Byla e2-578-178/2017
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių, siekiant užtikrinti ieškinį arbitraže, taikymo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Belor“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Arvi fertis“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Baltkalis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 2 d. nutarties, kuria panaikinta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Arvi fertis“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Baltkalis“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, siekiant užtikrinti ieškinį arbitraže, taikymo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Belor“.

2Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Byloje sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo klausimas.
  2. Ieškovės UAB „Arvi fertis“ ir UAB „Baltkalis“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių, siekiant užtikrinti ieškinį arbitraže, taikymo atsakovės UAB „Belor“ turto atžvilgiu. Ieškovės prašė areštuoti ne mažesnei nei 4 722 667 Eur sumai, atsakovei priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises. Nurodė, jog Vilniaus komercinio arbitražo teismui yra pateiktas ieškinys, kuriuo reiškiami reikalavimai atsakovei dėl 4 722 667 Eur nuostolių priteisimo. Ieškinys grindžiamas atsakovės netinkamu 2015 m. gegužės 5 d. Trišalės bendradarbiavimo sutarties (toliau – Sutartis) vykdymu, dėl ko ieškovės patyrė nuostolius. Prašoma priteisti nuostolių suma atsakovei yra didelė. Pagal 2015 m. gruodžio 31 d. balansą nors atsakovės turimo turto vertė sudaro 18 3777 034 Eur, tačiau per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 17 886 193 Eur. Atsakovės ilgalaikis turtas sudaro tik 576 847 Eur, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi ieškovių prašymą tenkino, ieškovių reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – 4 722 667 Eur sumai areštavo atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir/ar turtines teises. Teismas sprendė, jog ieškinio suma atsakovei yra didelė, trumpalaikis turtas dėl savo pobūdžio nelaikytinas pakankamu garantu netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovės nekilnojamasis turtas įkeistas, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovėms priimto palankaus sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
  4. Atsakovė padavė atskirąjį skundą (patikslintą atskirąjį skundą), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atmesti; nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo leisti vykdyti skubiai. Nurodė, kad ieškovės nepagrindė savo reikalavimo tikėtino pagrįstumo. Ieškovės nei Vilniaus komercinio arbitražo teismui, nei Vilniaus apygardos teismui nepateikė 2016 m. lapkričio 28 d. atsakovės pretenzijos dėl netinkamo Sutarties vykdymo, kurioje aiškiai išdėstytos nesutikimo su ieškovių pretenzijomis aplinkybės, įskaitant ir aplinkybes, susijusias su tuo, kad pačios ieškovės netinkamai vykdė Sutartį, todėl ieškovių nurodomus nuostolius sukėlė netinkamas Sutarties vykdymas iš pačių ieškovių pusės. UAB „Arvi fertis“ iki šiol nėra padengusi atsakovei įsiskolinimo 2 108 053,93 Eur sumai, dėl ko yra pareikštas ieškinys Kauno apygardos teisme. Atsakovei su ieškovėmis susijęs asmuo UAB „Arvi“ ir Ko yra skolingas net 7 000 000 Eur. Atsakovės, kurios pagrindinė veikla yra prekyba trąšomis, prekių bei piniginių lėšų areštas reiškia ūkinės komercinės veiklos žlugdymą. Laikinosios apsaugos priemonės sukelia priešingą rezultatą, negu turėtų, nes kilnojamojo turto (prekių) bei piniginių lėšų areštas varžo atsakovės galimybę vykdyti ūkinę komercinę veiklą bei kelia pavojų jos mokumui.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 2 d. nutartimi atsakovės atskirąjį skundą tenkino; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį, kuria areštuotas atsakovės nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas bei piniginės lėšos; nutartį leista vykdyti skubiai.
  2. Teismas, atsižvelgdamas į atskirajame skunde nurodytas aplinkybes bei pateiktus duomenis, sutiko, jog yra pagrindas panaikinti taikomas laikinąsias apsaugos priemones. Iš atsakovės nurodytų argumentų matyti, kad ieškovė galimai pati yra skolinga atsakovei pakankamai didelę sumą (2 108 053,93 Eur). Didžiąją dalį atsakovės turto sudaro prekių atsargos, atsakovės pagrindinė veikla yra prekyba trąšomis. Todėl teismas sutiko su atsakovės argumentais, jog turto areštas varžo jos galimybę vykdyti ūkinę komercinę veiklą bei kelia pavojų mokumui. Areštavus pinigines lėšas, kilnojamąjį turtą (prekes), gali būti sutrikdyta ūkinė komercinė veikla, atsiskaitymai su veiklos partneriais, dėl ko atsakovė negalėtų vykdyti savo veiklos, patirtų didelius nuostolius. Teismo vertinimu, laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai varžo atsakovės veiklą. Be to, byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovė ėmėsi ar ketina imtis neteisėtų veiksmų, siekdama paslėpti ar sunaikinti turimą turtą ir taip apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad tolimesnis laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turtui ir lėšoms gali sukelti neigiamų padarinių atsakovės komercinei ūkinei veiklai, taip pat sutrikdyti atsiskaitymus su veiklos partneriais, ieškovėmis, teismas sprendė, kad nepanaikinus šių priemonių būtų pažeidžiamos atsakovės teisės ir teisėti interesai. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais bei CK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktu teismas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikino (CPK 149 str.), leidžiant nutartį vykdyti skubiai (CPK 283 str. 1 d. 4 p.).

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

8

  1. Ieškovės (toliau – apeliantės) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 2 d. nutartį panaikinti, palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį, kuria areštuotas atsakovės turtas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė neįrodė, jog laikinosios apsaugos priemonės apsunkino jos ūkinę komercinę veiklą taip, kad keltų grėsmę jos mokumui. Atsakovė nepateikė aktualių duomenų apie savo finansinę padėtį, taip pat nepaneigė, kad laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas nesukels grėsmės būsimo arbitražo sprendimo tinkamam įvykdymui.
    2. Juridinių asmenų registrui paskutinė atsakovės finansinė atskaitomybė pateikta už 2015 m., todėl šiai dienai atsakovės finansinė padėtis gali būti pasikeitusi. Nors atsakovė nurodė, kad piniginių lėšų areštas suvaržo jos galimybę vykdyti ūkinę komercinę veiklą bei tariamai kelia pavojų jos mokumui, tačiau byloje nėra duomenų, kiek piniginių lėšų yra atsakovės banko sąskaitose. Nežinant šių duomenų, teismas negalėjo konstatuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės kokiu nors būdu trikdo atsakovės veiklą.
    3. 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties pagrindu buvo areštuotas atsakovės nekilnojamasis turtas, turtinės teisės į kelių transporto priemones bei piniginės lėšos banko sąskaitose. Atsakovės prekių atsargos ir pagamintos trąšos nebuvo areštuotos. Todėl laikinosios apsaugos priemonės netrikdė atsakovės galimybių atsargas panaudoti, pagamintas trąšas parduoti bei už tai gauti lėšas ir atsiskaityti su kreditoriais.
    4. Įvertinus, kad atsakovės 2015 m. balanse nurodytas daugiau nei 17 mln. Eur vertės trumpalaikis turtas, iš kurių atsargos ir išankstiniai apmokėjimai sudaro daugiau nei 13 mln. Eur, konstatuotina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiek didesnei nei 4,7 mln. Eur sumai negalėtų taip sutrikdyti įmonės veiklos, kuri keltų grėsmę jos mokumui.
    5. Atsakovės pateikta kreditorių lentelė rodo, kad atsakovė vengia ir laiku neatsiskaito su savo kreditoriais, kurių atžvilgiu mokėjimo terminas jau yra suėjęs. Tai pagrindžia grėsmę, jog atsakovė gali vengti palankaus arbitražo sprendimo įvykdymo.
    6. Nutartimi pažeidžiami šalių lygiateisiškumo, proporcingumo, ekonomiškumo principai. Atsakovė sąmoningai klaidina teismą nurodydama, kad su UAB „Arvi fertis“ susijęs asmuo UAB „Arvi“ ir Ko yra neva skolingas net 7 000 000 Eur. Iš tiesų, UAB „Arvi“ ir Ko yra išdavusi vekselį nurodytai sumai užtikrindama Arvi grupės įmonių įsipareigojimus atsakovės atžvilgiu, tačiau atsakovės pareikšti reikalavimai UAB „Arvi“ ir Ko yra ne 7 000 000 Eur, bet likusiai atsakovės reikalavimų sumai, t. y. 3 175 342,86 Eur. Tuo tarpu apeliančių reikalavimai arbitražo byloje yra 4 722 667 Eur ir gerokai viršija atsakovės reikalavimų sumą UAB „Arvi“ ir Ko ir kitoms susijusioms įmonėms. Todėl skolininkė yra ne UAB „Arvi fertis“ ar kitos įmonės, bet atsakovė. [1]Skundžiama nutartimi yra panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės atžvilgiu, tačiau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės UAB „Arvi fertis“ atžvilgiu pagal atsakovės reikalavimus kitose bylose. Todėl susikūrė proporcingumo, ekonomiškumo ir šalių lygiateisiškumo principų neatitinkanti situacija, suteikianti nepagrįstą atsakovės pranašumą ginčuose tarp šalių.
    7. Skundžiamoje nutartyje nekonstatuota, kad atsakovės finansinė padėtis yra gera ir ji turės visas galimybes atsiskaityti su apeliantėmis priėmus galimai joms palankų arbitražo sprendimą. Atsakovė tokių duomenų nepateikė, todėl teismas nepagrįstai eliminavo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės riziką.
  2. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantės nei su ieškiniu, nei su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrindė ieškinio tenkinimo tikėtinumo. Vien ta aplinkybė, kad ieškinio suma yra didelė, negali būti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu. Vilniaus komercinio arbitražo teismui pateiktame ieškinyje prašomos priteisti sumos pagrindimas nurodytas viename popieriaus lape, nepateikiant jokių skaičiavimų kaip buvo gautas atitinkamų skaičiavimų rezultatas.
    2. Atsakovė į bylą pateikė 2016 m. lapkričio 28 d. pretenziją, kuri patvirtina, kad apeliantės netinkamai vykdė Sutartį. UAB „Arvi fertis“ nepadengtas įsiskolinimas atsakovei sudaro 2 108 053,93 Eur, dėl ko atsakovė pareiškė ieškinį Kauno apygardos teisme (bylos Nr. e2-2998-254/2016).
    3. Iš byloje esančios finansinės atskaitomybės matyti, kad atsakovė turi trumpalaikio turto 17 800 187 Eur sumai. Nors apeliantės akcentuoja atitinkamo turto dydį, ir teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės nesutrikdys atsakovės veiklos, tačiau jos ignoruoja aplinkybę, kad per vienerius metus mokėtinos atsakovės sumos sudaro 17 886 193 Eur, o nuosavas kapitalas (santykis tarp atsakovės turto ir įsipareigojimų) sudaro 490 841 Eur. Teismui areštavus atsakovei priklausantį turtą, atsakovė neteks galimybės tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų prekybos partneriams, kas lems ne tik atsakovės turtinės padėties pablogėjimą, bet ir sukels nemokumą.
    4. Apeliantės nepagrįstai yra sulaikiusios atsakovės prekių bendrai 349 145,22 Eur sumai (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-1525-638/2017, Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-1408-450/2017). Apeliantės pripažįsta, kad atsakovės į bylą pateikto vekselio pagrindu vyksta išieškojimas iš su apeliantėmis susijusios UAB „Arvi“ ir ko bendrai 3 175 342,86 Eur sumai. Todėl bendras apeliančių įmonių grupės įsiskolinimas (įskaitant perduotino turto vertę) sudaro ne mažiau kaip 5 632 542,01 Eur.
