Byla 2K-574/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko, sekretoriaujant Ingai Žukovaitei, dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui, gynėjui advokatui Rimui Andrikiui, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. J., nukentėjusiojo atstovui advokatui Drąsučiui Zagreckui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. V. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

2Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 14 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliaciniai skundai atmesti.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti, paaiškinimų,

Nustatė

4K. M. buvo kaltinamas tuo, kad atstovaudamas V. J., kaip taros sandėlio (4F1b), unikalus Nr. ( - ), esančio valstybiniame žemės sklype (kadastrinis adresas ( - )) ( - ), savininkui, veikdamas pagal 2004 m. lapkričio 8 d. 4-ajame notarų biure, Kaune, Mituvos g. 5, išduotą įgaliojimą (registro Nr. 4VJ-24343), suteikiantį teisę valdyti ir tvarkyti taros sandėlį savo nuožiūra: jį parduoti už savo nustatytą kainą ir sąlygomis, gauti iš pirkėjų V. J. priklausančius pinigus už parduotą turtą grynaisiais arba pavedimu į įgaliotinio asmeninę sąskaitą banke, atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiais pavedimais, 2005 m. birželio 15 d. minėtame notarų biure sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. 4VJ-15987) dėl sandėlio pardavimo J. G. B. už 400 000 Lt, o 2005 m. liepos 29 d. tame pačiame notarų biure pasirašė susitarimą dėl šios sutarties pakeitimo (registro Nr. 4VJ-20939), pagal kurį tą pačią dieną J. G. B. savo namuose ( - ), perdavė K. M. 200 000 Lt, o 2006 metų sausio mėnesio nenustatytą dieną – likusius 200 000 Lt, iš viso 400 000 Lt, kuriuos, vykdydamas įgaliojimo sąlygas, jis privalėjo perduoti V. J., tačiau neperdavė ir taip pasisavino didelės vertės svetimą turtą.

5Kasaciniu skundu V. J. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti K. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir visiškai patenkinti jo civilinį ieškinį.

6Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai sprendimuose konstatavo, jog tarp jo ir K. M. yra tik turtiniai santykiai, kurie yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Jo nuomone, teismai iš esmės apsiribojo tik faktų ir aplinkybių išvardijimu, jų deramai neanalizavę, nors privalėjo išsiaiškinti visas konkrečias bylos aplinkybes ir nuspręsti, ar civiliniai teisiniai santykiai neperaugo į priešingą teisei elgesį. Skundžiamuose sprendimuose nėra motyvų, kodėl K. M. padaryta veika nepripažįstama nusikalstama, apsiribota tik trumpu konstatavimu, kad yra kilę civiliniai santykiai ir juos galima spręsti civilinio proceso tvarka. Teismai neatkreipė dėmesio į esminę šios bylos aplinkybę, kad iš pradžių K. M. veikė pagal kasatoriaus pavedimą, neperžengdamas jo ribų, tačiau vėliau – visiškai įvykdęs šį pavedimą, gavęs kasatoriui priklausančius pinigus – 400 000 Lt, kuriuos privalėjo ir turėjo realią galimybę perduoti jam, padarė nusikaltimą – juos pasisavino. Teismų sprendimai akivaizdžiai pažeidžia suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šios kategorijos bylose, nes šios instancijos teismas gautų pagal civilinius santykius pinigų sumų negrąžinimą teisėtam savininkui (kai įgaliotinis turi realią galimybę grąžinti pinigus) ne vieną kartą traktavo kaip priešingą baudžiamajai teisei veiką – turto pasisavinimą.

7Taigi K. M. atliko sąmoningus, tyčinius veiksmus, kurie turėjo būti vertinami kaip nusikalstama veika, numatyta BK 183 straipsnio 2 dalyje. Taip teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to K. M. veika buvo kvalifikuota kaip neturinti nusikaltimo požymių.

8Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. kasacinis skundas atmestinas.

9Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį

10Kasatorius mano, kad išteisintasis K. M., veikdamas teisėtai pagal įgaliojimą, atliko pavedimą neperžengdamas šio ribų, tačiau pažeidė CK 2.150 straipsnio nuostatas, nes įvykdęs pavedimą, gavęs kasatoriui priklausančius pinigus ir turėdamas pareigą juos grąžinti bei galėdamas juos grąžinti, sąmoningai to nepadarė, t. y. negrąžino jam priklausančių pinigų ir juos pasisavino, todėl išteisintojo veiksmai atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Taigi skundžiami teismų sprendimai – nepagrįsti ir neteisėti, nes teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to K. M. veika kvalifikuota kaip neturinti nusikaltimo požymių.

11Turto pasisavinimas, numatytas BK 183 straipsnyje, yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Pagal teismų praktiką patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-330/2006, 2K-396/2006). Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kuri suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori.

12Pirmosios instancijos teismo posėdyje K. M. parodė, kad su V. J. turėjo verslo reikalų ir dėl pastarojo kaltės atsirado skola verslo partneriui. Kadangi V. J. neturėjo pinigų skolai padengti, todėl davė jam (K. M.) įgaliojimą disponuoti savo turtu – parduoti taros sandėlį. Pardavęs sandėlį, V. J. skolos dydžio sumą perdavė verslo partneriui ir apie tai pranešė V. J. (T. 3, b. l. 63-64).

13V. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jokių verslo reikalų su K. M. neturėjo, tačiau norėjo gauti iš jo paskolą savo verslui vystyti ir dėl to, K. M. reikalaujant užstato, davė jam įgaliojimą parduoti savo turtą – taros sandėlį. K. M. paskolos jam nesuteikė, taros sandėlį pardavė ir už tai gautų pinigų jam neatidavė (T. 3, b. l. 65).

14Pagal faktines bylos aplinkybes nustatyta, kad 2004 m. lapkričio 8 d. V. J. išdavė K. M. įgaliojimą atstovauti jam, kaip taros sandėlio savininkui, su teise parduoti sandėlį ir gauti už tai priklausančius pinigus. Įgaliojimas išduotas penkeriems metams. 2005 m. birželio 15 d. K. M. pardavė sandėlį J. G. B. už 400 000 Lt. 2005 m. liepos 29 d. tarp K. M. ir J. G. B. buvo sudarytas susitarimas dėl 400 000 Lt sumokėjimo dalimis – 200 000 Lt turėjo būti sumokėta iki 2005 m. liepos 29 d., o kita dalis pinigų (200 000 Lt) iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. J. G. B. už sandėlį visiškai atsiskaitė 2006 m. sausio 31 d.

15Taigi po įgaliojimo sudarymo tarp V. J. ir K. M. atsirado civiliniai teisiniai santykiai, galintys užtraukti ne tik civilinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę, esant tik tam tikroms papildomoms sąlygoms. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008). Nors įgaliojimas yra vienašalis sandoris, o ne civilinė sutartis, tačiau minėtos nuostatos turi būti laikomasi. Kolegija pažymi, kad šioje byloje tokių K. M. tyčia sudarytų sąlygų, kurios apsunkintų V. J. galimybes atkurti, jo nuomone, pažeistą teisę civilinio proceso tvarka, nenustatyta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. J. nuo 2005 metų vasario mėnesio pats tvarkė žemės nuomos sutartį, sumokėjo turto mokestį, pastato ir žemės nuomos dokumentus (originalus) atidavė K. M. Apie tai, kad turtas parduotas, V. J. sužinojo dar 2005 metų lapkričio mėnesį (T. 3, b. l. 66–67). Taigi, jau žinodamas, kad taros sandėlis yra parduotas, ir, pasak V. J., neatgavęs už parduotą sandėlį pinigų, jis 2005 m. neapmokestinamųjų pajamų formoje FRO462N (T. 2, b. l. 40) ir 2006 m. neapmokestinamųjų pajamų formoje GPM302N (T. 2, b. l. 44) deklaravo, kad gavo po 200 000 Lt nekilnojamojo turto pardavimo pajamų. Be to, pažymėtina, kad V. J. pareiškimą apie K. M. nusikalstamą veiką pateikė tik 2007 m. sausio 15 d., be kito ko, pareiškime nurodydamas, kad parduodamas taros sandėlį K. M. galėjo gauti papildomą sumą pinigų (iki 1 000 000 Lt), nes žemės nuomos teisės taip pat parduodamos.

16Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad K. M. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, o tarp jo ir V. J. yra civiliniai teisiniai santykiai, ir nukentėjusysis savo teisėtus interesus gali ginti pareikšdamas civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

18

19Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. kasacinį skundą atmesti.