Byla 2A-1261-450/2017
Dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine, pirkėjo teisių perkėlimo ir ieškovės pripažinimo pastato, esančio ginčo sklype, statytoja

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Bujokaitės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. A. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovės J. A. ieškinį atsakovams A. A., A. B., L. L. dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine, pirkėjo teisių perkėlimo ir ieškovės pripažinimo pastato, esančio ginčo sklype, statytoja, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

  1. Ieškovė J. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė tarp atsakovų A. B. ir L. L. 2005 m. rugpjūčio 18 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. DP-5323 dalį, pagal kurią atsakovė A. B. įgijo 0.3000 ha žemės sklypą, esantį ( - ), apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir perkelti pirkėjo teises pagal šią sutartį A. A. ir J. A., nustatant kad A. A. ir J. A. žemės sklypą įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis; pripažinti J. A. pastato, unikalus Nr. ( - ), esančio 0.1650 ha ploto žemės sklype ( - ), statytoja bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškinį grindė tuo, kad su atsakovu susipažino 2002 m., 2004 m. susituokė cerkvėje, o 2005 m. santuoką įregistravo civilinės metrikacijos skyriuje. Dar iki santuokos sudarymo, ieškovė turėjo individualią J. Š. įmonę, kurios veikla buvo baldų gamyba ir prekyba. Ji dirbo kartu su atsakovu, įmonė prekiavo išnuomotose patalpose, adresu Žalioji g. 15, Pabradėje, o gamybos cechas buvo gyvenamojoje vietoje tam nepritaikytose patalpose. Plečiant baldų gamybą, buvo nuspręsta įsigyti žemės sklypą, kuriame galėtų būti pastatytas cechas. Tam už 19000 Lt buvo įgytas 30 a. žemės sklypas, ( - ). Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį pas notarą ieškovė nedalyvavo, dokumentų nematė, jų parodyti neprašė, nes pasitikėjo atsakovu. Derybose su sklypo pardavėja ji taip pat nedalyvavo. Apie tai, kad pirkimo-pardavimo sutartis pasirašyta atsakovo motinos vardu sužinojo tik pašlijus jų santykiams, kai gavo A. A. atstovo raštą 2015 m. vasarą apie bendrą sutuoktinių turtą, kuriame nebuvo paminėtas šis sklypas. Šiame sklype pastatytas gal apie 300 kv. m. ploto blokinis pastatas. Ji kartu su atsakovu dirbo nuo 2004 m., turėjo grynųjų pinigų ir su vyru kalbėjo apie sklypo įsigijimą, jo ieškojo. Pinigai už kuriuos buvo įgytas sklypas ir statomas pastatas negalėjo būti A. B., nes ji pensininkė, gyveno atskirai, nuolat skųsdavosi pinigų trūkumu. Atsakovas ieškojo ir derėjosi dėl sklypo, o ne jo motina. Cechas tame sklype taip pat pastatytas už jų abiejų lėšas, ieškovė tiksliai nežino kiek statybos kainavo (sąmatą ir išlaidas statyboms fiksavo atsakovas), gal apie 150 000 Lt. Tikrasis to statinio statytojas yra A. A., o ne A. B.. 2003-2004 m. verslas sekėsi gerai: atsakovas - gamino, ieškovė – pardavinėjo, buvo atidaryta parduotuvę Švenčionyse, įmonėje dirbo dar du pardavėjai. 2015 m. ieškovė įmonę uždarė, nes atsakovas išsivežė baldus, paliko ją be lėšų, perėmė verslą, tačiau iki tol įmonė veikė pelningai ir turėjo pakankamai lėšų verslo plėtojimui, kas tik patvirtina, kad pastatas buvo statomas sutuoktinių lėšomis ir tai yra bendras turtas. Ieškovė prašė atnaujinti senaties terminą, jeigu teismas nustatytų jį praleistu, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, nes atsakovė pasitikėjo savo sutuoktiniu ir neturėjo abejonių, kad jis žemės sklypą įgijo bei cechą statė savo vardu.
  3. Atsakovas A. A. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad jis nuo 1999 m. užsiminėjo baldų gamyba - 2000 m. įsigijo gamybai reikalingas stakles ir pan. Dar 1996-1997 m. tėvai atsakovui siūlė įsigyti sklypą, kuriame pastatytų namą šeimai. Tuomet jis kreipėsi į seniūną, kuris patarė jam kreiptis į L. L., su kuria susipažino dar 2000 m. Jo tėvai kalbėjosi su pardavėja dėl sklypo įsigijimo ir atsakovo tėvas I. A. sumokėjo 2000 Lt avanso. Minėto sklypo perkėlimo iš Švenčionių į Pabradę procedūra tęsėsi ilgai – apie 4 m. - iki 2004 m. Kadangi tėvas tuomet jau buvo silpnos sveikatos - po insulto, tai įgaliojo atsakovą rūpintis sklypo įsigijimo ir kitais reikalais. Pradžioje buvo žodinis susitarimas, o vėliau reikalus tvarkė pagal įgaliojimą. Tėvai planavo, kad statomas namas bei kiti statiniai bus skirti atsakovui ir jo broliams. Už sklypą sumokėjo 19 000 Lt tėvų pinigais. Ieškovė žinojo apie jo tėvų planus, nes jis jai apie juos papasakojo. Tvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties pas notarą kartu su juo buvo jo žmona, motina ir pardavėja L. L.. Vėliau tėvų pinigus jis naudojo ir statyboms - motina turėjo pinigų už parduotą namą. Atsakovas neturi visų statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų. Nors jis vedė statybų išlaidų buhalterinę ataskaitą, tačiau faktiškai išleido žymiai mažiau nei toje ataskaitoje parašyta. Kad cechas (statinys) tiek nekainuoja (kiek parašyta skelbime) įrodo ir tas faktas, kad į skelbimą atsiliepė vos vienas žmogus - nekilnojamojo turto agentė ir pasakė, kad pardavimo kaina yra per didelė. Realiai statyboms išleido gal apie 34 000 Lt. Pasak atsakovo, jo ir ieškovės verslai buvo atskiri. Ieškovė nesidomėjo jo verslu ir buvo kategoriškai nusistačiusi prieš minimas statybas. 2008 m. ieškovė pasiūlė pirkti butą Vilniuje: pardavė savo butą Šeškinėje už 350 000 Lt, jis davė dar 150 000 Lt ir už 500 000 Lt jie įsigijo kitą butą. Nors ieškovė prašo pripažinti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio šalimis A., ginčo žemės sklypas neegzistuoja: 2008 m. liepos mėn. jis buvo padalintas į du atskirus sklypus. Ieškovės paaiškinimai, kad ji tikėjo, jog įgytas žemės sklypas ir jame statomas cechas priklauso ir jai, neatitinka tikrovės. Neįrodyta, kad apie sutarties šalis ji sužinojo tik 2015 m., o kitų aplinkybių (priežasčių), dėl kurių jai turėtų būti atnaujintas terminas pateikti ieškinį dėl sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, byloje nėra, todėl prašė taikyti senatį. Pirkimo pardavimo sutartis Nr. DP-5323 sudaryta 2005 m. rugpjūčio 18 d., todėl senaties terminas suėjo 2015 m. rugpjūčio 18 d. Suėjo ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. nustatytas 1 mėnesio terminas, skirtas ginčijamam statybos leidimui nuginčyti.
  4. Atsakovė L. L. paaiškino, kad 2005 m. priėmė tėvo Z. O. palikimą - 35 a. žemės sklypą Švenčionyse. Jos tėvas mirė dar 1999 m., tačiau ji laiku nesikreipė dėl palikimo priėmimo į notarą, todėl jai prireikė kreiptis į teismą. Apie šiuos reikalus žinojo Pabradės seniūnas. Sklypo pirkėją pažinojo, nes su ja mokėsi vienoje mokykloje. Ji nežinojo kokiam tikslui A. B. norėjo įsigyti sklypą, žinojo, kad jos sūnus Anatolijus padeda motinai. Nors dar dokumentai buvo nesutvarkyti, ji gavo iš pirkėjų 2000 Lt užstatą. Nors dėl sklypo pirkimo buvo atvykę tartis A. A. su motina A. B., tačiau ji suprato, kad sklypą perka A. B., nes pas notarą sutartis buvo sudaryta būtent su ja.
  5. Atsakovė A. B. su ieškiniu nesutiko ir paaiškino, kad atsimena, jog žemės sklypą įsigijo pas pažįstamą L. L.. Seniai su savo šeima norėjo įsigyti žemės sklypą ir pasistatyti namą. Jos vyras I. A. ilgą laiką dirbo statybose ir gerai uždirbdavo, tad santaupų turėjo. Ji taip pat taupiai gyveno - laikė gyvulius ir juos pardavinėjo, pinigus laikė namuose. Sutarta suma už sklypą buvo 20 000 Lt. Pas notarą vyko trise, pinigus mokėjo ji. Sūnus Anatolijus vyriausias iš jos sūnų, tad jis ir statė, samdė žmones.

3II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

  1. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu taikė ieškinio senatį ir netenkino J. A. ieškinio; priteisė iš ieškovės J. A. valstybei 49,67 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad ginčijama žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį dar 2005 m. rugpjūčio mėn. pas notarą pasirašė L. L. ir A. B.. Ginčo žemės sklypas 2008 m. liepos 9 d. padalintas į du žemės sklypus: unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ), 0.1650 ha ploto (šiame sklype turėtų būti statomas ūkinis pastatas), ir unikalus Nr. ( - ), 0.1350 ha ploto, esantis ( - ) (jame turi būti statomas gyvenamas namas). Notaras, patvirtinęs sutartį, nurodė, kad neprisimena sutarties, patvirtintos daugiau nei prieš 11 metų sudarymo aplinkybių, tačiau, susipažinęs su procesiniais dokumentais, mano, kad tai galėjo būti įprastinis žemės sklypo perleidimo sandoris, kurio turinys tikslus ir aiškus, nekeliantis jokių abejonių dėl to, kad viena iš šalių - A. B. perka sutarties objektu esantį aiškiai apibūdintą žemės sklypą už nurodytą kainą, o kita šalis - L. L. žemės sklypą parduoda.
  3. Teismas, įvertinus šalių pateiktus įrodymus, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad tikroji sklypo įsigijimo šalis yra A. B., o ne A. A.. Nors atsakovas ir liudytojas V. A. parodė, kad A. B. su tuomet dar gyvu I. A., su kuriuo sugyveno 4 vaikus, planavo statyti namą ir tam ieškojo žemės sklypo Pabradėje ir jų vyriausias sūnus A. A. jiems padėjo, tačiau nustatyta, kad įsigijus žemės sklypą buvo pastatytas gamybinis cechas, o ne gyvenamasis namas. Šis cechas buvo reikalingas A. A. baldų gamybos verslui vystyti. Būtent atsakovas, o ne jo garbaus amžiaus motina, šiame sklype vykdė ir organizavo statybas. Tai patvirtino liudytojas P. O., kuris pažymėjo, kad nei A. B., nei J. A. statybvietėje nematė ir su jomis nebendravo. Nors atsakovė L. L. paaiškino, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį sudarė būtent su A. B. ir ši pas notarą jai sumokėjo 8000 Lt, o A. A. vėliau perdavė jai ir likusią sutartos kainos dalį, tačiau teismas, spręsdamas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, laikė, kad svarbu nustatyti ar tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis buvo atsiskaityta su pardavėju, ar tikroji šalis įvykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi). Nors atsakovas ir jo brolis teigė, kad jų tėvai turėjo santaupų: tėvas dirbo statybose, o motina laikė naminius gyvulius ir pardavė butą, kuriame gyveno, tačiau byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad A. B. sutarties sudarymo dieną buvo daugiau kaip 75 metai, ji gyvena iš pensijos, kad jos vaikai turėjo savo šeimas ir gyveno atskirai, o jos buvęs vyras I. A. jau buvo miręs, konstatavo, kad ji neturėjo lėšų nei žemės sklypo įsigijimui, nei statyboms. Priešingai, iš teismui pateiktų J. A. individualios įmonės „JLB“ 2004-2010 m. metinių pelno mokesčio deklaracijų matyti, kad pvz. 2004 m. buvo deklaruota 69 939 Lt, o 2005 m. – 116 159 Lt pelno mokesčio, iš to darytina išvada, kad sutuoktinių Andrejevų verslas tuomet buvo pelningas ir jie turėjo pinigų jo plėtrai. Šią aplinkybę patvirtino ir užrašų knygelėje atsakovo A. A. ranka pažymėtos išlaidos statyboms, kur pirmoje apskaitos eilutėje įrašyta, kad už 30 arų žemės sklypo pirkimą sumokėta 20 000 litų.
  4. Atsakovas prašė ieškovės reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą. Ieškovė prašė atnaujinti senaties terminą, nes ji apie pažeistą teisę sužinojo tik 2015 m. liepos mėn., kai ruošiantis santuokos nutraukimo bylai, gavo raštą iš sutuoktinio įgalioto atstovo. Teismas konstatavo, kad ieškovė J. A., būdama sveika, išsilavinusi, ne vienerius metus sėkmingai savo versle dirbusi, turinti nekilnojamojo turto sandorių sudarymo patirtį, antroje santuokoje, vidutinio amžiaus moteris, jos sutuoktinio (kaip ji galvojo) įsigytame žemės sklype vykstant statyboms ir kitiems darbams, bendraudama su kitais asmenimis bei valstybinių institucijų darbuotojais, per dešimties metų laikotarpį turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą gerokai anksčiau, nei pati teigia. Byloje pateikti duomenys, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto registro duomenų administravimo skyrius 2015 m. rugpjūčio 20 d. raštu informavo J. A. advokatą apie tai, kad nuosavybės teisė žemės sklypui yra įregistruota A. B. vardu. Tai reiškia, kad ieškovė sužinojo apie savo pažeistą teisę jau pasibaigus įstatymo nustatytam 10 metų senaties terminui. Ieškinys teismui pateiktas 2015 m. rugsėjo 14 d. Teismas laikė, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškovei praleistą 10 metų senaties terminą, nes jos pateikta senaties termino praleidimo priežastis - kad pasitikėjo savo sutuoktiniu ir todėl nesidomėjo sudaromomis sutartimis (dėl kurių sudarymo ji su atsakovu tarėsi ir kurios, beje, buvo svarbios jų abiejų plėtojamam baldų gamybos ir pardavimo verslui), nepripažintina svarbia.
  5. Teismo vertinimu, atsakovo prašymu senaties terminas taikytinas ir kitam ieškovės reikalavimui - pripažinti ją pastato statytoja, nes ABTĮ 33 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Sprendžiant dėl senaties termino taikymo (praleisto termino atnaujinimo) teismas rėmėsi analogiškais motyvais kaip ir pirkimo-pardavimo sutarties atveju, pažymėdamas, kad ieškovė apie statybos leidimą Nr. L-754, išduotą 2008 m. liepos 9 d. ir galiojantį iki 2018 m. liepos 9 d., būdama faktinio statytojo A. A. sutuoktinė ir verslo partnerė, tiesiog negalėjo nežinoti, jeigu būtų pakankamai rūpestinga ir atidi. Antra vertus, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (2013 m. liepos 2 d. Nr. XII-459) 25 str. 4 d. 1 p. nustato, kad skundai ar pranešimai dėl viešojo administravimo subjekto išduoto statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo nenagrinėjami, jeigu nuo statybos pradžios praėjo daugiau kaip vieneri metai, ar statybą leidžiantis dokumentas išduotas anksčiau kaip prieš tris metus, išskyrus atvejus, kai dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas.

4III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5

  1. Apeliaciniu skundu ieškovė J. A. prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    1. Teismas neteisingai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, todėl nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Teismas laikė, kad ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo ginčijamo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo dienos - 2005 m. rugpjūčio 18 d., tačiau ieškovė nedalyvavo sutartį pasirašant pas notarą, sutarties kopijos negavo, todėl negalėjo žinoti ir suprasti, jog atsakovas turto įgijimą įformino savo motinos vardu. Su A. A. susituokė mažiau kaip prieš metus iki ginčijamo sandorio sudarymo dienos, vykdė bendrą verslą, todėl sutuoktiniu pasitikėjo ir buvo įsitikinusi, jog ginčo sutartyje pirkėju nurodytas būtent sutuoktinis A. A.. Be to, žinojo, jog pagal įstatymą santuokos metu vieno sutuoktinio įgytas turtas pripažįstamas bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybe.
    2. Teismas sprendime nurodė, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto registro duomenų administravimo skyrius 2015 m. rugpjūčio 20 d. raštu informavo J. A. advokatą apie tai, kad nuosavybės teisė žemės sklypui yra įregistruota A. B. vardu, kas reiškia, kad teismas nustatė ieškovės pažeistos teisės sužinojimo dieną - 2015 m. rugpjūčio 20 d., bet ieškinio senaties termino eigos pradžią vis tiek skaičiavo nuo ginčijamos sutarties sudarymo dienos. Ginčijamos sutarties kopija buvo gauta iš registro 2015 m. rugsėjo 10 d., ieškinys išsiųstas į teismą registruotu paštu 2015 m. rugsėjo 11 d, t. y. per protingą laiko tarpą buvo dedamos pastangos nedelsiant realizuoti savo teisę pateikti ieškinį, todėl ieškinio senatis turi būti atnaujinta.
    3. Teismas neteisingai nustatė ginčo esmę, nes sprendė, kad yra ginčijamas 2008 m. liepos 9 d. statybos leidimas Nr. L-754 ir kad vyrauja administraciniai teisiniai santykiai, t. y. kad buvo pažeistos tam tikros administracinės procedūros išduodant statybos leidimą. Tačiau ieškinyje nebuvo reiškiamas reikalavimas pripažinti statybos leidimą negaliojančiu, nors pagal Statybos įstatymo 281 str. 1 d. 1 p. reikalavimai dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo paduodami bendrosios kompetencijos teismui, kai statyba yra pradėta. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl statybos leidimo Nr. L-754 pripažinimo negaliojančiu turėtų būti reiškiamas ne administraciniam, o bendrosios kompetencijos teismui, ir tuomet ABTĮ normos netaikytinos. Be to, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 24 str. reglamentuoja skundų ar pranešimų nagrinėjimo tvarką teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijose, bet ne teisme.
  1. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai A. A. bei A. B. prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
    1. Apeliantė į teismą kreipėsi praėjus dešimt metų nuo ginčo sutarties sudarymo, kas rodo, jog sutarties sudarymo metu ji neturėjo intereso būti sutarties šalimi. Net jei laikyti, kad sutartis apeliantei buvo svarbi, apeliantė nesidomėdama ja, elgėsi itin neapdairiai.
    2. Teismo motyvai apeliantę ir atsakovą laikyti ginčo sutarties pirkėjais yra nekorektiški, nes notaras patvirtino, kad šalys teisingai išreiškė savo ketinimus; L. L. patvirtino, kad pirkėja buvo A. B.; leidimas statyti buvo išduotas ne cechui, o gyvenamajam namui; atsakovo knygelėje esantis įrašas, kad sklypas nupirktas už 20 000 Lt neįrodo, kad pirkėjas yra atsakovas, nes jis buvo tik motinos pagalbininkas. Be to, žemės sklypas nebeegzistuoja, kas yra kliūtis tenkinti ieškovės reikalavimus.
    3. Statytojo (priešingai nei savininko) statusas yra priskirtinas prie administracinių teisinių santykių ir įgyjamas susietai su Statybos įstatyme nurodomomis procedūromis, todėl teismas pagrįstai taikė ABTĮ 33 str. 1 d. numatytą 1 mėnesio senaties terminą.
  2. Atsakovė L. L. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

6IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

7Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
  3. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė A. B. ginčijama 2005 m. rugpjūčio 18 d. Pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), iš atsakovės L. L.. Ginčo žemės sklypas 2014 m. gegužės 19 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimu padalintas į du žemės sklypus: žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), 0.1650 ha ploto (šiame sklype turėtų būti statomas ūkinis pastatas), ir žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), 0.1350 ha ploto, esantis ( - ) (jame turėtų būti statomas gyvenamas namas).
  4. Dėl finansinių galimybių įsigyti ginčo turtą vertinimo bei šalių valios įsigyti ginčo turtą įgyvendinimo ir to turto savininkų teisių ir pareigų vykdymo. Ieškinys byloje pareikštas dėl pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.87 straipsnio pagrindu, t. y. dėl jo apsimestinumo. Apeliantė teigia, kad 2005 m. rugpjūčio 18 d. žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), pirkimo–pardavimo sutarties šalis (pirkėjas) iš tikrųjų buvo ne atsakovė A. B. (taip nurodyta sutartyje), bet apeliantė ir jos sutuoktinis atsakovas A. A., taigi sandoris pripažintinas apsimestiniu dėl jo subjekto.
  5. Apsimestinio sandorio negaliojimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio normų. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), t. y. galioja tas sandoris, kurio padarinių siekė jo šalys.
  6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009). Pareiga įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant, ar ginčijamas pirkimo-pardavimo sandoris laikytinas apsimestiniu dėl sandorio subjekto, svarbu nustatyti tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes, kaip antai, kas derėjosi dėl sutarties sudarymo (sąlygų), įgijo teises bei atliko pareigas pagal sutartį, konstatuoti ginčo turto pardavėjų ir pirkėjų, nurodytų sutartyje, susitarimus sudaryti apsimestinę sutartį, pridengiant tikruosius pirkėjus ir kt. Kolegija pažymi, jog išsamus šių aplinkybių įvertinimas reikalauja nustatyti ne tik vidinę ginčijamo sandorio šalių valią, buvusią sandorio sudarymo metu, bet ir analizuoti ginčijamo sandorio vykdymo eigą bei kitas reikšmingas aplinkybes.
  8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad ginčijamos sutarties sudarymo dieną atsakovei A. B. buvo daugiau kaip 75 metai, ji gyveno iš pensijos, jos vaikai turėjo savo šeimas ir gyveno atskirai, o jos vyras I. A. jau buvo miręs, konstatavo, kad atsakovė neturėjo lėšų nei žemės sklypo įsigijimui, nei statyboms jame. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovė A. B. nebuvo finansiškai pajėgi įsigyti ginčo turtą. Nors atsakovas A. A. bei liudytojas V. A. teigė, kad jų tėvai turėjo santaupų, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsakovams nepateikus jokių objektyvių duomenų apie A. B. turėtas pajamas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme, argumentus dėl santaupų turėjimo pripažįsta nepagrįstais ir hipotetiniais. Priešingai nei atsakovai, ieškovė pateikė savo individualios įmonės „JLB“ 2004-2010 m. metines pelno mokesčių deklaracijas, kas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog sutuoktiniai J. A. ir A. A. ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo finansines galimybes įsigyti ginčo žemės sklypą. Šią išvadą taip pat patvirtina ir atsakovo A. A. užrašų knygelėje užfiksuoti detalūs skaičiavimai apie patirtas išlaidas žemės sklypo pirkimui. Iš ginčijamos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog sandorio kaina sudarė 8 000 Lt sumą, tačiau atsakovė L. L., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad A. B. jai pas notarą sumokėjo 8 000 Lt, o A. A. jai vėliau padavė likusią sumą. Iš byloje esančios užrašų knygelės kopijos taip pat matyti, kad atsakovo A. A. ranka pirmoje apskaitos eilutėje įrašyta, kad už 30 arų žemės sklypo pirkimą sumokėta 20 000 Lt. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja ir tą aplinkybę, jog šioje sprendimo dalyje įvertinti duomenys pagrindžia tik ieškovės pajamas ir kartu jos galimybes sutaupyti ginčo turtui įsigyti reikalingas lėšas. Todėl būtina vertinti ir ieškovės sutuoktinio – atsakovo A. A. finansines galimybes. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas nuo 1999 m. užsiminėjo baldų gamyba, be to, pats atsakovas patvirtino, kad jis ieškovei padėjo pradėti verslą, kas teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas buvo finansiškai pajėgus įsigyti ginčo turtą. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog yra labiau tikėtina, kad ieškovė ir atsakovas A. A. ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo finansiškai pajėgūs įsigyti ginčijamo sandorio objektą lyginant su atsakove A. B..
  9. Aiškinant CK 6.193 straipsnyje išdėstytą teisinį reguliavimą, kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes bei kitas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį, aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004 ir kt.). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2010; kt.). Aiškinant sutarties, iš kurios vykdymo byloje kyla ginčas, turinį ir prasmę svarbu nustatyti tas aplinkybes, kurios atskleistų faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant ir ją vykdant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Kaip minėta, tiek apeliantė, tiek ir atsakovas A. A. patvirtino, kad jie užsiėmė baldų verslu, o įgijus žemės sklypą, jame buvo pastatytas gamybinis cechas, o ne gyvenamasis namas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pastatytas cechas buvo reikalingas A. A. baldų gamybos verslui vystyti. Liudytojas P. O. patvirtino, kad būtent atsakovas, o ne jo motina vykdė ir organizavo statybas. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir atsakovo A. A. užrašų knygelėje užfiksuoti detalūs skaičiavimai apie patirtas išlaidas statyboms. Tai, kad ieškovė nevyko derėtis dėl perkamo turto ar nedalyvavo statybų procese patvirtina ne vien pasyvų ieškovės vaidmenį įsigyjant ginčo turtą, o iš esmės nusako ieškovės ir atsakovo šeiminio gyvenimo ypatumus (pvz., pasiskirstymą šeimos narių pareigomis, perdėtą pasitikėjimą sutuoktiniu ir pan.). Apibendrinant, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ginčijamo sandorio teisėtumą, tinkamai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes ir įvertino įrodymus bei sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad tikroji sklypo įsigijimo šalis buvo A. B., o ne A. A..
  10. Dėl senaties termino. Vienas iš pagrindinių skundžiamo sprendimo motyvų, kuriais remdamasis teismas atmetė apeliantės ieškinį dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine, pirkėjo teisių perkėlimo ir ieškovės pripažinimo pastato, esančio ginčo sklype, statytoja – CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto dešimties metų bei ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto vieno mėnesio senaties terminų taikymas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).
  11. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino šiam sandoriui ginčyti pradžią, siedamas ją su ginčijamo sandorio sudarymo momentu; ieškovė tik 2015 m. rugpjūčio 20 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto registro duomenų administravimo skyriaus buvo informuota apie tai, kad nuosavybės teisė žemės sklypui yra įregistruota A. B. vardu. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais. Nors pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino eigos pradžią skaičiavo nuo sandorio sudarymo momento, tačiau kaip teisingai pažymi apeliantė, sprendime konstatavo, jog ieškovė sužinojo apie savo pažeistą teisę jau pasibaigus įstatymo nustatytam 10 metų senaties terminui, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto registro duomenų administravimo skyriaus rašto gavimo. Nurodytu raštu apeliantės atstovas buvo informuotas, kad nuosavybės teisės ginčo žemės sklypui įregistruotos A. B. vardu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nustačius, jog apeliantė apie savo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimą sužinojo tik 2015 m. rugpjūčio 20 d., nuo to momento atitinkamai skaičiuotina ir ieškinio senaties sandoriui ginčyti termino pradžia, o ne nuo sandorio sudarymo momento. Atitinkamai ieškovė ieškinį teismui pateikė 2015 m. rugsėjo 14 d., todėl priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškinio reikalavimui dėl pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.87 straipsnio pagrindu apeliantė ieškinio senaties termino nėra praleidusi.
  12. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kelia ir kitą reikalavimą - pripažinti ją pastato, unikalus Nr. ( - ), esančio žemės sklype, ( - ), statytoja. Bylos duomenis nustatyta, kad 2008 m. liepos 9 d. išduotame statybos leidime Nr. L-754, galiojančiame iki 2018 m. liepos 9 d., statytoja nurodyta A. B.. Taigi, minėtu reikalavimu apeliantė iš esmės ginčija statybą leidžiantį dokumentą – statybos leidimą. Toks reikalavimas pripažintinas esantis administracinio teisinio pobūdžio. Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja civilinius teisinius ginčus (CPK 1 str., 22 str. 1 d.), tačiau taip pat, vadovaudamiesi absorbcijos principu, ir bylas su administracinės teisės elementu (CPK 26 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013 ir kt.).
  13. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog ABTĮ 33 str. nustatytas terminas buvo taikytas netinkamai, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.
  14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013). Tai reiškia, kad šio termino taikymui, jo pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės.
  15. Sprendžiant klausimą dėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos, kurioje nustatytas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas ir jo trukmė, kasacinis teismas laiko reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje plačiai ir nuosekliai pasisakoma dėl šios normos aiškinimo ir taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016. Teismų praktika. 2016, 45, p. 166-181).
  16. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Į minėtos taisyklės taikymo sritį patenka ir tie atvejai, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu. Tuo atveju, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu, termino eiga sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojama nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamą sprendimą. Pažymėtina, jog kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatytos teisiškai reikšmingos, įrodymais pagrįstos aplinkybės, nuo kurių turėtų būti skaičiuojama termino paduoti skundą teismui eigos pradžia (data) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-627-556/2015).
  17. Apeliantė tvirtina, kad ji apie statybos leidimą sužinojo 2015 m. rugpjūčio 20 d. gavusi VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto registro duomenų administravimo skyriaus raštą, duomenų jog apeliantė būtų anksčiau žinojusi apie išduoto statybos leidimo asmenį, byloje nepateikta (CPK 178 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad ieškovė žinojo, jog jos sutuoktinio (kaip ji galvojo) įsigytame žemės sklype vyksta statybos ir kiti darbai, nesuponuoja, jog ji turėjo žinoti apie išduotą statybos leidimą A. B., todėl teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė tik gavusi duomenis iš VĮ Registrų centro, 2015 m. rugpjūčio 20 d. sužinojo apie išduotą statybos leidimą A. B. ir parengusi ieškinį, jį išsiuntė teismui 2015 m. rugsėjo 11 d., t. y. nepraleido procesinio termino kreiptis į teismą.
  18. Nagrinėjamu atveju apeliantė siekia, jog ji būtų pripažinta pastato, unikalus Nr. ( - ), esančio žemės sklype, ( - ), statytoja, t. y. siekia įgyti nuosavybės teisę į nebaigtą statyti pastatą. Reikalavimo dėl nuosavybės teisės į nebaigtą statyti statinį teisiniu pagrindu nurodo CK 4.47 str. 4 p., nustatantį, jog nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą.
  19. CK 4.47 str. 4 p. nustatyta, kad asmuo, pagaminęs daiktą, tampa jo savininku. Kad daikto pagaminimas būtų teisėtas, jo pagaminimo procesas turi vykti teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Jeigu daiktas sukuriamas, nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu, o asmuo neįgyja į jį nuosavybės teisių. Taigi, kad statytojas įgytų nuosavybės teisę į statinį, turi statybą pradėti, vykdyti ir baigti, laikydamasis tą procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/1999; 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2007; 2013 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis nustatyta, kad Statybos leidimas išduotas statyti 288 kv. m., tačiau šiuo metu yra pastatytas 400 kv. m. pastatas. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuosavybės teisė į visą 400 kv. m. ploto daiktą, t. y. nebaigtą ginčo statyti statinį – ūkinį pastatą, negali atsirasti CK 4.47 str. 4 p. numatytu pagrindu.
  20. Kita vertus, teismui pripažinus 2005 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DP-5323 apsimestiniu sandoriu ir pripažinus negaliojančia pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl sandorio šalies – pirkėjų, bei nustačius, kad turto (žemės sklypo) pirkėjai yra A. A. ir J. A. ir šį turtą (žemės sklypus) jie įgijo bendrosios sutuoktinių nuosavybės teisėmis, byloje neišaiškintos aplinkybės, kada vyko pastato statyba, kieno lėšomis buvo statomas pastatas, nurodytas 31 punkte. Kadangi ieškovė reikalavimą grindžia CK 4.47 str. 1 dalies 4 punkto pagrindu, tai reiškia, kad byloje yra svarbu nustatyti aplinkybes, už kieno lėšas pastatytas pastatas, kurį siekiama įsigyti nuosavybės teise. Kaip matyti iš prijungtos civilinės bylos Nr. 2-366-617/2013 medžiagos, 2013 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio metu apklausiant liudytoja J. A., pastaroji nurodė, kad „... mes turėjome pinigų daugiau nei 10 000 Lt, juos mums davė vyro motina, pardavusi namą“. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šioje dalyje (dėl statybos kaštų priklausomybės) nebuvo atskleista bylos esmė tiek, kiek ji galėtų lemti pagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Pirmos instancijos teismas atmetęs ieškinį, vertindamas, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, detaliai neištyrė ir nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su pastato statybos kaštais.
  21. Atsižvelgiant į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, galimai naujų įrodymų gavimo būtinumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju bylos šioje dalyje nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme lemtų bylos nagrinėjamą dalyje beveik visa apimtimi naujais aspektais, todėl mano, jog yra tikslinga bylą šioje dalyje grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
  22. Kadangi skundžiamas teismo spendimas naikinamas ir dalyje grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia (CPK 93 str. 5 d.).

8Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

9Panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės J. A. ieškinį atsakovams A. A., A. B., L. L. dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine, pirkėjo teisių perkėlimo patenkinti.

10Pripažinti 0.3000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), kuris 2014 m. gegužės 19 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimu padalintas į du žemės sklypus: žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), 0.1650 ha ploto, ir žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), 0.1350 ha ploto, esantis ( - ), 2005 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DP-5323 apsimestiniu sandoriu.

11Pripažinti negaliojančia 2005 m. rugpjūčio 18 d. nekilnojamojo turto - 0.3000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), pirkimo-pardavimo sutarties Nr. DP-5323 dalį dėl sandorio šalies – pirkėjų (įgijėjų) ir nustatyti, kad turto pirkėjai (įgijėjai) yra A. A., a. k. ( - ) ir J. A., a. k. ( - ) nustatant kad A. A. ir J. A. žemės sklypą įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis.

12Reikalavimą pripažinti ieškovę J. A. pastato, unikalus Nr. ( - ), esančio žemės sklype, ( - ), statytoja, perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ryšiai