Byla 2A-227-553/2015
Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės (buv. Lipnickienė) ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) J. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-04 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3363-541/2014 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei J. N. dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės J. N. 8 792,38 Lt žemės nuomos mokesčio su delspinigiais už 2003-2013 metus, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

5Nurodė, kad valstybinės žemės naudotojai visais atvejais už naudojimąsi žeme privalo mokėti nuomos mokestį, išskyrus atvejus, kai žeme naudojamasi panaudos pagrindais. Nurodė, jog atsakovė J. N. yra gyvenamojo namo, ūkinių pastatų bei kitų statinių, esančių valstybinės žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), savininkė, todėl tarp atsakovės ir valstybės susiklostė faktiniai nuomos santykiai, o atsakovei kilo pareiga teisės aktų nustatyta tvarka mokėti 2003-10-01 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 01A-41-87 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių tvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir 2009-06-03 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1048 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių tvirtinimo“ nustatytą nuomos mokestį, o LR Vyriausybė 2002-11-19 d. nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius“ numatė, kad 2003-01-01 valstybinės žemės ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinių nuomos mokesčio tarifus, mokėjimo tvarką bei terminus savo teritorijos ribose nustato savivaldybės.

6Atsakovė pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko.

7Paaiškino, kad siekdama įgyti valstybinę žemę, remiantis 1992-03-17 d. pareiškimu, žemės sklypo įkainavimo aktu ir mokėjimo pranešimais, savo mokestinę prievolę įvykdė, tačiau neaišku, kur buvo panaudotos atsakovės už naudojamą namų valdos žemės sklypą sumokėtos lėšos, t. y. Vilniaus miesto savivaldybė gavo iš atsakovės 50 800,00 rublių dydžio išperkamąjį žemės sklypo mokestį (nuo investicinės sąskaitos buvo nurašytos piniginės lėšos (investiciniai čekiai), tačiau nesudarius valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sutarties šios lėšos nebuvo grąžintos atsakovei. Atsakovė J. N. pripažino ieškinį iš dalies, t. y. sutiko su esančia skola už valstybinės žemės nuomą, tačiau nurodė, kad turėtų būti atliekamos užskaitos iš jos valstybei sumokėtų, t.y. nuo investicinės sąskaitos nurašytų piniginių lėšų, ir nuomos mokestis atitinkamai mažinamas.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-04 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai iš atsakovės J. N. 8 495,22 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (8 495,22 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2010-05-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 266,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovės J. N. 255,00 Lt žyminio mokesčio ir 34,35 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų į valstybės biudžetą.

9Teismas nustatė, kad atsakovė iki 2013-11-20 Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos sprendimo pripažinti jai nuosavybės teisę į valstybinę žemę buvo valstybinio žemės sklypo, kuris yra užstatytas atsakovei nuosavybės teise priklausančiais pastatais, faktinė naudotoja, nes ji turėjo realią galimybę be jokių apribojimų įgyvendinti visas žemės sklypo naudojimosi teises pagal sklypo tiesioginę paskirtį. Tai patvirtina atsakovės pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už faktiškai naudojamą žemės sklypą. Nurodė, kad faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų dėl to, kad su juo nėra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, nes tokiu atveju būtų paneigta valstybės, kaip žemės savininkės, teisė disponuoti žeme taip, kad ji būtų naudojama racionaliai ir tenkintų viešuosius interesus. Nusprendė, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo užskaityti atsakovės investiciniais čekiais įmokėtų lėšų ir tokiu būdu mažinti valstybinės žemės nuomos mokestį, o atsakovės ginčas su ieškovu dėl valstybei sumokėtų piniginių lėšų grąžinimo nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Laikė, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 8 495,22 Lt valstybinės žemės nuomos mokestį buvo pagrįstas. Ieškovas prašė priteisti delspinigius, kurie yra nustatyti poįstatyminiame teisės akte – savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintose taisyklėse, todėl teismas priėjo prie išvados, jog ieškovo prašymas priteisti tokia forma nustatytus 297,16 Lt dydžio delspinigius yra nepagrįstas ir netenkintinas.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Atsakovė apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-04 sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

11Nurodo, kad:

  1. Faktinė aplinkybė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas civ. b. Nr. 2-2576-466/2011 nepripažino faktiškai sudarytos namų valdos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, nesąlygoja Vilniaus miesto savivaldybės institucijai teisės be įstatymuose nustatyto pagrindo disponuoti piniginėmis lėšomis už parduotą valstybinės žemės sklypą arba apsimesti, kad tų piniginių lėšų lyg ir išvis nebuvo. Atsakovė pageidavo privatizuoti namų valdos žemės sklypą ir jį privatizavo, už sklypą sumokėdama. Taigi, namų valdos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos buvo įvykdytos, tuo pačiu įstatymų nustatyta tvarka turėjo būti įteisinta, pasirašant ir registruojant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Šiuo atveju už dokumentų įforminimą įstatymų nustatyta tvarka tiesiogiai buvo atsakingas ieškovas, kaip viešojo administravimo subjektas. Todėl pirmosios instancijos teismas nevertino faktinės aplinkybės, kad atsakovė namų valdos žemės sklypą yra išpirkusi, pilnai atsiskaičiusi su valstybe ir iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo yra sklypo naudotoja panaudos pagrindais, turinti pareigą mokėti ne nuomos, o valstybinį žemės mokestį;
  2. Teismas turėjo spręsti, ar ieškovo reikalavimas mokėti žemės nuomos mokestį, pagrįstas teisės normomis ir ar atsakovė turi mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymu ir kt. ar atsakovė, išpirkusi žemės sklypą privatizacijos procese turi mokėti žemės mokestį vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės mokesčio ir kitais įstatymais, bei žemės nuomos mokestį už sklypo dalį, viršijančią 0,20 ha.;
  3. Nuomos mokestis yra mokamas periodiškai, t.y. už tam tikrą pasikartojantį laikotarpį, jis atitinka periodinių išmokų, įtvirtintų CK 1.125 str. 9 d. požymius, todėl turi būti taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Todėl ieškovo reikalavimui teisme pareikšti ieškinį dėl atsakovės pareigos mokėti valstybinės nuomos mokestį už 2003-2009 metus, senaties terminas yra praleistas.

12Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13Nurodo, kad:

  1. Tarp atsakovės ir valstybės iki nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), momento buvo susiklostę faktiniai žemės nuomos santykiai ir apeliantė turi pareigą sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už tą laikotarpį, kuomet ji buvo valstybinės žemės sklypo nuomininke;
  2. Apeliantė nenurodo, kokiu aspektu klausimo dėl valstybei sumokėtų piniginių lėšų užskaitymo nagrinėjimas galėtų būti reikšmingas, sprendžiant kokie teisės aktai turi būti taikomi nagrinėjant civilinę bylą dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme priteisimo. Klausimas dėl faktinės valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties jau yra išspręstas teismo;
  3. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo kilęs ginčas dėl to, kokie teisės aktai turėtų būti taikomi, nagrinėjant tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir apeliantės susiklosčiusį ginčą dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme priteisimo, todėl nauji reikalavimai negali būti nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme;
  4. Apeliantės argumentas dėl ieškinio senaties taikymo neturėtų būti analizuojamas apeliacinės instancijos teismo, kadangi jis nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir yra laikytinas nauju CPK 312 str. prasme.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Apeliacinis skundas atmetamas.

15CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

16Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

17Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

18Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

19Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis c.b. Nr. 2A-179/2013 ir kt.).

20Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir pagrįstai priteisė iš atsakovės valstybinės žemės nuomos mokestį.

21Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo, kadangi ginčo žemę, esančią (duomenys neskelbtini), ji yra išpirkusi ir yra sklypo naudotoja panaudos pagrindais, todėl turi mokėti ne žemės nuomos mokestį, o valstybinį žemės mokestį. Be to, ieškovo reikalavimui teisme pareikšti ieškinį dėl atsakovės pareigos mokėti valstybinės nuomos mokestį už 2003-2009 metus, turėtų būti taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 9 d.). Apeliacinės instancijos teismas su tokia atsakovės pozicija sutikti negali.

22Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis numato, kad Valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai.

23Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su ieškovės pozicija dėl apeliantės pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, rėmėsi ne tik Žemės reformos įstatymu, tačiau kaip pagrindą analizavo ir kitus įstatymus bei teisės aktus: Lietuvos Respublikos žemės įstatymą, Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, 2003-10-01 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 01A-41-87 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių patvirtinimo bei 2009-06-03 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-1048 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių tvirtinimo“, reglamentuojančius valstybinės žemės nuomos ir mokesčių už nuomą santykius. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienareikšmiškai yra pasisakęs, jog ta aplinkybė, kad valstybei priklausantis žemės sklypas yra užimtas atsakovui nuosavybės teise priklausančiais pastatais, patvirtina faktinę aplinkybę, kad atsakovas faktiškai naudojasi žemės sklypu ir patvirtina atsakovo pareigą mokėti nuomos mokestį už jam priklausančiais statiniais užimtą žemę. Faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų dėl to, kad su juo nėra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, nes tokiu atveju būtų paneigta valstybės, kaip žemės savininkės, teisė disponuoti žeme taip, kad ji būtų naudojama racionaliai ir tenkintų viešuosius interesus, nes valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis, užtikrinant valstybinės žemės socialinę paskirtį – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010). Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, vadovavosi kasacinės instancijos teismo suformuota aktualia teismų praktika ir tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog apeliantei ginčo žemės sklype nuosavybės teise priklauso statiniai, įregistruoti viešajame registre, t. y. gyvenamasis namas, du ūkiniai pastatai, kiemo statiniai (lauko tualetas, šulinys, tvora, kiemo aikštelė) (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 7-8).

24Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai, kad atsakovė yra sumokėjusi sklypo kainą, tačiau nesudariusi pirkimo-pardavimo sutarties, nesudaro pagrindo apeliantei nemokėti nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme, kuri užimta jai nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-10-05 sprendimu netenkino J. N. ieškinio atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta. Vilniaus apygardos teismas 2013-03-07 nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-10-05 sprendimą, nurodydamas, kad nors byloje ir buvo įrodymai, patvirtinantys, jog valstybinė institucija priėmė apmokėjimą, tačiau ieškovei nepateikus šalių pasirašytos valstybės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekto, atitinkamo potvarkio, kadastrinės bylos, teismas laikė, kad J. N. nebuvo įvykdžiusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-17 nutarime Nr. 89 (negalioja nuo 1993-07-28) nustatytų reikalavimų, keliamų siekiant nuosavybės teise įgyti valstybinę žemę. Teismas nustatė, kad ieškovė pažeidė norminių teisės aktų reikalavimus dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir todėl jos prašymas dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negalėjo būti tenkinamas. Vilniaus apygardos teismo 2013-03-07 nutartis yra įsiteisėjusi. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010), kad išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Pažymėtina, kad CPK 182 str. numato, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 str. 2 p. aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; kt.). Ginčas dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo išspręstas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais tarp tų pačių šalių, todėl, sprendžiant klausimą dėl atsakovės pareigos mokėti žemės nuomos mokestį pagrįstumo, remiamasi teismo išaiškintomis aplinkybėmis civilinėje byloje Nr. 2-2576-466/2011. Teismas pripažino, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis dėl žemės, esančios (duomenys neskelbtini), nebuvo sudaryta, todėl atsakovei egzistuoja pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, o ne valstybės žemės mokestį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė šią atsakovės pareigą, todėl atsakovės argumentai apeliaciniame skunde dėl pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio nebuvimą yra atmetami.

25CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad prašymą taikyti ieškinio senatį ginčo šalis turi pareikšti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme tokį prašymą galima pareikšti tuo atveju, jeigu tokia būtinybė iškilo vėliau. Pavyzdžiui, atsakovas galėtų reikalauti taikyti ieškinio senatį apeliacinės instancijos teisme, jeigu apie bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme jis nebuvo tinkamai informuotas, byla buvo išspręsta jam nedalyvaujant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (LR CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Jeigu šalys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312straipsnis, 314 straipsnis). LR CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys ir nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantė pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo aplinkybės, kad pateikdamas ieškinį ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nustatytą LR CK 1.125 str. 9 d., ir neprašė pirmosios instancijos teismo taikyti ieškinio senaties, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šiais naujais argumentais neturi teisės remtis apeliacinėje instancijoje. Apeliantė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, turėjo teisę ir galėjo panaudoti šiuos argumentus, jei jie, apeliantės vertinimu, buvo svarbūs nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti, todėl apeliacinės instancijos teisme šie apeliantės argumentai išsamiai nebenagrinėjami ir dėl jų apeliacine tvarka nepasisakoma.

26Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

27Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

28Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29Priteisi iš atsakovės J. N. (a.k. ( - ) buv. Žirmūnų g. 96-11) 73,85 EUR (255,00 Lt) (septyniasdešimt trys eurai, 85 ct) atidėto žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti... 5. Nurodė, kad valstybinės žemės naudotojai visais atvejais už naudojimąsi... 6. Atsakovė pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko.... 7. Paaiškino, kad siekdama įgyti valstybinę žemę, remiantis 1992-03-17 d.... 8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-04 sprendimu ieškinį tenkino iš... 9. Teismas nustatė, kad atsakovė iki 2013-11-20 Nacionalinės žemės tarnybos... 10. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės... 11. Nurodo, kad:
  1. Faktinė aplinkybė, jog Vilniaus miesto... 12. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti... 13. Nurodo, kad:
    1. Tarp atsakovės ir valstybės iki nuosavybės... 14. Apeliacinis skundas atmetamas.... 15. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas... 16. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė... 17. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo... 18. Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą... 19. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas... 20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios... 21. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos... 22. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis numato,... 23. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su ieškovės... 24. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai, kad atsakovė yra sumokėjusi sklypo... 25. CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti... 26. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos... 27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 28. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą palikti... 29. Priteisi iš atsakovės J. N. (a.k. ( - ) buv. Žirmūnų g. 96-11) 73,85 EUR...