Byla e2-5647-618/2016

Dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UADBB „Investicijų brokeris“

1Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Erikai Simaitei, Agnei Jakulytei, dalyvaujant ieškovei M. M., jos atstovui advokatui Olegui Drobitko (Oleg Drobitko), atsakovės AAS „BTA Insurance Company“ filialo Lietuvoje atstovui advokatui Tomui Talučiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovei AAS „BTA Insurance Company“ filialui Lietuvoje dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UADBB „Investicijų brokeris“,

Nustatė

2ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 28962,00 Eur draudimo išmoką, 781,65 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ( - ) mirė jos tėvas V. M.. Po tėvo mirties ji priėmė palikimą, kurį be kito turto sudarė ir turtinė teisė, kylanti iš draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutarties, sudarytos tarp V. M. ir atsakovės. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 574/14(03) konstatuota, kad V. M. mirė nuo asfiksijos suspaudus kaklą kietais bukais turinčiais ribotą paviršių daiktais. Specialisto išvadoje nustatyta, jog sužalojimai kaklo srityje padaryti kietais bukais turinčiais ribotą paviršių daiktais, galimai kairės plaštakos ir jos pirštų poveikyje, sužalojimai yra priežastiniame ryšyje su mirtimi. Išvadoje buvo neatmesta galimybė, kad kaklo suspaudimas galėjo būti atliktas ir netaisyklingo gaivinimo metu, suimant kaire ranka pasmakrio sritį, bei galimai suspaudžiant (susijaudinus). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriuje buvo atliktas dar vienas teismo medicininis tyrimas ir specialisto išvada Nr. KM 38/15(01) konstatuota, kad V. M. mirties priežastis - ūminis širdies veiklos sutrikimas, sąlygotas lėtinės išeminės ligos. Kadangi atliekant ikiteisminį tyrimą buvo vadovautasi antrąja, o ne pirmąja specialisto išvada, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius, kad padaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsakovė 2015-06-25 raštu atsisakė ieškovei išmokėti draudimo išmoką, nurodydama, kad V. M. mirties priežastis - ūminis širdies veiklos sutrikimas - nėra konstatuota kaip nelaimingo atsitikimo, apibrėžto Taisyklėse, pasekmė ir nėra numatyta Kritinių ligų taisyklių patvirtintame ligų sąraše. Ieškovė pažymi, kad atsakovės atsisakymas išmokėti draudimo išmoką yra vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi V. M. sudarydamas sutartį manė, kad jis yra apsidraudęs gyvybę ir jo mirties atveju ieškovė gaus minėtą draudimo išmoką, o apie tai, jog numatytos tam tikros išimtys, jis nežinojo. Nurodė, kad draudimo liudijime aiškiai įvardyta, jog viena iš apdraustų rizikų yra mirtis, kuri apdrausta 100000,00 Lt sumą, neįvardijant jokių papildomų sąlygų, kai tuo tarpu pateiktos pastabos dėl Laimo ligos, ir dėl „bitinių“ ligų, kitų apdraustų rizikų. Draudimo sutartis buvo sudaryta pagal standartines sąlygas, tačiau V. M. niekada nebuvo susipažinęs ar supažindintas ir jam nebuvo išduota ADB „BTA“ Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 7A-LT kopija, ką patvirtino ir pati atsakovė savo elektroniniame laiške. Tokiu būdu atsakovė nevykdė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.992 straipsnio 2 dalies reikalavimo sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis ir, prieš sudarant draudimo sutarti, įteikti jų kopijas draudėjui. Draudimo liudijime tik formaliai nurodyta: „Patvirtinu, kad prieš sudarant draudimo sutartį, su draudimo liudijime nurodytų taisyklių sąlygomis buvau supažindintas, jas supratau ir taisyklių kopiją gavau“, tuo formaliai įvykdant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.991 straipsnio 1 dalies 10 punktą kuris įpareigoja, kad draudimo liudijime privalo būti įrašas, kad draudėjas yra supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam yra įteikta jų kopija. Faktiškai minėtas reikalavimas V. M. atžvilgiu nebuvo įvykdytas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.186 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos. Minėto straipsnio 2 dalis numato jog, sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė) ar ne, reikia atsižvelgti įjos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą. Taigi, netikėtos (siurprizinės) sutarties standartinės sąlygos bei visos ADB „BTA“ Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklės Nr. 7A-LT, taip pat polise nepaminėtos Kritinių ligų draudimo taisyklės ieškovės ir velionio V. M. atžvilgiu negalioja ir yra jiems neprivalomos. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad V. M. mirė nuo asfikcijos, kas yra laikytina nelaimingu atsitikimu, todėl draudimo išmoka ieškovei turėtų būti išmokėta. Be to, V. M. sudarydamas sutartį nebuvo tinkamai informuotas apie draudimo sutarties sąlygas, todėl manė, kad jis yra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų bei mirties.

3Atsakovė atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014-02-25 ieškovės tėtis V. M. per trečiąjį asmenį UADBB „Investicijų brokeris“ su atsakove sudarė Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį, kuria apsidraudė nuo rizikų: ūmus apendicitas, kritinės ligos, Laimo liga, ligonpinigiai, medicinos išlaidos, netektas darbingumas, mirtis, traumos. Nuo mirties rizikos V. M. buvo apsidraudęs 100000,00 Lt suma. ( - ) buvo rastas V. M. lavonas, todėl Klaipėdos apygardos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl jo nužudymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį. 2014-09-12 – 2014-11-27 buvo atliktas tyrimas, siekiant nustatyti V. M. mirties priežastis ir su tuo susijusias aplinkybes, bei buvo surašyta specialisto išvada Nr. M 574/14(03), kurioje nurodyta, jog V. M. mirė nuo asfiksijos suspaudus kaklą kietais bukais turinčiais ribotą paviršių daiktais (galimai kairės plaštakos ir jos pirštų poveikyje). Sužalojimai yra priežastiniame ryšyje su mirtimi. Taip pat buvo neatmesta galimybė, kad kaklo suspaudimas galėjo būti atliktas ir netaisyklingo gaivinimo metu, suimant kaire ranka pasmakrio sritį bei galimai suspaudžiant (susijaudinus). Gretinant šią išvadą ir ikiteisminio tyrimo duomenis, iškilo neaiškumų ir abejonių dėl V. M. mirties priežasties, sužalojimų ir mirties laiko, sužalojimų padarymo ir asfiksijos mechanizmo, siekiant panaikinti iškilusius neaiškumus ir abejones, todėl buvo nuspręsta atlikti dar vieną tyrimą ir patikslinti minėtą išvadą. Tyrimas buvo atliktas 2015-03-23–2015-05-25 ir surašyta specialisto išvada Nr. KM 38/15 (01). Šioje išvadoje konstatuota, kad V. M. mirties priežastis buvo ūminis širdies veiklos sutrikimas, pasireiškęs ūmine širdies raumens išemija, bei išsivystęs lėtinės išeminės širdies ligos fone. Be kita ko, nurodyta, kad objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti versiją, kad V. M. kaklas buvo spaudžiamas kietais bukais daiktais, pvz., rankomis, ir tai sukėlė jo mirtį, nėra. 2015-05-20 Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Esant šioms aplinkybėms, 2015-06-25 atsakovė priėmė sprendimą Nr. TD1105970, kuriame nurodė, jog atsižvelgiant į tai, jog V. M. mirtis nebuvo nelaimingas atsitikimas ar nelaimingo atsitikimo pasekmė, draudimo išmoka dėl jo mirties ieškovei nebus išmokėta. Ieškovė taip pat buvo informuota, kad jos tėčio mirtis negali būti pripažinta draudžiamuoju įvykiu kaip kritinė liga pagal Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių dalį „Kritinių ligų draudimo taisyklės“. Atsakovė pažymi, jog nors ieškovė teigia, kad V. M. nebuvo supažindintas su draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklėmis Nr. 7A-LT, o jų kopija jam nebuvo išduota, tačiau šie teiginiai yra vertintini kaip nepagrįsti. 2014-02-25 draudimo polise nurodyta, jog Draudimo sutartis sudaryta pagal ADB „BTA“ Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisykles Nr. 7A-LT. Taigi Taisyklės, kuriose nustatytos bendrosios ir specialiosios sąlygos, Draudimo išmokos dydžio nustatymo lentelės ir Kritinių ligų taisyklės, yra sudėtinė ir neatsiejama Draudimo sutarties dalis. Sudarant sutartį V. M. buvo supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis, jam įteikta draudimo Taisyklių kopija, sudaryta galimybė viešai susipažinti su Taisyklėmis atsakovės interneto svetainėje, o pasirašydamas draudimo polise jis patvirtino, kad su minėtomis Taisyklėmis buvo supažindintas, jas suprato ir gavo Taisyklių Nr. 7A-LT kopiją. Atsakovė pažymi, jog ieškovė nepagrįstai teigia, jog V. M. nebuvo supažindintas su Kritinių ligų taisyklėmis, jų egzistavimas nuo V. M. buvo nuslėptas, o Taisyklėse Nr. 7A-LT yra nurodyta, kad Kritinių ligų draudimo taisyklės yra visiškai atskiros taisyklės. Taisyklės Nr. 7A-LT susideda iš Bendrųjų sąlygų, Specialiųjų sąlygų, Draudimo išmokos dydžio nustatymo lentelės Nr. 1, Draudimo išmokos dydžio nustatymo lentelės Nr. 2 ir Kritinių ligų draudimo taisyklių. Taigi, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog Taisyklės ieškovės atžvilgiu yra netaikytinos, kad jų sąlygos yra netikėtos (siurprizinės) ir apie jas V. M. nežinojo. Atsakovė atsiliepime nurodo, jog nors ieškovė tvirtina, kad sudarant draudimo sutartį V. M. nebuvo žinomos visos sąlygos, kurioms esant draudimo išmoka nebus mokama, o draudimo poliso turinys sukuria įspūdį, jog draudimo išmoka mirties atveju būtų mokama visais atvejais, tačiau sudarant sutartį V. M. pasirinko draudimo apsaugos apimtį - turtinis interesas, susijęs su apdraustojo mirtimi ir/arba sveikatos sutrikimu (trauma) dėl nelaimingo atsitikimo. Vadinasi, jis suprato arba turėjo suprasti, jog savanoriškai sudaryta draudimo sutartimi teikiama draudimo apsauga nėra absoliuti, o atsakovės prisiimama rizika turi būti aptariama draudimo sutarties sudarymo metu. Visų pirma, pačiame draudimo polise yra aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžtas draudimo objektas - tai turtinis interesas, susijęs su apdraustojo mirtimi ir/arba sveikatos sutrikimu (trauma) dėl nelaimingo atsitikimo, t.y. draudimo objektas yra turtinis interesas, susijęs: 1) su apdraustojo mirtimi dėl nelaimingo atsitikimo ir 2) su sveikatos sutrikimu (trauma) dėl nelaimingo atsitikimo. Tuo labiau, aiškinimas, kad draudimo objektas yra ir turtinis interesas, susijęs su mirtimi dėl bet kokios priežasties apskritai būtų nelogiškas, kadangi atsakovės ir V. M. sudaryta draudimo sutartis nėra gyvybės draudimo sutartis, kai draudimo objektu yra apdraustojo mirtis dėl bet kokių priežasčių. Pačiame Draudimo polise yra aiškiai nurodyta, kad draudimo rūšis yra draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo grupė yra draudimas nuo nelaimingų atsitikimų. Taigi, V. M. suprato arba turėjo suprasti, jog sudaro draudimo sutartį nuo nelaimingų atsitikimų, o ne gyvybės draudimo sutartį. Taisyklių specialiųjų sąlygų 2.1.1. punkte įtvirtinta, kad atsižvelgiant į šias Taisykles, draudimo rizika yra draudimo sutarties galiojimo metu įvykęs nelaimingas atsitikimas, o draudimo išmoka mokama, jei dėl nelaimingo atsitikimo: per 1 metus nuo nelaimingo atsitikimo apdraustasis mirs. Draudimo išmoka mokama su sąlyga, kad draudimo liudijime (polise) įrašyta „Mirtis“ ir nurodyta draudimo suma. Taisyklių specialiųjų sąlygų 1 punkte nurodyta, kad nelaimingas atsitikimas - netikėtas, nepriklausantis nuo apdraustojo valios atsitikimas, įvykęs dėl išorės jėgų poveikio, dėl kurio apdraustasis patyrė kūno sužalojimą / traumą ir buvo sutrikdyta jo sveikata. Šiuo atveju Draudimo polise „Mirtis“ buvo įtraukta į apdraustas rizikas, tačiau nors V. M. mirtis įvyko draudimo poliso galiojimo laikotarpiu, tačiau jo mirtis įvyko ne dėl nelaimingo atsitikimo. Todėl neatitinkant visų privalomų sąlygų (neįvykus nelaimingam atsitikimui), atsakovė neturėjo pagrindo išmokėti Ieškovei draudimo išmokos. Be to, nors draudimo polise „Apdraustos rizikos“ buvo įtrauktos ir Kritinės ligos tačiau V. M. išeminė širdies liga nėra įtraukta į kritinių ligų sąrašą, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti ieškovei 5000,00 Lt sumą. Pažymėtina ir tai, kad paties Draudimo poliso skiltyje „Pastabos“ aiškiai nurodyta, kad „Kritinės ligos - vienkartinė 5000,00 Lt draudimo išmoka mokama nustačius tokias kritines ligas: miokardo infarktas, insultas, vėžys, inkstų veiklos nepakankamumas, paralyžius, AIDS ir išsėtinė sklerozė. Draudžiamuoju įvykiu pripažįstama tik ta kritinė liga, kurios simptomai pirmą kartą pasireiškė draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu ir ji nėra pasekmė sveikatos būklės, kuri turi tęstinumą ir periodiškai kartojasi ir apie kurią Apdraustasis galėjo žinoti iki draudimo sutarties sudarymo“. Taigi, net pagal patį Draudimo polisą yra aišku, kad draudimo išmoka pagal kritinių ligų draudimo sąlygą negalėjo būti išmokėta, nes išeminė širdies liga nėra nurodyta Draudimo polise. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, jog V. M. sudarydamas draudimo sutartį apsidraudė nuo mirties ir sužalojimų dėl nelaimingų atsitikimų. Nagrinėjamu atveju V. M. mirtis įvyko dėl ūminio širdies veiklos sutrikimas, todėl tai nėra laikytina nelaimingu atsitikimu.

4Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UADBB „Investicijų brokeris“, atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2014-02-25 tarp V. M. ir atsakovės per UADBB „Investicijų brokeris“ buvo sudaryta draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartis, kuria V. M. apsidraudė nuo rizikų: traumų, netekto darbingumo, mirties dėl nelaimingo atsitikimo, taip pat draudimo taisyklėse nurodytų kritinių ligų ir susirgimų. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad nesutinka su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, jog V. M. niekada nebuvo susipažinęs ar supažindintas su draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklėmis Nr. 7A-LT ir jam nebuvo išduota Taisyklių kopija. Trečiojo asmens darbuotojas draudimo brokeris R. B. sudarė draudimo sutartį su V. M. Brokeris, visų pirma, paprastai ir aiškiai papasakojo V. M. apie sudaromą draudimo sutartį, t. y. kad jis sudaro sutartį nuo nelaimingų atsitikimų: tuo atveju, jeigu per draudimo sutarties galiojimo laikotarpį įvyks nelaimingas atsitikimas, dėl kurio V. M. patirs traumą ar mirs, bus išmokėta atitinkama draudimo išmoka, ir V. M. buvo paaiškinta, kad jis sudaro ne gyvybės draudimo sutartį, o būtent draudimo sutartį. Taigi, V. M. tikrai žinojo ir suprato, kokią draudimo sutartį sudaro, nuo ko apsidraudžia ir kokiais atvejais draudimo išmoka būtų išmokama. Draudimo brokeris asmeniškai įteikė draudimo polisą bei taisyklių kopiją V. M., taip pat supažindino jį su pačiomis taisyklėmis.

5Ieškinys atmestinas.

6Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014-02-25 tarp V. M. ir atsakovės sudaryta draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartis, poliso Nr. NA147342. ( - ) mirė ieškovės tėvas V. M.. Pagal 2014-12-18 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą mirusiojo V. M. turtą, kurį be kito turto sudaro ir turtinė teisė, kylanti iš sudarytos su „BTA Insurance Company“ SE filialu Lietuvoje draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimo sutarties (poliso Nr. NA147342) Nr. 7A-LT taisyklių sąlygomis. 2015-05-20 Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 68-1-00703-14, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsakovė 2015-06-25 raštu atsisakė ieškovei išmokėti draudimo išmoką, nurodydama, kad V. M. mirties priežastis - ūminis širdies veiklos sutrikimas - nėra konstatuota kaip nelaimingo atsitikimo, apibrėžto Taisyklėse, pasekmė ir nėra numatyta Kritinių ligų taisyklių patvirtintame ligų sąraše.

7Dėl atsakovo

8Ieškovė nurodo, kad atsakovu byloje yra laikytinas AAS „BTA Insurance Company“ filialas. Atsakovė nurodo, jog nagrinėjamu atveju atsakovu turi būti laikomas AAS „BTA Insurance Company“. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad galėjimas įgyvendinti savo teises teisme ir pavesti atstovui vesti bylą (civilinis procesinis veiksnumas) priklauso juridiniams asmenims ir fiziniams asmenims, atitinkantiems šioje teisės normoje įtvirtintus požymius. Asmuo, neturintis civilinio procesinio veiksnumo, negali būti dalyvaujančiu byloje asmeniu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.53 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo. Tai reiškia, jog atsakovu šioje civilinėje byloje yra laikytinas ne AAS „BTA Insurance Company“ filialas, tačiau AAS „BTA Insurance Company“. Vis dėlto, šiuo atveju taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog byloje atsakovės interesus atstovavo advokatų profesinės bendrovės TVINS advokatas Tomas Talutis. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog 2015-07-23 tarp advokatų profesinės bendrovės TVINS advokatų Tomo Talučio ir V. Š. bei AAS „BTA Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Insurance Company“ filialą Lietuvoje, sudaryta atstovavimo sutartis, kuria advokatams pavesta atstovauti AAS „BTA Insurance Company“ ir jos filialą Lietuvoje. Taigi, AAS „BTA Insurance Company“ buvo informuota apie iškeltą civilinę bylą, jos interesai bei pozicija buvo pareikšti ir atstovaujami įgaliotų atstovų. Todėl nors AAS „BTA Insurance Company“ nagrinėjamu atveju nebuvo nurodyta kaip atsakovė, tačiau faktiškai dalyvavo bylos nagrinėjime per savo įgaliotus atstovus. Be to, reikia pažymėti ir tai, jog AAS „BTA Insurance Company“ filialas Lietuvoje yra laikytinas AAS „BTA Insurance Company“ atstovu, taigi, nors ieškovė klaidingai ieškinyje nurodė, jog atsakovas yra AAS „BTA Insurance Company“ filialas, tačiau, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, klaidingas įmonės pavadinimo nurodymas nesudaro pakankamo pagrindo civilinę bylą nutraukti, juolab, kad šiuo atveju tikrasis atsakovas bylos nagrinėjime dalyvavo.

9Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 2 straipsnyje numatyta, jog civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Civilinis procesas yra pagrįstas ekonomiškumo ir proceso koncentracijos principais, kuriais siekiama, jog teisinis ginčas būtų išnagrinėtas kuo greičiau, užkertant kelią procesui vilkinti. Nagrinėjamu atveju civilinę bylą nutraukus remiantis ta aplinkybe, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, būtų sudaromos prielaidos ieškovei pareikšti naują ieškinį, kuris būtų grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, o atsakovė, savo ruožtu, pateiktų analogišką atsiliepimą bei tuos pačius jį pagrindžiančius duomenis, ir būtų pradėta nauja civilinė byla, iš esmės identiška esamai. Tai reiškia, jog civilinę bylą nutraukus vadovaujantis vien formaliu pagrindu, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, neatsižvelgiant į tai, jog tikrasis atsakovas, t.y. AAS „BTA Insurance Company“, šiuo atveju byloje faktiškai dalyvavo, teikė prašymus, atsiliepimus ir kitus procesinius dokumentus, jo atstovai dalyvavo teismo posėdžiuose, būtų pažeisti teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principai, užkertamas kelias greitam bylos išnagrinėjimui ir teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimui.

10Dėl mirties priežasties

11Tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės tėvo V. M. mirties priežasties. Ieškovė nurodo, kad V. M. mirtis įvyko dėl nelaimingo atsitikimo, o nustatant V. M. mirties priežastį turi būti vadovaujamasi Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. M 574/14(03), kurioje konstatuota, kad V. M. mirė nuo asfiksijos. Paaiškino, jog tik šią išvadą priėmęs ekspertas turėjo galimybę faktiškai apžiūrėti mirusiojo kūną, o vėlesnės specialistų išvados buvo paremtos tik rengiant specialisto išvadą Nr. M 574/14(03) surinktais dokumentais. Vis dėlto, teismas pažymi, jog ieškovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teismui besąlygiškai vadovautis specialisto išvada Nr. M 574/14(03). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005). Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

12Taigi, nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti V. M. mirties priežastį svarbu atsižvelgti į byloje pateiktų specialistų išvadas bei ekspertizės aktą, jų turinį bei santykį su kitais byloje esančiais duomenimis. Bylos duomenimis nustatyta, kad ( - ) mirė V. M.. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 574/14(03) konstatuota, kad V. M. mirė nuo asfiksijos suspaudus kaklą kietais bukais turinčiais ribotą paviršių daiktais. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriuje specialisto išvadoje Nr. KM 38/15(01) konstatuota, kad V. M. mirties priežastis - ūminis širdies veiklos sutrikimas, sąlygotas lėtinės išeminės ligos. UAB „Unge“ pateiktame ekspertizės akte Nr. 0111/16 konstatuota, kad V. M. mirties priežastis buvo ūmus širdies veiklos sutrikimas dėl lėtinės išeminės ligos. Vertindamas minėtus bylos duomenis teismas pažymi, kad aplinkybę, jog V. M. mirė nuo asfiksijos patvirtina viena specialisto išvada, tuo tarpu tai, jog V. M. mirties priežastis - ūminis širdies veiklos sutrikimas, sąlygotas lėtinės išeminės ligos, yra konstatuota tiek specialisto išvadoje Nr. M 574/14(03), tiek UAB „Unge“ ekspertizės akte Nr. 0111/16. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog specialisto išvadą Nr. KM 38/15(01) parengė Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus ekspertas R. P., turintis aukštąjį išsilavinimą ir 17 metų darbo ekspertu stažą. Specialisto išvada Nr. KM 38/15(01) buvo rengiama dviejų ekspertų, t.y. ją parengė Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus vyresnysis teismo medicinos ekspertas J. R., turintis aukštąjį išsilavinimą ir 25 metų ekspertinio darbo stažą bei Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertė R. S., turinti aukštąjį išsilavinimą ir 37 metų ekspertinio darbo stažą, o ekspertizės aktą Nr. 0111/16 parengė teismo ekspertas P. P., turinti aukštąjį išsilavinimą ir 18 metų teismo medicinos gydytojo stažą. Taigi, iš keturių specialistų, tyrusių V. M. mirties priežastį, trys iš jų priėjo vieningos išvados, jog V. M. mirtį nulėmė ūmus širdies veiklos sutrikimas dėl lėtinės išeminės ligos. Pažymėtina, jog šią išvadą padarė būtent didesnę ekspertinę patirtį turintys ekspertai.

13Siekiant tinkamai įvertinti byloje esančius duomenis taip pat svarbu atsižvelgti ir į pateiktų specialistų išvadų bei ekspertizės akto turinį. Specialistas išvadoje Nr. M 574/14(03) išvadą, jog V. M. mirties priežastis yra asfikcija, grindė tuo, jog ant V. M. kūno buvo lokalios kraujosruvos kaklo kairėje, miego arterijų projekcijoje, viena kraujosruva kaklo dešinėje, kraujosruva kairiajame kaklo sukamajame raumenyje, miego arterijų intimų įtrūkimai, taškinės kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose, po plaučių pleura, epikarde, inkstų geldelių gleivinėje, skystas tamsus lavono kraujas, vidaus organų pilnakraujiškumas. Išvadoje nurodoma, jog sužalojimai kaklo srityje padaryti kietais bukais turinčiais ribotą paviršių daiktais, galimai kairės plaštakos ir jos pirštų poveikyje, jie yra priežastiniame ryšyje su mirtimi. Išvadoje buvo neatmesta galimybė, kad kaklo suspaudimas galėjo būti atliktas ir netaisyklingo gaivinimo metu, suimant kaire ranka pasmakrio sritį, bei galimai suspaudžiant (susijaudinus). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriuje specialisto išvadoje Nr. KM 38/15(01) konstatuota, kad V. M. mirties priežastis - ūminis širdies veiklos sutrikimas, sąlygotas lėtinės išeminės ligos. Specialistai išvadoje nurodė, kad histologiškai patvirtinta vyraujanti mažakraujystė galvos smegenyse bei vyraujanti išemija širdies srityje raumenyje leidžia teigti, kad nukentėjusiojo griuvimo įvykio vietoje priežastimi buvo ūminis smegenų kraujagyslių nepakankamumas, sąlygotas ūminio širdies veiklos sutrikimo, kai sumažėjus kraujagyslių tonusui, staiga sutrinka gyvybinės organizmo funkcijos, tame tarpe, judinamųjų nervų centrų pažeidimas. Dėl nepakankamo galvos smegenų aprūpinimo krauju V. M. susmuko kniūbsčias. Greitai po to įvykusią mirtį patvirtina netolygiai oringas plaučių audinio mikroskopinis vaizdas. Esant kitokiam mirties mechanizmui, pasireiškiančiam minučių trukmės širdies ir kvėpavimo nepakankamumui, pavyzdžiui asfikcijai pasmaugiant, plaučiai būtų ryškiai pabrinkę. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad išvadoje Nr. KM 38/15(01) taip pat buvo vertinami ir specialisto išvados Nr. M 574/14(03) rezultatai bei nurodyta, kad įvertinus autopsijos metu aprašytų sužalojimų/radinių pobūdį ir išsidėstymą, bei atsižvelgiant į bylos aplinkybes, galima teigti, jog išvadai, jog V. M. mirė nuo asfikcijos pagrįsti objektyvių duomenų nėra. Konstatuota, kad išorinio lavono tyrimo metu kaklo paviršiuje nebuvo nustatyta jokių sužalojimų pėdsakų, galinčių patvirtinti, kad nukentėjusiojo kaklas buvo veikiamas kietų bukų ribotų paviršių bei pagrįsti minėtą mirties mechanizmą. Ekspertai detalizavo, jog lavono vidinio tyrimo konstatuoti pailgos formos pasruvimai kaklo priekinių – šoninių paviršių gilesniuose minkštuose audiniuose, nesant išorinių kaklo traumavimo pėdsakų yra vertintini kaip artefaktinis reiškinys, atsiradęs dėl pomirtinės kraujo ekstravazacijos (kraujo išsiliejimas į aplinkinius audinius) iš kaklo veninių rezginių. Kraujo susitvenkimą kaklo veniniuose rezginiuose su paskesniu persisunkimu į aplinkinius audinius galėjo nulemti ūmi pilnakraujystė staiga sustojus širdies veiklai, pomirtinė kniūbsčia kūno padėtis laikotarpiu nuo mirties iki kūno aptikimo bei gaivinimo. Nurodoma, kad ūmi pilnakraujystė su pomirtine ekstravazacija pasireiškė ir kitais radiniais. Išvadoje pažymima, kad tiriant V. M. lavoną nebuvo rasta ir kitų mirčiai nuo pasmaugimo būdingų požymių: veido odos cianozės (pamėlynavimo) su būdingomis taškinėmis kraujosruvomis akių junginėse, vokuose, aplinkiniuose odos plotuose, gerklių kremzlių ir/ar paliežuvio kaulų ragų lūžių, galvos smegenų ir plaučių edemos (pabrinkimo), bronchų epitelio deskvamacijos. Ekspertai nurodė, kad ankstesnėje specialisto išvadoje Nr. M 574/14(03) nurodyti požymiai, kurie, anot šios išvados, pagrindžia asfikcijos diagnozę – taškinės kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose, po plaučių pleura, epikarde, inkstų geldelių gleivinėje, skystas tamsus lavono kraujas, vidaus organų pilnakraujiškumas nurodo mikrocirkuliacijos sutrikimą staigiai sutrikus širdies veiklai ir nėra vertintini kaip specifiniai asfikcijos požymiai. O miego arterijų intimų įtrūkimai šiuo atveju vertintini kaip artefaktas, atsiradęs, tikėtina, atliekant pomirtines manipuliacijas su mirusiojo kūnu. Iš esmės analogiškos išvados dėl V. M. mirties pateiktos ir UAB „Unge“ ekspertizės akte Nr. 0111/16, kuriame nurodoma, jog asfiksijai suspaudus kaklą kietais bukais, turinčiais ribotą paviršių, daiktais yra būdingi išoriniai sužalojimai kaklo priekiniame paviršiuje, kurie būdingi pirštams - tai puslankio formos odos nubrozdinimai - įdrėskimai bei ovalo formos poodinės kraujosruvos, konkrečių sužalojimų nebuvo nustatyta tiriant V. M. kūną, bei dėl kaklo suspaudimo būna stebimi gerklų ar poliežuvinio kaulo lūžiai, kurių taip pat nebuvo konstatuota. Buvo nustatytos taškinės kraujosruvos širdies ir plaučių paviršiuose, tačiau tai staigios mirties požymis, o asfiksijai būdingų taškinių kraujosruvų akių vokų junginėse nebuvo. Ambulatoriniai duomenys nurodo, kad V. M. buvo persirgęs miokardo infarktą, bei tai patvirtinta autopsijos metu nustatytas randas širdies raumenyje, po miokardo infarkto buvo išsivysčiusi kardiosklerozė bei buvo išsivysčiusi kairės Hiso pluošto kojytės blokada. Įvertinus histologinius duomenis, aplinkybes bei sužalojimus, duomenų už asfiksiją nėra, o labiausiai tikėtina mirties priežastis yra ūmus širdies veiklos nepakankamumas dėl lėtinės išeminės širdies ligos.

14Byloje esančiais rašytiniais duomenimis taip pat nustatyta, kad ( - ) Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl V. M. mirties. Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2015-05-20 nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nutarime nurodoma, jog surinktų duomenų visuma, t.y. V. M. rastas miške, kur grybavo, gulintis kniūbsčias, kakle nefiksuota jokių išorinių sužalojimų, nepastebėti jokie kovos ar pasipriešinimo pėdsakai nei V. M. kūne, nei aplinkoje, nustatyti jo kraujotakos sveikatos sutrikimai ir kitos aplinkybės, kuri yra patvirtinta teismo medicinos ekspertų komisijos išvada apie nesmurtinio pobūdžio V. M. mirtį – ūminį širdies veiklos sutikimą, sąlygotą lėtinės išeminės ligos, leidžia daryti išvadą, kad V. M. atžvilgiu kiti asmenys neatliko veiksmų, kurie įtakojo ar galėjo įtakoti jo mirtį. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina aplinkybę, jog V. M. mirtį sukėlė ūmus širdies veiklos sutrikimas dėl lėtinės išeminės ligos, o ne asfikcija. Taigi, atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, byloje esančius duomenis, jų visumą, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju yra labiau tikėtina, kad V. M. mirties priežastis yra ūmus širdies veiklos sutrikimas dėl lėtinės išeminės ligos.

15Dėl informavimo ir draudimo sutarties sąlygų

16Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 28962,00 Eur draudimo išmoką. Nurodė, kad pagal tarp V. M. ir atsakovės sudarytą 2014-02-25 draudimo sutartį, atsakovė įsipareigojo išmokėti draudimo išmoką V. M. mirties atveju. Atsakovė su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis nesutinka, pažymėdama, kad nagrinėjamu atveju tarp jos ir V. M. sudaryta draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartis, todėl draudimo išmoka mokama tik tuo atveju, jeigu V. M. mirtis būtų įvykusi dėl nelaimingo atsitikimo. Tarp atsakovės ir V. M. 2014-02-25 sutarties pagrindu susiklostė draudimo teisiniai santykiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.987 straipsnyje nustatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimas gali būti privalomasis ir savanoriškasis (CK 6.988 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl 2014-02-25 draudimo sutarties aiškinimo, t.y. ieškovė nurodo, jog pagal minėtą sutartį viena iš rizikų yra mirtis, tuo tarpu atsakovė nurodo, kad pagal šios sutarties sąlygas viena iš apdraustų rizikų yra mirtis dėl nelaimingo atsitikimo.

17Įstatyminę galią turinčios sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo nutartyse. Sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Snoras“ v. UAB „AS Development“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-381/2014; 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IĮ „Tinkreta“ v. UAB „Vikva“, bylos Nr. 3K-3-46/2012; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. N., bylos Nr. 3K-3-406/2008; ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad aiškinant draudimo sutartis, taikomos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Aiškinant draudimo sutartį svarbu įvertinti, ar ji sudaryta derybų ar prisijungimo būdu, ar draudimo paslauga skirta vartotojui ar verslininkui (įmonei). Paprastai draudimo sutartys sudaromos prisijungimo būdu pagal draudiko parengtas draudimo taisykles. Aiškinant tokią sutartį, taikoma contra proferentem taisyklė t. y. neaiškiai suformuluotos sutarties sąlygos aiškinamos sutartį parengusios šalies nenaudai. Esant draudimo sutarties šalių ginčui dėl atskirų sutarties sąlygų įpareigojamojo pobūdžio buvimo bei nevienodam sutarties sąlygų aiškinimui, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į šalių tikrąją išreikštą valią joms susitariant dėl visų sutarties sąlygų, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Be kita ko, šios sutarčių aiškinimo taisyklės taikomos kartu su sutarties teksto (sąlygų) lingvistinės analizės metodu ir paprastai negali paneigti vienareikšmių ir šalių aiškiai patvirtintų sąlygų buvimo, jų privalomos galios šalims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. D. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-1150/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2014).

18Ieškovė nurodo, kad sudarydamas draudimo sutartį V. M. negalėjo tinkamai suprasti jos sąlygų, kadangi jis niekada nebuvo susipažinęs ar supažindintas ir jam nebuvo išduota ADB „BTA“ Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 7A-LT kopija. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.992 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad draudikas privalo sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis ir, prieš sudarydamas draudimo sutartį, įteikti jų kopijas draudėjui. Sudarant draudimo sutartį ir jos galiojimo metu draudikas privalo suteikti draudėjui šią informaciją: draudiko pavadinimą, draudiko įmonės rūšį, adresą, draudiko padalinio ar draudiko atstovo adresą (jei draudimo sutartis sudaroma ne draudiko buveinėje), iš draudimo sutarties kylančių ar su ja susijusių ginčų sprendimo tvarką, draudiko elgesį, kai draudėjas pažeidžia draudimo sutarties sąlygas, galimus draudimo rizikos padidėjimo atvejus bei kitą draudimo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytą informaciją (CK 6.993 straipsnio 8 dalis). Draudimo liudijime (polise) turi būti nurodyta įrašas, kad draudėjas yra supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam yra įteikta jų kopija (CK 6.991 6.991 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad draudimo apsauga nustatoma draudiko parengtose draudimo rūšies taisyklėse, o draudimo liudijime nustatomos individualios sąlygos. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad draudimo taisyklės yra standartinės, o draudimo liudijime nurodomi konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-315/2006, 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADBB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. 3K-3-257/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2014). Draudimo sutarties sudarymą patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 18 punktas). Draudimo polise nurodomos pagrindinės draudimo sutarties sąlygos. Jos gali būti detalizuojamos, taip pat papildomos atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis. Draudėjas su jomis susipažįsta ir tai patvirtina pasirašydamas polisą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-315/2006). Šios, sutartį individualizuojančios, sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo neišeinant už tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų. Nuo draudimo apsaugos apimties (sutarties galiojimo termino ir teritorijos, kitų sąlygų) pasirinkimo priklauso draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos – dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009). Taigi, sudarant sutartį, draudėjas privalo būti supažindintas ne tik su draudimo liudijime, esančiomis nuostatomis, tačiau ir su jas detalizuojančiomis draudimo taisyklių sąlygomis.

19Aplinkybę, kad V. M. nebuvo įteikta draudimo taisyklių kopija, ieškovė grindžia tuo, jog tarp V. M. daiktų ji nerado minėtų dokumentų. Teismas pažymi, jog vertinant ieškovės nurodytų aplinkybių pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į byloje esančius duomenis ir jų visumą, tarpusavio ryšį. Tai reiškia, jog vien tai, kad minėtų dokumentų nebuvo tarp V. M. daiktų nesudaro pagrindo teigti, kad jis nebuvo supažindintas su draudimo taisyklių sąlygomis. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014-02-25 V. M. ir atsakovė sudarė draudimo sutartį, kurią patvirtina draudimo liudijimas/polisas Nr. NA147342. Įvertinus jo turinį, matyti, jog, visų pirma, pačiame draudimo liudijime nurodyta, jog „draudimo sutartis sudaryta pagal ADB „BTA“ Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisykles Nr. 7A-LT (toliau – Taisyklės)“. Taigi, pačiame draudimo liudijime pateikta nuoroda į Taisykles. Antra, minėtame polise V. M. savo parašu patvirtino, jog prieš sudarant draudimo sutartį, su draudimo liudijime nurodytų taisyklių sąlygomis buvo supažindintas, jas suprato, taisyklių kopiją gavo. Be to, teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas UADBB „Investicijų brokeris“ R. B. paaiškino, kad jis su V. M. sudarė draudimo sutartį, draudimo sąlygas jam išaiškino ir įteikė Taisyklių kopiją. Taigi, byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, jog V. M. buvo supažindintas ne tik su draudimo liudijimo, tačiau ir Taisyklių sąlygomis, o minėti dokumentai jam buvo įteikti. Teismas taip pat pažymi, jog R. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog minėta draudimo sutartis nėra pirmoji V. M. sudaryta draudimo sutartis. V. M. anksčiau buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį bei būsto draudimo sutartį. Taigi, byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad V. M. buvo supažindintas su draudimo sutarties, tarp jų ir Taisyklių, sąlygomis, suprato bei turėjo suprasti, kad 2014-02-25 draudimo sutartį sudaro ne tik jo pasirašytas draudimo polisas, tačiau ir Taisyklės.

20Ieškovė taip pat nurodo, jog atsakovės 2015-07-08 atsakymas į jos užklausą patvirtina, jog Taisyklių kopija V. M. nebuvo įteikta. Byloje esančiais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad ieškovės atstovas 2015-06-30 kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti draudimo poliso Nr. NA 147342 ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 7A-LT kopijas. Atsakovė atsakydama į pateiktą prašymą 2015-07-08 elektroniniu laišku atsiuntė draudimo poliso Nr. NA 147342 patvirtintą kopiją ir nurodė, kad draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisykles Nr. 7A-LT galima rasti internete bei pateikė Taisyklių internetinę nuorodą. Įvertinęs minėtus duomenis, 2015-07-08 atsakovės elektroninio laiško turinį, teismas konstatuoja, jog jame nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Taisyklių kopija V. M. 2014-02-25 draudimo sutarties sudarymo metu nebuvo įteikta ir su jomis jis nebuvo supažindintas. Be to, teismo posėdžio metu liudytoja apklausta atsakovės darbuotoja I. P. nurodė, kad ji parengė 2015-07-08 elektroninį laišką ir jį išsiuntė ieškovės atstovui. Paaiškino, kad draudimo poliso kopiją ji prisegė prie laiško, kurį siuntė ieškovės atstovui, tačiau kadangi Taisyklės yra skelbiamos viešai ir kiekvienas norintis gali su jomis susipažinti, ji pamanė, jog bus paprasčiau nurodyti internetinį adresą, kuriuo galima susipažinti su Taisyklėmis, o ne šias taisykles atspausdinti, patvirtinti antspaudu, nuskenuoti ir tada prisegti prie siunčiamo laiško. Taigi, kaip matyti, iš byloje esančių duomenų atsakovė 2015-07-08 laiške pateikė ieškovės atstovo prašomą informaciją, tačiau nekomentavo aplinkybių apie tai, kokiu būdu su Taisyklėmis buvo supažindintas V. M..

21Ieškovė nurodo, kad atsakovės atsisakymas išmokėti draudimo išmoką yra vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi V. M. sudarydamas sutartį manė, kad jis yra apsidraudęs gyvybę ir jo mirties atveju ieškovė gaus minėtą draudimo išmoką, o apie tai, jog numatytos tam tikros išimtys, jis nežinojo. Draudikas visuomet prisiima santykinę draudimo riziką, tačiau negali prisiimti nekontroliuojamos rizikos. Atsižvelgdamas į prisiimamą draudimo riziką, draudikas ne tik nustato draudimo įmokos dydį, bet ir gali nustatyti papildomas sąlygas, mažinančias draudimo riziką, užtikrinančias galinčių kilti nuostolių vėlesnį atlyginimą subrogacijos teisės pagrindu. Draudikas turi teisę draudimo taisyklėse nustatyti prisiimamos draudimo rizikos apimtį, eliminuodamas įsipareigojimą kompensuoti tokius draudėjo ar naudos gavėjo nuostolius, kurių atsiradimo rizikos draudikas sudaroma draudimo sutartimi neprisiima. Vienas iš rizikos mažinimo būdų – nedraudžiamųjų įvykių nurodymas draudimo taisyklėse. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai draudimo rizika įvyksta, tačiau šalys yra susitarusios, kad šis įvykis dėl konkrečių aplinkybių nelemia draudiko pareigos išmokėti išmoką. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2014). Kadangi draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga – įsipareigojimas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis) – nėra absoliuti, draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-315/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. 3K-3-257/2009; kt.). Taigi, paprastai draudimo rūšies taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikomi (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalis). Šie atvejai kasacinio teismo praktikoje pripažįstami esmine draudimo sutarties sąlyga. Dėl to kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl įstatyme draudikui suteiktos teisės parengti draudimo rūšies taisykles, yra nurodęs, kad draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. 3K-3-257/2009; 2012 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vitulas“ v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-91/2012; 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Inkorus“ v. If P&C Insurance AS, bylos Nr. 3K-3-172/2013; kt., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2014).

22Ieškovė nurodo, jog tai, kad minėtame polise draudimo objektas įvardintas kaip „turtinis interesas, susijęs su pardraustojo mirtimi ir/ar sveikatos sutrikimu (trauma) dėl nelaimingo atsitikimo, bei tai, kad jame nurodyta apdraustoji rizika „Mirtis – 100000,00 Lt“, leidžia konstatuoti, kad V. M. pagrįstai manė, jog sudaro draudimą dėl mirties. Vertinant ieškovės nurodytas aplinkybes, pažymėtina, jog iš 2014-02-25 draudimo poliso Nr. NA147342 turinio matyti, jog jame nurodyta, kad tai yra draudimas nuo nelaimingų atsitikimų. Žemiau, smulkesnėmis raidėmis įvardinta, jog draudimo rūšis ir grupė – draudimas nuo nelaimingų atsitikimų. Taigi, pačiame draudimo polise aiškiai nurodyta, jog tai draudimas nuo nelaimingų atsitikimų. Draudimo liudijime be kita ko nurodyta, kad draudimo sutartis sudaryta pagal ADB „BTA“ Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisykles Nr. 7A-LT. Tai reiškia, jog draudimo liudijime aiškiai nurodoma, jog draudimo sutarties sąlygos yra detalizuojamos Taisyklėse. Taisyklių specialiųjų sąlygų 2.1.1. punkte įtvirtinta, kad atsižvelgiant į šias Taisykles, draudimo rizika yra draudimo sutarties galiojimo metu įvykęs nelaimingas atsitikimas, o draudimo išmoka mokama, jei dėl nelaimingo atsitikimo: per 1 (vienus) metus nuo nelaimingo atsitikimo apdraustasis mirs (toliau šiose taisyklėse ir draudimo liudijime (polise) - „Mirtis“). Draudimo išmoka mokama su sąlyga, kad draudimo liudijime (polise) įrašyta „Mirtis“ ir nurodyta draudimo suma. Atsižvelgiant į tai, kad V. M. buvo supažindintas su Taisyklių sąlygomis, darytina išvada, jog jis turėjo ir galėjo suprasti, jog draudimo išmoka jo mirties atveju bus išmokama ne visais mirties atvejais, o tik tuomet, jei mirtis įvyks dėl nelaimingo atsitikimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo posėdžio metu liudytojas R. B. paaiškino, jog V. M. norėjo sudaryti draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį ir jam buvo aktualu apsidrausti būtent nuo nelaimingų atsitikimų. Liudytojas nurodė, kad jis V. M. paaiškino, jog pagal sudarytą draudimo sutartį, draudimo išmoka jam bus mokama tik nelaimingo atsitikimo atveju, o jeigu jis nori apdrausti savo gyvybę, kad išmoką galėtų gauti nepaisant mirties priežasties, t.y. visais atvejais, tuomet reikia sudaryti investicinį gyvybės draudimą. Be to, nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad teismo posėdžio metu ieškovės atstovas paaiškino, kad V. M. buvo liudytojas baudžiamoje byloje, todėl nerimavo dėl savo gyvybės. Ši priežastis jį paskatino sudaryti draudimo sutartį. Taigi, V. M. sutartį sudarė norėdamas apsidrausti nuo galimo nelaimingo atsitikimo. Įvertinus byloje esančius duomenis, šalių ir liudytojų paaiškinimus teismo posėdžio metu, darytina išvada, jog V. M. draudimo sutarties sąlygas suprato tinkamai ir su atsakove siekė sudaryti draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį.

23Ieškovė nurodo, kad atsakovė spręsdama klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo vadovavosi ir Kritinių ligų draudimo taisyklėmis, kurios yra atskiros taisyklės ir apie kurias V. M. nebuvo informuotas. Vis dėlto, teismas pažymi, jog vien ta aplinkybė, kad Taisyklės Nr. 7A-LT yra patvirtintos ADB „BTA“ valdybos 2010-10-19 nutarimu Nr. 90, o Kritinių ligų draudimo taisyklės yra patvirtintos vėlesniu ADB „BTA“ valdybos 2011-03-15 nutarimu Nr. 26, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, 2014-02-25 draudimo sutarties sudarymo metu tai buvo atskiros taisyklės. Pirmiausia, iš byloje esančių duomenų matyti, kad draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutarties sudedamoji dalis yra Taisyklės Nr. 7A-LT, Draudimo išmokos dydžio nustatymo lentelė Nr. 1, Draudimo išmokos dydžio nustatymo lentelė Nr. 2, Kritinių ligų draudimo taisyklės. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog taisyklės Nr. 7A-LT ir Kritinių ligų draudimo taisyklės skelbiamos ir draudėjams teikiamos kartu, jos turi vieningą ir nenutrūkstantį puslapių numeravimą. Be to, Kritinių ligų draudimo taisyklėse nurodyta, kad Kritinių ligų draudimo taisyklės yra sudėtinė Taisyklių Nr. 7A-LT dalis patvirtina ir jose pateikta nuostata, kad Europos draudimo bendrovės „BTA“ SE filialas Lietuvoje sudaro draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartis pagal BTA valdybos 2010-10-19 sprendimu Nr. 90 patvirtintas Bendrąsias draudimo taisykles, BTA valdybos 2011-03-15 sprendimu Nr. 26 patvirtintas Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisykles ir pagal šias Taisykles, suteikiant papildomą draudimo apsaugą Kritinių ligų atveju. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, ieškovės argumentai, jog V. M. nebuvo supažindintas su Kritinių ligų draudimo taisyklėmis yra vertintinas kaip nepagrįstas.

24Pagal Taisyklių specialiųjų sąlygų 1 punktą nelaimingas atsitikimas - netikėtas, nepriklausantis nuo apdraustojo valios atsitikimas, įvykęs dėl išorės jėgų poveikio, dėl kurio apdraustasis patyrė kūno sužalojimą/traumą ir buvo sutrikdyta jo sveikata. Taisyklių specialiųjų sąlygų 2.1.1. punkte numatyta, jog draudimo rizika yra draudimo sutarties galiojimo metu įvykęs nelaimingas atsitikimas, o draudimo išmoka mokama, jei dėl nelaimingo atsitikimo: per 1 (vienus) metus nuo nelaimingo atsitikimo apdraustasis mirs (toliau šiose taisyklėse ir draudimo liudijime (polise) - „Mirtis“). Draudimo išmoka mokama su sąlyga, kad draudimo liudijime (polise) įrašyta „Mirtis“ ir nurodyta draudimo suma. Taigi, siekiant, jog būtų išmokėta draudimo išmoka dėl apdraustojo mirties, turi būti visų šių sąlygų visuma: 1) draudimo polise „Mirtis“ turi būti įtraukta į apdraustas rizikas ir nurodyta draudimo suma; 2) draudimo poliso galiojimo metu turi įvykti nelaimingas atsitikimas; 3) per 1 metus nuo nelaimingo atsitikimo apdraustasis turi mirti dėl nelaimingo atsitikimo, t. y. mirties priežastis yra nelaimingo atsitikimo pasekmė. Atsižvelgiant į tai, jog apdraustasis V. M. mirė dėl ūmaus širdies veiklos sutrikimo dėl lėtinės išeminės ligos, t.y. jo mirtis nėra laikytina nelaimingu atsitikimu, todėl ieškovės reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo yra vertintinas kaip nepagrįstas. Teismas taip pat pažymi, jog pagal 2014-02-25 draudimo liudijimą kaip viena iš apdraustųjų rizikų buvo numatyta Kritinės ligos, tačiau pagal Kritinių ligų taisyklių 2.3. punktą ūmus širdies veiklos sutrikimas dėl lėtinės išeminės ligos nepatenka į Kritinių ligų sąrašą, todėl ieškovei draudimo išmoka dėl kritinės ligos nepriteistina. Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

25Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė patyrė 3049,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 2299,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir 750,00 Eur už ekspertizę. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, rūšių (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo Nr. 1R-85 „dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo (toliau – Rekomendacijos) 7 punkte rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.2. punktą už atsiliepimo į ieškinį parengimą numatytas koeficientas 2,5, todėl laikytina, jog maksimalios išlaidos už atsiliepimo į ieškinį parengimą galėtų būti 1513,80 Eur. Pagal minėtų Rekomendacijų 9 punktą, atstovavimo laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas. Jeigu teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama su minutėmis, ji apvalinama: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Bendra byloje vykusių posėdžių trukmė yra 2 valandos 20 minučių, Vadovaujantis rekomendacijomis, atsižvelgiant į tai, jog bendra teismo posėdžių trukmė buvo 2 valandos 20 minučių, laikytina, jog maksimalios išlaidos už atstovavimą teisme galėtų būti 2 val. x 0,1 x 748,00 Eur, t.y. 149,60 Eur. Be to, pagal atsakovės pateiktą atliktų darbų civilinėje byloje Nr. e2-5647-618/2016 sąrašą į išlaidas į advokato teisinę pagalbą taip pat įtrauktos už prašymo dėl dokumentų prijungimo rengimas. Pagal Rekomendacijų 8.16 punktą už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar numatytas koeficientas 0,4, taigi laikytina, jog maksimalios išlaidos už minėto prašymo parengimą galėtų būti 0,4 x 748,00 Eur, t.y. 299,20 Eur.

26Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsakovė pateiktame atliktų darbų civilinėje byloje Nr. e2-5647-618/2016 sąraše nurodė, jog bylinėjimosi išlaidas sudaro ne tik atsiliepimo į ieškinį, prašymo dėl dokumentų prijungimo parengimas bei atstovavimas teismo posėdžiuose, tačiau ir pasirengimas teismo posėdžiams. Vis dėlto, pažymėtina, jog atsakovės atstovas nepateikė dokumentų dėl minėtų išlaidų detalizavimo bei pagrindimo. Todėl atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas, susijęs su vartojimo teisniais santykiais, į tai, kad didžiausia galima suma už atsakovės patirtas teisines paslaugas Pagal Rekomendaciją yra 1962,60 Eur, o tuo tarpu atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą sudaro iš viso 2299,00 Eur, laikytina, jog yra pagrindas mažinti priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį. Esant išdėstytoms aplinkybėms, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, ieškinį atmetus atsakovei iš ieškovės priteistina 2712,60 Eur (750,00 Eur + 1962,60 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

27Pagal 2014-09-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur. Nustatyta, kad byloje patirta 4,23 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistina 4,23 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis).

28Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

Nutarė

29ieškinį atmesti.

30Priteisti iš ieškovės M. M. 2712,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei AAS „BTA Insurance Company“ filialui Lietuvoje.

31Priteisti iš ieškovės M. M. į valstybės biudžetą 4,23 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

32Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.