Byla 2-3501-781/2016
Dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, sekretoriaujant Linai Matukaitei, dalyvaujant ieškovei V. G., atsakovo BAB banko „Snoras“, kuriam atstovauja bankroto administratorius UAB „Valnetas“, atstovui teisininkui A. M., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. G. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“, kuriam atstovauja bankroto administratorius UAB „Valnetas“, dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ir

Nustatė

2I. Bylos esmė

3Byloje kilo ginčas dėl tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo ir (ar) suklaidinimo.

4II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

5Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti jos su atsakovu 2011 m. rugsėjo 28 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110928P990002 (toliau – ginčijama sutartis) negaliojančia ir taikyti restituciją – pripažinti ieškovės sumokėtą 5999,96 Lt sumą ieškovės lėšomis nurodytoje mokėjimo sąskaitoje, kurioms taikomos Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatos; priteisti ieškovei iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6Ieškovė nurodo, kad 2011 m. rugsėjo 28 d. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110928P990002, pagal kurią įsigijo 60 vnt. obligacijų, kurių bendra suma 5999,96 Lt. Ieškovė aiškina, kad tuo pačiu metu ji pasirašė ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurios 3 punkte nurodyta, jog siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“; be to, banko darbuotoja taip pat patikino, kad įsigyjamos obligacijos apdraustos. Pažymi, kad ieškovė nebuvo supažindinta su AB banko „Snoras“ 500 000 000 Lt obligacijų emisijų Baziniu prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant; kita vertus, pripažįsta, jog, pasirašant ginčijamą sutartį, perskaitė ne visus jai pateiktus dokumentus. Ieškovės teigimu, tik sustabdžius atsakovo veiklą paaiškėjo, kad nurodytos obligacijos nėra saugi investicija, nes jos neapdraustos. Anot ieškovės, atsakovas veikė nesąžiningai, neatskleidė tikrosios finansinio produkto draudimo apimties ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatas, kurios įpareigoja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visą reikalingą informaciją, įspėti apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones, išsiaiškinti kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, jo finansinę padėtį ir tikslus. Ieškovė nurodo, kad negavusi iš atsakovo duomenų apie tikrąsias sudaromo sandorio aplinkybes, neturėjo galimybės jų įvertinti, todėl ginčijamą sutartį sudarė esant esminiam suklydimui. Ieškovė aiškina, kad ginčijama sutartis sudaryta ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus; be to, ieškovės teigimu, ginčijama sutartis taip pat sudaryta dėl apgaulės. Pažymi, kad nei ginčijamoje sutartyje, nei aptarnavimo sutartyje nėra nuostatos, jog obligacijos nėra draudžiamos, priešingai, prieš tai nurodyta aptarnavimo sutarties nuostata dėl banko įsipareigojimų apdraudimo sudarė ieškovei, kaip neprofesionaliai klientei, pagrindą manyti, kad jos perkamos obligacijos yra apdraustos. Ieškovė nurodo, kad vien aprašymo įteikimas neprofesionaliam klientui nelaikytinas tinkamu jo informavimu, nes jame tiesiogiai nenurodyta, jog obligacijos neapdraustos indėlių ir investicijų investuotojams draudimu. Taigi, ieškovės vertinimu, atsakovo suteikta informacija apie obligacijoms būdingą riziką buvo neaiški ir neišsami. Ieškovė pažymi, kad, pasirašant ginčijamą sutartį, neturėjo galimybės skaityti aptarnavimo sutarties priedų; be to, ji nėra dirbusi investavimo srityje, todėl negalėjo savarankiškai įvertinti aplinkybių dėl ginčijamos sutarties sudarymo rizikos. Ieškovė aiškina, kad pripažinus ginčijamą sutartį negaliojančia, taikytina restitucija – ieškovės už obligacijas sumokėtos lėšos grąžintinos į ieškovės mokėjimo sąskaitą.

7Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į ieškinį ir jo atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsakovas aiškina, kad nėra pagrindų, dėl kurių ginčo sutartis galėtų būti pripažinta negaliojančia. Anot atsakovo, byloje esantys įrodymai akivaizdžiai liudija, kad ieškovė siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasi gauti gerokai didesnę piniginę grąžą, ir tai, atsakovo teigimu, ieškovei buvo (turėjo būti) neabejotinai suprantama; atsakovas pabrėžia, jog ieškovė, sudarydama ginčijamą sutartį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šios sutarties esmę ir jos sukeliamas pasekmes. Anot atsakovo, ieškovė, pasirašant ginčijamą sutartį, patvirtino, kad visos ginčijamos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos; prieš pasirašant ginčijamą sutartį ji su jomis sutiko ir jos išreiškė ieškovės valią; ieškovė patvirtino, jog yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka; taip pat ieškovė patvirtino, kad buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes; anot atsakovo, ieškovė, ginčydama nurodytas aplinkybes, turi šias aplinkybes pagrįsti. Atsakovas pažymi, kad ieškovė, pasirašydama neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, raštiškai atsisakė pateikti duomenis apie savo investavimo patirtį, t. y. atsisakė pateikti nurodytą informaciją ir patvirtino, jog supranta, kad atsakovas, neturėdamas žinių apie ieškovės finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės ieškovei yra tinkamos. Atsakovo vertinimu, ieškovė neįrodė nei kad atsakovas tyčia ją suklaidino, nei, kad siekdamas galutinio tikslo – sudaryti ginčijamą sutartį, nuslėpė svarbias ginčijamo sandorio aplinkybes. Atsakovo nuomone, ieškovės nurodyta sutarties nuostata, kad banko įsipareigojimai klientui yra aprausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nėra klaidinanti, taip pat negali būti laikoma pakankama susiformuoti galutinei ieškovės nuomonei dėl banko siūlomų investicinių produktų draudžiamumo, priešingai, ši blanketinė nuostata turėjo paskatinti ieškovę pasidomėti nurodytais įstatymais (be kita ko, IĮIDĮ) ir jų reglamentavimu. Atsakovo teigimu, nurodyta nuostata negali būti aiškinama atskiriant ją nuo IĮIDĮ nuostatų; taip pat ji negali būti vertinama kaip teiginys, kad absoliučiai visi atsakovo įsipareigojimai neprofesionaliam investuotojui yra apdrausti valstybės. Atsakovas pažymi, kad nei aptarnavimo sutartyje, nei obligacijų pasirašymo sutartyje nėra teigiama, jog atsakovo vertybiniai popieriai yra draudžiami indėlių draudimu, todėl, atsakovo nuomone, jis nepateikė ieškovei jokios klaidinančios informacijos. Atsakovas pažymi, kad tam tikrais atvejais atsakovo vertybiniai popieriai taip pat galėjo tapti įsipareigojimų investuotojams (bet ne indėlių) draudimo objektu (pavyzdžiui, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios). Atsakovo teigimu, jis tinkamai įvykdė teisės aktų nustatytą prievolę atskleisti ieškovei su obligacijų pasirašymo sutartimi susijusią riziką, tuo tarpu ieškovė net neskaitė banko pateiktų dokumentų. Atsakovas pažymi, kad iki jo bankroto bylos iškėlimo ieškovė nereiškė reikalavimo ar pretenzijų dėl sudarytos sutarties nuginčijimo. Anot atsakovo, ginčijamos sutarties sudarymo metu atsakovas buvo mokus, vykdė visus riziką ribojančius normatyvus bei savo prievoles kontrahentams, todėl ieškovė negalėjo žinoti, jog ateityje banko veikla bus sustabdyta ir jam bus iškelta bankroto byla. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, ieškovė neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovas bus pajėgus atsiskaityti pagal ginčijamą sutartį, todėl indėlių ir įsipareigojimų draudimo įsigyjamoms banko obligacijoms taikymas arba netaikymas negali būti pripažintas esminiu ginčijamos sutarties elementu. Pabrėžia, kad ginčo sutarties sudarymo metu palūkanos už obligacijas buvo gerokai didesnės, nei siūlomos už terminuotus indėlius, todėl ieškovė būtent šią sutartį ir pasirinko, norint gauti didesnę finansinę grąžą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, ieškovė kartu privalėjo prisiimti su tokios sutarties sudarymu ir susijusią riziką. Be to, atsakovas pažymi, kad obligacijos laikomos nesudėtingomis finansinėmis priemonėmis, todėl jų įsigijimo sąlygos yra suprantamos kiekvienam vidutinių sugebėjimų neprofesionaliam investuotojui. Atsakovas aiškina, kad ieškovė turėjo suprasti, jog visiškai saugių investicijų nebūna – kiekviena investicija yra rizikinga, nes, siekdamas pelno, investuotojas patiki savo lėšas trečiajam asmeniui, kurio mokumą ir gebėjimą tinkamai įvykdyti sutartinius įsipareigojimus turi įvertinti savarankiškai. Atsakovas nurodo, kad ieškovė neteko teisės ginčyti obligacijų pasirašymo sutarties, nes ją patvirtino pateikdama kreditorinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje, kurį kildino būtent iš ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties.

8Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Anot trečiojo asmens, ieškovė, sudarydama ginčijamą sutartį, nebuvo suklaidinta, nes ginčo sutartyje nebuvo nurodyta, kad banko obligacijos yra draudžiamos, todėl sutarties tekstas negalėjo sąlygoti ieškovės suklydimo; be to, ieškovės niekas nevertė skubėti pasirašyti nurodytą sutartį. Tai, jog ginčo sutartimi ieškovės įsigytos banko obligacijos nėra indėlio draudimo objektas, yra expresis verbis įtvirtinta IĮIDĮ, kurio nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovės valios trūkumą, sudarant ginčo sutartį, arba prilyginamas esminiam suklydimui ir pakankama priežastimi sutarties pripažinimui negaliojančia. Be to, trečiasis asmuo pažymi, kad teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu. Trečiojo asmens vertinimu, ieškovė turėjo suprasti, kad didesnes palūkanas už obligacijas ji gauna dėl padidintos rizikos. Trečiasis asmuo nurodo, kad ieškovės įsigytos finansinės priemonės (obligacijos) yra draudimo objektas pagal IĮIDĮ, tačiau įsipareigojimų investuotojams draudimo taikymo sąlygos skiriasi nuo indėlių draudimo. Pažymi, kad ir banko platinami skolos vertybiniai popieriai tam tikrais atvejais gali būti įsipareigojimų investuotojams draudimo objektu. Aiškina, kad ieškovė buvo supažindinta su Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu, kuriame nurodyta, jog obligacijos turi jas išleidusio emitento nemokumo ar bankroto riziką, dėl ko obligacijos gali būti neišperkamos. Anot trečiojo asmens, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Trečiasis asmuo pažymi, kad atsakovas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovei, nes bankas to negali padaryti dėl obligacijų emitento (banko) nemokumo. Be to, ginčijamos sutarties sudarymo metu atsakovas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas/netaikymas obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažintas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris lėmė ieškovės valią sudaryti sutartį. Trečiojo asmens teigimu, ieškovė buvo atsakovo klientė, buvo įnešusi savo pinigines lėšas į banką, todėl bankas neturėjo jokio tikslo pritraukti ieškovės piniginių lėšų ir neturėjo motyvo klaidinti ieškovės, jo veiksmuose nebuvo apgaulės; be to, nėra įrodymų, jog atsakovo darbuotojai tyčia klaidintų ieškovę. Trečiojo asmens teigimu, atsakovas tinkamai atskleidė ieškovei su ginčijamos sutarties sudarymu susijusią riziką.

9Anot trečiojo asmens, ieškovės prašoma taikyti sutarties negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms; be to, tai pažeistų visų banko kreditorių interesus. Trečiojo asmens nuomone, net ir pripažinus sutartį negaliojančia bei pripažinus sumokėtą sumą lėšomis, esančiomis ieškovės mokėjimo sąskaitoje, jos netaps indėlių draudimo objektu, nes draudžiamojo įvykio dienai ieškovė neturėjo indėlininko ar investuotojo, kuriems būtų taikoma draudiminė apsauga, statuso. Be to, pažymi, kad trečiasis asmuo neatliko jokių neteisėtų veiksmų, net nebuvo ginčijamos sutarties šalimi.

10III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

11Ieškovė V. G. ir BAB bankas Snoras 2011 m. rugsėjo 28 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią bankas įsipareigojo, be kita ko, teikti ieškovei investicines paslaugas, atidarant ir (ar) uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Minėtos sutarties specialiosios dalies 3 punkto 6 pastraipoje nurodyta, jog siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o sutarties 2 punkte ieškovė patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, tame tarpe Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir aprašymo santrauką; nurodyto aprašymo 8 punkte nurodyta, kad galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Aptarnavimo sutartyje ieškovė pasirašytinai patvirtino, kad atsisako suteikti bankui minėtoje sutartyje nurodytą informaciją ir supranta, kad atsisakymas neleis bankui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jai tinkamos. 2011 m. rugsėjo 28 d. ieškovė su banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią įsigijo 60 vnt. obligacijų su 4,5 proc. dydžio metine palūkanų norma, už kurias sumokėjo 5999,96 Lt sumą.

12Iš viešai skelbiamų duomenų nustatyta, kad atsakovo BAB banko „Snoras“ veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu; Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-7791-611/2011, atsakovui (bankui) iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.).

13Ieškinys atmestinas.

14IV. Teismo argumentai ir motyvai

15Dėl draudimo apsaugos obligacijoms apimties

16Pagal CK 1.103 straipsnį obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. Aiškindamas vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-671/13) nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas bei nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Taigi įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.

17Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo ir (ar) suklaidinimo

18Ieškovė ginčija obligacijų pasirašymo sutartį iš esmės motyvuodama tuo, kad ji sudaryta ieškovei suklydus, t. y. ji buvo įsitikinusi, jog obligacijos yra apdraustos, taip pat, jog sutartis sudaryta dėl banko ir (ar) jo darbuotojų suklaidinimo (apgaulės), t. y. jog sprendimas sudaryti ginčijamą sutartį buvo priimtas pasitikint banku, banko darbuotojais ir jų suteikta informacija dėl minėtų obligacijų draudžiamumo.

19Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

20Kasacinis teismas yra nurodęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi jį sudariusios šalies valios trūkumų, nes ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, tai yra konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Kiekvieno sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014).

21Kasacinis teismas taip pat išaiškinęs, kad sprendžiant, ar investuotojas buvo suklaidintas, svarbu, be kita ko, įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014). Vertinant, ar finansines paslaugas gaunančiam asmeniui buvo suteikta visapusiška informacija apie sudaromą sandorį, turi būti nustatyta, ar asmeniui buvo jam priimtina ir suprantama forma paaiškintas įsigyjamas finansinis produktas, jo rizikingumas ir kitos aplinkybės, padedančios asmeniui priimti sprendimą dėl sandorio sudarymo. Faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-381/2013).

22Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-381/2013). Tačiau ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją gali būti pagrindu sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Taikant CK 1.90 straipsnį būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

23CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-609/2008).

24Nagrinėjamu atveju ieškovė akcentavo ir klaidinančia įvardijo Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje (sutarties dalis „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“) įtvirtintą sąlygą „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas““. Šia prasme pažymėtina, kad ją įvertinęs kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodė, jog, viena vertus, konstatavus, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nesant jos taikymo sąlygos, t. y. kai neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, nėra priežasties pripažinti, jog neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime yra neteisingos. Kita vertus, kasacinio teismo vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas““ nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Analizuojamu atveju byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovei esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę (obligacijas) buvo suteikta (ginčijamoje sutartyje ir jos prieduose), ieškovė šios aplinkybės, teismo vertinimu, nepaneigė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai), tačiau šiuose dokumentuose buvo atskleidžiamos tik įgyjamos finansinės priemonės ypatybės, bet nebuvo išryškintos jos (finansinės priemonės) draudimo apimtis ir taikymo sąlygos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad draudžiamumo aspektas ieškovei iš tiesų atskleistas nepakankamai aiškiai, tačiau, kaip minėta, pagal kasacinio teismo formuojamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią ieškovės apsisprendimui įtaką turėjo informacija apie obligacijų pasirašymo sutarčiai taikomą draudiminę apsaugą, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovės apsisprendimą sudaryti sutartį ar jos nesudaryti.

25Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovei obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovės apsisprendimą sudaryti ginčijamą sandorį ar jo nesudaryti, nes ieškovė, sudarydama ginčijamą sutartį, neįsitikino, ar pinigai bus apdrausti, šios aplinkybės nepasitikrino ir vėliau, t. y. grįžusi namo, o minėtą sandorį užginčijo tik gerokai po bankroto bylos atsakovui iškėlimo (kaip nurodė pati ieškovė, išgirdusi apie tokią galimybę per radiją). Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad šių sąlygų-aplinkybių detaliai neaptarus, ieškovė buvo suklaidinta dėl esminių sutarties sąlygų ar apgauta. Sprendžiamam klausimui reikšminga ir ta aplinkybė, kad laiko tarpas, praėjęs nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki finansų tarpininko (atsakovo) veiklos apribojimo ir vėliau jo nemokumo konstatavimo, buvo pakankamas, jog ieškovė visapusiškai įvertintų sudarytos sutarties sąlygas, sutarties ir jai taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo pareikštas ne neuždelsiant (per protingą terminą), o tik atsakovo bankroto proceso metu, tuo labiau, net po ieškovės kreditorinių reikalavimų patvirtinimo atsakovo bankroto byloje. Todėl vertinant ginčijamos sutarties teisėtumą nurodytų sandorių negaliojimo požymių kontekste, teismas neturi pagrindo manyti, jog ieškovė, suvokdama tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokio sandorio nebūtų sudariusi. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas, faktinėmis aplinkybėmis iš esmės tapačiose bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-10-943/2016; 2016 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-11-330/2016).

26Be to, obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovei (kaip vidutiniam vartotojui, be kita ko, kaip nustatyta, prieš tai sudariusiam ne vieną terminuotojo indėlio sutartį) turėjo būti suprantama, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Kasacinis teismas, plėtodamas praktiką dėl obligacijų, konstatavo, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovė tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad ji buvo suklaidinta dėl sandorio esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).

27Nurodytą teismo išvadą, kad obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovės apsisprendimą sudaryti ginčijamą sutartį ar jos nesudaryti, patvirtina keletas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių:

28a) nėra duomenų, kad esant deklaruotoms dviprasmiškoms nuostatoms sudaromoje sutartyje (rizika dėl atsakovo (banko) nemokumo ir kartu nuostata dėl investicijos draustumo), ieškovė imtųsi aktyvių ir efektyvių veiksmų šioms abejonėms pašalinti;

29b) prieš sudarydama ginčo sutartį ieškovė atsisakė pateikti bankui informaciją apie save, be kita ko, apie savo investavimo patirtį, tuo tarpu Kliento aptarnavimo sutartyje paryškintu šriftu įrašytas įspėjimas apie tai, kokios pasekmės kils, jeigu klientas pateiks apie save nepakankamai informacijos, t. y. bankas neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo klientui, todėl bankas, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovę, negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių;

30c) ieškovė iš esmės neginčijo, kad ginčijamos sutarties pasirašymo metu kas nors ją skubino ir ieškovei pageidavus, jai būtų suteikta galimybė detaliau susipažinti su pasirašomais dokumentais, pasikonsultuoti su specialistais;

31d) ieškovė pripažino, kad neskaitė visos ginčijamos sutarties (nei sutarties pasirašymo metu, nei vėliau);

32e) ieškovė pakankamai ilgą laiką (nuo 2005 m.) buvo atsakovo kliente, laikė banke terminuotus indėlius;

33f) ieškovė negalėjo neatkreipti dėmesio į tai, kad ginčijamoje sutartyje ji įvardinama investuotoju, o ne indėlininku;

34g) ieškovės amžius (gyvenimiška patirtis), sveikatos būklė, išsilavinimas, veiklos pobūdis ir kitos savybės neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad taikant vidutinio vartotojo suvokimo standartą, suformuotą teismų praktikoje iš esmės panašaus pobūdžio byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016), ji galėjo suklysti dėl obligacijų draudžiamumo aspekto, o jeigu tai ir įvyko, tą lėmė ne atsakovo (banko) neteisėti veiksmai (apgaulė) ar ieškovės esminis suklydimas, bet pačios ieškovės nepakankamas atidumas ir rūpestingumas.

35Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad atsakovas (bankas ir (ar) jo darbuotojai) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovės apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlio draudiminė apsauga (CPK 178 straipsnis). Teismo įsitikinimu, argumentai, jog sudarytos sutarties ir jos priedų nuostatos buvo neaiškios, o banko darbuotojai esą sąmoningai galėjo nutylėti arba suklaidinti dėl ginčo objekto nedraudžiamumo fakto, tokių argumentų nepagrindus leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, patys savaime neleidžia svarstyti ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip sudaryto banko apgaulės įtakoje, galimybės. Teismas sprendžia, net jeigu banko darbuotoja žodžiu ieškovei ir buvo nurodžiusi apie pinigų apdraudimą, tai ieškovė, atsižvelgiant į jos patirtį bei kitas asmenines savybes, negalėjo nesuprasti, kad esminės ir tikrosios sandorio sąlygos nurodomos rašytinėje sutartyje, o ne banko darbuotojos žodžiuose. Atsižvelgiant į tai, tokiu atveju turi būti vadovaujamasi CK 1.90 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo, t. y. šiuo atveju net jeigu ir būtų nustatytas-įrodytas banko darbuotojos(-ų) žodinis paaiškinimas ieškovei apie pinigų apdraudimą, tai ieškovės pasitikėjimas banko darbuotojos(-ų) žodžiais (jų nepatikrinant pasirašomų dokumentų kontekste) vertintinas būtent kaip didelis neatsargumas. Įvertinęs rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, teismas sprendžia, kad ieškovė taip pat neįrodė, jog, sudarydama ginčo sutartį, suklydo dėl sandorio esmės (CPK 12, 178, 185 straipsniai), todėl, remiantis sprendime nurodytų motyvų visuma, ieškovės reikalavimai dėl ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo ir (ar) suklaidinimo bei restitucijos taikymo atmestini kaip nepagrįsti-neįrodyti, o ieškinys atmestinas.

36Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, nurodytus teismo sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

37Dėl bylinėjimosi išlaidų

38Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinio netenkinus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

39Trečiasis asmuo prašo priteisti iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 429,29 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

40Įvertinęs tai, kad trečiąjį asmenį advokatai (ta pati advokatų kontora) atstovavo (atstovauja) ne vienoje panašioje byloje, į iš esmės susiformavusią teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 9 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-28-186/2016; 2016 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-13-943/2016), teismas sprendžia, jog egzistuoja teisinis pagrindas sumažinti trečiojo asmens turėtų išlaidų dydį (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, teismas mažina trečiojo asmens priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą iki 200 Eur, kuri priteistina iš ieškovės.

41Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo dėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jos atsakovui nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

42Ieškovė, teikdama ieškinį, sumokėjo 52,13 Eur (180 Lt) dydžio žyminį mokestį. CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui BAB bankui „Snoras“ iškelta bankroto byla, ieškovei grąžintinas 52,13 Eur (180 Lt) dydžio sumokėtas žyminis mokestis (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi šiuo teismo procesiniu sprendimu (CPK 87 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleista, teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovės nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

43Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

Nutarė

44Ieškovės V. G. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atmesti.

45Priteisti trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, j. a. k. 110069451, iš ieškovės V. G., a. k. ( - ) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

46Grąžinti ieškovei V. G., a. k. ( - ) 52,13 Eur (penkiasdešimt du eurus 13 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2014 m. vasario 7 d.

47Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė... 2. I. Bylos esmė... 3. Byloje kilo ginčas dėl tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos obligacijų... 4. II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai... 5. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti jos su... 6. Ieškovė nurodo, kad 2011 m. rugsėjo 28 d. su atsakovu AB banku „Snoras“... 7. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į ieškinį ir jo atstovas... 8. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į... 9. Anot trečiojo asmens, ieškovės prašoma taikyti sutarties negaliojimo... 10. III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės... 11. Ieškovė V. G. ir BAB bankas Snoras 2011 m. rugsėjo 28 d. sudarė... 12. Iš viešai skelbiamų duomenų nustatyta, kad atsakovo BAB banko „Snoras“... 13. Ieškinys atmestinas.... 14. IV. Teismo argumentai ir motyvai... 15. Dėl draudimo apsaugos obligacijoms apimties... 16. Pagal CK 1.103 straipsnį obligacija – tai vertybinis popierius,... 17. Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo ir (ar) suklaidinimo... 18. Ieškovė ginčija obligacijų pasirašymo sutartį iš esmės motyvuodama tuo,... 19. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus.... 20. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo... 21. Kasacinis teismas taip pat išaiškinęs, kad sprendžiant, ar investuotojas... 22. Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ)... 23. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų,... 24. Nagrinėjamu atveju ieškovė akcentavo ir klaidinančia įvardijo... 25. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovei obligacijų draudžiamumo... 26. Be to, obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui... 27. Nurodytą teismo išvadą, kad obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo... 28. a) nėra duomenų, kad esant deklaruotoms dviprasmiškoms nuostatoms sudaromoje... 29. b) prieš sudarydama ginčo sutartį ieškovė atsisakė pateikti bankui... 30. c) ieškovė iš esmės neginčijo, kad ginčijamos sutarties pasirašymo metu... 31. d) ieškovė pripažino, kad neskaitė visos ginčijamos sutarties (nei... 32. e) ieškovė pakankamai ilgą laiką (nuo 2005 m.) buvo atsakovo kliente,... 33. f) ieškovė negalėjo neatkreipti dėmesio į tai, kad ginčijamoje sutartyje... 34. g) ieškovės amžius (gyvenimiška patirtis), sveikatos būklė,... 35. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad atsakovas (bankas ir (ar) jo... 36. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines... 37. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi... 39. Trečiasis asmuo prašo priteisti iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi... 40. Įvertinęs tai, kad trečiąjį asmenį advokatai (ta pati advokatų kontora)... 41. Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo... 42. Ieškovė, teikdama ieškinį, sumokėjo 52,13 Eur (180 Lt) dydžio žyminį... 43. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270... 44. Ieškovės V. G. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl obligacijų... 45. Priteisti trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, j.... 46. Grąžinti ieškovei V. G., a. k. ( - ) 52,13 Eur (penkiasdešimt du eurus 13... 47. Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas...