Byla 2S-1743-527/2015
Dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0133/14/01787 (suinteresuoti asmenys: antstolė A. K. ir išieškotojas „Swedbank lizingas“, UAB)

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens „Swedbank lizingas“, UAB (išieškotojo) atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1844-652/2015 pagal pareiškėjos A. K. skundą (prašymą) dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0133/14/01787 (suinteresuoti asmenys: antstolė A. K. ir išieškotojas „Swedbank lizingas“, UAB)

Nustatė

2

3I.Ginčo esmė

4Pareiškėja pateikė 2015-03-12 prašymą dėl antstolės A. K. procesinių veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0133/14/01787, kuriuo prašė nutraukti išieškojimą šioje vykdomojoje byloje ir vykdomąjį raštą grąžinti išieškotojui. Skunde nurodyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-13 bei Vilniaus apygardos teismas 2014-04-28 priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-15188-872/2013 ir „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį tenkino, priteisdamas išieškotojui iš jos 23 582,10 Lt ir bylinėjimosi išlaidas, vadovaujantis tuo, kad laiduotojas privalo solidariai atlyginti patirtą žalą kartu su skolininku UAB „Minaukslita“. 2014-07-02 išieškotojas perdavė antstolei vykdomąjį dokumentą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš jos, kaip laiduotojos. Kauno apygardos teismo 2012-07-23 nutartimi pagrindiniam skolininkui UAB „Minaukslita“ buvo iškelta bankroto byla. 2015-02-06 UAB „Minaukslita“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro (toliau – JAR), kaip likviduota įmonė. Išregistravus skolininką, pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 str. 3 d.) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 civilinių bylų plenarinės sesijos nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Kadangi UAB „Minaukslita“, už kurią laidavo pareiškėja, jau yra išregistruota iš JAR, kaip likviduota bankrutavusi įmonė, o, išregistravus įmonę, pagrindinio skolininko prievolė laikoma pasibaigusia, tai rodo, kad skolos išieškojimas iš laiduotojos yra negalimas pagal išduotą vykdomąjį raštą, nes laiduotojo prievolė yra šalutinė, o pasibaigus pagrindinei skolai, baigiasi ir šalutinė. Byloje vadovautinasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų plenarinės sesijos nutarimu Nr.3K-P-537/2011, kuriame savo nuomonę išreiškė dauguma sesijos teisėjų, o ne atskirąja trijų teisėjų nuomone, kuri buvo atkartota ir byloje Nr. 3K-3-33/2013 (sutampa du teisėjai) ir kuria remiasi išieškotojas „Swedbank lizingas“, UAB. Užbaigus bankroto bylą ir įmonę išregistravus, laikoma, kad pasibaigė ir pagrindinė prievolė, o tai reiškia, kad iš pareiškėjos, turinčios šalutinę prievolę, negali būti vykdomas išieškojimas, kuris nutrauktinas.

5Antstolė 2015-03-18 Patvarkymu atsisakė patenkinti pareiškėjos skundą ir skundą kartu su vykdomąja byla persiuntė Alytaus rajono apylinkės teismui.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi (b. l. 63–66) pareiškėjos skundą tenkino – vadovaudamasis CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir CK 6.76 straipsnio 2 dalimi bei 6.128 straipsnio 3 dalimi, nutraukė išieškojimą antstolės vykdomojoje byloje Nr. 0133/14/01787 pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-15188-872/2013 išduotą vykdomąjį raštą dėl 23 582,10 Lt skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės (laiduotojos) A. K. „Swedbank lizingas“, UAB naudai.

8Teismas nurodė, kad tarp šalių (laiduotojos ir išieškotojo) kilo teisės normų aiškinimo ginčas, ar laiduotojo atsakomybė ir prievolė grąžinti skolą kreditoriui pasibaigia pagrindinį skolininką (įmonę) išregistravus iš JAR, įmonę likvidavus po bankroto. Šiuo klausimu yra priimta Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011, kurioje akcentuojama, kad, esant laidavimui, prievolės yra dvi: pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės akcesorinė (papildoma, šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 str. 2 d.). Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl laidavimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų, yra atkreipęs dėmesį į laidavimo, kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-05-18 nutartis c. b. Nr. 3K-7-229/2009; 2010-11-23 nutartis c. b. Nr. 3K-7-364/2010). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pobūdis lemia, jog laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Laidavimo akcesoriškumas, be kita ko, reiškia, kad kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 str. 2 d.). Išieškotojas nagrinėjamoje byloje rėmėsi kita – trijų teisėjų atskirąja nuomone, kuri buvo išdėstyta taip, kad skolininkui – fiziniam asmeniui mirus arba juridinį asmenį likvidavus, jeigu tai nesukelia besąlygiškos prievolės pabaigos (CK 6.128 str.), laiduotojas išlieka įsipareigojusiu prievolę įvykdyti už skolininką asmeniu iki visiško prievolės įvykdymo. Juolab laiduotojo atsakomybei neturi įtakos ir nemodifikuoja jos apimčių vien skolininką liečiantys veiksniai, tokie kaip bankrotas ar restruktūrizavimas. Šias procedūras reglamentuojantys specialieji įstatymai yra nukreipti vien į skolininko, bet ne laiduotojo asmenį ir nekeičia tarp kreditoriaus ir skolininko egzistuojančios prievolės sąlygų bei turinio. Bankroto ir (ar) restruktūrizavimo įstatymų nuostatų perkėlimas į laidavimo institutą (kai laiduotojas nebankrutuoja ar nėra restruktūrizuotas) reiškia ne ką kita, o laidavimo instituto paneigimą. Teismas sutiko su pareiškėjos atstovo argumentais dėl teismų praktikos formavimo šiuo klausimu ir vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos formuojama teismų praktika laidavimo ir prievolių pasibaigimo klausimu, bet ne kelių jos narių, turinčių atskirąją nuomonę laidavimo instituto aiškinimo atžvilgiu, kuri vėliau buvo plėtojama tų pačių teisėjų priimtose nutartyse. Teismas pažymėjo, kad turi būti laikomasi hierarchijos principo formuojant teismų praktiką, todėl žemesnieji teismai turi vadovautis aukštesniųjų teismų formuojama praktika, o būtent Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 23 str. 2 d.). Teismas konstatavo, kad pagrindinis skolininkas UAB „Minaukslita“ 2015-02-06 buvo išregistruotas iš JAR, kaip dėl bankroto likviduota įmonė, pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 str. 3 d.) ir tuo pačiu metu baigiasi laidavimas (CK 6.87 str. 1 d.). Pareiškėja neturi prievolės atsiskaityti su išieškotoju, nes pasibaigus pagrindinei buvusio skolininko UAB „Minaukslita“ prievolei, laiduotojos prievolė irgi pasibaigė.

9III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

10Suinteresuotas asmuo „Swedbank lizingas“ AB atskirajame skunde (b. l. 71–77) prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-05-15 nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo (prašymo) netenkinti.

11Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr.: 2014-10-27 nutartį c. b. Nr. 3K-3-448/2014, 2014-02-21 nutartį c. b. Nr. 3K-3-50/2014; 2013-11-22 nutartį c. b. Nr. 3K-3-608/2013; kt.) nurodoma, jog teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. Teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Konkretaus asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo vykdymą garantuoja valstybė (žr. Konstitucinio Teismo 1997-10-01 nutarimą). Šiuo atveju teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, ne tik leido skolininkei nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo, bet dar paneigė įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes ir pripažintus šalių tarpusavio teisinius santykius. Sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo privaloma atsižvelgti į tai, kad ginčas kilo įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo stadijoje. Primintina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-15188-872/2013 tenkino išieškotojo ieškinį iš dalies, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2014-04-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-245-823/2014 patenkino išieškotojo apeliacinį skundą ir pareikštą ieškinį tenkino visa apimtimi. Taigi įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota, jog išieškotojas turi reikalavimo teisę į skolininkę, o pastaroji gera valia savo prievolių neįvykdė. Įsiteisėjus minimiems teismų sprendimams Vilniaus miesto apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą, kuris vykdyti pateiktas antstolei. Kitaip tariant įsiteisėjusias teismų sprendimais buvo konstatuota, jog skolininkės prievolė nėra pasibaigusi ir ji nėra įvykdyta. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galios įtvirtintos CPK 182 straipsnio 2 punkte ir 279 straipsnio 4 dalyje, kuriuose nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai); sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (LAT 2010-04-26 nutartis c. b. Nr. 3K-7-173/2010; 2013-11-22 nutartis c. b. Nr. 3K-3-608/2013; 2013-12-23 nutartis c. b. Nr. 3K-7-508/2013; 2014-02-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-50/2014; kt.). Vadinasi, įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatavus, jog skolininkės laidavimas nėra pasibaigęs ir kad pastaroji yra skolinga išieškotojui, šie nustatyti faktai ir teisiniai santykiai nebegalėjo ir nebegali būti ginčijami kitose bylose. Kitaip tariant, teismas neturėjo teisės spręsti dėl skolininkės prievolės egzistavimo ar pasibaigimo, nes šios aplinkybės yra išspręstos įsiteisėjusiais Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja kokybiškai naujų savybių ir tampa privalomai vykdytinu dokumentu. Tuo pačiu tai reiškia, jog skolininkės prievolė taip pat buvo transformuota iš prievolės atsiskaityti pagal laidavimo sutartis į prievolę vykdyti įsitiesėjusį teismo sprendimą. Taigi šioje byloje net negalėjo kilti klausimas dėl skolininkės prievolės egzistavimo ar ne. Šiuo atveju turėjo būti sprendžiama tik tai, ar įsiteisėjęs teismo sprendimas privalo būti vykdomas, o atsakymas į šį klausimą yra akivaizdus – įsiteisėjęs teismo sprendimas bylos dalyviams turi įstatymo galią, todėl jis privalo būti vykdomas taip, kaip yra nurodyta sprendime. Skolininkės prievolė vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą nėra pasibaigusi, atitinkamai nėra ir nebuvo pagrindo nutraukti vykdomąją bylą. Valstybė privalo garantuoti konkretaus asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo vykdymą (žr. Konstitucinio Teismo 1997-10-01 nutarimą), tačiau šiuo atveju teismas pasielgė priešingai – buvo garantuotas ne įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymas, o sudaryta galimybė tokio teismo sprendimo nevykdyti. Akivaizdu, jog tokia teismo pozicija yra nepagrįsta ir skatina asmenis nevykdyti teismo sprendimų. Šiuo atveju skolininkė nevykdė savo prievolių gera valia, todėl ieškotojas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo. Ši skola priteista 2013-09-13 ir 2014-04-28 teismų sprendimais. Skolininkė vėlgi gera valia nevykdė įsiteisėjusių teismo sprendimų. Pagrindinis skolininkas iš JAR išregistruotas tik 2015-02-06, t. y. praėjus beveik metams po galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo. Akivaizdu, jog skolininkė itin ilgą laiką gera valia nevykdė savo prievolių, visais būdais siekė jų išvengti ir jai tai pavyko, t. y. vilkinant bylos nagrinėjimą ir įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą buvo pasiekta, kad šio sprendimo nebeprivaloma vykdyti. Akivaizdu, jog tokia teismo pozicija yra nepagrįsta.

12Dėl CPK 629 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Teismas vykdomąją bylą nutraukė vadovaudamasis CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punktu, t. y. teismo nuomone, vykdomoji byla nutrauktina reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį, jeigu negalimas teisių ir pareigų perėmimas. Teismas netinkamai aiškino ir taikė šią teisės normą. Minėta, jog konkretaus asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo vykdymą garantuoja valstybė. Jeigu skolininkas savanoriškai teismo sprendimo neįvykdo, sprendimas vykdomas priverstinai, vykdymo veiksmus atlieka antstolis (CPK 634 str. 1, 2 dalys, Antstolių įstatymo 2 str. 1 dalis). Antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus yra privalomi visiems asmenims, už antstolio reikalavimų vykdymo procese nevykdymą teismo gali būti skiriamos baudos (CPK 585 str. 1–3 dalys). Be to, už teismo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tik pats skolininkas, nevykdymą antstolio surašyto akto pagrindu teismas skolininkui gali skirti baudą (CPK 771 str. 5–7 dalys). Šiuo atveju įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, jog skolininkė yra skolinga išieškotojui, tačiau skolininkė gera valia neįvykdė, todėl buvo kreiptasi į antstolę dėl priverstinio skolos išieškojimo. LAT 2014-10-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2014 išaiškinta, jog tiek nepradėjus priverstinio vykdymo proceso, tiek ir šiam procesui prasidėjus galimos situacijos, kai teismo sprendimo vykdymo atsisakoma arba jis tampa negalimas. Tai gali lemti išieškotojo valia, jam atsisakant išieškojimo (CPK 629 str. 1 p., 641 str.), arba išieškotojo ir skolininko valia, jiems sudarant taikos sutartį (CPK 629 str. 2 p.) ar skolos padengimo sutartį (CPK 629 str. 8 p.). Teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomas arba netikslingas ir dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių, atsiradusių po teismo sprendimo priėmimo (pvz., reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį, jeigu negalimas teisių ir pareigų perėmimas; mirus išieškotojui ar skolininkui, jeigu reikalavimas ar pareiga negali pereiti mirusio asmens teisų perėmėjui; išieškotoju ir skolininku tapus tam pačiam asmeniui ir pan. (CPK 629 str. 3, 6, 7 punktai). Kitaip tariant, vykdymo procesas tampa negalimas tik tuo atveju, jei teismo sprendimo vykdymo yra atsisakoma, arba jis tampa negalimas dėl objektyvių priežasčių. Šiuo atveju išieškotojas neatsisakė teismo sprendimo įvykdymo ir objektyvių kliūčių jo įvykdymui nėra, todėl vykdymo procesas negalėjo būti nutrauktas. CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas vykdomosios bylos nutraukimas tuo pagrindu, kai reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį nėra galimas teisių ir pareigų parėmimas. Ši teisės norma taikytina tuomet kai reorganizuojamas ar likviduojamas skolininkas arba išieškotojas. LAT 2013-11-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2013 nurodoma, jog ši teisės norma taikytina tuomet kai nelieka asmens, kuris turėtų atsakyti išieškotojui pagal pateiktą vykdyti vykdomąjį dokumentą, ir dėl to nebelikus skolininko vykdymo veiksmai negali būti tęsiami. Reorganizuojant ar likviduojant gali pasibaigti tik juridinis asmuo, todėl CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta taisyklė gali būti taikoma tik juridiniams asmenims ir tik tuo atveju, jei pasibaigia juridinis asmuo, esantis vykdymo proceso šalimi (skolininkas arba išieškotojas). Šį teiginį patvirtina ir tai, kad CPK numato atskiras taisykles, taikytinas skolininkų fizinių asmenų pabaigos (mirties) atveju – CPK 629 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta teisės norma, jog vykdomoji byla nutraukiama mirus asmeniui, kuris buvo išieškotojas arba skolininkas, jei reikalavimas arba pareiga negali pereiti mirusio asmens įpėdiniams. Kitaip tariant įstatymas numato, jog vykdymo procesas negali būti tęsiamas, jei nebelieka kurios nors iš vykdymo proceso šalių – išieškotojo arba skolininko, ir nėra galimas šių subjektų teisių ar pareigų perėmimas. Akivaizdu, jog vykdymo procesas negali tęstis, jei nėra vieno iš šių subjektų – nesant skolininko nėra kieno atžvilgiu atlikti vykdymo veiksmus, o nesant išieškotojo nėra kieno naudai tuos veiksmus atlikti. Taigi vienos iš vykdymo proceso šalių pasibaigimas, nesant galimybių teisių ar pareigų perėjimui, yra objektyvus veiksnys užkertantis kelią vykdomojo dokumento tinkamam įgyvendinimui. Atsižvelgiant į tai, kad fiziniai asmenys gali pasibaigti tik jiems, mirus, o juridiniai asmenys – juos reorganizavus ar likvidavus, įstatyme įtvirtintos dvi skirtingos teisės normos. CPK 629 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas vykdomosios bylos nutraukimas pasibaigus (mirus) fiziniam asmeniui, o 6 punkte – pasibaigus juridiniam asmeniui. Pabrėžtina, jog šie vykdomosios bylos nutraukimo pagrindai taikytini tik tuo atveju, jei nebelieka vykdomojo proceso šalių, t. y. skolininko arba išieškotojo. Suinteresuoto asmens vykdymo procese pabaiga neturi ir negali turėti įtakos vykdomajam procesui, nes išlieka tiek skolininkas, t. y. asmuo, kuris privalo atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus (CPK 642 str. 1 d.), tiek išieškotojas, t. y. asmuo, kurio naudai išduotas vykdomasis dokumentas (CPK 638 str. 1 d.). Taigi suinteresuoto asmens pabaigos atveju nėra objektyvių kliūčių tęsti vykdymo veiksmus, todėl vykdomoji byla negali būti nutraukta. Šiuo atveju nei skolininkas, nei išieškotojas nepasibaigė, todėl atitinkamai nebuvo pagrindo konstatuoti, jog vykdymo veiksmai nebegali būti atliekami dėl objektyvių priežasčių ir vykdomoji byla turi būti nutraukta. Taigi teismas nepagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju yra pagrindas taikyti CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą teisės normą. Juolab, kad ši teisės norma gali būti taikoma tik tuo atveju kai pasibaigia juridinis asmuo, buvęs išieškotoju arba skolininku. CPK 629 straipsnyje numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet vykdomoji byla gali būti nutraukiama. Ši teisės norma negali būti aiškinama plečiamai. Šiuo atveju neegzistavo nei vienas iš CPK 629 straipsnyje numatytų vykdomosios bylos nutraukimo pagrindų, todėl skolininkės pateiktas prašymas negalėjo būti tenkinamas.

13Dėl laidavimo pabaigos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikymo. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, jog teismas privalo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, todėl teismas remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-04-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011 bei Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011-12-29 nutarimu civilinėje byloje 3K-P-537/2011, konstatavo, jog laidavimas yra pasibaigęs, atitinkamai nusprendė nutraukti ir vykdomąją bylą. Išieškotojas, be abejo, sutinka su teiginiu, jog žemesnės instancijos teismai privalo vadovautis kasacinio teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (LAT 2009-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; kt.). Todėl kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (LAT 2015-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015). Tiek bylos, kurioje priimta LAT 2011-04-04 nutartis Nr. 3K-7-61/2011, tiek ir bylos, kurioje priimtas Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011-12-29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011, bei šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės. Minimose byloje kasacinis teismas dar tik sprendė ne tik dėl to ar laiduotojai yra apskirtai skolingi kreditoriui, bet ir nustatinėjo laiduotojų atsakomybės dydį. Akivaizdu, jog spręsdamas tokį ginčą, kasacinis teismas taip pat nagrinėjo, ar laidavimas dar nėra pasibaigęs ir ar kreditorius apskirtai turi reikalavimo teisę į laiduotojus. Šiuo gi atveju įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta laiduotojos (skolininkės) įsipareigojimų apimtis, todėl ginčas kilęs tik dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo. Pabrėžtina, jog nei vienoje iš minėtų kasacinio teismo nutarčių nėra pasisakyta, jog laiduotojas įgyja teisę nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo, jei po tokio sprendimo priėmimo pasibaigia pagrindinis skolininkas. Maža to, 2011-04-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011, pasisakydamas dėl laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pobūdžio ir laidavimo galiojimo priklausymo nuo pagrindinės prievolės, kasacinis teismas taip pat konstatavo, jog ginčą dėl visiško laiduotojo prievolės vykdymo (skolos ir pan.) priteisimo kreditoriui nagrinėjantis teismas laiduotojo vykdytinos prievolės mastą nustato teismo procesinio sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, priėmimo dieną. Vadinasi, net ir kasacinio teismo nutartyje, kuria remiasi ir pirmosios instancijos teismas, yra experssis verbis nurodyta, jog jokie ginčai dėl laiduotojo vykdytinos prievolės apimties nebegalimi po to, kai jie yra išsprendžiami teismo sprendimu. Taigi, šioje byloje pateikti kasacinio teismo išaiškinimai reiškia, jog laiduotojo vykdytinos prievolės mastas ir vykdymo tvarka yra fiksuojama priimant atitinkamą teismo sprendimą, o tuomet šalių tarpusavio teisiniai santykiai yra vertinami atsižvelgiant į teismo sprendimų privalomumo principą – laiduotojas privalo įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Būtent to ir siekia išieškotojas šiame ginče – siekiama, kad Skolininkė įvykdytų teismo sprendimą, kurio pastaroji gera valia neįvykdė. Skolininkė savo ruožtu, siekia išvengti šios pareigos ir paneigti teismo sprendimų privalomumo principą. „Swedbank lizingas“, UAB niekuomet nebandė paneigti kasacinio teismo išaiškinimo, jog laidavimas yra šalutinė prievolė, kurios likimas priklauso nuo pagrindinės prievolės. Išieškotojas įrodinėjo tik tai, kad laidavimas negali būti laikomas pasibaigusiu, tuo atveju, jei reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo metu vėliau skolininkas ir likviduojamas. Išieškotojas įrodinėjo, jog svarbūs yra reikalavimo laiduotojui pareiškimo ir pagrindinio skolininko pabaigos momentai. Jei reikalavimai laiduotojui pareiškiami iki pagrindinio skolininko pabaigos, tai laikoma, kad kreditorius į teismą kreipėsi laiku ir jis turi teisę į ieškinio patenkinimą, o turėdamas teisę į ieškinio patenkinimą, kreditorius pagrįstai gali tikėtis, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas bus įvykdytas. Kasacinis teismas labai aiškiai nurodė, jog jei kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi, jis turi tiesę gauti reikalavimų patenkinimą (LAT 2012-06-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-285/2012, 2013-02-15 nutartis c. b. Nr. 3K-3-33/2013, 2013-03-12 nutartis c. b. Nr. 3K-3-125/2013; 2014-04-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-248/2014). Pabrėžtina ir tai, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo LAT 2013-02-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2013, pateiktais išaiškinimais. Teismas nurodė, jog šioje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais nėra pagrindo vadovautis, nes joje pateikta tik kelių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų pozicija laidavimo ir prievolių pasibaigimo klausimu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjai D. A., Č. J. ir S. G. pateikė atskirąją nuomonę dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-04-04 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011, todėl teismas nusprendė, jog nereikėtų vadovautis LAT 2013-02-15 nutartyjee civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2013 pateiktais išaiškinimais, nes šią nutartį priėmė teisėjų kolegija, susidedanti iš Č. J. (kolegijos pirmininkas), S. G. (pranešėjas) ir J. J.. Kitaip tariant pirmosios instancijos teismas manė turįs teisę spręsti, kuriomis LAT nutartimis vadovautis, priklausomai nuo nutartį priėmusių teisėjų kolegijos sudėties. Akivaizdu, jog tokia teismo pozicija yra nepagrįsta – kasacinio teismo priimtos nutartys parodo būtent šio teismo, o ne atskirų teisėjų kolegijos narių nuomonę konkrečiu klausimu, todėl žemesnės instancijos teismai privalo vadovautis šio teismo išaiškinimais. LAT 2013-02-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2013 pasisakyta, jog apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos netinkamai pritaikius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011-12-29 nutarimo civilinėje Nr. 3K-P-537/2011 išaiškinimus ir neišsamiai įvertinus bylos aplinkybes. Taigi 2013-02-15 nutartis buvo priimta vystant ir plėtojant teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, todėl teismas privalėjo atsižvelgti į pateiktus išaiškinimus. Aptariamoje nutartyje yra aiškiai nurodyta, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo metu vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi. Negalima sutikti ir su teismo teiginiu, jog LAT 2013-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2013 atspindi tik kelių teismo teisėjų nuomonę. Ši teismo nutartis yra cituojama ir kitose kasacinio teismo nutartyse. Pavyzdžiui, LAT 2013-03-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2013 bei 2014-04-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2014, nurodoma, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kai bankrutuojant pagrindiniam skolininkui reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo ir jo išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, nors tokios bylos nagrinėjimo metu pagrindinis skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą teisminės gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011-12-29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011; 2012-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2013). Taigi priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, aptariama nutartis parodo, kokia yra šiuo klausimu suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo šiose nutartyse pateiktais išaiškinimais. Šiuo atveju įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota, jog laidavimas nėra pasibaigęs, todėl šioje byloje yra ir turi būti sprendžiamas tik įsitiesėjusio teismo sprendimo vykdymo klausimas, o ne nustatinėjama ar prievolė, kurios pagrindu šis sprendimas yra priimtas, nėra pasibaigusi. Akivaizdu, jog teismui, išnagrinėjusiam išieškotojo ir skolininkės ginčą iš esmės, sprendimu konstatavus, kad laidavimas nėra pasibaigęs ir skolininkė yra skolinga išieškotojui, o apeliacinės instancijos teismui patvirtinus šią teismo išvadą ir dar padidinus išieškotojo naudai priteistą sumą, teismas, kuris net nenagrinėjo ginčo iš esmės, neturi teisės nutartimi pripažinti, kad skolininkės prievolės yra pasibaigusios. Tam tikros prievolės egzistavimo ar įsiskolinimo dydžio klausimas apskirtai net negali būti išsprendžiamas nutartimi. Byla iš esmės gali būti išspręsta tik teismo sprendimu (CPK 259 str.), priimamu išnagrinėjus bylą. Tik ginčo teisenos tvarka išnagrinėjęs bylą iš esmės teismas galėtų pasisakyti ar egzistuoja tam tikra prievolė ir ar skolininkė yra skolinga ieškovui. Nutartis gali būti priimta tik klausimais, kuriais byla nėra išsprendžiama iš esmės (CPK 290 str.). Kitaip tariant, teismo nutartimi (išskyrus atskiruose įstatymuose aiškiai nurodytas išimtis) negali būti pasisakoma dėl vieno asmens skolos kitam asmeniui dydžio ar prievolės egzistavimo. Taigi skundžiama nutartimi pasisakydamas, jog skolininkės prievolė išieškotojui pasibaigė, teismas peržengė savo kompetencijos ribas, ignoravo įsiteisėjusius kitų teismų sprendimus, kuriais teigiama priešingai, pažeidė esminius civilinio proceso principus bei visą eilę CPK įtvirtintų teisės normų.

14Pareiškėja A. K. atsiliepime (b. l. 82–84) į atskirąjį skundą prašo nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja asmeniškai įsipareigojo laiduoti už UAB „Minaukslita“ įsipareigojimus sumokėti už lizingu gautas transporto priemones. Kadangi skolininkas nepajėgė atsiskaityti, UAB „Swedbank lizingas“ atsiėmė transporto priemones ir jas pardavė tretiesiems asmenims. Įmonių bankroto teisinis reglamentavimas lemia, kad iškėlus skolininkui bankroto bylą visi skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (ĮBĮ 16 str.), todėl atsiranda pareiga laiduotojui įvykdyti savo šalutinę prievolę. Dėl šios priežasties kainų skirtumas ir buvo priteistas iš laiduotojos. Antras svarbus momentas yra tai, kad nors laiduotojas atsako solidariai su skolininku, tačiau tai yra tik šalutinė prievolė ir ji vykdoma tik po to, kai skolininkas negali prievolės įvykdyti. Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui (šiuo atveju UAB „Swedbank lizingas“) papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad, skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal sandorį. Analizuojant laidavimo institutą atsižvelgtina į visus teisinius santykius, kurie sudaro patį laidavimo institutą. CK 6.83 str. numato, kad laiduotojas įvykdęs prievolę turi atgręžtinio reikalavimo teisę, t. y. teisę sumokėtą sumą išsiieškoti iš skolininko. Šis institutas yra kertinis taikant laidavimą, kadangi nesant atgręžtinumo laidavimas praranda savo prasmę, nes, kai laiduotojas įvykdys prievolę už pagrindinį skolininką, nebeturės pilnai į ką subroguotis. CK 6.128 str. 3 dalis numato, kad kai juridinis asmuo likviduojamas, baigiasi visos prievolės, išskyrus kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Tai liečia paveldėjimą ar teisių perėmimą, bet netaikoma laidavimui, nes laiduotojas neperima prievolės vykdymo, tik įvykdo už skolininką tiek, kiek skolininkas nepajėgė įvykdyti. CK 6.87 str. įvardintuose laidavimo pabaigos atvejuose, konkrečiai šio straipsnio pirmoje dalyje, nuostata, kad laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė, reiškia, kad pasibaigus pagrindinei prievolei laiduotojo atsakomybė prieš kreditorių taip pat baigiasi. Šiuo atveju reikia atsižvelgti ne tik į CK ar CPK reguliuojamus teisinius santykius, bet ir į Įmonių bankroto įstatyme įteisintus santykius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų plenarinė sesija šiuo klausimu aiškiai pasisakė civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011, kurioje išaiškino, kad „Įmonių bankroto teisinis reglamentavimas lemia, kad iškėlus skolininkui bankroto bylą visi skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (ĮBĮ 16 str.), todėl atsiranda pareiga laiduotojui įvykdyti savo šalutinę prievolę. Remiantis ĮBĮ nustatytu teisiniu reglamentavimu, teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą (ĮBĮ 21 str. 1 d.). Teisė pareikšti reikalavimus bankroto byloje taikoma tiek kreditoriui, kurio reikalavimai yra užtikrinti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (tarp jų ir laidavimu), tiek ir neapsaugotiems kreditoriams. Pažymėtina, kad, kreditoriui nepasinaudojus teise pareikšti reikalavimą bankroto byloje, nereiškia, kad išnyksta reikalavimas, tačiau tai gali lemti, kad reikalavimo nebebus įmanoma įgyvendinti skolininko bankroto byloje, jei teismas neatnaujins termino šiems reikalavimams pareikšti (ĮBĮ 10 str. 9 d., 26 str. 1 d.). Laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 str. 1 d.) lemia, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje. Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija pažymi, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Tačiau, jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 str. 5–6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 str. 3d.) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 str. 1 d.). Kauno apygardos teismo 2012-07-23 nutartimi pagrindiniam skolininkui UAB „Minaukslita“ buvo iškelta bankroto byla. 2015-02-06 UAB „Minaukslita“ buvo išregistruota iš JAR, kaip likviduota įmonė, taigi pasibaigia ir laidavimas bei su juo susijęs išieškojimas iš laiduotojo. CPK 629 str. numato vykdomosios bylos nutraukimą, o šio straipsnio 1 d. 6 p. aiškiai nurodo, kad vykdomoji byla nutraukiama, jeigu likviduojamas juridinis asmuo ir nėra juridinio asmens teisių ir pareigų perėmėjo. Laidavimas nėra teisių ir turto perėmėjas, todėl teismas priėmė teisingą sprendimą nutraukti bylą vadovaujantis CPK 629 str. 1 d. 6 p. Apeliantas kelia klausimą dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikymo. CPK 4 str. numato, kad teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Aukščiausiasis Teismas nutartis priima plenarinėje sesijoje, išplėstinėje 7 teisėjų kolegijoje ir trijų, teisėjų kolegijoje. Dėl laidavimo teisinių santykių ir jų pasibaigimo detaliai buvo išnagrinėta išplėstinės kolegijos nutartyje Nr. 3K-7-61/2011. Priimant šią nutartį buvo pateikta trijų teisėjų D. A., Č. J. ir S. G. atskiroji nuomonė. Dėl šioje nutartyje laidavimo aiškinimų skirtingumo analogiškoje byloje 2011-12-29 civilinė byla Nr. 3K-P-537/2011, kurioje dalyvavo du atskirąją nuomonę pateikę teisėjai, priėmė nutartį galutinai išaiškindami laidavimo santykių ypatumus, kai bankrutuoja juridinis asmuo. Plenarinėje sesijoje nebuvo pareikšta atskiroji nuomonė, todėl laikytina, kad plenarinė sesija galutinai išsprendė visus su laidavimu susijusius klausimus. Atsakovai savo atskirajame skunde, pagrįsdami savo argumentus, remiasi nutartimi Nr. 3K-3-33/2013. Su tokia nuomone negalima sutikti, kadangi šioje nutartyje pateikta nuomonė prieštarauja plenarinės sesijos nuomonei, išdėstytai nutartyje Nr. 3K-P-537/2011. Plenarinėje sesijoje pateikti išaiškinimai privalomi visiems teismams ir negali būti pakeisti trijų teisėjų, o tik kitos plenarinės sesijos (subordinacijos principas). Atkreiptinas dėmesys, kad civilinę bylą Nr. 3K-3-33/2013 nagrinėjo du teisėjai, kurie pareiškė atskirąją nuomonę civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011 ir sutiko su plenarinėje sesijoje priimta nutartimi. Tokiu būdu teismai turėtų vadovautis plenarinėje sesijoje priimtais išaiškinimais.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

17Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

18Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-03 išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-15188-872/2013 (b. l. 40) antstolės A. K. kontoroje 2014-07-02 užvesta vykdomoji byla Nr. 0133/14/01787 dėl 23 582,10 Lt skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš A. K. (laiduotojos) „Swedbank lizingas“, UAB naudai. Pareiškėja 2015-03-12 pateikė antstolei prašymą (b. l. 8–9) nutraukti vykdomą išieškojimą iš jos, kaip laiduotojos, nes 2015-02-06 išregistravus iš JAR pagrindinį skolininką UAB ,,Minaukslita“ ir pasibaigus pagrindinei prievolei, pasibaigė ir šalutinė prievolė – laidavimas. Antstolė šio pareiškėjos 2015-03-18 Patvarkymu atsisakė patenkinti šį pareiškėjos skundą ir jį kartu su vykdomąja byla persiuntė Alytaus rajono apylinkės teismui, kuris skundžiama 2015-05-15 nutartimi pareiškėjos skundą patenkino ir išieškojimą vykdomojoje byloje nutraukė CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir CK 6.76 straipsnio 2 dalies ir 6.128 straipsnio 3 dalies pagrindu, konstatavęs, jog, 2015-02-06 pagrindinį skolininką UAB „Minaukslita“ išregistravus iš JAR, pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia, o tuo pačiu metu baigėsi ir laidavimas (CK 6.87 str. 1 d.), todėl pareiškėja (skolininkė-laiduotoja) nebeturi prievolės atsiskaityti su išieškotoju.

19Šiuo atveju kilo ginčas dėl CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas šią teisės normą aiškino ir taikė netinkamai, o antstolė visiškai pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo dėl išieškojimo nutraukimo.

20CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas vykdomosios bylos nutraukimas tuo pagrindu, kai reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį nėra galimas teisių ir pareigų parėmimas. Ši teisės norma taikytina tuomet kai reorganizuojamas ar likviduojamas skolininkas arba išieškotojas. LAT 2013-11-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2013 nurodoma, jog ši teisės norma taikytina tuomet, kai nelieka asmens, kuris turėtų atsakyti išieškotojui pagal pateiktą vykdyti vykdomąjį dokumentą, ir dėl to nebelikus skolininko vykdymo veiksmai negali būti tęsiami. Reorganizuojant ar likviduojant gali pasibaigti tik juridinis asmuo, todėl CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta taisyklė, kaip teisingai nurodyta atskirajame skunde, gali būti taikoma tik juridiniams asmenims ir tik tuo atveju, jei pasibaigia juridinis asmuo, esantis vykdymo proceso šalimi (skolininkas arba išieškotojas). Šį teiginį patvirtina ir tai, kad CPK numato atskiras taisykles, taikytinas skolininkų fizinių asmenų pabaigos (mirties) atveju – CPK 629 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta teisės norma, jog vykdomoji byla nutraukiama mirus asmeniui, kuris buvo išieškotojas arba skolininkas, jei reikalavimas arba pareiga negali pereiti mirusio asmens įpėdiniams. Kitaip tariant įstatymas numato, jog vykdymo procesas negali būti tęsiamas, jei nebelieka kurios nors iš vykdymo proceso šalių – išieškotojo arba skolininko, ir nėra galimas šių subjektų teisių ar pareigų perėmimas. Akivaizdu, jog vykdymo procesas negali tęstis, jei nėra vieno iš šių subjektų – nesant skolininko nėra kieno atžvilgiu atlikti vykdymo veiksmus, o nesant išieškotojo nėra kieno naudai tuos veiksmus atlikti. Taigi vienos iš vykdymo proceso šalių pasibaigimas, nesant galimybių teisių ar pareigų perėjimui, yra objektyvus veiksnys užkertantis kelią vykdomojo dokumento tinkamam įgyvendinimui. Atsižvelgiant į tai, kad fiziniai asmenys gali pasibaigti tik jiems mirus, o juridiniai asmenys – juos reorganizavus ar likvidavus, įstatyme įtvirtintos dvi skirtingos teisės normos. CPK 629 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas vykdomosios bylos nutraukimas pasibaigus (mirus) fiziniam asmeniui, o 6 punkte – pasibaigus juridiniam asmeniui. Pabrėžtina, jog šie vykdomosios bylos nutraukimo pagrindai taikytini tik tuo atveju, jei nebelieka vykdomojo proceso šalių, t. y. skolininko arba išieškotojo. Pagrindinio skolininko BUAB ,,Minaukslita“ prievolėje, bet ne vykdymo procese pabaiga, apeliacinės instancijos teismo nuomone, neturi ir negali turėti įtakos vykdomajam procesui, nes išlieka tiek skolininkas, t. y. asmuo, kuris privalo atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus (CPK 642 str. 1 d.), tiek išieškotojas, t. y. asmuo, kurio naudai išduotas vykdomasis dokumentas (CPK 638 str. 1 d.). Taigi prievolės pagrindinio skolininko, kuris nėra skolininku konkrečioje vykdomojoje byloje, pabaigos atveju nėra objektyvių kliūčių tęsti vykdymo veiksmus, todėl vykdomoji byla negali būti nutraukta. Šiuo atveju nei skolininkas, nei išieškotojas nepasibaigė, todėl atitinkamai nebuvo pagrindo konstatuoti, jog vykdymo veiksmai nebegali būti atliekami dėl objektyvių priežasčių ir vykdomoji byla turi būti nutraukta. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo s taikė CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą teisės normą ir nutraukė išieškojimą. Pažymėtina, jog CPK 629 straipsnyje numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet vykdomoji byla gali būti nutraukiama. Ši teisės norma negali būti aiškinama plečiamai. Kadangi šiuo atveju neegzistavo nei vienas iš CPK 629 straipsnyje numatytų vykdomosios bylos nutraukimo pagrindų, akivaizdu, jog skolininkės pateiktas prašymas negalėjo būti tenkinamas, ir antstolė visiškai pagrįstai jo netenkino.

21Be to, visiškai pritartina atskirojo skundo argumentams dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr.: 2014-10-27 nutartį c. b. Nr. 3K-3-448/2014, 2014-02-21 nutartį c. b. Nr. 3K-3-50/2014; 2013-11-22 nutartį c. b. Nr. 3K-3-608/2013; kt.) nurodoma, jog teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. Teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams, ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Konkretaus asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo vykdymą garantuoja valstybė (žr. Konstitucinio Teismo 1997-10-01 nutarimą). Visiškai pritartina apeliantui, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, ne tik leido skolininkei nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo, bet dar paneigė įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes ir pripažintus šalių tarpusavio teisinius santykius. Sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo privaloma atsižvelgti į tai, kad ginčas kilo įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo stadijoje, antstolei vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-13 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-15188-872/2013, pakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014-04-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-245-823/2014, kuriuo išieškotojo ieškinys atsakovei (skolininkei vykdomojoje byloje) buvo patenkintas visa apimtimi. Taigi įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota, jog išieškotojas turi reikalavimo teisę į skolininkę, o pastaroji gera valia savo prievolių neįvykdė. Įsiteisėjus minimiems teismų sprendimams Vilniaus miesto apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą, kuris vykdyti pateiktas antstolei. Kitaip tariant įsiteisėjusias teismų sprendimais buvo konstatuota, jog skolininkės prievolė nėra pasibaigusi ir ji nėra įvykdyta. Teisės doktrinoje yra išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: (i) teismo sprendimo privalomumas; (ii) res judicata galia; (iii) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galios įtvirtintos CPK 182 straipsnio 2 punkte ir 279 straipsnio 4 dalyje, kuriuose nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai); sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (LAT 2010-04-26 nutartis c. b. Nr. 3K-7-173/2010; 2013-11-22 nutartis c. b. Nr. 3K-3-608/2013; 2013-12-23 nutartis c. b. Nr. 3K-7-508/2013; 2014-02-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-50/2014; kt.). Vadinasi, įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatavus, jog skolininkės laidavimas nėra pasibaigęs ir kad pastaroji yra skolinga išieškotojui, šie nustatyti faktai ir teisiniai santykiai nebegalėjo ir nebegali būti ginčijami kitose bylose. Kitaip tariant, teismas neturėjo teisės spręsti dėl skolininkės prievolės egzistavimo ar pasibaigimo, nes šios aplinkybės yra išspręstos įsiteisėjusiais Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja kokybiškai naujų savybių ir tampa privalomai vykdytinu dokumentu. Tuo pačiu tai reiškia, jog skolininkės prievolė taip pat buvo transformuota iš prievolės atsiskaityti pagal laidavimo sutartis į prievolę vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Visiškai pritariant atskirojo skundo argumentams konstatuotina, jog šioje byloje net negalėjo kilti klausimas dėl skolininkės prievolės egzistavimo ar ne. Šiuo atveju turėjo būti sprendžiama tik tai, ar įsiteisėjęs teismo sprendimas privalo būti vykdomas, o atsakymas į šį klausimą yra akivaizdus – įsiteisėjęs teismo sprendimas bylos dalyviams turi įstatymo galią, todėl jis privalo būti vykdomas taip, kaip yra nurodyta sprendime. Skolininkės prievolė vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą nėra pasibaigusi, atitinkamai nėra ir nebuvo pagrindo nutraukti vykdomąją bylą. Valstybė privalo garantuoti konkretaus asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo vykdymą (žr. Konstitucinio Teismo 1997-10-01 nutarimą), tačiau šiuo atveju teismas pasielgė priešingai – buvo sudaryta galimybė tokio teismo sprendimo nevykdyti. Tokia teismo pozicija yra nepagrįsta ir tik skatintų asmenis nevykdyti teismo sprendimų. Šiuo atveju skolininkė nevykdė savo prievolių gera valia, todėl ieškotojas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo. Ši skola priteista 2013-09-13 ir 2014-04-28 teismų sprendimais, tačiau skolininkė įsiteisėjusių teismo sprendimų vėlgi nevykdė nei gera valia, nei po to, kai 2014-07-02 išieškotojas kreipėsi į antstolę dėl priverstinio vykdymo. Pagrindinis skolininkas iš JAR išregistruotas tik 2015-02-06, t. y. praėjus beveik metams po galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo ir praėjus daugiau kaip pusei metų po to, kai sprendimą buvo pradėta vykdyti priverstinai. Visiškai akivaizdu, jog skolininkei itin ilgą laiką gera valia bei priverstine tvarka nevykdžius savo prievolių ir tokiu būdu siekus jų išvengti, negalėtų būti pateisinama tokia praktika, kuria nepagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį.

22Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos laidavimo pabaigos klausimu taikymo. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, jog teismas privalo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-04-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011 bei Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011-12-29 nutarimu civilinėje byloje 3K-P-537/2011. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (LAT 2009-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; kt.). Todėl kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (LAT 2015-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015). Visiškai pritariant atskirojo skundo argumentams, konstatuotina, jog tiek bylos, kurioje priimta LAT 2011-04-04 nutartis Nr. 3K-7-61/2011, tiek ir bylos, kurioje priimtas Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011-12-29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011, bei šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės. Minimose byloje kasacinis teismas dar tik sprendė ne tik dėl to, ar laiduotojai yra apskirtai skolingi kreditoriui, bet ir nustatinėjo laiduotojų atsakomybės dydį. Šiuo gi nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta laiduotojos (skolininkės) įsipareigojimų apimtis, todėl ginčas byloje kilęs tik dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo. Pabrėžtina, jog nei vienoje iš minėtų kasacinio teismo nutarčių nėra pasisakyta, jog laiduotojas įgyja teisę nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo, jei po tokio sprendimo priėmimo pasibaigia pagrindinis skolininkas. Be to, 2011-04-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011, pasisakydamas dėl laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pobūdžio ir laidavimo galiojimo priklausymo nuo pagrindinės prievolės, LAT taip pat konstatavo, jog ginčą dėl visiško laiduotojo prievolės vykdymo (skolos ir pan.) priteisimo kreditoriui nagrinėjantis teismas laiduotojo vykdytinos prievolės mastą nustato teismo procesinio sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, priėmimo dieną. Vadinasi, net ir kasacinio teismo nutartyje, kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, yra experssis verbis nurodyta, jog jokie ginčai dėl laiduotojo vykdytinos prievolės apimties nebegalimi po to, kai jie yra išsprendžiami teismo sprendimu. Taigi, šioje byloje pateikti kasacinio teismo išaiškinimai reiškia, jog laiduotojo vykdytinos prievolės mastas ir vykdymo tvarka yra fiksuojama priimant atitinkamą teismo sprendimą, o tuomet šalių tarpusavio teisiniai santykiai yra vertinami atsižvelgiant į teismo sprendimų privalomumo principą – laiduotojas privalo įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Būtent to ir siekia išieškotojas šiame ginče – kad skolininkė įvykdytų teismo sprendimą, kurio ji gera valia neįvykdė, kai tuo tarpu skolininkė siekia išvengti šios pareigos ir paneigti teismo sprendimų privalomumo principą.

23Pažymėtina, jog išieškotojas šioje byloje neneigė, jog laidavimas yra šalutinė prievolė, kurios likimas priklauso nuo pagrindinės prievolės. Išieškotojas įrodinėjo tik tai, kad laidavimas negali būti laikomas pasibaigusiu, tuo atveju, jei reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo metu vėliau skolininkas ir likviduojamas. Išieškotojas įrodinėjo, jog svarbūs yra reikalavimo laiduotojui pareiškimo ir pagrindinio skolininko pabaigos momentai. Jei reikalavimai laiduotojui pareiškiami iki pagrindinio skolininko pabaigos, tai laikoma, kad kreditorius į teismą kreipėsi laiku ir jis turi teisę į ieškinio patenkinimą, o turėdamas teisę į ieškinio patenkinimą, kreditorius pagrįstai gali tikėtis, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas bus įvykdytas. Kasacinis teismas labai aiškiai nurodė, jog jei kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi, jis turi tiesę gauti reikalavimų patenkinimą (LAT 2012-06-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-285/2012, 2013-02-15 nutartis c. b. Nr. 3K-3-33/2013, 2013-03-12 nutartis c. b. Nr. 3K-3-125/2013; 2014-04-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-248/2014

24Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad ieškovė ieškinį atsakovei teismui pareiškė 2013-03-15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-15188-872/2013 tenkino ieškovo ieškinį iš dalies. Šis sprendimas buvo apskųstas aukštesnės instancijos teismui. Vilniaus apygardos teismas 2014-04-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-245-823/2014 patenkino ieškovo apeliacinį skundą ir pareikštą ieškinį tenkino visiškai. Bylos duomenimis, pagrindinė skolininkė UAB „Minaukslita“ iš JAR buvo išregistruota 2015-02-06, t. y. praėjus beveik metams po galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo. Taigi, ieškinio atsakovei pareiškimo metu pagrindinė skolininkė nebuvo likviduota ir išregistruota iš JAR, t. y. jos prievolė ieškovei nebuvo pasibaigusi. Tai reiškia, kad ieškovė, pareikšdama ieškinį atsakovei, pareikalavo, jog nepasibaigusią pagrindinės skolininkės prievolę įvykdytų solidarusis skolininkas (CK 6.81 str. 1 d.).

25Šiuo atveju įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota, jog laidavimas nėra pasibaigęs, todėl šioje byloje yra ir turi būti sprendžiamas tik įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo klausimas, o ne nustatinėjama, ar prievolė, kurios pagrindu šis sprendimas yra priimtas, nėra pasibaigusi. Akivaizdu, jog teismui, išnagrinėjusiam išieškotojo ir skolininkės ginčą iš esmės, sprendimu konstatavus, kad laidavimas nėra pasibaigęs ir skolininkė yra skolinga išieškotojui, o apeliacinės instancijos teismui patvirtinus šią teismo išvadą ir dar padidinus išieškotojo naudai priteistą sumą, teismas, kuris net nenagrinėjo ginčo iš esmės, neturi teisės nutartimi pripažinti, kad skolininkės prievolės yra pasibaigusios. Tam tikros prievolės egzistavimo ar įsiskolinimo dydžio klausimas apskirtai net negali būti išsprendžiamas nutartimi. Byla iš esmės gali būti išspręsta tik teismo sprendimu (CPK 259 str.), priimamu išnagrinėjus bylą. Tik ginčo teisenos tvarka išnagrinėjęs bylą iš esmės teismas galėtų pasisakyti, ar egzistuoja tam tikra prievolė ir ar skolininkė yra skolinga ieškovui. Nutartis gali būti priimta tik klausimais, kuriais byla nėra išsprendžiama iš esmės (CPK 290 str.). Kitaip tariant, teismo nutartimi (išskyrus atskiruose įstatymuose aiškiai nurodytas išimtis) negali būti pasisakoma dėl vieno asmens skolos kitam asmeniui dydžio ar prievolės egzistavimo. Taigi skundžiama nutartimi pasisakydamas, jog skolininkės prievolė išieškotojui pasibaigė, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas peržengė savo kompetencijos ribas, ignoravo įsiteisėjusius kitų teismų sprendimus, kuriais teigiama priešingai, pažeidė esminius civilinio proceso principus bei visą eilę CPK įtvirtintų teisės normų.

26Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų, pažeidė proceso teisės normas, padarė neteisingas išvadas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri naikintina, o pareiškėjos skundas dėl antstolės veiksmų atmestinas.

27Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

28atskirąjį skundą tenkinti.

29Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos A. K. skundą (2015-03-12 prašymą) atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė,... 2. ... 3. I.Ginčo esmė... 4. Pareiškėja pateikė 2015-03-12 prašymą dėl antstolės A. K. procesinių... 5. Antstolė 2015-03-18 Patvarkymu atsisakė patenkinti pareiškėjos skundą ir... 6. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 7. Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi (b. l.... 8. Teismas nurodė, kad tarp šalių (laiduotojos ir išieškotojo) kilo teisės... 9. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 10. Suinteresuotas asmuo „Swedbank lizingas“ AB atskirajame skunde (b. l.... 11. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo. Lietuvos Aukščiausiojo... 12. Dėl CPK 629 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Teismas vykdomąją bylą... 13. Dėl laidavimo pabaigos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikymo.... 14. Pareiškėja A. K. atsiliepime (b. l. 82–84) į atskirąjį skundą prašo... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 16. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas... 17. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų,... 18. Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo... 19. Šiuo atveju kilo ginčas dėl CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo.... 20. CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas vykdomosios bylos nutraukimas... 21. Be to, visiškai pritartina atskirojo skundo argumentams dėl įsiteisėjusio... 22. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos laidavimo pabaigos klausimu... 23. Pažymėtina, jog išieškotojas šioje byloje neneigė, jog laidavimas yra... 24. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad... 25. Šiuo atveju įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota, jog laidavimas... 26. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas... 27. Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,... 28. atskirąjį skundą tenkinti.... 29. Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti ir...