Byla 3K-3-377/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Stenrosus“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Stenrosus“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, G. D. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žemės nuomos mokesčio grąžinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilęs klausimas dėl pareigos mokėti žemės nuomos mokestį už naudojamą valstybinę žemę po pastatais, kurių pirkimo-pardavimo sutartis teismo sprendimu pripažinta negaliojančia.

6Ieškovas UAB „Stenrosus“ prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos už 2005 m. ir 2006 m. bendrovės sumokėtą 18 306,28 Lt žemės nuomos mokestį.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje, iškeltoje pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ieškinį dėl pastatų ( - ) neteisėto perleidimo, pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento 2003 m. vasario 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga pardavė jai nuosavybės teise nepriklausančius pastatus ( - ) UAB ,,Tertius“, ir 2003 m. vasario 10 d. pastatų perdavimo-priėmimo aktą, taip pat pripažino negaliojančiomis UAB ,,Tertius“ ir G. D. 2004 m. vasario 18 d. sutartį dėl nurodytų pastatų pardavimo pastarajam ir G. D. su UAB ,,Stenrosus“ 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį dėl pastatų pardavimo UAB ,,Stenrosus“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007, konstatavo, kad UAB „Stenrosus“, sudarydama pastatų pirkimo-pardavimo sandorį su G. D., nebuvo sąžininga įgijėja, todėl pagrįstai apeliacinės instancijos teismo buvo įpareigota perduoti turtą valstybei. Ieškovo teigimu, už naudojimąsi žemės sklypu po pastatais ( - ) 2005 m. ieškovas sumokėjo 11 649 Lt žemės nuomos mokesčio, už 2006 m. – 6656,83 Lt, iš viso – 18 306,28 Lt. Kadangi teisinis pagrindas mokėti žemės nuomos mokestį – G. D. ir ieškovo 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartis dėl pastatų pardavimo ieškovui teismo nutartimi pripažinta negaliojančia ab initio ir pritaikius restituciją šalys grąžintos į tą pačią padėtį, kurioje jos buvo iki jos sudarymo, tai ieškovas nuo sutarties sudarymo momento neturėjo teisinio pagrindo valdyti, naudoti pastatus ir jais disponuoti, sutartis nesukūrė ieškovui jokių teisių ir pareigų, susijusių su turtu, ir jis negali būti laikomas teisėtu žemės naudotoju. Be to, ieškovui įsigijus pastatus, šie iš karto buvo areštuoti, prasidėjo teisminiai ginčai, todėl UAB „Stenrosus“ faktiškai nei pastatų, nei žemės sklypo nenaudojo.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10Teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai ieškovui nupirkus pastatus valstybiniame žemės sklype, kurio naudojimui neprieštaravo Vilniaus apskrities viršininko administracija. Pats ieškovas laikė save žemės naudotoju, nes mokėjo žemės nuomos mokestį. Be to, teismine tvarka buvo pripažintas negaliojančiu ne žemės nuomos sandoris, o nuomojamame žemės sklype esančių pastatų pirkimo-pardavimo sutartis. Restitucijos taikymas apėmė šiuo atveju tik santykius, susiklosčiusius vykdant pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, pirkėjas ir pardavėjas buvo sugrąžinti į ankstesnę padėtį – UAB ,,Stenrosus“ buvo įpareigotas perduoti valstybei pastatus, o iš pardavėjo G. D. ieškovui UAB ,,Stenrosus“ priteista 2,1 mln. Lt. Teismas pažymėjo, kad ieškovas teismo procesiniais sprendimais pripažintas nesąžiningu turto įgijėju, todėl jeigu ir mano, kad dėl sandorio patyrė nepagrįstų išlaidų, tai dėl to neturėtų nukentėti sąžininga šalis – atsakovas.

11Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 8 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą.

12Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis ab initio nesukelia analogiškų teisinių padarinių valstybinės žemės sklypo naudojimo santykiams. Pastatų kompleksui ( - ) priskirtas 0,77112 ha valstybinės žemės sklypas. Jame esantys statiniai, jų priklausiniai, kiti nekilnojamojo turto objektai priklauso žemės sklypo savininkui, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip (CK 4.40 straipsnio 1 dalis), t. y. valstybinės žemės sklypas negali būti vertinamas kaip antraeilis sklype išdėstytų pastatų daiktas, dėl to atmestinas argumentas, kad ieškovo teisė į valstybinį žemės sklypą atsirado pagal pastatų pirkimo-pardavimo sutartį. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus žemėtvarkos skyrius 2004 m. vasario 26 d. pažymoje nurodė, kad neprieštarauja, jog valstybiniame žemės sklype esantys pastatai ( - ) būtų parduoti, su sąlyga, kad pastatų savininkas per vieną mėnesį nuo sandorio įregistravimo kreipsis į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl naudojamo žemės sklypo pirkimo ar nuomos. Taip valstybės įgaliota institucija perdavė ieškovo naudojimui valstybinės žemės sklypą nuo pastatų pirkimo-pardavimo momento ir sutiko sudaryti su ieškovu – pastatų savininku valstybinės žemės nuomos sutartį. Tarp ieškovo, kaip žemės sklypo naudotojo, ir valstybės susiformavo faktiniai valstybinės žemės nuomos santykiai. Pagrindas žemės nuomos mokesčiui mokėti buvo valstybės įgaliotos institucijos valstybinės žemės sklypo perdavimas ieškovo naudojimui iš vienos pusės ir faktinių nuomos santykių pripažinimas, įrodytas žemės nuomos mokesčio mokėjimu. Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 1 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, todėl ieškovo veiksmus – žemės nuomos mokesčio mokėjimo faktą –teismas vertino kaip susiformavusių žemės sklypo naudojimosi bei faktinių nuomos santykių pripažinimą.

13III. Kasacinio skundo ir apsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

14Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti: priteisti ieškovui iš atsakovo už 2005 m. ir 2006 m. sumokėtą 18 306,28 Lt žemės nuomos mokestį, 1647,18 Lt žyminį mokestį ir 7308,40 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

151. Dėl materialiosios teisės normų taikymo. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 01A-41-87 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių patvirtinimo“ žemės nuomos mokestis pradedamas mokėti nuo valstybinės žemės nuomos (naudojimo) pradžios ir baigiamas skaičiuoti kitą mėnesį nuo valstybinės žemės nuomos (naudojimo) pabaigos. Taigi žemės nuomos teisiniai santykiai atsiranda tada, kai sudaroma žemės nuomos sutartis arba pradedama naudotis žeme. Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį (1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymo Nr. 1-1540 redakcija) žemės naudotojas yra žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu. Taigi teisėtas žemės naudojimas yra tada, kai egzistuoja tam tikras teisinis pagrindas. Ieškovas nelaikytinas teisėtu žemės naudotoju, nes pastatų pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė argumentą dėl prievolės mokėti žemės nuomos mokestį atsiradimo tuo pagrindu, kad nuosavybės teise priklausantys pastatai yra valstybinėje žemėje (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalis). Teismai nepagrįstai konstatavo, kad faktiniai žemės nuomos santykiai buvo susiklostę, neįvertinę, ar nuomos mokesčio mokėjimas konkrečiu atveju tikrai patvirtina valstybinės žemės naudojimo faktą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas faktiškai naudojosi žeme. Ieškovui sudarius pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, jie iš karto buvo areštuoti, prasidėjo teisminiai ginčai, todėl įmonė neturėjo galimybės naudotis ir disponuoti nei žeme, nei joje esančiais statiniais. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. vasario 26 d. pažymoje išreikštas valstybės įgaliotos institucijos sutikimas parduoti valstybinės žemės sklype esančius pastatus, tačiau šioje pažymoje nėra tiesiogiai išreikštos valstybės valios sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, kuri ir nebuvo sudaryta. Pažymėtina, kad ieškovas 2009 m. prasidėjus teisminiams ginčams kreipėsi į atsakovą dėl žemės nuomos sutarties sudarymo, tačiau ši sutartį sudaryti atsisakė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Kauno regiono veislininkystė“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-231/2009, konstatuota, kad vien ta aplinkybė, jog viena iš santykio šalių (nuomotojas) neginčija kitos šalies (nuomininko) veiksmų (naudojimosi žeme), savaime negali reikšti nei sutartinių nuomos santykių atsiradimo ar pripažinimo, nei siekio šiuos santykius palaikyti (CK 1.64 straipsnio 3 dalis, 6.173 straipsnio 1 dalis, 6.547 straipsnio 1 dalis). Valstybės ir jos institucijų, kaip nuomotojo, ir jų atstovų neveikimas negali būti savaime vertinamas kaip konkliudentiniais veiksmais išreikštas žemės nuomos santykių su ieškovu palaikymas ir (arba) pripažinimas.

16Pastatai su teise naudotis žeme buvo perleisti kaip visuma vienu nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriu, t. y. teisė į nuomojamą žemės sklypą atsirado nuo sutarties sudarymo momento jos pagrindu, todėl jei sutartis negalioja, tai negalioja ir laikomi niekiniais bet kokie jos pagrindu susiklostę teisiniai santykiai, įskaitant ir valstybinės žemės nuomos teisinius santykius. Įgijus nuosavybės teisę į pastatus, ieškovui tos pačios pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perėjo ir teisė į valstybinį žemės sklypą (CK 6. 394 straipsnio 1 dalis). Pagrindo atskirai nagrinėti nuomos sandorio galiojimo klausimą nebuvo, nes tiek teisiniai, tiek faktiniai žemės nuomos santykiai niekada neegzistavo. Ieškovo nuomone, teismai pažeidė ir proceso teisės normas, nes išvadą dėl susiklosčiusių faktinių žemės nuomos santykių grindė prielaidomis, nors kiekviena teisiškai reikšminga aplinkybė (jos buvimas ar nebuvimas) turi būti pagrįsta byloje dalyvaujančių asmenų pateiktais bei teismo posėdyje ištirtais įrodymais (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

172. Dėl kasacinio teismo praktikos taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Kauno regiono veislininkystė“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-231/2009, nurodyta, kad valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik griežtai vadovaujantis imperatyviųjų teisės aktų nuostatomis, todėl visais atvejais turi būti nagrinėjama, ar prašomi pripažinti valstybinės žemės nuomos santykiai atitinka šiems santykiams įstatymų keliamus imperatyviuosius reikalavimus. Šioje byloje teismai, konstatuodami, kad tarp šalių buvo susiklostę faktiniai žemės nuomos santykiai, neatsižvelgė į nagrinėjamiems santykiams taikytiną specialų teisinį reglamentavimą, kurį lemia su viešuoju interesu susijęs šių santykių objektas - valstybinė žemė, bei šių santykių subjektai – valstybė ir žemės naudotojai (jiems žemės sklypai turi būti suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba žemę administruojančių institucijų sprendimais turi būti leista žeme naudotis žemės reformos metu). Ieškovas niekada neturėjo žemės naudotojo statuso, nes įstatymų nustatyta tvarka niekada negalėjo išsinuomoti valstybinės žemės – tokios teisės nesuteikia įstatymas. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies pagrindu valstybinė žemė ieškovui galėtų būti išnuomota tik tuo atveju, jei būtų užstatyta ieškovui nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Kadangi pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia ab initio, tai laikytina, kad ieškovas niekada nebuvo teisėtas šių pastatų savininkas, t. y. šių pastatų niekada neturėjo kaip savo nuosavybės, todėl nebuvo sąlygos atsirasti žemės nuomos santykiams, nes žemės nuomos teisinių santykių subjektas neatitiko tiek Žemės įstatymo, tiek CK reikalavimų.

18Pažymėtina, kad žemės sklypas ( - ) įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistruotas viešame registre, todėl nebuvo suformuotas kaip atskiras valstybinės žemės sklypas. Taigi teismai, pripažindami, kad tarp šalių susiklostė valstybinės žemės nuomos faktiniai santykiai, turėjo spręsti, jei tokie faktiniai santykiai ir galėjo susiklostyti, ar jie neprieštaravo imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, nes civilinių teisių objektu gali būti tik tinkamai identifikuotas, teisės aktų nustatyta tvarka suformuotas ir įregistruotas žemės sklypas (CK 1.109, 6.546 straipsniai, Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalis).

19Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad pagal Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį ir Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 1 punktą valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodyta įstatymo nuostata leidžia daryti išvadą, jog valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. sausio 25 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. 12-7/2002, konstatavo, kad valstybinė žemė negali būti suteikta naudotis neatlygintinai, išskyrus teisės aktų nustatytas išimtis. Faktinių žemės nuomos santykių dalyviai turi tokias pačias teises ir pareigas kaip ir nuomininkai bei nuomotojai pagal nuomos sutartį, užmokestis už nuomojamą žemės sklypą turi būti nustatomas tokia pačia tvarka. Nagrinėjamoje byloje pateikta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. vasario 26 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad neprieštaraujama, jog būtų parduoti pastatai ( - ) esantys valstybinės žemės sklype. Taigi valstybės įgaliota institucija sutiko, kad ieškovas naudotų valstybinės žemės sklypą prie pastatų( - ). Ieškovo pateiktos 2005 m. ir 2006 m. valstybinės žemės nuomos mokesčių deklaracijos bei nuomos mokesčio sumokėjimas patvirtina, kad pats ieškovas laikė save valstybinės žemės nuomininku. Be to, teismo nutartimi buvo apribota pastatų ( - ) disponavimo, bet ne naudojimo teisė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, jog nebaigti statyti pastatai neeksploatuojami pagal jų tikslinę paskirtį, nepaneigia pareigos mokėti nuomos mokestį už statiniais užimtą žemę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009).

20Atsakovo teigimu, 2004 m. kovo 1 d. pastatų ( - ) pirkimo-pardavimo sutartimi buvo sprendžiamas tik pastatų nuosavybės teisės perleidimo, bet ne valstybinės žemės sklypo nuomos klausimas, o teisinis pagrindas ieškovui naudotis valstybiniu žemės sklypu yra Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. vasario 26 d. pažyma. Žemės sklypo prie pastatų nuomos santykiai susiklostė ieškovo ir valstybės įgaliotos institucijos konkliudentinių veiksmų pagrindu. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 24 d. sprendimu negaliojančia buvo pripažinta tik G. D. ir ieškovo 2004 m. kovo 1 d. pastatų pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau teismai nesprendė klausimo dėl kito sandorio (faktinių valstybinės žemės sklypo prie minėtų pastatų nuomos santykių) galiojimo. Ieškovas šio sandorio taip pat neginčijo, nors jo reikalavimas iš esmės reiškia prašymą taikyti abišalę restituciją (CK 6.145 straipsnio 1 dalis), tačiau teismo sprendimo pripažinti sandorį negaliojančiu (nei ab initio, nei į ateitį) nėra. Be to, tai, kad pastatų pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia, nepanaikina naudojimosi žemės sklypu fakto. CK 1.95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Taigi nagrinėjamu atveju sandorio dėl žemės sklypo prie pastatų nuomos pripažinimas negaliojančiu ab initio yra negalimas. Tai atitinka ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Švietimo ir mokslo ministerijos Leidybos centras v. UAB „Mūsų knyga“, bylos Nr. 3K-3-965/1999). Be to, pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį ne visais atvejais galima taikyti abišalę restituciją. Ieškinio reikalavimo tenkinimas reikštų, kad ieškovas faktiškai naudojosi valstybinės žemės sklypu neatlygintinai, tačiau tai prieštarautų teisės aktų nuostatai, kad valstybinė žemė panaudai suteikiama tik išimtiniais atvejais, taip pat teismų formuojamai praktikai ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams. Būtina įvertinti ir aplinkybę, kad ieškovas nebuvo sąžiningas pastatų įgijėjas. Ieškovas siekia nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita, tačiau nesąžiningo subjekto neteisėtas elgesys negali sukelti neigiamų padarinių teisėtai besielgiančiam subjektui. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką ne visada, pripažinus sandorį niekiniu, įmanoma visiškai atkurti status quo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šalvis“ v. Lietuvos-JAV UAB „Sanitex“, bylos Nr. 3K-3-392/2006; kt.). Taigi net ir tuo atveju, jeigu valstybinio žemės sklypo prie pastatų ( - ) nuomos sutartis būtų pripažinta niekine, restitucija negalėtų būti taikoma.

21Teisėjų kolegija

konstatuoja:

22IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

23Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas įsigijo pastatus ( - ) iš G. D.. Ši sutartis Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartimi pripažinta negaliojančia ir UAB „Stenrosus“ įpareigota grąžinti pastatus teisėtam savininkui-valstybei; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007, konstatuotas G. D. ir UAB „Stenrosus“ nesąžiningumas sudarant šią sutartį. Iki 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia kasatorius (ieškovas) už žemės sklypą, kuriame yra pastatai, mokėjo žemės nuomos mokestį, iš viso sumokėjo – 18 306,28 Lt, kuriuos ir prašo priteisti iš valstybės šioje byloje. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad tarp šalių buvo susiklostę faktiniai žemės nuomos santykiai, todėl ieškovas privalėjo mokėti žemės nuomos mokestį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvada dėl ieškovo pareigos mokėti žemės nuomos mokestį yra pagrįsta ir teisinga, nors ir nesutinka su tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikacija.

24Dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo

25Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, mainant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės servitutų Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka; kiti sandoriai dėl valstybinės žemės negali būti sudaromi, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Pagal Žemės įstatymo 13 straipsnio (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) 2 dalį laisvos valstybinės žemės fondo žemė perleidžiama nuosavybėn, perduodama naudotis ar išnuomojama, atlikus būtinus teritorijų planavimo, žemės tvarkymo darbus, nustačius žemės sklypų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir suformuotus žemės sklypus įregistravus Nekilnojamojo turto registre Civilinio kodekso, šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.546 straipsnyje įtvirtintas žemės nuomos sutarties dalykas – tai valstybinės žemės arba privačios žemės sklypas (jo dalis), suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre. Prie žemės nuomos sutarties turi būti pridėtas nuomojamo žemės sklypo planas, o kai žemė nuomojama iki trejų metų, – žemės sklypo schema; šie dokumentai yra žemės nuomos sutarties neatskiriama dalis (CK 6.547 straipsnio 3 dalis).

26Nagrinėjamu atveju taip pat yra svarbios CK teisės normos, reglamentuojančios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, nes šalių santykiai susiklostė kasatoriui 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijus pastatus, esančius žemės sklype ( - ). CK 6.394 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį kai nekilnojamasis daiktas, esantis ne jo savininko žemės sklype, parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

27Pagal byloje esančius duomenis prieš kasatoriui įsigyjant pastatus ( - ) 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš G. D., šiam Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. vasario 26 d. išdavė pažymą – sutikimą parduoti pastatus, esančius neregistruotame valstybinės žemės sklype. Aplinkybė, kad ieškovo įsigyjami pastatai yra teisiškai neįregistruotame žemės sklype, nurodyta ir 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties 7.1 punkte. Pagal sutarties 7.2 punktą pardavėjas (G. D.) patvirtino, kad 7.1 punkte nurodyto žemės sklypo nenuomoja. Sutarties 7.3 punkte nurodyta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. vasario 26 d. pažyma, joje išdėstyta sąlyga – kad pirkėjas per vieną mėnesį nuo sutarties įregistravimo viešame registre dienos kreipsis į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl naudojamo valstybinės žemės sklypo pirkimo arba nuomos; pirkėjui žemės sklypas bus parduotas ar išnuomotas įstatymų ir jų lydimųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi pastatų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu žemės sklypas, kuriame yra pastatai, nebuvo įregistruotas viešame registre, kaip to reikalaujama žemės nuomos sutarties dalykui pagal Žemės įstatymo 13 straipsnio 2 dalį ir CK 6.546 straipsnį. Pastatų ( - ) 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nuomos teisė ieškovui nebuvo perduota, nes tokios teisės neturėjo ir pardavėjas, ir tai, minėta, patvirtinta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. vasario 26 d. pažyma, kurioje nurodyta ieškovo, kaip pastatų įgijėjo, pareiga kreiptis dėl žemės sklypo nuomos per vieną mėnesį. Kaip nustatyta byloje, žemės sklypo nuomos sutartis ir nebuvo sudaryta iki 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartimi. Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad ta pačia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. vasario 26 d. pažyma valstybinės žemės sklypą administruojanti institucija pripažino pardavėjo perduodamą kasatoriui kaip pirkėjui valstybinės žemės sklypo naudojimosi teisę, t. y. kasatoriaus, kaip valstybinės žemės sklypo naudotojo, statusą. Be to, kasatoriaus kaip pirkėjo kartu su pastatais įgyjama naudojimosi teisė (naudotojo statusas) reglamentuota ir CK 6.394 straipsnio 3 dalyje. Kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad pastatų ( - ) 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nepanaikina valstybinės žemės sklypo naudotojo statuso, t. y. kad tiek pastatai, tiek ir žemės sklypas buvo valdomi ieškovo, nepaisant to, kad kurį laiką ir buvo apribota teisė disponuoti pastatais. Pažymėtina, kad pats kasatorius, mokėdamas žemės nuomos mokestį, kol nebuvo pripažinta negaliojančia pastatų pirkimo-pardavimo sutartis, pripažino savo kaip valstybinės žemės sklypo naudotojo statusą. Aplinkybė, kad kasatorius, būdamas žemės sklypo naudotojas bei turėdamas galimybę ir faktiškai naudotis žemės sklypu pagal jo tikslinę paskirtį savo poreikiams tenkinti, jo teigimu, žemės sklypu savo veiklai nesinaudojo (taigi, turėdamas žemės sklypo naudojimosi teisę, ja disponavo savo nuožiūra), nekeičia kasatoriaus, kaip žemės sklypo naudotojo, statuso ir iš jo atsirandančių padarinių.

28Dėl nurodytų priežasčių pagal byloje nustatytas aplinkybes ir teisinę reglamentaciją, teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp šalių buvo susiklostę ne faktiniai žemės nuomos santykiai, kaip konstatavo bylą nagrinėję teismai, o specialiųjų teisės aktų reglamentuotas valstybinės žemės sklypo naudojimas. Tai konstatavus, svarbu pasisakyti dėl kasatoriaus, kaip valstybinės žemės sklypo naudotojo, pareigos mokėti žemės nuomos mokestį.

29Dėl valstybinės žemės sklypo naudotojo pareigos mokėti žemės nuomos mokestį

30Žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyminė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Civilinio kodekso XXIX skyrius, Žemės įstatymas, kiti specialieji įstatymai). Valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009).

31Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad žemės naudotojas yra žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu. Žemės naudojimo teisė, kaip savarankiška teisė, reiškia, kad privačios ar valstybinės žemės naudotojas, kuriam suteikta teisė naudotis žeme, gali naudoti ją ūkinei ar kitokiai veiklai, gauti iš jos pajamas įstatyme, sutartyje ar kitame akte, kuriuo nustatyta naudojimo teisė, nustatyta tvarka. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemė administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis reformos metu, Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 1 punkte. Taigi aiškiai įtvirtinta nuostata, kad už naudojimąsi valstybei priklausančia žeme turi būti mokamas žemės nuomos mokestis, išskyrus neatlygintinį suteikimą naudotis – panaudą, kuri reglamentuota Žemės įstatymo 8 straipsnyje, konkrečiai apibrėžiant atvejus, kada sudaroma valstybinės žemės panaudos sutartis ir su kokiais subjektais. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies taikymo, yra konstatavęs, kad valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno rajono veislininkystė“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-231/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009).

32Minėta, kad, kasatoriui įsigyjant pastatus ( - ) 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš G. D., šiam Vilniaus apskrities viršininko administracijos įgaliotas asmuo – Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėja 2004 m. vasario 26 d. išdavė pažymą – sutikimą parduoti pastatus. Šiame dokumente iš esmės buvo išreikštas žemės sklypą administruojančios institucijos sprendimas dėl šio žemės sklypo naudotojo statuso perdavimo pastatų pirkėjui-kasatoriui (Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punktas, Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju tai, kad valstybinės žemės sklypas nebuvo teisiškai įregistruotas viešame registre, kaip to reikalaujama pagal Žemės įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, negali lemti išvados, kad žemės sklypas nebuvo suteiktas naudotis ir kad už naudojimąsi žemės sklypu neturėjo būti mokamas žemės nuomos mokestis, nes tai prieštarautų Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 daliai, pagal kurią, minėta, žemės nuomos mokestis neimamas tik už valstybinės žemės sklypo naudojimąsi panaudos pagrindu, taip pat viešajam interesui. Aplinkybė, kad kasatorius, jo teigimu, neeksploatavo pastatų ir žemės sklypo pagal tiesioginę jų paskirtį, neeliminuoja jo, kaip žemės sklypo naudotojo, statuso ir nepaneigia pareigos mokėti žemės nuomos mokestį. Minėta, kad pagal byloje esančius duomenis buvo apribota tik teisė disponuoti pastatais. Be to, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nei kasatoriui, nei pastatų pardavėjui G. D. žemės sklypas, kuriame yra pastatai, panaudai nebuvo suteiktas, todėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, kai žemės nuomos mokestis nemokamas, nagrinėjamu atveju negali būti taikoma.

33Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas teisėtai ir pagrįstai mokėjo žemės nuomos mokestį kaip žemės sklypo naudotojas iki sklype esančių pastatų 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nes pastarasis faktas, minėta, neeliminavo žemės sklypo atitinkamą laikotarpį naudojimosi teisės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų nenustatyta (CPK 346 straipsnis).

34Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

35Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 46,80 Lt tokių išlaidų. Teisėjų kolegijai nusprendus kasacinio skundo netenkinti, išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

36Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

37Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

38Priteisti valstybei iš kasatoriaus UAB „Stenrosus“ 46,80 Lt (keturiasdešimt šešis Lt 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

39Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilęs klausimas dėl pareigos mokėti žemės nuomos mokestį už... 6. Ieškovas UAB „Stenrosus“ prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto... 7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 9. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. liepos 2 d. sprendimu... 10. Teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai... 11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m.... 12. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 13. III. Kasacinio skundo ir apsiliepimo į kasacinį skundą argumentai... 14. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų... 15. 1. Dėl materialiosios teisės normų taikymo. Pagal Vilniaus miesto... 16. Pastatai su teise naudotis žeme buvo perleisti kaip visuma vienu nekilnojamojo... 17. 2. Dėl kasacinio teismo praktikos taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo... 18. Pažymėtina, kad žemės sklypas ( - ) įstatymų nustatyta tvarka... 19. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir... 20. Atsakovo teigimu, 2004 m. kovo 1 d. pastatų ( - ) pirkimo-pardavimo... 21. Teisėjų kolegija... 22. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo... 24. Dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo... 25. Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) 5... 26. Nagrinėjamu atveju taip pat yra svarbios CK teisės normos,... 27. Pagal byloje esančius duomenis prieš kasatoriui įsigyjant pastatus ( -... 28. Dėl nurodytų priežasčių pagal byloje nustatytas aplinkybes ir teisinę... 29. Dėl valstybinės žemės sklypo naudotojo pareigos mokėti žemės nuomos... 30. Žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose... 31. Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad žemės naudotojas yra... 32. Minėta, kad, kasatoriui įsigyjant pastatus ( - ) 2004 m. kovo 1 d.... 33. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 34. Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo... 35. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 4 d. pažymą apie... 36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 37. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.... 38. Priteisti valstybei iš kasatoriaus UAB „Stenrosus“ 46,80 Lt... 39. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...