Byla 3K-3-184-701/2016
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir nuosavybės teisės pripažinimo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė Registrų centras

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Vinco Versecko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Š. ieškinį atsakovui I. Š. (I. Š.) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir nuosavybės teisės pripažinimo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė Registrų centras.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių antraeilio daikto likimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo: pripažinti 2012 m. gegužės 11 d. statybos užbaigimo / paskirties pakeitimo deklaraciją Nr. 1 niekine ir negaliojančia; pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį ūkinio pastato Vilniuje, Europos parko g. 222, unikalus Nr. 4400-0289-4795; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovė nurodė, kad 2004 m. gegužės 6 d. buvo atlikti kadastriniai matavimai žemės sklype, kadastrinis Nr. 0101/0122:137, ir sudaryta žemės sklypo su statiniais nekilnojamojo turto objekto matavimų byla Nr. 13-44917, registro Nr. 44/87258. Jos pagrindu V. Š. buvo įregistruota nuosavybės teisė į žemės sklypą su statiniais Vilniuje, Europos parko g. 222, SB „Gulbinai“ 136 skl. Ieškovės tėvai V. Š. ir atsakovas I. Š. 2004 m. gruodžio 7 d. žemės sklypo dalies ir nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutartimi asmeninės nuosavybės teise padovanojo ieškovei jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį visų nekilnojamųjų daiktų Vilniuje, Europos parko g. 222, SB „Gulbinai“ 136 skl. O 2005 m. kovo 15 d. santuokinio turto dalybų sutartimi ieškovės tėvai pasidalijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise santuokoje įgytą turtą. Minėtų sutarčių pagrindu ieškovė ir atsakovas įgijo lygias teises (po 1/2) į jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą: 0,0320 ha žemės ūkio (sodų) paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. 4170-2602-0916; 0,0880 ha žemės ūkio (sodų) paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0128-2028; priklausinio – nebaigto statyti gyvenamojo namo, unikalus Nr. 4000-0197-4338.
  4. Ieškovės užsakymu 2010 m. rugsėjo 20 d. UAB „Avalda“ atliko kadastrinius (geodezinius) matavimus, kuriais buvo patikslinti anksčiau atlikti žemės sklypo su statiniais kadastriniai duomenys. Šioje kadastrinių matavimų byloje yra užfiksuoti duomenys apie neregistruotą ūkinį pastatą, unikalus Nr. 4400-0289-4795. Pirmą kartą iš esmės analogiški kadastro duomenys apie šį pastatą buvo įrašyti 2004 m. gegužės 6 d. kadastro byloje Nr. 13-44917.
  5. Tvarkant dokumentus žemės sklypų atidalijimo projektui parengti ieškovė iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2013 m. balandžio 23 d. išrašo sužinojo, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filiale 2012 m. gegužės 18 d. atsakovo vardu įregistruota nuosavybės teisė į minėtą ūkinį pastatą, nurodant, jog suformuotas naujas daiktas. Ūkinis pastatas atsakovo vardu įregistruotas nekilnojamojo daikto kadastro duomenų 2012 m. balandžio 3 d. bylos ir 2012 m. gegužės 11 d. statybos užbaigimo / paskirties pakeitimo deklaracijos Nr. 1 pagrindu.
  6. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. gegužės 3 d. sudarytoje nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje Nr. 13/44917 (matavimai atlikti 2012 m. balandžio 3 d.) pakartotinai yra užfiksuotas tas pats ūkinis pastatas, unikalus Nr. 4400-0289-4795, kurio kadastro duomenys jau buvo įrašyti 2004 m. gegužės 6 d. kadastro byloje Nr. 13-44917. Pakartotinai užfiksuojant minėtą ūkinį pastatą pakito duomenys apie jo baigtumą (nurodyta ne 78 proc., o 100 proc.) ir apie medinius langus, kiti duomenys liko nepakitę. Iš šioje byloje esamų nuotraukų matyti, kad ūkinio pastato būklė nuo pirmų kadastrinių matavimų atlikimo 2004 m. gegužės 6 d. nepakito.
  7. Atsakovo vienašališkai sudarytoje ir pasirašytoje 2012 m. gegužės 11 d. deklaracijoje įrašyti duomenys apie ūkinį pastatą prieštarauja duomenims, nurodytiems 2012 m. gegužės 3 d. kadastrinių matavimų byloje Nr. 13/44917, ir neatitinka tikrovės. Deklaracijoje nurodyta, kad ūkinis pastatas yra naujos statybos statinys. Tačiau tiek kadastrinių matavimų bylose, tiek Nekilnojamojo turto registre yra nurodyta, kad šio pastato statybos pradžios metai – 1985, o pabaigos – 2004. Taigi pastatas nebuvo naujos statybos, jis negalėjo būti pastatytas 2012 m., todėl negalėjo būti registruojamas tik vieno bendraturčio vardu. Deklaracijoje yra įrašyti duomenys, žinant, kad jie neteisingi, neatitinka tikrovės, ir šis atsakovo vienašalis sandoris sudarytas apgaule, siekiant užvaldyti abiem bendraturčiams lygiomis dalimis priklausantį pastatą, sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.5, 1.78, 1.80, 1.81, 1.91 straipsniai).
  8. Ginčo ūkinis pastatas yra savarankiškas pagrindiniam daiktui tarnauti skirtas antraeilis statinys, kuris pagal savo savybes yra nuolat susijęs su pagrindiniu daiktu ir yra neatsiejama jo dalis. Tiek 2004 m. gruodžio 7 d. dovanojimo, tiek 2005 m. kovo 15 d. santuokinio turto dalybų sutartyse šis pastatas nėra išskirtas ir aprašytas, todėl preziumuojama, kad jį, kaip antraeilį pagrindinio daikto priklausinį, ištiko pagrindinio daikto likimas (CK 4.14, 4.19 straipsniai). Taigi ūkinis pastatas, minėtose sutartyse nesant išlygų, kad daiktinės teisės į pagrindinio daikto priklausinį nėra perleidžiamos, priklauso šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovo nuosavybės teisė į ginčo pastatą buvo įregistruota vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 22 straipsnio 10 punkto ir statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828, 44 punkto nuostatomis, 2012 m. gegužės 11 d. statybos užbaigimo / paskirties pakeitimo deklaracijos Nr. 1 ir 2012 m. balandžio 3 d. parengtos ginčo pastato kadastrinių matavimų bylos pagrindu. Teismas padarė išvadą, kad nekilnojamojo turto registratorius, registruodamas atsakovo nuosavybės teisę į ginčo pastatą, tinkamai vadovavosi minėtų teisės aktų nuostatomis. Aplinkybė, kad ginčo pastato, kaip nebaigto statyti pastato (baigtumas 78 proc.), kadastro duomenys pirmą kartą buvo užfiksuoti 2004 m. gegužės 4 d. ir šiam pastatui suteiktas unikalus numeris, nereiškia, kad šis statinys buvo užregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ar kito nekilnojamojo daikto priklausinys. Be to, 2004 m. gruodžio 7 d. dovanojimo sutartyje nurodytas ieškovei nuosavybėn perleidžiamas žemės sklypas ir jo priklausinys – nebaigtas statyti gyvenamasis namas, joje nėra nurodyta, kad būtų dovanojamas ūkinis pastatas. Kadangi ginčo pastato statybos užbaigimą patvirtinantį dokumentą surašė ir įregistruoti pateikė būtent atsakovas, o jo buvusi sutuoktinė V. Š. šio juridinio fakto neginčijo, taip pat ieškovės nuosavybės teisės į 1/2 ginčo pastato dalį atsiradimo nepatvirtino jokie dokumentai, tai teismas sprendė, kad reikalavimas pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1/2 dalį ūkinio pastato teisiškai nepagrįstas.
  3. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neįsiteisėjusiu 2014 m. sausio 24 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-1029-473/2014, atmetė ieškovės skundą dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. VILIN (12.5.13)-16092, kuriuo atsisakyta pakeisti ūkinio pastato duomenis apie nuosavybės teisės turėtojus Nekilnojamojo turto registre nurodant, kad šalių nuosavybės teisė į ginčo pastatą įregistruota lygiomis dalimis (po 1/2 dalį).
  4. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog deklaracija yra imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris, todėl niekinis (CK 1.78 straipsnio 1, 3, 5 dalys, 1.80 straipsnis, CPK 178, 185 straipsniai). Byloje taip pat nebuvo pagrindo daryti prielaidą, kad atsakovas norėjo apgaule užvaldyti turtą, nes aplinkybė, kad ginčo pastatas iki 2012 m. gegužės 21 d. nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, ieškovei buvo žinoma iš 2004 m. gruodžio 7 d. dovanojimo sutarties ir 2005 m. sausio 2 d. pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre.
  5. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą nepakeistą.
  6. Kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad dovanojimo sutartyje nebuvo nurodyta, jog dovanojamas namo priklausinys, nors jo kadastro duomenys jau buvo užfiksuoti 2004 m. gegužės 4 d. ir jam buvo suteiktas unikalus numeris, padarė išvadą, kad ieškovei buvo padovanota tik tai, kas nurodyta dovanojimo sutartyje. Kadangi vienu iš dovanojančių asmenų buvo atsakovas, tai jo teigimas, kokį turtą jis dovanojo dukteriai, yra reikšmingas ir leidžia daryti išvadą, kad dovanotojo valia buvo padovanoti dukteriai tik dalį gyvenamojo namo, o valios padovanoti ir nebaigto statyti ūkinio pastato dalį nebuvo. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad kitokia buvo kitos dovanotojos – V. Š. – valia, todėl kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovei nebuvo padovanotas ginčo pastatas, pagrįsta.
  7. Remdamasi CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, kolegija nurodė, kad tai, jog dovanojimo sutartyje nebuvo nurodyta, kad ūkinį pastatą dovanotojai pasilieka sau kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, nereiškia, jog ši aplinkybė negali būti nustatyta kilus ginčui, įrodinėjant tikruosius dovanotojų ketinimus. Aplinkybė, kad dovanodami nebaigtą statyti gyvenamąjį namą ir siekdami padovanoti ir ūkinio pastato dalį dovanotojai neturėjo kliūčių tai nurodyti dovanojimo sutartyje, kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad, nenurodžius apie ūkinio pastato dalies dovanojimą, dovanotojų valia buvo dovanoti tik turtą, kuris nurodytas sutartyje.
  8. Kolegija, pripažinusi, kad ieškovei ginčo pastatas nebuvo padovanotas, sprendė, jog ji neturi reikalavimo teisės ginčyti šio pastato įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, taip pat dokumentų, kurių pagrindu pastatas buvo įregistruotas, teisėtumo. Kolegijos vertinimu, ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančia 2012 m. gegužės 11 d. statybos užbaigimo deklaraciją atmestas pagrįstai, nes byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad deklaracijoje nurodyti duomenys neatitinka tikrovės. Kadangi 2004 metais ūkinis pastatas buvo pastatytas tik iš dalies, bet nebuvo baigtas statyti, tai deklaracijoje nurodyti duomenys, kad pastatas buvo baigtas statyti 2012 metais, atitinka faktines byloje įrodytas aplinkybes ir vertinti šį dokumentą kaip niekinį ir negaliojantį nėra teisinio pagrindo.

8III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismų procesiniai sprendimai priimti netinkamai taikant bei aiškinant CK 4.14 ir 4.19 straipsnio nuostatas, taip pat nukrypstant nuo kasacinio teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „City gate“ ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009). Vadovaujantis minėtomis teisės normomis ir kasacinio teismo praktika, priklausinį, kaip antraeilį daiktą, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip; sutartimi kito asmens nuosavybėn gali būti perleidžiamas tik pagrindinis daiktas, bet tam, kad antraeilis daiktas liktų pirminio savininko nuosavybė, tai turėtų būti konkrečiai aptarta šalių sudarytoje sutartyje. Tokio aptarimo nereikėtų tik tuo atveju, jeigu specialioji įstatymo norma konkrečiu atveju dėl daiktų specifiškumo leistų vadovautis bendrosios taisyklės išimtimi. O bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė priešingai, t. y. kad priklausinio – ūkinio pastato – negalėjo ištikti pagrindinio daikto (žemės sklypo ir nebaigto statyto gyvenamojo namo) likimas, nes 1/2 dalies ūkinio pastato dovanojimo faktas nebuvo aptartas 2004 m. gruodžio 7 d. dovanojimo sutartyje. Kadangi dovanojimo sutartyje nebuvo aptarta, kad ūkinis pastatas lieka dovanotojų nuosavybėje, tai 1/2 dalis šio pastato ieškovei buvo padovanota ir priklauso jai nuosavybės teise.
  2. Atsakovas CPK 351 straipsnio nustatytu terminu ir tvarka nepateikė atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių antraeilio daikto likimą, aiškinimo ir taikymo

  1. CK 4.12 straipsnyje nustatyta, kad pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Remiantis CK 4.13 straipsnio 1 dalimi, antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.
  2. CK 4.14 straipsnyje, reglamentuojančiame antraeilio daikto likimą, įtvirtinta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip; kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai.
  3. Pagal CK 4.14 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis pagrindinio daikto likimui, pvz., perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutartyje arba įstatyme nustatyta kitaip. Taigi sutartimi kito asmens nuosavybėn gali būti perleidžiamas tik pagrindinis daiktas, bet tam, kad antraeilis daiktas liktų pirminio savininko nuosavybė, tai turėtų būti konkrečiai aptarta šalių sudarytoje sutartyje.
  4. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant antraeilio daikto likimą reglamentuojančias teisės normas, išaiškinta, kad tokio aptarimo nereikėtų tik tuo atveju, jeigu specialioji įstatymo norma konkrečiu atveju dėl daiktų specifiškumo padarytų bendrosios taisyklės išimtį (CK 4.14 straipsnis). Tais atvejais, kai sutartyje nepadaryta išlygos, kad priklausinys neperduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Taigi nuosavybės teisė į tokį daiktą pripažintina pagrindinio daikto savininkui. Ši CK 4.14 straipsnio 1 dalies nuostata taikoma nepriklausomai nuo to, vieno ar kelių pagrindinių daiktų priklausinys yra antraeilis daiktas. Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas taip pat tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „City gate“ ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009; 2012 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. J. K. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-339/2012; 2014 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Ž. v. Z. S., bylos Nr. 3K-3-428/2014; kt.).
  5. Priklausinys, kaip ir bet kuris daiktas, galintis būti nuosavybės teisės objektu, gali priklausyti keliems bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise; CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai ir kiti nekilnojamieji daiktai; pastatų teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas ir atlieka tik nuosavybės teisių išviešinimo funkciją; asmens nuosavybės teisei į nekilnojamojo turto objektą atsirasti turi būti konkretus teisės aktuose nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. V. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2012, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  6. Tam, kad priklausinio neištiktų pagrindinio daikto likimas, t. y. kad priklausinys būtų atskirtas nuo pagrindinio daikto, tai turi būti specialiai ir aiškiai aptarta pagrindinio daikto perleidimo sutartyje. Priešingu atveju būtų pagrindas vertinti, kad šalys nesusitarė dėl išimties taikymo, ir reikėtų daryti išvadą, kad priklausinį ištiko pagrindinio daikto likimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl negyvenamųjų patalpų pripažinimo bešeimininkiu turtu, bylos Nr. 3K-3-422/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. R. v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-452/2011).
  7. Nagrinėjamu atveju kasatorė vienu iš ieškinyje pareikštų reikalavimų prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį ūkinio pastato Vilniuje, Europos parko g. 222. Šį savo reikalavimą kasatorė grindė tuo, kad pagrindinių daiktų (1/2 dalies žemės sklypo ir gyvenamojo namo) 2004 m. gruodžio 7 d. dovanojimo sutartyje, kurioje nebuvo aptartas ūkinio pastato likimas, nebuvo padaryta priešingos išlygos, t. y. kad ūkinio pastato dalis nėra dovanojama.
  8. Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į tai, kad minėtoje dovanojimo sutartyje nebuvo išreikšta dovanotojų (atsakovo ir V. Š.) valia dėl ūkinio pastato dovanojimo, sprendė, jog kasatorei buvo padovanota tik tai, kas nurodyta dovanojimo sutartyje, t. y. 1/2 dalys žemės sklypo ir gyvenamojo namo, o dalis ūkinio pastato padovanota nebuvo.
  9. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtomis materialiosios teisės normomis ir nurodyta kasacinio teismo praktika, sprendžia, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl ūkinio pastato dalies kasatorei nepadovanojimo yra teisiškai nepagrįsta, prieštarauja CK 4.14 straipsnio nuostatoms. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ūkinis pastatas yra antraeilis daiktas, žemės sklypo, kuriame jis yra pastatytas, ir gyvenamojo namo priklausinys. Byloje taip pat neginčytinai nustatyta, kad sudarant dovanojimo sutartį ūkinis pastatas egzistavo, tačiau jis nebuvo registruotas Nekilnojamojo turto registre. Dovanojimo sutartyje ūkinio pastato (jo dalies) likimas sutarties šalių aptartas nebuvo. Minėta, kad antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, nepriklausomai nuo to, vieno ar kelių pagrindinių daiktų priklausinys yra antraeilis daiktas, taip pat nepriklausomai nuo to, ar priklausinys buvo įregistruotas. O tam, kad priklausinio neištiktų pagrindinio daikto likimas, tai turi būti specialiai ir aiškiai aptarta pagrindinio daikto perleidimo (šiuo atveju dovanojimo) sutartyje (žr. nutarties 21, 22 punktuose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dėl šios priežasties darytina išvada, kad 2004 m. gruodžio 7 d. dovanojimo sutartimi, be 1/2 dalių žemės sklypo ir gyvenamojo namo, kasatorei taip pat buvo padovanota ir dalis pagrindinių daiktų priklausinio – ginčo ūkinio pastato, tačiau tokios būklės (nebaigtas statyti) ir vertės, kokia buvo nurodyta 2004 m. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje Nr. 13-44917.
  10. Teismai, padarę nepagrįstą išvadą, kad ūkinis pastatas (jo dalis) dovanojimo sutartimi nebuvo kasatorei padovanotas, iš esmės nevertino reikalavimo pripažinti negaliojančia 2012 m. gegužės 11 d. statybos užbaigimo / paskirties pakeitimo deklaraciją Nr. 1 pagrįstumo, nepasisakė dėl šioje deklaracijoje nurodytų duomenų teisėtumo. Teismai tik formaliai nurodė, kad kasatorė neįrodė, jog deklaracijoje nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, tačiau nesiaiškino visų šiam klausimui tinkamai išspręsti būtinų aplinkybių dėl ūkinio pastato statybos.
  11. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nustatyta, jog faktinė situacija dėl ginčo ūkinio pastato būklės pasikeitė – sudarant dovanojimo sutartį šis pastatas buvo nebaigtas statyti (baigtumas 78 proc.), o šiuo metu jo statyba baigta. Atsižvelgiant į nuo 2004 m. pasikeitusią faktinę situaciją dėl ūkinio pastato baigtumo, nėra galimybės spręsti dėl kasatorės reikalavimo pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį šio pastato pagrįstumo. Siekiant tinkamai išspręsti šį klausimą, turi būti visapusiškai išaiškintos ir įvertintos aplinkybės dėl ūkinio pastato statybos (kas ir kieno lėšomis organizavo ir vykdė statybą ar rekonstrukciją, kas nuo 2004 m. naudojosi šiuo pastatu, jį išlaikė ir prižiūrėjo) ir pasikeitusios jo vertės, taip pat ar atsakovo atliktus ūkinio pastato pagerinimus yra įmanoma atskirti be žalos statiniui. Visos minėtos aplinkybės bylą nagrinėjusių teismų nebuvo nustatomos, aiškinamos ir vertinamos, todėl, remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, jos negali būti nustatytos kasaciniame teisme.
  12. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias antraeilio daikto likimą, įvertino ne visus byloje pareikštus reikalavimus, todėl netinkamai išsprendė byloje kilusį ginčą ir priėmė neteisėtus procesinius sprendimus. Dėl šios priežasties teismų procesiniai sprendimai naikinti, o byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).

13Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

Nutarė

14Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

15Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai