Byla 3K-3-78-686/2017
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. K. ir A. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 9 d. sprendimo dalies peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Densva“ ieškinį atsakovams R. K. ir A. K. dėl įpareigojimo perduoti turtą ir atsakovų R. K. ir A. K. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Densva“ dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.501 straipsnio, reglamentuojančio teisę į daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą, daikto pagerinimo sampratą, panaudos davėjo leidimą pagerinti naudojamą daiktą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymą, įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovus grąžinti jai priklausantį turtą – 4547,03 Eur vertės trąšų gamybos įrangą – ir priteisti kompensaciją už kitą turtą (6 vnt. vandens valymo filtrų, gręžinio automatizavimo bloką, dujinį katilą „Duval“, dujinį katilą „Protherm Gepard“, oro šildytuvus „Wolf“, akumuliatorinį suktuvą „Bosh“, perforatorių „Makita“, siurblį „Iet“, 53 vnt. IBC konteinerių, 46 kub. m skystų organinių trąšų „Raskila“), kurio atsakovai negali grąžinti natūra.
  3. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. kovo 1 d. su atsakovais sudarė neterminuotą gamybinio pastato Šiaulių rajone, Sauginių kaime, panaudos sutartį, ją atsakovai, nesilaikydami sutarties sąlygų, 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutraukė ir informavo apie pakeistus pastato užraktus. Pastate liko ieškovei nuosavybės teise priklausantis turtas, kurio atsakovai negrąžina, reikalaudami pateikti prašomų grąžinti materialinių vertybių sąrašą ir dokumentus, pagrindžiančius jų įsigijimą.
  4. Atsakovai priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės pagal panaudos sutartį susidariusią 1021,78 Eur skolą už pastatui tiektą elektros energiją, dujas, draudimo išlaidas, delspinigius, palūkanas, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčius.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – įpareigojo atsakovus grąžinti ieškovei priklausantį turtą – 4547,03 Eur vertės trąšų gamybos įrangą; priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 1297,71 Eur už vandens valymo filtrus (6 vnt.), 630,79 Eur už gręžinio automatizavimo bloką, 1146,01 Eur už dujinį katilą „Duval“, 1573,50 Eur už dujinį katilą „Protherm Gepard“, 1311,07 Eur už oro šildytuvus „Wolf“, 144,81 Eur už akumuliatorinį suktuvą „Bosh“, 162,69 Eur už perforatorių „Makita“, 70,95 Eur už siurblį „Iet“ (1vnt.), iš viso 6337,53 Eur; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas visiškai patenkino atsakovų priešieškinį – priteisė atsakovams iš ieškovės 1021,78 Eur skolą už pastatui tiektą elektros energiją, dujas, draudimo išlaidas, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčius, 37,01 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo 2015 m. kovo 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys 2011 m. kovo 1 d. sudarė gamybinio pastato panaudos sutartį, kuria atsakovai neterminuotam laikotarpiui perdavė ieškovei naudoti 224,73 kv. m patalpas Šiaulių rajone, Sauginių kaime, o ieškovė įsipareigojo apmokėti visas išlaidas ir mokesčius, susijusius su pastato eksploatacija ir išlaikymu. Patalpose ieškovė sumontavo įvairią šilumos ir gamybos įrangą, vykdė trąšų gamybos veiklą. Pagal sutarties 9.2 punktą atsakovai galėjo nutraukti sutartį vienašališkai ne teismo tvarka raštu įspėję ieškovę ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius. Atsakovai, nesilaikydami šio susitarimo, nutraukė sutartį nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. neįspėję ieškovės. Nutraukę sutartį atsakovai pakeitė pastato užraktus. Ieškovė 2014 m. spalio 30 d. kreipėsi į atsakovus dėl materialinių vertybių grąžinimo, antstolis 2014 m. lapkričio 17 d. siūlymu kreipėsi į atsakovus dėl leidimo patekti į patalpas ir atsiimti ieškovei priklausantį turtą, tačiau šio siūlymo atsakovai netenkino, reikalavo pateikti ieškovei priklausančių materialinių vertybių sąrašą. Antstolis, turėdamas ieškovei priklausančių materialinių vertybių sąrašą, du kartus, t. y. 2014 m. lapkričio 10 ir 24 dienomis, buvo nuvykęs į atsakovams priklausančias gamybines patalpas, tačiau patalpos buvo užrakintos, atsakovai neatvyko, turto neperdavė, nors apie materialinių vertybių perdavimą žinojo. Kilus ginčui dėl materialinių vertybių grąžinimo atsakovai įvairiais būdais vengė jas grąžinti: nesilaikė sutarties sąlygų, be įspėjimo nutraukė panaudos sutartį, nebendradarbiavo su ieškove ir antstoliu, neįsileido jo į gamybines patalas, pakeitė durų užraktus, neperdavė ieškovei priklausančio turto, trukdė nustatyti patalpose esančių materialinių vertybių kiekį ir priklausomybę, reiškė perteklinius reikalavimus dėl dokumentų pateikimo. Dalį reikalaujamų materialinių vertybių atsakovai grąžino ieškovei jau vykstant bylos nagrinėjimui teisme.
  3. Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakovus grąžinti trąšų gamybos įrangą, teismas nustatė, kad ieškovė šį turtą valdė, juo naudojosi ir disponavo, todėl padarė išvadą, kad trąšų gamybos įranga priklauso ieškovei nuosavybės teise, nors ši ir nepateikė dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į trąšų gamybos įrangą. Teismas pabrėžė, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškovė nėra šio turto savininkė (CK 4.37 straipsnis). Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai nepateikė įrodymų, jog šis turtas nuosavybės teise priklauso jiems ar kitiems asmenims, nors šią aplinkybę privalėjo įrodyti kaip savo atsikirtimų į ieškinį pagrindą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).
  4. Teismas pripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovų kompensaciją už negrąžintas materialines vertybes: vandens valymo filtrus (6 vnt.) – 1297,71 Eur, gręžinio automatizavimo bloką – 630,79 Eur, dujinį katilą „Duval“ – 1146,01 Eur, dujinį katilą „Protherm Gepard“ – 1573,50 Eur, oro šildytuvus „Wolf“ – 1311,07 Eur, nes atsakovai neneigia, kad šis turtas priklauso ieškovei, tik nurodo, kad šie daiktai yra atsakovams priklausančio pastato, kitų įrenginių dalys, todėl negali būti atskirti nepadarius atitinkamos žalos atsakovų turtui. Atsakovams nepateikus įrodymų, pagrindžiančių žalos dydį, kuris galėtų atsirasti pastate išmontavus minėtą įrangą, teismas padarė išvadą, kad, sumontuodama šią įrangą, ieškovė nepažeidė patalpų panaudos sutarties 4.2.1 punkto reikalavimų.
  5. Teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovų kompensaciją už negrąžintas materialines vertybes: akumuliatorinį suktuvą „Bosh“ – 144,81 Eur, perforatorių „Makita“ –162,69 Eur, siurblį „Iet“ – 70,95 Eur. Teismas nepripažino pagrįstais atsakovų teiginių, kad, nutraukus panaudos sutartį ir perėmus patalpas, šis turtas nebuvo rastas. Iš turto įsigijimo bei valdymo dokumentų teismas nustatė, kad šį turtą ieškovė įsigijo ir jį valdė nuosavybės teise, įvertino ieškovės teiginius apie minėto turto buvimą atsakovams priklausančiose gamybinėse patalpose. Teismas atsižvelgė į tai, kad, kilus ginčui dėl materialinių vertybių grąžinimo, atsakovai įvairiais būdais vengė jas grąžinti, dalį reikalaujamų materialinių vertybių grąžino vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui, todėl sprendė, kad nėra pagrindo netikėti ieškovės teiginiais apie minėto turto buvimą atsakovams priklausančiose gamybinėse patalpose. Vadovaudamasis kasacinio teismo suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismas konstatavo, kad atsakovų teiginiai, jog patalpų panaudos nutraukimo dieną ieškovės nurodyto turto atsakovų patalpose nebuvo, yra nepagrįsti.
  6. Teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovų 4086,13 Eur kompensaciją už negrąžintus 57 vnt. IBC konteinerių. Ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų teismas nepripažino leistinais įrodymas, patvirtinančiais įsigytų konteinerių kiekį, nes jos nėra pasirašytos konteinerių pirkėjo ir pardavėjų. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad iš pardavėjos UAB „Chimpekas“ pagal dvi PVM sąskaitas faktūras įsigijo 30 vnt. būtent IBC tipo konteinerių, kurių įsigijimo kainos skiriasi lyginant su įsigytais iš pardavėjos UAB „Toverta“; nepateikė įrodymų, kad už visus minėtus konteinerius atsiskaitė su jų pardavėjais, todėl konstatavo, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog patalpų panaudos sutarties nutraukimo dieną atsakovų patalpose ji turėjo tokį konteinerių kiekį, kokį nurodė ieškinyje.
  7. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti 59 951,34 Eur kompensaciją už 46 kub. m skystų organinių trąšų „Raskila“. Ieškovės pateiktų įrodymų, pagrindžiančių trąšų pardavimą vartotojams bei žaliavinio biohumuso įsigijimą, teismas nepripažino patikimais įrodymais, patvirtinančiais, kad patalpų panaudos sutarties nutraukimo dieną ieškovė atsakovų patalpose turėjo ieškinyje nurodytą trąšų kiekį. Teismas nesivadovavo 2015 m. sausio 30 d. bendrovės „Ceres“ pažyma dėl atsakovo patalpose rasto augalų auginimo stimuliatoriaus „Raskila“ atsargų kiekio, nes šioje pažymoje nurodyta, kad nėra žinoma, kuriam iš verslo partnerių jos priklauso. Teismas rėmėsi atsakovų teiginiais dėl tose patalpose buvusio trąšų kiekio, kurį jie grąžino ieškovei.
  8. Teismas iš viso priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 6337,53 Eur kompensaciją už materialines vertybes.
  9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovų apeliacinius skundus, 2016 m. birželio 9 d. sprendimu panaikino Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį ir rezoliucinę dalį išdėstė taip:
    1. ieškinį patenkino iš dalies – įpareigojo atsakovus grąžinti ieškovei priklausantį turtą – 4547,03 Eur vertės trąšų gamybos įrangą; priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 1297,71 Eur už vandens valymo filtrus (6 vnt.), 630,79 Eur už gręžinio automatizavimo bloką, 1146,01 Eur už dujinį katilą „Duval“, 1573,5 Eur už dujinį katilą „Protherm Gepard“, 1311,07 Eur už oro šildytuvus „Wolf“, 144,81 Eur už akumuliatorinį suktuvą „Bosh“, 162,69 Eur už perforatorių „Makita“, 70,95 Eur už siurblį „Iet“, 3700,65 Eur už 48 vnt. IBC konteinerių, 40 401,99 Eur už trąšas „Raskila“, iš viso 50 440,17 Eur; kitą ieškinio dalį atmetė;
    2. priešieškinį patenkino visiškai – priteisė atsakovams iš ieškovės 1021,78 Eur skolą už pastatui tiektą elektros energiją, dujas, draudimo išlaidas, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčius, 37,01 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2015 m. kovo 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  10. Apeliacinės instancijos teismas netenkino atsakovų prašymo dėl liudytojų M. J. ir J. Ž. apklausos. Kolegija nurodė, kad liudytojų apklausa apeliacinės instancijos teisme tiesiogiai koreliuoja su žodiniu bylos nagrinėjimu, tačiau atsakovai tinkamai nepagrindė (neįrodė) aplinkybių, kurios suponuotų žodinio bylos nagrinėjimo būtinybę, todėl prašymą kviesti liudytojus atmetė.
  11. Spręsdama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atsakovai įpareigoti grąžinti ieškovei trąšų gamybos įrangą, pagrįstumo, kolegija sutiko su teismo išvada, kad trąšų gamybos įranga priklauso ieškovei nuosavybės teise. Kolegija pažymėjo, kad nors buhalterinės apskaitos dokumentai reikšmingi sprendžiant dėl nuosavybės teisių į tam tikrus daiktus, tačiau tai nėra vienintelė įrodinėjimo priemonė. Atsakovai, pabrėždami PVM sąskaitų faktūrų, kasos dokumentų svarbą, nepateikė trąšų gamybos įrangos įsigijimą patvirtinančių dokumentų. Kolegija atkreipė dėmesį į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad panaudos sutarties pagrindu perduotose naudotis patalpose ieškovė sumontavo įvairią šilumos ir gamybos įrangą, vykdė trąšų gamybos veiklą; iki tol minėtose patalpose nebuvo vykdoma panaši veikla. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovai tik po panaudos sutarties nutraukimo patalpose pradėjo vykdyti trąšų gamybos veiklą, kad, perdavę patalpas naudoti ieškovei, nesudarė patalpose esančių ir perduotinų daiktų sąrašo, nekonkretizavo, kad patalpose yra trąšų gamybos įranga. Byloje nesant rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, kad trąšų gamybos įranga priklauso vienai iš šalių, teisėjų kolegija vadovavosi nustatytomis aplinkybėmis ir konstatavo, kad jos yra pakankamas pagrindas spręsti, jog trąšų gamybos įranga yra ieškovės nuosavybė.
  12. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovei pagrįstai priteista kompensacija už daiktus, įmontuotus į patalpas, naudotas pagal panaudos sutartį (6 vnt. vandens valymo filtrų, gręžinio automatizavimo bloką, dujinį katilą „Duval“ su šilumokaičiu, dujinį katilą „Protherm Gepard“, oro šildytuvus „Wolf“). Kolegija įvertino tai, kad pradiniu ieškiniu ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovus grąžinti jai nuosavybės teise priklausančius daiktus, tačiau, atsižvelgdama į atsakovų atsiliepimą, kuriame nurodyta, kad prašomų grąžinti daiktų negalima išmontuoti be žalos pastatui padarymo, ieškovė pakeitė ieškinio reikalavimus ir prašė priteisti iš atsakovų atitinkamas pinigų sumas už minėtas materialines vertybes.
  13. Spręsdamas dėl panaudos gavėjo teisių į lėšų už įmontuotus daiktus priteisimą (kompensavimą), nutraukus panaudos sutartį, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi CK 6.629 straipsnio 2 dalimi, CK 6.501 straipsniu, atsižvelgė į kasacinio teismo praktikoje suformuluotas daikto pagerinimo išlaidų atlyginimui būtinas nustatyti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-701/2016), aiškinosi sudarytos sutarties tikslą, tikruosius sutarties šalių ketinimus. Kolegija nustatė, kad pastate egzistavo tiek šildymo, tiek vandens tiekimo sistema, kad nauja įranga įmontuota vietoj senosios. Atsižvelgdama į tai, kad vandens ir šildymo sistemos reikalingos vykdant ne tik trąšų gamybos veiklą, taip pat į tai, kad nauja įranga buvo sumontuota vietoj senosios, kolegija pripažino, kad pastatas buvo pagerintas, o ne pritaikytas veiklai vykdyti. Nors byloje nebuvo raštiško atsakovų leidimo ieškovei atlikti naudojamo pastato pagerinimus, kaip to reikalauja panaudos sutarties 4.2.1 punktas, teisėjų kolegija, įvertinusi, kad atsakovas R. K. dirbo ieškovės bendrovėje, matė atliekamus darbus, tam neprieštaravo, nesiėmė veiksmų, siekdamas uždrausti (neleisti) atlikti pastato pagerinimus, konstatavo, kad pastato pagerinimus ieškovė atliko turėdama atsakovų sutikimą.
  14. Kolegija pabrėžė, kad atsakovai neįrodinėja, jog daiktų, kuriais buvo pagerintas pastatas, įsigijimo kainos buvo per didelės, sprendė, kad ieškovei pagrįstai priteistas pastato pagerinimo išlaidų atlyginimas, į kurį įtrauktos ne tik daiktų įsigijimo, bet ir jų montavimo, veikimo išlaidos, kurias pagrindžia PVM sąskaitos faktūros. Aplinkybės, kad ieškovė kurį laiką naudojosi patalpomis, teismas nepripažino turinčia reikšmės, sprendžiant dėl piniginės sumos už pastato pagerinimą priteisimo, nes ieškovė rašytiniais įrodymais pagrindė pinigines sumas, kurias išleido atlikdama pastato pagerinimo darbus, jos, teismo vertinimu, atitinka pagrįstumo, realumo ir protingumo kriterijus, patalpose atliktais pagerinimais šiuo metu naudojasi atsakovai. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai apeliaciniame skunde tinkamai nepagrindė, kaip ir kokiu būdu turėtų būti mažinama priteista suma.
  15. Teismas nepripažino pagrįstais atsakovų skundo argumentų, kad ieškovei nepagrįstai priteista 144,81 Eur už akumuliatorinį suktuvą „Bosh“, 162,69 Eur už perforatorių „Makita“, 70,95 Eur už siurblį „Iet“, nes perimant patalpas šių daiktų nebuvo, o ieškovė neįrodė aplinkybės, kad sutarties nutraukimo metu šie daiktai buvo atsakovams priklausančiose patalpose. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė pateikė visus turimus įrodymus, pagrindžiančius minėtų daiktų įsigijimą, o duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog minėti daiktai buvo patalpose, pateikimas buvo apsunkintas, kadangi, atsakovams nutraukus sutartį, ieškovė neturėjo galimybės patekti į patalpas, buvo pasitelkusi antstolį dėl turto atgavimo iš atsakovams nuosavybės teise priklausančių patalpų, tačiau jis į patalpas neturėjo galimybės patekti. Atsakovai, perimdami patalpas, nesiėmė veiksmų, kad būtų užfiksuotas pastate esantis turtas, ilgą laiką negrąžino ieškovei net tų daiktų, kurių priklausomybės neginčijo. Kolegija nepripažino pagrįstu atsakovų skundo argumento, kad materialinės vertybės (akumuliatorinis suktuvas „Bosh“, perforatorius „Makita“, siurblys „Iet“) nėra susijusios su trąšų gamyba, todėl įrodo jų nebuvimo patalpose faktą. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovus grąžinti tris vienetus siurblių „Iet“, o pareiškime dėl dalies ieškinio atsisakymo nurodė, kad atsakovai grąžino du „Iet“ siurblius, buvusius patalpose. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, iš dalies paneigia apeliacinio skundo argumentą, jog minėtų daiktų patalpose nebuvo vien dėl to, kad jie nėra susiję su trąšų gamyba.
  16. Apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškovės apeliacinio skundo dalį, kuria ji prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos iš atsakovų priteisimo už 57 vnt. konteinerių IBC ir 46 kub. m trąšų „Raskila“.
  17. Apeliacinės instancijos teismas priėmė ir vertino ieškovės ir atsakovų pateiktus naujus įrodymus. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą dėl konteinerių ir trąšų bei jų kiekio buvimo patalpose, nutraukus panaudos sutartį, perkėlė ieškovei. Teisėjų kolegija nurodė, kad būtent atsakovai turi pagrįsti, jog patalpose po panaudos sutarties nutraukimo nebuvo ieškovės prašomo priteisti atitinkamo konteinerių ir trąšų kiekio. Teismas atkreipė dėmesį, kad po sutarties nutraukimo ieškovė neturėjo galimybių patekti į pastatą, nutraukdami sutartį, atsakovai neaprašė patalpose esančių daiktų rūšies ir kiekio, neįsileido ieškovės kviesto antstolio, savo iniciatyva jo taip pat nekvietė, todėl turi prisiimti su tuo susijusią riziką.
  18. Įvertinęs ieškovės pateiktus naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė įsigijo 76 konteinerius, už juos atsiskaitė; kad pradiniame ieškinyje ieškovė prašė grąžinti 60 vnt. IBC tipo konteinerių, atsakovei grąžinus 7 konteinerius, ieškinio reikalavimus sumažino ir prašė priteisti 4086,13 Eur už 53 vnt. IBC konteinerių. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo priteisti 3700,65 Eur už 48 vnt. konteinerių. Įvertinęs atsakovų pateiktus rašytinius įrodymus, kuriais tvirtinama, kad dalis konteinerių buvo realizuota, teismas sprendė, kad ieškovė atsakovų patalpose galėjo turėti 48 konteinerius, atsakovai neįrodė, kad tokio kiekio konteinerių patalpose nebuvo ir (ar) negalėjo būti, todėl tenkino ieškovės skundo dalį ir priteisė 3700,65 Eur už 48 konteinerius, vieno konteinerio sumą pripažinęs atitinkančia konteinerių įsigijimo kainą.
  19. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl organinių trąšų „Raskila“, nurodė, kad įrodinėjimo pareiga dėl ieškovės prašomo priteisti trąšų kiekio atsakovams priklausančiose patalpose buvimo (nebuvimo) tenka atsakovams, bet ne ieškovei. Teismas konstatavo, kad atsakovai neįrodė, jog ieškovės prašomo priteisti trąšų kiekio nebuvo ir (ar) negalėjo būti patalpose. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas trąšų gamybos veiklą pradėjo vykdyti 2014 m. rugsėjo mėn., teismas sprendė, kad bendrovės „Ceres“ pažymoje nurodytas trąšų kiekis (36 kub. m), labiau tikėtina, priklausė ieškovei, o ne atsakovei. Ieškovės prašomą priteisti sumą už 31 kub. m trąšų teismas pripažino atitinkančia trąšų pardavimo kainas pagal byloje esančias sąskaitas. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovai neįrodė, jog panaudos sutarties nutraukimo metu patalpose nebuvo ir (ar) negalėjo būti 31 kub. m trąšų „Raskila“, teismas priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 40 401,99 Eur už trąšas „Raskila“.
  20. Įvertinęs ieškovės apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto atsakovų priešieškinio patenkinimo, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria patenkintas atsakovų priešieškinis.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 9 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalis, kuriomis patenkinti ieškovės reikalavimai, kitas sprendimų dalis palikti nepakeistas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai pažeidė rungimosi principą, šalių lygiateisiškumo principą bei netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, sprendimus grindė prielaidomis. Teismai nepagrįstai netenkino atsakovų prašymų iškviesti keturis liudytojus, kurie galėtų paliudyti, kad ieškovė ginčo konteinerius ir trąšas iki panaudos sutarties nutraukimo buvo pardavusi pirkėjams. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad liudytojų parodymai negalės patvirtinti minėtų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas šį prašymą taip pat atmetė, tačiau ieškovės pridėtus naujus įrodymus priėmė, juos vertino ir šių įrodymų pagrindu pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisė ieškovei iš atsakovų 3700,65 Eur už 48 vnt. IBC konteinerių. Atmesdamas atsakovų prašymus ir tenkindamas ieškovės prašymus dėl tas pačias aplinkybes įrodančių įrodymų pateikimo, teismas pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi bei atsakovų teisės į gynybą principus. Teismas apribojo įstatyme įtvirtintą atsakovų teisę ir galimybę leistinomis įrodinėjimo priemonėmis atsikirsti į ieškovo reikalavimus. Atsakovai neturėjo galimybių pateikti kitus tas pačias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, todėl šie proceso teisės normos pažeidimai iškreipė šalių procesines teises ir įrodinėjimo procesą.
    2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovų po panaudos sutarties nutraukimo patalpose likusias medžiagas ir daiktus arba atlyginti jų vertę pinigais ir nurodė, kokie konkretūs daiktai buvo likę patalpose. Taigi ieškovė turėjo įrodyti aplinkybes, kad po panaudos sutarties nutraukimo patalpose buvo likę tam tikri daiktai (prekės) ir kad jos nuosavybės teise priklauso ieškovei. Teismai be teisėto pagrindo atleido ieškovę nuo įrodinėjimo pareigos ir nustatė atsakovams pareigą paneigti ieškovės nurodytas faktines aplinkybes. Teismas ieškovės reikalavimus patenkino ne dėl to, kad ieškovė įrodė savo reikalavimų pagrįstumą, o dėl to, kad atsakovas neįrodė, jog panaudos sutarties nutraukimo metu patalpose nebuvo ir (ar) negalėjo būti minėtų daiktų. Teismai įrodinėjimo pareigą priskyrė ne tam asmeniui, kuris teigė (ieškovei), o tam, kuris neigė (atsakovui). Šie proceso teisės normos pažeidimai nulėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimų priėmimą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas būtų tinkamai paskirstęs įrodinėjimo pareigą, būtų buvusi padaryta teisinga išvada, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, ir ieškinys būtų buvęs atmestas. Teismo padarytos išvados, kad ieškovė atsakovų patalpose galėjo turėti 48 konteinerius ir kad panaudos sutarties nutraukimo dieną patalpose galėjo būti 31 kub. m trąšų, yra grįstos prielaidomis, o ne įrodymais. Ieškinio dalį dėl prašomo priteisti trąšų kiekio ieškovė įrodinėjo tik bendrovės apskaitos dokumentais, o teismas neįvertino fakto, kad už aplaidų ieškovės buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį ieškovės vadovus, kurie visiškai prisipažino aplaidžiai tvarkę bendrovės apskaitą, teismas atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir aplaidžios buhalterinės apskaitos duomenimis grindžiamą ieškinį tenkino. Analogiški proceso teisės normų pažeidimai padaryti ir sprendžiant dėl įpareigojimo grąžinti trąšų gamybos įrangą. Teismai daiktą priteisė ieškovei, nors pripažino, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės nuosavybės teisę į trąšų gamybos liniją. Daiktas (ar jo vertė) negali būti priteisiamas asmeniui, kuris neįrodo turintis reikalavimo teisę (nuosavybės teisę) į daiktą. Aplinkybė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog jie nuosavybės teise valdo minėtus daiktus, a priori (iš anksto) nereiškia, kad ieškovė turi nuosavybės teisę į daiktus.
    3. Neteisingos išvados, pažeidžiant įrodymų vertinimą ir įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymą, padarytos ir dėl sprendimų dalies, kuria ieškovei priteista solidariai iš atsakovų 144,81 Eur už akumuliatorinį suktuvą „Bosh“, 162,69 Eur už perforatorių „Makita“, 70,95 Eur už siurblį „Iet“. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad ieškovė pateikė visus galimus ir jos dispozicijoje esančius įrodymus, pagrindžiančius minėtų daiktų įsigijimą, kitų duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog minėti daiktai buvo patalpose, pateikimas yra (buvo) apsunkintas, nustatė, kad įrodymų, patvirtinančių daiktų buvimą ginčo patalpose, nėra, tačiau nusprendė, kad minėtus daiktus atsakovai turi grąžinti ieškovei. Šias išvadas teismas padarė pažeisdamas įrodinėjimo pareigas, įrodymų vertinimo taisykles, savo sprendimą grindė prielaidomis.
    4. Teismai pažeidė CK 6.501 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias daikto pagerinimo ir jo vertės atlyginimo institutą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008, 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2008, 2012 m. birželio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012 pateiktais daikto pagerinimo sąvokos atskyrimo nuo daikto pritaikymo specifiniams poreikiams kriterijais. Patalpose įmontuotą naują įrangą vietoj senosios teisėjų kolegija vertino kaip pastato pagerinimą, o ne pastato pritaikymą veiklai vykdyti. Teismai neanalizavo, ar šildymo (vandens) sistemos išmontavimas ir naujos sistemos sumontavimas sukuria kokią nors pridėtinę vertę daiktui. Ieškovė teigė, kad ji pagerino patalpas, todėl būtent ji turėjo įrodyti, jog patalpos su naujomis sistemomis yra vertingesnės nei su senosiomis. Negalima daryti išvados, kad normaliai veikiančios šildymo (vandens) sistemos išmontavimas ir kitos sistemos sumontavimas a priori reiškia daikto pagerinimą. Teismas daikto pagerinimu laikė ieškovės pateiktus įrodymus dėl sistemos įrengimų įsigijimo kainos. Toks „daikto pagerinimas“ galėtų būti pripažįstamas tik tokiu atveju, jeigu anksčiau patalpose nebūtų buvusios sumontuotos tos pačios šildymo (vandens) sistemos. Daikto pagerinimo kategorijai yra svarbūs veiksniai, ar pagerinimus galima atskirti nuo daikto (CK 6.501 straipsnio 2–3 dalys). Jeigu pagerinimus galima atskirti ir be pagerinimų daiktas būtų tokios pačios vertės kaip iki atliktų pagerinimų, daikto remonto išlaidos gali būti vertinamos kaip pagerinimai. Ir atvirkščiai – jeigu atskyrus „pagerinimus“ daikto vertė tampa mažesnė už tą, kuri buvo iki „pagerinimų“ atlikimo, tokie remonto darbai negali būti laikomi pagerinimais. Ginčo atveju, išmontavus ieškovės įrengtą šildymo (vandens) sistemą, patalpos būtų paliktos be šildymo (vandens) sistemos, taigi jos kaip gamybinis nekilnojamasis turtas negalėtų funkcionuoti. Be to, teismai neanalizavo ir nepasisakė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2014 suformuluotų kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti sprendžiant, ar pagerinimų atskyrimas galimas be žalos daiktui padarymo.
    5. Teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias panaudos davėjo leidimą atlikti pagerinimus. Panaudos sutarties 4.2.1 punkte įtvirtinta, kad be atskiro raštiško panaudos davėjo sutikimo ieškovas negali atlikti pastato rekonstrukcijos, pertvarkymo ar kapitalinio remonto darbų (nekeisti laikančiųjų konstrukcijų, negriauti ar nestatyti naujų pertvarų, nekeisti langų, durų, stogo, grindų dangos, lubų, nemontuoti įrangos, kurią išmontuojant pastatui būtų padaryta žala). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė nepateikė raštiško atsakovų sutikimo, leidžiančio atlikti pastato pagerinimus, tačiau konstatavo, kad atsakovas darbams neprieštaravo, todėl padarė išvadą, kad ieškovė gavo atsakovų sutikimą atlikti tokius veiksmus. Tokia išvada pažeidžia CK 6.189 straipsnį, kadangi leido ieškovei nesivadovauti įstatymo galią turinčia sutartine nuostata, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, susijusias su leidimo išdavimu bei jo turiniu, nes išvada apie leidimo atlikti remontą išdavimą grįsta prielaidomis, neanalizuojant leidimo turinio.
    6. Teismai netinkamai aiškino ir taikė atlygintinų turto pagerinimo išlaidų dydžio nustatymo taisykles, kadangi iš atsakovų priteisė pagerinimų vertes, nurodytas ieškovės gautose PVM sąskaitose faktūrose, priteisdami visą išlaidų sumą (o ne išlaidų dalį, atitinkančią vertės padidėjimą), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015 suformuluotos teisės aiškinio ir taikymo taisyklės, kad būtinomis atlygintinomis turto pagerinimo išlaidomis pripažįstamos tokios, dėl kurių padidėjo nuosavybės objekto vertė, t. y. atlygintina ne turėtų išlaidų suma, o jos dalis, atitinkanti turto vertės padidėjimą. Minėta, kad teismai nevertino ir nepasisakė, kokia dalimi pagerinimai padidino patalpų vertę.
    7. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotų išlaidų požymių: 1) realumas; 2) būtinumas; 3) protingumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008), kadangi išlaidų atlyginimą priteisė pagal PVM sąskaitų faktūrų duomenis, kurios nėra įrodymai, patvirtinantys aplinkybę, kad lėšos iš tikrųjų yra sumokėtos. Sprendžiant patalpų pagerinimo klausimą, kai nuomininkas yra juridinis asmuo, turi būti atsižvelgta į tai, kad jis savo išlaidas privalo pagrįsti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais, taip pat į tai, kad juridiniam asmeniui keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Taigi faktą, kad ieškovė yra apmokėjusi ginčo PVM sąskaitas faktūras, privaloma pagrįsti buhalterinės apskaitos dokumentais (kasos operacijų dokumentais, mokėjimo pavedimais), tačiau teismai šių reikalavimų ieškovei netaikė ir išlaidų sumos pagrįstumą pripažino tik pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 9 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Apeliacinės instancijos teismas vienodai lygiai priėmė tiek ieškovės, tiek atsakovų pateiktus naujus rašytinius įrodymus, juos visus vertino, todėl nepažeidė rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų. Atsakovai apeliaciniame skunde neprašė skirti žodinio bylos nagrinėjimo ir iškviesti liudytojų, o prašymą dėl dviejų liudytojų pateikė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog atsakovai tinkamai nepagrindė (neįrodė) aplinkybių, kurios suponuotų žodinio bylos nagrinėjimo būtinybę, todėl prašymą kviesti liudytojus atmetė pagrįstai. Bylos procesiniai dokumentai nesuteikia pagrindo pripažinti, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka sutrukdė atsakovams pateikti reikšmingus paaiškinimus ir todėl galėjo būti priimtas neteisingas teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas vertino atsakovų kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktus rašytinius įrodymus, todėl nepagrįsti atsakovų priekaištai apeliacinės instancijos teismui dėl priešingo elgesio su ieškove bei atsakovais. Atsakovai liudytojų parodymais siekė įrodyti aplinkybę, kad 2015 metų birželio mėn. M. J. ir J. Ž. įsigijo iš ieškovės 5 vienetus IBC konteinerių su trąšomis. Byloje nustatyta, kad panaudos sutartis buvo nutraukta 2014 m. rugpjūčio 20 d., o visa ieškovės įranga bei produkcija po sutarties nutraukimo liko atsakovams priklausančiame pastate atsakovų žinioje bei valioje. Atsakovai nepagrindė, kokią reikšmę turi 2015 m. birželio mėnesio pardavimas, kada byloje sprendžiamas klausimas dėl turto, likusio atsakovų patalpose po 2014 m. rugpjūčio 20 d. išreikalavimo arba jo vertės priteisimo. Jeigu minėti asmenys iš ieškovės iš tikrųjų būtų įsigiję 5 vienetus IBC konteinerių su trąšomis, atsakovai būtų pateikę tai įrodančius pirkimo dokumentus (arba pateikę įrodymus, kad tokių dokumentų iš minėtų asmenų prašė, bet jie tokius dokumentus atsisakė pateikti), tačiau tokių dokumentų bei duomenų atsakovai nepateikė.
    2. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir atleido ieškovę nuo įrodinėjimo pareigos dėl 48 konteinerių, 31 kub. m trąšų, trąšų gamybos įrangos, akumuliatorinio suktuvo „Bosh“, perforatoriaus „Makita“, siurblio „Iet“, nustatydami atsakovams pareigą paneigti ieškovės nurodytas faktines aplinkybes. Ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus atsakovams. Įrodinėjimo naštos taisyklė nebuvo pažeista, teismai užtikrino šalims lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus bei atsikirtimus, juos vertino pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismai nustatė, kad panaudos sutartis buvo nutraukta vienašališkai atsakovų iniciatyva, tačiau ieškovei priklausantis ir patalpose esantis turtas po sutarties nutraukimo nebuvo grąžintas. Atsakovai nesudarė galimybės ieškovei užfiksuoti patalpose esantį ieškovės turtą ir jį pasiimti pagal perdavimo–priėmimo aktą. Ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius minėtų daiktų įsigijimą, kitų duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog minėti daiktai buvo patalpose, pateikimas buvo apsunkintas. Apeliacinės instancijos teismas vertino ieškovės pateiktus įrodymus dėl reikalavimo priteisti pinigines sumas už konteinerius bei trąšas „Raskila“, todėl atsakovai nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ir įrodinėjimo pareigą priskyrė ne tam, kuris teigė (ieškovei), o tam, kuris neigė (atsakovams).
    3. Ieškovės pateikti nauji įrodymai patvirtino, kad ieškovė su UAB „Toverta“ ir UAB „Chimpekas“ už įsigytus 76 konteinerius atsiskaitė. Teismas įvertino atsakovų kartu su atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą pateiktus rašytinius įrodymus, kuriais tvirtinama, kad dalis konteinerių buvo realizuota, ir sprendė, kad ieškovė galėjo turėti 48 konteinerius atsakovų patalpose. Nors pirmosios instancijos teismas nesirėmė „Ceres“ pažyma, nurodydamas, kad iš jos nėra aišku, kuriam iš verslo partnerių priklauso rasti 36 kub. m trąšų, tačiau teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad trąšų gamybos veiklą pradėjo vykdyti 2014 m. rugsėjo mėn., todėl, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, labiau tikėtina, kad šis trąšų kiekis priklausė ieškovei, o ne atsakovams. Apeliacinės instancijos teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, neatleido ieškovės nuo įrodinėjimo pareigos, pagrįstai atsižvelgė į susiklosčiusią individualią situaciją, kada atsakovai sąmoningai po panaudos sutarties nutraukimo neleido fiksuoti ieškovės likusio turto savo patalpose, turto negrąžino, antstolio neįsileido, likusio turto nefiksavo. Atsakovų nesąžiningas veikimas teismų buvo įvertintas tinkamai kaip jų sąmoningai prisiimta rizika.
    4. Nepagrįsti atsakovų argumentai, kad teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo teisės normas, įpareigodami atsakovus grąžinti ieškovei priklausantį turtą – trąšų gamybos įrangą. Teismai pagrįstai konstatavo, kad panaudos sutarties pagrindu perduotose naudotis patalpose ieškovė sumontavo įvairią šilumos ir gamybos įrangą bei vykdė trąšų gamybos veiklą. Duomenų, pagrindžiančių faktą, kad iki tol minėtose patalpose būtų vykdoma panaši veikla, byloje nėra. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad ieškovei būtų išnuomoję ar perdavę kokią nors trąšų gamybos įrangą. Ieškovė naudojo minėtą įrangą savo ūkinėje komercinėje veikloje, niekas kitas šios įrangos nevaldė. Teismo išvados dėl šio ieškovės reikalavimo pagrįstumo atitinka faktinius bylos duomenis, jos padarytos įvertinus įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles.
    5. Nepagrįsti atsakovų argumentai, kad teismai pažeidė CK 6.501 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias daikto pagerinimo ir jo vertės atlyginimo institutą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad naujos įrangos sumontavimas, atsižvelgiant į jos paskirtį, laikytinas pastato pagerinimu, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-379/2008, Nr. 3K-3-261/2012 apibrėžtą daikto pagerinimų sampratą. Konstatavęs, kad ieškovė turėjo atsakovų sutikimą atlikti patalpų pagerinimo darbus, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovas R. K. dirbo pas ieškovę, matė visus atliekamus darbus, tam neprieštaravo, nesiėmė veiksmų siekdamas uždrausti (neleisti) atlikti pastato pagerinimų. Byloje esantys duomenys įrodo, jog be atsakovų sutikimo pastato pagerinimo darbai būtų apskritai neįmanomi. Atsakovai nepagrįstai remiasi panaudos sutarties 4.2.1 punkto nuostata, nes ši sutartinė sąlyga nereglamentuoja atliekamų darbų dėl pastato pagerinimo, kadangi ne tik rekonstrukcija, kapitalinis remontas ar pastato pertvarkymas gali pastatą pagerinti. Panaudos sutartis neužkirto kelio šalims žodžiu tartis dėl atitinkamų pastato pagerinimų atlikimo. Atsisakyti atlyginti išlaidas (jų dalį) nuomotojas (panaudos davėjas) gali tik tokiais atvejais, kai atlikti darbai nepagerina daikto (nepadidina jo vertės), kai realios išlaidos viršija būtinas šiam tikslui (daikto pagerinimui) išlaidas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012). Tokių aplinkybių byloje atsakovai neįrodinėjo ir neįrodė.
    6. Atmestini atsakovų argumentai, jog teismai netinkamai aiškino ir taikė atlygintinų turto pagerinimo išlaidų dydžio nustatymo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotais išlaidas civilinėje teisėje apibūdinančiais požymiais, pagrįstai konstatavo, kad ieškovės patirtos išlaidos pastatui pagerinti teismo priteistos pagrįstai, jos tinkamai pagrįstos PVM sąskaitomis faktūromis. Visi pagerinimo darbai yra likę atsakovų pastate, o ieškovei pagal PVM sąskaitas faktūras atsirado prievolė juos apmokėti, patiriant atitinkamas išlaidas. Atsakovai, kvestionuodami teismų iš jų priteistas patalpų pagerinimo išlaidas, nenurodė, koks konkretus dydis, jų nuomone, būtų teisingas, kaip ir kokiu būdu turėtų būti sumažinta priteista suma. Visa teismų priteista pastato pagerinimų suma atitinka turto vertės padidėjimą, ką teismai pagrįstai ir teisėtai konstatavo, o atsakovai neįrodė, kad teismai, padarydami tokias išvadas, būtų pažeidę įrodymų bei įrodinėjimo taisykles. Atsakovai neįrodinėjo bei neįrodė, kad realios ieškovės išlaidos viršijo būtinas šiam tikslui (daikto pagerinimui) išlaidas, kad išlaidos neatitiko sutartų išlaidų.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo ir įrodymų vertinimo

  1. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008).
  2. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
  3. Faktinės bylos aplinkybės nustatomos atliekant įrodymų vertinimą. Tam tikras faktas ar aplinkybė vertinamas kaip įrodytas, jeigu jis patvirtinamas pakankamais ir patikimais įrodymais po visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių įvertinimo. Bylos aplinkybių visapusiškumas reiškia, kad pagal konkrečios bylos teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą sprendžiama dėl tam tikro fakto ar aplinkybės egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009).
  4. Kasatorių teigimu, teismas atleido ieškovę nuo įrodinėjimo pareigos, nustatė atsakovams pareigą paneigti ieškovės nurodytas faktines aplinkybes, ieškinio reikalavimus patenkino ne todėl, kad ieškovė įrodė jų pagrįstumą, o dėl to, kad atsakovai nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų motyvuojamosios dalys neleidžia daryti išvados, kad ieškovė buvo atleista nuo pareigos įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Teismai vertino abiejų šalių pateiktus rašytinius įrodymus, atsižvelgė į šalių paaiškinimus, vertino nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją, kuri turėjo esminę reikšmę ieškovės galimybei pateikti tiesioginius, jos reikalavimus pagrindžiančius įrodymus.
  5. Ieškinio reikalavimais ieškovė prašė įpareigoti atsakovus grąžinti po panaudos sutarties nutraukimo atsakovams nuosavybės teise priklausančiose patalpose likusią jos trąšų gamybos įrangą ir priteisti kompensaciją už kitą turtą (6 vnt. vandens valymo filtrų, gręžinio automatizavimo bloką, dujinį katilą „Duval“, dujinį katilą „Protherm Gepard“, oro šildytuvus „Wolf“, akumuliatorinį suktuvą „Bosh“, perforatorių „Makita“, siurblį „Iet“, 53 vnt. IBC konteinerių, 46 kub. m skystų organinių trąšų „Raskila“), kurio atsakovai negali grąžinti natūra.
  6. Kasatoriai nurodo, kad reikalavimą grąžinti ieškovei trąšų gamybos įrangą teismai patenkino, nors ieškovė neįrodė, jog trąšų gamybos linija jai priklauso nuosavybės teise.
  7. Spręsdami dėl šio reikalavimo pagrįstumo, teismai nustatė, kad nei ieškovė, nei atsakovai nepateikė trąšų gamybos įrangos įsigijimą patvirtinančių dokumentų, tačiau pabrėžė, kad tai nėra vienintelis įrodymas, kuriuo vadovaudamasis teismas gali nuspręsti dėl turto priklausymo konkrečiam asmeniui. Spręsdami dėl atsakovų pareigos grąžinti ieškovei trąšų gamybos įrangą, teismai atsižvelgė į tai, kad panaudos sutarties pagrindu perduotose naudotis patalpose ieškovė sumontavo įvairią šilumos ir gamybos įrangą, vykdė trąšų gamybos veiklą, valdė, naudojo trąšų gamybos įrangą ir disponavo ja savo vykdomoje veikloje; kad iki tol minėtose patalpose nebuvo vykdoma panaši veikla; kad, perleisdami pagal panaudos sutartį patalpas naudoti ieškovei, atsakovai nenurodė, jog patalpose yra trąšų gamybos įranga.
  8. Teismų nustatytos bylos faktinės aplinkybės ir procesinių sprendimų argumentai patvirtina, jog išvada dėl trąšų gamybos įrangos priklausymo ieškovei nuosavybės teise ir atsakovų pareigos po sutarties nutraukimo ją grąžinti ieškovei padaryta išsamiai įvertinus bylos faktines aplinkybes, atsižvelgus į ieškovės ir atsakovo paaiškinimus, panaudos sutarties turinį, todėl nepagrįstais pripažintini kasatoriaus argumentai, kad šią išvadą teismai padarė pažeidę šios nutarties 28 punkte aptartas įrodymų vertinimo taisykles ar atleidę ieškovę nuo įrodinėjimo pareigos.
  9. Kasatorių įsitikinimu, teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis tenkinti ieškinio reikalavimai dėl kompensacijos už akumuliatorinį suktuvą „Bosh“, perforatorių „Makita“, siurblį „Iet“, 48 vnt. IBC konteinerių, 46 kub. m skystų organinių trąšų „Raskila“ priteisimo iš atsakovų, pagrįstos prielaidomis, išvados dėl reikalavimo pagrįstumo padarytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai paskirsčius šalims įrodinėjimo pareigas. Kasatorius nurodo, kad ieškovė, teigdama, jog panaudos sutarties pagrindu valdytose patalpose po sutarties nutraukimo liko ieškovei priklausantys daiktai, privalėjo pateikti šiuos teiginius pagrindžiančius įrodymus.
  10. Reikalavimą dėl kompensacijos už akumuliatorinį suktuvą „Bosh“, perforatorių „Makita“, siurblį „Iet“ priteisimo ieškovė grindė šių daiktų įsigijimo bei valdymo dokumentais – garantiniais, techniniais talonais, sąskaitomis faktūromis, o atsakovai teigė, kad po patalpų panaudos sutarties nutraukimo šių daiktų jų patalpose nebuvo.
  11. Ieškovės nurodytas aplinkybes, susijusias su atsakovų patalpose likusiais daiktais, teismai nustatė vadovaudamiesi ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais, pagrindžiančiais daiktų įsigijimą ir jų vertę, ieškovės ir atsakovo paaiškinimais, byloje nustatytomis faktinėmis sutarties nutraukimo aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovė pateikė visus galimus ir jos dispozicijoje esančius įrodymus, patvirtinančius minėtų daiktų įsigijimą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai atsižvelgė į realią ieškovės galimybę pateikti tiesioginius įrodymus dėl atsakovo patalpose likusio turto ir jo kiekio, įvertino atsakovų elgesį po sutarties nutraukimo. Teismai nustatė, kad atsakovai vienašališkai nutraukė neterminuotą panaudos sutartį, apie sutarties nutraukimą neįspėjo ieškovės sutartyje nustatyta tvarka, po sutarties nutraukimo pakeitė pastato užraktus ir ieškovė neturėjo galimybės patekti į naudotas patalpas, atsiimti jai priklausančių daiktų ar užfiksuoti sutarties nutraukimo dieną atsakovų patalpose likusių savo daiktų kiekio; atsakovai vengė grąžinti ieškovės reikalaujamas materialines vertybes, dalį jų grąžino bylos nagrinėjimo metu; ieškovė, pasitelkusi antstolį, bandė patekti į patalpas ir išsireikalauti turtą, tačiau atsakovai nebendradarbiavo, į patalpas jo neįsileido, nesudarė patalpose likusių ieškovei priklausančių daiktų sąrašo.
  12. Tiesioginis įrodymas, kuris leistų nustatyti ieškovei priklausančių daiktų faktą ir kiekį patalpų panaudos sutarties nutraukimo metu, būtų abiejų šalių ar vienos iš šalių su nepriklausomu asmeniu sudarytas daiktų (įrenginių) kiekio nustatymo aktas. Tokio dokumento šalys nesudarė, ieškovė neturėjo realios galimybės fiksuoti patalpose likusių daiktų kiekio dėl atsakovų kaltės, kadangi atsakovai nebendradarbiavo, neįsileido ieškovės į patalpas. Esant tokiai situacijai, ieškovės įpareigojimas pateikti atsakovo nurodytus įrodymus reikštų ieškovės įpareigojimą padaryti tai, kas neįmanoma, o tai prieštarautų protingumo principui, kuriuo teismai privalo vadovautis aiškindami ir taikydami įstatymus (CPK 3 straipsnio 1 dalis), todėl nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad tokį reikalavimą teismai galėjo tenkinti tik tuo atveju, jei ieškovė būtų pateikusi tiesioginius įrodymus, patvirtinančius, kad šie daiktai buvo atsakovams priklausančiose patalpose.
  13. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: jeigu kuri nors šalis sąmoningais veiksmais sunkina įrodymų rinkimą, nebendradarbiauja, tokiu atveju visos abejonės dėl įrodymų pakankamumo turi būti aiškinamos tokios šalies nenaudai.
  14. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Kasacinis teismas taip pat pripažįsta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010).
  15. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvadas apie daiktų buvimą panaudos sutarties pagrindu ieškovės naudotose patalpose teismai padarė tinkamai taikydami ir aiškindami įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir šalių įrodinėjimo pareigą paskirstė tinkamai. Nors teismų procesiniuose sprendimuose nurodyta, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovės nurodytų daiktų patalpose nebuvo, tačiau sprendimų motyvuojamosios dalys neleidžia sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad ieškovė buvo atleista nuo įrodinėjimo pareigos. Išvadas apie ieškovės reikalavimų pagrįstumą teismai padarė įvertinę byloje esančių įrodymų visumą ir ieškovės realią galimybę pateikti papildomus, savo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus.
  16. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir tenkintas ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos už konteinerius ir trąšas priteisimo. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl šio reikalavimo pagrįstumo padaryta pažeidus rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principą, apribojus atsakovams galimybę atsikirsti į ieškovės ieškinio argumentus, pagrįsta prielaidomis ir netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus.
  17. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 4086,13 Eur priteisimo už 57 vnt. IBC konteinerių ir 59 951,34 Eur priteisimo už 46 kub. m skystų organinių trąšų „Raskila“, nurodė, kad ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina konteinerių įsigijimo fakto, nes nėra pasirašytos konteinerių pirkėjo ir pardavėjų, be to, nėra įrodymų, kad už įsigytus konteinerius ieškovė atsiskaitė. Apeliacinės instancijos teismas šią sprendimo dalį panaikino ir tenkino ieškovės reikalavimus.
  18. Ieškovė pirmosios instancijos teismo teiginiams paneigti pateikė apeliacinės instancijos teismui konteinerių pardavėjų patvirtinimus apie sudarytus sandorius, jais įrodinėjo konteinerių įsigijimą. Atsakovai pateikė apeliacinės instancijos teismui fotonuotraukas, įrodančias, kad vienas IBC konteineris buvo sugadintas; 2013 m. balandžio 12 d. sąskaitos faktūros patvirtintą kopiją; 2013 m. lapkričio 29 d. sąskaitos faktūros patvirtintą nuorašą; 2014 m. lapkričio 9 d. susirašinėjimo elektroniniu paštu su UAB „Aurtolaikas“ atstovu dėl parduoto vieno IBC konteinerio su trąšomis UAB „Autolaikas“ patvirtintą nuorašą; 2014 m. gegužės 14 d. sąskaitos faktūros patvirtintą nuorašą; 2014 m. birželio 2 d. judėjimo sertifikato patvirtintą nuorašą, kuriais įrodinėjo, jog didžiąją dalį prašomų priteisti konteinerių ieškovė realizavo.
  19. Pagal CPK 17 straipsnį šalių procesinės teisės yra lygios. Šalių procesinio lygiateisiškumo principo turinį sudaro šie esminiai aspektai: teismas negali priimti sprendimo neišklausęs abiejų šalių ir abiem pusėms turi būti garantuojamos vienodos tiesos įrodinėjimo priemonės. Apeliacinės instancijos teismui abi šalys teikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius jų įrodinėjimas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas priėmė tiek ieškovės, tiek atsakovų pateiktus naujus rašytinius įrodymus ir juos vertino, todėl šalims buvo sudarytos lygios rungimosi galimybės. Aplinkybė, kad teismai netenkino atsakovų prašymo dėl liudytojų apklausos, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog teismas pažeidė rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus ar apribojo atsakovų galimybę įrodyti savo teiginius.
  20. Liudytojų parodymai yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis), kuria byloje nustatomi tam tikri faktiniai duomenys. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsisakymas apklausti liudytojus yra atsisakymas priimti į bylą norimus pateikti įrodymus, todėl šie veiksmai kvalifikuojami pagal CPK 181 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006).
  21. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). CPK 181 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atsisakymas priimti byloje dalyvaujančio asmens nustatyta tvarka pateiktą įrodymą turi būti motyvuojamas. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą.
  22. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, spręsdamas prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas turi įvertinti, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 straipsnis), ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 straipsnis), ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189 ir 180 straipsniai), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ar prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau, o jo vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis) ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006).
  23. Liudytojų parodymais atsakovai siekė įrodyti, kad konteinerius ir juose esančias trąšas ieškovė pardavė iki sutarties nutraukimo ir nepagrįstai prašo priteisti kompensaciją. Pažymėtina, kad teismas turi prerogatyvą nuspręsti dėl įrodymų leistinumo ir sąsajumo. Teismų vertinimu, liudytojų paaiškinimai dėl įvykusių sandorių nebūtų pakankamas įrodymas, kuriuo vadovaudamasis teismas galėtų daryti pagrįstą išvadą dėl atsakovo įrodinėjamų aplinkybių, kad trąšas su konteineriais ieškovė pardavė iki sutarties nutraukimo. Rašytinių įrodymų, kad asmenys, kuriuos atsakovai prašė apklausti kaip liudytojus, su ieškove sudarė trąšų įsigijimo sandorius, atsakovai nepateikė. Todėl teismų atsisakymas tenkinti atsakovų prašymą dėl liudytojų apklausos nevertintinas kaip atsakovų teisės įrodyti savo teiginius apribojimas ar šalių lygiateisiškumo principo pažeidimas.
  24. Atkreiptinas dėmesys, kad pradiniu ieškiniu ieškovė prašė priteisti kompensaciją už 60 vnt. IBC konteinerių, bylos nagrinėjimo metu atsakovams grąžinus 7 konteinerius, ieškovė sumažino ieškinio reikalavimus ir prašė priteisti kompensaciją už 53 konteinerius, o apeliaciniu skundu prašė priteisti kompensaciją už 48 IBC konteinerius. Tenkindamas ieškovės reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas įvertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, bendrovės „Ceres“ pažymą apie 36 kub. m trąšų atsakovams priklausančiose patalpose buvimą, kuria nesivadovavo pirmosios instancijos teismas, kadangi pažymoje nenurodyta, kam priklauso patalpose esantis trąšų kiekis. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, atsižvelgė į tai, kad bendrovei „Ceres“ nustatant trąšų kiekį atsakovams priklausančiose patalpose, atsakovai dar nebuvo pradėję vykdyti trąšų gamybos veiklos, todėl sprendė, kad patalpose esančios trąšos priklausė ieškovei. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai paneigia kasacinio skundo argumentus, kad ieškovė buvo atleista nuo įrodinėjimo pareigos ir kad visa įrodinėjimo našta buvo perkelta atsakovams. Išvadas dėl ieškinio pagrįstumo teismai grindė netiesioginiais įrodymais, tačiau tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai), įvertino byloje susiklosčiusią situaciją, turinčią esminę reikšmę ieškovės galimybei pateikti tiesioginius įrodymus, pagrindžiančius atsakovams priklausančiose patalpose likusių daiktų faktą ir kiekį, tinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigas ir pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimus. Teismų procesinių sprendimų turinys patvirtina, kad teismai vertino įrodymus, atsižvelgdami į šios nutarties 28–29, 40 punktuose aptartas kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles.

13Dėl daikto pagerinimo sampratos ir panaudos davėjo leidimo pagerinti naudojamą daiktą

  1. Pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuomininko padarytus be nuomotojo leidimo pagerinimus, jeigu juos galima atskirti be žalos išsinuomotam daiktui ir jeigu nuomotojas nesutinka atlyginti jų vertės, nuomininkas gali pasiimti. Nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam daiktui pagerinimų vertės neprivaloma atlyginti (CK CK 6.501 straipsnio 3 dalis). CK 6.501 straipsnis taikomas ir esant panaudos teisiniams santykiams (CK 6.629 straipsnio 2 dalis).
  2. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).
  3. Kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar daiktas iš tiesų buvo pagerintas. Tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, kad daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko (panaudos gavėjo) poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2008; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008).
  4. Kasatorių teigimu, teismai pažeidė CK 6.501 straipsnio nuostatas, nesivadovavo kasacinio teismo praktikoje pateiktais daikto pagerinimo sąvokos atskyrimo nuo daikto pritaikymo specifiniams poreikiams kriterijais, todėl nepagrįstai konstatavo, kad atsakovams priklausančios patalpos buvo pagerintos.
  5. Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas išties nesprendė dėl pagerinimų pobūdžio, nesiaiškino, ar jie atitinka daikto pagerinimo sampratą, tačiau šie pažeidimai buvo ištaisyti apeliacinės instancijos teismo. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ieškovės atliktų pagerinimų pobūdį, atsižvelgė į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus daikto pagerinimo kriterijus, pagrįstai sprendė, kad atlikti pagerinimai nelaikytini pastato pritaikymu specialiems ieškovės poreikiams, kadangi šildymo (vandens) sistema reikalinga ne tik ieškovės veiklai vykdyti, o bendrai pastato eksploatacijai. Aplinkybė, kad pastate buvo sena šildymo sistema, nepaneigia teismų padarytos išvados, kad ieškovės atlikti darbai yra pastato pagerinimas, o ne pritaikymas veiklai vykdyti. Taigi teismai pagrįstai ieškovės naujos šildymo sistemos įrengimą pripažino pagerinimais ir nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos nenukrypo.
  6. Viena būtinų sąlygų, suteikiančių teisę į išlaidų, panaudotų daiktui pagerinti, atlyginimą, – tokių pagerinimų atlikimas turint nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą. Leidimo atlikti nuomojamo (naudojamo) daikto pagerinimus davimas savo esme yra sandoris, nes šiuo veiksmu siekiama tam tikrų teisinių padarinių. Įstatymas šiam sandoriui nenustato konkrečios formos, todėl jis gali būti sudarytas bet kuria įstatymo įtvirtinta forma (CK 1.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad leidimo daryti daikto pagerinimus detalumas kiekvienu konkrečiu atveju yra šalių susitarimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008).
  7. Ar buvo duotas leidimas atlikti pastato pagerinimus, yra fakto klausimas. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, apskųstus sprendimus (nutartis) patikrina teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
  8. Teismai nustatė, kad panaudos sutarties 4.2.1 punktu šalys susitarė, jog panaudos gavėjas įsipareigojo be atskiro raštiško panaudos davėjo sutikimo neatlikti pastato rekonstrukcijos, pertvarkymo ar kapitalinio remonto (nekeisti laikančiųjų konstrukcijų, negriauti ar nestatyti naujų pertvarų, nekeisti langų, durų, stogo, grindų, lubų, neįrengti įrangos, kurią išmontavus pastatui būtų padaryta žala). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad rašytinio leidimo atlikti pastato pagerinimus atsakovai nedavė, tačiau įvertinęs aplinkybę, kad atsakovas dirbo ieškovės bendrovėje, matė pagerinimus ir jiems neprieštaravo, sprendė, kad pastato pagerinimus ieškovė atliko turėdama atsakovų sutikimą.
  9. Kasatorių teigimu, tokia teismo išvada pažeidžia CK 6.189 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Su šiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.
  10. CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyti teisiniai padariniai, kai nesilaikoma paprastos rašytinės sandorio formos: įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Sandorio šalys, nesilaikydamos įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui.
  11. Minėta, kad leidimui atlikti daikto pagerinimus CK 6.501 straipsnyje nėra nustatyta konkreti forma (šios nutarties 56 punktas), nėra įtvirtinta, kad rašytinės formos nesilaikymas sandorį darytų negaliojantį. Ieškovei nesilaikius šalių sudarytos sutarties 4.2.1 punktu prisiimto įsipareigojimo gauti rašytinį atsakovų sutikimą atlikti patalpų pagerinimus, apribojama ieškovės galimybė tokio leidimo gavimą įrodinėti liudytojų parodymais. Leidimą atlikti šildymo ir vandens sistemos keitimo darbus ieškovė įrodinėjo faktinėmis aplinkybėmis – kad atsakovas dirbo ieškovės bendrovėje, žinojo ir matė atliekamus darbus, jiems neprieštaravo, nelaikė to panaudos sutarties pažeidimu, nereiškė pretenzijų. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad leidimas atlikti pagerinimo darbus buvo gautas.
  12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išvadą dėl leidimo pagerinti pastatą davimo apeliacinės instancijos teismas padarė tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir CK 6.189 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo nepažeidė. Ši teismo išvada neprieštarauja sutarčių privalomumo principui, kadangi įstatyme nėra įsakmiai įtvirtinta, jog leidimas dėl pagerinimų atlikimo privalo būti rašytinis, o priešingu atveju toks susitarimas tampa negaliojančiu. Aplinkybė, kad ieškovė negavo rašytinio leidimo atlikti pastato pagerinimus, neatima iš ieškovės teisės šį faktą įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus liudytojų parodymus (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad aplinkybę dėl leidimo atlikti pastato pagerinimus ieškovė įrodė.

14Dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo dydžio

  1. Nuomotojas (panaudos davėjas), davęs leidimą darbams, gerinantiems daiktą, negali atsisakyti atlyginti pagerinimui būtinų išlaidų tuo pagrindu, kad atlikti pagerinimai jam nebūtini ar kad daiktas galėjo būti naudojamas ir jo nepagerinus. CK 6.501 straipsnyje nustatytu teisiniu reglamentavimu išlaidų atlyginimas nesiejamas su pagerinimų atlikimo būtinumu. Jame įtvirtinta nuostata, kad atlyginamos būtinos išlaidos, reiškia atlygintinų išlaidų dydžio ribojimą (atlyginamos tos išlaidos, kurios buvo būtinos sutartam pagerinimui atlikti). Taigi atsisakyti atlyginti išlaidas (jų dalį) nuomotojas (panaudos davėjas) gali tokiais atvejais, kai atlikti darbai nepagerina daikto (nepadidina jo vertės), kai realios išlaidos viršija būtinas šiam tikslui (daikto pagerinimui) išlaidas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).
  2. Išlaidas civilinėje teisėje apibūdina tokie požymiai: 1) realumas; 2) būtinumas; 3) protingumas. Realumo požymis reiškia, kad išlaidomis pripažįstamos iš tikrųjų išleistos lėšos. Reikšdamas reikalavimą dėl išlaidų priteisimo, asmuo turi įrodyti ne galimas sąnaudas ar kaštus, o iš tikrųjų sumokėtas lėšas, ir tai įrodyti leistinais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008).
  3. Kasatorių teigimu, teismai, priteisdami iš atsakovų pagerinimo išlaidų, o ne jų dalies, atitinkančios turto vertės padidėjimą, sumą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje nurodoma, kad būtinomis atlygintinomis turto pagerinimo išlaidomis pripažįstamos tokios, dėl kurių padidėjo nuosavybės objekto, kaip tokio, vertė, t. y. atlygintina ne turėtų išlaidų suma, o jos dalis, atitinkanti turto vertės padidėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015).
  4. Prašydama priteisti pastato pagerinimo išlaidų atlyginimą, ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius išlaidas, turėtas įrengiant pastato šildymo (vandens) sistemą. Teismai nustatė, kad ieškovė atnaujino pastato šildymo ir vandens sistemas, šiuos darbus pripažino pastato pagerinimais, priteisė ieškovės prašomą pagerinimams atlikti patirtų išlaidų sumą, visą šią sumą vertino kaip pastato vertės padidėjimą, todėl nėra pagrindo konstatuoti nukrypimą nuo aptartos kasacinio teismo praktikos. Atsakovai neįrodė, kad ieškovės išlaidos viršijo būtinas daikto pagerinimo išlaidas, kad jos neatitinka šios nutarties 64 punkte nurodytų išlaidas apibūdinančių kriterijų (CPK 178 straipsnis), todėl nepagrįsti kasatorių argumentai, jog teismai netinkamai aiškino ir taikė atlygintinų turto pagerinimo išlaidų dydžio nustatymo taisykles.
  5. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teismų nustatytą aplinkybę, kad atsakovas po patalpų panaudos sutarties nutraukimo patalpose pats pradėjo vykdyti trąšų gamybos veiklą. Šis faktas įrodo, kad atsakovas buvo suinteresuotas patalpų pagerinimu, atlikti pagerinimai jam buvo naudingi ir šiais pagerinimais atsakovas naudojasi savo veikloje.
  6. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė daikto pagerinimo sampratą, panaudos davėjo leidimą pagerinti naudojamą daiktą ir daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos nenukrypo, todėl kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo sprendimo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, kasatorių kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
  2. Ieškovė prašo priteisti iš kasatorių 726 Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) įtvirtinto maksimalaus atlygintino atstovavimo išlaidų dydžio, todėl priteistinos ieškovei lygiomis dalimis iš kasatorių, iš kiekvieno po 363 Eur (CPK 93 straipsnis).
  3. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 8,71 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorių lygiomis dalimis, iš kiekvieno po 4,35 Eur (CPK 96 straipsnis).

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Densva“ (j. a. k. 300069490) iš atsakovų R. K. (a. k. ( - ) ir A. K. (a. k. ( - ) po 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

19Priteisti valstybei iš atsakovų R. K. (a. k. ( - ) ir A. K. (a. k. ( - ) po 4,35 Eur (keturis Eur 35 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

20Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai