Byla 2-177-381/2018
Dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ENERGETINĖS STATYBOS PROJEKTAI“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo I. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo I. K. prašymas dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ENERGETINĖS STATYBOS PROJEKTAI“ bankroto pripažinimo tyčiniu civilinėje byloje Nr. B2-35-565/2017 pagal G. L. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ENERGETINĖS STATYBOS PROJEKTAI“,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 13 d. nutartimi UAB ,,ENERGETINĖS STATYBOS PROJEKTAI“ (toliau ir – ESP arba bendrovė) iškėlė bankroto bylą. Bendrovės bankroto administratoriumi paskirtas UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras (toliau ir – bankroto administratorius). Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 28 d. nutartimi ESP pripažinta bankrutavusia ir likviduota dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi patvirtintas patikslintas kreditoriaus I. K. pirmos eilės 11 396,22 Eur finansinis reikalavimas, iš kurio 263,61 Eur delspinigiai.
  2. Pareiškėjas I. K. 2017 m. gegužės 19 d. pateikė teismui prašymą pripažinti ESP bankrotą tyčiniu.
  3. Nurodė, kad ESP vadovas ir vienintelis akcininkas G. L. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors pagal finansinės atskaitomybės dokumentus bendrovė jau nuo 2007 m. galėjo būti nemoki. 2008 m. ESP darbuotojams ilgiau kaip 6 mėn. iš eilės nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Buvo prarasta (neperduoda bankroto administratoriui) bendrovės turto už 8 962 063 Eur (30 944 212 Lt), tokiu būdu G. L. neteisėtais, nesąžiningais veiksmais buvo padaryta žala bendrovei ir jos kreditoriams. Nuo 2007 m. bendrovė vykdė veiklą iš esmės tik iš kreditorių pinigų. G. L. priėmė sprendimą investuoti ESP 28 mln. Lt lėšų į AB banką ,,HANSABANKAS“ nuosavybės teise ir G. L. nuosavybės teise priklausančių pastatų remontą. 2006 m. neturint pakankamai turto patenkinti visų kreditorių reikalavimus, ESP su UAB „Swedbank lizingas“ sudarė lizingo (finansinės nuomos) sutartis už 25 mln. Lt. Neturint pakankamai turto patenkinti visų kreditorių reikalavimus, ESP sumokėjo G. L. 700 000 Lt už pastatų nuomą, o taip pat savo kitoms įmonėms UAB ,,Lagiva“, UAB ,,GINTARINĖ NAFTA“, UAB ,,GABENTAS“, UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ ir kt. ESP UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 15 d. iki 2010 m. rugsėjo 22 d. už nepagrįstai mažą mokestį išnuomojo įrengimus. UAB „VISAGINO GELŽBETONIS“ grąžino ESP įrangą, tačiau nesumokėjo 46 336 Eur už nuomą. ESP buvo ekonomiškai nenaudinga iš G. L. nuomoti 13 980,05 m2 patalpas, nes 2009 m. gegužės 1 d. – 2010 m. rugsėjo 22 d. laikotarpiu pastatus, juose esančias gamybos linijas ir kranus realiai valdė ir naudojo UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS”, o ne ESP. UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ gavo pinigus už tariamą nuomą ir pervedė pinigus UAB „VESPILA“, kurios akcininkas buvo G. L.. Ši įmonė – UAB „VESPILA“, 2010 m. rugsėjo 8 d. įsteigta G. L., 2010 m. rugsėjo 22 d. nupirko 5 500 000 Lt vertės ESP turtą už 320 000 Lt. Skolos ESP darbuotojams liko 700 000 Lt. G. L. ESP veiklą ir turtą perkėlė į kitas įmones – UAB „VISAGINO GELŽBETONIS“ ir UAB „VESPILA“. Pagal Finansinių nusikaltimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) specialisto 2011 m. rugpjūčio 5 d. išvadą, G. L. slėpė, nesaugojo, neperdavė administratoriui ESP buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl negalima nustatyti ESP įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2007 m. sausio 1 d. – 2009 m. balandžio 3 d. laikotarpiu. G. L. buvo nelojalus bendrovei, materialinių vertybių inventorizacijos aktai buvo surašomi neatliekant jokios realios prekių inventorizacijos ir be kompetentingų asmenų. Nurodytoje išvadoje nustatyta, kad ESP vadovas G. L. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 12 straipsnių, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 4 dalies, 20 straipsnio 1 dalies ir 21 straipsnio reikalavimus. G. L., pavesdamas ESP darbuotojams dirbti UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“, pažeidė darbo teisės nuostatas. Dėl G. L. neteisėtų veiksmų ESP turtas buvo iššvaistytas, bendrovė patyrė nuostolių.
  4. ESP bankroto administratorius UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras prašymą ESP bankrotą pripažinti tyčiniu prašė spręsti teismo nuožiūra.
  5. Buvęs ESP vadovas G. L. su prašymu pripažinti ESP bankrotą tyčiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad, atsižvelgdamas į ESP 2008 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenis ir faktinį nemokumą, 2009 m. sausio 5 d. pareiškimu G. L. inicijavo bankroto bylos ESP iškėlimą. G. L. 2009 m. balandžio 20 d. perdavimo – priėmimo aktu perdavė ESP administratoriui visą turimą ESP turtą ir dokumentus. Pareiškėjas neįrodė, kad egzistuoja bent viena Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalyje ar 3 dalyje numatyta sąlyga pripažinti bankrotą tyčiniu.
  6. I. K. pateikė teismui dubliką ir papildomus paaiškinimus. Nurodė, kad G. L. ir su juo susijusioms įmonėms sumokėtų 8 669,073 Lt būtų visiškai pakakę atsiskaityti su visais pirmos ir antros eilės ESP kreditoriais. Aplinkybė, kad G. L., išmokėdamas likusias ESP lėšas su G. L. susijusioms įmonėms ir perkeldamas ESP veiklą į naujai įsteigtą UAB „VISAGINO GELŽBETONIS“, o skolas ir kitus įsipareigojimus palikdamas ESP, patvirtina, kad ESP bankrotas buvo tyčinių veiksmų padarinys. Surinkti įrodymai patvirtina, kad nuo 2009 m. sausio 6 d. iki 2009 m. balandžio 20 d. buvo nurašyta įvairaus ilgalaikio ir trumpalaikio ESP turto. Bendrovės turtas, veikla ir darbuotojai buvo perkelti į naujai įkurtą UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“, kurios akcininkas (UAB ,,Lagiva“) ir vadovas buvo tas pats G. L.
  7. Buvęs ESP vadovas G. L. pateikė tripliką. Nurodė, kad priešingai nei teigė pareiškėjas, ESP sumokėjo UAB „VISAGINO GELŽBETONIS“ ne 300 000 Lt, o 100 000 Lt. ESP atliko mokėjimą UAB „VISAGINO GELŽBETONIS“ už gamybinių patalpų nuomą, o UAB „LADAVAS“ – už gamybinių patalpų nuomą ir apsaugą. G. L. nepasisavino ESP lėšų dėl bankroto administratoriaus 2009 m. gegužės 1 d. sudarytos gamybinės paskirties pastatų subnuomos sutarties Nr. 7.2-09/169. Kreditorius netinkamai suprato ir interpretavo Panevėžio apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 23 d. nutarimą, kuriame nurodyta, jog nėra duomenų apie tai, kad G. L. neperdavė administratoriui bendrovės turto, todėl ikiteisminis tyrimas dėl ESP turto pasisavinimo, iššvaistymo ir vagystės buvo nutrauktas. 2009 m. vasario 2 d. atliktas 2007 m. sausio 1 d. patalpų nuomos sutarties nutraukimas yra racionalus ir pagrįstas, padėjęs neapsunkinti papildomomis prievolėmis ir taip sunkios ESP finansinės padėties. Negali būti taikomas ĮBĮ 20 straipsnis dėl įstatymo negaliojimo atgal principo. G. L. nepažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytos atsiskaitymų grynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos, o 2007 m. neturėjo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimo, nes 2007 m. ESP buvo moki.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartimi atmetė pareiškėjo I. K. prašymą pripažinti BUAB „ENERGETINĖS STATYBOS PROJEKTAI“ bankrotą tyčiniu, priteisė G. L. iš pareiškėjo I. K. 967,99 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ESP bankroto byla iškelta 2009 m., nurodė, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi ĮBĮ redakcija, galiojusia bankroto bylos ESP iškėlimo metu (nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d.), pagal kurią tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Nors nurodytos įstatymo nuostatos redakcijoje nebuvo nurodyti konkretūs tyčinio bankroto požymiai, tačiau jie buvo išplėtoti teismų praktikoje, kurioje kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sampratos, yra išaiškinęs, kad turi būti vertinama aplinkybių visuma ir aiškinamasi, ar bankrutuojančios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį ir apriboti išieškojimą, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004; 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004).
  3. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad buvęs ESP vadovas G. L. nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su ESP valdymu, buvo sudaręs nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus ESP sandorius, įskaitant ir sandorius, susijusius su turto pardavimu ir (arba) perdavimu, nuoma, ar priėmė kitus nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus ESP sprendimus. 2007 m. ESP balanso duomenimis trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė mažiau kaip pusę turto vertės, todėl nėra pagrindo išvadai, kad G. L. privalėjo anksčiau kreiptis į teismą su prašymu iškelti bankroto bylą, o jo kreipimasis 2009 m. sausio 6 d. negali būti laikomas neprotingu ar sąmoningu delsimu, siekiant tyčia neatsiskaityti su ESP kreditoriais.
  4. Teismas nenustatė, kad ESP 2007 m. buvo nemoki, todėl nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjo nurodyti nuo 2007 m. sausio 1 d. ESP valdymo organų veiksmai – investuoti 28 mln. Lt bendrovės lėšų į AB bankui „HANSABANKAS“ nuosavybės teise priklausančių pastatų ir G. L. asmeninės nuosavybės teise priklausančių pastatų remontą, taip pat kad ESP sumokėjo G. L. 700 000 Lt už nuomą, buvo sąmoningai nukreipti pabloginti ESP finansinę padėtį ir pažeisti kreditorių teises. Sandorių ar veiksmų išvardinimas, nesant kitų aplinkybių ir įrodymų, nėra pakankamas konstatuoti šių sandorių ir veiksmų neteisėtumą. Pareiškėjas, kaip buvęs ESP darbuotojas, gerai susipažinęs su ESP finansine padėtimi, turėjo galimybę pateikti išsamius paaiškinimus ir įrodymus dėl ESP sudarytų sandorių.
  5. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog per daugiau kaip 8 metus trunkantį ESP bankroto procesą bankroto administratorius ar kiti kreditoriai būtų teikę teismams ieškinius dėl ESP sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Šią aplinkybę patvirtina ir ESP administratorius, nurodydamas, kad nebuvo nustatyti ESP veiklos tikslams prieštaraujantys sandoriai (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas).
  6. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog ESP valdymo organai būtų nutraukę ESP veiklą ir ją perkėlę į UAB „VISAGINO GELŽBETONIS“ ar UAB „VESPILA“, tokiu būdu tyčia apsunkindami atsiskaitymą su tiekėjais ir kreditoriais. Remdamasis Juridinių asmenų registro duomenimis teismas atmetė pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus dėl ESP veiklos perkėlimo į UAB ,,VESPILA“ ir jos sąsajų su G. L., kadangi UAB „VESPILA“ įregistruota tik 2010 m. rugsėjo 14 d. (t. y. po ESP bankroto bylos iškėlimo) ir nuo tos dienos jai vadovavo V. R., įmonės akcininkai 2013 m. birželio 19 d. duomenimis – V. R. ir E. O. Aplinkybės, kad UAB „VISAGINO GELŽBETONIS“ įregistruota 2008 m. rugpjūčio 8 d., nuo 2009 m. sausio 28 d. iki 2012 m. vasario 13 d. jai vadovavo G. L., o Panevėžio apygardos teismas 2013 m. spalio 8 d. civilinėje byloje Nr. B2-285-280/2014 iškėlė bankroto bylą, 2014 m. lapkričio 21 d. įmonė išregistruota dėl bankroto, pagrindinė įmonės veikla – betono ir gelžbetonio gaminių ir dirbinių gamyba bei su tuo susijusi veikla, statyba ir prekyba, nėra pagrindas išvadai apie ESP veiklos perkėlimą į UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“.
  7. Teismas, remdamasis 2009 m. balandžio 20 d. ESP turto ir dokumentų priėmimo – perdavimo aktu, Panevėžio apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 23 d. nutarime esančia informacija, nustatė, kad, priešingai nei teigė pareiškėjas, byloje nėra duomenų apie ESP apskaitos dokumentų ir turto paslėpimą ir neperdavimą bankroto administratoriui bei ESP ilgalaikio ar trumpalaikio turto trūkumą. Teismas nustatė, kad buvęs ESP vadovas G. L. perdavė ESP dokumentus ir turtą, o bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo A. V. perėmė ESP turtą ir dokumentus pagal 2009 m. balandžio 3 d. balansą, kurio duomenimis ESP turto vertė iš viso siekė 12 084 569 Lt.

7III.

8Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai

  1. Pareiškėjas I. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, pripažinti BUAB „ENERGETINĖS STATYBOS PROJEKTAI“ bankrotą tyčiniu, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei apklausti liudytojus – J. Č., V. R., A. K. ir J. J.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
  1. Pirmosios instancijos teismas neištyrė ir netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl liko neatskleista bylos esmė, taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų dėl įmonės tyčinio bankroto požymių, netinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio, CK 2.87 straipsnio normas. Teismo motyvai yra neišsamūs, nes neatsakyta į pagrindinius bylos faktines ir teisines aplinkybes, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis pažeidimas pripažintinas esminiu, byla išspręsta neteisingai.
  2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes (atsakovės nemokumo momentą, vadovų veiksmus (neveikimą), likvidaus trumpalaikio turto perleidimą susijusioms įmonėms už skolą, kreditorių interesų neatitinkančių įskaitymo sutarčių sudarymą ir kt.), kurių seka patvirtina, jog bendrovei esant faktiškai nelikvidžiai ir nemokiai, tolesnė jos veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį.
  3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų pagrindžiančių išvadą, jog ESP vadovai bendrovės veiklą perkėlė į UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“. Visos aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog iš ESP į UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ buvo perkelta įmonės veikla, perimti įmonės klientai, perėjo dirbti dauguma buvusių ESP darbuotojų (apie 70 žmonių), abiejose įmonėse dirba giminystės / partnerystės ryšiais susiję asmenys. Ikiteisminio tyrimo Nr.50-9-0086-14 liudytoja J. Č., kuri faktiškai buvo ESP ir UAB „VISAGINO GELŽBETONIS“ įmonės vyr. prekybos vadybininkė, apklausos metu patvirtino, kad visas ESP turtas, nurodytas 2009 m. balandžio 3 d. inventorizacijos akte, perėjo UAB „VISAGINO GELŽBETONIS“. Visa dokumentacija buvo vedama UAB „VISAGINO GELŽBETONIS“, kurios steigėjas G. L., vardu.
  4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl FNTT 2011 m. rugpjūčio 5 d. specialisto išvadoje pateiktų argumentų. Nurodytoje išvadoje nustatyta, kad ESP buvo nemoki 2008 m. sausio 1 d., įsipareigojimai kreditoriams 1,64 karto (13 284 450 Lt) viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės. Taip pat išvadoje konstatuota, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, bankroto administratoriui nepateikti buhalteriniai dokumentai, dokumentų buvimo vieta nežinoma, todėl bankroto administratorius negalėjo nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų. Taigi teismas nepagrįstai konstatavo, jog administratorius neturėjo pretenzijų G. L.. Atsižvelgiant į 2009 m. balandžio 3 d. balansą ir 2009 m. balandžio 20 d. aktą, yra tikimybė, kad bendrovės turtas galėjo būti iššvaistytas, kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, tai sudaro pagrindą pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 5 punktą pripažinti bankrotą tyčiniu.
  5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog ESP vienintelis akcininkas ir vadovas G. L., apklaustas įtariamuoju byloje Nr.89-2-0045-09, nurodė, kad buvo tik formalus direktorius, vadovavo tik bendrovės strateginei, investicijos veiklai, nes dirbo kitose įmonėse – UAB „Lagiva“ ir UAB „GINTARO KELIAS“, kad perduodant ESP turtą bankroto administratoriui nedalyvavo bei nežino kas pasirašė priėmimo – perdavimo aktą.
  6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad ESP esant nemokiai, likus 1 mėnesiui iki bankroto bylos iškėlimo, G. L. 2008 m. vasario 17 d. už nuomą sau išmokėjo 427 058,83 Lt, o 2009 m. vasario 17 d. – 240 852,06 Lt. Bendrovės vadovas G. L. pažeidė CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą, nes buvo akivaizdu, kad įmonė turėjo didelių finansinių sunkumų ir faktiškai jau buvo nemoki.
  7. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ESP 2007 m. turėjo 41 538 592 Lt, o vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 16 303 342 Lt, todėl nėra pagrindo išvadai, kad vadovas G. L. privalėjo anksčiau kreiptis į teismą su prašymu iškelti bankroto bylą. Pagal bendrą taisyklę įmonės lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto 30 640 000 Lt neišpirkta vertė, nepaisant to, kad šis turtas yra įtrauktas į įmonės balansą, negali būti vertinamas kaip realus įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-566/2010 ir kt.).
  8. Nors pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 5 d. prašė išreikalauti iš ESP bankroto administratoriaus papildomus įrodymus – duomenis apie bendrovės 2007 m. pradelstus įsipareigojimus, jų dydį, tačiau teismas nepagrįstai prašymo nenagrinėjo.
  9. Pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymas neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų. ESP akcininkui, vadovui G. L. iš kreditoriaus, t. y. darbuotojų atstovo, priteistas didesnis bylinėjimosi išlaidų dydis neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, todėl G. L. bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme apmokėti mažintinos arba nepriteistinos. Pareiškėjas yra pensininkas, darbuotojų atstovas, kuriam G. L. daugiau kaip 8 mėnesius iš eilės nemokėjo darbo užmokesčio. Advokato darbo ir laiko sąnaudos buvo nedidelės, byla buvo nesudėtinga, nes advokatas buvo ESP valdybos narys. Teismui nebuvo pateikta detalizuota advokato užmokesčio apskaičiavimo pažyma, kuri papildomai patvirtintų patirtų atstovavimo išlaidų dydį. Pinigų priėmimo kvito grafoje „Sumokėjau“ yra tik asmens parašas, o pinigus sumokėjusio asmens vardas ir pavardė nurodyti „Neglė“, kvite nenurodytas advokatės atstovavimo sutarties numeris, todėl kvitas nepatvirtina, kad atlygį už suteiktas paslaugas advokatei sumokėjo būtent G. L., kad pinigai advokatei sumokėti už teisinių paslaugų suteikimą būtent nagrinėjamoje civilinėje byloje. Be to, iš kvito neaišku, už kokių konkrečiai teisinių paslaugų suteikimą sumokėtas atlygis (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
  1. Atsakovės BUAB „ENERGINĖS STATYBOS PROJEKTAI“ bankroto administratorius UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir jas grindžiančius pareiškėjo pateiktus dokumentus, padarė tinkamas išvadas, jas motyvavo. Teismas byloje pateiktus įrodymus įvertino visapusiškai ir objektyviai, todėl priėmė teisingą ir teisėtą nutartį.
  2. Buvęs ESP vadovas G. L. atsiliepimu į atskirą skundą prašė jį atmesti, skirti 1000 Eur baudą pareiškėjui I. K. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  3. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Atsižvelgiant į tai, kad ESP bankrotas iškeltas 2009 m. kovo 17 d., byloje sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, turėtų būti vadovaujamasi tuometine ĮBĮ redakcija pagal įstatymo negaliojimo atgal (lex retro non agit) principą. ĮBĮ 20 straipsnis, kuriame nuo 2013 m. balandžio 18 d. atsirado detalizuotos sąlygos įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, taikymas būtų neteisėtas ir nepagrįstas. Pagal teismų praktiką bylose dėl tyčinio bankroto turi būti taikoma šio klausimo nagrinėjimo metu galiojanti ĮBĮ redakcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-277-313/2017).
    2. Pareiškėjo argumentas, kad G. L. perkėlė ESP veiklą ir turtą į kitas įmones bei iššvaistė bendrovės turtą yra deklaratyvus ir nepagrįstas, nes nėra ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytų sąmoningų G. L. veiksmų bei priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir bendrovės nemokumo arba nemokios bendrovės padėties pabloginimo atsiradimo, todėl bankrotas negali būti preziumuojamas tyčiniu. Gamybinių linijų pardavimo sandorį už 92 678,40 Eur (320 000 Lt) su UAB ,,VESPILA“ 2010 m. rugsėjo 22 d., t. y. jau po ESP pripažinimo likviduota, sudarė ne G. L., o bankroto administratorius, vykdantis 2010 m. rugpjūčio 5 d. kreditorių komiteto nutarimą. Apie nurodytą nutarimą žino ir pats pareiškėjas, nes yra vienas iš komiteto narių. Tai, kad iš ESP į UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ perėjo dirbti keli darbuotojai neįrodo ESP veiklos perkėlimo į kitą įmonę ir G. L. tyčinių veiksmų, siekiant bendrovės bankroto. Priešingai nei nurodė pareiškėjas, UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ turtas 2009 m. sausio 1 d. sudarė 8 520 Lt, tačiau ši aplinkybė niekaip nesusijusi su bankroto byla ir sąlyga bankrotą pripažinti tyčiniu. G. L. priklausančių gamybinės paskirties pastatų nuomos 2007 m. sausio 1 d. sutarties su ESP nutraukimas buvo racionalus ir pagrįstas, siekiant neapsunkinti papildomomis prievolėmis ESP finansinės padėties.
    3. Pareiškėjas neįrodė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytų požymių visumos bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. G. L. nepažeidė nei jau negaliojančio Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo (toliau – LMETĮ) 3 straipsnio nei CK 6.9301 straipsnio, kuriame nustatyta atsiskaitymų grynaisiais pinigais eiliškumo tvarka, nes šis CK straipsnis 2007-2008 metais dar negaliojo (tariamo pažeidimo metu galiojo LMETĮ, tačiau negaliojo aktualios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnis ir CK 6.9301 straipsnis). Priešingai nei teigia pareiškėjas, 44 įskaitymo sandoriai nepažeidžia, o yra labiau naudingi bendrovės kreditorių interesams. ESP G. L. išmokėjo 202 734 Eur (700 000 Lt), tačiau suma išmokėta per tris metus atskirais mokėjimais, be to ESP nuo 2007 m. vykdė mokėjimus ne tik G. L., bet ir kitiems bendrovės kreditoriams. Dalis mokėjimų atliko ne G. L., o ESP bankroto administratorius. Net teismui pripažinus kurį nors ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą požymį, nesant visų trijų požymių visumos, bendrovės bankrotas negali būti preziumuojamas tyčiniu.
    4. Pareiškėjas netinkamai interpretavo jo paties nurodytus duomenis dėl bendrovės turto ir dokumentų perdavimo bankroto administratoriui. FNTT specialisto 2011 m. rugpjūčio 5 d. išvadoje Nr. 5-5/69 nurodyta, kad atliekamam tyrimui buvo pateikti ne visi duomenys, o ne bankroto administratoriui. Bankroto administratorius 2017 m. rugpjūčio 4 d. atsiliepime į prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu patvirtino, kad G. L. perdavė jam bendrovės turtą pagal balansą. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad G. L. neva nurašė iš įmonės 180 vnt., 490 t. įvairaus ilgalaikio bendrovės turto, niekuo nepagrįsta, laikytina deklaratyvia. Atitinkamai bendrovės bankrotas negali būti pripažintinas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto sąlygą.
    5. Priešingai nei nurodė pareiškėjas, G. L. tinkamai vykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą inicijuoti ESP bankroto bylos iškėlimą, nes 2008 m. pabaigoje sužinojęs apie bendrovės nemokumą, laiku, t. y. 2009 m. sausio 5 d., pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėjas skunduose nepagrįstai nurodė, kad ESP 2007 m. ir 2008 m. sausio 1 d. buvo nemoki, priešingai – bendrovės pradelsti įsipareigojimai 2007 m. neviršijo pusės balanse įrašyto turto vertės. FNTT specialisto 2011 m. rugpjūčio 5 d. išvadoje Nr. 5-5/69, kuria rėmėsi pareiškėjas sprendžiant dėl bendrovės nemokumo buvo vertinami ne tik pradelsti, bet ir dar nepradelsti įsipareigojimai kreditoriams.
    6. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir teismų praktiką, vertinant, ar įmonės bankrotas tyčinis, analizuojama, ar įmonės vadovas sąmoningai atliko įmonei nuostolingus sandorius, siekiant bankroto. Aplinkybė, kad 2007 m. bendrovė investavo ne į bendrovės nuosavybės teise priklausiančius objektus, siekiant tikėtinos ekonominės grąžos ateityje toliau sėkmingai plėtojant verslą, neįrodo G. L. tyčios siekiant bendrovės bankroto.
    7. Pareiškėjo argumentas, kad bendrovė mažesne nei rinkos kaina UAB ,,VESPILA“ 2010 m. rugsėjo 22 d. sutartimi pardavė gamybines linijas, deklaratyvus. Sandoris buvo atliktas po teismo nutarties likviduoti bendrovę, be to, sandorį sudarė bankroto administratorius. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-6-656/2017 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-761-178/2015 nurodytos sutarties teisėtumo klausimas buvo išspręstas, nustatyta, kad sutartis teisėta. Atitinkamai bankrotas negali būti pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ straipsnio 2 dalies 3 punktą.
    8. Teismas tinkamai įvertino, jog G. L. pagrindė patirtas išlaidas už advokato suteiktas paslaugas, atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos neviršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, pagrįstai priteisė 800 Eur su PVM (iš viso 967,99 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. G. L. į bylą pateikė advokato 2017 m. rugsėjo 6 d. sąskaitą – faktūrą už suteiktas teisines paslaugas, 2017 m. rugsėjo 6 d. pinigų priėmimo kvitą bei G. L. dukters paaiškinimą apie tėvo vardu perduotą mokėjimą advokatui, todėl patirtos išlaidos advokato suteiktoms paslaugoms apmokėti yra pagrįstos.
    9. Pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir apklausti liudytojus, priimti byloje kaip naujus įrodymus, yra nepagrįstas, užtęstų bylos nagrinėjimo procesą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas neteikė prašymo apklausti liudytojus, kadangi ginčydamas skundžiamą nutartį pareiškėjas remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, nėra būtinybės apklausti liudytojus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
    10. Pareiškėjas, teikdamas į bylą eilę didelės apimties, akivaizdžiai nepagrįstų procesinių dokumentų bei su byla nesusijusių, deklaratyvių įrodymų, sistemingai ir sąmoningai piktnaudžiauja turimomis procesinėmis teisėmis, todėl vadovaujantis CPK 95 straipsniu jam skirtina bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
  2. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas nepripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  3. Apeliantas pateikė apeliacinės instancijos teismui naują įrodymą – UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS” darbo sutarčių bylos vidaus apyrašą. Šį naujai pateiktą dokumentą apeliantas prašo prijungti prie bylos bei vertinti juos sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
  4. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, apelianto naujai pateiktą dokumentą priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).
  5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad duomenų, leidžiančių ESP bankrotą pripažinti tyčiniu, nėra. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo skundžiama nutartimi, atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bendrovės nemokumo, netinkamai įvertino aplinkybes dėl nemokumo momento nustatymo, vadovo veiksmų (neveikimo), likvidaus ESP trumpalaikio turto perleidimo susijusioms įmonėms už skolą, kreditorių interesų neatitinkančių įskaitymo sutarčių sudarymo, bendrovės veiklos perkėlimo į kitą bendrovę.
  6. Pagal ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik bankroto administratoriui. Bankroto administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka ir atvejais gali vykdyti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 17 straipsnio 1 dalis). ĮBĮ 23 straipsnio 6 punkte kreditorių susirinkimui suteikta teisė spręsti klausimus dėl ūkinės komercinės veiklos (jos tęstinumo, apribojimo, nutraukimo, sąmatos tvirtinimo ir pan.). Taigi nagrinėjamu atveju, spręsdamas dėl pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti pareiškėjo nurodomus ESP sandorius, sudarytus po bankroto bylos iškėlimo, kadangi, atsižvelgiant į nurodytas teisės normas, nuo nutarties iškelti ESP bankroto bylą įsiteisėjimo dienos dėl bankrutuojančios bendrovės vardu sudaromų sandorių sprendžia bankroto administratorius bei kreditorių susirinkimas.

12Dėl teisės normų, reglamentuojančių tyčinį bankrotą, aiškinimo ir taikymo

  1. ĮBĮ (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013 m. spalio 1 d.) 2 straipsnio 12 dalyje buvo nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Tuo metu galiojusioje įstatymo redakcijoje nebuvo įtvirtintos aplinkybės, kurioms esant darytina išvada dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia. Nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojus ĮBĮ pakeitimams, ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Taip pat įstatymo 20 straipsnyje nustatyti konkretūs tyčinio bankroto požymiai, kurių bent vienam esant teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalys). Naujoje ĮBĮ 20 straipsnio redakcijoje įtvirtinti tokie bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijai, kurie jau buvo suformuluoti teismų praktikos. Pagal ĮBĮ redakciją, galiojančią nuo 2013 m. spalio 1 d., teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Įstatymų leidėjas tyčinio bankroto sąvoką ir jo požymius iš esmės nustatė remdamasis teismų praktikoje jau suformuotais kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2016 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).
  2. Nagrinėjamu atveju ESP bankroto byla iškelta 2009 m., kai galiojusiose ĮBĮ redakcijoje nebuvo įtvirtinti konkretūs tyčinio bankroto požymių kriterijai, tačiau šie kriterijai buvo suformuluoti teismų praktikoje. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nagrinėdamas klausimą dėl bendrovės tyčinio bankroto, vadovavosi ĮBĮ redakcija, galiojusia bankroto bylos iškėlimo metu bei teismų praktikoje suformuluotais bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijais.
  3. Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu reikia nustatyti, ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai bei kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į skolininkės įmonės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-680/2004). Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).

13Dėl bendrovės nemokumo

  1. Pareiškėjo teigimu, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, ESP dar metai iki bankroto bylos iškėlimo teisme, t. y. jau 2007 metais, faktiškai buvo nemoki ir įmonės valdymo organai bei savininkai nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  2. Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Taigi pagal kasacinio teismo praktiką, įmonės vadovo pavėluotas kreipimasis dėl bankroto bylos iškėlimo gali būti vertintinas kaip vienas iš tyčinio bankroto požymių.
  3. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismų praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Tiek juridinio, tiek fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas tokio pobūdžio bylose turi būti aktyvus; tai apima teismo teisę ex officio tikrinti fizinio asmens sudarytus sandorius ir teisę rinkti įrodymus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, CPK 179 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-516/2014).
  4. Juridinių asmenų registro duomenimis ESP vadovu G. L. buvo nuo 2007 m. sausio 16 d. ESP 2007 m. balanso duomenimis ataskaitiniu laikotarpiu bendrovė turto turėjo už 41 538 592 Lt, kurį sudarė 35 948 055 Lt ilgalaikis turtas (iš jo – 21 279 Lt sudarė nematerialusis turtas, 35 481 251 Lt materialusis turtas, 434 525 Lt kitas ilgalaikis turtas) bei 5 590 537 Lt trumpalaikis turtas. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 34 053 746 Lt, iš kurių 16 303 342 Lt - per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai (1 t., b. l. 25-26). ESP 2008 m. balanso duomenimis bendrovė turto turėjo už 43 028 771 Lt, kurį sudarė 38 321 178 Lt ilgalaikis turtas (iš jo – 19 231 Lt sudarė nematerialusis turtas, 37 856 422 Lt materialusis turtas, 434 525 Lt kitas ilgalaikis turtas) bei 4 707 593 Lt trumpalaikis turtas. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 39 947 201 Lt, iš kurių 19 995 474 Lt – per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai (1 t., b. l. 39-40). Lyginant 2007 m. ir 2008 m. balanso duomenis, matyti, kad bendrovės turtas padidėjo 1 490 179 Lt, o mokėtinų sumų ir įsipareigojimų dydis padidėjo 5 893 455 Lt. Tiek 2007 m., tiek 2008 m. mokėtinų sumų ir įsipareigojimų dydis sudarė daugiau nei pusę įmonės turto vertės – 2007 m. šių sumų skirtumas sudarė 7 484 846 Lt, o 2008 m. – 3 081 570 Lt.
  5. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad G. L. nebuvo pagrindo anksčiau kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, vertino aplinkybę, kad bendrovės trumpalaikiai įsipareigojimai 2007 m. sudarė mažiau nei pusę bendrovės turto vertės. Todėl teismas nenustatė, kad 2007 m. bendrovė buvo nemoki. Taigi šuo atveju teismas, vertindamas aplinkybę dėl ESP mokumo 2007 m., atsižvelgė tik į bendrovės balanso duomenis, nors atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuluotus įmonės nemokumo nustatymo būdus, turėjo vertinti ir kitus duomenis, pvz., bendrovės apskaitos registrus, iš kurių būtų matyti atliktos ūkinės operacijos, susijusios su bendrovės turtu, nuosavas kapitalas, įmonės turto struktūra, reali vertė, pradelstų įsipareigojimų dydis ir kt.
  6. Apeliantas I. K., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ESP mokumo nustatymo, argumentavo, kad teismas nepasisakė dėl FNTT 2011 m. rugpjūčio 5 d. specialisto išvadoje pateiktų duomenų. Pažymėjo, kad šioje išvadoje nustatyta, jog ESP buvo nemoki 2008 m. sausio 1 d. ESP buvusio vadovo teigimu, išvadoje konstatuojant įmonės nemokumą buvo vertinti ir nepradelsti bendrovės įsipareigojimai. Iš byloje esančios FNTT 2011 m. išvados matyti, kad specialistas, rengęs išvadą, iš esmės vertindamas tik 2008 m. balanso duomenis nustatė, kad ESP 2008 m. sausio 1 d. ir 2008 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki (9 t. b. l. 183). Tačiau pirmosios instancijos teismas nurodytoje išvadoje nustatytų aplinkybių netyrė, apskritai dėl jų nepasisakė ir jų nevertino.
  7. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neištyrė visų su bendrovės 2007 m. mokumo klausimu susijusių aplinkybių ir įrodymų, netinkamai juos įvertino, neišsireikalavo reikiamų papildomų duomenų, todėl padarė nepagrįstą išvadą apie ESP mokumą. Akcentuotinas ir apelianto argumentas, jog teismas, vertindamas ESP mokumą 2007 m., nepagrįstai bendrovės lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto 30 640 000 Lt neišpirktą vertę vertino kaip turimą bendrovės turtą.

14Dėl ekonomiškai nenaudingų, nuostolingų sandorių sudarymo

  1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad ESP esant nemokiai 2008 vasario 17 d. už nuomą išmokėjo G. L. 427 058,83 Lt ir 240 852,06 Lt.
  2. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tik deklaratyviai išvardino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl ESP valdymo organų sprendimų nuo 2007 m. sausio 1 d. investuoti 28 mln. Lt bendrovės lėšų į AB „HANSABANKAS“ nuosavybės teise priklausančių pastatų ir G. L. asmeninės nuosavybės teise priklausančių pastatų remontą ir G. L. išmokėtos 700 000 Lt sumos už patalpų nuomą bei sprendė, kad šie veiksmai nesudaro pagrindo išvadai, jog jie buvo sąmoningai nukreipti pabloginti ESP finansinę padėtį, pažeisti kreditorių teises. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie G. L. kaip įmonės vadovo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, nuostolingų, ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymą, tačiau konkrečių motyvų bei argumentų tokiai išvadai pagrįsti nepateikė. Pažymėtina, kad teismas visiškai netyrė minėtų ypač svarbių aplinkybių pagrįstumo (28 mln. Lt investicijų, 700 000 Lt nuomos mokesčio išmokėjimo G. L.), nesiaiškino, kada, kokie ir kokios vertės sandoriai, lizingo sutartys sudarytos, netikrino apelianto įrodinėjamų aplinkybių dėl nuomos mokesčio sumokėjimo G. L. pagrindo. Pagal byloje esančius įrodymus šių aplinkybių pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas taip pat negali nustatyti ir įvertinti.
  3. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
  4. Taigi kiekvienoje konkrečioje situacijoje teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013). Kasacinio teismo išaiškinta ir tai, kad jeigu įvertinami ne visi įrodymai, tai padaromas principinių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas, galintis turėti įtakos priimant sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-673/2006; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; kt.). Tuo atveju, jei teismui nepakanka byloje esančių duomenų, siekiant priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą, teismas turi teisę pats įpareigoti bylos šalis pateikti įrodymus (CPK 158 straipsnio 3 dalis, 159 straipsnis, 160 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktais, 179 straipsnio 2 dalis).
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, jog bankroto bylos susijusios su viešuoju interesu, t. y. maksimaliai patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, bankroto byloms nagrinėti yra nustatyta speciali procedūra, įtvirtinta ĮBĮ ir taikoma visoms įmonėms, įregistruotoms Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007). Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus. Teismo pareiga būti aktyviam šios kategorijos bylose apima ir teisę rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Teismo aktyvumo klausimas ypač svarbus nagrinėjant klausimą dėl tyčinio bankroto konstatavimo, kadangi pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį teismas bankrotą tyčiniu gali pripažinti ir savo iniciatyva (ex officio).
  6. Byloje esančiame aiškinamajame rašte apie ESP nurodyta, kad 2008 m. bendrovėje pratęsti bendrabučio rekonstrukcijos (duomenys neskelbtini) ir gamyklos remonto ir rekonstrukcijos darbai. Sukaupta remonto darbų suma 2007 m. – 8 325 908,96 Lt ir 2008 m. – 1 243 636,48 Lt buhalterinėje apskaitoje buvo perkelta į neleidžiamų apskaitymų sąskaitą. Didžiąją dalį 2007 m. ilgalaikio turto įsigijimo sumos sudarė atgalinio lizingo būdu įsigyti pastatai (12 042 428 Lt). Kadangi 2007 – 2008 m. gamyklos remonto ir rekonstrukcijos darbai nebuvo baigti, 2008 m. pabaigoje buvo nutraukta didžioji dalis sutarčių, tarp jų ir pastatų įsigijimo atgalinio lizingo būdu sutartis (8 t. b. l. 154-159). Taip pat byloje yra įmokų grafikai, kuriuose išdėstytos įmokų datos nuo 2006 m. lapkričio 2 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d. išperkamam turtui – gamybinių pastatų kompleksui, (duomenys neskelbtini), laikotarpiui nuo 2007 m. sausio 8 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. – naujos gelžbetoninių konstrukcijų gamybinės linijos tuštuminėms plokštėms gaminti išpirkimui, laikotarpiui nuo 2007 m. sausio 8 d. iki 2011 m. birželio 30 d. – naujos gelžbetoninių konstrukcijų gamybinės linijos kolonoms rygeliams gaminti išpirkimui (9 t., b. l. 36-38). Iš šių aplinkybių galima daryti išvadą apie tam tikrus ESP 2007 m. – 2008 m. sudarytus sandorius, tačiau teismas nesiaiškino konkrečių faktų, susijusių su šių sandorių tikslais, teisiniais padariniais ir šalių įsipareigojimais, nevertino turimų duomenų pakankamumo, trūkstant duomenų, pats nesiėmė iniciatyvos išsireikalauti įrodymus.
  7. Pagal I. K. kartu su dubliku pateiktą ESP buhalterinę pažymą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 9 d. iki 2009 m. gegužės 8 d. buvo atlikti 44 pirkėjų įsiskolinimų įskaitymai už 894 856,87 Lt, pažymos sudarytojas – I. K. (9 t., b. l. 58). Teismas šios pareiškėjo pateiktos informacijos netyrė, dėl pareiškėjo pateikto įrodymo pagrįstumo kitų įrodymų kontekste nepasisakė.
  8. Iš PVM sąskaitų – faktūrų matyti, kad 2009 m. vasario – balandžio mėn. (prieš pat kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir jau bankroto bylą iškėlus) ESP pardavė UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ įvairių prekių už 93 346,88 Lt ( 9 t. b. l. 80-92), tačiau iš byloje esančių duomenų negalima nustatyti, o pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino, ar šios sąskaitos iki bankroto bylos ESP iškėlimo apmokėtos, ar parduodamų prekių kaina atitiko rinkos vertę, ar kaina nebuvo sąmoningai sumažinta.

15Dėl veiklos perkėlimo į kitą įmonę

  1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ESP veikla nebuvo perkelta į UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ ar UAB ,,VESPILA“, rėmėsi Juridinių asmenų registre esančiais duomenimis apie šių įmonių įregistravimo datas, vadovus, akcininkus. Teismo vertinimu aplinkybės, jog UAB ,,VESPILA“ įregistruota jau po ESP bankroto bylos iškėlimo, G. L. nebuvo įmonės vadovas, akcininkas, o UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“, kuri įregistruota 2008 m. rugpjūčio 8 d., tačiau 2014 m. lapkričio 21 d. dėl bankroto išregistruota, vadovu G. L. buvo nuo 2009 m. sausio 28 d. iki 2012 m. sausio 13 d. (teismas taip nurodė skundžiamoje nutartyje), taip pat įmonės pagrindinis veiklos pobūdis nepagrindžia ESP veiklos perkėlimo į šias įmones.
  2. Juridinių asmenų registro duomenimis UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ įregistruota 2008 m. rugpjūčio 8 d., dėl bankroto išregistruota – 2014 m. lapkričio 11 d. Pagrindinė įmonės veikla – betono ir gelžbetonio gaminių bei dirbinių gamyba ir su tuo susijusi veikla, statyba ir prekyba (9 t., b. l. 4-5). G. L. buvo šios bendrovės valdybos narys nuo 2009 m. sausio 20 d. iki 2012 m. sausio 19 d. Iš UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ 2009 m. vasario 4 d. valdybos posėdžio sprendimo matyti, kad bendrovės valdyboje buvo G. L., J. M., E. O. ir V. R. (8 t., b. l. 146). UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ akcininkė buvo UAB ,,Lagiva“, kurios valdybos pirmininkas buvo G. L., nariai – V. R., S. V. ir V. M. (8 t., b. l. 114-115). Juridinių asmenų registro duomenimis (2016 m. kovo 25 d.) UAB ,,VESPILA“ įregistruota 2010 m. rugsėjo 14 d., restruktūrizuojama, nuo 2013 m. lapkričio 17 d. bendrovės direktorius V. R., kuris kartu su E. O. yra bendrovės akcininkai (8 t. b. l. 183-185). Bylos duomenimis G. L. ir UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ 2009 m. vasario 2 d. sudarė gamybinės paskirties pastatų nuomos sutartį, pagal kurią išnuomoti 13 980,05 m2 bendrojo ploto negyvenamosios gamybinės paskirties pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), nuomos mėnesinis mokestis – 5000 Lt. 2009 m. gruodžio 31 d. susitarimu nuomos mokestis sumažintas iki 500 Lt per mėnesį (8 t., b. l. 198-200). Tie patys pastatai ESP bankroto administratoriaus ir UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ 2009 m. gegužės 1 d. subnuomos sutartimi laikinai valdyti ir naudoti perduoti ESP, mėnesinis mokestis – 25 000 Lt (8 t., b. l. 201-204). Pažymėtina, kad priešingai nei pasisakė teismas, iš šių nurodytų bylos duomenų galima daryti prielaidą dėl G. L., ESP, UAB ,, VISAGINO GELŽBETONIS“ ir UAB ,,VESPILA“ sąsajų, nes, kaip matyti iš viešojo registro duomenų, bendrovių valdymo organuose tam tikri asmenys sutampa.
  3. Nors apeliantas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė aplinkybę dėl darbuotojų perkėlimo į UAB ,,VISAGINO GELŽETONIS“, tačiau dėl šio aspekto teismas apskritai nepasisakė ir nesiaiškino jo pagrįstumo. Buvęs ESP vadovas G. L. atsiliepime į atskirąjį skundą pažymėjo, kad į UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ iš ESP perėjo dirbti tik keletas darbuotojų.
  4. Pažymėtina, kad pagal byloje esantį ESP buvusio vadovo G. L. kartu su pareiškimu iškelti bendrovei bankroto bylą pateiktą 2008 m. spalio 31 d. darbuotojų sąrašą (1 t., b. l. 120-124) ir UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ direktoriaus įsakymą, kuriuo nuo 2009 m. vasario 23 d. pavedama į bendrovę priimti 15 darbuotojų (9 t., b. l. 65), matyti, kad šie 15 darbuotojų yra buvę ESP darbuotojai. Apeliacinės instancijos teismui apelianto pateikti nauji ir į bylą priimti įrodymai – UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ darbuotojų darbo sutarčių bylos vidaus apyrašas, kuriame pateiktas darbuotojų sąrašas (darbo sutarčių datos nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d.), taip pat patvirtina, kad iš ESP į UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ perėjo dirbti daugiau nei 50 darbuotojų (10 t., b. l. 100-103). Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nevertino šių aplinkybių dėl ESP darbuotojų perėjimo dirbti į UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“, nors pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą vienas iš tyčinio bankroto prezumpcijos požymių yra darbuotojų perėjimas į kitą veikiančią ar naujai įsteigtą įmonę.
  5. Apeliantas I. K. 2017 m. rugsėjo 1 d. kartu su kitais pateiktais įrodymais pateikė krovinių varžtaraščių kopijas, iš kai kurių matyti, kad, pvz. 2009 m. kovo 16 d. ir kovo 18 d. važtaraštyje ESP, kaip siuntėjo, duomenys išbraukti ir įrašyti UAB ,,VISAGINO GELŽBETONIS“ duomenys (9 t., b. l. 154-158). Tačiau teismas skundžiamoje nutartyje teismas šios aplinkybės, kaip patvirtinančios galimą klientų perėmimą, taip pat nesiaiškino ir nevertino, netikrino fakto, ar važtaraščiuose nurodyti siuntų gavėjai buvo ESP klientai iki bankroto bylos iškėlimo.

16Dėl buhalterinės apskaitos ir turto perdavimo bankroto administratoriui

  1. Spręsdamas, kad byloje nėra duomenų apie ESP apskaitos dokumentų ir turto neperdavimą bankroto administratoriui, ESP apskaitos dokumentų ir turto slėpimą, teismas rėmėsi 2009 m. balandžio 20 d. priėmimo – perdavimo aktu, Panevėžio apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 23 d. nutarimu, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas G. L. atžvilgiu.
  2. Iš byloje esančio 2009 m. balandžio 20 d. ESP turto ir dokumentų perdavimo – priėmimo akto, kuriuo perduotas ESP turtas ir dokumentai bankroto administratoriui, matyti, kad šį aktą pasirašė G. L. (8 t., b. l. 82). 2009 m. balandžio 3 d. ilgalaikio turto perdavimo – priėmimo aktą taip pat pasirašė G. L. ir ESP bankroto administratoriaus atstovas (9 t., b. l. 45). Tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 23 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą G. L. buvo nurodęs, kad ESP turtą ir dokumentus perdavė ne jis, kas perdavimo – priėmimo aktą pasirašė nežino (8 t., b. l. 91-94). Iš minėtame prokuratūros nutarime nurodytų duomenų matyti, kad vis dėlto bankroto administratoriui nebuvo perduoti ESP 2008 m. buhalterinės apskaitos registrai, nutarime pažymėta, kad bankroto administratorius ieško būdų atkurti ir atspausdinti 2008 m. balansinių sąskaitų apyvartas (9 t. b. l. 135-136). FNTT 2011 m. išvadoje taip pat nustatyta, kad ESP nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 16 straipsnio 1 dalyje, 20 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, todėl laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. negalima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo dydžio, jų struktūros (9 t., b. l. 181-184). Taigi nors pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą buhalterinės apskaitos apgaulingas ir (arba) netinkamas tvarkymas yra vienas iš tyčinio bankroto požymių, teismas iš esmės tik deklaratyviai pasisakė dėl ESP apskaitos dokumentų ir turto perdavimo, iš esmės nevertindamas visų FNTT išvadoje, Panevėžio apygardos prokuratūros nutarime nurodytų duomenų, nesiaiškino aplinkybių dėl 2008 m. apskaitos registrų egzistavimo, ESP buhalterinės apskaitos tvarkymo atitikties įstatymų reikalavimams, bendrovės buvusio vadovo G. L. veiksmų perduodant bendrovės buhalterinius dokumentus ir turtą bankroto adimistratoriui. Taip pat siekdamas įvertinti apelianto įrodinėjamas aplinkybes dėl ESP nemokumo 2007 m., teismas turėjo imtis priemonių bei išsiaiškinti ne tik dėl 2008 m. finansinių dokumentų, bet ir tai, ar yra išlikę ESP 2007 m. buhalterinės apskaitos registrai ir kiti bendrovės finansinę padėtį pagrindžiantys dokumentai.
  3. Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2012).
  4. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas nutaria netenkinti apelianto I. K. prašymo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes papildomus paaiškinimus dėl byloje įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių apeliantas turės teisę išdėstyti pirmosios instancijos teismo proceso metu.
  5. ESP buvęs vadovas G. L. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė skirti apeliantui 1000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. ĮBĮ 20 straipsnis suteikia teisę bankrutuojančios įmonės kreditoriui kreiptis į teismą su prašymu pripažinti bankrotą tyčiniu, taigi nėra pagrindo išvadai, kad apeliantas, įgyvendindamas įstatyme numatytą teisę, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, prašymas dėl baudos skyrimo netenkintinas.
  6. Nusprendus, kad yra pagrindas panaikinti apskųstą teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, kaip nagrinėjamoje bylos stadijoje teisiškai nereikšmingų, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, taip pat nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

18Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai