Byla 2A-174/2010

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, sekretoriaujant Ilonai Kovger, dalyvaujant ieškovo atstovams A. G. , advokatui Vygantui Barkauskui, atsakovo atstovei R. K. , trečiojo asmens atstovei B. B. , viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Daugiabučio namo Šaltinių g. 7 pirmojo korpuso savininkų bendrijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-930-232/2009 pagal ieškovo Daugiabučio namo Šaltinių g. 7 pirmojo korpuso savininkų bendrijos ieškinį atsakovams valstybės įmonei Valstybės turto fondui, Vilniaus miesto savivaldybei ir valstybės įmonei Registrų centro Vilniaus filialui, tretieji asmenys daugiabučio namo savininkų bendrija Šaltinių 7, Vilniuje ir labdaros fondas „Ekklesia“, dėl teisės aktų nuginčijimo ir įpareigojimo perduoti turtą.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas Daugiabučio namo Šaltinių g. 7 pirmojo korpuso savininkų bendrija 2008 m. rugpjūčio 8 d. Vilniaus apygardos teismui paduotu ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 1999 m. vasario 11 d. perdavimo ir priėmimo akto, sudaryto tarp atsakovų Vilniaus m. savivaldybės ir VĮ Valstybės turto fondas, dalį dėl negyvenamųjų patalpų (rūsio), esančių ( - ), unikalus Nr. ( - ), perdavimo; 2) pripažinti negyvenamųjų patalpų (rūsio), esančių ( - ), unikalus Nr. ( - ), teisinę registraciją Lietuvos Respublikos vardu negaliojančia; 3) pripažinti negyvenamųjų patalpų (rūsio), esančių ( - ), unikalus Nr. ( - ), teisinę registraciją VĮ Valstybės turto fondas vardu negaliojančia; 4) pripažinti negyvenamųjų patalpų - neįrengtos pastogės, esančios ( - ), unikalus Nr. ( - ), teisinę registraciją Lietuvos Respublikos vardu negaliojančia; 5) pripažinti negyvenamųjų patalpų - neįrengtos pastogės, esančios ( - ), unikalus Nr. ( - ), teisinę registraciją VĮ Valstybės turto fondas vardu negaliojančia; 6) įpareigoti Vilniaus m. savivaldybę teisės aktų nustatyta tvarka perduoti ieškovui negyvenamąsias patalpas (rūsį ir neįrengtą pastogę), esančias ( - ), unikalus Nr. ( - ) ir Nr. ( - ); 7) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 1-11).

4Ieškovas nurodė, kad Daugiabučio namo Šaltinių g. 7 pirmojo korpuso savininkų bendrija buvo įsteigta 2004 m. gegužės 17 d. Pagal Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. 30-1758 ieškovui perduotos daugiabučio namo bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga ir bendrojo naudojimo patalpos, išskyrus rūsį ir neįrengtą pastogę. Vilniaus m. savivaldybė 1999 m. vasario 11 d. perdavimo-priėmimo aktu perdavė rūsį Lietuvos Respublikos nuosavybėn, dabar rūsį patikėjimo teise valdo VĮ Valstybės turto fondas (toliau – VĮ VTF). Tačiau visi namo butai (išskyrus butus Nr. 6 ir 12) buvo privatizuoti kartu su rūsiais (1964 m. CK 153 str.). Nors Butų kodekse ir Butų privatizavimo įstatyme nebuvo atskirų normų dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų teisinės priklausomybės, gyvenamųjų namų daugiabučiuose namuose privatizavimo teisiniai padariniai yra tie, kad namo bendrojo naudojimo konstrukcijos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga ir bendrojo naudojimo patalpos tapo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007). Bendrojo naudojimo patalpos (pvz., daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims) – bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d. 3 p.), o bendrija įgyvendina daugiabučio namo butų savininkų bendras teises, pareigas ir interesus, kurie susiję su namo bendrojo naudojimo patalpų valdymu, naudojimu, priežiūra, tvarkymu (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 str. 1 d., Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimas Nr. 125 „Dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarkos“). Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2005 m. kovo 21 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-197/2005) išaiškino, kad bendro naudojimo patalpos yra visų namo butų priklausinys. Vilniaus m. savivaldybės 1999 m. vasario 11 d. perdavimo-priėmimo aktas yra neteisėtas, nes namo ( - ), pirmojo korpuso patalpa, pažymėta indeksais nuo 1-1 iki 1-7, nuo 1-9 iki 1-19 (unikalus Nr. 1094-0456-2012:0025), t. y. rūsys, yra daugiabučio namo savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kuri turi būti perduota namo gyventojams (CK 4.82 str. 1 d.), o namo gyventojų - bendrijai. Priešinga situacija pažeidžia namo gyventojų teises ir teisėtus interesus. Rūsyje yra namo vamzdynai, namo šilumos trasa, elektros skydas, vandentiekio įvadai. VĮ VTF pareiškė ieškinį Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismui (civilinė byla Nr. 2-1164-545/2008) dėl daikto (rūsio) patalpos (indeksas 1-15) išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, kuriuo siekia, kad iš rūsio patalpos būtų išmontuota namo ( - ) pirmojo korpuso šildymo įranga (boileris) (t. 1, b. l. 122-124).

5Kadangi 226/1000 pastogės dalys valstybei atiteko kaip daugiabučio namo patalpų (rūsio) vienai iš savininkių, tai pripažinus 1999 m. vasario 11 d. perdavimo-priėmimo aktą negaliojančiu valstybė taip pat turėtų netekti nuosavybės teisių į pastogę.

6Atsakovas VĮ Valstybės turto fondas (toliau – VĮ VTF) atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b. l. 188-192) ieškinio nepripažino ir prašė jį atmesti. Atsakovo teigimu, ginčo objektas nuosavybės teise priklauso valstybei. Atlikus namo kapitalinį remontą (be kita ko, panaudojant ir valstybės lėšas), LR Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. potvarkiu Nr. 162 p rūsio patalpos panaudos pagrindais perduotos naudotis Vilniaus gėlininkų susivienijimui, dabartiniu metu jomis naudojasi labdaros fondas „Ekklesia“. Valstybė perdavė rūsio patalpas patikėjimo teise savivaldybei, o savivaldybė – atsakovui (t. 1, b. l. 77). Rūsio patalpos (tiksliau – cokolinis aukštas) susideda iš 11 kabinetų, 3 sanitarinio mazgo patalpų ir koridoriaus, turi atskirą įėjimą. Tai, kad per patalpas eina šilumos vamzdžiai, nesuponuoja išvados, kad rūsys yra bendro naudojimo patalpa. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2008 m. sausio 7 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-84/2008) konstatavo, kad „pusrūsyje, kaip namo dalyje, gali būti izoliuotos patalpos, turinčios savarankišką paskirtį. Jeigu konkrečios patalpos, esančios pusrūsyje, yra pastatytos kaip savarankiškos, pvz., prekybos, amatų, verslo, įstaigos veiklai, tarnybinių patalpų įrengimui, tai, nors pagal ankstesnius reikalavimus ir tiko buto įrengimui, jos yra sukurtos veikti savarankiškai ir gali būti vertinamos kaip individualaus naudojimo pagal tą paskirtį patalpos, bet ne bendro naudojimo“.

7Ieškovo reikalavimas dėl neįrengtos namo pastogės perdavimo jo nuosavybėn yra išvestinis iš kitų reikalavimų, todėl atsakovas dėl jo nepasisakė, tik pažymėjo, kad 226/1000 pastogės dalių nuosavybės teise visą laiką priklausė valstybei kaip namo bendraturčiui, todėl mano, kad VĮ VTF yra netinkamas atsakovas. Vyriausybė dėl pusrūsio patalpų, išskyrus pažymėtų indeksu 1-15, dėl kurių vyksta teisminis ginčas, ir neįrengtos pastogės priėmė sprendimą įtraukti juos į privatizavimo objektų sąrašą.

8Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b. l. 211-215) su ieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Pasak Vilniaus m. savivaldybės, bendrosios kompetencijos teismai jau išsprendė klausimą dėl ginčo patalpų teisinio statuso. Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2000 m. lapkričio 30 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2/5-241-2000 VĮ VTF v. Vilniaus gėlininkų susivienijimas dėl iškeldinimo iš ginčo patalpų ir ieškinį šioje dalyje patenkino; Vilniaus apygardos teismas 2001 m. sausio 31 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nurodytoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad rūsio patalpos priklauso VĮ VTF, jos perduotos VĮ VTF remiantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu, todėl VĮ VTF vardu atlikta teisinė registracija yra teisėta.

9Kalbėdamas apie pusrūsio priskyrimą prie bendro naudojimo patalpų, atsakovas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-84/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad tokio pobūdžio bylose reikia atsakyti į klausimus, kam nuosavybės teise priklauso ginčo patalpos: ar jos priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise bendrijos nariams, kurių bendrus interesus įgyvendina bendrija, ar asmeniui, kurio vardu registruota nuosavybės teisė į patalpas pusrūsyje, ir ar pagrįstai atlikta patalpų teisinė registracija atsakovo vardu. Neprivatizuotos atskiros patalpos daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose lieka valstybės nuosavybė, kuriomis ji gali laisvai disponuoti: privatizuoti, perduoti valdyti patikėjimo teise ir t. t. Iš namų valdos techninės apskaitos knygos matyti, kad ginčo patalpose įsikūrusi įstaiga. Taigi vien fizinis pusrūsio ir gyvenamojo namo ryšys nėra pakankamas pagrindas pripažinti patalpas esant bendro naudojimo patalpomis. Aplinkybės, kad bendro naudojimo objektas turi tarnavimo kitam daiktui elementų arba kad jame įrengta bendra inžinerinė įranga, irgi nesudaro pagrindo vertinti tą patalpą kaip bendro naudojimo patalpą. Pagrindinis bendro naudojimo ir priklausinių skirtumas yra tas, kad priklausinys – tai individualaus naudojimo patalpa, o bendro naudojimo patalpa negali būti naudojama individualiai.

10Dėl antrojo reikalavimo Vilniaus m. savivaldybė pabrėžė, kad nepriklausomai nuo pirmojo reikalavimo baigties nėra pagrindo perduoti bendrijai visos pastogės, nes 747/1000 pastogės dalys priklauso kitiems daugiabučio namo butų savininkams.

11Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į ieškinį (t. 1, b. l. 183-184) akcentavo, kad Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių ir VĮ VTF patikėjimo teisių registracija į ginčo patalpas atlikta laikantis registravimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Registracija gali būti panaikinta pateikus įsiteisėjusį sprendimą dėl atitinkamų aktų pripažinimo negaliojančiais.

12Tretysis asmuo Daugiabučio namo savininkų bendrija Šaltinių 7, Vilniuje atsiliepime į ieškinį (t. 1, b. l. 232-233) su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Trečiojo asmens įsitikinimu, neteisinga, kad daugiabučio namo rūsio patalpos namo gyventojams nepriklauso ir jose vykdoma veikla, kuri nėra suderinama su gyvenamojo namo paskirtimi. Namo ( - ) 1A/3p korpuso savininkų sandėliukų buvimas korpuse 2A/3p neužtikrina nei pirmojo, nei antrojo korpuso gyventojų teisių bei interesų. Sandėliukai negali atitikti ir neatitinka rūsio patalpų pagal savo funkcijas, negali jų atstoti ir būti lygiaverte alternatyva. Kiekvienas daugiabutis namas turi turėti rūsio patalpas tame pačiame name.

13Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 26 d. sprendimu (t. 2, b. l. 157-162) ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad daugiabučio gyvenamojo namo pusrūsyje esančios ginčo patalpos nėra bendro naudojimo ir nėra butų priklausinys. nustatė, kad ginčo patalpos yra po namo pirmuoju aukštu, inventorinės bylos planuose įvardijamos kaip pusrūsis, cokolinis aukštas (grindų lygis žemesnis už gatvės lygį 1,42-1,69 m.). Iki namo rekonstrukcijos 1985 metais dalyje ginčo patalpų cokoliniame aukšte buvo gyventojų butai, o kitose patalpose gyventojai laikė anglis. Atlikus rekonstrukciją, buvo įvestas centrinis šildymas, šilumos mazgas perkeltas į gretinamą korpusą ir abu korpusai šildyti iš vieno bendro šiluminio mazgo. Taip pat po rekonstrukcijos pirmojo korpuso gyventojams rūsio patalpos buvo paskirtos antrajame korpuse, o visos pirmojo korpuso pusrūsio patalpos, pakeitus jų paskirtį, buvo perduotos gėlininkų draugijai panaudos sutarties pagrindu vietoj jų iki rekonstrukcijos turėto buto Nr. 20. Savivaldybė 1999 m. vasario 11 d. perdavimo-priėmimo aktu ginčo patalpas perdavė VĮ VTF (t. 1, b. l. 28). VĮ VTF 1999 m. liepos 7 d. pareiškė ieškinį teismui dėl gėlininkų draugijos iškeldinimo ir bylą šioje dalyje laimėjo (CPK 182 str. 2 p.). Gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkų nesutarimai dėl pastatui reikalingų komunikacijų įrengimo ir/ar eksploatacijos spręstini pagal CK 4.81-4.83 straipsnių nuostatas atskiroje byloje.

14Ieškovas Daugiabučio namo Šaltinių g. 7 pirmojo korpuso savininkų bendrija apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 167-174) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas apeliacinį skundą motyvuoja šiais argumentais:

151. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad daugiabučio namo rūsio patalpos nėra bendro naudojimo patalpa ir/ar priklausinys. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniais laikomi savarankiškam pagrindiniam daiktui skirti tarnauti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 21 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-197/2005), pasisakydamas dėl CK 4.12, 4.13, 4.19 straipsnių, išaiškino, kad bendro naudojimo patalpos yra visų namo butų priklausinys. Klausimas, ar rūsio patalpos pripažintinos viso namo priklausiniu, turėjo būti sprendžiamas ne analizuojant, kaip šios patalpos buvo naudojamos iki šiol, bet analizuojant patalpų technines savybes, jų paskirtį ir funkcinį ryšį su daugiabučio namo butų (ir kitų patalpų) eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007). Įėjimo į rūsį įrengimas tiesiogiai iš laiptinės (nors vėliau padarytas įėjimas iš kiemo (lauko) pusės; mažesnis rūsio patalpų aukštingumas, langai žemiau gatvės grindinio lygio, šilumos ir karšto vandens tiekimo trasų kanalų su sklendėmis įrengimas rodo ginčo patalpų kaip priklausinio technines savybes. Iš specialistės I. D. parodymų nustatyta, kad rūsio patalpos buvo suprojektuotos viso namo gyventojų poreikių tenkinimui ir anglių, kuriomis šildytas namas, laikymui. Liudytojas A. J. , namą administruojančios įmonės vadovas, nurodė, kad neįmanoma tinkamai administruoti ir eksploatuoti namą, neturint priėjimo prie rūsio patalpose esančių komunikacijų įvadų. Pagal Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 patvirtintos Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos 2.1.1 punktą bendrijai perduodamos bendrojo naudojimo patalpos, kuriose įrengti namo eksploatavimui ir techninei priežiūrai būtini mechanizmai, įrengimai bei prietaisai ir kurių paskirtis (naudojimas) pažymėta namo techninės apskaitos byloje arba kituose gyvenamojo namo statybos, konstrukcijos, kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose. Šiuo metu galiojančios, Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 125 patvirtintos namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarkos 1.1.3 punktas numato, kad bendrijai valdyti ir prižiūrėti perduodamos daugiabučio namo bendro naudojimo patalpos: daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas taikydamas dvigubus standartus padarė klaidingą išvadą, kad rūsio patalpos nėra visų namo butų savininkų priklausinys ir bendro naudojimo patalpos, bet palėpė, atvirkščiai, yra bendro naudojimo patalpa (namo butų priklausinys).

162. Neteisinga pirmosios instancijos teismo išvada dėl sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2/5-241-2000 VĮ VTF v. Vilniaus gėlininkų susivienijimas, prejudicialumo. Minėtoje civilinėje byloje VĮ VTF reiškė ieškinį Vilniaus gėlininkų draugijai dėl iškeldinimo iš patalpų, pasibaigus sutarties galiojimo laikui, o Vilniaus gėlininkų draugija reiškė priešieškinį dėl 1999 m. vasario 11 d. perdavimo-priėmimo akto nuginčijimo ir nuosavybės teisių į rūsio patalpas pripažinimo. Bet jei nagrinėjamoje byloje dalyvauja nors vienas asmuo, nedalyvavęs anksčiau nagrinėtoje civilinėje ar administracinėje byloje (kaip kad yra šiuo atveju), tai ankstesniu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės prejudicinės galios netenka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 51).

173. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad namo gyventojai butų privatizavimo metu nemokėjo ir neišpirko iš valstybės ginčo patalpų. Butų privatizavimo įstatymo paskirtis – privatizuoti ne atskirus butus, o valstybinį ir visuomeninį butų fondą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007). Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas (1964 m. CK 153 str.). Byloje yra visų namo gyventojų butų pirkimo-pardavimo ir privatizavimo sutartys, kuriuose aiškiai užfiksuota, kad gyventojai įsigijo butus su rūsiais, esančiais namo pirmame korpuse.

184. Dėl ydingo pirmosios instancijos teismo sprendimo daugiabučio namo gyventojai patiria daugybę sunkumų, negalėdami laisvai naudotis rūsyje esančiomis komunikacijomis.

195. Pirmosios instancijos teismas ne vertino byloje esančius įrodymus ir jais grindė priimtą sprendimą, o aklai perrašė abstrakčius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teiginius; sprendime rėmėsi prielaidomis, nurodydamas, kas yra tikėtina ir/ar labai tikėtina.

20Atsakovas VĮ VTF atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 179-183) skundą laiko nepagrįstu ir prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Tvirtina, kad šiuo atveju taikytina prejudicinių faktų išplėtimo ankstesnėje byloje nedalyvavusiems asmenims taisyklė, nes Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas sprendė dėl pusrūsio patalpų priklausymo vieniems ar kitiems asmenims nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į civilinėje byloje Nr. 2/5-241-2000 konstatuotas faktines aplinkybes dėl rūsio patalpų savininko (valstybė), patalpų įgijimo būdo (statybos) ir pagrindų, dėl ko valstybė būtų netekusi nuosavybės teisių į patalpas, nebuvimo. Pažymėjo, kad be pusrūsio patalpų savininko ir patikėtinio žinios, be atsakingų institucijų leidimų, projektinės dokumentacijos suderinimo pusrūsio patalpoje Nr. 1-15 2004 m. rugsėjį buvo įrengtas boileris, o iki tol abiems gyvenamojo namo ( - ) korpusams šiluma buvo tiekiama centralizuotai iš korpuso 2A/3p. Todėl atsakovas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Pusrūsio patalpos buvo įrengtos pagal atskiras statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto sąmatas ir jose nenumatyta, kad negyvenamosios patalpos skirtos namo butų naudotojams kaip bendro naudojimo patalpos.

21Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 186-187) skundą palieka spręsti teismo nuožiūra, nes registro duomenų tvarkytojas nėra ginčo materialinių teisinių santykių subjektas ir neturi nei tiesioginio, nei netiesioginio suinteresuotumo bylos baigtimi.

22Apeliacinis skundas atmestinas.

23Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas iš byloje surinktų įrodymų tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

24Byloje nustatyta, kad pagal Butų privatizavimo įstatymą daugiabučio gyvenamojo namo, esančio ( - ), dalis gyventojų 1992-1993 metais privatizavo savo butus su rūsiais. 2004 m. gegužės 17 d. buvo įregistruota daugiabučio namo Šaltinių g. 7 pirmo korpuso savininkų bendrija (toliau - bendrija), kuriai 2004 m. lapkričio 8 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1756 ir 2004 m. lapkričio 11 d. ilgalaikio turto perdavimo priėmimo aktu Nr. 90 buvo perduotos daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga ir bendrojo naudojimo patalpos. Šio daugiabučio gyvenamojo namo pusrūsyje yra valstybei nuosavybės teise priklausančios VĮ Turto fondo patikėjimo teise valdomos 244,91 kv. m. ploto negyvenamosios patalpos, pažymėtos indeksais nuo 1-1 iki 1-7 ir nuo 1-9 iki 1-19, unikalus numeris 1094-0456-2010:0025, kuriomis, išskyrus 1-15 patalpą, panaudos pagrindais naudojasi trečiasis asmuo labdaros fondas „Ekklesia“ (toliau – ginčo patalpos). Šios patalpos bendrijai nebuvo perduotos. Proporcingai nuosavybės teise turimai turto daliai, valstybei priklauso ir 226/1000 dalys namo neįrengtos pastogės, kurias patikėjimo teise taip pat valdo VĮ Turto fondas.

25Bendrija ginčija 1999 m. vasario 11 d. perdavimo ir priėmimo aktą, kuriuo, vadovaujantis LR Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu Nr. 1005, Vilniaus miesto savivaldybė perdavė VĮ Turto fondui valstybei nuosavybės teise priklausančias ginčo patalpas, taip pat ginčija šių patalpų ir palėpės dalies nuosavybės teisės ir patikėjimo teisės registraciją valstybės ir VĮ Turto fondo vardu bei prašo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę perduoti bendrijai šį nekilnojamąjį turtą. Reikalavimai grindžiami tuo, kad ginčo negyvenamosios patalpos yra daugiabučio gyvenamojo namo priklausinys, bendrojo naudojimo patalpos, todėl yra šio namo butų savininkų bendroji dalinė nuosavybė ir privalo būti perduotos namo gyventojams.

26Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ginčo patalpos yra individualaus naudojimo, todėl nėra visų daugiabučio gyvenamojo namo butų priklausinys. Ieškovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, prašydamas panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant ieškinio reikalavimus. Apeliacinio skundo pagrindą sudaro argumentai dėl nevisapusiško ir neišsamaus bylos aplinkybių ir byloje esančių įrodymų tyrimo, netinkamo įrodymų vertinimo, netinkamo materialinių teisės normų aiškinimo ir taikymo, nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos.

27Nagrinėjamu atveju spręstina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios ginčo patalpos yra individualaus naudojimo ir nėra visų daugiabučio gyvenamojo namo butų priklausinys, todėl nepriklauso bendrijos nariams bendrosios dalinės nuosavybės teise ir negali būti perduotos bendrijai, įgyvendinančiai bendruosius narių interesus.

28Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra ydingas dėl netinkamo motyvuojamosios sprendimo dalies surašymo. CPK 270 straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį, kurio motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė ir įvertino įrodymus, kuriais remdamasis nustatė ginčo patalpų nuosavybės teise priklausymo valstybei ir patikėjimo teise VĮ Turto fondui teisėtumą; analizavo ir taikė materialinės teisės normas – CK normas, reglamentuojančias pagrindinių ir antraeilių daiktų santykį; butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę reglamentuojančias civilinio kodekso, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo nuostatas; analizavo teismų praktiką dėl nuosavybės teisių į negyvenamąsias patalpas daugiabučiame name įsigijimą ir jų įgyvendinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Tai, kad teismas sprendime daug vietos skyrė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 119-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. VĮ Turto fondas ir kt., bylos Nr. 3K-3-84/2008, pateiktam bendro naudojimo patalpų ir priklausinių aiškinimo aprašymui, nereiškia, jog ginčijamas sprendimas neatitinka jam keliamų proceso įstatymo reikalavimų ir kad dėl to buvo neteisingai išspręsta byla.

29Apeliantas kvestionuoja teismo byloje esančiais inventorinės bylos planais nustatytą aplinkybę, kad ginčo patalpos yra po pirmuoju namo aukštu pusrūsyje, cokoliniame aukšte, ir, remdamasis ginčo gyvenamojo namo ( - ) 7, 8, 10, 22 butų aukštingumą 1980 metais nustačiusiais dokumentais (t. 1, b. l. 101-107; 112-118), teigia, kad ginčo patalpos yra namo rūsyje. Tuo pačiu apeliantas pripažįsta nesant reikšmingu, kaip namo dalis, kurioje yra ginčo patalpos, bus vadinama – rūsiu ar pusrūsiu. Kad ginčo patalpos yra gyvenamojo namo pusrūsyje, teismas sprendė iš namo inventorinėje byloje esančių 1948 m. kovo 15 d. ir 1990 m. gegužės 10 d. sudarytų šios namo dalies planų (t. 1, b. l. 45, 54). Tokie duomenys užfiksuoti ir kituose pastato kadastro ir registro bylos dokumentuose (t. 1, b. l. 63-64, 86-87). Siekdamas paneigti ieškovo poziciją pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu ir laikė labiau tikėtina, jog butų aukštingumą ir namo dalį, kurioje jie yra, nustatę dokumentai buvo surašyti norint pagrįsti faktą, kad šios patalpos netinkamos gyventi, neatitinka gyvenamosioms patalpoms taikomų standartų, idant gyventojams būtų suteikti tinkamesni butai. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos proceso įstatymo normose - CPK 185 straipsnyje. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą nurodęs, kad įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Taigi pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl namo dalies, kurioje yra ginčo patalpos, įvardijimo, turėjo teisę remtis tikėtinumo taisykle. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad toks įrodymų vertinimas yra negalimas, laikytini nepagrįstais.

30Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad daugiabučio gyvenamojo namo pusrūsyje esančios ginčo patalpos nėra bendro naudojimo namo priklausinys.

31Daiktinėje teisėje, atsižvelgiant į daikto galėjimą būti savarankišku teisinių santykiu objektu, skiriamos dvi daiktų rūšys: pagrindiniai ir antraeiliai daiktai. Pagrindiniai daiktai turi savarankišką paskirtį ir gali būti savarankiški teisinių santykių objektai (CK 4.12 str.). Antraeiliai daiktai yra tokie, kurie susiję su pagrindiniais daiktais: tik su pagrindiniais egzistuojantys, pagrindiniams daiktams priklausantys arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.13 str. 1 d.); civilinėje apyvartoje antraeiliai daiktai „seka“ paskui pagrindinius daiktus: antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Antraeiliai daiktai savo ruožtu pagal ryšio su pagrindiniu daiktu pobūdį skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius (CK 4.13 str. 2 d.). Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 str. 1 d.).

32Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė pagrindinio daikto priklausinį reglamentuojančios CK normos ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 379-oji daugiabučių namų savininkų bendrija v. A. J., J. J., J. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-197/2005, kurioje pateiktas CK normų, reglamentuojančių pagrindinių ir antraeilių daiktų santykį, aiškinimas, ir kurioje konstatuota, kad CK 4.19 straipsnio 1 dalies prasme daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpos pripažintinos visų namo butų priklausiniais. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo minėta kasacinio teismo nutartimi, nes ginčo patalpas pripažino individualaus naudojimo. Tuo tarpu apelianto nurodytoje byloje buvo nustatyta ginčijamų šiukšlių surinkimo, koridoriaus ir balkono patalpų bendro naudojimo paskirtis.

33Pagal teisinį reglamentavimą butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga (CK 4.82 str. 1 d.). Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja DNSBĮ 2 straipsnio 5 dalis, pagal kurios 3 punktą bendro naudojimo objektu yra bendrojo naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims.

34Iš esmės analogiškoje nagrinėjamai civilinei bylai kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino bendro naudojimo patalpų prasmę ir nurodė, kad priklausiniai nėra bendro naudojimo patalpos, kad pagrindinis bendro naudojimo patalpų ir priklausinių skirtumas yra tai, jog priklausinys yra individualaus naudojimo patalpa, o bendro naudojimo patalpa pagal savo paskirtį negali būti naudojama individualiai. Kasacinis teismas išaiškino, kad ta aplinkybė, jog bendro naudojimo objektas turi tarnavimo kitam daiktui elementų, nesudaro pagrindo vertinti tos patalpos kaip bendro naudojimo. Taip pat nurodė, kad namo, kaip pastato, pusrūsis yra viso pastato dalis ir ta prasme tarnauja pastatui kaip jo dalis, bet vien tai nesudaro pagrindo vertinti visų pusrūsio patalpų kaip bendro naudojimo. Pusrūsyje, kaip namo dalyje, gali būti izoliuotos patalpos, turinčios savarankišką paskirtį. Jeigu konkrečios patalpos, esančios pusrūsyje, yra pastatytos kaip savarankiškos, pvz., prekybos, amatų, verslo įstaigos veiklai, tarnybinių patalpų įrengimui, tai jos yra sukurtos veikti savarankiškai ir gali būti vertinamos kaip individualaus naudojimo pagal tą paskirtį patalpos, bet ne bendro naudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 119-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. VĮ Valstybės turto fondas, VĮ registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-84/2008). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo patalpų priskyrimo ir nepripažinęs jų bendro naudojimo patalpomis, rėmėsi šiuo teismo precedentu. Tai, kad apeliantas nesutinka su tokiu ginčo patalpų vertinimo pagrindimu, nesudaro pagrindo analizuojamą situaciją vertinti kitaip, nei nustatė pirmosios instancijos teismas.

35Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant klausimą dėl daugiabučio gyvenamojo namo patalpų perdavimo bendrijai valdyti ir naudoti, būtina nustatyti, ar šios patalpos yra bendro naudojimo, t. y. pagrindinio daikto – visų namo butų ir kitų patalpų – priklausinys, ar savarankiškas nuosavybės teisės objektas, o tokio nustatymo kriterijais yra ne konkretus faktinis patalpų naudojimas, o jų techninės savybės, paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 830-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Lazdynų būstas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-200/2007; 2008 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 119-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. VĮ Valstybės turto fondas, VĮ registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-84/2008). Šiuo atveju sprendžiama dėl patalpų, kaip visų namo butų ir kitų patalpų priklausinio, o ne namo, kaip pastato, priklausinio, statuso.

36Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ginčo patalpų priskyrimo prie bendro naudojimo lemiančių veiksnių. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad ikikarinės statybos be centrinio šildymo daugiabučiame gyvenamajame name iki jo 1986-1990 metais atlikto kapitalinio remonto dalį pusrūsyje buvusių patalpų anglių sandėliavimui naudojo butų gyventojai, kita dalis patalpų buvo skirta butams. Rekonstrukcijos metu name buvo įvestas centrinis šildymas, šilumos mazgas įrengtas kitame namo korpuse ir abu korpusai buvo šildomi iš vieno šiluminio mazgo. Po namo kapitalinio remonto pusrūsyje buvo įrengtos įstaigos paskirties patalpos (priėmimui, rūšiavimui, sandėliavimui, taros ir kt. tikslui skirti kabinetai, dušas, tualetas) ir Vilniaus miesto savivaldybės sprendimais perduotos sandėliavimui ir prekybai panaudos pagrindais Vilniaus gėlininkų susivienijimui, kuris iki tol naudojosi pusrūsyje buvusiu butu (t. 1, b. l. 67, 89, 119, 133-137, 193-195). Po namo rekonstrukcijos butų privatizavimo metu ir iki šiol butų gyventojai nesinaudojo ir nesinaudoja ginčo pusrūsio patalpomis, jiems sandėliavimui skirtos antrojo korpuso patalpos. Ginčo patalpos nuosavybės teise priklausė ir priklauso valstybei, į jas įregistruotos VĮ Valstybės turto fondo patikėjimo teisės, patalpomis pagal valstybės institucijų sprendimus panaudos pagrindais šiuo metu naudojasi trečiasis asmuo labdaros fondas „Ekklesia“. Įėjimas į rūsio patalpas iš kiemo pusės buvo suprojektuotas ir padarytas namo kapitalinio remonto metu, tai liudija statinio pusrūsio patalpų planas, sudarytas 1999 m. gegužės 10 d. (t. 1, b. l. 54). Tai, kad seniausiame namo pusrūsio plane tokio įėjimo nebuvo, nereiškia, kad vėliau pastato kapitalinio remonto metu pusrūsio patalpos negalėjo būti įrengtos individualiam naudojimui. Argumentai dėl ginčo patalpų aukštingumo šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes apeliantas neteikė jokių argumentų, kad pusrūsio patalpose negali būti individualiam naudojimui skirtos negyvenamosios patalpos. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo patalpose yra šilumos ir karšto vandens tiekimo trasų kanalai (t. 1, b. l. 119, 121). Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo patalpose esanti bendro naudojimo inžinerinė įranga nekliudo nustatyti atskirą ginčo patalpų paskirtį. Tokią išvadą teismas grindė DNSB 2 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatomis, pagal kurias bendra inžinerinė įranga, kaip bendro naudojimo objektas, gali būti įrengta gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose. Šilumos punkto įrengimas vienoje iš ginčo patalpų nagrinėjamu atveju nevertintinas, nes jis įrengtas ne 1986-1990 m. namo kapitalinio remonto metu įrengus centralizuotą šilumos tiekimą ginčo namui iš gretimame korpuse esančio šiluminio mazgo, o įsisteigus bendrijai, kuriai valdyti ir naudoti šios patalpos nebuvo perduotos, ir dėl to kilęs ginčas sprendžiamas teisme. Dėl bendrijos ir ginčo patalpų patikėtinio ir naudotojo kilusių nesutarimų apsunkintas ginčo patalpose esančios inžinerinės įrangos administravimas ir priežiūra, ką liudija A. J. parodymai, negali nulemti šių patalpų funkcinio ryšio su daugiabučio namo ir kitų patalpų eksploatavimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šie klausimai spręstini remiantis CK 4.81-4.83 straipsnių nuostatomis. Pusrūsyje esančių ginčo patalpų paskirtis (įstaigos) yra užfiksuota namo kadastro ir registro dokumentų byloje techniniuose duomenyse (t. 1, b. l. 67, 89), todėl liudytojos I. D. parodymai dėl rūsio, kaip pastato dalies, paskirties namo statybos metu oficialiais įrodymais nustatytų aplinkybių paneigti negali (CPK 197 str. 2 d.).

37Įvertinus išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčo patalpų priskyrimą lemiančių kriterijų aspektu ir pagrįstai nustatė, kad ginčo patalpos yra individualaus naudojimo ir nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl negali būti priskirtos prie visų namo butų bendro naudojimo patalpų, nėra bendrijos narių bendrosios dalinės nuosavybės objektas ir negali būti perduotos bendrijai. Šių teismo išvadų nepaneigia apelianto nurodytas LR Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu N. 852 patvirtintos Namo perdavimo bendrijai tvarkos 2.1.1 punktas, kuriame kalbama apie bendrijai perduodamas bendro naudojimo patalpas, kuriose yra įrengti gyvenamojo namo eksploatavimui ir techninei priežiūrai būtini mechanizmai, įrengimai bei prietaisai ir kurių paskirtis (naudojimas) pažymėta namo techninės apskaitos byloje ar kituose namo statybos, konstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose. Ieškovo įsteigimo ir turto jai perdavimo metu nurodytas teisės aktas negaliojo. Kita vertus, ieškovas nepateikė ir nenurodė techninio dokumento, kuriame būtų pažymėta apie po namo kapitalinio remonto ginčo patalpose teisėtai įrengtų mechanizmų, įrengimų bei prietaisų būtinumą namo eksploatavimui ir techninei priežiūrai. Teismui pagrįstai konstatavus, kad ginčo patalpos yra savarankiškos, individualaus naudojimo, todėl pagal bendrijos įkūrimo ir šiuo metu galiojančios LR Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 125 patvirtintos daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarkos 1.1.3 punktą negali būti perduotos bendrijai, nes nuosavybės teise priklauso valstybei.

38Apeliantas ginčija teismo išvadą, kad butų privatizavimo metu namo butų gyventojai rūsio patalpų neprivatizavo. Byloje esančiose butų privatizavimo sutartyse nurodyta, kad dalis butų privatizuota su rūsiais, kurie nėra identifikuoti (t. 2, 101, 110-138; t. 3, b. l.80-88). Šalys neginčija, kad iki butų privatizavimo ir po to namo gyventojai jame esančiomis ginčo pusrūsio patalpomis nesinaudojo, sandėliavimui jiems buvo skirtos patalpos antrame korpuse, kuriomis jie ir naudojasi; kad ginčo patalpomis naudojosi ir naudojasi juridiniai asmenys, jas panaudai gavę iš patalpų savininko – valstybės. Teismas konstatavo, kad privatizavimo metu gyventojai už pusrūsio patalpas nemokėjo ir jų neišpirko. Tai patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateikti ginčo namo butų įkainojimo aktai (t. 3, b. l. 97-105), iš kurių matyti, kad namo pusrūsyje esančių ginčo patalpų vertė į butų privatizavimo kainą nebuvo įskaičiuota. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ginčo patalpos po namo kapitalinio remonto buvo valstybės pastatytos kaip savarankiškos, todėl jos pagal savo paskirtį nėra nei atskirų, nei visų namo butų priklausinys ir dėl to privatizavimo procese netapo nei atskirų butų savininkų nuosavybe, nei visų namo bendraturčių bendrąja daline nuosavybe. Tokiu atveju ginčo patalpos lieka viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje, jos gali būti savarankišku nuosavybės teisių objektu ir įstatymų pagrindu perleistos kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 830-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Lazdynų būstas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-200/2007). Tokiu būdu trečiame apeliacinio skundo skyriuje nurodytas daugiabučio gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpų, priklausančių visų namo butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, valdymo ir perdavimo bendrijai teisinis reglamentavimas aptariamam klausimui netaikytinas, nes teismas pripažino ginčo patalpas ne bendro, o savarankiško naudojimo.

39Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai pripažino Vilniaus miesto 3-o apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 30 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje 2/5-241/2000, nustatytus faktus prijudiciniais nagrinėjamai bylai, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ išdėstytų išaiškinimų, pripažintini iš dalies pagrįstais.

40Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais tik tada, kai joje dalyvavo tie patys asmenys ir nustatyti faktai toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje A. K. v. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-77/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2008 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Vakario transportas“ v. UAB „SEB VB Lizingas“, bylos Nr. 3K-3-125/2009, kt.). Civilinėje byloje, kurioje nustatytus faktus teismas pripažino prejudiciniais, nei ieškovas, nei daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkai nedalyvavo. Šioje byloje, kaip ir nagrinėjamoje byloje, buvo sprendžiama dėl 1999 m. vasario 11 d. perdavimo ir priėmimo akto, kuriuo ginčo patalpas Vilniaus m. savivaldybė perdavė valstybės turto patikėtiniui VĮ Valstybės turto fondui, teisėtumo. Šioje byloje buvo sprendžiama apie ginčo aktu perduotų patalpų savininką, tačiau nebuvo sprendžiama apie jų priskyrimą prie bendro ar individualaus naudojimo patalpų. Tuo tarpu šis klausimas yra įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje byloje, kurioje taip pat nustatinėjamos aplinkybės, susijusios su ginčo patalpų nuosavybės teisių pobūdžiu. Taigi ankstesnėje byloje įrodinėjimo dalyko dalimi buvo aplinkybės, reikšmingos nagrinėjamai bylai, tačiau prejudicijos taikymas, kolegijos nuomone, analizuojamu atveju negalimas, nes abiejų bylų šalys ne tos pačios. Skundo argumentai, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime suformuluotų taisyklių, nėra nagrinėjimo dalykas, nes Senato nutarimai yra metodinė medžiaga, tuo tarpu teisės aiškinimo ir taikymo praktika formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konkrečiose bylose priimtose nutartyse (CPK 4 str.).

41Ginčijamas turto perdavimo-priėmimo aktas buvo priimtas vadovaujantis LR Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu Nr. 1005, kuris nustatė, kad valstybės valdžios ir valdymo institucijos ir savivaldybės perduoda VĮ Valstybės turto fondui valstybei nuosavybės teise priklausantį ir patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą, kuris nepriskirtas savivaldybių nuosavybėn ir nenaudojamas valstybės valdžios ir valdymo institucijų arba savivaldybių funkcijoms vykdyti. Pirmosios instancijos teismas, nors ir taikė prejudiciją, tačiau vis tiek tyrė ir vertino nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, iš kurių pagrįstai spręsta apie teisėtą ginčo patalpų priklausymą valstybei nuosavybės teise.

42Kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialines teisės normas ir suformuotą teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Netinkamas CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymas negali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisingą sprendimą.

43Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

44Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovas Daugiabučio namo Šaltinių g. 7 pirmojo korpuso savininkų bendrija... 4. Ieškovas nurodė, kad Daugiabučio namo Šaltinių g. 7 pirmojo korpuso... 5. Kadangi 226/1000 pastogės dalys valstybei atiteko kaip daugiabučio namo... 6. Atsakovas VĮ Valstybės turto fondas (toliau – VĮ VTF) atsiliepimu į... 7. Ieškovo reikalavimas dėl neįrengtos namo pastogės perdavimo jo nuosavybėn... 8. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b. l.... 9. Kalbėdamas apie pusrūsio priskyrimą prie bendro naudojimo patalpų,... 10. Dėl antrojo reikalavimo Vilniaus m. savivaldybė pabrėžė, kad... 11. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į ieškinį (t.... 12. Tretysis asmuo Daugiabučio namo savininkų bendrija Šaltinių 7, Vilniuje... 13. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 26 d. sprendimu (t. 2, b. l.... 14. Ieškovas Daugiabučio namo Šaltinių g. 7 pirmojo korpuso savininkų bendrija... 15. 1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad daugiabučio namo... 16. 2. Neteisinga pirmosios instancijos teismo išvada dėl sprendimo, priimto... 17. 3. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad namo gyventojai butų... 18. 4. Dėl ydingo pirmosios instancijos teismo sprendimo daugiabučio namo... 19. 5. Pirmosios instancijos teismas ne vertino byloje esančius įrodymus ir jais... 20. Atsakovas VĮ VTF atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 179-183)... 21. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į apeliacinį... 22. Apeliacinis skundas atmestinas.... 23. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas... 24. Byloje nustatyta, kad pagal Butų privatizavimo įstatymą daugiabučio... 25. Bendrija ginčija 1999 m. vasario 11 d. perdavimo ir priėmimo aktą, kuriuo,... 26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė,... 27. Nagrinėjamu atveju spręstina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 28. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismo... 29. Apeliantas kvestionuoja teismo byloje esančiais inventorinės bylos planais... 30. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad daugiabučio gyvenamojo namo... 31. Daiktinėje teisėje, atsižvelgiant į daikto galėjimą būti savarankišku... 32. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė... 33. Pagal teisinį reglamentavimą butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios... 34. Iš esmės analogiškoje nagrinėjamai civilinei bylai kasacine tvarka... 35. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija, kad teismų praktikoje... 36. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios... 37. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos... 38. Apeliantas ginčija teismo išvadą, kad butų privatizavimo metu namo butų... 39. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK... 40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą... 41. Ginčijamas turto perdavimo-priėmimo aktas buvo priimtas vadovaujantis LR... 42. Kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir... 43. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 44. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti...