Byla 2K-119/2014
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 2600 Lt (20 MGL) baudą. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 2 dalimi, galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas dvejiems metams su 2600 Lt (20 MGL) bauda

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. (A. T.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 2600 Lt (20 MGL) baudą. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 2 dalimi, galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas dvejiems metams su 2600 Lt (20 MGL) bauda.

3Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartis, kuria nuteistojo A. T. apeliacinis skundas atmestas.

4Tuo pačiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžiu nuteisti ir A. M. bei J. G., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

5Teisėjų kolegija,

Nustatė

6A. T. nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 3 d., apie 15 val., prie Antakalnio poliklinikos, esančios Vilniuje, Antakalnio g. 59, iš kito asmens neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, už 600 Lt įgijo ne mažiau kaip 3,992 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,839 g narkotinės medžiagos – heroino. Po to 0,098 g šios medžiagos 2011 m. liepos 7 d., apie 11 val., prie pastato Nr. 7, esančio Vilniuje, Lentvario g., už 50 Lt pardavė A. M., kitą dalį, 0,109 g, šios medžiagos tą pačią dieną apie 11.35 val. prie minėto pastato už 90 Lt pardavė J. G., o dar dalį, 0,195 g, šios medžiagos laikė prie savęs iki 2011 m. liepos 7 d., 12.35 val., kai prie pastato Nr. 7A, esančio Vilniuje, Lentvario g., buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie minėtos dienos 12.40 val. jo asmens kratos metu rado 0,195 g šios medžiagos, likusią dalį, 0,437 g šios medžiagos, laikė name, esančiame Vilniuje ( - ), iki tos pačios dienos 13.50 val., kai minėto namo kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė likusius 0,437 g heroino.

7A. T. nuteistas ir už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis iš kito asmens neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo ne mažiau, kaip 0,924 g miltelių (14 tablečių), kurių sudėtyje buvo 0,070 g psichotropinės medžiagos – diazepamo, kurios dalį suvartojo, o likusį nurodytą kiekį minėtos medžiagos laikė name, esančiame Vilniuje, ( - ), iki 2011 m. liepos 7 d. 13.50 val., kai minėto namo kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė 0,070 g psichotropinės medžiagos – diazepamo. Kasaciniu skundu nuteistasis A. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taip pat Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 62 straipsnio 2 dalimi, paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Nuteistasis nurodo, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 62 straipsnio 2 dalį. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė kaltininkui gali būti paskirta, jei, be kitų sąlygų, yra bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra nurodytos BK 59 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog atsakomybę lengvina tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Anot nuteistojo, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra numatyta ne viena, bet dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės: 1) kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis; 2) kaltininko pagalba aiškinantis minėtą veiką ar (ir) joje dalyvavusius asmenis. Abi šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės turėjo būti teismų nustatytos ir atitinkamai įvertintos individualizuojant jam skirtiną bausmę už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nes jis ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu davė išsamius parodymus apie jam žinomas nusikaltimo aplinkybes, kitus nusikaltimo padaryme dalyvavusius asmenis. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad jis prisipažino tik priremtas įrodymų, yra paneigtas bylos aplinkybe, kad parodymus, kuriuose jis prisipažino padaręs nusikaltimą, jis davė jau nuo sulaikymo momento. Nuteistojo manymu, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 62 straipsnio 2 dalies sąlygą dėl dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimo tik atsižvelgdamas į BK 59 straipsnio 1 dalies punktų skaičių, o ne juose nurodytų aplinkybių turinį, baudžiamąjį įstatymą aiškino ir taikė netinkamai. Nuteistasis taip pat teigia, kad jam paskirtoji bausmė neatitinka teisingumo principo, įtvirtinto BK 54 straipsnio 3 dalyje. Atskleisdamas teisingumo principą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Baudžiamosios teisės kontekste tai reiškia, kad skiriama bausmė turi būti adekvati veikai, taip pat turi būti atsižvelgta į nusikaltusio asmens asmenines savybes, jo elgesį prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo, jo elgesį nusikalstamos veikos darymo metu, į nukentėjusiojo elgesį ir poziciją bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą. Pažymėtina, kad teisingumo principo įgyvendinimas leidžia teismui paskirti asmeniui bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta minimali, arba švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Nuteistasis nurodo, kad po nusikaltimo padarymo iš esmės pakeitė savo gyvenimo būdą, stengiasi būti naudingas ne tik savo šeimai, bet ir visuomenei. Antai nuo 2012 m. gegužės 1 d. nutarė užsiimti savanoriška veikla VšĮ „Lietuvos katalikių moterų sąjungos vaikų ir jaunimo paramos centre“, kur rūpinasi socialiai remtinais ir socialinės rizikos vaikais, turinčiais specialių poreikių ir negalios sutrikimų, taip pat, kiek leidžia pajamos, padeda centro vaikams ir materialiai. Šiuo metu jis dirba UAB „A“ trinkelių klojėju, kur stengiasi kokybiškai atlikti savo darbą ir gauti didesnių pajamų teisėtu būdu, tvirtina, kad pakeitė savo gyvenimo būdą ir mąstymą, yra pasitaisęs. Dėl to mano, kad, įvertinus visas jo bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, geriausiai BK 41 straipsnyje nurodyta bausmės paskirtis ir BK 54 straipsnio 3 dalyje įvirtintas teisingumo principas gali būti įgyvendinti tik paskyrus jam bausmę, kuri nesusijusi su realiu laisvės atėmimu. Paduotame apeliaciniame skunde vienas iš esminių jo argumentų buvo tas, kad jam paskirtoji bausmė neatitinka teisingumo principo, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento nepasisakė taip iš esmės pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį, bausmės teisingumo klausimo iš viso nenagrinėjo taip nukrypdamas ir nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 17 punktas). Nuteistasis taip pat teigia, kad byloje yra pakankamai jį teisinančių objektyvių įrodymų ir aplinkybių, rodančių, kad jis pasitaisė, tačiau šios aplinkybės ir įrodymai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nebuvo tinkamai įvertintos, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio normas, nukrypstant nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą). Kasaciniame skunde nuteistasis taip pat teigia, kad nagrinėjant bylą padaryti esminiai BPK 1 straipsnio, 276 straipsnio pažeidimai, tačiau nepateikia paaiškinimų, kaip konkrečiai šie pažeidimai buvo padaryti. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. T. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, taikydami BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Bylą nagrinėję teismai nustatė tik vieną nuteistojo A. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą bei nuoširdžiai gailisi, todėl netaikė jam BK 62 straipsnio 2 dalies. Minėtas teismų sprendimas atitinka teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-740/2006, 2K-424/2007, 2K-449/2007, 2K-123/2008, 2K-7-287/2009, 2K-137/2013). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines bylos aplinkybes, nuteistojo prisipažinimą pagrįstai įvertino kaip padarytą tik dėl surinktų neginčijamų įrodymų ir dėl to atsisakė pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ar (ir) joje dalyvavusius asmenis. Nuteistojo nurodoma aplinkybė, kad jis prisipažino jau nuo sulaikymo momento, nėra itin svarbi, nes prisipažinimo esmė yra teisingų, išsamių ir nuoseklių parodymų davimas nepriklausomai nuo jų davimo momento. Momentas, kai asmuo prisipažino, gali būti reikšmingas tik sprendžiant klausimą, ar asmuo apskritai prisipažino padaręs nusikaltimą, tačiau nagrinėjamoje byloje šis klausimas nėra aktualus, nes teismai šią aplinkybę nustatė. Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nepaskirdamas nuteistajam A. T. už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies taisykles, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas išsamiai pasisakė dėl galimybės A. T. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pripažino, kad byloje nėra išimtinių aplinkybių, dėl kurių A. T. už jo padarytą BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą turėtų būti skiriama švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Dėl to nepagrįsti nuteistojo argumentai dėl netinkamo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, esminio BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Prokurorės teigimu, nuteistasis nepagrįstai teigia, kad byloje yra pakankamai jį teisinančių objektyvių įrodymų ir aplinkybių, rodančių, kad jis pasitaisė, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimus, jų tinkamai neįvertino. Nuteistojo teiginiai prieštarauja bylos duomenims. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas savo išvadas grindė įrodymais, konkrečiai aptardamas jų šaltinius, nuosprendyje ne tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėti nuteistųjų A. T., A. M., J. G., liudytojų policijos pareigūnų A. K. bei A. N. parodymai, kratų protokolai, specialistų išvados ir kiti nuteistojo A. T. kaltę įrodantys dokumentai, bet nurodyti ir konkretūs motyvai, pagrindžiantys teismų išvadas. Bylą nagrinėję teismai teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį. Nagrinėjamoje byloje įrodymai išanalizuoti pagal BPK įtvirtintus kriterijus, todėl nuteistojo A. T. kaltė padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra pagrįsta ne prielaidomis, o teismuose ištirtu įrodymų visetu. Prokurorė pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, gali sušvelninti bausmę tik tada, jeigu neteisinga bausmė yra susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. A. T. baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai, todėl kasaciniame skunde nurodytais argumentais keisti teismų sprendimų dėl paskirtos bausmės nėra teisinio pagrindo. Prokurorė taip pat nurodo, kad nuteistasis kasaciniame skunde neargumentuoja BPK 1, 276 straipsnių pažeidimų, todėl šie kasacinio skundo argumentai yra nenagrinėtini.

8Kasacinis skundas atmestinas.

9Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo Kasaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taip pat Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 62 straipsnio 2 dalimi, jam paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepagrįstai nesivadovavo BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatomis, ir dėl to paskyrė per griežtą bausmę.

10Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BK 61 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. Šioje byloje teismai, skirdami A. T. bausmę, į šiuos kriterijus tinkamai atsižvelgė.

11Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo jam taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes privalėjo nustatyti dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

12BK 62 straipsnyje nustatytos išimtys, įtvirtinančios švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo atvejus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 62 straipsnyje numatyta tik bausmės švelninimo galimybė, kuria bylą nagrinėjantis teismas gali naudotis išimtiniais atvejais. Pažymėtina, kad pagal įstatymą švelnesnės negu įstatymo numatytos bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Taip yra todėl, kad sprendimą taikyti BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalis teismas gali priimti ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas kitas bylos aplinkybes. Taigi, jeigu ir yra BK 62 straipsnyje nustatytos sąlygos, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę bausmės nešvelninti, jei jis mano, jog, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta.

13Kaip matyti iš BK 62 straipsnio 1 dalies, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę už kiekvienos nusikalstamos veikos padarymą teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir nustatyta bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatyta aplinkybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-289/2011, 2K-49/2012).

14Kaip matyti iš bylos duomenų, dviejų kasatoriaus atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, be to, iš kasacinio skundo rezoliucinės dalies matyti, kad jis pats prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, todėl darytina išvada, jog dėl šios nusikalstamos veikos jis neprisipažįsta, nors pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam minimalią bausmę, nustatė jam šią lengvinančią atsakomybę aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką (BK 260 straipsnio 1 dalis), nuoširdžiai gailisi, taigi, jau dėl šios paminėtos priežasties apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinės galimybės svarstyti klausimo dėl švelnesnės bausmės paskyrimo A. T. remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

15Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai, motyvuotai ir, teisėjų kolegijos nuomone, teisingai pasisakė, kodėl nelaiko lengvinančia aplinkybe to, kad nuteistasis bendradarbiavo su teisėsauga, padėjo kuo operatyviau išsiaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvaujančius asmenis – dėl to, kad jis tokius parodymus davė tik priremtas byloje esančių įrodymų. Į visus kitus klausimus, susijusius su jo kasaciniame skunde išdėstytais argumentais (kurie buvo beveik tapatūs ir jo apeliaciniame skunde) dėl pripažinimo dar ir kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas savo sprendime jau motyvuotai atsakė. Taigi, ir ši kasacinio skundo dalis negali būti tenkinama.

16Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą dėl teisingumo principo pažeidimo (BK 54 straipsnio 3 dalis), kur buvo prašoma A. T. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Jo nuomone, teismai neįvertino aplinkybių, kurios, anot jo, buvo išimtinės švelnesnės bausmės skyrimui ir teisingumo principo įgyvendinimui. Teismams buvo nurodęs, kad jo asmenybė bei gyvenimo būdas pasikeitė į gerąją pusę, kad stengiasi padėti ne tik savo šeimai, bet ir visuomenei, dirba, mano, kad šiuo metu yra pasitaisęs ir laisvėje galės išpirkti savo kaltę, skunde cituoja tuo klausimu teismų praktiką, Konstitucinio Teismo sprendimus.

17BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio Kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio Kodekso bendrosios dalies nuostatų. Kitokią bausmę teismas gali paskirti tik esant BK 54 straipsnio 3 dalyje ar 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytiems pagrindams. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurį kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, o straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taigi teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, turi galimybę paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis).

18Tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatoriui skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatymo, negalima, nes BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio taikymo nepagrindžia nustatyti objektyvūs bylos duomenys. Šioje byloje į visas nuteistojo kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes, taip pat į nuteistojo asmenybę apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė, teisingai nepripažindamas jų išimtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių būtų pažeistas teisingumo principas, taip pat nurodydamas, jog jam ir taip paskirta minimali sankcijoje numatyta bausmė.

19Teisėjų kolegijos nuomone, kasatoriaus įvykdyta nusikalstama veika priskiriama prie sunkių nusikaltimų, tai nebuvo atsitiktinė veika, o apgalvota ir iš anksto suplanuota, todėl jam paskirta minimali bausmė nelaikytina prieštaraujančia teisingumo principui ar neproporcinga padarytai veikai. Taigi, darytina išvada, jog kasatoriui bausmė paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnio nuostatų ir todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo skirti dar švelnesnę bausmę. Be to, kasacinės instancijos teismas pagal baudžiamojo proceso įstatymą paties bausmės dydžio nesprendžia, jei tai nesusiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

20Teisėjų kolegiją mano, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. T. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio yra pagrįstos bei teisingos ir nėra per griežtos.

21Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

22Atmesti nuteistojo A. T. kasacinį skundą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 4. Tuo pačiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d.... 5. Teisėjų kolegija,... 6. A. T. nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 3 d., apie 15 val., prie Antakalnio... 7. A. T. nuteistas ir už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis... 8. Kasacinis skundas atmestinas.... 9. Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio 2 dalies nuostatų... 10. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis... 11. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo... 12. BK 62 straipsnyje nustatytos išimtys, įtvirtinančios švelnesnės, negu... 13. Kaip matyti iš BK 62 straipsnio 1 dalies, teismas, atsižvelgęs į visas... 14. Kaip matyti iš bylos duomenų, dviejų kasatoriaus atsakomybę lengvinančių... 15. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai, motyvuotai ir, teisėjų... 16. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai... 17. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio... 18. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatoriui skirti... 19. Teisėjų kolegijos nuomone, kasatoriaus įvykdyta nusikalstama veika... 20. Teisėjų kolegiją mano, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl... 21. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 22. Atmesti nuteistojo A. T. kasacinį skundą....