    5. Esant minėtam apeliančių įsiskolinimui, atsakovei jau yra suvaržytos galimybės tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų neekonomiškas bei neproporcingas, nes apeliančių naudai būtų papildomai apribota atsakovės teisė disponuoti savo turtu 4 722 667 Eur sumai.
    6. Apeliantės neįrodė, kad atsakovė imasi veiksmų tam, kad išvengtų arbitražo sprendimo įvykdymo ar kad atsakovė siekia sumažinti turimo turto masę.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

10

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  2. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria panaikinta byloje anksčiau priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11Atskirasis skundas netenkintinas.

  1. Komercinio arbitražo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis turi teisę prašyti Vilniaus apygardos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios arba iki arbitražo teismo sudarymo. Teismas šalies prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir po arbitražo teismo sudarymo.
  2. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo ieškovui galinčio būti palankiu teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo (arbitražo) sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Kaip minėta, jos taikomos tada, kai prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo, pirma, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, antra, yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui.
  3. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties panaikinti atsakovės atžvilgiu anksčiau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas skundžiamą nutartį grindė tuo, kad apeliantė UAB „Arvi fertis“ galimai yra skolinga atsakovei pakankamai didelę sumą – 2 108 053,93 Eur; atsakovės turto areštas neproporcingai varžo atsakovės galimybę vykdyti ūkinę komercinę veiklą; byloje nėra įrodymų, kad atsakovė ėmėsi ar ketina imtis neteisėtų veiksmų, siekdama paslėpti ar sunaikinti turimą turtą, taip apsunkindama būsimo arbitražo sprendimo įvykdymą. Apeliantės, kvestionuodamos šiuos teismo argumentus, teigia, kad egzistuoja visos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui; atsakovė neįrodė, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės apsunkino jos ūkinę komercinę veiklą taip, jog ją (veiklą) sutrikdytų ar keltų grėsmę mokumui, skundžiama nutartimi pažeidžiami šalių lygiateisiškumo, proporcingumo, ekonomiškumo principai.
  4. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo kitokioms išvadoms nei padarė pirmosios instancijos teismas.
  5. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-990/2010; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-845-381/2016; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-356-330/2017 ir kt.).
  6. Minėta, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą prima facie (preliminariai) įvertintini pareikšti reikalavimai bei pateikti įrodymai. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamoje nutartyje apeliančių arbitražui pareikšto ieškinio tikėtino nepagrįstumo (prima facie) klausimas nebuvo atsisakymo/panaikinimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindas, esminę reikšmę taikymui/palikimui turi antrosios sąlygos – sprendimo įvykdymo galimų komplikacijų – įvertinimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje ir nėra akivaizdžių duomenų, jog apeliančių ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas.
  7. Tiek apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek pirmosios instancijos teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje jų taikymą iš esmės grindė didele pareikšto ieškinio suma. Apeliantės atskirajame skunde laikinųjų apsaugos priemonių taikymą taip pat sieja su atsakovės finansine padėtimi bei galimybėmis įvykdyti arbitražo sprendimą.
  8. Nors didelė ieškinio suma greta kitų vertintinų aplinkybių ir gali būti reikšminga, tačiau nėra pakankama sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto) taikymui. Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje (ypač paskutinio laikotarpio) yra pasisakoma, kad vien didelės ieškinio sumos faktas negali būti vertinamas kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1170-407/2016; 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017 ir kt.).
  9. Apeliantės arbitražui pareikšto ieškinio faktiniu pagrindu nurodo 4 722 667 Eur nuostolių atsiradimą dėl, jų vertinimu, atsakovės netinkamo Sutarties vykdymo. Tačiau nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra ta, kad šalys viena kitos atžvilgiu turi priešpriešinius turtinius reikalavimus. Atsakovė nurodo, kad apeliantės yra sulaikiusios jos prekių bendrai 349 145,22 Eur sumai, ką patvirtina atsakovės pareikšti reikalavimai dėl prievolės įvykdymo natūra Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1408-450/2017 ir Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1525-638/2017. Atsakovė taip pat yra pareiškusi reikalavimą apeliantei UAB „Arvi fertis“ dėl 2 472 402,52 Eur skolos ir 90 415,03 Eur palūkanų priteisimo (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-1499-254/2017). Taigi, vien jau šios sumos sudaro didesniąją ieškovių reikalavimo dalį. Be to, apeliantės faktiškai ir neginčija, kad su UAB „Arvi fertis“ susijęs asmuo UAB „Arvi“ ir Ko, užtikrindamas Arvi grupės įmonių įsipareigojimus atsakovės atžvilgiu, yra išdavęs vekselį 7 000 000 Eur sumai ir atsakovės pareikšti reikalavimai UAB „Arvi“ ir Ko sudaro 3 175 342,86 Eur sumą.
  10. Vieši duomenys patvirtina, kad atsakovė neturi mokestinių nepriemokų valstybės biudžetui bei nėra įsiskolinusi valstybinio socialinio draudimo fondui. Atsakovė pateikė papildomus paaiškinimus su priedais, iš kurių, be kita ko, matyti, kad vien 2017 m. PVM į valstybės biudžetą sumokėta daugiau nei 400 000 Eur, daugiau kaip 130 000 Eur yra sumokėta į teismo depozitinę sąskaitą galimų nuostolių užtikrinimui kitoje byloje (beje, kas teisminėje praktikoje nėra dažnas asmenų elgesys). Apeliantės akcentuoja tai, kad atsakovės turtą iš esmės sudaro trumpalaikis turtas – pagal 2015 m. balansą trumpalaikis turtas sudarė 17 800 187 Eur, iš kurio du trečdaliai yra atsargos ir išankstiniai mokėjimai. Tačiau ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nereiškia, kad atsakovės finansinė padėtis yra prasta, juolab atsižvelgiant į atsakovės vykdomą pelningą veiklą – prekyba trąšomis. Atsakovė pateikė ir 2016 m. rugsėjo 30 d. balansą. Kadangi ji pati nurodo, jog pastarasis nėra audituotas, todėl neatmestina, jog jame nurodyti duomenys galbūt nėra visai tikslūs. Kita vertus, jo duomenys yra pakankamai panašūs į nurodytus balanse už 2015 m. Lyginant 2014 metų ir 2015 metų duomenis, matyti, kad per vienerius metus ženkliai padidėjo atsakovės turtas - nuo 1 641 916 Eur iki 18 377 034 Eur, nuosavas kapitalas - nuo 9 870 Eur iki 490 841 Eur; pardavimo pajamos - nuo 5 832 772 Eur iki 50 434 227 Eur; grynasis pelnas nuo 6 974 iki 481 056 Eur. Taigi, tiek atsakovės turto, tiek veiklos dinamikos prasme negalima daryti išvados, kad įmonės padėtis vertintina neigiamai. Iš tikrųjų, 2015 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis atsakovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 17 886 193 Eur. Tačiau sutiktina su atsakove, kad, areštavus jai priklausantį turtą (ypač pinigines lėšas, atsargas) pareikšto ieškinio sumai – 4 722 667 Eur, ji negalės tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, kas ateityje gali turėti įtakos net atsakovės mokumui. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliančių skunde nurodoma aplinkybė, kad atsakovės atsargos, vykdant ankstesnę teismo nutartį, nebuvo areštuotos, nereiškia, kad jos tokios nutarties pagrindu ir negali būti areštuotos apskritai arba vėliau, pavyzdžiui, nesuradus (pakankamai) piniginių lėšų.
  11. Pažymėtina taip pat ir tai, kai kurie pačių apeliančių teiginiai dėl atsakovės turtinės padėties ir galimos grėsmės sprendimo įvykdymui egzistavimo yra prieštaringi. Viena vertus, jos teigia, kad atsakovės turtinė padėtis yra prasta, su 2017 m. kovo 29 d. paaiškinimais pateikia, be kita ko, atsakovės 2016 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos kopiją kaip įrodymą, jog iš tipinės veiklos atsakovė 2016 m. patyrė nuostolius (apie 260 000 Eur), nors, imant domėn šios ataskaitos rodiklius, negalima būtų ignoruoti, kad atsakovės grynasis veiklos pelnas ataskaitos duomenimis didesnis nei 1,2 mln. Eur (pastebėtina, kad ataskaitos šiuo rodikliu apeliantės abejoja, nors tos pačios ataskaitos kitu - tipinės veiklos nuostolių – rodikliu jau remiasi). Kita vertus, nepaisant teiginių apie prastą atsakovės finansinę padėtį, apeliantės atskirajame skunde nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės negalėtų turėti esminės įtakos atsakovės mokumui, taip lyg ir pačios pripažindamos grėsmės joms palankaus sprendimo įvykdymui nebuvimą. Dar daugiau, apeliantės atskirajame skunde nurodo, kad atsakovė priklauso ir atstovauja vieną didžiausių tarptautinių prekybos organizacijų „Belor group“, todėl, anot apeliančių, gali lengvai gauti įmonės veiklai būtiną finansavimą, trąšas ir žaliavas. Esant tokiai situacijai, apeliantės turėtų įtikinamai pagrįsti, kad atsakovė, siekdama išvengti sprendimo įvykdymo, elgsis su turimu turtu nesąžiningai, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negali būti savitikslis, t.y. jos negali būti taikomos, kai galima pakankamai pagrįstai manyti, jog sprendimas gali būti, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, įvykdytas iš esmės be komplikacijų, ir nėra įrodymų bei įtikinamų argumentų, jog asmuo gali siekti išvengti neigiamų sprendimo įvykdymo pasekmių turimą turtą perleisdamas, nuslėpdamas ir pan.

    12

  12. Nagrinėjamu atveju byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų ar bent įtikinamų argumentų, kurie leistų pagrįsti prielaidą, kad atsakovė dėl apeliančių reikalavimo ketina nesąžiningai sumažinti savo turto vertę, jį perleisti tretiesiems asmenims būtent siekiant išvengti būsimo arbitražo sprendimo vykdymo (CPK 178 str.). Šiame kontekste nelaikytini pakankamai įtikinamais apeliančių argumentai, kad galimą vengimą vykdyti arbitražo sprendimą pagrindžia atsakovės neatsiskaitymo laiku su kreditoriais faktas. Įsiskolinimai kreditoriams šiaip jau nėra išskirtinis atvejis įprastoje ūkinėje komercinėje veikloje, todėl jų egzistavimas nelaikytinas a priori (iš anksto) atsakovės nesąžiningumą patvirtinančia aplinkybe. Pastebėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės tik apsunkintų šių įsipareigojimų vykdymą.
  13. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovės turtui pareikšto ieškinio sumai gali sukelti pernelyg neigiamų padarinių jos ūkinei komercinei veiklai, sutrikdant atsiskaitymus su veiklos partneriais bei kreditoriais, dėl ko 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės pagrįstai laikytos neproporcingai varžančiomis atsakovės veiklą. Be to, kaip minėta, nėra ir pakankamo pagrindo konstatuoti grėsmės sprendimo įvykdymui egzistavimą.
  14. Apeliantės teigia, kad yra pažeidžiami šalių lygiateisiškumo, proporcingumo, ekonomiškumo principai, nes laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos UAB „Arvi fertis“ atžvilgiu pagal atsakovės reikalavimus kitose bylose. Su šiais argumentais nesutiktina, nes kitose bylose (ne)taikomos laikinosios apsaugos priemonės neturi esminės reikšmės nagrinėjamai bylai, kurioje sprendžiama, ar yra pagrindas užtikrinti būtent šio apeliantėms galinčio būti palankaus arbitražo sprendimo įvykdymą. Jau minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti asmens naudojamas kaip kito asmens spaudimo priemonė ar siekiant išvengti jam pačiam pritaikytų tokio pobūdžio priemonių.
  15. Pirmiau išdėstyti argumentai suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas. Todėl naikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 2 d. nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
  16. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai