Byla e2-467-157/2017
Dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarties, kuria atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Darbų gama“ bankrotas pripažintas tyčiniu civilinėje bankroto byloje Nr. eB2-1184-480/2016 pagal bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo ir restruktūrizavimo centras“ prašymą, suinteresuoti asmenys D. K., V. G

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens V. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarties, kuria atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Darbų gama“ bankrotas pripažintas tyčiniu civilinėje bankroto byloje Nr. eB2-1184-480/2016 pagal bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo ir restruktūrizavimo centras“ prašymą, suinteresuoti asmenys D. K., V. G..

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. sausio 25 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Darbų gama“ (toliau – BUAB ,,Darbų gama“, atsakovė) iškėlė bankroto bylą, 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi taikė supaprastintą bankroto procesą ir patvirtino kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, o 2016 m. gegužės 13 d. nutartimi pripažino šią bendrovę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. Pareiškėjos administratorė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio nuostatomis, prašė teismo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, nurodžiusi, kad įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. sausio 21 d. buvo V. G., o laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2016 m. vasario 11 d. – D. K.; kad po bankroto bylos iškėlimo jai nėra perduota įmonės turtas ir dokumentai, nors toks reikalavimas buvusiam įmonės vadovui buvo įteiktas; kad neturėdama šių duomenų negali nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
  3. Pareiškėja tvirtino, kad Kauno apskrities VMI, atlikusi operatyvų patikrinimą, nustatė, jog ši įmonė nedeklaravo ir nesumokėjo PVM mokesčio; kad įmonės direktorius V. G. bei darbuotojas T. O. išrašė Pinigų priėmimo kvitus ir priėmė mokėjimus iš UAB „Tomvalas“ už sutartines rangos paslaugas. Administratoriui pateikus patikslintas mokesčių deklaracijas ir perskaičiavus mokesčius įvyko mokestinės nepriemokos pokyčiai, kuriuos įvertinus, įmonės skola valstybei išaugo nuo 258,92 Eur iki 57 734,73 Eur. Be to, iš minėto rangovo gautos lėšos už atsakovės atliktus darbus nebuvo įneštos į įmonės sąskaitą, todėl V. G. galimai pasisavino arba iššvaistė 1 030 227,29 Lt/ 298 374,44 Eur.
  4. Pareiškėja pažymėjo, kad D. K. tapus įmonė vadovu ir akcininku ši jokios ūkinės komercinės veiklos nebevykdė, atsiskaitymai su kreditoriais taip pat nebuvo atliekami, todėl darytina išvada, kad akcijų, jos turto ir dokumentų perdavimu minimam asmeniui buvo siekiama išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo bei nuslėpti galimai nusikalstamą V. G. veiklą. Tvirtino, kad šios faktinės aplinkybės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 4 punkte ir 5 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius.
  5. Suinteresuotas asmuo V. G., nesutikdamas su bankroto administratoriaus prašymu, nurodė, kad faktinis įmonės vadovas buvo T. O., kuris inicijavo akcijų perleidimą D. K.; kad naujajam direktoriui aktu perdavė visus bendrovės dokumentus; kad bendrovė jokio registruotino turto, kurį reikėtų perduoti, tuo metu neturėjo; kad pinigai iš UAB „Tomvalas” buvo gaunami už atliktus darbus, tačiau jis jokių pinigų nėra gavęs, nes viską tvarkė T. O.. Todėl bankroto administratorius nepagrįstai tvirtina, kad jis iššvaistė ar pasisavino gautas lėšas.
  6. Suinteresuotas asmuo D. K., nesutikdamas su bankroto administratoriaus prašymu, nurodė, kad atsakovė UAB „Darbų gama“ jam buvo skolinga už darbus, todėl T. O. pasiūlė jam tapti šios įmonė vadovu; įmonės dokumentų administratoriui negalėjo pateikti ne dėl savo kaltės, o todėl, jog nuo 2015 m. spalio 4 d. iki 2016 m. spalio 28 d. buvo suimtas, po suėmimo buvo atliekamos kratos, po kurių dokumentų neberado. Todėl administratoriaus pretenzijos jam yra nepagrįstos.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi patenkino UAB „Darbų gama“ bankroto administratorės prašymą – pripažino šios įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktuose nustatytais pagrindais, o taip pat nutarė, įsiteisėjus šiai nutarčiai, jos kopiją pateikti prokuratūrai bei ĮBĮ 11 straipsnio 12 dalyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai.
  2. Teismas, vadovaudamasis Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, 19 straipsnio 1, 4 dalimis, 27 straipsnio 1, 2 dalimis, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nustatė, kad nuo įmonės įregistravimo (2013 m. spalio 16 d.) finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registro tvarkytojui nebuvo teikiami, t. y. suinteresuoti asmenys D. K. ir V. G. nevykdė Akcinių bendrovių įstatyme nustatytos pareigos, taigi aplaidžiai vykdė savo funkcijas.
  3. Teismas tai pat nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2016 m. vasario 5 d., įmonei iškėlus bankroto bylą, jos vadovas buvo įpareigotas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei turtą pagal balansą ir visus dokumentus, tačiau šis savo pareigos neįvykdė; teismo galiojančiomis 2016 m. balandžio 13 d. ir 2016 m. birželio 30 d. nutartimis įmonės vadovui D. K. už šio reikalavimo nevykdymą buvo skirtos baudos (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas).
  4. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovės vadovas D. K. žinojo, jog įmonei iškelta bankroto byla, žinojo apie prievolę perduoti bendrovės dokumentus bankroto administratorei per teismo nutartyje nustatytą terminą. Teismas sprendė, kad jo nurodomos aplinkybės, susijusios su kardomosios priemonės taikymu, nepaneigia minėtų faktų, – žinodamas apie bankroto bylos iškėlimą, nei pats, nei per kitą asmenį nesusisiekė su administratore, neperdavė nei dokumentų, nei turto. Įvertinęs tai, kad tarp suinteresuotų asmenų taip pat nėra ginčo, jog įmonės dokumentai pastarajam buvo perduoti 2015 m. sausio 12 d. dokumentų priėmimo – perdavimo aktu, teismas sprendė esant tikėtina, kad šis tyčia neperdavė dokumentų, nepateikė informacijos apie jų buvimo vietą.
  5. Iš byloje pateiktos Kauno apskrities VMI 2016 m. kovo 25 d. operatyvaus patikrinimo pažymos teismas nustatė, kad UAB „Darbų gama“ (Rangovas), atstovaujama direktoriaus V. G. ir UAB „Tomvalas“ (Užsakovas) pasirašė 2014 m. balandžio 11 d. Statybos rangos sutartį Nr. 14/04/11 bei 2014 m. liepos 25 d. Statybos rangos sutartį Nr. 14/07/25, pagal kurias atsakovė atliko statybos darbus, už kuriuos užsakovui 2014 m. gruodžio mėn. buvo išrašytos sąskaitos 730 000,01 Lt sumai įskaitant 126 694,22 Lt PVM, tačiau 2014 m. 12 mėn. Tačiau atsakovės teiktose PVM deklaracijose minėti PVM apmokestinami sandoriai bei standartinio tarifo pardavimo PVM nedeklaruoti ir valstybei nesumokėta 126 694,22 Lt PVM suma. Bendra 2015 m. sausio mėn. atsakovės išrašytų sąskaitų suma – 86 951,84 Eur, iš jos 15 090,82 Eur PVM, tačiau 2015 m. sausio mėn. šios teiktose PVM deklaracijose minėti PVM apmokestinami sandoriai bei standartinio tarifo pardavimo PVM nedeklaruoti ir valstybei nesumokėta 15 090,82 Eur PVM suma.
  6. Teismas konstatavo, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus; deklaracijų teikimo laikotarpiu įmonei vadovavęs V. G. sąmoningai, – tyčia, nepateikė visų reikalingų duomenų, kuriais vadovaujantis, įmonės buhalterė būtų galėjusi Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti teisingas PVM deklaracijas. Iš liudytojų parodymų (buvusios UAB „Darbų gama“ apskaitininkės A. U., UAB „Tomvalas“ vadovo S. B.) teismas nustatė, kad įmonę galimai faktiškai valdė jos darbuotojas T. O.. Tai tik patvirtina, jog įmonės veikla buvo organizuojama ir jos apskaita tvarkoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. UAB „Tomvalas“ pagal statybos rangos sutartis su UAB „Darbų gama“ už atliktus darbus atsiskaitė, tačiau gautos lėšos nebuvo įneštos į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą ar kasą, todėl šios lėšos buvo galimai pasisavintos arba iššvaistytos.
  7. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad BUAB „Darbų gama“ adovai netinkamai vykdė įstatymuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymu, todėl bankroto administratorė neturi galimybės nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktai).

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Suinteresuotas asmuo V. G. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį ir priimti naują – pareiškimą atmesti.
  2. Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas be pagrindo sprendė, kad jis nevykdė įstatymuose numatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, buhalterine apskaita, deklaracijų pildymu. Iš nurodytų byloje faktinių aplinkybių galima konstatuoti, kad bendrovę faktiškai valdė T. O., todėl jis, o ne V. G., turėjo atitinkamas pareigas.
    2. Teismas be pagrindo nutartyje konstatavo, kad dėl įmonės vadovų veiksmų bankroto administratorius neteko galimybės nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, nes pati bankroto administratorė pateikė įrodymus apie tai, kad V. G. naujajam direktoriui D. K. 2015 m. sausio 12 d. Dokumentų priėmimo – perdavimo aktu perdavė visus bendrovės dokumentus, todėl V. G. neturėjo pareigos administratoriei perduoti bendrovės dokumentų ir turto.
  3. Pareiškėja BUAB „Darbų gama“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundžiamą Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
  4. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nei vienas iš buvusių įmonės vadovų neteikė privalomų finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ „Registrų centras“, neperdavė duomenų administratorei, pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 punktą, Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos ir kitų su šio mokesčiu susijusių formų užpildymo taisykles, iššvaistė BUAB „Darbų gama“ turtą, todėl, teismas turėjo pagrindą išvadai, kad nurodyti asmenys nebuvo atsakingi vadovai, aplaidžiai vykdė savo funkcijas.
    2. Priešingai nei teigia apeliantas, visus dokumentus, pagal kuriuos buvo teikiamos deklaracijos Kauno apskrities VMI, pateikdavo direktorius V. G. ir įmonės darbuotojas T. O., o jų teikimo laikotarpiu įmonės vadovo pareigas ėjo V. G..

10Teismas

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

12

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).
  2. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta teismo nutartis, kuria pareiškėjos BUAB ,,Darbų gama“ bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktuose nustatytais pagrindais.
  3. Teismas, prieš pradėdamas nagrinėti suinteresuoto asmens V. G. atskirąjį skundą, pažymi, kad BĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžtas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis Nr. 3K-3-252/2014). Tam, kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartis Nr. 3K-3-448/2015).
  4. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės administracijos vadovo, kaip vienasmenio juridinio asmens valdymo organo, bendrovės santykiuose su kitais asmenimis veikiančio jos vardu ir vienvaldiškai (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 19 straipsnio 6 dalis), santykis su pačia įmone yra specifinis – grindžiamas pasitikėjimu ir lojalumu; kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis); būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis); vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 straipsnio 3 dalis) ir kt. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, nei eiliniam įmonės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas jai atstovauja, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009).
  5. Viena iš pagrindinių bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis; ABĮ 37 straipsnio 7, 8 dalys, 12 straipsnio 1, 2, 6, 11, 15 punktai), nes pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis Nr. 3K-7-266/2006).
  6. Pagal BAĮ 19 straipsnio 1 dalį apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, o pagal to paties straipsnio 4 dalį, pasikeitus ūkio subjekto vadovui, apskaitos dokumentus, registrus, finansines ataskaitas turi perimti naujas vadovas; pagal BAĮ 27 straipsnio 1, 2 dalis už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas.
  7. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą ir pirmiau nurodytą teismų praktiką tyčinio įmonės bankroto konstatavimui nereikalaujama nustatyti sistemingus nevienkartinius įmonės valdymo organų neteisėtus veiksmus, o pakanka nustatyti bent vieną aplinkybę, dėl kurios kilo įmonės bankrotas. Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste.
  8. Nagrinėjamos kategorijos bylose kasacinis ir apeliacinis teismas yra ne kartą nurodę, kad netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą, gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita ne tik kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą, tačiau, kaip jau minėta, dažniausiai tampa kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Apeliacinis ir kasacinis teismai yra nurodę, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų. Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015).
  9. Kaip žinoma, pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį teismas, aiškindamas, taikydamas įstatymus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o teismų praktikoje dėl įrodinėjimą reglamentuojančių proceso normų aiškinimo bei taikymo yra nuolat nurodoma, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu būtent nagrinėjamoje byloje nustatytų reikšmingų teisinių bei faktinių aplinkybių viseto išnagrinėjimu ir, be kita ko, remdamiesi įrodymų pakankamumo taisykle, kai faktas pripažįstamas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 etc.). Taip pat pažymėtina, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas pritaikymas būtų pagrindas panaikinti teismo sprendimą tik tuomet, jeigu dėl šio pažeidimo būtų neteisingai išspręsta byla.
  10. Taigi suinteresuoto asmens V. G. atskirojo skundo argumentų pagrįstumas bei skundžiamos teismo nutarties teisėtumas vertinami vadovaujantis šiomis nuostatomis. Apeliantas, nesutikdamas su BUAB „Darbų gama“ bankroto pripažinimu tyčiniu ir prašydamas panaikinti skundžiamą teismo nutartį bei atmesti bankroto administratorės prašymą, iš esmės tvirtina, kad jis naujajam direktoriui D. K. 2015 m. sausio 12 d. dokumentų priėmimo – perdavimo aktu perdavė visus bendrovės dokumentus, todėl nebeturėjo pareigos juos bei turtą perduoti bankroto administratorei, be to, bendrovę faktiškai valdė T. O., todėl ne jis, o būtent šis asmuo privalėjo atlikti teismo konstatuotas pareigas bendrovės atžvilgiu. Apeliacinis teismas, remdamasis tiek nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, tiek ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančiais duomenimis, o taip pat vadovaudamasi pirmiau nurodytomis įstatymų normomis bei teismų praktikos išaiškinimais, sprendžia, kad apelianto skundo argumentai nesuteikia pagrindo naikinti šią teismo nutartį (CPK178 straipsnis). Pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo D. K. nei atskirojo skundo nei atsiliepimo į V. G. atskirąjį skundą nepateikė.
  11. Apeliacinis teismas sprendžia, kad sprendžiant dėl atskirojo skundo argumentų pagrįstumo taip pat yra svarbu pažymėti, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. sausio 25 d. nutartyje atsakovei UAB „Darbų gama“ iškeldamas bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas), remdamasis valstybės registrų, o taip pat pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriaus pateiktais duomenimis, be kita ko, nustatė, jog bendrovėje yra tik vienas apdraustasis asmuo – direktorius, skola VSDFV biudžetui pradėjo didėti nuo 2014 m. IV ketvirčio ir sudaro 6 436,85 Eur, o skola valstybės iždui – 258,92 Eur (deklaruotų mokesčių mokestinė nepriemoka), nekilnojamojo turto, registruotų transporto įmonė neturi.
  12. Minėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas vienas iš tyčinio bankroto požymių – įmonės valdymo organo (organų) netinkamas įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, vykdymas. Aukščiau šioje nutartyje jau yra nurodyta, apie įmonės vienasmenio valdymo organo – direktoriaus, pareigą bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus teikti Juridinių asmenų registrui. Nustatyta, kad įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. sausio 21 d. buvo V. G., o laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2016 m. vasario 11 d. – D. K.. Bylos medžiaga patvirtina teismo išvadą, kad atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai šiam registrui nebuvo teikiami nuo pat jos įregistravimo t. y. 2013 m. spalio 16 d. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, yra akivaizdu, kad ne tik D. K., bet ir pats apeliantas, sutikdamas vadovauti įmonei ir tokiu būdu prisiimdamas pareigą įstatymo nustatyta tvarka pateikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, šio įsipareigojimo nevykdė nuo įmonės įsteigimo. Iškėlus bankroto bylą administratorė taip pat ir dėl šios priežasties neteko galimybės tinkamai įvykdyti ĮBĮ jai patikėtas pareigas.
  13. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu taip pat ir tuo atveju, kai, be kita ko, teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (netvarkyta ar aplaidžiai tvarkytas teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o taip pat ir tuo atveju (arba), kai mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, kuriuo taip pat buvo grindžiamas šis reikalavimas, bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu taip pat ir tuo atveju, kai, be kita ko, įmonės veikla organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos.
  14. Pirmiau buvo minėta, kad pareiškėja šiuos pagrindus įrodinėjo remdamasi Kauno apskrities VMI 2016 m. kovo 25 d. operatyvaus patikrinimo pažyma, pagal kurią atsakovė kaip rangovė, atstovaujama direktoriaus V. G., ir UAB „Tomvalas“ kaip užsakovė 2014 m. balandžio 11 d. pasirašė Statybos rangos sutartį Nr. 14/04/11 bei 2014 m. liepos 25 d. Statybos rangos sutartį Nr. 14/07/25, pagal kurias buvo atlikti statybos darbai, už kuriuos užsakovei 2014 m. gruodžio mėn. buvo išrašytos sąskaitos faktūros 730 000,01 Lt sumai įskaitant 126 694,22 Lt PVM, tačiau 2014 m. 12 mėn. atsakovės, atstovaujamos direktoriaus V. G., teiktose PVM deklaracijose minėti PVM apmokestinami sandoriai bei standartinio tarifo pardavimo PVM iš viso nedeklaruoti ir valstybei nebuvo sumokėta 126 694,22 Lt PVM suma. Šiame dokumente taip pat nustatyta, kad kitais metais, tai yra 2015 m. sausio mėn. bendra atsakovės išrašytų sąskaitų suma – 86 951,84 Eur, iš jos 15 090,82 Eur PVM, tačiau tą patį mėnesį teiktose PVM deklaracijose nurodyti PVM apmokestinami sandoriai bei standartinio tarifo pardavimo PVM iš viso nebuvo deklaruoti ir valstybei nesumokėta 15 090,82 Eur PVM suma. Mokesčių administratorius konstatavo, kad atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 punktą, taip pat VMI viršininko 2004 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. VA-29 patvirtintas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos ir kitų su šiuo mokesčiu susijusių formų užpildymo taisykle. Teismas pažymi, kad būtent šio tyrimo pagrindu kreditorė Kauno apskrities VMI prašė patikslinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM patvirtintą finansinį reikalavimą ir teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartimi patvirtintas patikslintas 57 734,73 Eur finansinis reikalavimas. Teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi šis reikalavimas padidintas iki 57 841,73 Eur. Šiame kontekste būtina pažymėti taip pat ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įmonės vadovo veiksmų užsakovo UAB „Tomvalas“ atsiskaitymo pagal minėtą statybos rangos sutartį laikotarpiu, pagrįstai rėmėsi, be kita ko, taip pat ir liudytojų buvusios atsakovės apskaitininkės A. U., buvusio UAB „Tomvalas“ vadovo S. B. paaiškinimais teismui, jog ši bendrovė su atsakove už atliktus darbus atsiskaitė, tačiau gautos lėšos nebuvo įneštos į pastarosios atsiskaitomąją sąskaitą ar kasą; jog visas sąskaitas išrašinėdavo, pinigines operacijas bankiniais pavedimais bei grynaisiais pinigais per kasą atlikdavo įmonės darbuotojas T. O., o taip pat direktorius V. G.; jog 2014 m. gruodžio mėn. ir 2015 m. sausio mėn. PVM deklaracijos pateiktos tik iš turimų dokumentų, kuriuos pateikė įmonės direktorius V. G.. Be to, pabrėžtina aplinkybė, kad pagal bylos medžiagą 2015 m. sausio mėnesį pats V. G. teikė deklaracijas, ne kartą pasirašinėjo UAB ,,Darbų gama“ kvitus dėl grynųjų pinigų priėmimo pagal rangos sutartį. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, teismas, remdamasis šiais faktais, turėjo pagrindą konstatuoti, kad vadovaudamas šiai bendrovei jis taip pat sąmoningai netinkamai atliko / neatliko šioje nutartyje aukščiau nurodytų savo pareigų ir tai leido spręsti dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktuose numatytų pagrindų bankrotą pripažinti tyčiniu. Čia papildomai pažymėtina tai, kad nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, liudijančių, jog po suinteresuoto asmens V. G. atleidimo direktoriumi įformintas suinteresuotas asmuo D. K. faktiškai vykdė kokias nors vadovo funkcijas – sudarė / vykdė sandorius, mokėjo pinigus / gavo bendrovei mokamus pinigus, sudarė (pasirašė) finansinės atskaitomybės dokumentus ir kt. Priešingai, savo atsiliepime į bankroto administratorės prašymą šis asmuo tvirtino, kad jis iš viso nevadovavo bendrovei (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
  15. Apeliacinis teismas atmeta suinteresuoto asmens V. G. argumentus atskirajame skunde, kad jam vadovaujant įmonei ši nebuvo privesta prie bankroto. Visų pirma, paminėta tai, kad, kaip jau yra nurodyta šioje nutartyje aukščiau, teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, neturi pareigos nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, – turi būti vertinama aplinkybių visuma, kuri objektyviai patvirtina sąmoningai blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Antra, pirmiau išnagrinėtos šioje byloje nustatytos aplinkybės teismui būtent ir suteikė pagrindą išvadai, kad apelianto sąmoningai netinkamas vadovavimas UAB ,,Darbų gama“ buvo bankroto priežastimi. Trečia, nurodėme ir tai, kad teismams nepateikta įrodymų, kurie leistų nustatyti, kad suinteresuotas asmuo D. K. faktiškai vykdė kokias nors vadovo funkcijas, kurios nulėmė bendrovės nemokumą (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, CPK 178 straipsnis).
  16. Apeliacinis teismas taip pat atmeta suinteresuoto asmens V. G. argumentus, kad jis neturėjo nei pareigos, nei galimybės bankroto administratorei perduoti bendrovės dokumentus, nes juos 2015 m. sausio 12 d. priėmimo – perdavimo aktu perdavė naujajam direktoriui D. K.. Šiuo klausimu visų pirma pabrėžtina tai, kad bankroto administratorė savo pareiškime pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu iš viso nekėlė tokio klausimo, o teismas konstatavo, kad tai privalėjo padaryti būtent D. K.. Antra, pažymėtina tai, kad šis asmuo neneigė tokius dokumentus turėjęs, bet atsiliepime į bankroto administratorės prašymą tvirtino, kad pastarieji dingo jo bute atlikus kratą, o pagal byloje bei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančią medžiagą (Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-2478-781/2016, kurioje D. K., gimęs 1992 m., įsiteisėjusiu 2016 m. lapkričio 16 nuosprendžiu nubaustas laisvės atėmimu bausmės vykdymą atidedant 2 metams už svetimo turto pagrobimą įsibraunant į saugyklą (automobilis), tai yra pagal BK 178 straipsnio 2 dalį) matyti, kad atliekant kratas jo bute, jokie buhalterinės apskaitos dokumentai paimti nebuvo. Beje, LITEKO nėra duomenų ir apie tai, jog šis asmuo būtų kėlęs klausimą dėl pažeidimų, padarytų atliekant tokius procesinius veiksmus.
  17. Apeliacinis teismas atmeta suinteresuoto asmens V. G. argumentus, kad jo nurodomos aplinkybės, susijusios su įmonės darbuotojo T. O. faktiniu vadovavimu atsakovei suteikia pagrindą naikinti skundžiamą teismo nutartį. Priešingai, teismo įsitikinimu, toks apelianto prisipažinimas, be kitų, jau išnagrinėtų faktinių aplinkybių, tik patvirtina teismo išvadą, kad jis sąmoningai netinkamai vykdė / nevykdė pirmiau nurodytų savo pareigų, nes, pagal jo paties žodžius, pasirašinėdamas bendrovės sandorius, kitus dokumentus (deklaracijos), jis leido faktiškai valdyti bendrovę asmeniui, kuris tokios teisės neturėjo, tai yra savavališkai nusišalino nuo jam tekusių pareigų vykdymo (ABĮ 37 straipsnis, CK 2.87 straipsnis).
  18. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias įmonės bankroto pripažinimą tyčiniu, bei padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovės BUAB ,,Darbų gama“ tyčinio bankroto požymių, patvirtinančių šios privedimą prie bankroto tyčia taip pat ir dėl apelianto buvusio atsakovės direktoriaus suinteresuoto asmens V. G. sąmoningo pareigų neatlikimo / netinkamo atlikimo, todėl pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus neranda teisinio pagrindo naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 338 straipsnis, 330 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis).
  19. Teismas nepasisako dėl kitų tiek apelianto, tiek atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytų motyvų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, nes pagal teismų praktikos nurodymus teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra tinkamai atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai