuose ginčuose dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų viešojo pirkimo procedūrų teisėtumo. Minėtuose bylose taip pat buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, tačiau teismai pasisakė, kad egzistuoja viešasis interesas, todėl laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos.
    4. Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentas, kad atsakovė neteisėtai nutraukė pirkimą. Atsakovė, atsižvelgdama į Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktą informaciją, kad valstybės įmonės Turto bankas (atsakovės) darbuotojas ir viešojo pirkimo komisijos narys T. L., tuo pačiu metu, kai buvo vykdomos pirkimo procedūros, dirbo UAB „Irdaiva“ ir kituose su šia bendrove siejamuose įmonėse, vadovaudamiesi VPĮ 3 straipsnio ir 7 straipsnio 5 dalimi, nusprendė pirkimo procedūras nutraukti. Šis pažeidimas sąlygotų ir pirkimo sutarties sudarymo neteisėtumą, jeigu tokia sutartis su ieškove būtų sudaryta, todėl perkančiosios organizacijos sprendimas, kuriuo pirkimo procedūros buvo nutrauktos, nagrinėjamoje situacijoje yra teisėtas, pagrįstas ir objektyviai pateisinamas. Tai, jog pirkimo procedūros nutrauktos teisėtai patvirtina ir Viešųjų pirkimo tarnybos 2017-02-20 raštas.
    5. Jeigu Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys dokumentai būtų žinomi pirkimo vertinimo metu, Viešųjų pirkimų tarnyba konstatuotų VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų skaidrumo ir lygiateisiškumo principų pažeidimus ir įpareigotų perkančiąją organizaciją (atsakovę) nutraukti pirkimo procedūras. Ši Viešųjų pirkimų tarnybos išvada patvirtina, kad atsakovė, nutraukdama pirkimo procedūras, pagrįstai vadovavosi VPĮ 3 straipsnio normomis bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl akivaizdu, jog ieškovės ieškinys prima facie nepagrįstas.
    6. Tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės, kokias prašo taikyti ieškovė, negali būti taikomos, kadangi perkančiosios organizacijos (atsakovės) sprendimas nutraukti pirkimo procedūras jau yra priimtas bei įvykdytas. Sprendimas nereikalauja jokio sustabdymo. Pažymėtina, kad net ir sustabdžius sprendimo vykdymą, toks sustabdymas neužkerta kelio atsakovei inicijuoti naujas pirkimo procedūras.
    7. Ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas gali pasunkėti, nes į bylą nėra pateikta duomenų, kad atsakovė inicijavo naujas pirkimo procedūras. Atsakovė šiuo metu nevykdo naujų pirkimo procedūrų, todėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nėra.

4Teisėja

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėtos ribos ir kurių neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai, viešasis interesas, – apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 320 str. 2 d., 338 str.). Todėl atskirasis skundas nagrinėjamas neperžengiant jo ribų.
Dėl ieškinio prima facie pagrįstumo
  1. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, nustačius, kad ieškinys yra tikėtinai (prima facie) pagrįstas, sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, kurį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. CPK 4237 straipsnis nustato specialiąsias taisykles, kurios taikomos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo viešųjų pirkimų bylose. CPK 4237 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas viešųjų pirkimų bylose be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taip pat gali taikyti viešojo pirkimo konkurso procedūrų sustabdymą, įpareigojimą perkančiajai organizacijai nesudaryti viešojo pirkimo sutarties ir kitas. Pagal CPK 4237 straipsnio 1 dalį teismas laikinąsias apsaugos priemones viešųjų pirkimų bylose gali taikyti tik tuo atveju, jei jos nepažeidžia ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principų bei viešojo intereso. Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose, iš pradžių yra nustatinėjama, ar egzistuoja grėsmė galutiniu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymui, o nustačius šios grėsmės egzistavimą – vertinama, ar tokių laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepažeis viešojo intereso bei nesukels didesnės žalos, nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.
  2. Taigi, teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad negalima daryti pagrįstos išvados, jog ieškinys yra prima facie (preliminariai) pagrįstas (CPK 144 straipsnio 1 dalis), o pareikštas ieškinys ipso facto (savaime) neturi sąlygoti viešo pirkimo procedūrų sustabdymo, tai turi būti išimtis, kurios taikymą apeliantė visuomet privalo tinkamai ir įtikinamai pagrįsti.
  3. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje formuojama nuosekli pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
  4. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nurodyta pirmosios instancijos pozicija dėl ieškinio prima facie nepagrįstumo. Apeliantė kreipėsi į teismą su ieškinių, kurį Vilniaus apygardos teismas priėmė. Ieškinys yra pagrįstas apeliantės poziciją pagrindžiančiais įrodymais, pareikštas tinkamais teisiniais pagrindais ir atitinkantis jam keliamus CPK 4233 reikalavimus. Šioje proceso stadijoje ieškovas neprivalo įrodyti, o teismas – iš esmės įvertinti ieškinio pagrįstumo, kadangi reikalavimų pagrįstumas nustatomas tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Nagrinėjamu atveju matyti, jog ieškinio priėmimo metu jo forma ir turinys atitiko įstatyme keliamus reikalavimus, todėl ieškovei pateikus argumentuotą ir įrodymais grindžiamą ieškinį, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo stadijoje. Su pirmos instancijos teismo išvada dėl ieškinio prima facie pagrįstumo nėra pagrindo sutikti, šioje proceso stadijoje aukščiau paminėtų argumentų pakanka pripažinti ieškovės ieškinį preliminariai pagrįstu, visi bylos įrodymai ir šalių nurodytos aplinkybės bus išnagrinėti ir dėl jų išsamiai pasisakyta nagrinėjant bylą iš esmės.
Dėl grėsmės galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui
  1. Teismas pažymi, kad vien nustatyta aplinkybė, kad ieškinys prima facie yra pagrįstas, nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad galutinis teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 str. 1 d.). Galutinis sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į ieškovo ieškinyje pareikštus materialiuosius teisinius reikalavimus, t. y. ieškinys patenkinamas visiškai ar iš dalies arba atmetamas.
  2. Apeliantė nurodė, kad kol atsakovė neinicijavo naujojo viešojo pirkimo, egzistuoja pagrindas ir poreikis laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Jeigu atsakovė pradės naują viešąjį pirkimą dėl to paties viešojo pirkimo objekto, tai apeliantės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebetektų prasmės.
  3. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus, daro išvadą, kad ginčo situacijoje apeliantė nepateikė pakankamai duomenų dėl to, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ir nenutraukus Sprendimo vykdymo galimai jai palankaus Vilniaus apygardos teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas. Vien apeliantės nuomone, kad egzistuoja tikimybė, jog atsakovė rengs naują viešąjį pirkimą nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tokių duomenų byloje nėra. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės teisme iškeltas ginčas yra dėl viešojo pirkimo procedūrų nutraukimo teisėtumo, todėl teismo sprendimo įvykdymą, net jam esant palankiam ieškovei, niekaip negali įtakoti atsakovės veiksmai dėl naujo pirkimo organizavimo, dėl kurio ginčas galėtų kilti tik ateityje. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimus ir neatsiejamai su jais susijusios. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų taikymas pažeistų ekonomiškumo principą ir būtų neteisėtas. Todėl teismas turi taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo toje byloje, kurioje prašoma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvykdymą, ir priešingai, netaikyti tokių priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos.
  4. Be to vertinant apeliantės nurodytą argumentą, net ir sutikus, jog ateityje galimai bus vykdomas viešasis pirkimas, jis būtų netiesiogiai susijęs su nagrinėjamoje byloje galimo sprendimo įvykdymu, o atsižvelgiant į tai, kad naujo viešojo pirkimo organizavimas ir vykdymas užtruks mažiausiai 6 – 9 mėnesius, atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK XXI1 skyriuje numatyta bylų dėl viešųjų pirkimų nagrinėjimo tvarka numato sutrumpintus terminus bylų nagrinėjimui. Todėl darytina išvada, kad atsakovei pradėjus naują viešąjį pirkimą teisminis procesas dėl Sprendimo panaikinimo tikėtinai baigsis greičiau nei šis pirkimas bus baigtas.
  5. Pažymėtina, kad nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata galios ir pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, apeliantė galėtų kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakartotinai, nurodydamas naujas aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl viešojo intereso
  1. Sprendimas atsisakyti taikyti apsaugos priemones arba jas panaikinti viešojo intereso tikslu turėtų būti grindžiamas realios ar realiai numatomos žalos visuomenei ar jos daliai, neigiamos įtakos žmonių gerovei pagrindu, t.y. teismas gali nuspręsti netaikyti šių priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą (CPK 4237 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011).
  2. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigojus atsakovę nerengti naujo pirkimo iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas byloje dėl atsakovės Sprendimo panaikinimo, būtų pažeistas viešasis interesas, kadangi atsakovės ir visuomenės galimi nuostoliai būtų žymiai didesni negu apeliantės galimi nuostoliai, tuo tarpu apeliantė gina savo turtinius interesus, t. y. galimai negautas pajamas ir pelną. Todėl konstatavo, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pažeistų viešąjį interesą ir prieštarautų ekonomiškumo principui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 7 straipsnis).
  3. Apeliantė šiam teismo argumentui nepritaria ir teigia, kad Projektas, nepaisant jo reikšmės, nepaneigia perkančiosios organizacijos pareigos vykdyti viešojo pirkimo procedūras griežtai laikantis VPĮ principų bei kitų šio įstatymo nuostatų (VPĮ 3 str.). Paminėto įstatymo nuostatų pažeidimas yra ir viešojo intereso pažeidimas. Teismas, esant dviejų viešųjų interesų konkurencijai, neteisingai prioritetą suteikė Projekto įvykdymui.
  4. Kaip žinoma, viešųjų pirkimų bylose tarpusavyje konkuruoja keletas viešųjų interesų – tai yra visuomenės interesas pirkimo objekto teikiama nauda bei visuomenės interesas užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005). Konkuruojant kelioms teisinėms vertybėms, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus atsirastų didesnė žala (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2083/2014). Vadinasi, kiekvienu atveju bylą nagrinėjantis teismas turi spręsti, kurio viešojo intereso aspekto neužtikrinimas padarytų didesnės žalos – kuo skubesnis konkrečių prekių ar/ir paslaugų, reikalingų visuomenei, įsigijimas ar konkretaus privataus asmens interesų užtikrinimas lygiomis galimybėmis dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose bei visuomenės poreikis racionaliai ir skaidriai panaudoti biudžeto lėšas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1907/2014). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog perkančiosios organizacijos siekiamos įsigyti paslaugos yra tiesiogiai susijusios su visuomenės intereso tenkinimu, t. y. viešuoju interesu. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigojus atsakovę nerengti naujo pirkimo iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas, būtų pažeistas viešasis interesas, kadangi atsakovės ir visuomenės galimi nuostoliai būtų žymiai didesni negu ieškovės galimi nuostoliai, tuo tarpu ieškovė gina savo turtinius interesus, t. y. galimai negautas pajamas ir pelną. Nėra ginčo, kad viešasis interesas turi būti derinamas su privačiais interesais (nagrinėjamu atveju apeliantės ekonominiu interesu siekti sutarties sudarymo viešajame pirkime ir iš to kylančios ekonominės naudos), tačiau apeliantė savo interesą, jeigu jos ieškinys būtų patenkintas apeliacinės instancijos teisme, galėtų apginti ir kitu būdu – reikalaudamas atlyginti žalą ar pripažinti negaliojančia viešojo pirkimo sutartį (VPĮ 93 str. 1 d. 3 ir 4 p.). Kadangi apeliantės suinteresuotumas Pirkime yra išimtinai ekonominio pobūdžio, šis jos interesas, jeigu ateityje apeliacine tvarka ieškinys būtų patenkintas, pilnai galės būti apgintas taikant žalos atlyginimo institutą.
  5. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 263 str. 1 d.).
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų
  1. Kiti atskirojo skundo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

5Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai