Byla 1A-32-165/2016
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės (pranešėjos), teisėjų: Laimos Garnelienės, Viktoro Kažio, sekretoriaujant Martynai Paušaitei, Audronei Rasiulienei, Rasai Maldanytei, Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Nikolajui Kozliakui, gynėjams advokatams Gediminui Bukauskui, Jūratei Kleinauskienei, nuteistiesiems A. K., V. K., nukentėjusiosioms J. R., D. R., nukentėjusiųjų atstovui advokatui Vytautui Griežei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiosios D. R., nuteistojo A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

2V. K. nuteistas:

  • pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 metų;
  • pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 mėnesiams.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktą, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 10 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

4A. K. nuteistas:

  • pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 12 metų;
  • pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams.

5Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 12 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

6Iš nuteistųjų V. K. ir A. K. solidariai priteista:D. R. 80 000 Lt, P. R. 80 000 Lt, J. R. 100 000 Lt, M. R. 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nustatant įstatyminei atstovei J. R. uzufrukto teisę į nepilnametei dukrai priteistas lėšas, bei D. R. 742 Lt turtinei žalai atlyginti.

7Iš nuteistųjų V. K. ir A. K. taip pat solidariai priteista J. R. naudai M. R. išlaikymui nuo 2013 m. kovo 22 d. kas mėnesį po 180,16 Lt iki 2022 m. vasario 11 d., t.y. iki M. R. pilnametystės.

8Iš nuteistųjų V. K. ir A. K. priteista po 300 Lt nukentėjusiajam P. R., po 750 Lt nukentėjusiajai J. R. ir po 748,55 Lt valstybei išlaidų advokatų, kurie dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų atstovai, paslaugoms apmokėti.

9Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiosios D. R., nuteistojo A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinius skundus,

Nustatė

10V. K. ir A. K. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nužudė M. R.. Šią nusikalstamą veiką jie padarė tokiomis aplinkybėmis: 2011 m. liepos 30 d. apie 7 val., siekiant atkeršyti M. R. už V. K. sužalojimą prieš tai įvykusio konflikto metu, A. K., paėmęs nelegaliai laikomą šaunamąjį ginklą – nenustatyto modelio 6,35 mm kalibro pistoletą, savo automobiliu Land Rover Freelander, valst. Nr. ( - ) kartu su V. K. atvyko į ( - ) baikerių klubo organizuoto sąskrydžio vietą, esančią prie ( - ), kur pakviestam ir priėjusiam M. R. stovėjęs priešpriešai V. K. tyčia sudavė vieną smūgį ranka į galvą o A. K., stovėdamas M. R. už nugaros, tuo pačiu metu, iš nelegaliai laikomo pistoleto tyčia du kartus iššovė į nuo V. K. smūgio patyrusį fizinį skausmą ir praradusį pusiausvyrą M. R., tuo padarydamas nukentėjusiajam šautinę įėjimo žaizdą krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje su stuburo VlI-to krūtininio dešinės pusės slankstelio atskėlimu ir dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimais bei kairio peties šautinę įėjimo žaizdą su krūtinės ląstos minkštųjų audinių, III-čio tarpšonkaulinio raumens, kairio plaučio apatinės skilties, širdiplėvės, širdies dešinio skilvelio, diafragmos ir kepenų sužalojimais, po ko, nugriuvusiam sužalotam M. R., tyčia, kartu su V. K. sudavė mažiausiai po vieną smūgį koja į viršutinę priekinę kūno dalį. Nuo patirtų sužalojimų M. R. mirė iki pristatymo į ligoninę.

11Be to, V. K. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė L. A. sveikatą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis: tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje kaltinamųjų pakviestam ir priėjusiam L. A. V. K. tyčia sudavė alaus buteliu vieną kartą į galvą, padarydamas muštinę žaizdą dešinio antakio srityje, ir tokiu būdu nežymiai sutrikdydamas L. A. sveikatą.

12Taip pat A. K. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, tačiau dėl šios nusikalstamos veikos padarymo apeliacine tvarka nesiskundžiama.

13Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013-03-22 nuosprendį pakeisti:

14- V. K. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio1 dalį ir129 straipsnio2 dalies5 punktądėl pasikėsinimo nužudyti M. R. ir L. A. ir pagal BK 129 straipsnio2 dalies7 punktą dėl M. R. nužudymo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu ir nuteisti: pagal BK 22 straipsnio1 dalį ir 129 straipsnio2 dalies5 punktą laisvės atėmimu 11 metų; pagal BK 129 straipsnio2 dalies7 punktą - laisvės atėmimu 14 metų. Paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę bausmę - laisvės atėmimą 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose;

15- A. K. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio1 dalį ir129 straipsnio2 dalies5 punktą dėl pasikėsinimo nužudyti M. R. ir L. A. ir pagal BK 129 straipsnio2 dalies7 punktą dėl M. R. nužudymo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu ir nuteisti: pagal BK 22 straipsnio1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies5 punktą laisvės atėmimu - 12 metų; pagal BK 129 straipsnio 2 dalį 7 punktą- laisvės atėmimu 16 metų. Paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 253 straipsnio1 dalį, ir paskirti galutinę bausmę - laisvės atėmimą 16 metų, bausmę paskiriant atlikti: pirmus 2 metus - kalėjime, likusią bausmės dalį - pataisos namuose.

16Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių dėl netinkamo įrodymų vertinimo, netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirtos bausmės. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis, kadangi V. K. ir A. K. neišteisinti, o jų veikos perkvalifikuotos.

17Prokuroras nesutinka su teismo išvadomis, kad V. K. nesukurstė A. K. pasikėsinti į dviejų asmenų (M. R. ir L. A.) gyvybę, kad A. K. šaunant į M. R. nekilo pavojus kitų asmenų gyvybei ir kad nebuvo pasikėsinta į L. A. gyvybę.

18Apeliantas teigia, kad V. K. kaip kurstytojo vaidmenį patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Liudytojų G. V., L. L., L. B. ir paties nuteistojo A. K. parodymais nustatyta, kad po A. K. apsilankymo stovyklavietėje ir pokalbio su baikerių klubo prezidentu G. V. konfliktas dėl V. K. buvo baigtas. Tačiau V. K. inicijuoti 06.47 val. ir 06.53 val. telefoniniai pokalbiai su broliu A. K. iš esmės pakeitė A. K. susiformavusią ir jo stovyklavietėje pareikštą nuomonę apie konflikto išsprendimą, t.y. jo pabaigą. Apeliantas nuteistųjų V. K. ir A. K. parodymus apie jų telefoninių pokalbių turinį, vertina kaip nenuoseklius ir neatitinkančius ištirtais įrodymais nustatytų faktinių įvykio aplinkybių.

19Apeliantas teigia, kad prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms teismo išvada, kad M. R. nužudymo būdas nebuvo pavojingas kitų žmonių gyvybei. Bylos įrodymai: įvykio vietos apžiūros duomenys, specialistų išvados, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustų šventės dalyvių parodymai leidžia teigti, kad palapinės, kuriose poilsiavo sąskrydžio dalyviai, buvo išsidėsčiusios ne tik už šovusio A. K. nugaros, bet ir už M. R., o atstumas nuo šių palapinių iki A. K. ir M. R. buvo pakankamas pasiekti šaudant net ir iš nelabai didelio kalibro pistoleto. Be to, šūvių į M. R. metu netoli jo ir iš esmės ta pačia kryptimi nuo A. K. stovėjo A. K.. Aplinkybė, kad šaunamasis ginklas nesurastas, neturėjo sutrukdyti teismui susidaryti objektyvią nuomonę apie patį nusikaltimo įrankį. Iš balistinio tyrimo išvados Nr. 11-2123 (11) seka, kad aptiktos M. R. kūne dvi kulkos ir įvykio vietoje paimtos dvi tūtelės yra fabrikinės gamybos 6,35 mm kalibro „Brauningo“ kulkos ir tūtelės, kulkos iššautos iš 6,35 mm kalibro pistoleto su išdėvėtu vamzdžiu. Iš kompleksinio teismo medicinos-balistinio tyrimo išvados Nr. 11-2893 (11) matyti, kad šautiniai pažeidimai M. R. odinėje liemenėje ir marškinėliuose padaryti šaunant iš atstumo, kuriame jau nepasireiškia artimo šūvio pėdsakai. Bylos duomenys įrodo, kad A. K. domėjosi šaunamaisiais ginklais (teiravosi policijoje), kreipėsi dėl oficialaus leidimo šaunamajam ginklui įsigyti ir disponuoti, todėl A. K. parodymai, kad pirkdamas ginklą, jis net neįtarė, kad šis ginklas gali būti šaunamasis, vertinami kritiškai. A. K., būdamas nepatyręs šaulys, tačiau šaudamas du kartus, ne visai iš arti iš ginklo su išdėvėtu vamzdžiu ir matydamas bei realiai įvertinęs aplinką, negalėjo nesuvokti, kad jo veiksmai kelia realų pavojų kitų žmonių gyvybėms, todėl veiksmai nužudant M. R. turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies7 punktą.

20Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai duomenų, kad V. K. ir A. K. pasikėsinimo nužudyti ir L. A.. Byloje nustatyta, kad naktį vykusiame konflikte tarp V. K. ir šventės svečių dalyvavo ne tik M. R., bet ir L. A., kurio vaidmuo buvo pakankamai aktyvus. Byloje įrodyta, kad konfliktas naktį prasidėjo būtent L. A. susitrenkus su V. K. ir baigėsi L. A. išlydėjus V. K. ir Š. J. iš stovyklavietės. V. K. ir A. K. veiksmai įvykio vietoje buvo nukreipti vienodai abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu. L. A. parodymai apie tai, kad A. K. įrėmė panašų į ginklą daiktą į kaktą jam stovinčiam, prispaudęs jį prie automobilio priekinės dalies, yra nuoseklūs. A. K. nukreiptą į L. A. ranką su pistoletu matė ir liudytojas L. L.. Iš nukentėjusiojo L. A., liudytojų P. B., S.A. V., L. L. parodymų, tarp jų ir duotų parodymų patikrinimo vietoje metu, matyti, kad veiksmus nukentėjusiojo L. A. atžvilgiu A. K. ir V. K. atliko ne toje pačioje vietoje, kur gulėjo sužalotas M. R., o kiek toliau automobilio priekinės dalies link. Nukentėjusysis neneigia, kad į jį tuo metu buvo šauta, o tik tvirtina to neprisimenąs, kas, apelianto nuomone, dėl įvykių spartos, kilusio triukšmo ir L. A. stresinės būsenos yra natūralu. Tokioje aplinkoje buvę įvykio vietoje liudytojai ir pats L. A. galėjo neišgirsti pistoleto nuleistuko garso nepavykusio šūvio metu. L. A. patvirtino, jog įrėmęs ginklą A. K. jam pasakė, kad ir jis čia kaltas, ir jam taip bus (šiuos žodžius girdėjo ir liudytojas S.A. V.), tačiau teismas šios svarbios aplinkybės, sprendžiant abiejų nuteistųjų tyčios L. A. atžvilgiu klausimą, nevertino.

21Apelianto manymu, teismas netinkamai įvertino aptikto įvykio vietos apžiūros metu 6,35 mm kalibro „Brauningo“ šovinio reikšmę, o padaręs išvadą, kad pats jo aptikimo faktas, konkreti vieta ir priklausomybė (balistinio tyrimo prasme) nėra pakankamas pagrindas pripažinti A. K. ir V. K. kaltais dėl pasikėsinimo nužudyti L. A., tokios išvados iš esmės nemotyvavo. Apeliantas teigia, kad balistiniu tyrimu (specialisto išvada Nr. 11-2123) kategoriškai nustatyta, kad šis šovinys buvo įstatytas į ginklo šovinio lizdą ir bandytas šauti iš to paties ginklo, kuriame iššautos dvi tūtelės, t.y. ginklo, kuriuo buvo nužudytas M. R.. Teismo išvada, kad tūtelių aptikimo vieta yra M. R. nužudymo vieta, yra neteisinga, nes neatitinka ištirtais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių (įvykio vietos apžiūros duomenų, nukentėjusiojo L. A. bei liudytojų parodymų). Byloje objektyviai nustatyta neiššauto šovinio aptikimo vieta, atstumai iki tūtelių ir kt. neprieštarauja nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais nustatytoms aplinkybėms, nes ginklo ir L. A. tarpusavio padėtis buvo kitokia nei ginklo ir M. R.. Šias išvadas patvirtina liudytojų parodymų apie M. R. kūno padėtį automobilio ir vandens telkinio kranto atžvilgiu bei tūtelių ir šovinio aptikimo vietų analizė. A. K. parodymai šioje dalyje, kad šovinys iškrito jam traukiant ginklą iš maišelio prie automobilio vairuotojo pusės priekinių durelių, t.y. priešingoje veiksmams M. R. ir L. A. atžvilgiu automobilio pusėje, akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Paminėtų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. K., tuoj po šūvių į M. R., priėjo prie atėjusio iš pirties vandenyje L. A., įrėmė jam į kaktą tą patį pistoletą ir, pasakęs, kad ir jam (L. A.) „taip reikia“, šovė nukentėjusiajam į galvą, o neįvykus šūviui, jo veiksmai vertinami kaip pasikėsinimas į L. A. gyvybę. Kitų apklaustų liudytojų parodymai apie nepavykusį šūvį į L. A., įvykusį šovinio užsikirtimą („asečka“) papildo ištirtus įrodymus ir jiems neprieštarauja, be to, tokie parodymai buvo užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu dar iki balistinio tyrimo atlikimo.

22Apelianto nuomone, teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, pagrindžiančius A. K. kaltę dėl pasikėsinimo nužudyti L. A., o tuo pačiu ir dėl pasikėsinimo nužudyti du žmones, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą išteisinti jį pagal BK 22 straipsnio1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, ir tuo pačiu padarė nepagrįstą išvadą dėl V. K. vaidmens veikiant L. A. atžvilgiu, pripažinęs jį kaltu pagal BK 140 straipsnio1 dalį. Šioje dalyje teismas prieštaravo savo pirmiau padarytai pagrįstai išvadai, kad kaltinamųjų veiksmai ir jų elgesys, nuvykus į baikerių šventės vietą 2011 m. liepos 30 d. ryte tiek iki M. R. nužudymo, tiek ir vėliau patvirtina abiejų tyčios kryptingumą. Nustatyta (to iš esmės neneigė ir nuteistieji), kad įvykiai V. K. ir A. K. atvykus į įvykio vietą klostėsi labai greitai, ypač po to, kai iš plaukiojančios pirties į krantą atėjo M. R., o netrukus ir L. A.. V. K. tik priėjusiam M. R. iš karto sudavė smūgį ranka į veidą, po A. K. šūvių abu nuteistieji sudavė nugriuvusiam sužalotam M. R. smūgius kojomis, o per trumpą laiko tarpą pasirodžiusiam įvykio vietoje L. A. tuoj pat pistoletas buvo įremtas į galvą, A. K. ištarti jo akivaizdžius ketinimus L. A. atžvilgiu patvirtinantys žodžiai pasakyti bei bandoma šauti į galvą, o V. K. tuo pačiu metu sudavė L. A. smūgį buteliu į galvą. Taigi bylos įrodymai patvirtina, kad tiek A. K., tiek V. K. elgėsi ir veikė analogiškai abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu. Tokie abiejų nuteistųjų keršto jausmais motyvuoti veiksmai įrodo ne tik jų kryptingumą bei suderinamumą, bet ir jų vieningą tiesioginę apibrėžtą tyčią atimti tiek M. R., tiek L. A. gyvybes. Jokio spontaniškumo nuteistųjų veiksmuose nebuvo, nebuvo ir vykdytojo eksceso.

23Apelianto nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad teismas nepagrįstai nepripažino V. K. kaltu sukursčius A. K. pasikėsinti nužudyti du asmenis (M. R. ir L. A.), nepagrįstai perkvalifikavo V. K. ir A. K. veiksmus (išteisino) iš BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą į BK 129 straipsnio1 dalį, o V. K. veiksmus į BK 140 straipsnio1 dalį bei paskyrė jiems neteisingas bausmes.

24Nukentėjusioji D. R. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendį pakeisti, nuteistiesiems V. K. ir A. K. skirti griežtesnes laisvės atėmimo bausmes.

25Apeliantė teigia, kad teismas nuteistiesiems skyrė pernelyg švelnias, neatitinkančias teisingumo principų, bausmės paskirties ir bausmės skyrimo pagrindų bausmes (BK 41, 54 straipsniai).

26Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta ir nustatyta nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jie nužudė M. R. veikdami bendrininkų grupe. Esant tik sunkinančioms aplinkybėms yra pagrindas skirti griežtesnę bausmę nei atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką numatančio straipsnio sankcijos vidurkis (BK 61 straipsnio 2 dalis). Tačiau teismas, nuteistąjį V. K. pripažinęs kaltu padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, jam netgi paskyrė švelnesnę bausmę nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Taip pat teismas nepakankamai atsižvelgė į nuteistųjų elgesį iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo padarymo metu, po nusikaltimo padarymo, jų asmenybę charakterizuojančius duomenis.

27Apeliantė teigia, kad nuteistieji į nusikaltimo padarymo vietą atvyko turėdami išankstinių nusikalstamų ketinimų, nusikaltimą padarė viešoje vietoje, baikerių sąskrydyje, kur buvo susirinkę daug žmonių, atvirai demonstruodami aplinkiniams teisės normų nepaisymą. Tai parodo nuteistųjų įžūlumą ir ciniškumą. M. R. buvo nušautas dviem šūviais, paleistais vienas po kito, iš esmės kryptingai siekiant sunkiausių pasekmių ir nepaliekant galimybės nukentėjusiajam išgyventi. Po paleistų šūvių nuteistieji dar tyčiojosi ir elgėsi niekinančiai, laistė alų ant gulinčio M. R., spardė jį. Po nusikaltimo padarymo nuteistieji nesuteikė pagalbos, o priešingai, kūrė planus, kaip nuslėpti nusikaltimą, išvengti atsakomybės, sukliudyti išaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Veždami M. R. į ligoninę, keletą kartų buvo sustoję, iš liudytojo L. L. parodymų galima daryti išvadą, kad tik dėl šio liudytojo, važiavusio paskui nuteistuosius, buvimo, nusprendė nuvežti nukentėjusįjį į ligoninę. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bylos duomenis nusikaltimas padarytas apie 7.00 val. ryto, o M. R. į ligoninę atvežtas 8.10 val., kai nuo nusikaltimo padarymo vietos iki E. ligoninės tėra keleto kilometrų atstumas. Siekdami nuslėpti nusikaltimą, nuteistieji melavo, kad į ligoninę atvežė rastą kelyje gulintį žmogų. V. K. tą pačią dieną apklaustas policijos komisariate taip pat melavo, kad pakelėje rado gulintį žmogų ir atvežė į ligoninę. Po nusikaltimo padarymo abu nuteistieji slapstėsi. Nuteistieji iki proceso pabaigos neprisipažino padarę nusikalstamą veiką, nesigaili dėl padaryto nusikaltimo, neatgailauja, tikimybės, kad jie artimiausiu metu pasitaisytų, beveik nėra.

28Apeliaciniame skunde nurodoma, kad abu nuteistieji buvo teisti, V. K. net keturis kartus. Šie duomenys charakterizuoja nuteistųjų neigiamas nuostatas visuomenei priimtinų elgesio bei teisės normų požiūriu.

29Nuteistuosius pažinoję liudytojai apibūdino juos kaip „problemiškus“ žmones, liudytojos- gydymo įstaigos darbuotojos parodė, kad dėl nuteistųjų agresyvaus elgesio ligoninėje joms tekdavo slėptis nuo nuteistųjų (liudytojai G. V., L. Z., A. V.).

30Be to, byloje yra duomenys apie nuteistųjų baustumą administracinėmis nuobaudomis, šios aplinkybės taip pat neigiamai charakterizuoja nuteistuosius. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistieji yra daugybę kartų bausti nuobaudomis už įvairaus pobūdžio administracinės teisės pažeidimus.

31Apeliantės nuomone, byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad teisės normų nepaisymas ir jų pažeidimas nuteistiesiems yra tapęs jų elgesio norma, pastarasis nusikaltimas buvo logiška jų gyvenimo būdo pasekmė, jų vertybinės nuostatos po nusikaltimo padarymo nesikeičia. Tai rodo didelį nuteistųjų pavojingumo laipsnį. Sulaikyti šiuos asmenis nuo nusikaltimų darymo ar atimti galimybę daryti nusikaltimus galima tik griežtomis baudžiamosiomis priemonėmis.

32Apeliantės manymu, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nuteistiesiems už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą turėtų būti paskirta maksimali arba artima maksimaliai sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.

33Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašo skundžiamą teismo nuosprendį pakeisti iš dalies:

  • pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies konstatavimą, jog M. R. tyčinis nužudymas buvo įvykdytas jam ir V. K. veikiant bendrininkų grupėje;
  • pašalinti iš nuosprendžio konstatavimą, jog yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, jog veiką padarė bendrininkų grupė;
  • pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte (kaltininkas aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių), 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai galisi, padėjo išaiškinti šią veiką), 3 punkte (kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą), 6 punkte (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys), 9 punkte (veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas);
  • už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti jam laisvės atėmimo bausmę, artimesnę sankcijoje nurodytai bausmės dydžio minimaliai ribai;
  • nustatyti mažesnį nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydį.

34Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą bausmę, todėl nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

35Apeliantas nurodo, kad teismo išvada, kad nusikaltimas buvo padarytas bendrininkų grupe, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas, kvalifikuodamas jo veiką kaip įvykdytą bendrininkų grupe, netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normas.

36Priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, M. R. nužudymas, už kurį nuteisti jis ir jo brolis V. K., buvo padarytas ne jų dviejų veikiant bendrininkų grupe, o apelianto vieno, todėl skundžiamame nuosprendyje be pagrindo buvo konstatuota bendrininkavimo forma- bendrininkų grupė. Byloje ištirtais įrodymais yra neabejotinai nustatyta, jog V. K. įvykio metu jokio šaunamojo ginklo neturėjo, į M. R. šūvių neiššovė. Tarp apelianto ir nuteistojo V. K. susitarimo žaloti ar nužudyti M. R. ar kitus asmenis nebuvo, tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad nėra pagrindo išvadai, jog V. K. įkalbėjo apeliantą kerštauti. Apygardos teismas taip pat nurodė, jog A. K. ir V. K. parodymai šia prasme yra nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Teismas taip pat konstatavo, jog nenustatyta įrodymų, kad V. K. iš anksto žinojo apie apelianto turimą šaunamąjį ginklą. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo brolis V. K. jo nekurstė, apie jokį kerštą, kūno sužalojimą kalbėta nebuvo. M. R. nužudymas įvyko spontaniškai, apeliantui neadekvačiai sureagavus į įvykio situaciją, staiga pasiėmus iš automobilio ten buvusį pistoletą ir iš jo staiga paleidus du šūvius į nukentėjusįjį. Iki paleidžiant šūvius V. K. nežinojo apie automobilyje buvusį pistoletą, nematė kaip apeliantas jį pasiėmė ir nešėsi (apeliantas atėjo pro automobilio galą, V. K. būnant nusisukus į kitą pusę). Taigi iki įvykdydamas M. R. nužudymą apeliantas dėl to nebuvo susitaręs su V. K., jų veiksmų nejungė bendras susitarimas, bendra tyčia, todėl nėra esminio bendrininkavimo požymio. Nuosprendyje teigiama, jog V. K. prie apelianto daromo M. R. nužudymo galėjo prisijungti konkliudentiniais veiksmais nusikaltimo darymo momentu, teismas nurodė, jog V. K. po to, kai A. K. peršovė M. R., buvo abejingas galimiems veikos padariniams ir neišreiškė jokio nepritarimo A. K. veiksmams, netgi priešingai- siūlė peršauti M. R. dar ir kojas, spardė gulintį, pylė ant jo alų. Tačiau šie motyvai rodo, jog teismas netinkamai aiškina bendrininkų valios sujungimo ir prisijungimo prie jau daromo nusikaltimo, nesant išankstinio susitarimo, sampratą. Prisijungti prie daromo nusikaltimo yra įmanoma tik iki nusikaltimui pasibaigiant, t.y. iki realizuojant visus objektyvųjį požymį- veiką,- sudarančius veiksmus. Pabaigus nusikaltimą prie jo prisijungti nebeįmanoma, todėl veikos kvalifikavimui neturi jokios reikšmės veiksmai, kuriuos kiti asmenys darė jau po nusikaltimo pabaigimo. Teismo motyvuose įvardinti neva V. K. padaryti veiksmai (nors iš tikrųjų nei jis, nei apeliantas tokių veiksmų neatliko) - gulinčio nušautojo spardymas, alaus pylimas, žodiniai komentarai buvo atlikti jau po to, kai M. R. buvo nušautas, taigi, kai nusikaltimas jau buvo baigtas, todėl šie veiksmai negali būti traktuojami kaip prisijungimas konkliudentiniais veiksmais prie daromo nusikaltimo.

37Nuosprendyje nustatyta, kad iki šūvio momento V. K. nieko nežinojo apie ginklą, todėl jis negalėjo žinoti ar nuspėti, kad apeliantas gali šauti į M. R.. Šis nusikaltimas buvo baigtas būtent jam paleidus du šūvius, nuo kurių M. R. mirė. Jokių kitų sužalojimų, kurie būtų susiję su nukentėjusiojo mirtimi, jam nebuvo padaryta. Prie nusikaltimo, nesant išankstinio susitarimo, bendrininkui įmanoma prisijungti tik iki nusikaltimui pasibaigiant. Šiuo atveju V. K. iki šūvių paleidimo konkliudentiniais veiksmais prisijungti prie nusikaltimo negalėjo, nes apie ginklą nežinojo ir jo nematė iki jam (A. K.) paleidžiant šūvius, o paleidus šūvius nusikaltimas jau buvo pabaigtas, todėl po šio momento jis vėlgi negalėjo prisijungti prie jau padaryto nusikaltimo. Kaip matyti iš apelianto bei liudytojų parodymų, tarpas tarp šūvių buvo kelios sekundės, todėl V. K. prie daromos nusikaltimo negalėjo prisijungti ir šiuo momentu. V. K. veiksmai jau to po, kai nusikaltimas buvo pabaigtas (t.y. po to, kai buvo paleisti šūviai), nebegali būti vertinami kaip prisijungimas prie pabaigto nusikaltimo ir jokios įtakos veikos kvalifikacijai negali turėti. Baudžiamasis įstatymas ir teismų praktika tokius atvejus, kai nukentėjusysis miršta nuo padarytų kūno sužalojimų visumos arba kai padaryti keli kūno sužalojimai, kurių kiekvienas galėjo būti mirties priežastimi, vertina kaip bendrą kaltę asmenų, kurie padarė šiuos sužalojimus (kasacinė nutartis Nr. 2K-191/2008). Kadangi M. R. padaryti tik šautiniai sužalojimai, kuriuos šaudamas į jį padarė apeliantas, o jokių kitų sužalojimų jo kūne nėra, todėl V. K. negali būti pripažintas bendrininkavęs nužudant M. R..

38Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jo išsivystantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad tarp V. K. atliktų veiksmų ir įvykusių pasekmių jokio priežastinio ryšio nėra. Nuosprendyje nurodyta, jog V. K. sudavus smūgį M. R. per galvą, šis susvyravo ir po to apeliantas į jį paleido šūvius. Tokiu būdu daroma prielaida, jog smūgio sudavimas lyg ir palengvino nužudymo padarymą ar sudarė sąlygas jį padaryti. Tačiau iš liudytojų A. V., P. B. parodymų matyti, jog po smūgio sudavimo M. R. susvyravo, tačiau vėl atsistojo. Be to, šaunant iš šaunamojo ginklo nėra jokio skirtumo ar asmuo stovi, ar guli, ar yra suklupęs, bet kokiu atveju šaunantysis asmuo turi vienodas galimybes jį sužaloti. Kaip jau minėta, pats V. K. asmeniškai neatliko jokio veiksmo, kuris būtų M. R. mirties priežastis, savo veiksmais jis nepalengvino nusikaltimo padarymo, juolab, kad iki nusikaltimo pabaigimo net nežinojo, kad toks nusikaltimas apskritai gali būti daromas. Taigi, nėra dar vieno būtinojo objektyviojo bendrininkavimo požymio.

39Kadangi nėra nei subjektyviųjų, nei objektyviųjų būtinųjų bendrininkavimo požymių, todėl V. K. negalėjo būti nuteistas dėl M. R. nužudymo, juolab jis negalėjo būti pripažintas šio nusikaltimo bendravykdytoju, taip pat negalėjo būti pripažinta, kad M. R. nužudymas padarytas bendrininkų grupėje. Ši teismo išvada, kad M. R. nužudymas įvykdytas bendrininkų grupėje, yra nepagrįsta, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, padarant šią išvadą buvo neteisingai pritaikytos baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatos.

40Apelianto teigimu, jam neteisingai paskirta bausmė. Teismas ne tik nepagrįstai konstatavo, jog yra apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė, bet ir nepagrįstai nenurodė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jam inkriminuotus nusikaltimus jis padarė vienas, o ne bendrininkų grupe, todėl skundžiamame nuosprendyje nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė- veiką padarė bendrininkų grupė- turi būti pašalinta. Jo atsakomybę lengvina eilė aplinkybių, kurių teismas nuosprendyje nenurodė ir objektyviai nevertino.

41Apelianto teigimu ištirtais bylos įrodymais yra nustatyta aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio1 dalies1 punkte, t. y, kad kaltininkas aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių. Jis ir jo brolis V. K. pamatę, kad nuo šūvių M. R. buvo sunkiai sužalotas, M. R. nedelsdami įkėlė į savo automobilį ir nuvežė tiesiai į E. ligoninę, taip bandydami išgelbėti jo gyvybę. Jie atliko visus įmanomus veiksmus, kurie priklausė nuo jų valios ir kuriuos atitinkamoje situacijoje atliktų kiekvienas protingas žmogus, tačiau nukentėjusiojo gyvybės išgelbėti nepavyko dėl sužalojimų sunkumo. Šie objektyviai apelianto ir V. K. atlikti veiksmai turi būti vertinami ne tik kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet ji įrodo ir tai, jog M. R. nužudymas nebuvo iš anksto planuotas, jog paleisdamas šūvius į M. R. apeliantas veikė netiesiogine, neapibrėžta tyčia ir nesiekė jo mirties, o atvirkščiai, stengėsi jo mirties išvengti ir būtent todėl jį neatidėliotinai gabeno į gydymo įstaigą.

42Apelianto teigimu, egzistuoja ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė - apeliantas prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą. Jis savo noru atvyko į E. policijos komisariatą, žinodamas jog bus sulaikytas ir suimtas, atvykęs neatsisakė duoti parodymų, o priešingai- nuo pirmos apklausos davė išsamius parodymus, kuriais pripažino savo padarytos veikos faktines aplinkybes, šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ir teisme, jo pozicija visą laiką buvo nuosekli. Apeliantas nepripažino tik nužudymą kvalifikuojančių aplinkybių, kurias teismas ir pašalino iš kaltinimo, t.y. konstatavo, jog šios aplinkybės jam buvo inkriminuotos nepagrįstai, todėl jo prisipažinimas yra nuoširdus ir išsamus. Visus išvardintus veiksmus jis atliko savanoriškai, nebūdamas sulaikytas, pats atvyko į policiją ir prisipažino. Jis visą laiką gailėjosi ir gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kiek pajėgė būdamas suimtas, ėmėsi veiksmų savanoriškai atlyginti žalą ir tą iš dalies padarė. Jo gailėjimasis dėl padarytos veikos yra ne formalus, o nuoširdus, jis tikrai supranta savo veikos pavojingumą ir žalingumą, dėl įvykdyto nusikaltimo labai išgyvena. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalgoje nurodyta, jog atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažįstami ir tie atvejai, kai kaltininkas gera valia atvykdamas į valstybės instituciją, nors iš dalies pripažindamas savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, vis dėlto nemažai padeda teisėsaugos institucijoms išaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Ta aplinkybė, kad į policijos įstaigą kaltininkas atvyksta praėjus kelioms dienoms po įvykio, nepaneigia pranešimo svarbos išaiškinant nusikaltimą, nes tai jis padarė savo valia (baudžiamoji byla Nr.1A-88/2007). Teismų praktikoje nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nužudymo pripažįstamas tada, kai kaltininkas atlieka tam tikrus pozityvius veiksmus, pavyzdžiui, stengiasi atlyginti žalą. Apygardos teismas šią aplinkybę, jog apeliantas savo noru atvyko į policijos įstaigą, nuosprendyje taip pat nutylėjo, teigdamas, jog jis slapstėsi ir buvo sulaikytas, kas prieštarauja bylos duomenims.

43Taip pat apelianto nuomone, egzistuoja ir BK 59 straipsnio 1 dalyje 3 punkte numatyta aplinkybė – iš karto po nužudymo apeliantas per savo brolį nukentėjusiojo draugams laidotuvėms perdavė 3000 Lt, prašydamas šiuos pinigus perduoti M. R. šeimai. Tai patvirtina liudytojo R. G. parodymai, kurie yra nutylėti skundžiamame nuosprendyje, nors šis liudytojas buvo apklaustas teisiamajame posėdyje. Tai, kad nukentėjusiojo draugai šiuos pinigus pasisavino ir pasiėmė į baikerių klubą, negali sumenkinti apelianto valios atlyginti žalą. Teisminio nagrinėjimo metu į nukentėjusiosios sąskaitą buvo pervesta dar 14000 Lt, t.y. tokia suma, kurią šiuo metu sugebėjo sumokėti apelianto sutuoktinė siekiant atlyginti padarytą žalą. Visą procesą būdamas suimtas jis neturėjo galimybių gauti didesnės pinigų sumos, kadangi dėl suėmimo neteko visų pajamų šaltinių, o visam jo kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui yra taikomas laikinasis nuosavybės teisių apribojimas, todėl jis neturėjo objektyvių galimybių jam priklausančio turto parduoti ir gautais pinigais atlyginti žalą. Savo skunduose dėl suėmimo jis visą laiką teigė, jog jeigu būtų išleistas iš suėmimo, rastų galimybių atlyginti didesnę žalos dalį, tačiau į tai atsižvelgta nebuvo. Todėl įmanomai didžiausios pinigų sumos sumokėjimas žalos atlyginimui vertintinas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nors apygardos teismas ir nurodė, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nuosprendyje pripažino, jog iki nuosprendžio priėmimo nukentėjusiajai J. R. buvo atlyginta dalis turtinės žalos. Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajai J. R. jau sumokėta 14 000 Lt turtinės žalos <...>, iš 22 580 Lt išmokų dalis 18 976,80 Lt priteistina kas mėnesį iki M. R. pilnametystės, likusi 13 926,14 Lt turtinės žalos jau yra atlyginta. Tokiu būdu teismas pripažino, jog jis savanoriškai atlygino nukentėjusiajai J. R. padarytą turtinę žalą, ir, sutinkamai su BK 59 straipsnio1 dalies3 punktu, privalėjo pripažinti šią aplinkybę kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nes jis savo noru atlygino dalį padarytos žalos.

44Apelianto teigimu yra ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė - M. R. buvo nužudytas ir dėl jo paties provokuojančio bei rizikingo elgesio. Nakties metu M. R. su kitais asmenimis sumušė apelianto brolį V. K. ir jam padarė kūno sužalojimus (tai patvirtina V. K., liudytojo N. Z. parodymai, jog konflikte dalyvavo M. R., kuris sužalojo V. K.; nukentėjusiojo L. A. parodymai, kad jis bandė atitraukti žmones nuo V. K., kad pastarojo nemuštų; liudytojo L. L. parodymai, kad M. R. sudavė smūgį V. K.). Toks M. R. elgesys buvo neabejotinai neteisėtas. Dėl tokio M. R. neteisėto elgesio apeliantui skambino G. V., papasakojo, kad brolį primušė, prašė pakalbėti su juo, kad jis nepyktų. Ryte jis matė, kad jo brolio galva buvo sužalota. Pamatęs į stovyklavietę ryte atvykusius apeliantą ir jo brolį V. K., žinodamas, jog jie turi pagrindą bijoti M. R. ir kitų vietoje buvusių baikerių, M. R. su L. A. ėjo link jų demonstruodami savo agresiją. Kaip nustatyta teismo medicinos specialisto išvada, V. R. buvo sunkiame girtumo stovyje. Būtent šie V. R., L. A. ir kitų kartu su jais buvusių asmenų veiksmai leido apeliantui subjektyviai vertinti šią situaciją kaip grėsmingą ir pavojingą užpuolimą, gresiantį jo ir brolio sveikatai, nuo kurio reikia gintis šaunamuoju ginklu.

45Apeliantas pažymi, kad nusikaltimas buvo padarytas spontaniškai, nesant išankstinės tyčios, veikiant neapibrėžta tyčia, nusikaltimas nebuvo planuotas, jam nebuvo ruoštasi, tartasi, jį nebuvo bandoma paslėpti. Jis ir jo brolis turėjo pakankamo pagrindo subjektyviai tikėti, jog jis ir jo brolis gali būti sužaloti, nes brolis šių asmenų jau buvo sužalotas anksčiau, tačiau apeliantas netinkamai pasirinko neadekvačias užpuolimui gynybos priemones, todėl egzistuoja ir aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio1 dalies9 punkte. Nurodytų aplinkybių nepripažinęs atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir be pagrindo pripažindamas jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, teismas netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas.

46Be to, teismas nuosprendyje nepagrįstai nutylėjo apie jo asmenybę teigiamai charakterizuojančius duomenis, kurie yra svarbūs skiriant bausmę. Apeliantas yra susituokęs, turi tris vaikus, iš kurių vienos nepilnametės dukters priežiūra ir išlaikymas teismo sprendimu nustatyti jam, o ne buvusiai sutuoktinei. Turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuolatinę darbo vietą, iki suėmimo ilgą laiką vykdė ir individualią veiklą, t.y. turėjo nuolatines teisėtas pajamas. UAB ( - ) pateikė pažymą, kurioje nurodė, jog apeliantas darbe charakterizuojamas išimtinai teigiamai, jo vykdytos funkcijos buvo itin svarbios sėkmingam bendrovės darbui. Į bylos medžiagą buvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys, jog jis nuolat ilgą laiką vykdė labdaringą veiklą ir asmeninėmis piniginėmis lėšomis savanoriškai padėdavo E. vaikų globos namams, už ką yra gavęs ne vieną padėką. Kadangi jis pats buvo užaugęs vaikų namuose, todėl siekė padėti likimo nuskriaustiems vaikams. Taigi jo asmenybę charakterizuojančios aplinkybės esmingai skiriasi nuo įprastinio nužudymą įvykdžiusio asmens asmenybę apibūdinančių duomenų. Jis yra kur kas mažiau pavojingas visuomenei nei kiti analogiškus nusikaltimus įvykdę asmenys. Šis sunkus nusikaltimas buvo įvykdytas dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, o ne dėl jo antivisuomeninių nuostatų.

47Apelianto teigimu, jo nurodytos lengvinančios aplinkybės, taip pat BK 54 straipsnyje2 dalyje išvardintų aplinkybių, į kurias privalu atsižvelgti skiriant bausmę, visetas rodo ženkliai mažesnį apelianto ir jo padarytos veikos pavojingumą nei panašiais nužudymo panaudojant šaunamąjį ginklą atvejais. Skiriant bausmę turi būti vadovaujamasi teisingumo, proporcingumo ir humanizmo principais. Neatsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas.

48Apelianto nuomone, įvertinus visas jo išdėstytas aplinkybes ir pripažinus aukščiau nurodytas aplinkybes lengvinančiomis jo atsakomybę aplinkybėmis bei pašalinus atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą, jam, sutinkamai su BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatomis, turėtų būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, artimesnė BK 129 straipsnio1 dalyje numatytos sankcijos minimumui.

49Apeliantas nesutinka su iš jo priteistu neturtinės žalos dydžiu, teigdamas, kad nužudytojo M. R. našlei J. R. bei mažametei dukrai M. R. ir tėvams D. R. ir P. R. priteisti neturtinės žalos dydžiai yra per dideli, neatitinkantys teismų praktikos ir turi būti mažinami. Pažymėtina, jog nustatant neturtinės žalos dydį, reikšminga aplinkybe turi būti laikoma paties nukentėjusiojo asmens elgesys. Provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys vertintinas kaip neturtinės žalos kompensacijos dydį mažinantis faktorius.Todėl turi būti atsižvelgta ne tik į apelianto atliktus veiksmus, bet ir į nukentėjusiojo elgesį bei stovį- jis nakties metu atliko neteisėtus veiksmus jo brolio atžvilgiu ir jį sužalojo, įvykio metu nukentėjusysis kartu su kitais asmenimis eidamas link apelianto ir jo brolio V. K., savo veiksmais skatino įvykdyti nusikaltimą, jį provokavo, sukėlė vaizdą, jog apeliantui iškilo reali grėsmė, nuo kurios būtina gintis, M. R. įvykio metu buvo sunkiame girtumo stovyje.

50Nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013-03-22 nuosprendžio dalį, kuria V. K. pripažintas kaltu padaręs BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, panaikinti ir šioje dalyje V. K. atžvilgiu priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, kadangi neįrodyta, kad V. K. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

51Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d., 305 str. 1 d. 2 p.,301 str. 1 d., reikalavimus, nes baudžiamąją bylą išnagrinėjo neišsamiai, nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas V. K. priskyrė veiksmus, kuriuos, pagal teisme duotus liudytojų parodymus, atliko V. K. brolis A. K..

52Pirma, teismas konstatavo, kad V. K. siūlė peršauti M. R. kojas. Šią išvadą teismas grindė tariamai duotais liudytojo L. L. parodymais. Tačiau teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad L. L. du kartus konkrečiai nurodė, kad A. K. sakė, kad M. R. reikia peršauti kojas, kai nukentėjusysis jau gulėjo peršautas. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas S.A. V. (vadovaujantis BPK 276 str., jo parodymai perskaityti 2012-11-05 teismo posėdyje) taip pat parodė, kad būtent A. K. buvo lygtai nusitaikęs į gulinčio M. R. kojas ir sakė „džiaukis, kad neperšoviau kojų" (1 t. 196 b.l.).

53Antra, teismas konstatavo, kad V. K. pylė ant gulinčio peršauto nukentėjusiojo alų, tačiau 2012-11-05 apklaustas liudytojas S.A. V., kuris vienintelis patvirtina alaus pylimo ant peršauto nukentėjusiojo aplinkybę, nurodė, kad alų ant M. R. pylė lyg aukštesnysis iš brolių. Byloje nustatyta, kad aukštesnis yra A. K.. Kad A. K. pylė ant M. R. alų, S.A. V. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (lt. 192-193 b.l.).

54Akivaizdu, kad nuteistajam V. K. nepagrįstai priskirti A. K. atlikti veiksmai buvo vienas esminių teismo motyvų, kurie leido jam vienareikšmiškai konstatuoti, kad V. K. nužudė M. R.. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje aplinkybes, kad V. K. pylė ant peršauto nukentėjusiojo alų ir siūlė peršauti jam kojas, teismas įvertino kaip kaltinamųjų bendrininkavimą nužudant M. R. patvirtinantį faktą. Toks bylos faktinių duomenų supainiojimas lėmė klaidingą teismo vidinį įsitikinimą vertinant įrodymus, todėl laikytinas esminiu BPK pažeidimu, kadangi jis sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti V. K. atžvilgiu teisingą nuosprendį.

55Apelianto teigimu, teismas V. K. netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismo išvados dėl V. K. kaltės formos ir tarp nuteistųjų buvusio susitarimo nužudyti M. R. yra prieštaringos ir nepagrįstos. Teismas, konstatavęs tarp nuteistųjų buvusį susitarimą nužudyti M. R. ir tyčios kryptingumą, kas neabejotinai yra tiesioginės tyčios požymis, tuo pačiu nustatė skirtingas nuteistųjų kaltės formas, t.y. kad A. K. veikė tiesiogine tyčia, o V. K. netiesiogine tyčia. Remiantis tokia teismo logika, V. K. su A. K. susitarė nužudyti M. R., jų tyčia buvo nukreipta į M. R. mirtį, tačiau V. K., veikdamas netiesiogine tyčia, nukentėjusiojo mirties nenorėjo. Apeliantas teigia, kad V. K. tyčia apskritai nebuvo įrodyta.

56Byloje vienareikšmiškai nustatyta aplinkybė, kad iki šūvių V. K. sudavė M. R. tik vieną smūgį ranka. Jokių M. R. gyvybei pavojingų daiktų V. K. rankose nelaikė ir su savimi neturėjo. Iš pirmosios instancijos teisme apklaustų nuteistųjų ir liudytojų parodymų aišku, kad nuo V. K. smūgio M. R. į veidą iki A. K. šūvių praėjo tik keletas sekundžių. Netrukus po to A. K. sugriebė nukentėjusįjį L. A., o V. K. sudavė jam buteliu į galvą. Taigi V. K. smurtas M. R. atžvilgiu nebuvo nei ilgai trunkantis, nei intensyvus, V. K. nenaudojo jokių M. R. gyvybei pavojų galinčių kelti daiktų ir tokiu būdu jokie V. K. veiksmai, atlikti iki A. K. šūvių, nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui daryti išvadą tarp kaltinamųjų buvus susitarimui nužudyti M. R. ir to, kad V. K. suvokė tiesiogiai dalyvaujantis gyvybės atėmimo procese. Be to, teismas neįrodyta pripažino aplinkybę, kad V. K. sukurstė brolį nužudyti M. R.. Taip pat teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, kad V. K. žinojo apie A. K. turimą šaunamąjį ginklą. Taigi darytina išvada, kad iki mirtinų šūvių į M. R. V. K. nebuvo žinoma, kad A. K. panaudos prieš nukentėjusįjį M. R. šaunamąjį ginklą, t.y. įrankį, kuriuo galima padaryti pavojingus gyvybei sužalojimus. Tokiu būdu, net neginčijant teismo įrodyta pripažintos aplinkybės, kad atvykę broliai A. ir V. K. kvietė ateiti M. R., nėra jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusįjį jie kvietė jau iš anksto susitarę jį nužudyti. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo V. K. tyčios kryptingumo ir susitarimo nužudyti M. R. prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

57Teismas, pripažindamas V. K. veikus netiesiogine tyčia nužudant M. R., privalėjo įrodymais pagrįsti tiek intelektualųjį, tiek valinį kaltės momentą. Nustatydamas intelektualųjį netiesioginės tyčios momentą, teismas privalėjo ne tik nustatyti, kad V. K. suvokė savo ar A. K. veikos pavojingumą, bet kad ir numatė M. R. mirties galimybę. Konstatavus, kad V. K. nebuvo žinoma apie A. K. turėtą šaunamąjį ginklą ir galimą jo panaudojimą, kad jis nekurstė brolio žudyti M. R., akivaizdu, jog nebuvo jokio pagrindo ir išvadai, kad V. K. iki brolio šūvių galėjo numatyti M. R. mirtį. Teismas, pasisakydamas dėl V. K. kaltės, faktiškai nemotyvavo, kuo remdamasis jis mano, kad V. K. numatė galimą M. R. mirtį.

58Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje valininis V. K. netiesioginės tyčios momentas grindžiamas tuo, kad po to, kai A. K. peršovė M. R., V. K. buvo abejingas galimiems padariniams ir neišreiškė jokio nepritarimo pastarojo veiksmams. Tokios teismo išvados yra aiškiai nepagrįstos: jeigu teismas konstatavo, kad V. K. nežinojo apie brolio turimą ginklą ir galimą jo panaudojimą, akivaizdu, kad apie ginklą V. K. sužinojo tik po šūvių, t.y. kai nukentėjusiajam M. R. buvo padaryti jo mirtį sukėlę sužalojimai. Taigi nepriklausomai nuo to, ar po M. R. padarytų mirtinų sužalojimų V. K. būtų abejingas ar neabejingas nukentėjusiojo mirčiai, V. K. veikos kvalifikavimui tai negalėjo turėti jokios reikšmės, kadangi po A. K. padarytų šūvių tolimesni V. K. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu su šio mirtimi priežastiniu ryšiu nebuvo ir negalėjo būti susiję. Be to, faktinės bylos aplinkybės, priešingai nei konstatavo teismas, parodo, kad V. K. buvo ne tik kad neabejingas M. R. mirčiai, tačiau ėmėsi visų įmanomų priemonių išvengti M. R. mirties. Byloje neginčijamai nustatyta, kad iš karto po to, kad V. K. suprato, kad M. R. yra sužeistas šūvių, V. K. kartu su broliu nedelsdami įkėlė nukentėjusįjį į automobilį ir nuvežė į ligoninę. Pakeliui sustoję dar bandė nukentėjusįjį gaivinti. Ši aplinkybė aiškiai paneigia V. K. veikus netiesiogine tyčia nužudant M. R., kadangi gaivindamas ir gelbėdamas gyvybę M. R., V. K. nebuvo abejingas jo mirčiai. Apeliantas teigia, kad šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nutylėjo sąmoningai, kadangi ši aplinkybė paneigia teismo padarytas išvadas dėl V. K. tyčios. Kadangi byloje surinkti įrodymai paneigia V. K. tyčią (tiek tiesioginę, tiek netiesioginę) dėl M. R. nužudymo, pirmosios instancijos teismas, kvalifikavęs V. K. veiksmus pagal BK 129 straipsnio1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

59Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. sausio 27 d. apeliacine tvarka išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą pagal aukščiau minėtus apeliacinius skundus ir vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu, byloje priėmė naują nuosprendį.

60Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 28 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

61Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nagrinėjant bylą iš naujo, apeliantas – prokuroras prašė tenkinti jo ir nukentėjusiosios D. R. apeliacinį skundą, o nuteistojo A. K. ir V. K. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

62Apeliantė - nukentėjusioji D. R. ir jos atstovas prašė tenkinti nukentėjusiosios D. R. ir prokuroro apeliacinius skundus, nukentėjusioji J. R. prašė tenkinti prokuroro apeliacinį skundą. Nukentėjusieji ir atstovas prašė atmesti nuteistojo A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinius skundus.

63Nuteistasis A. K. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo A. K. apeliacinį skundą ir atmesti prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinį skundą.

64Nuteistasis V. K. ir jo gynėjas (apeliantas) prašė nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.

65Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios D. R. apeliaciniai skundai atmestini.

66 Nuteistojo A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

67Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir į BPK 320 straipsnio 4 dalyje ir 386 straipsnio 3 dalyje numatytą non reformation in peius principą, nustatantį teismui pareigą priimti atitinkamą sprendimą, kuris nesunkintų nuteistųjų teisinės padėties, palyginus su kasacinės instancijos teismo 2014-10-28 nutartyje nustatyta jų teisine padėtimi.

68Dėl nuteistiesiems pareikštų kaltinimų pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą

69Nagrinėjamoje byloje V. K. ir A. K. buvo kaltinami ir atiduoti teismui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kaltinant juos tuo, kad V. K. sukursčius A. K. nužudyti M. R. ir L. A., jie, veikdami bendrininkų grupe, pasikėsino juos nužudyti bei nužudė M. R. kitiems žmonėms pavojingu būdu.

70Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymų visumą, konstatavo, kad toks kaltinimas V. K. ir A. K. nepasitvirtino. Teismas, remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė išvadas, kad V. K. ir A. K. bendrininkaudami nužudė M. R., t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, o V. K. padarė dar ir nežymų sveikatos sutrikdymą L. A., t.y. nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir dėl paminėtų nusikalstamų veikų padarymo V. K. ir A. K. pripažino kaltais ir nuteisė.

71Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad V. K. nesukurstė A. K. pasikėsinti į dviejų asmenų – M. R. ir L. A. gyvybę, kad A. K. šaunant į M. R. nekilo pavojus kitų asmenų gyvybei ir kad tuoj pat po šūvių į M. R. nebuvo pasikėsinta į L. A. gyvybę. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tokios teismo išvados padarytos netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuteistiesiems netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirtos bausmės. Prokuroras apeliaciniame skunde pateikia savitą byloje surinktų įrodymų vertinimo versiją, remiantis kuria prašo V. K. ir A. K. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą dėl pasikėsinimo nužudyti M. R. ir L. A. bei pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą dėl M. R. nužudymo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

72Prokuroro prašymas atmestinas.

73Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir neprieštaringos. Visi byloje nepašalinti prieštaravimai, abejonės, prielaidos aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2013, 2K-517-303/2015, 2K-587-697/2015).

74Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes, susijusias su nuteistiesiems pareikštais kaltinimais pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą išnagrinėjo išsamiai, skundžiamame teismo nuosprendyje nuosekliai išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pateikė jų vertinimo analizę ir remiantis ja ir teismų praktiką padarė motyvuotas, bylos faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kad byloje nėra pakankamai abejonių nekeliančių duomenų, kad V. K. sukurstė A. K. pasikėsinti į dviejų asmenų – M. R. ir L. A. gyvybę, kad A. K. šaunant į M. R. kilo pavojus kitų asmenų gyvybei ir kad tuoj pat po šūvių į M. R. buvo pasikėsinta į L. A. gyvybę. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma.

75Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad V. K. sukurstė nužudyti M. R., nes tokia teismo išvada pagrįsta bylos medžiaga.

76Abu nuteistieji neigia kurstymo nužudyti M. R. faktą. Byloje tiesioginių įrodymų, kad V. K. kurstė brolį A. K. nužudyti M. R., nesurinkta. Byloje esantys duomenys apie nuteistųjų tarpusavio telefoninius kontaktus įvykio naktį nuo 1.11 val. iki 8.25 val. (viso 13 telefoninių pokalbių bei 11 neatsakytų skambučių) bei prokuroro nurodomi du ilgiausiai trukę pokalbiai (6.47 val. ir 6.53 val.), iš kurių vienas truko pusantros minutės, o kitas 45 sekundes, taip pat nepatvirtina V. K. kurstymo nužudyti M. R. fakto. Byloje nuteistųjų pokalbių turinio išklotinių nėra, remtis prielaidomis ar subjektyviais pamąstymais apie ką nuteistieji galėjo kalbėti telefonu teismas negali. Abu nuteistieji teigia, kad telefonu kalbėjo apie žvejybą, į kurią vykti buvo suplanavę iš anksto. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad V. K. sukurstė nužudyti M. R., yra pagrįsta.

77Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad M. R. nebuvo nužudytas pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu.

78BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte yra suformuluotas kaip nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Bendriausia prasme šis nužudymo būdas baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje aiškinamas kaip toks, kurio panaudojimas yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus gyvybei, bet ir bent vieno kito ar kelių kitų žmonių gyvybei. Be to, kilusi grėsmė kitų žmonių gyvybei dėl kaltininko veiksmų turi būti reali, o pats kaltininkas privalo visa tai suvokti. Šis būdas, esant kitoms aptartoms sąlygoms, gali apimti įvairiausius kaltininko veiksmus – padegimą, sprogdinimą, geriamojo vandens, maisto, aplinkos užnuodijimą chemikalais ar radioaktyviosiomis bei kitokiomis medžiagomis, transporto priemonių, kitų padidinto pavojaus šaltinių panaudojimą, šaudymą ir kt. Bylos specifika reikalauja dėmesio būtent šaudymui kaip vienai iš galimų aptariamo kvalifikuojamojo požymio formų. Šaudoma gali būti iš įvairiausių ginklų: kovinių, sportinių, medžioklinių, savadarbių ir kt. Svarbu, kad iš tokio ginklo paleistas šūvis būtų pavojingas žmonių gyvybei ir kad kaltininkas tą suvoktų (2K-530/2010).

79Prokuroras kaltinimą dėl nužudymo pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu iš esmės grindžia tuo, kad už A. K., kai jis šovė į M. R., buvo žmonių palapinės ir netoli M. R. stovėjo A. K.. Tokie prokuroro teiginiai prieštarauja bylos medžiagai.

80Byloje nustatyta, kad A. K. stovėjo nugara į palapines, ginklas buvo nutaikytas tiesiai į M. R. nedideliu atstumu, todėl ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pavojingas kitų asmenų gyvybei būdas. Iš liudytojo A. K. parodymų matyti, kad A. K. šūvių metu miegojo palapinėje, šūvių negirdėjo, o atsikėlęs nuo triukšmo ir išlindęs iš palapinės, pamatė kaip nuo žemės buvo keliamas pašautas M. R.. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis M. R. nužudytas dviem vienas paskui kitą sekusiais šūviais. A. K. stovėjo M. R. už nugaros, arti jo, šautuvą laikė nukreiptą tik į nukentėjusįjį. Šūvio metu greta nukentėjusiojo kitų žmonių nebuvo. Nukentėjusysis L. A. atbėgo jau po šūvių. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė teismas, objektų, kurie minėtomis aplinkybėmis galėjo sukelti šaudmens rikošetą, pavojingą kitų asmenų gyvybei, taip pat nebuvo. Tokiomis aplinkybėmis A. K. negalėjo suvokti ir nesuvokė, kad jo veiksmai gali sukelti realų pavojų kitų asmenų gyvybei. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš kaltinimo pašalino nužudymą kvalifikuojantį požymį - kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu (BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Pirmosios instancijos teismas A. K. ir V. K. nusikalstamus veiksmus nukentėjusiojo M. R. atžvilgiu įvertino kaip tyčinį nužudymą ir kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Kadangi nuosprendžio dalį dėl A. K. ir V. K. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ginčija nuteistasis A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjas, dėl šios dalies teisėjų kolegija pasisakys atskirai.

81Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl A. K. išteisinimo dėl pasikėsinimo nužudyti M. R. ir L. A. bei dėl V. K. veiksmų perkvalifikavimu į BK 140 straipsnio 1 dalį.

82Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinimai A. K. ir V. K. dėl pasikėsinimo nužudyti du žmones (M. R. ir L. A.) nepasitvirtino ir kad nuteistųjų kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, neįrodyta, yra pagrįsta.

83Byloje nuteistųjų, nukentėjusiojo L. A. bei liudytojų parodymais nustatyta, kad iškart po šūvių prie nuteistųjų ir gulinčio M. R. pribėgo L. A.. V. K. sudavė buteliu pastarajam į galvą, jis nuo smūgio nukrito. Aplinkybę, kad L. A. buvo į galvą įremtas pistoletas, buvo nurodęs tik jis pats ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teisme L. A. tiksliai negalėjo patvirtinti, kad A. K. jam buvo įrėmęs ginklą į galvą. Teisme L. A. parodė, kad jam bandant atsikelti nuo M. R., A. K. jį sugriebė už liemenės ir įrėmė kažkokį daiktą jam į kaktą. Liudytojai, tiesiogiai matę įvykį ir davę nuoseklius parodymus, nė vienas neparodė, kad A. K. būtų įrėmęs ginklą L. A. į galvą. Liudytojas L. L. parodė, kad A. K. po šūvių į M. R. dar taikėsi į jo kojas, tuo metu V. K. kažkokiu daiktu trenkė L. A. į galvą, šis nuo smūgio nukrito. Jis nematė, kad L. A. būtų įremtas ginklas į galvą. Liudytojas A. V. parodė, kad po šūvių priėjusiam ilgaplaukiui vyriškiui (L. A.) mažesnio ūgio vyriškis (V. K.) sudavė buteliu per galvą. Prie ilgaplaukio vyriškio buvo priėjęs ir aukštesnis vyriškis (A. K.), tačiau jo veiksmų liudytojas negali apibūdinti, kad jis būtų įrėmęs ginklą L. A. į galvą nematė. Liudytojas P. B. parodė, kad po šūvių įvykio vietoje atsirado L. A., kažkuris iš atvykusių sudavė jam buteliu per galvą. Po įvykio dar girdėjo kalbas apie nepavykusį dar vieną šūvį, tačiau detalių nežino. Taigi byloje nesurinkta įrodymų, kurie leistų daryti vienareikšmę išvadą, kad A. K. buvo įrėmęs ginklą L. A. į galvą.

84Prokuroras nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl rasto neiššauto šovinio. Apeliantas skunde teigia, kad specialisto išvadoje Nr. 11-2123 (1) kategoriškai nurodyta, jog šis šovinys buvo įstatytas į šovinio lizdą ir bandytas šauti, tačiau ne tos pačios rūšies ginklo, kaip teigiama nuosprendyje, o iš to paties ginklo, iš kurio iššautos dvi tūtelės. Toks prokuroro teiginys yra pagrįstas.

85Specialisto išvadoje Nr. 11-2123 (1) nurodyta, kad tikėtina, kad tirti pateiktos dvi kulkos buvo iššautos iš vieno ginklo. Tirti pateiktas šovinys buvo bandytas iššauti iš to paties ginklo, kuriame šautos dvi tūtelės. Tačiau vien šios aplinkybės negali būti pagrindu nuteisti A. K. dėl pasikėsinimo nužudyti L. A.. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo, schemos ir nuotraukų matyti, kad tarp dviejų tūtelių buvo 1,3 m atstumas, būtent toje vietoje A. K. šovė į M. R. ir tūtelės nukrito viena šalia kitos. Toje pačioje vietoje A. K. prispaudė prie automobilio L. A., tačiau neiššautas šovinys buvo 7,88 m ir 9 m atstumu nuo tūtelių. Įvykio vietos schemą palyginus su A. K. automobilio stovėjimo vieta matyti, kad šovinys rastas toje vietoje, kur buvo automobilio kitas šonas – vairuotojo pusė, o toje vietoje joks veiksmas nevyko. Nuteistasis A. K. parodė, kad jis po vairuotojo sėdyne vežiojosi pistoletą, kartu su juo maišelyje buvo įdėtas vienas iššauti nepavykęs šovinys, kurį jis turėjo kaip pavyzdį, kad įsigytų kitų šovinių, ir šis šovinys galėjo iškristi iš maišelio traukiant ginklą. Be to, nuteistasis A. K. parodė, kad po šūvių į M. R. ginklas nebuvo užsikirtęs ir nebuvo jokių techninių kliūčių nušauti L. A.. Tokie nuteistojo parodymai byloje nepaneigti. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nuosprendyje konstatavo, jog įvykio vietos apžiūros metu surastas neiššautas šovinys iš ginklo, kuriuo buvo nušautas M. R., nėra pakankamas įrodymas pripažinti V. K. ir A. K. kaltais pasikėsinus nužudyti L. A.. Teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad dvi tūtelės rastos 15,80 m ir 14,80 m nuo vandens telkinio, t.y. toje vietoje, kur buvo nužudytas M. R., o neiššautas šovinys aptiktas 20,75 m atstumu nuo vandens. Teismas nurodė, jog iš L. A. parodymų seka, kad jam į galvą daiktas, panašus į pistoletą, buvo įremtas pasilenkus prie parkritusio M. R., todėl šovinys neiššovus ginklui galėjo iškristi nebent toje pačioje vietoje, kur gulėjo M. R., o ne pakankamai dideliu atstumu nuo šios vietos. Esant tokioms aplinkybėms, įvertinus ir tai, kad nusikaltimo įrankis nebuvo rastas ir ištirtas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pakankamai abejonių nekeliančių duomenų šioje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Šioje dalyje teismas pagrįstai pripažino įrodyta aplinkybę, kad nuteistasis V. K. tyčia sudavė L. A. smūgį buteliu į galvą, padarydamas nukentėjusiajam L. A. nežymų sveikatos sutrikdymą ir šią V. K. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Šios nuosprendžio dalies apeliaciniame skunde neginčija ir nuteistojo V. K. gynėjas.

86Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. K. ir A. K. kaltumas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalyje 5 punkte, neįrodyta, yra teisėta ir pagrįsta.

87Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrinus tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgdama į kasacinės instancijos teismo 2014-10-28 nutartyje nurodytas šio teismo išvadas dėl atskirų prokuroro kasacinio skundo argumentų, kurie yra privalomi teismui iš naujo nagrinėjant bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis), konstatuoja, kad prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti nesutikimo su skundžiamu teismo nuosprendžiu teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad šioje byloje V. K. ir A. K. pareikšti kaltinami pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą nepasitvirtino, todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

88Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, nusprendęs V. K. ir A. K. dėl pasikėsinimo nužudyti L. A. bei dėl pasikėsinimo nužudyti du žmones (BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktas) išteisinti BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu ir tokio sprendimo motyvus išdėstęs nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tokio sprendimo neišdėstė nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Šią pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą apeliaciniame skunde nurodo ir prokuroras.

89BPK 307 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai kelių nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas kaltinamasis dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, dėl kurių išteisinamas. Be to, BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodoma, kad išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomi sprendimas išteisinti kaltinamąjį ir išteisinimo pagrindas.

90Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas V. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą ne išteisino, kaip nurodyta nuosprendžio aprašomojoje dalyje, o tokią jo nusikalstamą veiką perkvalifikavo į BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl L. A. nežymaus sveikatos sutrikdymo) ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išdėstė sprendimą pripažinti V. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nors tokia teismo išvada yra prieštaringa, tačiau teismo sprendimo išdėstymas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje atitinka BPK 307 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

91Tačiau nuteistajam A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, pirmosios instancijos teismas neperkvalifikavo ir sprendimo išteisinti A. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, tuo teismas pažeidė BPK 307 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies 2 punkte išdėstytus reikalavimus.

92Tokia pirmosios instancijos teismo padaryta klaida ištaisytina apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegijai panaikinat skundžiamo nuosprendžio dalį, kurioje nepriimtas sprendimas dėl A. K. pareikšto kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, šioje dalyje priimant naują nuosprendį: A. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą išteisinti BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

93Dėl A. K. ir V. K. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

94Skundžiamu teismo nuosprendžiu A. K. ir V. K. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, tyčia nužudė M. R.. V. K. ir A. K. pripažinti M. R. nužudymo bendravykdytojais.

95Šią teismo nuosprendžio dalį skundžia nuteistasis A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjas.

96Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde teigia, kad jis M. R. nužudė vienas, jokio susitarimo tarp jo ir V. K. žaloti ar nužudyti M. R. ar kitus asmenis nebuvo, todėl prašo pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, kad M. R. tyčinis nužudymas buvo įvykdytas jam ir V. K. veikiant bendrininkų grupe.

97Nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje neįrodyta, kad V. K., veikdamas bendrai su broliu A. K., dalyvavo M. R. nužudyme, todėl prašoma V. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti.

98Tokie apeliantų – nuteistojo A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjo prašymai – atmestini.

99Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus bei atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. K. ir A. K. nužudė M. R., veikdami bendrininkų grupe, yra teisinga ir pagrįsta byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visuma.

100Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. teigia iššovęs į M. R. iš nelegaliai laikomo šaunamojo ginklo spontaniškai, neadekvačiai sureagavęs į įvykio situaciją. Apelianto teigimu, jo brolis V. K. apie jo turimą ginklą nieko nežinojo ir jo nematė, jokio susitarimo su V. K. keršyti nebuvo, jų nejungė bendras susitarimas. V. K. veiksmai atlikti nušauto M. R. atžvilgiu negalėjo būti traktuojami kaip prisijungimas prie daromo nusikaltimo konkliudentiniais veiksmais, nes nusikaltimas buvo baigtas.

101Apeliantas nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad V. K. įvykio metu M. R. sudavė tik vieną smūgį ranka, jokių gyvybei pavojingų daiktų V. K. nenaudojo ir jų neturėjo. Tarp brolių V. K. ir A. K. susitarimo nužudyti M. R. nebuvo, V. K. nežinojo, kad jo brolis A. K. turi šaunamąjį ginklą, todėl V. K. M. R. gyvybės atėmimo procese nedalyvavo ir brolio A. K. veiksmams nepritarė.

102Nors apeliantai neigia V. K. ir A. K. bendrininkavimą nužudant M. R., ši faktinė aplinkybė byloje neabejotinai įrodyta, taip pat bylos medžiaga leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. K. ir A. K. buvo šios nusikalstamos veikos bendravykdytojais.

103BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013). Bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veika ir dėl to asmenys, pripažinti bendrininkais, nepriklausomai nuo jų konkretaus indėlio, atsako pagal vieną ir tą patį BK straipsnį.

104Paprastojo bendrininkavimo atveju dažniausiai visi bendrininkai tiesiogiai dalyvauja atlikdami objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos požymius sudarančius veiksmus (visus ar atskirą jų dalį). Tačiau nusikaltimo vykdytojais gali būti ir tie bendrai veikiantys asmenys, kurie nors tiesiogiai neatlieka nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų veiksmų, tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą: palaužia nukentėjusiųjų pasipriešinimą, neleidžia jiems pabėgti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-502/2009, 2K-89-139/2016). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kuria forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais) bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Apie buvusį susitarimą ir jo pobūdį sprendžiama iš kaltininkų atliktų veiksmų.

105Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2011 m. liepos 30 d. naktį ( - ) baikerių klubo organizuotoje sąskrydžio vietoje tarp V. K. ir baikerių šventės dalyvių įvyko konfliktas, kurio metu buvo nežymiai sužalotas V. K.. Šią aplinkybę patvirtino įvykio vietoje buvęs ir betarpiškai konfliktą matęs liudytojas Š. J., kuris parodė, kad baikerių sąskrydyje buvo sumuštas V. K., jam buvo praskelta ausis ar galva, tai pat liudytojas L. L., specialisto išvada. Nors nuteistasis V. K. ir liudytojas Š. J. neįvardijo asmens sužalojusio V. K., šią aplinkybę nurodė liudytojas L. L.. Šis liudytojas parodė matęs kaip M. R. trenkė V. K.. Liudytojai G. V., L. L., N. Z. parodė, kad broliai V. ir A. K. yra konfliktiški žmonės. Todėl L. L. apie stovyklavietėje įvykusį konfliktą su V. K. pranešė baikerių klubo prezidentui G. V., kuris, siekdamas, kad naktį nekiltų daugiau kivirčų, paskambino V. K. broliui A. K. ir tą pačią naktį su juo susitiko aptarti įvykusio konflikto, o N. Z., įtardamas, kad broliai V. ir A. K. gali sugrįžti, paskyrė 3 žmones saugoti teritoriją. A. ir V. K. į baikerių sąskrydžio vietą naktį negrįžo, tačiau atvažiavo 2011 m. liepos 30 d. ryte.

106Pirmosios instancijos teismas nuteistųjų V. K. ir A. K. sugrįžimą 2011 m. liepos 30 d. ryte į baikerių sąskrydžio vietą vertino kaip nuteistųjų siekį atkeršyti už smurtinius veiksmus prieš V. K. 2011 m. liepos 30 d. naktį.

107Nuteistieji, nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad jie 2011 m. liepos 30 d. ryte į įvykio vietą vyko ieškoti V. K. pamestų raktų, kuriuos V. K. galimai pametė naktį įvykusio konflikto metu.

108Nuteistasis V. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad grįžęs namo, nerado raktų, todėl, nenorėdamas pažadinti vaikų, miegojo laiptinėje ant fotelio. Apie tai, kad galimai pametė raktus, jis, kalbėdamas su broliu naktį telefonu, neminėjo, taip pat neminėjo ir apie konfliktą, kurio metu buvo sumuštas, jie kalbėjo apie žvejybą. Apie naktį įvykusį konfliktą ir galimai baikerių sąskrydžio vietoje pamestus raktus broliui A. K. pasakė tik ryte, važiuojant į žvejybą, į kurią buvo susitaręs važiuoti su S. (Ž.). Liudytojas S. Ž. teisme patvirtino šią aplinkybę. Važiuojant į žvejybą, jis su broliu nutarė užvažiuoti į baikerių šventę paieškoti raktų. Jis nežinojo konkrečios vietos, kur pametė raktus, raktų būtų ieškojęs šalia kelio (7 t. 169-173 b.l.).

109Nuteistasis A. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad V. K. jam skambino naktį, tačiau kalbėjo nerišliai, buvo girtas, sakė, kad buvo kažkoks konfliktas, norėjo atvažiuoti pas jį, bet jis sumelavo, kad yra išvažiavęs į kaimą ir grįš ryte į žvejybą, kaip susitarę. Jis liepė broliui važiuoti namo ir išsimiegoti. Ryte kalbėjo su broliu telefonu apie žvejybą. Jam atvažiavus paimti brolio į žvejybą, šis pasakė, kad baikerių sąskrydyje pametė raktus ir jie nusprendė užsukti į įvykio vietą paieškoti raktų (7 t. 173-178 b.l.).

110Teisėjų kolegija nuteistųjų versiją, kad jie į įvykio vietą 2011 m. liepos 30 d. ryte atvažiavo ieškoti galimai V. K. pamestų raktų, o ne keršyti už V. K. sužalojimą 2011 m. liepos 30 d. naktį, atmeta kaip prieštaraujančią byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

111Byloje objektyvių duomenų, kad V. K. 2011 m. liepos 30 d. naktį, būdamas baikerių sąskrydyje, turėjo ir pametė raktus, nėra. Nuteistasis V. K. apie galimai pamestus raktus nurodė tik broliui, kai šis atvyko jo nuvežti į žvejybą. Teisme apklausta liudytoja A. Ž., nuteistojo V. K. kaimynė pažįstanti V. K. nuo mažens, parodė, kad 2011 m. liepos 30 d. apie 6.00 val. matė V. K. sėdintį ir snūduriuojantį laiptinėje ant fotelio. Tačiau toks vaizdas liudytojos nenustebino, nes tokių atvejų, kad V. K. miegotų koridoriuje yra buvę ir anksčiau, nes būdavo, kad vėlai grįžusio V. K. žmona neįleisdavo į namus. Liudytoja patvirtino, kad V. K. raktus nešiodavosi retai, skambindavo jai į domofoną, kad įleistų į namą (7 t. 31-32 b.l., 2 t. 162-163 b.l.). Liudytoja N. K., nuteistojo V. K. žmona, parodė, kad ji V. K. 2011-07-30 ryte įleido į namus ir šis iš karto nuėjo į vonią maudytis. Išėjus vyrui iš vonios ji matė vyro sužalotą galvą, joje matėsi įbrėžimas ir daug sukrešėjusio kraujo, kurio jis nenusiplovė. Vyras jai sakė, kad apsistumdė, pasiėmė alaus ir išėjo, sakė, kad yra susitaręs su bendradarbiu žvejoti. Apie pamestus raktus nieko neminėjo. Ji vyro raktų namuose nematė ir vėliau jų nerado(7 t. 32-33 b.l.; 2 t. 175-178 b.l.). Abu nuteistieji pripažino, kad atvykę į įvykio vietą V. K. pamestų raktų neieškojo, tačiau teigia to padaryti nespėję, nes buvo užpulti trijų beginklių, bet agresyviai nusiteikusių asmenų, tai buvo M. R., L. A. ir dar vienas asmuo. Nuteistasis A. K. parodė, jog pamatęs link jų artėjančius tris agresyviai nusiteikusius asmenis, suprato, kad ,,čia nieko gero nebus“, ir iš po automobilio sėdynės išsitraukė ginklą ir įsidėjo jį į kišenę. Apibėgęs aplink automobilį, jis atsistojo broliui už nugaros. Pamatęs, kad kils muštynės, išsitraukė ginklą ir paleido du šūvius, po to iš šono griebė L. A., nes šis rankomis puolė jo brolį, tuo metu brolis trenkė L. A. alaus buteliu per galvą. Jam ir broliui niekas nespėjo suduoti smūgių, nes jis iššovė. Apie tai, kad jis turi ginklą, neįspėjo, tik surėkė ,,stokit, ką jūs darot, baikit“. Jis nieko žudyti, ar sužeisti nenorėjo, norėjo tik pagąsdinti (7 t. 173-178 b.l.). Nuteistasis V. K. parodė, kad atvykus į įvykio vietą prie jo iš karto priėjo agresyviai nusiteikęs L. A., todėl jis su savimi turėtu alaus buteliu trenkė pastarajam per galvą, prieš jį stovėjo ir M. R., bet šiam jis smūgio nesudavė. Brolis A. K. tuo metu buvo už jo, jis girdėjo brolio žodžius ,,stokit šausiu“. Jis į tokius brolio žodžius nesureagavo ir neatsisuko, nes tai buvo jo brolio balsas, po to jis išgirdo du šūvius (7 t. 169-173 b. l.).

112Nuteistųjų V. K. ir A. K. parodymai apie tai, kad juos atvykusius į įvykio vietą iš karto užpuolė trys agresyviai nusiteikę asmenys, nuo kurių jie turėjo gintis, paneigti įvykio vietoje buvusių ir nuteistųjų atvykimą į įvykio vietą bei jų visus ar dalį veiksmų įvykio vietoje mačiusių liudytojų parodymais.

113Nuteistųjų atvykimą į įvykio vietą betarpiškai matę liudytojai P. B., S.A. V., E. G., A. K. parodė, kad niekas atvykusių brolių V. ir A. K. nepasitiko ir jų nepuolė. Priešingai, į įvykio vietą atvykę broliai V. ir A. K. buvo agresyviai nusiteikę ir tik išlipę iš automobilio šaukė ,,g.“, t.y. M.R..

114Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas P. B. parodė, kad 2011 m. liepos 30 d. apie 7.00 val., gal kiek po 7 val., atvažiavo du vyrai, kurių jis iki tol nepažinojo, tačiau jų veidus įsidėmėjo ir patvirtino, kad tai buvo nuteistieji A. ir V. K., kuriuos įvykio metu jis identifikavo pagal ūgį: mažesnis buvo V. K., o aukštesnis – A. K.. Niekas jokių veiksmų atvykusiųjų atžvilgiu neatliko. Atvažiavę A. ir V. K. išlipo iš automobilio ir iš karto šaukė, kad ateitų ,,g.“, t.y. M. R., ir L. (A.). Pirmas priėjo M. R. ir jam vienas iš brolių, mažesnio ūgio, trenkė smūgį į veidą, o kitas išsitraukė pistoletą ir du kartus šovė į nugarą, M. R. po šūvių nukrito, jie jį spardė. Jis įvykius stebėjo 10 m atstumu, lauke buvo šviesu, todėl viską puikiai matė. L. A. į įvykio vietą atėjo nuo ežero pusės paskui M. R., įvykio vietoje buvo ir A. K. (7 t. 5-60 b.l.).

115Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustas liudytojas P. B. patvirtino savo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus ir juos detalizuodamas nurodė, kad atvykę į įvykio vietą broliai A. ir V. K. nieko ant žemės neieškojo, iš karto kvietė, kad ateitų ,,g.“, t.y. M. R., ir L. A.. Pirmas priėjo M. R., o iš paskos jam atėjo ir L. A., šalia buvo ir A. K.. M. R. priėjus jam smūgį į veidą sudavė V. K., po smūgio M. R. susvirduliavo ir tada A. K. jam du kartus iššovė į nugarą, po šūvių M. R. nukrito. M. R. nukritus, kažkuris iš nuteistųjų pasakė ,,atsiskaitėm“ ir ,,džiaukis, kad kojų neperšoviau“, tačiau kuris iš nuteistųjų taip sakė liudytojas nurodė dėl praėjusio ilgo laiko neatsimenantis. Po to M. R. dar buvo spardomas ir apipiltas alumi, alų ant M. R. pylė V. K.. Po to, kai A. K. paleido šūvius į M. R., abu nuteistieji atrodė ramūs. Po to L. A. buvo suduotas smūgis buteliu per galvą ir šis nuvirto į baigiantį gesti laužą (9 t. 123-125 b.l.).

116Liudytojas S. A. V. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis sėdėjo prie ežero, kai atvažiavo brolių A. ir V. K. džipas, išlipę broliai šūkavo, keikėsi, kažko reikalavo, buvo įsiaudrinę. Prie jų nuo ežero pusės atėjo nukentėjusysis, kurį vadino „g.“ (M. R.), ir jie pradėjo aiškintis santykius, vienas iš nuteistųjų, žemesnio ūgio, sudavė nukentėjusiajam į veidą, nuo smūgio nukentėjusysis susvyravo, bet nesipriešino, elgėsi pasyviai. Po to aukštesnysis brolis du kartus iššovė, nuo šūvių nukentėjusysis nukrito. Šovė aukštesnysis vaikinas iš nugaros pusės ir iššovė du kartus, stovėdamas arti nuo nukentėjusiojo, rankos atstumu. Nukentėjusiajam gulint, jie ir toliau aiškinosi santykius. Liudytojas mano, kad po šūvių nukentėjusysis dar buvo gyvas, nes kažką dar rodė, kažką sakė ir jie dar kalbėjosi. Po to pamatė, kad nukentėjusiojo rankos nusviro, jis nuėjo į palapinę paimti telefoną, kai grįžo nukentėjusysis jau buvo įsodintas į mašiną ir išvežtas. Liudytojas patvirtino matęs, kad po to, kai nukentėjusysis po šūvių nugriuvo, jį dar ir spardė, tačiau, ar spardė abu nuteistieji, ar kuris iš nors vienas iš jų, nurodė neatsimenantis dėl praėjusio ilgo laiko. Nukentėjusysis L. A. į įvykio vietą atėjo po šūvių į M. R.. A. ir V. K. kalbant su L. A., pastarajam buvo trenkta su tuščiu buteliu per galvą, L. A. iš galvos bėgo kraujas (7 t. 58-59 b.l.; 9 t. 169-171 b.l.).

117Liudytoja E. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2011 m. liepos 30 d. ryte atvažiavo broliai A. ir V. K., jų niekas nepuolė, vienas iš brolių rėkė ,,kur tas g.“. Po to ji girdėjo vieną šūvį, kas šovė nematė, matė gulintį ant žemės M. R., ar jis po šūvių buvo gyvas nežino, kada ir kas išvežė M. R. nematė (7 t. 5-6 b. l.).

118Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kitiems liudytojų parodymams patikrinti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo perskaityti įvykio vietoje buvusios ir įvykį mačiusios liudytojos V. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja V. K. parodė, kad 2011 m. liepos 30 d. apie 7.00 val. atvažiavo broliai V. K., pravarde ,,K.“, ir A. K., pravarde ,,K.“, ir pradėjo šūkalioti. Ji tuo metu bendravo su M. R.. M. R. nuėjo link brolių V. ir A. K., ji bandė M. R. sustabdyti, bet jis neklausė. Po kiek laiko išgirdo šūvius ir pamatė krentantį ant nugaros M. R.. Ji nubėgo prie M. R. ir pamačiusi, kad šis pageltęs, pradėjo šaukti ,,ką jūs darot“, tada A. K. (,,K.“) pasakė V. K. (,,K.“) ,,varom ,,K.“, nes mes išsiaiškinom su tuo, kuo norėjom išsiaiškinti“ ir vis rankos pirštu baksnojo į M. R. (2 t. 21-24, 26 b. l.). Liudytoja V. K. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino, 2011-07-30 įvykio vietoje buvusius asmenis pravarde ,,K.“ kaip A. K. ir asmenį pravarde ,,K.“ kaip V. K. (2 t. 27-30 b. l.; 31-34 b.l.).

119Apie nuteistųjų agresyvų elgesį įvykio vietoje ir jų smurtinius veiksmus prieš M. R. ir L. A. parodė ir nukentėjusysis L. A. bei liudytojas L. L..

120Nukentėjusysis L. A. pirmosios instancijos teisme parodė, kad tuo metu, kai broliai V. ir A. K. atvažiavo 2011 m. liepos 30 d. ryte, jis dar snūduriavo pirtelėje. Išgirdęs riksmus, o vėliau ir kelis šūvius, atsikėlė ir pamatė prie kranto stovintį automobilį, aplink vaikščiojančius A. K. ir V. K. bei gulintį M. R.. Pribėgęs prie M. R., pasilenkęs pakėlė jo ranką ir pamatė, kad šis negyvas. Jam stojantis A. K. sugriebė už liemenės, truputį pasuko ir įrėmęs į kaktą blizgantį daiktą, panašų į pistoletą, pasakė kažką panašaus ,,ir tau taip bus“ ir tuomet jis iš už nugaros pajuto smūgį stikliniu daiktu į kaktą ir parkito. Tuo metu buvo kažkoks sujudimas, atsigavęs pamatė, kad nėra V. ir A. K. automobilio (6 t. 152-154 b.l.).

121Pirmosios instancijos teisme liudytojas L. L. apie 2011 m. liepos 30 d. ryte vykusius įvykius parodė, kad atvažiavus broliams A. ir V. K. jis miegojo palapinėje. Jis pabudo nuo šūvių, tai buvo apie 8.00 val. Jis išbėgęs iš palapinės pamatė stovinį automobilį, vaikščiojančius, rėkaujančius ir besikeikiančius brolius V. ir A. K., girdėjo kaip jie rėkė ,,va gaidy, atsisveikink“. Įvykio vietoje buvę kiti asmenys jokių lazdų neturėjo ir jokių grasinimų brolių A. ir V. K. atžvilgiu neišsakė. Jis, pribėgęs prie automobilio, iš pradžių M. R. nematė, nes jis gulėjo už automobilio. Į įvykio vietą atėjo L. A.. V. K. pasakė, kad viskas, jie jau išsiaiškino, kad važiuoja. Tada jis pamatė gulintį M. R., kraujo nesimatė. A. K. buvo priėjęs prie M. R. taikėsi šauti į kojas, bet nešovė. Matė kaip V. K. trenkė kažkuo L. A. ir šis nugriuvo šalia laužavietės. Jis nematė, kad pašautą M. R. broliai A. ir V. K. būtų spardę. Broliai A. ir V. K. nusprendė M. R. vežti į ligoninę, jis, bijodamas, kad M. R. kur nors neišmestų, su savo automobiliu važiavo paskui brolių A. ir V. K. automobilį, su juo kartu važiavo A. K. (7 t. 2-5 b.l.). Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas L. L. patvirtino savo parodymus duotus pirmosios instancijos teisme, nurodydamas, kad jam priėjus prie į įvykio vietą atvykusių A. ir V. K. automobilio, prie jo priėjo V. K. ir pasakė ,,pažiūrėk, ką man padarė, mes atsiskaitėm ir važiuojam“, tai sakydamas jis rodė į savo galvą kažkur už ausies, ten buvo kažkokios žaizdos, ir jis suprato, kad tai buvo vakar dienos pasekmė. Tada jis pamatė gulintį M. R., broliai vaikščiojo aplinkui, tada pribėgo L. A. ir paėmęs M. R. ranką bandė patikrinti, ar jis gyvas, pasakė, kad negyvas. Jis matė kaip A. K. buvo nukreipęs ginklą į M. R. kojas, bet nešovė. Po to girdėjo, kaip V. K. L. A. pasakė ,,va dar ir tau“, ir po to matė, kaip V. K. sudavė rankoje turėtu alaus buteliu L. A. per galvą ir šis nukrito šalia laužavietės. Jis nematė, kad broliai V. ir A. K. prieš gulintį M. R. vartotų kokį nors smurtą, t.y. spardytų, ar piltų ant jo alų. Jis ginklą matė tik A. K. rankoje. Jis važiavo paskui brolių V. ir A. K. automobilį, kai šie vežė M. R. į ligoninę, bijodamas, kad jie M. R. kur nors neišmestų. Su juo iš pradžių kartu automobilyje važiavo tik A. K.. Broliai V. ir A. K. veždami M. R. į ligoninę buvo sustoję tris kartus, pirmą kartą buvo sustoję pravažiavę apie 300 m nuo stovyklavietės, miškelyje, po to dar kartą sustojo už 300-400 m plyname lauke, išsodino su jais karu važiavusį žmogų, kuris buvo šventės dalyvis. Jis sustojęs paėmė tą žmogų į savo automobilį, žmogus verkė, sakė, kad M. R. negyvas, buvo panikoje. Trečią kartą V. ir A. K. automobilis sustojo E., abu broliai buvo išlipę, sakė, kad M. R. negyvas, klausė, ką daryti, jis pasakė, kad greičiau vežtų į ligoninę, nes tikėjosi, kad jis dar bus gyvas. Jis nematė, kad broliai V. ir A. K. veždami M. R. į ligoninę būtų teikę jam kokią nors pagalbą. Į ligoninę buvo važiuojama kaip įmanoma greičiau, kelias buvo duobėtas, todėl labai greitai važiuoti buvo neįmanoma. Atvažiavus į ligonę broliai iškėlė M. R., jis su A. K. irgi padėjo, paguldė M. R. ant neštuvų, med. seselė pasakė, kad jis negyvas (9 t. 125-128 b. l.).

122Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymams patikrinti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo perskaityti ir įvykio vietoje buvusio liudytojo A. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojas A. K. parodė, kad brolių A. ir V. K. atvykimo į įvykio vietą 2011 m. liepos 30 d. ryte aplinkybių nematė, nes miegojo, jis atsikėlė nuo triukšmo. Jis matė, kad A. K., V. K., L. L. ir dar vienas baikeris, kurio jis nepažįsta, kėlė M. R. į automobilį. L. L. jam pasakė, kad nušovė ,,g.“, t.y. M. R.. Jo žmona stovėjo prie automobilio ir klykė ,,ką jūs darot“, matė, kad L. A. galva kruvina. Jis važiavo su L. L. paskui A. ir V. K. automobilį, bet pakeliui užsnūdo, nes buvo dar neišsiblaivęs, atsibudęs pamatė, kad priekyje sėdi baikeris, kuri padėjo įkelti M. R. į automobilį, tas žmogus buvo panikoje, verkė. Jie buvo nuvažiavę iki ligoninės, po to grįžo į stovyklavietę (2 t. 73-74 b.l.).

123Iš byloje esančių gyventojų registro duomenų matyti, kad liudytojai A. K. ir V. K. 2012-01-27 yra išvykę į J. K., jų gyvenamosios adresas nenurodomas (9 t. 164, 165 b. l.), todėl jie nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose apklausti nebuvo.

124Teisėjų kolegija aptartus liudytojų parodymus vertina kaip patikimus, nes jie yra pakankamai išsamūs, nuoseklūs, logiški, atitinka kitus byloje esančius iš skirtingų šaltinių gautus įrodymus. Byloje nėra jokių duomenų, kad paminėti liudytojai turėtų kokį nors tikslą ar motyvą apkalbėti nuteistuosius V. ir A. K..

125Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo L. A., liudytojų P. B., S. A. V., L. L. E. G., V. K. ir A. K. parodymai, įvertinus juos kartu su liudytojų G. V., N. Z. parodymais apie 2011 m. liepos 30 d. nakties įvykius, teismo medicinos specialisto ir balistinio tyrimo išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, leidžia nustatyti M. R. nužudymo aplinkybes ir įvertinti kaltininkų tyčios turinį. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

126Remiantis byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad 2011 m. liepos 30 d. naktį ( - ) baikerių klubo organizuotoje sąskrydžio vietoje tarp V. K. ir M. R. įvyko konfliktas, kurio metu buvo nežymiai sužalotas V. K.. 2011 m. liepos 30 d. ryte į baikerių sąskrydžio vietą atvažiavo V. K. kartu su broliu A. K., kurie įvykio vietoje nieko neieškojo, o iš karto išlipę iš automobilio pradėjo šaukti ,,g.“, t.y. M. R.. Visi įvykio vietoje buvę liudytojai vienodai paliudijo, kad brolių A. ir V. K. atvykimo į įvykio vietą niekas nekomentavo ir niekas jų nepuolė. M. R. prie A. ir V. K. priėjo, nes buvo brolių kviečiamas. M. R. priėjus jam smūgį į veidą pirmas sudavė V. K. (šią aplinkybę abu nuteistieji, duodami parodymus, nutylėjo), nuo smūgio M. R. susvirduliavo, tačiau nenukrito, po to iš karto sekė du A. K. šūviai M. R. į nugarą, dėl to M. R. nugriuvo. Liudytojai P. B., L. L., V. K. paliudijo girdėjęs, kad M. R. nukritus, kažkuris iš nuteistųjų pasakė ,,atsiskaitėm“. Be to, liudytojas L. L. parodė, kad prie jo priėjęs V. K. rodė galvoje žaizdą, sakydamas ,,pažiūrėk, ką man padarė, mes atsiskaitėm ir važiuojam“. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja N. K. parodė, kad V. K. iš namų išvažiavo nenusiplovęs galvoje buvusio sukrešėjusio kraujo, nors prieš tai maudėsi vonioje. Susiejus paminėtas byloje nustatytas aplinkybes į loginę grandinę darytina pagrįsta išvada, kad nuteistieji V.K. ir A. K. į įvykio vietą – baikerių sąskrydžio vietą, esančią prie ( - ), 2011 m. liepos 30 d. ryte atvyko turėdami išankstinį tikslą atkeršyti M. R. už V. K. sužalojimą 2011 m. liepos 30 d. naktį ir tokį tikslą įgyvendino bendrais, per trumpą laiko tarpą, vienas paskui kitą sekusiais abiejų nuteistųjų smurtiniais veiksmais, o būtent: iš pradžių V. K. sudavė smūgį M. R. į galvos sritį (veidą) ir po to iš karto sekė A. K. smurtiniai veiksmai – du šūviai iš artimo atstumo M. R. į nugarą.

127Nors nuteistasis V. K. teigia nežinojęs, kad jos brolis įvykio vietoje turėjo ginklą, ir šią aplinkybę tvirtina A. K., byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir nuteistojo V. K. elgesys po šūvių leidžia daryti priešingą išvadą, kad ginklo panaudojimas V. K. nebuvo staigmena ir jis tokiam A. K. veikimui pritarė. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. K. parodė, kad jis žinojo, kad brolis planavo įsigyti ginklą, žinojo, kad tvarkosi kažkokius popierius ir važinėja į kursus, jam buvo reikalingas ginklas, nes jis gyveno vienkiemyje. Nors nuteistasis V. K. teigė nežinojęs, kad įvykio vietoje A. K. turi ginklą, tačiau jo tvirtinimas, kad jis įvykio vietoje girdėjo brolio žodžius ,,stokit šausiu“, ir aplinkybė, kad V. K. į tokį brolio įspėjimą sureagavo ramiai, neatsisukdamas (7 t. 169-173 b. l.), rodo, kad ginklo panaudojimas įvykio vietoje V. K. nebuvo netikėtas. Nuteistajam A. K. iššovus du šūvius, nuteistasis V. K. ne tik nenustebo, bet ir nebandė brolio A. K. stabdyti, vadinasi jis pritarė tokiems A. K. veiksmams. Visi įvykio liudytojai vienodai ir nuosekliai parodė, kad į įvykio vietą kartu atvykę broliai V. ir A. K. visą laiką buvo šalia vienas kito, matė vienas kito veiksmus ir jiems akivaizdžiai pritarė. Liudytojas P. B. apeliacinės instancijos teisme kategoriškai tvirtino, kad jis matė kaip ant žemės gulinčio sužeisto M. R. V. K. pylė alų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojo P. B. parodymais, nes tokie liudytojo parodymai viso proceso metu buvo vienodi ir nekintantys. Aplinkybę, kad būtent nuteistasis V. K. įvykio vietoje turėjo alaus butelį patvirtina ir kiti byloje apklausti liudytojai, šios aplinkybės neneigia ir pats nuteistasis V. K.. Be to, nukentėjusiojo L. A. ir įvykį mačiusių liudytojų parodymais nustatyta, po šūvių priėjus nukentėjusiajam L. A. prie gulinčio M. R., patikrinti, ar šis gyvas, V. K. pasakęs ,,va dar ir tau“ trenkė L. A. per galvą su turėtu alaus buteliu. Šią aplinkybę pripažino abu nuteistieji.

128Taigi nors V. K. asmeniškai į M. R. nešovė, jis šio nukentėjusiojo atžvilgiu taip pat vartojo smurtą – dar prieš iššaunat A. K. tyčia sudavė smūgį nukentėjusiajam M. R. į veidą, o po to, kai A. K. į M. R. du kartus šovė ir pastarasis sužeistas nukrito ant žemės, iš pastarojo tyčiojosi, pildamas ant jo alų. Toks nuteistųjų V. ir A. K. elgesys ir veiksmai įvykio vietoje akivaizdžiai rodo, jog jie suvokė veikiantis ne po vieną, o kartu, V. K. tyčia apėmė ir A. K. veiksmus. Taigi byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, nuteistųjų V. K. ir A. K. susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad nuteistieji vienas kito veiksmams pritaria, vienas su kito neteisėtais veiksmais sutinka, taip išreikšdami savo tikrąją valią – smurtauti ir atkeršyti. Įvertinus tai, kad nuteistųjų smurtinių veiksmų pasėkoje nukentėjusysis M. R. buvo mirtinai sužalotas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad abu nuteistieji bendrininkavo padarant M. R. nužudymą ir abu jie yra nužudymo vykdytojai.

129Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nužudant M. R. A. K. veikė tiesiogine, o V. K. – netiesiogine tyčia. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad A. K. šovė į M. R., o V. K., peršovus M. R., buvo abejingas galimiems veikos padariniams ir neišreiškė jokio nepritarimo A. K. veiksmams.

130Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, t.y. atvykimo į įvykio vietą aplinkybes ir nuteistųjų elgesį įvykio vietoje, nuteistųjų atliktus konkrečius smurtinius veiksmus, jų pobūdį, nuteistųjų veiksmų intensyvumą, sprendžia, kad nuteistieji veikdami bendrais suderintais veiksmais dalyvavo gyvybės atėmimo procese, suvokė savo veiksmų pavojingumą kito žmogaus sveikatai ar gyvybei, numatė galimybę atsirasti bet kuriam iš kelių galimų jų nusikalstamos veikos padarinių (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymai ar mirtis), tačiau tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad abu nuteistieji turėjo neapibrėžtą tyčią dėl padarinių. Tokia nuteistųjų nusikalstama veika atitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

131Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad byloje nepakanka neabejotinų įrodymų daryti išvadą, kad po to, kai nugriuvo sužalotas M. R., jam tyčia abu nuteistieji sudavė mažiausiai po vieną smūgį koja į viršutinę priekinę kūno dalį. Nors tokias aplinkybes teisme nurodė įvykio vietoje buvę liudytojai A. V. ir P. B. ir teismas neturi pagrindo abejoti jų parodymais, tačiau minėti liudytojai dėl objektyvių aplinkybių – pakankami ilgo laiko praėjusio po įvykio, negali tiksliai nurodyti, ar abu nuteistieji spardė gulintį sužeistą M. R., ar tik vienas iš jų. Byloje visos galimybės nustatyti šias aplinkybes išnaudotos, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, visas abejones ir neaiškumus, kurių pašalinti nėra galimybės, vertina nuteistųjų naudai. Todėl kaltinimo dalis, kad ,,po to, kai nugriuvo sužalotas M. R., jam tyčia nuteistieji sudavė mažiausiai po vieną smūgį koja į viršutinę priekinę kūno dalį“ iš skundžiamo teismo nuosprendžio šalintina kaip neįrodyta.

132Atsižvelgiant į tai, kad pašalinus minėtą kaltinimo dalį, susiaurėja nuteistųjų nusikalstamų veiksmų apimtis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjo apeliaciniais skundai tenkintini iš dalies. Skundžiamas teismo nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

133Dėl nuteistiesiems A. K. ir V. K. paskirtų bausmių

134Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistiesiems A. K. ir V. K. paskirtų bausmių skundžia prokuroras, nukentėjusioji D. R., kurie prašo griežtinti nuteistiesiems paskirtas bausmes, ir nuteistasis A. K., kuris prašo švelninti jam paskirtą bausmę.

135Prokuroras nuteistiesiems A. K. ir V. K. paskirtų bausmių griežtinimą sieja su jų veikų perkvalifikavimu pagal sunkesnius baudžiamuosius įstatymus.

136Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija atmetė prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, atmetamas ir prokuroro prašymas griežtinti A. K. ir V. K. skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes.

137Nukentėjusioji D. R. prašymą nuteistiesiems V. K. ir A. K. už M. R. nužudymą skirti griežtesnes laisvės atėmimo bausmes, argumentuoja tuo, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės neatitinka teisingumo principų, bausmės paskirties ir bausmės skyrimo pagrindų.

138Nukentėjusiosios prašymas griežtinti nuteistiesiems paskirtas bausmes atmestinas.

139Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų.

140Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK41 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BK 61 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį (kasacinė nutartis 2K-119/2014).

141Baudžiamasis įstatymas už tyčinį nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo septynerių iki penkiolikos metų. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis yra 11 metų laisvės atėmimo.

142A. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė, o nuteistajam V. K. – 10 metų laisvės atėmimo bausmė.

143Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes už tyčinį nužudymą, BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė, kad padarytas tyčinis, baigtas, labai sunkus nusikaltimas žmogaus gyvybei, šio nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta žmogui gyvybė. Nenustatyta A. K. ir V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nužudymas padarytas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Abu nuteistieji buvo šios nusikalstamos veikos vykdytojais.

144Pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis, jų elgesį M. R. nužudymo metu ir po šio nusikaltimo padarymo, atsižvelgė į tai, kad iki nuosprendžio priėmimo nukentėjusiajai J. R. buvo atlyginta dalis turtinės žalos.

145Nukentėjusioji D. R. apeliaciniame skunde akcentuoja nuteistųjų A. K. ir V. K. ankstesnius teistumus, jų padarytus administracinius pažeidimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad abiejų nuteistųjų teistumai yra išnykę. Išnykus teistumui asmenys laikomi neteistais (BK 97 straipsnio 6 dalis). Aplinkybė, kad nuteistieji yra bausti administracine tvarka, įvertinta kartu su kitomis aplinkybėmis.

146Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, nuteistajam A. K. paskyrė viršijančią sankcijos vidurkį, o V. K. – artimą sankcijos vidurkiui bausmę. Teisėjų kolegija griežtinti nuteistiesiems paskirtas bausmes pagrindo nenustatė, todėl nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmesdamas.

147Nuteistasis A. K. prašo už M. R. nužudymą jam paskirti bausmę artimą sankcijos minimumui. Tokį prašymą apeliantas argumentuoja tuo, kad teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino, kad veika padaryta bendrininkų grupe, kurią jis prašo jam iš kaltinimo pašalinti, bei tuo, kad teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte (kaltininkas aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių), 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai galisi, padėjo išaiškinti šią veiką), 3 punkte (kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą), 6 punkte (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys), 9 punkte (veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas), kurias prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis.

148Šie nuteistojo A. K. prašymai atmestini.

149Teisėjų kolegijai pripažinus, kad nuteistieji A. K. ir V. K. pagrįstai pripažinti M. R. nužudymo bendravykdytojais, atmeta apelianto nuteistojo A. K. prašymą pašalinti jam iš kaltinimo veikimą bendrininkų grupe ir BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

150Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jeigu bent du iš jų yra vykdytojai.

151Nagrinėjamoje byloje bendrininkų grupės buvimas yra akivaizdus iš skundžiamame teismo nuosprendyje ir šiame apeliacinės instancijos teismo sprendime išdėstytų įrodytomis pripažintų V. K. ir A. K. nusikalstamų veiksmų aplinkybių. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe – nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

152Nuteistasis A. K. skunde prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

153BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei konstatuoti būtini aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekė į įvykių eigą įsiterpti taip, kad padarinių neatsirastų, tai yra jo veiksmai, kuriais jis stengėsi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai (pvz., iškvietė greitąją medicinos pagalbą, prašė aplinkinių pagalbos arba pats bandė suteikti pagalbą nukentėjusiajam).

154Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. R. mirtini sužalojimai buvo padaryti šaunamuoju ginklu ir šiuos sužalojimus tiesiogiai padarė A. K.. Po to, kai M. R. buvo sužalotas, nuteistieji savo nusikalstamų veiksmų įvykio vietoje nenutraukė ir skubios pagalbos M. R. nesuteikė. Priešingai, liudytojų parodymais nustatyta, kad nuteistieji A. K. ir V. K. vaikščiojo aplink ant žemės gulintį sužalotą M. R., svarstydami, kad jam dar reikia peršauti kojas (liudytojų L. L., A. V., P. B. parodymai). Byloje nustatyta, kad M. R. į ligoninę buvo vežamas A. K. ir V. K. automobiliu, o paskui juos savo automobiliu važiavo liudytojai L. L. ir A. K.. Liudytojas L. L. viso proceso metu vienodai ir nuosekliai teigė, kad jis važiavo paskui brolių V. ir A. K. automobilį, kai šie vežė M. R. į ligoninę, bijodamas, kad jie M. R. kur nors neišmestų. Broliai V. ir A. K., veždami M.R. į ligoninę, pakeliui buvo sustoję net tris kartus: pirmą kartą apie 300 m nuo stovyklavietės, miškelyje, po to už 300-400 m plyname lauke, kur išsodino su jais karu važiavusį žmogų, kurį liudytojas L. L. paėmė į savo automobilį, ir trečią kartą V. ir A. K. automobilis sustojo E., kur abu broliai buvo išlipę, kalbėjo su L. L. ir sakė, kad M. R. negyvas, klausė, ką daryti, į ką liudytojas jiems atsakė - kuo greičiau vežti M. R. į ligoninę. Liudytojas L. L. paliudijo nematęs kad broliai V. ir A. K. veždami M. R. į ligoninę jam būtų teikę kokią nors pagalbą (9 t. 125-128 b. l.). Tokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti išvadą, kad A. K. atliko aktyvius veiksmus, siekdamas išvengti negrįžtamų padarinių, tai yra M. R. mirties. Todėl pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažįsti A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nėra pagrindo.

155Nuteistasis A. K. skunde prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte – kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Šis prašymas taip pat atmestinas.

156Skundžiamu teismo nuosprendžiu iš nuteistųjų solidariai priteista D. R. 742 Lt turtinei žalai atlyginti bei J. R. naudai M. R. išlaikymui nuo 2013 m. kovo 22 d. kas mėnesį po 180,16 Lt iki 2022 m. vasario 11 d., t.y. iki M. R. pilnametystės. Byloje nėra duomenų, kad ši turtinė žala nukentėjusiosioms būtų atlyginta. Pagal galiojančią teisminę praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai pats kaltininkas ar jo pavedimu kiti asmenys atlygina visą dėl nužudymo atsiradusią žalą.

157Atmestinas ir apelianto nuteistojo A. K. prašymas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

158Kaltininko prisipažinimas yra tada, kai jis savo noru pripažįsta esmines nužudymo padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Tais atvejais, kai kaltininkas, nors ir prisipažindamas dėl padaryto nužudymo, sąmoningai neatskleidžia dalies jo faktinių aplinkybių, taip siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažinti nėra pagrindo.

159Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. K. teisiamajame posėdyje kai kurių esminių įvykio aplinkybių nepripažino, šūvių aplinkybes nurodė neteisingai, parodė, kad iššovė į M. R. netyčia, nes užkliuvo už šakos. Tokių aplinkybių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Tai, kad A. K. pripažino šaudymo faktą, negali būti laikoma, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Iš nuteistojo A. K. turinio akivaizdžiai matyti, kad jis savo parodymais bandė sušvelninti savo ir brolio V. K. teisinę padėtį, nurodydamas, kad į įvykio vietą atvažiavo ieškoti brolio V. K. galimai pamestų raktų ir padarė neatsargų nužudymą. Tokios byloje nustatytos aplinkybės eliminuoja galimybę pripažinti nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

160Apeliantas taip pat prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl nukentėjusiojo provokuojančio bei rizikingo elgesio (BK 59 straipsnio1 dalies 6 punktas). Skunde nurodo, kad provokuojančiu pripažįstamas nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikaltimą. Toks elgesys iš esmės prieštarauja moralės normoms, yra smurtinis ar kitaip pavojingas, įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį ir taip sukeliantis jam emocinę įtampą, pavyzdžiui, nukentėjusiojo asmens fizinio smurto naudojimas prieš kaltininką ar jo artimuosius. Turi būti vertinamas ne tik nukentėjusiojo elgesys prieš pat nusikaltimo padarymą, bet ir ankstesnis elgesys. Teisėjų kolegija šį prašymą atmeta.

161Teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2011, 2K-450/2011) provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinė nutartis Nr. 2K-386/2012).

162Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes konfliktą stovyklavietėje 2011 m. liepos 30 d. naktį sukėlė V. K.. Nuteistasis A. K. įvykio naktį lankėsi stovyklavietėje ir kalbėjosi su G. V. apie brolio konfliktą, jis su G. V. išsiaiškino situaciją ir atsisveikino draugiškai. Kad M. R. būtų provokavęs A. K. panaudoti fizinį smurtą jau betarpiškai prieš pat nusikaltimo (nužudymo) padarymą, byloje duomenų nėra, to nepatvirtina ir paties nuteistojo A. K. parodymai. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kurie duotų pagrindą M. R. elgesį įvykio vietoje vertinti kaip rizikingą. Todėl nuteistojo A. K. prašymas - pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl nukentėjusiojo provokuojančio bei rizikingo elgesio (BK 59 straipsnio1 dalies 6 punktas) atmetamas kaip nepagrįstas.

163Apeliaciniame skunde A. K. taip pat prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Apeliantas nurodo, kad turėjo pakankamai pagrindo subjektyviai tikėti, jog jis ir jo brolis gali būti sužaloti, nes brolis šių asmenų jau buvo sužalotas anksčiau, tačiau apeliantas netinkamai pasirinko neadekvačias užpuolimui gynybos priemones, todėl egzistuoja ir aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

164BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė - veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą. Baudžiamoji atsakomybė už būtinosios ginties ribų peržengimą gali atsirasti tada, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, dėl to tiesiogine tyčia kaltininkas nužudomas ar jam sunkiai sutrikdoma sveikata. Būtinąja gintimi gali būti laikomi tik tokie veiksmai, kuriais atremiamas pradėtas ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis. Pagal galiojančią teisminę praktiką toks pavojingas kėsinimasis turi būti realus, t.y. jis turi egzistuoti objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Be to, kėsinimasis turi būti ir akivaizdus, t.y. jis turi būti pradėtas ar tiesiogiai turi grėsti besiginančiajam ar kitam asmeniui.

165Nagrinėjamoje byloje nustatytos įvykio aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad nukentėjusiojo M. R. gyvybė buvo atimta ne ginantis nuo jo kėsinimosi, o panaudojus menkavertę dingstį. Byloje nustatyta, kad į stovyklavietę atvažiavę broliai V. ir A. K. patys kvietė M. R.. M. R. kviečiamas atėjo, tačiau jokių kėsinimosi veiksmų neatliko, net po V. K. sudavimo jam į veidą, jis buvo pasyvus, stovėjo ir jokių veiksmų brolių V. ir A. K. atžvilgiu neatliko. Nuteistasis A. K., kuris nurodo neva gynęsis nuo M. R., stovėjo pastarajam už nugaros ir jam jokia grėsmė iš viso nekilo. Byloje nustatyta, kad A. K. nuo nieko nesigynė, tai yra neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Kadangi būtinosios ginties situacijos apskritai nebuvo, tai ir apie jos ribų peržengimą kalbėti nėra pagrindo. Todėl teisėjų kolegija BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažįsta nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

166Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. K. bausmę už tyčinį nužudymą, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes ir A. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskyrė teisingą bausmę. Apelianto nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde nurodytos šeiminės ir dabinės aplinkybės nėra pakankamas pagrindas švelninti jam paskirtos bausmės už tyčinį nužudymą dydį.

167Remiantis tuo, kas išdėstyta teisėjų kolegija atmeta nuteistojo A. K. prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę už tyčinį nužudymą.

168Nors teisėjų kolegija nusprendė pašalinti nuteistiesiems iš kaltinimo aplinkybę, kad ,,po to, kai nugriuvo sužalotas M. R., jam tyčia nuteistieji sudavė mažiausiai po vieną smūgį koja į viršutinę priekinę kūno dalį“, tačiau toks teismo sprendimas nėra pagrindas švelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes už M. R. tyčinį nužudymą, nes teismo pašalinta kaltinimo dalis tiesiogiai su nužudymu nesusijusi.

169Dėl neturtinės žalos dydžio

170BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

171Iš bylos matosi, kad teismas iš nuteistųjų V. K. ir A. K. solidariai nužudytojo M. R. žmonai bei dukteriai priteisė po 100 000 Lt, o tėvams po 80 000 Lt.

172Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašo sumažinti priteistus neturtinės žalos dydžius. Nurodo, kad nustatant neturtinės žalos dydį, reikšminga aplinkybe turi būti laikomas paties nukentėjusiojo asmens elgesys. Provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys vertintinas kaip neturtinės žalos kompensacijos dydį mažinantis faktorius.

173Minėta, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog M. R. prie brolių V. ir A. K. atėjo ne pats, o jų pakviestas, be to, jis atėjo vienas, o ne su „kitais asmenimis“. Pirmasis po M. R. prie brolių A. ir V. K. atbėgo nukentėjusysis L. A., ir tik jau buvo po šūvių į M. R.. Todėl nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentai apie provokuojantį nukentėjusiojo M. R. elgesį atmetami kaip nepagrįsti.

174Teismas, kiekvienu atveju nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, vadovaujasi CK6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į nusikaltimo pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, jei padaryta turtinė žala - į šios žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tokių svarbiausių vertybių, kaip tyčiniais nusikaltimais atimta kito žmogaus gyvybė arba sunkiai sužalota sveikata, esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – pasekmės. Jas vertinant atsižvelgiama į nukentėjusio asmens patirtų moralinių, dvasinių praradimų svarbą, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei ir kt. šiuo atveju kaltininko turtinė padėtis nėra žalos dydį lemianti aplinkybė. Nustatant neturtinės žalos dydį visų pirma siekiama kaip įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą žalą.

175Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiaisiais pripažinti keturi asmenys, su nužudytuoju M. R. susiję artimais giminystės ryšiais: tėvai, dukra ir sutuoktinė. Nuosprendyje teismas teisingai atsižvelgė į reikšmingas aplinkybes: nužudytojo dukra M. R. neteko tėviškos meilės, globos ir išlaikymo, tai be abejo, ateityje turės įtakos jos kaip asmenybės formavimuisi, tarp M. R. ir nukentėjusiųjų – sutuoktinės, dukros, tėvų, buvo susiformavę artimi santykiai, todėl neabejotinai artimo žmogaus netektis jiems sukėlė didelius dvasinius ir emocinius išgyvenimus.

176Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nukentėjusiesiems priteisti neturtinės žalos dydžiai atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus ir sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei neprieštarauja teismų praktikai analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282/2014; 2K-112/2014 ir kt.).

177Dėl proceso išlaidų išieškojimo

178Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba apeliacinės instancijos teismui 2016-02-17 pažymą Nr. (2.16.) NTP-7-1766 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo. Iš pažymos matyti, kad už teisinės pagalbos nukentėjusiajai D. R. teikimą apeliacinės instancijos teisme valstybė turėjo 99,36 Eur išlaidų.

179BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Priimdamas sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo teismas turi atsižvelgti į nuteistojo turtinę padėtį, taip pat pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K-174/2014, 2K-322/2014 ir kt.).

180Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme nukentėjusiųjų P. R. ir D. R. interesus atstovavo advokatas A. G.. Iš byloje esančio mokėjimo kvito matosi, jog P. R. už advokato paslaugas sumokėjo 600 Lt, šią sumą lygiomis dalimis pirmosios instancijos teismas išieškojo P. R. iš abiejų nuteistųjų. D. R. advokatas A. G. atstovavo pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, jog bendros antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra 1497,10 Lt, šią sumą taip pat lygiomis dalimis teismas išieškojo iš abiejų nuteistųjų. Nukentėjusiajai J. R. advokato teisinėms paslaugoms apmokėti išieškota 1500 Lt taip pat lygiomis dalimis iš nuteistųjų V. K. ir A. K..

181Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš nuteistųjų V. K. ir A. K. priteistų turtinės ir neturtinės žalos dydžius, išieškotinų nukentėjusiųjų P. R., J. R. ir valstybės turėtų išlaidų advokatų, kurie dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų atstovai, paslaugoms apmokėti dydžius, bei atsižvelgdama į tai, kad teisėjų kolegija priėmė sprendimą atmesti nukentėjusiosios D. R. apeliacinį skundą, sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos už nukentėjusiajai D. R. suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistųjų neišieškotinos.

182Dėl išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti

183Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba apeliacinės instancijos teismui pateikė 2016-03-15 pažymą Nr. (4.16.) NTP-7-2948, kurioje prašo iš nuteistojo A. K. priteisti valstybei 127,38 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

184Šis prašymas atmestinas.

185Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai byloje gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymai netenkinami (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-173/2014, 2K–322/2014).

186BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo (išteisintojo) valios.

187Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą išieškoti iš nuteistojo A. K. išlaidas už advokato jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

188Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3 ir 4 dalimis, 329 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

189Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, kurioje nepriimtas sprendimas dėl A. K. pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

190A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

191Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, kurioje A. K. ir V. K. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, pakeisti:

192iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti kaltinimo dalį, kad A. K. ir V. K. nugriuvusiam sužalotam M. R. tyčia sudavė mažiausiai po vieną smūgį koja į viršutinę priekinę kūno dalį.

193Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

194Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios D. R. apeliacinius skundus atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. V. K. nuteistas: