Byla 3K-3-171/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininko), Gražinos Davidonienės ir Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. E. F. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. E. F. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos banko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl indėlio grąžinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

51991 m. rugsėjo 11 d. TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikiniame banke buvo atidaryta ieškovės sąskaita, į kurią TSRS Injurkolegijos Lietuvos skyrius pervedė 15 814,17 JAV dolerio, ieškovės gautus kaip palikimą iš JAV. 1990 m. kovo 13 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. I-18, kuriame nustatyta, kad nuo šio nutarimo priėmimo visos Lietuvos teritorijoje esančios sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonės, įstaigos ir organizacijos pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, o jų valdymas pavedamas Vyriausybei. Vyriausybė 1990 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 73 nutarė reorganizuoti TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banką (Vniešekonombanką) į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. spalio 2 d. įstatymu nutarė TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinį banką su visais aktyvais ir pasyvais perimti Lietuvos Respublikos nuosavybėn ir reorganizuoti jo veiklą. Vyriausybė 1992 m. kovo 13 d. potvarkiu Nr. 253p uždraudė Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankui be Vyriausybės leidimo nuo 1992 m. kovo 14 d. naudoti valiutą, esančią šio banko saugyklose. Ieškovės teigimu, tokiais neteisėtais veiksmais buvo atimta galimybė įgyvendinti nuosavybės teises į valstybiniame banke buvusius jos pinigus. Dalis indėlio ieškovei grąžinta Vyriausybės sprendimų pagrindu, tačiau iki šiol nepagrįstai negrąžinta 5 911,57 JAV dolerio (1964 m. CK 471 straipsnis, 4681 straipsnis, 2000 m. CK 6.892, 6.913, 6.15 straipsniai). Ieškovės nuomone, jai turėtų būti išmokėtos ir 302 909,47 Lt negautos palūkanos, kurios laikytinos turtine žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies pagrindu. Be to, ieškovės teisių pažeidinėjimas tęsiasi ilgą laiko tarpą, ji dėl to patyrė daug dvasinių išgyvenimų, todėl atsakovas turėtų atlyginti ir 140 000 Lt neturtinę žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais negrąžinant ieškovei turėto indėlio. Ieškovė prašė teismo priteisti iš Lietuvos valstybės 5 911,57 JAV dolerio indėlį (pagal 2002 m. sausio 30 d. oficialų kursą – 23 646,28 Lt), 302 909,47 Lt turtinę žalą ir 140 000 Lt neturtinę žalą.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimą.

9Teismai nustatė, kad Gyventojų santaupų atkūrimo įstatyme, Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1328 patvirtintose Santaupų, laikytų likviduotame buvusios SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje, atkūrimo ir disponavimo taisyklėse nustatyta Lietuvos Respublikos piliečių bei asmenų, nuolat ir legaliai gyvenančių Lietuvos Respublikoje, turėjusių valiutinių indėlių likviduotame TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje, santaupų atkūrimo sąlygos ir tvarka, kurių pagrindu ieškovei išmokėta 6000 Lt suma.

10Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos 1990 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 73 buvo nutarta respublikinį TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banką reorganizuoti į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką; buvo sudaryta komisija perimti iš TSRS banko Lietuvos Respublikai priklausančią aktyvų ir pasyvų, materialinių ir kitų išteklių dalį ir pradėti derybas su TSRS valstybinių bankų valdybomis dėl aktyvų, pasyvų, fondų ir rezervų priėmimo. 1990 m. spalio 2 d. įstatymu Nr. I-629 nuspręsta perimti Lietuvos nuosavybėn ir reorganizuoti veikiančių TSRS bankų įstaigas, tarp jų ir TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinį banką („Vniešekonombanko“ Lietuvos skyrių); perimti nuosavybėn TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos Respublikai tenkančio įstatinio, rezervinio ir kitų centralizuotų fondų dalis. Aukščiausioji Taryba 1990 m. spalio 2 d. priėmė nutarimą Nr. I-630, kuriuo pavedė Vyriausybei ir Lietuvos bankui perimti pagal 1990 m. spalio 1 d. balansą TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko įstatinių, rezervinių ir kitų centralizuotų fondų dalis, priklausančias Lietuvos bankui. Taip pat Vyriausybei ir Lietuvos bankui buvo pavesta pagal 1991 m. sausio 1 d. balansą perimti ir reorganizuoti TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos respublikinį banką į Lietuvos banko Valiutinių operacijų departamentą. Lietuvos bankas 1990 m. spalio 9 d. priėmė nutarimą Nr. 1 sudaryti komisiją priimti reorganizuojamo TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko ir jo operatyvinės valdybos aktyvus ir pasyvus ir paskyrė likvidacinės komisijos pirmininką, įpareigojo jį sudaryti likvidacinę komisiją ir iki 1991 m. vasario 15 d. Lietuvos bankui pateikti likvidacinį aktą, kurį turėjo patvirtinti Lietuvos banko valdyba. Tačiau TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos respublikinis bankas taip, kaip buvo nustatyta teisės aktuose, nebuvo reorganizuotas. Pagal Vyriausybės 1992 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 223 ,,Dėl gyventojų valiutinių indėlių apsaugos“ TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyrius buvo likviduotas TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko įsakymu, o 1 punkte nustatyta, kad fizinių asmenų indėlių likučius iki 1992 m. gegužės 1 d. į Lietuvos banką pervesti turi likviduojamas Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas. Šio nutarimo preambulėje skliausteliuose nurodyta, kad likviduojamas TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyrius yra Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas.

11Teismai nustatė, kad Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos 1990 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 73 nebuvo įgyvendintas, nes derybų su TSRS banku metu nebuvo perimta Lietuvos Respublikos daliai tenkanti aktyvų, pasyvų, rezervų dalis ir Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas nebuvo įregistruotas Lietuvos banke. Vėlesniais teisės aktais: 1990 m. spalio 2 d. įstatymu Nr. I-629, Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 2 d. nutarimu Nr. I-630, Lietuvos banko 1990 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1, buvo nutarta TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinį banką reorganizuoti į Lietuvos banko Valiutinių operacijų departamentą. Lietuvos banko valdybos 1990 m. spalio 9 d. nutarimu buvo paskirtas TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko likvidacinės komisijos pirmininkas, likvidacinis aktas Lietuvos bankui turėjo būti pateiktas iki 1991 m. vasario 15 d. Tačiau Lietuvos bankas neturi likvidacinės komisijos akto, jam nebuvo perduoti TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko ir jo operatyvinės valdybos aktyvai ir pasyvai pagal 1991 m. sausio 1 d. balanso duomenis. TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko operacijų likvidacinis balansas pasirašytas 1995 m. birželio 15 d., nors TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriaus veikla buvo nutraukta 1992 m. kovo 12 d., t. y. nuo to laiko bankas faktiškai nebevykdė veiklos. Teismai sprendė, kad realiai Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas nebuvo įkurtas. Vyriausybės 1992 m. balandžio 2 d. nutarime Nr. 223 nurodyta, kad Lietuvos bankas turi nedelsdamas pradėti derybas su buvusios TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banku – prievolių perėmėju dėl nusavintų Lietuvos juridinių ir fizinių asmenų valiutinių lėšų, laikytų šio banko Lietuvos skyriuje (Lietuvos ekonominių ryšio su užsieniu banke), sugrąžinimo. TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinis bankas turėjo savo žinioje valiutos (grynųjų pinigų) ir indėlininkams mokėjo indėlius iki 1992 m. kovo 15 d. 1992 m. vasario mėnesį ieškovei buvo išmokėta 2000 JAV dolerių. TSRS ekonominių ryšių su užsieniu bankas ,,Vniešekonombank“ pripažįsta, kad liko skolingas indėlininkams pagal sąskaitas ir indėlius, kurie buvo Lietuvos respublikiniame banke. Įvertinus tai, kiek TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinis bankas turėjo grynųjų pinigų (1 078 096,59 JAV dolerių) ir kiek pagal indėlius TSRS ekonominių ryšių su užsieniu bankas liko skolingas (9 192 469,90 JAV dolerių), darytina išvada, kad pagal grynųjų pinigų (valiutos) kiekį, kuris buvo TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos respublikiniame banke, nebuvo galimybės visiems indėlininkams išmokėti visą jiems priklausančių indėlių sumą. Indėlininkų, kuriems buvo negrąžinti indėliai, sąrašai ir jų sąskaitose esančių indėlių likučiai, kaip nurodyta Finansų ministerijos 2003 m. sausio 1 d. rašte, 1993 m. kovo 10 d. buvo pateikti Finansų ministerijai. Sudaryta Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpvyriausybinė komisija sprendžia klausimus dėl skolos fiziniams asmenims grąžinimo pagal sąskaitas ir indėlius, laikytus TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos respublikiniame banke.

12III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

13Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas visų instancijų teismuose. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

141. Dėl kasacijos galimumo. Teismo sprendimų ir nutarčių apskundimas kasacine tvarka yra piliečio teisė, garantuota įstatymo (CPK 340 straipsnis), kuri ribojama tik CPK 341 straipsnyje nustatytais atvejais. Teisėjų atrankos kolegija nėra teisingumą įgyvendinanti institucija, todėl negali nagrinėti klausimų, susijusių su skundo argumentacijos pagrįstumu, pakankamumu, vertinti teisės pažeidimą sprendimo (nutarties) teisėtumo aspektu. Bet koks formalus atsisakymas vykdyti teisingumą vertintinas kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, užtikrinančio teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, pažeidimas. Kasatorė priversta išnaudoti visas Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas galimybes apginti savo teises tam, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas priimtų jos pareiškimą Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies pagrindu.

152. Dėl žyminio mokesčio. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, sprendžiant civilinio pobūdžio teisių gynimo klausimus. Kiekvienas žmogus turi teisę ginti teisme savo konstitucines teises, nepriklausomai nuo jo turtinės padėties ir galimybės sumokėti valstybės reikalaujamą mokestį. Tais atvejais, kai viena ginčo šalis yra valstybė, žyminio mokesčio reikalavimas neatitinka teisingumo ir sąžiningumo principų. CK 1.2, 1.5 straipsnių pagrindu ieškovė turi teisinį pagrindą prašyti atleisti ją nuo žyminio mokesčio teikiant kasacinį skundą.

163. Dėl valstybės civilinės atsakomybės. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Pagal CK 6.271 straipsnį kaltė nėra būtinoji sąlyga valstybės pareigai atlyginti padarytą žalą atsirasti. Žala asmeniui gali būti padaryta tiek aktyviais neteisėtais valstybės veiksmais, tiek ir neteisėtu valstybės neveikimu arba nepakankamu veikimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Z v. UK, 2001; LCD v. UK, 1998; Guera v. ltaly, 1998). Tai, kad banko reorganizacija galėjo likti neužbaigta (nors nėra tai patvirtinančių įrodymų), patvirtina, kad atitinkami valstybės pareigūnai ir valstybė nevykdė savo pareigų, kurios buvo nustatytos atitinkamuose teisės aktuose dėl banko reorganizavimo. 1984 m. rugsėjo 18 d. Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė Rekomendaciją Nr. R(84)15 dėl valstybės atsakomybės, kurioje numatė, jog valstybės civilinė atsakomybė turi atsirasti už tokį valstybės institucijų veikimą ar neveikimą, kai valstybės institucijos neveikė taip, kaip buvo galima protingai tikėtis, kad jos elgtųsi. Valstybė neteisėtai pasikėsino į nuosavybę, todėl jai tenka pareiga, gerbiant privačios nuosavybės gynimą kaip konstitucinį principą, atkurti pažeistas nuosavybės teises.

174. Dėl Lietuvos teritorijoje 1990 m. kovo 11 d. veikusių įmonių perėjimo Lietuvos jurisdikcijai. Pagal Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimo išaiškinimus Lietuvos Respublikos jurisdikcijai atiteko TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos Respublikinis bankas, o visi jo aktyvai ir pasyvai tapo Lietuvos Respublikos nuosavybe; Lietuvos valstybė įgijo tik teisę valdyti ir naudotis ieškovės palikimu, bet ne juo disponuoti. Akivaizdu, kad ieškovės gautas palikimas perėjo Lietuvos Respublikos nuosavybėn, tačiau ieškovei dėl jai nežinomų priežasčių nebuvo grąžintas, o iki šio skundo padavimo teismui dienos valstybės naudojamas be pagrindo, nes nebuvo paimtas visuomenės poreikiams tenkinti (CK 4.100 straipsnis). Dėl to ieškovei turi būti grąžintas jos turtas ir atlyginta neteisėtu naudojimu padaryta žala. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas fizinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai įstatyme nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais (Konstitucijos 23 straipsnis, 1964 m. CK 142 straipsnis, 1421 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad remiantis Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 1-18 Lietuvoje buvęs sąjunginis ir sąjunginis–respublikinis turtas Lietuvos nuosavybėn perėjo šio nutarimo priėmimo dieną, o sąskaita ieškovės vardu Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banke Vilniuje buvo atidaryta tik 1991 m. rugsėjo 11 d., t. y. sąskaitos ieškovės vardu atidarymo metu visas Lietuvos teritorijoje buvęs sąjunginis ir sąjunginis–respublikinis turtas jau buvo perėjęs Lietuvos Respublikos nuosavybėn.

185. Dėl procesinės teisės normų pažeidimo. Europos Tarybos Ministrų komitetas 1995 m. vasario 7 d. rekomendacijoje Nr. R(95)5 pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas privalo nurodyti aiškius ir išsamius savo sprendimo motyvus pirmiausia tam, kad šalys galėtų apsispręsti, skųsti sprendimą apeliacine tvarka ar ne (2(b) straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų ieškinyje išdėstytų aplinkybių, nevertino ieškovės pateiktų įrodymų, todėl sprendimo argumentavimas yra nepakankamas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai taikė CPK 263 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies nuostatas. Apeliacinio proceso paskirtis - remiantis byloje esančia medžiaga ir neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, t. y. išsiaškinti, ar teismas visiškai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, ar ginčo teisiniams santykiams reguliuoti tinkamai taikė teisės normas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesilaikė įstatyme nustatytų įrodinėjimo taisyklių, nepakankamai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes ir tai lėmė nepagrįstos nutarties priėmimą. Pirmiausia teismai privalėjo tirti primae facie įrodymus: 1992 m. kovo 6 d. raštą Nr. 76/05, 1993 m. kovo 10 d. raštą Nr. 47/04, Vyriausybės 1992 m. kovo 3 d. raštą Nr. 9-4231, Vyriausybės priimamojo vedėjo 1992 m. kovo 13 d. raštą Nr. F-2010/3-5786. Teismai nepareikalavo pateikti Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko veiklos dokumentų, patvirtinančių, kad šis bankas funkcionavo (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai nesilaikė suformuotos teismų praktikos dėl CPK 185 straipsnio taikymo vertinant įrodymus. Pažymėtina, kad atsakovo atsakomybė dėl turtinės ir neturtinės žalos yra kildinama iš delikto CK 6.271 straipsnio pagrindu, tačiau dėl šios teisės normos taikymo teismai nepasisakė (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Sprendimas, kuriame nenurodyta konkreti materialiosios teisės norma ar kitas teisės šaltinis, yra teisiškai nepagrįstas ir laikomas neteisėtu (CPK 3 straipsnis).

19Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos bankas prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jame nurodoma, kad Ministrų Tarybos 1990 m. kovo 16 d. nutarimu numatyta TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos respublikinio banko reorganizacija neįvykdyta, ir tai patvirtina vėliau priimti teisės aktai, t. y. Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 2 d. įstatymas Nr. I-629, kuriuo nuspręsta šį banką perimti Lietuvos Respublikos nuosavybėn kartu su įstatinio, rezervinio ir kitų centralizuotų fondų dalimis, tenkančiomis Lietuvos Respublikai. Aukščiausioji Taryba 1990 m. spalio 2 d. nutarimu Nr. I-630 pavedė Vyriausybei kartu su Lietuvos banku pagal 1991 m. sausio 1 d. balansą perimti ir reorganizuoti nurodytą banką į Lietuvos banko Valiutinių operacijų departamentą. Vykdant šiuos aktus Lietuvos banko valdybos pirmininko 1990 m. spalio 9 d. nutarimu buvo sudaryta komisija perimti TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko ir jo operacinės valdybos aktyvus ir pasyvus pagal 1991 m. sausio 1 d. balansą; iki 1991 m. vasario 15 d. Lietuvos bankui turėjo būti pateiktas likvidacinis aktas. Tačiau nei šio banko ir jo operacinės valdybos aktyvai ir pasyvai, nei likvidacinis aktas Lietuvos bankui nebuvo pateiktas, todėl numatyta reorganizacija nebuvo įvykdyta. Šis bankas neįvykdė ir Vyriausybės 1992 m. balandžio 2 d. nutarime Nr. 223 nustatyto įpareigojimo pervesti į Lietuvos banką fizinių asmenų indėlių likučius, kurie tik po šio pervedimo būtų garantuojami Lietuvos Respublikos valiutos fondais (biudžetu). Kadangi atgauti lėšas iš TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko nebuvo galimybės, tai indėlių kompensavimo klausimus sprendė Vyriausybė. Atsakovo nuomone, valdžios institucijų darbuotojai atliko visus reikalingus pagal teisės aktus veiksmus (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinis bankas neįvykdė Vyriausybės ir Lietuvos banko įpareigojimų, o vienašališkai įvykdyti šio banko aktyvų ir pasyvų perėmimą pagal 1991 m. balansą nebuvo galimybės. Pažymėtina, kad jokiu teisės aktu valdžios institucijos nebuvo įpareigotos perimti tik įsipareigojimus, skolas, o prievolių perėmėjas yra TSRS ekonominių ryšių su užsieniu bankas. Atsakovo nuomone, Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 13 d. priėmus nutarimą Nr. I-18 TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko aktyvai ir pasyvai netapo Lietuvos Respublikos nuosavybe, nes vėlesniais teisės aktais buvo numatytas jų perėmimas pagal 1991 m. sausio 1 d. balansą, todėl Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimas šiuo atveju netaikytinas.

20Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašė palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepime teigiama, kad šioje civilinėje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atsižvelgdami į ieškovės ir atsakovų pateiktus įrodymus, tinkamai ir pagrįstai nustatė teisines ir faktines bylos aplinkybes. Procesinius sprendimus teismai priėmė vadovaudamiesi šalių paaiškinimais ir byloje esančia medžiaga – šalių pateiktais įrodymais, išvadas grindė atsakovų pateiktais įrodymais, todėl ieškovės įrodymai nenurodyti teismų sprendimų motyvuojamosiose dalyse. Tačiau tai nereiškia, kad teismai iš viso nevertino ieškovės pateiktų įrodymų. Teismų sprendime ir nutartyje išdėstytos visų įrodymų analizės pagrindu padarytos išvados.

21Teisėjų kolegija

konstatuoja:

22IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

23Kasatorė, įgyvendindama CPK 342 straipsnyje įtvirtintą kasacinio proceso iniciatyvos teisę, padavė pagal atitinkamą struktūrą surašytą kasacinį skundą. Tačiau kolegija, pateikdama savo argumentus dėl kasacinio skundo, nėra suvaržyta kasacinio skundo struktūros ir argumentus nutartyje pateiks priklausomai nuo jų svarbos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui.

24Dėl CK 6.271 straipsnio aiškinimo ir taikymo

25Byloje iškeltas valstybės, kaip viešojo juridinio asmens, deliktinės atsakomybės klausimas. Apskritai viešosios civilinės atsakomybės specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis juridinis asmuo – valstybė arba savivaldybė (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Pagal nurodytą teisės normą žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakomybės subjekto – valstybės ypatumai lemia ir tam tikrus civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad delikto padarymas nulemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. valstybės civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos atliktų neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo), 2) asmens patirtos žalos ir 3) priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo) ir žalos. Nors bylą nagrinėjusių teismų baigiamuosiuose procesiniuose sprendimuose tiesiogiai nepasisakyta dėl CK 6.271 straipsnio aiškinimo ir taikymo, nėra tiesioginių nuorodų į minėtoje teisės normoje suformuluotas nuostatas, tačiau pagal teismų padarytas išvadas akivaizdu, kad byloje buvo nagrinėjamas valstybės valdžios institucijų atliktų galimų neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo), kaip vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, klausimas ir pripažinta, kad šios sąlygos nėra.

26Dėl valstybės pareigos atsakyti pagal deliktinę prievolę atsiradimo

27Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. I-18 nustačius, kad visos šio nutarimo priėmimo dieną Lietuvos teritorijoje esančios sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, de iure buvo išspręstas šių objektų teisinio statuso klausimas. Tačiau tuo pačiu nutarimu buvo suformuluota ir nuostata, kad objektų perėmimo klausimai spręstini derybomis su TSRS, t. y. dėl objektų perėmimo de facto ir atitinkamų materialinių padarinių sukūrimo tai atlikus. Šiame bylos kontekste buvo aktualus teisinis reglamentavimas, kuriuo buvo sprendžiamas TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko perėjimas Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, kurio pagrindas buvo minėtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimas Nr. I-18. Nutarimo įgyvendinimui priimti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai, kuriais buvo siekiama TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinį banką reorganizuoti į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką, pakankamai išsamiai išanalizuoti bylą nagrinėjusių teismų baigiamuosiuose procesiniuose sprendimuose, nustatyta, kad Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas realiai nebuvo įkurtas, šių teisės aktų netinkamo aiškinimo ir taikymo klausimas kasaciniame skunde nekeliamas, taigi iš esmės sutinkama su tomis išvadomis, kurios padarytos aiškinant ir taikant tuos teisės aktus. Dėl to kolegija, vadovaudamasi CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatomis, turi pagrindą neatlikti teisės aktų, kurie buvo priimti įgyvendinant Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimą Nr. I-18, analizės nagrinėjamos bylos kontekste. Nustačius, kad TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio bankas nebuvo reorganizuotas, derybų su TSRS banku metu nebuvo perimta Lietuvos Respublikai tenkanti banko aktyvų, pasyvų, rezervų dalis, 1992 m. kovo 12 d. jo veikla nutraukta, banko aktyvai ir pasyvai, t. y. banko turtas ir įsipareigojimai, de facto Lietuvos bankui nebuvo perduoti, o banke buvusių valiutinių indėlių grąžinimo klausimas toliau sprendžiamas Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpvyriausybinės komisijos derybomis, faktas, kad derybų procese dar nepasiekti pozityvūs besiderančiai šaliai – nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikai – rezultatai, todėl neišspręstas klausimas dėl valiutinių indėlių grąžinimo, negali būti laikomas Lietuvos valstybės valdžios institucijų neteisėtu neveikimu, kaip viena iš būtinųjų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, nes derybų procese skirtingus tikslus, interesus bei pozicijas turinčių derybų partnerių nesėkmingos pastangos rasti abi derybų šalis tenkinantį sprendimą negali būti traktuojamos kaip neteisėtu neveikimu pasireiškiantys ir nagrinėjamos bylos kontekste Lietuvos valstybės, kaip vienos iš tarpvalstybinių derybų partnerių, civilinę atsakomybę lemiantys veiksmai. Tarpvyriausybinių susitarimų svarba ir orientacija į tokią sprendimo formą sprendžiant klausimus, kylančius dėl negrąžintų indėlių keičiantis valstybių valdymo sistemoms, be kita ko, buvo akcentuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., Kovacic and Others. v. Slovenia, No. 44574/98, judgment of October 2008).

28Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 27 d. nutarimu analizavo grupės teisės aktų, kuriais buvo sprendžiamas buvusios savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti (SDAALR) valdyto Lietuvos turto teisinio ir faktinio likimo klausimai, konstitucingumo aspektus. Pirmiau nurodyto Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. I-18 pagrindu Lietuvoje esanti SDAALR, kaip buvusios sąjunginio–respublikinio pavaldumo organizacija, perėjo Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, o tai pagal Konstitucinio Teismo išvadas reiškia, kad SDAALR iki tol valdytas Lietuvos turtas, sukurtas visos Lietuvos žmonių darbu ir lėšomis, yra traktuojamas kaip Lietuvos valstybės nuosavybė; perimamas SDAALR visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas bei materialiniai ištekliai. Taigi Konstitucinio Teismo nutarimu buvo išanalizuoti specialiųjų teisės normų, kuriomis spręsta dėl specifinio subjekto, konstitucingumo klausimai, analizuotais teisės aktais pasisakyta dėl Lietuvoje esančio, Lietuvos žmonių sukurto materialaus turto likimo. Šioje civilinėje byloje nustatyta, kad TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko aktyvai ir pasyvai, t. y. banko turtas ir įsipareigojimai, de facto Lietuvos bankui nebuvo perduoti, vadinasi, jie ir atitinkamai kasatorės nuosavybė – valiutinis indėlis – Lietuvos valstybės nebuvo valdomi, taigi argumentai dėl valstybės atlikto kasatorės nuosavybės nusavinimo yra nepagrįsti. Dėl to nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimai nekonstatuotini. Lietuvos valstybė per savo valdžios institucijas neperėmusi TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko aktyvų ir pasyvų, t. y. banko turto ir įsipareigojimų, bei nebūdama TSRS skolų Lietuvos piliečiams perėmėja, negali būti subjektu, kuriam nukreipiami turtiniai teisiniai reikalavimai (žr., pvz., Jasinskij and Others v. Lithuania, no. 38985/97, decision of 9 September 1998).

29Dėl civilinio proceso teisės pažeidimų

30Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis nenustato taisyklių dėl įrodymų leistinumo ar jų vertinimo – tai pirmiausia nacionalinės teisės reglamentavimo ir aiškinimo dalykas (žr., Garcia Ruiz v. Spain, no. 30544/96, judgment of 21 January 1999). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., Van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Pabrėžtina, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, and p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Nagrinėjamoje byloje pakankamai išsamiai ištirtos bylos teisiniam rezultatui reikšmingos aplinkybės: išanalizuotas TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko reorganizavimo klausimas, aptartas prievolių perėmimo klausimas, pareikalauta įrodymų dėl TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko veiklos (T. 2, b. l. 95) ir pan., todėl konstatuoti CPK 185 straipsnio taikymo pažeidimą nėra pagrindo. Kasatorės nurodomi kaip turintys prima facie galią įrodymai yra valstybės institucijų dalykinis susirašinėjimas arba atsakymai į pačios kasatorės kreipimusis į valstybės institucijas, kuriuose nėra duomenų, teikiančių pagrindą pripažinti, jog juose yra fiksuotos nepaneigtos ir lemiančios pareikštų reikalavimų patenkinimą aplinkybės, šie įrodymai neturi prima facie galios (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

31Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

32Teisės aiškinimas ir taikymas atliekamas konkrečioje konkretaus procesinio įstatymo nustatyta tvarka priimto kasacinio skundo pagrindu pradėtoje kasacinėje byloje patikrinant apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje kasacinis procesas vykdomas priimto kasatorės kasacinio skundo pagrindu, todėl byloje aktualu pasisakyti tik dėl CPK 346 straipsnyje nustatytų pagrindų. Kasaciniame skunde pateikiami argumentai dėl CPK 350 straipsnio aiškinimo ir taikymo šios bylos kontekste ir nagrinėjamos bylos stadijoje nėra aktualūs, negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes kasatorės kasacinis skundas priimtas nagrinėti, nėra jokio pagrindo kokiu nors aspektu svarstyti galimą kasatorės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą kasacinio skundo priėmimo stadijoje. Kasacinio teismo nutartyse išdėstomomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis nesiekiama spręsti kitų kilsiančių teisinių ginčų, o tik nagrinėjamos bylos kontekste pristatomas konkrečios teisės aiškinimas ir taikymas, siekiama CPK 2 straipsnyje nustatytų tikslų. Minėta, šioje byloje kasatorės kasacinis skundas priimtas, todėl atrankos kolegijų kompetenciją reglamentuojančių teisės normų analizė nereikalinga.

33Galiojančiame civilinio proceso įstatyme nustatyta, kad kiekvienas ieškinys, pareiškimas, apeliaciniai ir kasaciniai skundai apmokami nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 1, 4 dalys). Kasatorei šioje byloje teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Teisėjų atrankos kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartimi pripažinta, kad kasatorės turtinė padėtis riboja jos galimybes sumokėti žyminį mokestį už paduodamą kasacinį skundą, žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Kasatorė prašo atleisti ją nuo žyminio mokesčio, teikiant kasacinį skundą, sumokėjimo. Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį teismui suteikta diskrecinė teisė atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia kad yra pagrindas ir galimybė iš dalies atleisti kasatorę nuo žyminio mokesčio už paduotą kasacinį skundą sumokėjimo, nustatant priteistiną iš kasatorės 100 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas sumą.

34Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad CPK 346 straipsnyje įtvirtintų, apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimą lemiančių pagrindų nenustatyta.

35Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

36Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

37Priteisti iš A. E. F. (a/k ( - ) į valstybės pajamas 100 (vieną šimtą) Lt žyminio mokesčio.

38Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. 1991 m. rugsėjo 11 d. TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008... 9. Teismai nustatė, kad Gyventojų santaupų atkūrimo įstatyme, Vyriausybės... 10. Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos 1990 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 73 buvo... 11. Teismai nustatė, kad Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos 1990 m. kovo 16 d.... 12. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai... 13. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų... 14. 1. Dėl kasacijos galimumo. Teismo sprendimų ir nutarčių apskundimas... 15. 2. Dėl žyminio mokesčio. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos... 16. 3. Dėl valstybės civilinės atsakomybės. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje... 17. 4. Dėl Lietuvos teritorijoje 1990 m. kovo 11 d. veikusių įmonių perėjimo... 18. 5. Dėl procesinės teisės normų pažeidimo. Europos Tarybos Ministrų... 19. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos bankas prašo palikti... 20. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos finansų... 21. Teisėjų kolegija... 22. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 23. Kasatorė, įgyvendindama CPK 342 straipsnyje įtvirtintą kasacinio proceso... 24. Dėl CK 6.271 straipsnio aiškinimo ir taikymo ... 25. Byloje iškeltas valstybės, kaip viešojo juridinio asmens, deliktinės... 26. Dėl valstybės pareigos atsakyti pagal deliktinę prievolę atsiradimo... 27. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 13 d. nutarimu Nr.... 28. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 27 d. nutarimu... 29. Dėl civilinio proceso teisės pažeidimų... 30. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad Žmogaus... 31. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų... 32. Teisės aiškinimas ir taikymas atliekamas konkrečioje konkretaus procesinio... 33. Galiojančiame civilinio proceso įstatyme nustatyta, kad kiekvienas ieškinys,... 34. Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad CPK 346 straipsnyje įtvirtintų,... 35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 36. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008... 37. Priteisti iš A. E. F. (a/k ( - ) į valstybės pajamas 100 (vieną šimtą) Lt... 38. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...