Byla 2A-13-943/2016
Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis bei teisės į draudimo išmoką pripažinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2sekretoriaujant Marijai Zubrickienei,

3dalyvaujant ieškovui V. P.,

4ieškovų V. P. ir A. U. advokatui Dominykui Vanharai,

5atsakovės likviduojamos akcinės bendrovės banko „Snoras“ atstovui A. M.,

6žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, likviduojamos akcinės bendrovės banko „Snoras“ bei ieškovų V. P. ir A. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2453-611/2013 pagal ieškovų V. P., A. U. ir L. J. ieškinius atsakovėms likviduojamai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis bei teisės į draudimo išmoką pripažinimo.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8I. Ginčo esmė

9

  1. Ieškovė L. J. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovės likviduojamos AB banko „Snoras“ (toliau – ir Bankas) 2011 m. rugpjūčio 9 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį kaip sudarytą dėl apgaulės ir suklaidinimo, pripažinti, kad ieškovės sumokėtos lėšos pagal minėtą sutartį yra jos lėšos, esančios sąskaitoje; priteisti ieškovei teisę į indėlio draudimo išmoką; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas V. P. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiomis ieškovo ir atsakovės likviduojamos AB banko „Snoras“ 2011 m. gegužės 13 d. ir 2011 m. liepos 12 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis kaip sudarytas dėl apgaulės ir suklaidinimo; pripažinti, kad ieškovo sumokėtos lėšos pagal minėtas sutartis yra ieškovo lėšos, esančios jo sąskaitoje; priteisti ieškovui teisę į draudimo išmoką; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškovė A. U. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovės likviduojamos AB banko „Snoras“ 2011 m. spalio 14 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį kaip sudarytą dėl apgaulės ir suklaidinimo; pripažinti, kad ieškovės sumokėtos lėšos pagal minėtą sutartį yra ieškovės lėšos, esančios jos sąskaitoje; priteisti ieškovei teisę į draudimo išmoką; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  4. Ieškovė L. J. nurodė, jog indėlio sertifikato sutartį ji pasirašė tik pasiūlius Banko darbuotojai, kuri patikino, kad indėlio sertifikatas yra tas pats indėlis, tik su didesnėmis palūkanomis. Darbuotoja patikino, kad visi atsakovės įsipareigojimai yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, todėl atsakovės bankroto atveju ieškovė tikrai atgautų visą į Indėlio sertifikatą investuotą pinigų sumą, įskaitant palūkanas. Tik iškėlus atsakovei bankroto bylą 2011 m. gruodžio 7 d., ieškovė sužinojo, jog atsakovės išleisti indėlio sertifikatai nėra apdrausti. Ieškovė pažymi, kad ji yra neprofesionali investuotoja, yra įgijusi specialųjį vidurinį išsilavinimą ir dirba siuvėja, todėl jai taikomas aukščiausias investuotojų teisinės apsaugos lygis. Nurodo, kad ieškovė buvo Banko apgaulės būdu tyčia suklaidinta, t. y. aktyviais atsakovės tyčiniais veiksmais suformuojant ieškovės nuomonę, kad indėlio sertifikatas yra tas pats indėlis, kuriam yra taikomas indėlių draudimas, ir dėl to ieškovė buvo paskatinta sudaryti ne indėlio, o indėlio sertifikato įsigijimo sutartį.
  5. Ieškovai V. P. ir A. U. nurodė, jog su atsakove likviduojama AB banku „Snoras“ sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, pagal kurias įsigijo Banko obligacijų. Ieškovai pažymi, kad Banko leista obligacijų emisija, t. y. fiksuotų palūkanų obligacijų emisija Nr. 9, buvo leidžiama remiantis Baziniu prospektu (toliau – ir Prospektas), taip pat jame įtvirtinta informacija. Tačiau jame įtvirtinta informacija apie Banką buvo melaginga, todėl ieškovai susidarė visiškai klaidingą įspūdį apie atsakovės finansinę padėtį, veiklos perspektyvas. Ieškovai nurodo, kad Bankas melagingą informaciją pateikė tyčia, negana to, ją sustiprindamas taip pat klaidingais ir pabrėžtinai optimistiniais pranešimais spaudai apie atsakovės finansinę būklę. Pažymi, jog ginčo objektu esančias sutartis ieškovai sudarė būdami iš esmės suklydę. Ieškovai suklydo dėl esminių sutarties aplinkybių, t. y. dėl atsakovės mokumo bei galimybių išpirkti įsigytas obligacijas.
  6. Atsakovė likviduojama AB bankas „Snoras“ su ieškovų ieškiniais nesutinka ir prašo juos atmesti. Pasisakydama dėl L. J. ieškinio nurodė, jog ieškovė patvirtino, kad visos sutarties sąlygos buvo aptartos ir paaiškintos, kad su jomis sutinka ir jos išreiškia ieškovės valią, taip pat, kad susipažino su Indėlių sertifikatų išleidimo bendrųjų sąlygų aprašu (toliau – ir Aprašas). Pažymi, kad Apraše nurodyta didžiosiomis raidėmis, jog indėlio sertifikatas nėra draudimo objektas, todėl ieškovė žinojo šią aplinkybę ir sąmoningai sutiko prisiimti su tuo susijusią riziką, tikėdamasi gauti didesnę piniginę grąžą. Atsakovė nesutinka su ieškovų teiginiu, kad sudarytos obligacijų pasirašymo ir indėlio sertifikato įsigijimo sutartys turėtų būti pripažintos negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio pagrindu, pagal kurį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Taip pat nesutinka su CK 1.91 straipsnio taikymu, nes atsakovės veiksmuose apgaulės nebuvo.
  7. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė atsiliepimą, kuriuo ieškinius prašo atmesti. Nurodo, kad ieškovai žinojo, jog sudaro rizikingas sutartis, žinojo, kad atitinkamos finansinės priemonės nėra draudžiamos, todėl privalo prisiimti atitinkamus neigiamus padarinius. Mano, kad ieškovai atidžiai ir rūpestingai išanalizavo sutarčių tekstą bei reklaminę medžiagą, informacijos gavimą patvirtino savo parašais. Nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai, kuriais remiasi ieškovai, yra kildinami iš juos ginčijančių sandorio šalių valios trūkumo, nulemto suklydimo arba apgaulės. Nurodo, kad jei ieškovai ir būtų suklydę, tai tik dėl savo didelio nerūpestingumo, nes tikėtina, kad nesusipažino su sutarčių turiniu. Pažymi, kad Bankas atskleidė ieškovams su sutarčių sudarymu susijusią riziką ir kad ieškovai buvo informuoti apie investavimo riziką, nes visi su sutartimi susiję dokumentai ieškovams buvo įteikti.

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11

  1. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu ieškovės L. J. ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančia jos ir atsakovės AB banko „Snoras“ 2011 m. rugpjūčio 9 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį; taikė tarp šalių restituciją ir pripažino ieškovės L. J. sumokėtą sumą ieškovės lėšomis jos mokėjimo sąskaitoje LAB banke „Snoras“; pripažino ieškovės L. J. teisę į indėlio draudimo išmoką už minėtas lėšas.
  2. Ieškovų V. P. ir A. U. ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais atmetė.
  3. Pasisakydamas dėl ieškovų V. P. ir A. U. ieškinio reikalavimų, teismas nurodė, jog ieškovai fakto, kad buvo susipažinę su Baziniu prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu, neginčija. Kaip matyti iš Prospekto turinio, jame yra pastaba, kad investuotojas, prieš priimdamas sprendimą dėl investavimo, turi susipažinti su jo sąlygomis, o Prospekte yra atskleidžiamos su obligacijų įsigijimu susijusios rizikos, įskaitant ir riziką, kad Bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais, o tai iš esmės atitinka atsakovės nemokumo riziką. Ieškovai, teigdami, kad būtent tikėjimasis, jog Prospekte atsakovės klaidingai nurodyti duomenys apie ekonominę, finansinę būklę bei veiklos perspektyvas, lėmė jų apsisprendimą sudaryti ginčijamas sutartis, neįrodo, kad atsakovė prospekte nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją. Ieškovai neteisingai suvokia įrodinėjimo naštą ir nepagrįstai savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jiems pareiškus, kad atsakovė ginčijamų sutarčių sudarymo metu buvo nemoki, būtent ji turi įrodyti buvus priešingai. Byloje esančios atsakovės finansinės ataskaitos patvirtina, kad atsakovė tuo laikotarpiu buvo moki, o ieškovų nurodytos aplinkybės šių duomenų nepaneigia. Teismui nustačius, jog byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad Bankas ginčo sutarčių sudarymo metu buvo nemokus, ieškovų V. P. ir A. U. ieškiniai buvo atmesti.
  4. Vertindamas ieškovės L. J. galimą suklydimą dėl jos ginčijamos 2011 m. rugpjūčio 9 d. sutarties esmės, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė yra vyresnio amžiaus, pagal bylos duomenis neturinti patirties ir būtinų žinių investavimo srityje, įgijusi specialųjį vidurinį išsilavinimą. Nors Banko pateikti dokumentai ir sudaromo sandorio informacija atskleidė Banko nemokumo riziką ir draudimo taikymo atvejus, tačiau, atsižvelgiant į ieškovės išsilavinimą ir asmenį bei į minėtos informacijos pateikimo būdą, pripažintina, kad ieškovė galėjo netinkamai įvertinti visus galimus rizikos veiksnius ir netinkamai išreikšti valią. Todėl teismas sprendė, jog labiau tikėtina, kad ieškovė L. J. suklydo dėl sudarytos ginčijamos sutarties esmės. Toks ieškovės suklydimas teismo buvo pripažintas esminiu, todėl ir jos su Banku sudaryta indėlio sertifikato įsigijimo sutartis pripažinta negaliojančia.

12III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

13

  1. Atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir LAB bankas „Snoras“ apeliaciniais skundais prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės L. J. ieškinys tenkintas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o dėl kitos dalies sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apeliaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:

1413.1. Ieškovė neįrodė suklydimo sutarties sudarymo metu, tačiau teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimus, vadovavosi ne byloje esančiais įrodymais, o prielaidomis.

1513.2. Ieškovė neįrodė, kad indėlių draudimo taikymas ar netaikymas Banko finansinėms priemonėms yra esminė sandorio sąlyga, dėl kurios ji suklydo.

1613.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai motyvavo nutarties dalį, kurioje pripažino ieškovės suklydimą esminiu, ieškovei net nenurodžius, kokias sutarties sąlygas, dėl kurių ji suklydo, ji laiko esminėmis. Teismas pažymėdamas, jog suklydimui šiuo atveju turėjo įtakos ieškovės amžius, neatkreipė dėmesio į tai, jog ieškovė bankui atsisakė suteikti informaciją apie save.

1713.4. Teismo pritaikytas restitucijos būdas iš esmės pažeidžia restituciją reglamentuojančias teisės normas bei kitų Banko kreditorių teises ir interesus.

  1. Ieškovė L. J. atsiliepimu į atsakovių apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovės ieškinys, palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.
  2. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:

1815.1. Skundžiamoje teismo sprendimo dalyje buvo aiškiai konstatuotos visos sąlygos, nulėmusios ieškovės esminį suklaidinimą.

1915.2. Teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje neįrodyta, kad ieškovė buvo supažindinta su Banko parengtu rizikos aprašymu.

2015.3. Aplinkybė, jog atsakovės negali konkrečiai nurodyti, kaip Bankas turėjo įvykdyti pareigą – atskleisti ieškovei su indėlio sertifikato įsigijimu susijusią riziką, pakankama tam, jog būtų galima konstatuoti netinkamai atliktą Banko pareigą atskleisti riziką.

  1. Atsakovė LAB bankas „Snoras“ sutinka su atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais argumentais ir prašo jį tenkinti.
  1. Ieškovai V. P. ir A. U. apeliaciniais skundais prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškovų ieškiniai netenkinti, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinius tenkinti.
  1. Apeliaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:

2118.1. Bankas savo finansiniuose dokumentuose pateikė neteisingą informaciją apie turtinę padėtį (atsakovės realaus ir deklaruoto turto skirtumas buvo esminis ir jis atsirado dar iki bankroto bylos bankui iškėlimo), o tai suklaidino ieškovus dėl sandorio šalies patikimumo.

2218.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepasisakė dėl visų ieškovų pateiktų įrodymų, o tai lėmė netinkamos išvados, jog ieškovai neįrodė, kad Bankas sandorių sudarymo metu buvo nemokus, priėmimą.

2318.3. Teismas nevertino ieškovų pateikto įrodymo apie tai, kad Bankas niekada nebuvo paskelbęs pranešimo apie esminį įvykį.

  1. Atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir LAB bankas „Snoras“ atsiliepimais į ieškovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovų ieškiniai, palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
  1. Atsiliepimai į apeliacinius skundus grindžiami šiais argumentais:

2420.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovų pateiktus įrodymus ir juos teisėtai pripažino neįrodančiais ieškinio argumentų.

2520.2. Apeliantai remiasi aplinkybe (ta, kad atsakovė nepaskelbė apie esminį įvykį, kuriuo pranešama apie finansinės padėties pokytį), kuri nebuvo įrodinėjama pirmosios instancijos teisme.

26IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27

  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
  2. Nagrinėjamoje byloje vertinama, ar ieškovai, įsigydami banko išleistas obligacijas, buvo tinkamai supažindinti su įsigyjamu finansiniu produktu ir su juo siejamos rizikos veiksniais, ar ieškovams nebuvo suteikta klaidinančios informacijos dėl šiems finansiniams produktams taikomos draudimo apsaugos apimties, ar Banko sutarties sąlygose ir kartu su ja pateikiamuose dokumentuose nurodyta informacija buvo tiksli ir neklaidinanti.
  3. Šios bylos nagrinėjimo kontekste svarbu paminėti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-671/13, nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne, nes jos neatitinka indėlio apibrėžties.
  4. Obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau vertinamu atveju (bankrutavus vertybinių popierių emitentui) nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas (tam, kad būtų pritaikyta Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos šios direktyvos taikymo sąlygos: asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema; turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Dėl šios priežasties vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateiktais išaiškinimais konstatuotina, kad atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.
  5. Esant šiems kasacinio teismo išaiškinimams dėl indėlių sertifikatams ir obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos ir sąlygų, apeliacinės instancijos teismas skundo argumentų dėl šioms finansinėms priemonėms taikytinoms draudimo apsaugos nevertina ir išsamiau šiuo klausimu nepasisako.

28Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančia indėlio sertifikato įsigijimo sutartį

  1. Ieškiniu, kaip minėta, CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu ginčijamos Banko su ieškovais V. P. ir A. U. sudarytos obligacijų įsigijimo sutartys bei su ieškove L. J. sudaryta indėlio sertifikato įsigijimo sutartis. Pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškinio reikalavimus dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančia, apeliacinius skundus dėl šios sprendimo dalies pateikė atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir LAB bankas „Snoras“.
  2. Įvertinusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatuotas aplinkybes dėl indėlio sertifikatui taikytinos draudimo apsaugos bei tai, kad ieškovės L. J. prašymas pripažinti sutartį negaliojančia iš esmės ir buvo grindžiamas aplinkybe, jog įsigydama šį finansinį produktą ieškovė klydo dėl jam taikomos draudimo apsaugos, atsakovės pripažino, kad šioje bylos dalyje nėra pagrindo ginčo dalykui, todėl pareiškė, kad atsisako nuo apeliacinių skundų dėl Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškovės L. J. ieškinys.
  3. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad atsakovės pareiškimus dėl apeliacinių skundų atsisakymo pateikė iki baigiamųjų kalbų (CPK 308 straipsnio 1 dalis), išnagrinėjus pareiškimų dėl skundo atsisakymo pagrįstumą, nenustatyta, kad skundų atsisakymai prieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 308 straipsnio 1 dalis), atsakovės patvirtino, kad apeliacinių skundų atsisakymo padariniai joms yra žinomi (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 6 dalis; 308 straipsnio 2 ir 3 dalys), sprendžia, kad yra visos sąlygos, būtinos apeliacinių skundų atsisakymui priimti.
  4. Teisėjų kolegija atsakovių atsisakymą nuo apeliacinių skundų priima ir dėl šios dalies bylą nutraukia (CPK 293 straipsnio 4 punktas, 308 straipsnio 1, 2 dalys; 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

29Dėl reikalavimų pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu

  1. Ieškovai ginčija obligacijų pasirašymo sutartis nurodydami, kad jos sudarytos Bankui apgavus juos dėl esminių sudaromų sandorių sąlygų, todėl apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovų ieškinio reikalavimų, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, apibrėžiančias esminio suklydimo ir suklaidinimo dėl sudaromo sandorio esmės, kaip sandorio negaliojimą lemiančio teisinio pagrindo, kvalifikavimo požymius, sudarant finansinių priemonių įgijimo sandorius.
  2. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011).
  3. Prie sandorių, turinčių valios trūkumų, priskirtini ir sandoriai sudaryti dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvusios, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių, veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013).
  4. Remiantis kasacinio teismo praktika, vertinant, ar buvo suklysta, ar sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo – taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).
  5. CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose ir aptartoje teismų praktikoje suformuluoti kriterijai, reikšmingi sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl esminio suklydimo, suklaidinimo. Pagal šiuos kriterijus vertinamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, atskleidžiančios, ar sandoris iš tikrųjų buvo sudarytas dėl ginčijančios sandorį šalies (ieškovų) esminio suklydimo ar priešingos sandorio šalies tyčinio suklaidinimo.
  6. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad taip pat svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, investuotojas galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014).
  7. Dauguma finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimų įtvirtinta 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (angl. MiFID) įgyvendinančiame Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme (toliau – FPRĮ) ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose.
  8. Suklaidinimo nagrinėjamuose santykiuose nustatymo tikslu pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, investuotojas galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės.
  9. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (ar) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kuria remdamiesi jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.
  10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014).
  11. Nagrinėjamoje byloje ieškovai finansų tarpininko pareigų, susijusių su tinkamu ir priimtinu ieškovams, kaip neprofesionaliesiems investuotojams, informacijos pateikimu neginčija, pripažįsta, kad visa sandoriams sudaryti reikalinga informacija jiems buvo suteikta, tačiau Bankas Prospektuose, kurių pagrindu buvo leidžiamos obligacijos, pateikė melagingą informaciją apie atsakovės finansinę padėtį. Dėl šios informacijos ieškovai susidarė visiškai klaidingą įspūdį apie atsakovės finansinę padėtį, jos veiklos perspektyvas ir pajėgumus išpirkti obligacijas sutartyse nurodytu terminu, t. y. Bankas pateikė tiesos neatitinkančią informaciją, kuri neleido ieškovams įvertinti sudaromų sandorių rizikos. Šiems argumentams įvertinti būtina ne tik nustatyti sandorių sudarymo aplinkybes, atskirai aptarti motyvus, paskatinusius ieškovus sudaryti būtent šios rūšies sandorius, bet ir individualizuoti kiekvienam ieškovui esmines sudaromų sandorių sąlygas, siekiant nustatyti konkretaus ieškovo galimo suklydimo (suklaidinimo) faktą.
  12. Ieškovas V. P. bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme teigė, kad Banko atstovai jam pasiūlė sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, todėl įvertinęs siūlomų palūkanų normas ir pasitikėdamas AB banku „Snoras“, kaip ilgai dirbančia ir stabilia finansų rinkos dalyve, 2011 m. gegužės 13 d. ir 2011 m. liepos 12 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartis. Sutartyse esantys ieškovo parašai patvirtina, kad visos sudaromų sutarčių sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos, investuotojas prieš sudarant sutartį susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis (t. 1, b. l. 101–102). Ieškovui buvo suteiktas neprofesionalaus investuotojo statusas (t. 1, b. l. 239), tačiau ieškovas atsisakė Banko darbuotojams suteikti informaciją apie save ir turimą investavimo patirtį, taip prisiimdamas visą dėl to su informacijos nepateikimu susijusią ir galinčią kilti ateityje riziką (t. 1, b. l. 247). Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad obligacijos jam nėra naujas ir nepažįstamas finansinis produktas, nes anksčiau taip pat yra sudaręs obligacijų įsigijimo sandorių, suprato jų esmė ir galimą riziką bei patvirtino, kad jam sandorių sudarymo metu buvo žinoma ir suprantama, kad obligacijoms netaikoma indėlių draudimo apsauga, šių sutarčių neįvykdymo rizika susijusi su emitento nemokumu. Ieškovo teigimu, įvertinęs visuomenės informavimo priemonėse, Banko teikiamuose reklaminiuose pranešimuose bei Prospekte pateiktą informaciją apie Banko veiklos stabilumą ir tvirtą finansinę padėtį, priėmė sprendimą investuoti lėšas į Banko išleistas obligacijas. Taip pat pažymėjo, kad lygino Banko teikiamus finansinius pasiūlymus su kitų kredito įstaigų pasiūlymais.
  13. Ieškovė A. U. teismo posėdžiuose, bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose, nedalyvavo ir sandorių sudarymo aplinkybių teismui nedetalizavo. Remiantis jos pateiktais procesiniais dokumentais nustatyta, kad ieškovė ginčo sandorį, kuriuo įgijo 96 vienetus obligacijų, sudarė 2011 m. spalio 14 d., patvirtino, kad jai visa su sandorio sudarymu susijusi informacija buvo suteikta (t. 1, b. l. 12). A. U. sandorių sudarymo metu buvo 27 metai, ji dirbo „Sodroje“, ieškovei taip pat buvo suteiktas neprofesionalaus kliento statusas (t. 2, b. l. 83), tačiau, suteikti Bankui informaciją apie savo finansines galimybes, patirtį investuojant bei priimtinos rizikos laipsnį, ji taip pat atsisakė (t. 2, b. l. 91).
  14. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008). Šiuo atveju ieškovai neneigia, kad siekė sudaryti su Banku būtent obligacijų įsigijimo sutartis, nes jomis buvo suteiktos palankesnės palūkanų normos, tačiau tikina, kad jei sandorių sudarymo metu būtų žinoję tikrąją įmonės finansinę padėtį, nebūtų sudarę ginčijamų sandorių.
  15. Sandorius pripažinus CK 1.91 straipsnių pagrindu negaliojančiais tik dėl to, kad po tam tikro laiko po sandorių sudarymo viena sandorių šalis yra pripažinta nemokia, būtų sudarytos sąlygos nuginčyti visus sandorius, kuriuos sudariusi įmonė vėliau susidurtų su finansinėmis problemomis ir dėl to negalėtų atsiskaityti su priešinga šalimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju svarbu nustatyti ne tai, kokia šiuo metu yra sandorio šalies finansinė padėtis ir kaip ji veikia dabartinę ieškovų nuomonę dėl galimos Banko turtinės padėties sandorių sudarymo metu, bet tai, kokia informacija ieškovams buvo aktuali ir vertinta sudarant ginčo sandorius.
  16. Ieškovas V. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad sudaryti sutartis būtent su AB banku „Snoras“ jį paskatino viešojoje erdvėje skleidžiama informacija apie banko veiklos rodiklius, banko reklaminiuose pranešimuose teikiama informacija apie banko sėkmingai vykdomą veiklą bei Baziniuose prospektuose pateikta finansinė informacija. Nustatyta, kad ieškovui V. P. sudarant 2011 m. gegužės 13 d. obligacijų įsigijimo sutartis galiojo 2010 m. liepos 1 d. patvirtintas Bazinis prospektas (t. 1, b. l. 103–167), ieškovui sudarant paskesnę 2011 m. liepos 12 d. sutartį, o ieškovei – 2011 m. spalio 14 d. sutartį, galiojo 2011 m. birželio 16 d. patvirtintas Bazinis prospektas (t. 1, b. l. 168–238).
  17. Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad ieškovai, teigdami, kad jie domėjosi Banko finansinėmis galimybėmis įvykdyti sutartimis prisiimtas prievoles (išpirkti obligacijas sutartyse nustatytą dieną), privalo patys pagrįsti, kokia būtent informacija jiems buvo reikšminga, į ką jie kreipė dėmesį vertindami įmonės mokumą, t. y. nurodyti, į kuriuos Prospekte pateiktus finansinius rodiklius jie kreipė dėmesį, vertino ir lygino. Ieškiniuose nurodomi Prospekte pateiktų Banko finansinių rodiklių duomenų fragmentai (Banko turtas 2010 m. kovo mėnesį sudarė 6 695 575 Lt, o įsipareigojimai – 6 186 442 Lt, o 2010 m. gruodžio mėnesį turtas siekė 7 656 346 Lt, o įsipareigojimai – 7 059 093 Lt), kurie, nepateikus papildomos informacijos apie įmonės per metus vykdytinus ar pradelstus mokėjimus, savaime nerodo įmonės finansinės padėties, o tuo labiau neleidžia nuspręsti dėl ateities perspektyvų. Be to, ieškovai nenurodo, kokia Prospektuose pateikta informacija juos būtų atgrasiusi nuo obligacijų įsigijimo iš AB banko „Snoras“, todėl ieškovų teiginiai dėl to, kad jie prieš sudarant obligacijų įsigijimo sutartis realiai vertino įmonės mokumą ir veiklos stabilumą, laikytini deklaratyviais. Teisėjų kolegija linkusi manyti, kad ieškovai ne veikiami Banko, bet patys, remdamiesi viešojoje erdvėje esančia informacija, susidarė nuomonę apie teigiamas įmonės veiklos perspektyvas, AB banką „Snoras“ investavimui pasirinko tik dėl Banko palankesnių teikiamų palūkanų normų.
  18. Ieškovai, teigdami, kad Banko Prospektuose pateikta informacija ir visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie įmonės finansinę padėtį buvo melagingi, patys turi pagrįsti, kuo remdamiesi tai nurodo (CPK 178 straipsnis). Procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu ieškovų atstovas teigė, jog tai, kad Baziniuose prospektuose pateikta informacija apie įmonės turto vertę ir įsipareigojimus buvo melaginga, pagrindžia Banko bankroto administratoriaus pateikti duomenys ir Lietuvos banko apžvalga. Teisėjų kolegija nurodo, kad šie dokumentai parengti tuo metu, kai Bankui jau buvo iškelta bankroto byla ir jais retrospektyviniu būdu, iš bankrutavusios įmonės finansinės padėties, vertinama galima įmonės finansinė būklė sandorių sudarymo metu. Teisėjų kolegijos nuomone, siekiant įrodyti, kad ieškovams pateiktuose Baziniuose prospektuose buvo pateikta melaginga informacija apie įmonės finansinę būklę, tai galėjo būti atlikta remiantis aptariamų sandorių sudarymo metu tiesioginiais įmonės turtinę būklę atskleidžiančiais finansiniais dokumentais, o ne bankroto administratoriaus darbo ataskaitos ir Lietuvos banko apžvalgos, kaip informacinio pobūdžio pranešimų, duomenimis. Byloje pateiktos tarpinės sutrumpintos ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės duomenys (t. 2, b. l. 137–159), kurie perkelti į ieškovams pateiktus susipažinti Bazinius prospektus, nėra nuginčyti, įrodymų, leidžiančių abejoti juose pateikiamos informacijos tikrumu, nepateikta. Atkreiptinas dėmesys, kad AB banko „Snoras“ bankroto administratoriaus ataskaita, kuria remiasi ieškovai ginčydami sandorius, buvo parengta 2012 m. birželio mėnesį, o bankroto byla bankui iškelta 2011 m. gruodžio mėnesį. Veiklos ataskaitoje nurodoma, kad joje pateikiama per šį, palyginti neilgą laiką (įvertinus bankrutavusios bendrovės vykdytą veiklą, kreditorių bei debitorių skaičių), administratoriaus surinkta informacija apie įmonės turtą ir įsipareigojimus (Bankroto administratoriaus ataskaitos p. 14, sujungtos civilinės bylos Nr. 2-6007-611/2012 medžiaga), o tai reiškia, jog ji nėra galutinė, o daugiau preliminari ir vykdant bankroto procedūras informacija bus tikslinama, todėl joje esantys duomenys nepaneigia Baziniuose prospektuose pateiktos informacijos.
  19. Ieškovų atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, jog Prospektuose teikiamų duomenų patikimumo svarbą ir investuotojų apsaugos prioritetą ne viename iš sprendimų pabrėžia ESTT. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nekvestionuojama finansų maklerio įmonės pareiga pateikti finansinių priemonių įgijimo sutartyse bei su jomis susijusiuose dokumentuose tikslią ir neklaidinančią informaciją, lemiančią sandorį sudarančių šalių apsisprendimą dėl prisiimamos rizikos, ir tai akcentuojama ieškovų atstovo cituotame ESTT 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendime byloje Nr. C-441/12, tačiau pažymi, jog kiekvienu atveju šalis teigdama, kad buvo suklaidinta priešingos šalies melagingos pateiktos informacijos, tai turi įrodyti pati. Be to, ieškovų atstovo nurodytoje ESTT byloje Nr. C-174/12 kalbama ne apie sandorių pripažinimą negaliojančiais, nustačius, jog investuotojui prieš sudarant sandorį buvo pateikta netiksli ar klaidinanti informacija apie obligacijas išleidžiančio emitento finansinę padėtį, bet civilinės atsakomybės taikymo ir žalos iš asmenų, atsakingų už klaidingos informacijos pateikimą, atlyginimo klausimas, kuris šioje byloje nekeliamas.
  20. Ieškovai, ginčydami sandorius CK 1.91 straipsnio pagrindu ir įrodinėdami Banką apgaulės būdu suformavus ieškovų klaidingą įsitikinimą apie įmonės finansinę būklę, nurodė, kad Bankas nesilaikė Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatyme (toliau – VPĮ) nustatytų reikalavimų ir nepranešė apie įvykusį esminį įvykį, kuris galėjo lemti ieškovų apsisprendimą dėl sandorių sudarymo. Pažymėtina, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose į apeliacinį skundą teigė, jog, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šiomis aplinkybėmis ieškovai nesirėmė, todėl šios aplinkybės nevertintinos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovai dublike kėlė pranešimo apie esminį įvykį (turto dingimą) svarbą šios bylos nagrinėjimo kontekste (t. 2, b. l. 109), todėl CPK 312 straipsnyje įtvirtintas draudimas kelti naujus reikalavimus apeliaciniame skunde nėra pažeistas.
  21. Teisėjų kolegija vertindama šį ieškovų argumentą sutinka, jog VPĮ 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga įpareigoja emitentą, kurio vertybiniais popieriais leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje Lietuvos Respublikoje, nedelsiant viešai paskelbti informacinį pranešimą apie su emitento veikla susijusį ir jam žinomą ar privalomą žinoti įvykį, galintį turėti didelį poveikį jo išleistų vertybinių popierių rinkos kainai (esminis įvykis). Ieškovai esminio įvykio faktą sieja su banko turto vertės sumažėjimu, t. y. turto praradimu, tačiau nei ieškovai, nei jų atstovas teismui negalėjo nurodyti, su kokia data jie sieja esminio įvykio atsiradimo faktą, todėl jis galėjo įvykti ir po ginčijamų sandorių sudarymo. Be to, neįrodžius paties turto praradimo fakto, nėra teisiškai reikšminga vertinti ir atsakovės pareigos pranešti apie esminį įvykį, jo įtaką ieškovų apsisprendimui dėl sandorių sudarymo.
  22. Ieškovams neįrodžius, jog sandoriai buvo sudaryti Banko darbuotojams apgaulės būdu pateikiant melagingą informaciją apie įmonės finansinės padėties stabilumą, nėra pagrindo teigti, kad sudaryti sandoriai neatitiko ieškovų valios ar buvo sudaryti dėl tyčinės atsakovo apgaulės.
  23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išaiškinta, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Konstatuotina, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jis buvo suklaidintas dėl sandorio esmės.
  24. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje vertindamas galimą ieškovų suklydimą ar suklaidinimą, jo esmingumą pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė keliamiems klausimams įvertinti svarbias aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad ieškovai buvo supažindinti su visa sandoriams sudaryti būtina medžiaga. Tyčinių Banko veiksmų, kuriais ieškovai buvo suklaidinti, nenustatyta, ieškovų teiginiai dėl Banko finansinės padėties sandorių sudarymo metu neįrodyti, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovai nesuklydo ir nebuvo suklaidinti dėl sudaromų sandorių esminių sąlygų, laisvu savo apsisprendimu sudarė obligacijų įsigijimo sutartis ir suvokė jomis prisiimamą riziką.

30Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

  1. Ieškovų apeliacinių skundų netenkinus, atsakovėms atsisakius skundų ieškovei L. J. ir jai įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikus, vertinamas tik atsakovių bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo iš ieškovų V. P. ir A. U. klausimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
  2. Atsakovė LAB bankas „Snoras“ pateikė įrodymus, kad dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 448,37 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas (660,66 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 787,71 Eur už kitas teisines paslaugas) (t. 3, b. l. 70–76), o atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ – 735,92 Eur dydžio išlaidas už atsiliepimo į ieškovų apeliacinius skundus parengimą (t. 3, b. l. 106–109). Kadangi atsakovės apeliacinių skundų ieškovei L. J. atsisakė, teismas vertina jų prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimus į ieškovų apeliacinius skundus, pagrįstumą.
  3. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad atsakovės atstovai atstovavo ne vienoje panašioje byloje, atsiliepimuose į apeliacinius skundus iš esmės atkartojama atsiliepimuose į ieškinius išdėstyta pozicija, mano, jog egzistuoja teisinis pagrindas sumažinti atsakovių turėtų išlaidų dydžius, kad bylą pralaimėjusiems ieškovams nebūtų perkelta atsakovių nepagrįsto išlaidavimo kompensavimo našta (CPK 98 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 20 d.)). Taikant CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytas taisykles spręstina, kad atsakovėms iš kiekvieno ieškovo priteistina atlyginti po 100 Eur bylinėjimosi išlaidų. Laikytina, kad ši suma yra pagrįsta ir realiai atitinka atsakovių patirtas už suteiktas atstovavimo paslaugas išlaidas.

31Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

32Priimti atsakovės likviduojamos akcinės bendrovės banko „Snoras“ ir atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinių skundų dėl ieškovės L. J. reikalavimų, susijusių su indėlio sertifikato sandorio galiojimu, atsisakymą ir dėl šios dalies bylą nutraukti.

33Ieškovų V. P. ir A. U. apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį dėl ieškovų V. P. ir A. U. ieškinių palikti nepakeistą.

34Priteisti iš ieškovo V. P., asmens kodas ( - ) atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, juridinio asmens kodas 110069451, ir atsakovės likviduojamos akcinės bendrovės banko „Snoras“, juridinio asmens kodas 112025973, naudai po 100 Eur (vieną šimtą eurų) kiekvienai advokatų teisinės pagalbos išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

35Priteisti iš ieškovės A. U., asmens kodas ( - ) atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, juridinio asmens kodas 110069451, ir atsakovės likviduojamos akcinės bendrovės banko „Snoras“, juridinio asmens kodas 112025973, naudai po 100 Eur (vieną šimtą eurų) kiekvienai advokatų teisinės pagalbos išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Marijai Zubrickienei,... 3. dalyvaujant ieškovui V. P.,... 4. ieškovų V. P. ir A. U. advokatui Dominykui Vanharai,... 5. atsakovės likviduojamos akcinės bendrovės banko „Snoras“ atstovui A. M.,... 6. žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą... 7. Teisėjų kolegija... 8. I. Ginčo esmė... 9.
  1. Ieškovė L. J. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 11.
    1. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 7 d.... 12. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 13.
      1. Atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų... 14. 13.1. Ieškovė neįrodė suklydimo sutarties sudarymo metu, tačiau teismas,... 15. 13.2. Ieškovė neįrodė, kad indėlių draudimo taikymas ar netaikymas Banko... 16. 13.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius... 17. 13.4. Teismo pritaikytas restitucijos būdas iš esmės pažeidžia... 18. 15.1. Skundžiamoje teismo sprendimo dalyje buvo aiškiai konstatuotos visos... 19. 15.2. Teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje neįrodyta, kad ieškovė buvo... 20. 15.3. Aplinkybė, jog atsakovės negali konkrečiai nurodyti, kaip Bankas... 21. 18.1. Bankas savo finansiniuose dokumentuose pateikė neteisingą informaciją... 22. 18.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius... 23. 18.3. Teismas nevertino ieškovų pateikto įrodymo apie tai, kad Bankas... 24. 20.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovų pateiktus... 25. 20.2. Apeliantai remiasi aplinkybe (ta, kad atsakovė nepaskelbė apie esminį... 26. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 27.
        1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą... 28. Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančia indėlio sertifikato įsigijimo... 29. Dėl reikalavimų pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo... 30. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
            31. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 32. Priimti atsakovės likviduojamos akcinės bendrovės banko „Snoras“ ir... 33. Ieškovų V. P. ir A. U. apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos... 34. Priteisti iš ieškovo V. P., asmens kodas ( - ) atsakovės valstybės įmonės... 35. Priteisti iš ieškovės A. U., asmens kodas ( - ) atsakovės valstybės...