Byla 2-356-330/2017
Dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo L. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-256-280/2016 pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovas L. M. prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 1 000 000 Eur turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, kad dėl Kauno apylinkės ir apygardos teismų teisėjų ir prokurorų piktnaudžiavimo pareigomis, kyšio reikalavimo, savavaldžiavimo, melagingų teiginių ir kaltinimų bei išvadų, nuolatinio dokumentų klastojimo patyręs milžinišką turtinę ir neturtinę žalą: neteko sveikatos (patyrė kelis infarktus bei mikroinsultus, tapo neįgaliu, nuolat kankina nemiga ir baisūs galvos, krūtinės skausmai, dusulys), prarado darbą.
  2. Teisme buvo gautas ieškovo prašymas atsakovei ir trečiajam asmeniui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto ir piniginių lėšų areštą. Ieškovas nurodė, kad ieškinio suma (1 000 000 Eur) yra labai didelė, o esant dideliam neapibrėžtumui ir dėl būsimo naujojo teisingumo ministro skyrimo, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. lapkričio 25 d. nutartimi ieškovo L. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
  2. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones valstybės ir jos institucijų atžvilgiu. Teismo vertinimu, pati savaime didelė ieškinio suma bei ministro pasikeitimas neapsunkina ir nepadaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, baigiantis biudžetiniams metams sukeltų valstybei tik neigiamus padarinius, pažeistų viešąjį interesą.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Ieškovas L. M. atskirajame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismo nutartyje yra absoliutūs procesinio sprendimo negaliojimo pagrindai. Teismas pažeidė asmenų lygybės įstatymui ir rungimosi principus, priimdamas nutartį nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.
    2. Teismas neteisingai nurodė, kad ieškovo reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti pagrįstas. Teismų praktikoje yra nuostata, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra analizuojama, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįstas.
    3. Ieškinio suma yra 1 mln. eurų, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Valstybės biudžete išlaidos viršija pajamas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra įsiskolinusi valstybei, be to, valstybė turi didelių įsiskolinimų asmenims ir organizacijoms. Teismas turėtų atsižvelgti ir į teisingumo ministro skyrimo skandalą.
    4. Teismas pusantrų metų vilkino civilinę bylą, pažeidė senyvo, neįgalaus asmens teises. Teismas turėjo remtis faktu, jog ieškovas negali pragyventi iš 88 Eur pensijos.
  2. Atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovo argumentai dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų deklaratyvūs.
    2. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių. Pagal teismų praktiką vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas analizuojamas vadovaujantis ieškovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
  2. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Taigi, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimas susideda iš dviejų stadijų, t. y. pirma įsitikinama, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, o tuomet vertinama, ar egzistuoja poreikis užtikrinti tokį reikalavimą būtent prašomomis apsaugos priemonėmis.
  3. Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė nenustatęs grėsmės būsimo teismo sprendimo, kuris galėtų būti palankus ieškovui, įvykdymui. Pirmosios instancijos teismas akcentavo specifinį atsakovės – valstybės teisinį statusą, iš esmės paneigiantį bet kokių teismo sprendimo neįvykdymo grėsmių egzistavimą. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, teismo vertinimu, pažeistų viešąjį interesą. Ieškovas atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą, pažeidė bendruosius teisės principus, neatsižvelgė į priešingos šalies – valstybės turtinius sunkumus, taip pat ignoravo ypatingai sunkią ieškovo turtinę padėtį bei senyvą amžių. Apeliacinio teismo vertinimu, ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą (nutartį).
  4. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.).
  5. Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, ir panašūs atvejai (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016). Nagrinėjamu atveju ieškovas turtinį reikalavimą pareiškė valstybei, todėl nėra pagrindo svarstyti atsakovės – valstybės, kaip teisės subjekto, nesąžiningo elgesio pasireiškimo galimybės ar tikimybės.
  6. Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pastaba, kad šios bylos aplinkybių kontekste svarbu tai, jog atsakovė byloje yra specifinis teisės subjektas – valstybė. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti ir į atsakovo teisinį statusą. Atsakovo teisinis statusas gali būti veiksnys, lemiantis grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nebuvimą. Kadangi byloje atsakovė yra valstybė, o preziumuojama, kad valstybė negali būti nemoki, nėra pagrindo abejoti ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo realiomis galimybėmis, todėl nėra ir pagrindo taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Iš esmės panašios faktinės aplinkybės dėl specifinio teisės subjekto – valstybės – buvo įvertintos ir kitose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-890/2012). Šiame kontekste ieškovo atskirojo skundo argumentai dėl valstybės biudžeto sandaros, valstybės turimų įsipareigojimų ar tam tikrų konkretaus laikotarpio politinių procesų pripažintini teisiškai nereikšmingais ir todėl nevertintini.
  7. Ieškovas nurodė, kad apskųstojoje nutartyje yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai. Be to, ieškovo nuomone, teismas pažeidė asmenų lygybės įstatymui ir rungimosi principus, priimdamas nutartį nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais. Kaip jau nurodyta nutarties 7 punkte, apeliacinės patikros metu aplinkybės, lemiančios absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų egzistavimą, nenustatytos, o ieškovo argumentai dėl teisės principų pažeidimo grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, nesiejant jų su konkrečiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
  8. Nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kuriais remiantis akcentuojama ieškovo turtinė, socialinė padėtis ir sveikatos būklė. Nurodytos aplinkybės nesuponuoja grėsmės būsimo teismo sprendimo, kuris galėtų būti palankus ieškovui, įvykdymui. Be to, apeliacinės kontrolės metu nepasitvirtino ir ieškovo skundo motyvai, esą pirmosios instancijos teismas vertino ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Tokios aplinkybės nebuvo nustatytos, o prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas nenustačius grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
  9. Kiti ieškovo argumentai taip pat neturi įtakos teismo atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti nutartį atskirajame skunde pateiktais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai