Byla A-552-2084-13
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Naujamiesčio būstas“ dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas AB ,,Lietuvos draudimas“ (toliau – ir Bendrovė) skundu (b. l. 1?3, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 12 944,07 Lt sumą; priteisti pareiškėjui iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5Bendrovė paaiškino, kad 2008 m. balandžio 25 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Omnibetas“ buvo sudaryta transporto priemonių (KASKO) draudimo sutartis, kuria buvo apdraustas automobilis SAAB. 2008 m. rugpjūčio 5 d. Vilniuje, ( - ) namo kieme, ant minėto automobilio užvirto medis. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykio metu buvo apgadinta drausta transporto priemonė, remdamasis 2008 m. rugpjūčio 5 d. transporto priemonių techninės apžiūros aktu bei papildomu aktu, 2008 m. rugpjūčio 11 d. UAB „Žaibo ratas“ žalos įvertinimo aktu, 2008 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaita faktūra, pareiškėjas žalą patyrusiam UAB „Omnibetas“ išmokėjo 12 944,07 Lt draudimo išmoką. Bendrovė rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punktu, Lietuvos Respublikos želdinių įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad atsakovas, būdamas atsakingas už miesto želdinių priežiūros organizavimą ir vykdymą, privalėjo užtikrinti, kad minėtoje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Pareiškėjas darė išvadą, kad Administracija neveikė taip kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai šiuo atveju pasireiškė tuo, kad Administracija nepakankamai kontroliavo savivaldybės teritorijoje esančių želdinių būklę, dėl ko buvo padaryta žala. Pareiškėjas rėmėsi CK 6.1015 straipsniu ir darė išvadą, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos teisės normos, reglamentuojančios prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovui dėl žalos atlyginimo buvo išsiųsta pretenzija, tačiau atsakovas į ją neatsakė ir pareiškėjo patirtos žalos neatlygino.

6Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą (b. l. 24?32, I t.) prašė skundą atmesti.

7Atsakovas pabrėžė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas reikalavimą kildina iš subrogacijos, jis laikytinas praleidusiu sutrumpintą CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą senaties terminą, skaičiuotiną nuo žalos išmokėjimo dienos. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nėra visų būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kadangi pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų. Atsakovas pabrėžė, kad Administracijos pareiga rūpintis miesto želdiniais nėra bendro pobūdžio pareiga elgtis rūpestingai. Atsakovas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 16 punktu, Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsniu ir darė išvadą, jog nurodytos teisės normos nenumato Administracijos pareigos rūpintis kiekvienu jos teritorijoje augančiu medžiu. Atsakovas rėmėsi aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. Dl-87 patvirtinto Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 punktu ir teigė kad pagal šį aprašą medžiai mieste yra pertvarkomi esant nustatytos formos leidimui, kurio išdavimas suponuoja pareigą pateikti prašymą. Atsakovas pabrėžė, kad Administracijos Aplinkos apsaugos skyrius prieš įvykstant minėtam įvykiui nebuvo gavęs prašymo išduoti leidimą nukirsti medį arba nugenėti visus medžius. Atsakovas rėmėsi Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir darė išvadą, jog tiesioginė pareiga pertvarkyti ir prižiūrėti želdynus savivaldybei tenka tik įstatymo apibrėžtose vietose, be to, šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 13 punktas sukonkretina savivaldybės pareigą želdinių priežiūros srityje, kai sprendžiamas želdynų priežiūros klausimas ne savivaldybei priskirtoje teritorijoje, nustatydamas atitinkamas teises ir pareigas želdynų ir želdynų valdytojams bei savininkams. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal įstatymo nuostatas, adresu ( - ), Vilniuje, esančių namų gyventojai yra laikytini šiems namams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo valdytojais, o valdytojams įstatymas numato tam tikras pareigas. Atsakovas pažymėjo, kad pastatams, esantiems ( - ), Vilniuje, eksploatuoti reikalingos žemės sklypo ribos nustatytos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 1-283, todėl, atsakovo manymu, namo gyventojams tenka pareiga tinkamai prižiūrėti šį žemės sklypą kartu su jame esančiais želdiniais. Savo poziciją atsakovas taip pat grindė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.14 punktu ir pabrėžė, kad įvykio metu Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-41 pastatų ( - ), Vilniuje, administratoriumi buvo paskirtas UAB „Naujamiesčio būstas“. Atsakovas darė išvadą, kad vienareikšmiškai medžių priežiūros funkcija negali būti laikoma išimtinai priskiriama savivaldybei, nes tai yra ir namo gyventojų interesus įgyvendinančios daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administratoriaus funkcionavimo tikslas, taip pat ir žemės sklypo valdytojų pareiga prižiūrėti naudojamą žemės sklypą bei jame esančius želdynus taip, kad nepadarytų kitam asmeniui žalos. Dėl žalos, kaip atsakomybės sąlygos, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas išmokėjo 12 944,07 Lt draudimo sumą, tačiau nėra pagrindžiama, kad būtent tokio dydžio žalą pareiškėjas patyrė dėl tiesioginių Administracijos neteisėtų veiksmų. Atsakovas nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 4 d. medis lūžo dėl stipraus gūsingo vėjo škvalo metu, todėl negali būti konstatuojamas priežastinis ryšys tarp Administracijos neveikimo ir pareiškėjui atsiradusių nuostolių. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra nuotraukų, kuriose būtų užfiksuota ir įrodyta, kad būtent medžio užgriuvimas padarė tokią žalą, kuri grindžiama pareiškėjo pateikta sąskaita faktūra. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo draudimo taisyklėse nurodyta, jog užgriuvus medžiui į įvykio vietą būtina kviesti policiją, tačiau pareiškėjo pateiktas policijos raštas nepatvirtina, kad policijos pareigūnai būtų vykę į įvykio vietą ir nustatę, jog automobilis apgadintas būtent medžio. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi byloje Nr. 3K-3-539/2006 ir darė išvadą, kad atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus laikytina, jog medis lūžo dėl stipraus vėjo škvalo metu, todėl priežastinis ryšys tarp Administracijos neveikimo ir pareiškėjui atsiradusių nuostolių negali būti konstatuotas. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo prašyme išmokėti draudimo išmoką įvykio aprašyme UAB „Omnibetas“ nurodė, kad medis atrodė žalias, t. y. sveikas, žaliuojantis medis, o nupjovus medį paaiškėjo, kad iš vidaus jis buvo išpuvęs, todėl darė išvadą, kad neįmanoma nustatyti žvelgiant iš išorės, jog medžio būklė avarinė ir jį reikia skubiai nupjauti. Atsakovas rėmėsi CK 6.253 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad kilusio škvalo, kurio metu pūtė 17 m / s stiprumo vėjas, tą dieną, kai nulūžo medis, gūsiai atitinka visas nenugalimos jėgos sąlygas, todėl darė išvadą, kad šiuo atveju sveikas medis nulūžo dėl stipraus gūsingo vėjo škvalo metu, t. y. nenugalimos jėgos, todėl nėra pagrindo nustatyti Administracijos atsakomybę. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog transporto priemonė stovėjo tam skirtoje ir leistinoje vietoje (automobilio statymas neleistinoje vietoje galėjo sąlygoti žalos atsiradimą). Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nesilaikė bendros pareigos elgtis atsargiai, protingai ir rūpestingai, nes kilus škvalui ir stipriam vėjui turėjo pasirūpinti, kad automobilis nebūtų laikomas po medžiu (kitu atveju pagal CK 6.253 str. 5 d. tai bus nukentėjusio asmens rizikos prisiėmimas). Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepagrindė, kuo remiantis prašė priteisti iš Administracijos būtent 6 procentų dydžio procesines palūkanas, be to, padidintų procesinių palūkanų skaičiavimas, kai atsakovu yra valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga, prieštarauja ir Lietuvos teismų formuojamai praktikai.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Naujamiesčio būstas“ atsiliepimu į skundą (b. l. 121?124, I t.) prašė skundą tenkinti.

9Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad nei įvykio metu 2008 m. rugpjūčio 5 d., nei šiuo metu galiojantis bendrosios dalinės nuosavybės priežiūros klausimus reglamentuojantis teisinis reguliavimas nenumatė, jog administratorius privalėtų tikrinti ir šalia administruojamo namo esančių, bet administruojamo turto bendraturčiams nepriklausančių medžių ar kitų želdinių būklę, vykdytų jų priežiūrą. UAB „Naujamiesčio būstas“ teigė, kad administravimo veiklą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos numato, jog administratorius turi pareigą įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra, tačiau neturi pagrindo ir negali vykdyti kitų į namo bendrosios dalinės nuosavybės administratoriaus atsakomybės ribas nepatenkančių pareigų. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, žemės sklypo, kuriame augo medis, priežiūrą turėjo organizuoti Administracija. UAB „Naujamiesčio būstas“ pažymėjo, jog spręsdamas atsakomybės klausimą teismas turi įvertinti nukentėjusio asmens veiksmus, kuris galimai nebuvo atitinkamai rūpestingas, palikdamas automobilį po medžiu, kuris akivaizdžiai kelia grėsmę jo turtui.

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu (b. l. 60?61, II t.) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68?71, II t.) prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 30 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2012 ir pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundas atsakovui grindžiamas ne draudimo sutartimi, o neteisėtu turto sugadinimu dėl atsakovo, kaip atsakingo už miesto želdinių priežiūros organizavimą ir vykdymą asmens, neveikimo, t. y. reikalavimas kyla deliktinės, o ne sutartinės atsakomybės pagrindu. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog vien ta aplinkybė, kad reikalavimas pateiktas draudiko, savaime nekeičia santykių, iš kurių šis reikalavimas grindžiamas, prigimties. Subrogacijos atveju turto draudikas perima draudėjo, t. y. nukentėjusio asmens, teises į žalos atlyginimą tiek specialiosios (CK 6.1015 str.), tiek ir bendrosios (CK 6.101 str. 4 d. 4 p.) normų pagrindu. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 str. 2 d.). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2007, 2006 m. rugpjūčio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2006 ir darė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai konstatavęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi su reikalavimu, kylančiu iš draudimo santykių, ir atitinkamai pritaikęs vienerių metų ieškinio senaties terminą, nukrypo nuo teismų formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos tokios kategorijos bylose, kadangi pareiškėjo reikalavimas kyla iš deliktinės atsakomybės už padarytą žalą atlyginimo, todėl jam taikomas trijų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėjas apie žalą sužinojo ne anksčiau kaip 2008 m. rugpjūčio 5 d., o skundą teismui pateikė 2011 m. rugpjūčio 2 d., todėl konstatavo, kad pareiškėjas nepraleido šiam santykiui tarp jo ir atsakovo taikomo sutrumpinto trejų metų senaties termino, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo bylą nagrinėti iš esmės ir pasisakyti dėl atsakovo atsakomybės sąlygų, tačiau to nedarė.

16III.

17Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė AB „Lietuvos draudimas“ iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 12 944,07 Lt žalos atlyginimo, likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18Teismas netenkino atsakovo atstovės prašymo kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, nes naujesnėje šios teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje 2012 m. liepos 2 d., konstatuota, jog tokio pobūdžio bylos yra teismingos administraciniam teismui, be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 30 d. nutartimi šią bylą nagrinėti grąžino Vilniaus apygardos administraciniam teismui, taip pat analogiška savo aplinkybėmis byla neseniai išnagrinėta Lietuvos vyriausiojo administraciniame teisme (2013 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-406/2013).

19Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2227/2012, 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009, 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1355/2010 ir konstatavo, kad šioje administracinėje byloje būtina įvertinti, ar Vilniaus miesto savivaldybė, jos institucijos ar pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ar neveikimą, ar būtent šiais veiksmais buvo padaryta žala minėtajam automobiliui. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-406/2013 ir nesutiko su atsakovo pozicija, kad jis nėra atsakingas dėl nuvirtusio medžio priežiūros.

20Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012, nustatė, kad nulūžęs medis, kuris apgadino automobilį, augo žemėje, nepriklausančioje privatiems asmenims, todėl darė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybė (atitinkamos jos institucijos) buvo atsakinga už medžio, augusio kieme ( - ), Vilniuje, priežiūros organizavimą. Teismas vadovavosi aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1, 3, 44 punktais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–932/2011 ir darė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama jos teritorijoje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad paminėtoje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.

21Kadangi teismo posėdyje dalyvavęs specialistas paaiškino, jog ginčo medį buvo būtina šalinti, teismas konstatavo, jog atsakovo atsakingi darbuotojai nebuvo pakankamai atidūs bei rūpestingi vykdydami saugotinų medžių būklės stebėseną ir priežiūrą. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, t. y. ji pasielgė neteisėtai.

22Teismas nustatė, kad įvykio metu pūtė tik iki 7 m / s vėjas (vidutinio stiprumo), todėl, teismo vertinimu, aplinkybės, kad medis lūžo dėl pašalinės jėgos – vėjo, neįrodytos, be to, atsakovui neatlikus tų veiksmų, kuriuos jis pagal teisės aktus privalėjo atlikti, jo atsakomybė nebūtų pašalinta, nes vėjas galimai buvo tik papildomas veiksnys, sąlygojęs medžio nuvirtimą būtent įvykio dieną.

23Teismas nurodė, kad Žalos įvertinimo aktas, PVM sąskaita-faktūra įrodo, jog pareiškėjas patyrė tikrai ne mažesnę negu 12 994,07 Lt žalą, be to, 2008 m. spalio 15 d. dėl didesnės sumos buvo pateikta pretenzija.

24Teismas atmetė atsakovo abejones dėl transporto valdytojo galimos kaltės, kadangi byloje nėra duomenų, jog automobilis buvo laikomas pažeidžiant Kelių eismo taisyklių nuostatas, nes toks pažeidimas, kaip viešosios teisės pažeidimas, yra tik tuomet, kai yra formalus procesinis dokumentas, nustatantis kaltininką.

25Teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl 6 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo, kadangi CK 6.210 straipsnio 2 dalis susijusi su sutartiniais santykiais, o nagrinėjama administracinė byla argumentuojama deliktinės civilinės atsakomybės instituto nuostatomis, be to, Vilniaus miesto savivaldybė nėra privatus asmuo.

26Kadangi pareiškėjas kartu su skundu nepateikė prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, teismas išlaidų atlyginimo klausimo nesprendė.

27IV.

28Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 119-126, II t.) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

29Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai atmetė prašymą kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją, nes kiekvienu konkrečiu atveju galima nevienoda šios kolegijos išvada, kadangi skiriasi faktinės bylų aplinkybės, be to, šios bylos faktinės aplinkybės atitinka Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 7 d. nutartyje svarstytas aplinkybes. Atsakovo manymu, šioje byloje svarstytinas ir namo gyventojų bei namo administratoriaus atsakomybės klausimas. Atsakovas remiasi CK 6.271 straipsniu ir pabrėžia, kad tik nustačius visas tris sąlygas savivaldybės civilinei atsakomybei kilti, atsiranda prielaidos nuostolių atlyginimui. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo Vilniaus miesto savivaldybės veiksmuose. Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai suabsoliutino savivaldybės pareigą želdinių priežiūros srityje iki absoliučios pareigos prižiūrėti kiekvieną medį. Atsakovas remiasi Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 16 punktu, Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsniu ir daro išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybei nėra numatyta pareiga rūpintis kiekvienu jos teritorijoje augančiu medžiu, nes priešingu atveju vien tik medžio augimas konkrečios savivaldybės teritorijoje būtų pagrindas atsirasti bendro pobūdžio savivaldybės pareigai prižiūrėti tokį medį bei liktų neįvertintos žemės sklypo valdytojų pareigos jų valdomo žemės sklypo atžvilgiu. Atsakovas remiasi Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2, 13 punktais, 2 straipsnio 32 punktu, 15, 3 straipsniais ir daro išvadą, kad atsakovo pareiga prižiūrėti želdynus nėra bendro pobūdžio pareiga rūpintis kiekvienu savivaldybės teritorijoje augančiu medžiu. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 1-283 pastatams, esantiems ( - ), Vilniuje, nustatytos eksploatuoti reikalingos žemės sklypo ribos, todėl daro išvadą, kad ne atsakovui, o pastatų gyventojams, kaip faktiniams pastatams priskirto žemės sklypo naudotojams, tenka pareiga tinkamai prižiūrėti šį žemės sklypą kartu su jame esančiais želdiniais. Atsakovas vadovaujasi Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 4 punktu ir pabrėžia, kad įvykio metu UAB „Naujamiesčio būstas“ buvo paskirtas pastatų ( - ), Vilniuje, administratoriumi, todėl privalėjo organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų techninę priežiūrą, avarijų lokalizavimą ir likvidavimą, namui priskirto žemės sklypo priežiūrą. Atsakovas atkreipia dėmesį į Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 7 d. nutartį ir daro išvadą, kad teismas privalėjo svarstyti butų, esančių ( - ), Vilniuje, ir juos administruojančio UAB „Naujamiesčio būstas“, kaip faktinių žemės sklypo valdytojų, atsakomybę. Atsakovas nurodo, kad medžiai mieste pertvarkomi esant nustatytos formos leidimui, todėl daro išvadą, kad leidimų išdavimui yra pareiga pateikti prašymą, tačiau jokių prašymų dėl žalą lėmusio medžio genėjimo ar kirtimo savivaldybė iki įvykio nebuvo gavusi, todėl neturėjo objektyvios galimybės įtarti ir žalą lėmusį medį galėjus turėti puvinį viduje. Atsakovo manymu, specialistas neturėjo realios galimybės įvertinti medžio būklės, nes įvykis įvyko 2008 metais, o iš pateiktų nuotraukų specialistas tik spėjo, kad didžioji medžio kamieno dalis buvo išpuvusi ir kad yra tik tikėtina, jog medžio būklė buvo avarinė ir jį reikėjo šalinti, todėl tokia specialisto išvada vertintina tik kaip nuomonė, o ne patvirtinta išvada. Atsakovo manymu, pareiškėjo pateikti įrodymai nepagrindžia nurodyto žalos atsiradimo dėl tariamai neteisėtų atsakomų veiksmų (neveikimo), be to, dėl įrodymų nepakankamumo, kritiškai vertina žalos dydį. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-669/2010 ir pažymi, kad pareiškėjas neįrodė tiesioginio atsakovo neveikimo ir atsiradusios žalos ryšio. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad medis ant automobilio užkrito 2008 m. rugpjūčio 4 d., kai pūtė labai stiprus, 17 m / s vėjas, todėl, remdamasis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi, daro išvadą, kad sveikas medis, augęs ( - ), Vilniuje, nulūžo dėl stipraus gūsingo vėjo škvalo metu, t. y. nenugalimos jėgos, todėl nebuvo pagrindo nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybės. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog vieta, kur ant automobilio užvirto medis, pažymėta geltona linija, kuri reiškia, kad statyti automobilius tokioje vietoje draudžiama, todėl, atsakovo manymu, paties nukentėjusiojo veiksmai galėjo sąlygoti žalos atsiradimą. Atsakovas pažymi, kad kilus škvalui ir stipriam vėjui nukentėjusysis turėjo pasirūpinti, kad automobilis nebūtų laikomas po medžiu.

30Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 130-133, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

31Pareiškėjas vadovaujasi Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2, 3 dalimis, 6 straipsnio 7 dalies 7 punktu, Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, 32 straipsnio 2 dalies 17 punktu, Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių 1, 3, 44 punktais ir daro išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama jos teritorijoje esančių želdynų ir želdinių priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad daugiabučio namo kieme augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui, tačiau savo pareigos neįvykdė. Pareiškėjo manymu, byloje esantys įrodymai yra pakankami žalai pagrįsti. Pareiškėjo teigimu, atsakovo neveikimas lėmė, jog medis nuvirto ir apgadino automobilį. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsniu ir nurodo, kad nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nėra priskirtas prie dokumentų, kuriuose nustatomos aplinkybės laikomos neįrodinėtinomis. Pareiškėjas nurodo, kad įvykis įvyko 2008 m. rugpjūčio 5 d., esant vėjo greičiui tik iki 7 m / s, tačiau net vėjo greičiui siekus 17 m / s, tai, pareiškėjo manymu, nešalintų atsakovo atsakomybės. Pareiškėjo teigimu, specialisto paaiškinimai teismo posėdyje negali būti laikomi tik nuomone, kadangi paaiškinimai buvo duoti tinkamą kvalifikaciją nustatyti medžio būklę turinčio asmens. Pareiškėjas pažymi, kad nėra pagrįstų įrodymų, jog automobilis stovėjo neleistinoje vietoje, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pareiškėjo teigimu, bortelį geltona spalva galėjo nudažyti patys gyventojai, nėra pateikta duomenų, kad toks kelio ženklinimas buvo suderintas su kelių policija, teritorijoje nebuvo geltonos ištisinės juostos, atitinkančios Kelių eismo taisyklių reikalavimus.

32Teisėjų kolegija

konstatuoja:

33V.

34Apeliacinis skundas atmestinas.

35Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose.

36Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl atsakovo prašymo kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją. Apygardos administracinis teismas teisingai atkreipė dėmesį į vėliau nei atsakovo akcentuojama priimtą Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. nutartį (priimtą administracinėje byloje, kuri faktinėmis aplinkybėmis iš esmės yra analogiška nagrinėjamajai), kurioje suformuota praktika, kad tokio pobūdžio bylos yra teismingos administraciniam, o ne bendrosios kompetencijos teismui. Atsakovo apeliacinio skundo argumentas dėl kreipimosi į Specialiąją teisėjų kolegiją bylos rūšiniam teismingumui nustatyti būtinybės atmestinas kaip nepagrįstas.

37Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios subrogacijos pagrindu (Civilinio kodekso 6.1015 str.), priteisimo. CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją) 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).

38CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnyje nustatyta valdžios institucijų atsakomybė už jų neteisėtais veiksmais padarytą žalą yra viena iš deliktinės civilinės atsakomybės rūšių, kurios pagrindinė funkcija – kompensavimas nukentėjusiojo nuostolių, siekiant grąžinti jį į ankstesnę, iki žalos atsiradimo buvusią padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2013). CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokių elgesio standartų, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, taikoma ir viešajai civilinei atsakomybei, kurios subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė ar savivaldybė. Šis atsakomybės subjekto išskirtinumas lemia jos taikymo griežtumą, t. y. viešajai atsakomybei nustatyti reikalingos tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimas (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirta žala ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1979/2013, 2013 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-406/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2009; 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010). Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010).

39Pažymėtina, kad nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–1485/2009).

40Neteisėti veiksmai – tai valdžios institucijos ar jos darbuotojų veikimas, neveikimas, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, jeigu valdžios institucijos ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 3, 4 dalys). Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

41Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos, kurios atsako už šio įstatymo joms priskirtų funkcijų vykdymą. Savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas yra priskirtoji savivaldybių funkcija (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi žalos padarymo metu) 7 str. 12 p.). Pagal Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 16 punktą želdinių priežiūra priskirta seniūnijų, kaip savivaldybės administracijos struktūrinių teritorinių padalinių, funkcijoms. Šias funkcijas želdynų priežiūros srityje detalizuoja Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas, kurio 10 straipsnio 1 dalyje konkrečiai išvardintos savivaldybėms priskirtos pareigos želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir kūrimo srityje. Pastarojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines), vykdo savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių būklės, želdynų kūrimo, naujų želdinių veisimo vidaus kontrolę (8 punktas), sprendžia medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus (12 punktas), išduoda leidimus saugotinų medžių ir krūmų kirtimui ar kitokiam pašalinimui, genėjimui, persodinimui ar kitiems želdynų ir želdinių tvarkymo darbams (13 punktas). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Želdynų įstatymo 18 str. 1 d.). Pagal Želdynų įstatymo 18 straipsnio 2 dalį želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos.

42Vykdydamos medžių ir krūmų priežiūros darbus, savivaldybės privalo vadovautis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintomis Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklėmis (Taisyklių 3 p.). Taisyklių 1 punkte nurodyta, kad medžių ir krūmų priežiūra, be kitų darbų, apima medžių ir krūmų genėjimą, o 43 punkte nustatyta pareiga šalinti vėjo ir sniego nulaužtus, aplaužytus, pavojingai palinkusius, pavojų praeiviams ir pastatams keliančius, baigiančius džiūti stiebus ir šakas. Savivaldybėms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Taisyklių 44 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62–932/2011). Taigi savivaldybės teritorijoje augančių medžių priežiūra yra savivaldybių funkcija, kurios įgyvendinimas detaliai reglamentuotas teisės aktų, todėl Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentas, jog įstatymuose neįtvirtinta jos pareiga rūpintis kiekvienu savivaldybės teritorijoje augančiu medžiu bei teiginiai, kad nagrinėjamoje byloje nepagrįstai suabsoliutinta savivaldybės pareiga želdinių priežiūros srityje iki absoliučios pareigos prižiūrėti kiekvieną medį, esantį savivaldybės teritorijoje, yra klaidingi. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktų detaliai nustatyta, kokius veiksmus turi atlikti savivaldybės administracija, siekdama užtikrinti želdynų ir želdinių apsaugą bei tvarkymą. Tokia pareiga yra aiškiai reglamentuota ir už jos nevykdymą bei dėl to atsiradusią žalą, esant kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms, kyla civilinė atsakomybė. Pažymėtina, kad ir pačios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 1-1230 patvirtintų Vilniaus miesto želdynų ir želdinių apsaugos taisyklių 26 punkte nustatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, vykdantys medžių ir krūmų (išskyrus augančių privačioje žemėje) priežiūros darbus, vadovaujasi Aplinkos ministerijos patvirtintomis Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklėmis, o medžių ir krūmų priežiūra apima šios darbus: medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, taip pat genėjimą ir kitus priežiūros darbus.

43Atkreiptinas dėmesys, kad aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012 išaiškino, jog savivaldybės turi pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją), kad nežiūrint to, jog kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma. Be to, pažymėta, kad Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuota, jog savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs panašaus pobūdžio bylose, kad savivaldybė turi teisės aktų nustatytą pareigą prižiūrėti savivaldybės teritorijoje, ne privačioje žemėje, esančius medžius, o grėsmės aplinkiniams atveju – medį nukirsti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2012; 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2013; 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2013).

44Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad medis, kuris užvirto ir apgadino automobilį, yra želdinys, augęs Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, privatiems asmenims nepriklausančioje žemėje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybė (atitinkamos jos institucijos) buvo atsakinga už medžio, augusio kieme ( - ), Vilniuje, priežiūros organizavimą, ir priėjo pagrįstą išvadą, jog Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad ( - ), Vilniuje, augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.

45Atsakydama į apelianto argumentus dėl prašymo nugenėti ar nukirsti konkretų medį pateikimo savivaldybei, teisėjų kolegija pažymi, kad savivaldybės pareiga prižiūrėti jos teritorijoje esančius želdinius apima ne tik konkrečius priežiūros darbus, kuriuos paprastai pagal sutartį atlieka privatūs asmenys, ar leidimų konkretiems darbams, pavyzdžiui, medžių genėjimui, išdavimą, bet ir želdinių priežiūros darbų organizavimą ir jų vykdymo kontrolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2013), todėl net ir tais atvejais, kai dėl konkretaus želdinio, nagrinėjamoje byloje – medžio, grėsmės aplinkiniams pašalinimo į savivaldybę nesikreipia joks asmuo, savivaldybės pareiga išlieka užtikrinti tinkamą želdinių priežiūros kontrolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2013). Tai gali būti sutartinis dalykas tarp savivaldybės ir konkretaus privataus fizinio ar juridinio asmens, kuris įsipareigoja tam tikru laiku atlikti visų jo teritorijoje esančių želdinių patikrą ir apie želdinių būklę informuoti savivaldybę. Jeigu tokia sutartinė prievolė nėra nustatyta, tai nesuponuoja mažesnės savivaldybės atsakomybės už jos teritorijoje esančių želdinių priežiūrą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje savivaldybė tinkamai nevykdė teisės aktais nustatytos pareigos užtikrinti visų, išskyrus privačioje žemėje, jos teritorijoje esančių želdinių priežiūrą.

46Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo keliamas namo gyventojų bei namo administratoriaus atsakomybės klausimas nagrinėjamu atveju nėra pagrįstas. Apeliacinio skundo teiginys, kad UAB „Naujamiesčio būstas“, kaip pastatų ( - ), Vilniuje, administratorius, privalėjo organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų techninę priežiūrą, avarijų lokalizavimą ir likvidavimą, namui priskirto žemės sklypo priežiūrą, nepatvirtina, kad UAB „Naujamiesčio būstas“ ar butų, esančių ( - ), Vilniuje, gyventojams būtų savaime perėjusi savivaldybės pareiga užtikrinti, kad minėtoje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.

47ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodymus davusio specialisto S. A. D. parodymais, kad medžiui buvo būtina sanitarinė pagalba, jį reikėjo šalinti (b. l. 43-48, II t.). Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ištirtų įrodymų visumą ir priėjo pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

48Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodyti neteisėti atsakovo veiksmai suponuoja jo atsakomybę, nebent jis paneigtų savo pareigą atlyginti kilusią žalą (civilinė atsakomybė jam nebūtų taikytina), įrodydamas nenugalimos jėgos aplinkybes (force majeure), nukentėjusio asmens veiksmus (CK 6.253 str.).

49Atsakovas skunde, apeliaciniame skunde nurodo, jog žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, todėl atsakomybė jam negali būti taikytina (CK 6.253 str. 1 d.). CK 6.253 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos.

50Atsakovo argumentas, jog medis nulūžo veikiamas stipraus vėjo, kas laikytina nenugalima jėga, vertintinas kritiškai. Remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažyma apie hidrometeorologines sąlygas, didžiausias vėjo greitis įvykio metu siekė 7 m / s. Šioje pažymoje taip pat nurodoma, kad 2008 m. rugpjūčio 4 d., nuo 20.15 val. iki 20.22 val., kilo škvalas, kurio metu didžiausias vėjo greitis siekė 17 m / s. Atsakovo manymu, būtent toks buvo vėjo greitis įvykio metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir laikant atsakovo teiginį dėl įvykio metu buvusio vėjo greičio teisingu, tokia aplinkybė nagrinėjamu atveju negali būti laikytina nenugalima jėga. Nustatant vizualinį vėjo stiprumą pagal tarptautinę Boforto skalę, vėjas, kai jo greitis 17 m / s yra stiprus vėjas (stiprumas 7 balai), tokiu atveju linguoja medžių kamienai, linksta didelės šakos ir šakelės, eiti prieš vėją sunkoka, prie pastatų ir kitų nejudrių daiktų girdisi vėjo švilpimas. Pagal šią vėjų skalę medžiai lūžta tik esant smarkiai audrai, kai vėjo greitis 24,5 – 28,4 m/s, įvertinama 10 balų – tuomet kai kurie medžiai lūžta, kiti išraunami su šaknimis (b. l. 35, II t.). Šiuo atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kad ( - ), Vilniuje, būtų lūžę ar išrauti kiti medžiai, kad būtų galima teigti, jog vėjo stiprumas buvo didesnis nei nurodyta hidrometeorologijos tarnybos pažymoje. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad net esant atsakovo nurodytam 17 m / s, o ne 7 m / s greičiui pagal minėtos skalės paaiškinimus medžiai nelūžta, todėl nagrinėjamu atveju vėjas negali būti traktuojamas kaip vienintelis faktorius, nulėmęs medžio nulūžimą. Darytina išvada, kad vėjas esant šios bylos faktinėms aplinkybėms negali būti vertinamas kaip nenugalima jėga, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino atsakovo argumentą, jog medis nulūžo veikiamas stipraus vėjo, t. y. nenugalimos jėgos.

51Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.282 straipsnio 1 dalį, nes neatsižvelgė į tai, jog apgadinto automobilio savininkas, palikdamas automobilį po grėsmę keliančiu medžiu, nesilaikė bendros pareigos elgtis atsargiai, protingai ir rūpestingai, todėl iš dalies yra atsakingas už atsiradusią žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina pagrindo automobilio savininkui taikyti didesnio rūpestingumo standartą, kuris paprastai taikomas profesionalia veikla užsiimantiems subjektams, ir neįrodo, kad automobilio savininkas turėjo suvokti medžio keliamą pavojų ir jo laipsnį. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai dėl automobilio statymo neleistinoje vietoje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žala atsirado ne dėl nukentėjusiojo veiksmų, o dėl atsakovo neteisėto neveikimo. Tokiomis aplinkybėmis apeliacinio skundo argumentas dėl CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas.

52Bendroji norma, įtvirtinanti žalos definiciją, yra CK 6.249 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, pareiškėjas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje žalos padarymo faktą patvirtina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato medžiaga apie atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, kurioje nurodoma, kada, kokioje vietoje, kas ir kokį automobilį apgadino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad žalos dydį pareiškėjas taip pat pagrindė tinkamai, atsakovas nepateikė jį paneigiančių ar mažinančių įrodymų, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos žalos dydžio.

53Kita būtinoji sąlyga viešajai civilinei atsakomybei nustatyti yra priežastinis ryšys, kuris šios kategorijos bylose dažnai būna netiesioginis, t. y. žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra tų neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu sąlygojo žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2008). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija tinkamai nevykdė pareigos užtikrinti jos teritorijoje esančių želdinių priežiūrą ir jos vykdymo kontrolę, o žala atsirado lūžus ( - ) kieme esančiam medžiui, taigi atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo pakankama priežastis žalai atsirasti. Kaip minėta, kitų aplinkybių (force majeure ar paties automobilio savininko kaltė), kurios leistų netaikyti atsakovui deliktinės civilinės atsakomybės, byloje nenustatyta.

54Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

55Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. birželio 25 d. gautas pareiškėjo atstovo advokato R. B. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (b. l. 135-137). ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 44 str. 6 d.). Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R?85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Teisėjų kolegija pažymi, kad prašoma priteisti 200 Lt suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (8.11 p.), yra pagrįsta, todėl priteistina pareiškėjui iš atsakovo.

56Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

57Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

58Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

59Iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ naudai priteisti 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

60Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas AB ,,Lietuvos draudimas“ (toliau – ir Bendrovė) skundu (b.... 5. Bendrovė paaiškino, kad 2008 m. balandžio 25 d. tarp pareiškėjo ir UAB... 6. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą (b. l. 24?32, I... 7. Atsakovas pabrėžė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Naujamiesčio būstas“ atsiliepimu į... 9. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad nei įvykio metu 2008 m.... 10. II.... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu... 12. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu (b. l. 60?61, II... 13. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto... 14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 30 d. nutartimi... 15. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Lietuvos... 16. III.... 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu... 18. Teismas netenkino atsakovo atstovės prašymo kreiptis į Specialiąją... 19. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012... 20. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio... 21. Kadangi teismo posėdyje dalyvavęs specialistas paaiškino, jog ginčo medį... 22. Teismas nustatė, kad įvykio metu pūtė tik iki 7 m / s vėjas (vidutinio... 23. Teismas nurodė, kad Žalos įvertinimo aktas, PVM sąskaita-faktūra įrodo,... 24. Teismas atmetė atsakovo abejones dėl transporto valdytojo galimos kaltės,... 25. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl 6 procentų dydžio metinių... 26. Kadangi pareiškėjas kartu su skundu nepateikė prašymo su išlaidų... 27. IV.... 28. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 119-126, II... 29. Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai atmetė prašymą kreiptis į... 30. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą... 31. Pareiškėjas vadovaujasi Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2, 3... 32. Teisėjų kolegija... 33. V.... 34. Apeliacinis skundas atmestinas.... 35. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33... 36. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl... 37. Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl turtinės žalos,... 38. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės... 39. Pažymėtina, kad nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios... 40. Neteisėti veiksmai – tai valdžios institucijos ar jos darbuotojų veikimas,... 41. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse... 42. Vykdydamos medžių ir krūmų priežiūros darbus, savivaldybės privalo... 43. Atkreiptinas dėmesys, kad aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo pagrindu... 44. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad medis,... 45. Atsakydama į apelianto argumentus dėl prašymo nugenėti ar nukirsti... 46. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo keliamas namo gyventojų bei namo... 47. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės,... 48. Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodyti neteisėti atsakovo veiksmai suponuoja... 49. Atsakovas skunde, apeliaciniame skunde nurodo, jog žala atsirado dėl... 50. Atsakovo argumentas, jog medis nulūžo veikiamas stipraus vėjo, kas laikytina... 51. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.282... 52. Bendroji norma, įtvirtinanti žalos definiciją, yra CK 6.249 straipsnis. Šio... 53. Kita būtinoji sąlyga viešajai civilinei atsakomybei nustatyti yra... 54. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, aptartą... 55. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. birželio 25 d. gautas... 56. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 57. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.... 58. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą... 59. Iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos... 60. Nutartis neskundžiama....