Byla A-656-438/2018
Dėl neišmokėto tarnybinio atlyginimo dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neišmokėto tarnybinio atlyginimo dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjas I. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 9-6003(09) (toliau – ir ginčijamas sprendimas); 2) priteisti darbo užmokesčio nepriemoką (11 179,01 Lt), susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.
  2. Pareiškėjas nurodė, kad dirba Vilniaus pataisos namuose, kuriuose nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo sumažintas jo darbo užmokestis. Teigė, kad sumažinus darbo užmokestį, pažeista jo teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
  3. Pareiškėjo vertinimu, darbo užmokesčio sumažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, inter alia (be kita ko) 2013 m. liepos 1 d. nutarimui.
  4. Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
  5. Atsakovas teigė, kad pareiškėjui darbo užmokestis mokėtas, vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, kuriais sumažintas pareiginės algos koeficientas bei priedas už kvalifikacinę klasę.
  6. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 301 straipsnį su darbo teisiniais santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Atsakovas prašė taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje nurodytą trejų metų ieškinio senatį bei atidėti sprendimo vykdymą, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus pataisos namai neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu buvęs teisinis reguliavimas, įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatas, kuriomis neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
  3. Teismas pažymėjo, kad patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – ir Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas nustatytas taip pat ir statutiniams valstybės tarnautojams, pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti 2016 m.
  4. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.
  5. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą ir priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

8III.

9

  1. Pareiškėjas I. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri neišmokėta dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo dviem proc. 2009 m. ir 4,5 proc. 2010–2013 m., šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitiktiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams; 3) atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir skundą, dalyje dėl neišmokėto darbo užmokesčio priedo ginčo laikotarpiu, patenkinti.
  2. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, netinkamai išaiškino ir pritaikė teisės aktų reikalavimus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
  3. Pareiškėjas nurodo, kad jam nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo mokamas ne visas darbo užmokestis. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir pažymi, kad nors Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme numatomas tolygus mažinimas (atitinkamai 2 ir 4,5 proc.), tačiau jis taikomas ne visiems valstybės tarnautojams, o tik jų daliai.
  4. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) nustatė formulę, pagal kurią neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kai kuriais atvejais sumažinama iki nulio (nekompensuojama) ar net neigiamos reikšmės (Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo 2 str. 4 d.). Pareiškėjo nuomone, minėtu teisiniu reglamentavimu pažeistas principas, pagal kurį kiekvienas asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog jo pažeista teisė bus apginta tinkamomis priemonėmis. Mano, kad išskiriant kvalifikuotų ir aukštesnes pareigas einančių pareigūnų grupę ir nustatant jiems didesnį darbo užmokesčio sumažinimą (papildomą ribojimą lyginant su kitais tarnautojais), pažeidžiami asmenų lygiateisiškumo ir asmens teisės į teisingą darbo užmokestį principai. Nurodo, kad Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo nuostatos iškreipia darbo užmokesčio skirtumus, todėl negali būti taikomos.
  5. Pareiškėjas akcentuoja, kad Seimas, priimdamas Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymą, sprendė ne dėl kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 m., dėl ko buvo pažeistas įstatymo galiojimo atgal principas. Mano, kad priimant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymą taip pat buvo pažeistas ibi jus ubi remedium (turi teisę, yra ir priemonių) principas. Atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymą, nevertino ir nepagrindė poreikio mažinti darbo užmokestį būtent 11 ir aukštesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams bei valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacines kategorijas, taip pažeisdamas proporcingumo principą.
  6. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu užkirto jam kelią pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jeigu neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais.
  7. Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
  8. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui 2009–2013 m. laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus priedo už kvalifikacinę kategoriją dydį, priteisimo.
  2. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus priteisti nepagrįstai sumažintą darbo užmokesčio dalį, pažymėjo, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymą), dėl ko nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.
  3. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija ir teigia, kad Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam iš dalies nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų jo teisių ir prieštarauja Konstitucijai bei Konstitucinio Teismo išaiškinimams.
  4. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas, įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d.
  5. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo skundą priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, ir kurios nuosekliai laikomasi vėlesnėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
  6. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus pataisos namams) Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomo jo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus pataisos namų.
  7. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu pareiškėjo argumentą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jam kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymą, nes pareiškėjo skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjas skunde nereiškė reikalavimų, vadovaudamasis Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-520/2018).
  8. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta abstrakčius apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, vadovaudamasis Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, jog priimtas sprendimas yra motyvuotas ir atitinkantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 86 bei 87 straipsnių reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-520/2018).
  9. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies mažinimo 2 proc. 2009 m. ir 4,5 proc. 2010–2013 m., šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.
  10. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
  11. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
  12. Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, o abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai apie įstatymo negaliojimo atgal, lygiateisiškumo, proporcingumo ir ibi jus ubi remedium (turi teisę, yra ir priemonių) principų pažeidimą taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Pažymėtina, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Taikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.).
  13. Skaičiavimai, kokia darbo užmokesčio dalis ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta ir kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis grąžintina pagal Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymą, bei aplinkybė, kad pagal Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymą apskaičiuota grąžintina darbo užmokesčio dalis yra mažesnė už neišmokėtą dalį, pati savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams bei taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai apeliantų nurodytais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016 ir kt.).
  14. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Pareiškėjo I. K. apeliacinį skundą atmesti.

15Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai