Byla 2A-2194-527/2015
Dėl prievolės pripažinimo bendra ir solidaria sutuoktinių prievole (trečiasis: asmuo O. G.)

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo I. G. atstovo advokato D. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3020-800/2015 pagal ieškovės (kreditorės) uždarosios akcinės bendrovės „Boslita“ ir Ko ieškinį atsakovui I. G. dėl prievolės pripažinimo bendra ir solidaria sutuoktinių prievole (trečiasis: asmuo O. G.),

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė ieškiniu (t. 1, b. l. 3–14) prašė pripažinti, kad O. G. prievolė UAB „Boslita“ ir Ko, kurios dydis 2 518 306,20 Lt, atsiradusi iš 2012-08-03 paprastojo neprotestuotino vekselio ir šio vekselio pagrindu 2013-02-04 padaryto vykdomojo įrašo, yra bendra ir solidari O. G. ir I. G. turtinė prievolė. Ieškovė nurodė, kad 2012-08-03 ieškovė ir O. G. pasirašė paskolos sutartį Nr. 201208/1 (t. 1, b. l. 26–29), kuria ieškovė paskolino 2 500 000 Lt, o O. G. įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2012-09-03, paskolos grąžinimo užtikrinimui išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį ieškovės naudai, kuriuo įsipareigojo besąlygiškai sumokėti 2 510 764 Lt per dvi dienas po vekselio pateikimo jį pateikusiam asmeniui, t. y. ieškovei (t. 1, b. l. 30). Nustatytu terminu (2012-09-03) paskola nebuvo grąžinta, todėl ieškovė 2012-09-04 pateikė O. G. prašymą apmokėti vekselį (t. 1, b. l. 31), tačiau ir po vekselio pateikimo ji su ieškove neatsiskaitė ir nesumokėjo vekselyje nurodytos sumos. Ieškovė kreipėsi į Kauno miesto 3-iojo notarų biuro notarę V. V., kuri 2013-02-04 išdavė vykdomąjį įrašą dėl 2 518 306,20 Lt išieškojimo iš O. G. (t. 1, b. l. 32). 2013-02-08 ieškovė pateikė prašymą antstolei N. B. priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, ko pasėkoje O. G. atžvilgiu pradėti vykdymo veiksmai (t. 1, b. l. 33). 2013-02-08 areštuotas O. G. ir jos sutuoktinio bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas (t. 1, b. l. 34–36).

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5Kauno apylinkės teismas 2015-07-02 sprendimu ieškinį tenkino visiškai – pripažino, kad O. G. prievolė UAB „Boslita“ ir Ko, kurios dydis 72 9351,89 Eur (2 518 306,20 Lt), atsiradusi iš 2012-08-03 paprastojo neprotestuotino vekselio ir šio vekselio pagrindu Kauno miesto 3-ojo notarų biuro notarės V. V. 2013-02-04 padaryto vykdomojo įrašo, notarinio registro Nr. 799, yra bendra ir solidari O. G. ir I. G. turtinė prievolė. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, padarė išvadą, kad sutuoktiniai tarėsi dėl piniginių lėšų disponavo bei jomis naudojosi šeimos (verslo) poreikiams tenkinti. A. I. G. 2015-03-31 teismo posėdžio metu aiškino, kad 2 500 000 Lt paskolos paėmimas iš ieškovės buvo vienintelis sandoris, dėl kurio O. G. su juo nepasitarė. Tai reiškia, kad sutuoktiniai visus iki tol buvusius sandorius, kuriuos sudarė per 39 bendro gyvenimo metus, aptardavo kartu. I. G. to paties teismo posėdžio metu nurodė, kad dar likus metams iki Ūkio banko licencijos sustabdymo jam buvo žinoma, kad Ūkio bankas turi finansinių problemų, o Lietuvos bankas reikalauja papildomų garantijų. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės suteikia papildomą pagrindą teigti, kad I. G. gynybinę poziciją dėl tariamo nežinojimo apie sandorį su ieškove pasirinko siekdamas išvengti skolos išieškojimo iš jam priklausančios turto dalies ir tokiu būdu išgelbėti Lietuvoje esantį nekilnojamąjį turtą.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti 2015-07-02 Kauno apylinkės teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (t. 5, b. l. 190–206).

8Teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kaip paskolos teisinius santykius ir, spręsdamas apie vieno iš sutuoktinių prievolės pobūdį, vadino šią prievolę prievole, kilusia iš paskolos sutarties. Sprendimo motyvuojamoje dalyje ginčo prievolė pavadinta prievole, kilusia iš paskolos sutarties, bent keturis kartus, ir nė karto nepavadinta prievole, kilusia iš vekselio. Šis netikslumas (klaida) yra esminis, ir dėl jo galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla bei priimtas neteisėtas sprendimas. Nebuvo aiškinamasi, kokią funkciją atliko vekselis ir ar jis buvo išduotas dėl šeimos poreikių, ar dėl kitų priežasčių. I. G. neatsako ir negali atsakyti solidariai su O. G. už jos išduotą vekselį, kadangi vekselis buvo išrašytas ne šeimos interesais. Vekselis buvo išduotas dėl siekiant užtikrinti operatyvų skolos pagal vekselį išieškojimą supaprastinta Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad vekselis iš esmės buvo išduotas siekiant užtikrinti kreditorės UAB Boslita ir Ko materialinius interesus, o ne O. G. ir I. G. šeimos interesus. Sprendime liko neatsakytas klausimas, kokiu konkrečiu būdu pasireiškė šeimos interesų patenkinimas O. G. išduodant vekselį. Teismas nepagrįstai išplėtė bylos nagrinėjimo ribas, savavališkai pakeitė bylos nagrinėjimo dalyką. Tai reiškia, kad atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, iš esmės naudojo tuos teisinius argumentus, kurie teismui buvo visiškai neaktualūs ir į kuriuos teismas nekreipė dėmesio. Šalys ginčijosi dėl prievolės, kilusios iš vekselio, pobūdžio, o teismas analizavo visiškai kitos prievolės pobūdį ir priėmė sprendimą dėl visiškai kitos prievolės. Nepaisant to, rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje teismas grįžo prie ieškinyje suformuluoto reikalavimo ir patenkino ieškinį dėl to ieškinyje suformuluoto reikalavimo. Teismo sprendimas yra nesuderintas, nenuoseklus ir neatitinka pagrindinių civilinio proceso principų.

9Teismas netinkamai nustatė faktinę aplinkybę, kad I. G. „<...> buvo žinomas paskolos sudarymas, nes sutuoktiniai gyveno šeimoje, vedė bendrą ūkį, abu dalyvavo versle, turėjo akcijų, susijusių su finansinių problemų turėjusiu Ūkio banku bei kitomis su juo susijusiomis įmonėmis“. Teismas privalėjo aiškintis ne tai, ar I. G. buvo žinomas paskolos sudarymas, bet tai, ar I. G. buvo žinomas vekselio išdavimo faktas, bei tai, ar jis sutiko su vekselio išdavimu. Vien tai, jog abu sutuoktiniai gyvena šeimoje, veda bendrą ūkį ir užsiima verslu bei turi AB Ūkio banko ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ akcijų, nesudaro pagrindo išvadai, kad sandorio nesudariusiam sutuoktiniui buvo žinoma apie jo sudarymą. Teismas iš esmės padarė prielaidą, kad jeigu sutuoktiniai gyvena kartu, veda bendrą ūkį ir bendrai valdo turtą, tai vienam sutuoktiniui negali būti nežinoma apie kito sutuoktinio asmeniškai sudarytus sandorius. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Bylos įrodymai paneigia teismo nustatytą aplinkybę, jog ieškovas ką nors žinojo apie paskolos sutarties ir vekselio išdavimą. Teismas tokią prielaidą suformulavo nenurodęs nė vieno įrodymo.

10Teismas nepagrįstai, remdamasis vien tik prielaida, pažeisdamas logikos, gyvenimiškos patirties ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatė faktinę aplinkybę, kad „ <...> Ieškovo ir trečiojo asmens O. G. sudarytas sandoris buvo sudarytas O. G. ir I. G. šeimos interesais, t. y. Ūkio banko finansinėms problemoms spręsti“. Iš nurodytų prielaidų neseka teismo išvada, kad sandoris, sudarytas AB Ūkio banko finansinėms problemoms spręsti – tai I. G. šeimos interesus atitinkantis sandoris. Teismas nesiaiškino jokių su verslu susijusių aplinkybių ir padarė prielaidą, kad sutuoktiniai dalyvavo versle, bet kokiame versle, taip ir liko neaišku. Byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad yra ryšys tarp I. G. šeimos poreikių ir AB Ūkio banko finansinių reikalų.

11Taip pat teismas netinkamai nustatė šias faktines aplinkybes: „Paskolos panaudojimas verslui reiškia, jog pinigai buvo panaudoti šeimos interesais, nes iš verslo gaunamos pajamos yra naudojamos šeimos poreikiams tenkinti“; „<...> šeimos pajamos ir finansinė gerovė priklausė nuo Ūkio banko sėkmingos veiklos <...>“; „Sutuoktiniai I. G. ir O. G. buvo suinteresuoti spręsti Ūkio banko finansines problemas“; „Sutuoktiniai tarėsi dėl piniginių lėšų disponavimo bei jomis naudojosi šeimos (verslo) poreikiams tenkinti“. Piniginės lėšos buvo pervestos ne AB Ūkio banko finansinės problemoms spręsti, o UAB Ūkio banko investicinės grupės apyvartinėms lėšoms. Pakankamai duomenų apie tai, kad šios piniginės lėšos skirtos Banko finansinėms problemoms spręsti, byloje nėra. Teismas iš esmės rėmėsi O. G. parodymais, duotais kitoje byloje (t. 2, b. l. 60–31), kurių betarpiškai netyrė, kadangi byloje jų nėra. Taip ir liko neaišku, kokias finansines problemas O. G. sprendė skolindamasi pinigus iš ieškovės ir pervesdama juos ne Bankui tiesiogiai, o kitai įmonei. Byloje nėra jokių duomenų ar įrodymų, kurie patvirtintų, kad I. G. ar O. G. būtų gavę pajamų iš įmonės, kuriai buvo pervesti pinigai, ar Banko, kuris tariamai buvo „gelbėjamas“. Faktinė aplinkybė, kuria nustatyta, kad „sutuoktiniai I. G. ir O. G. buvo suinteresuoti spręsti Ūkio banko finansines problemas“, yra teisiškai nereikšminga bylai. Teismo nustatyta faktinė aplinkybė, kad sutuoktiniai tarėsi dėl piniginių lėšų disponavimo, yra grindžiama prielaidomis, ji neatitinka tikrovės ir bylos įrodymų, yra paneigta šalių parodymais.

12Teismas nenustatė eilės faktinių aplinkybių, kurios turėjo būti nustatytos. Teismas turėjo aiškintis ir nustatyti: ar ginčo sandoris – vekselis buvo sudarytas su atsakovo I. G. sutikimu (CK 3.109 str. 1 d. 5 p.); ar vekselis buvo vėliau patvirtintas atsakovo I. G. (CK 3.109 str. 1 d. 5 p.); ar prievolė, atsiradusi iš vekselio, buvo sudaryta šeimos interesais – bendriems šeimos poreikiams (CK 3.109 str. 1 d. 5 p. ir CK 3.109 str. 3 d.); ar vekselį buvo būtina sudaryti dėl šeimos namų ūkio išlaikymo, vaikų auklėjimui ir švietimui; ar šio sandorio kaina yra ne per didelė ir protinga (CK 3.109 str. 2 d.).

13Teismas netinkamai taikė arba nepagrįstai netaikė materialinės ir procesinės teisės normų. Šioje byloje nebuvo aiškintos labai svarbios aplinkybės: ar vekselio kaina nėra aiškiai per didelė ir neprotinga, ar vekselis (o ne paskolos sutartis) buvo išrašytas dėl šeimos poreikių patenkinimo. Teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, vadovavosi ne įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančiais teisės principais ir normomis, o prielaidomis, vadovavosi įrodymais, kurių byloje nėra arba kurie nepatvirtina teismo nustatytų bylos aplinkybių ir prieštarauja kitiems bylos įrodymams, ir tokiu būdu pažeidė CPK 185 str. 1 dalį. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą aplinkybių, kad paskola buvo panaudota šeimos poreikiams. Buvo netinkamai kvalifikuoti šalių teisiniai santykiai, kas sąlygojo šių procesinės teisės normų pažeidimus: rungimosi ir betarpiškumo principus (CPK 12 str., 14 str., 263 str. 2 d.), bylos nagrinėjimo dalyką ir ribas (CPK 13 str., 159 str., 225 str. 1 p.); teismo sprendimo formą ir turinį (CPK 268 str. 3 d., 270 str.). Teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normą, įtvirtintą CK 3.109 str. 1 d. 5 p. ir CK 3.109 str. 3 d. – joje įtvirtintą „šeimos interesų“ ir „šeimos poreikių“ sąvoką, nukrypo nuo LAT išaiškinimų konkrečiose bylose taikant aptariamas teisės normas.

14Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 6, b. l. 3–12). Teismas teisėtai ir pagrįstai aiškinosi paskolos sutarties objekto, t. y. piniginių lėšų panaudojimo aplinkybes ir šalių santykius kvalifikavo tinkamai. Teismui nekilus abejonių, kad paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais, teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai pripažino O. G. ir I. G. prievolę pagal vekselį, kuris tik užtikrino operatyvesnę skolos pagal paskolos sutartį išieškojimo galimybę, bendra ir solidaria sutuoktinių prievole. Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu atsakovas ir jo atstovas atsikirtinėjo, kad nėra pagrindų pripažinti paskolos sutartį bendra ir solidaria sutuoktinių prievole, tačiau jokių argumentų dėl vekselio, kuris gali užtikrinti greitesnį skolos susigrąžinimą, bendrumo ir solidarumo neteikė. Teismas, betarpiškai išklausęs atsakovo ir O. G. paaiškinimus, įvertinęs bylos kategoriją ir pobūdį, kitus bylai reikšmingus įrodymus, priėjo teisėtos ir pagrįstos išvados, jog atsakovui apie paskolos sutarties sudarymą buvo žinoma. Apeliantas šių teismo išvadų nepaneigė. Atsakovas ir O. G. yra suinteresuoti asmenys nagrinėjamos bylos baigtimi, t. y. pareikšto ieškinio atmetimu, nes tik tokiu būdu nuo išieškojimo bus išsaugota bent dalis šeimos turto – sutuoktinio I. G. turto dalis. Būtent dėl šios priežasties tiek atsakovas, tiek O. G. sutartinai teigia, kad atsakovui apie paskolos sutarties sudarymą nebuvo žinoma, nes taip teigti jiems yra naudinga. Teismo išvados pagrįstos ne prielaidomis, o išsamia byloje surinktų įrodymų analize ir šių įrodymų įvertinimu pagal vidinį teismo įsitikinimą. Teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, kad ginčo prievolė yra sudaryta šeimos interesais, yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi buvo atsižvelgta į visas teismų praktikoje nurodytas aplinkybes, tinkamai įvertinta bylos įrodymų visuma. Teismas nustatė, kad ne tik O. G., bet ir I. G. dalyvavo su Ūkio banku susijusių įmonių veikloje, todėl paskolos panaudojimas verslui reiškia, kad pinigai buvo panaudoti šeimos interesais, nes iš verslo gaunamos pajamos yra naudojamos šeimos poreikiams tenkinti. Tokiu būdu teismas priėjo išvados, kad ginčo prievolė laikytina atsiradusi CK 3.109 str. 1 d. 5 p. pagrindu. Teismas, spręsdamas, kad ginčo sandoris (2 500 000 Lt paskola) sudarytas šeimos interesais, pagrįstai atsižvelgė į atsakovo ir jos sutuoktinės turtinę padėtį, kuri buvo išskirtinai gera. Teismas pagrįstai nustatė, kad piniginės lėšos pagal Paskolos sutartį buvo skirtos padėti AB Ūkio bankui išvengti finansinių problemų, pasiskolintos piniginės lėšos buvo panaudotos šeimos verslui gelbėti, o toks atsakovo ir jo sutuoktinės šeimos poreikis vertinant byloje surinktų įrodymų visumą buvo akivaizdus ir suprantamas. Teismas tinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliacinis skundas atmestinas.

17Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

18Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (LAT 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

19Be to, pažymėtina ir tai, jog, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Dėl apelianto argumento, kad teismas nepasisakė dėl visų jo nurodytų argumentų, pasakytina tai, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priimdamas joje galutinį sprendimą, neprivalo aptarti kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens argumento ar įrodymo. Priešingai, teismas turi atrinkti ir vertinti tik tuos įrodymus, kurių visetas patvirtina ar paneigia aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimą (CPK 176 str.) (pvz., LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2011; 2011-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2011; kt.).

20Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ginčo prievolę pagrįstai pripažino prievole, kilusia iš Paskolos sutarties, nes Vekselio išdavimu buvo vien tik siekta užtikrinti greitesnį ir pigesnį skolos susigrąžinimą prievolės pažeidimo atveju. Apelianto teigimu, ieškiniu siekiama pripažinti bendra sutuoktinių prievolę, kilusią iš Vekselio, o ne iš Paskolos sutarties, todėl teismas ginčo prievolę nepagrįstai pripažino prievole, kilusia iš Paskolos sutarties, ir kad liko neaišku, kaip pasireiškė šeimos interesų patenkinimas O. G. išduodant Vekselį; be to, apelianto teigimu, jis atsikirtinėjo į ieškovo reikalavimą dėl prievolės, kilusios iš Vekselio, o teismas priėmė sprendimą visiškai dėl kitos prievolės. Kolegija tokiems argumentais nepritaria. Ieškinyje aiškiai nurodoma, kad 2012-08-03 ieškovas ir O. G. (atsakovo sutuoktinė) pasirašė Paskolos sutartį, kuria ieškovas paskolino 2 500 000 Lt, o ji įsipareigojo šią paskolą grąžinti iki 2012-09-03 bei Paskolos grąžinimo užtikrinimui išdavė ieškovo naudai paprastąjį neprotestuotiną vekselį (toliau – Vekselis), kuriuo įsipareigojo besąlygiškai sumokėti 2 510 764 Lt per dvi dienas po vekselio pateikimo jį pateikusiam asmeniui, t. y. ieškovui. Dėl to, kad Vekselis buvo viena iš būtinų sąlygų paskolai suteikti, ginčo šioje byloje nėra. Taip pat nėra ginčo dėl to, jog atsakovo sutuoktinė, kuriai pinigai buvo perduoti pagal Paskolos sutartį, o ne pagal Vekselį, Vekselį išdavė vieninteliu tikslu – užtikrinti kreditoriui teisę į operatyvų skolos pagal Paskolos sutartį išieškojimą supaprastinta Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, kaip teisingai nurodė ieškovė, Vekselis buvo išduotas vien tik kaip užtikrinimo priemonė tam, kad, negrąžinus paskolos nustatyta tvarka ir terminais, ieškovė galėtų išsieškoti skolą supaprastinta tvarka, išvengiant brangiai kainuojančio ir ilgai trunkančio bylinėjimosi teisme. Nagrinėjamu atveju, pripažinus bendra ir solidaria sutuoktinių prievole prievolę pagal Vekselį, kuris suteikia galimybę skolą pagal Paskolos sutartį atgauti greičiau, kolegijos nuomone, ieškovė jau prasidėjusiame vykdymo procese galėtų nukreipti išieškojimą ir į atsakovui priklausantį turtą. Be to, apeliantas melagingai nurodo, kad atsiliepimu į ieškinį atsikirtinėjo į ieškovo reikalavimą dėl prievolės, kilusios iš Vekselio, o ne iš Paskolos sutarties. Kaip matyti iš atsakovo atsiliepimo, jis į ieškinį atsikirtinėjo būtent dėl Paskolos sutarties bendrumo ir solidarumo, piniginių lėšų, gautų pagal paskolos sutartį panaudojimo šeimos poreikiams, o argumentų, kurie susiję su Vekselio bendrumu ir solidarumu (nurodytų tik apeliaciniame skunde), apylinkės teismui nenurodė ir tokiais argumentais, nurodytais tik apeliaciniame skunde, iki apeliacijos nesirėmė. Pagal CPK 306 str. 2 d. apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas turėjo turėjo aiškintis ir nustati tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes: (i) kai vienas iš sutuoktinių, imdamas paskolą, paskolos įvykdymui užtikrinti, išduoda vekselį, ar už tą vekselį solidariai turi atsakyti kitas sutuoktinis; (ii) ir jeigu taip, tai kodėl kitas sutuoktinis atsako už vekselį išrašiusio sutuoktinio veiksmus. Apelianto teigimu, Sprendime liko neatsakytas klausimas, kokiu konkrečiu būdu pasireiškė šeimos interesų patenkinimas O. G. išduodant Vekselį. Kolegija pritaria ieškovei, jog apylinkės teismas dėl tokių argumentų, kuriais atsakovas nesirėmė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, objektyviai pasisakyti negalėjo. Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu atsakovas ir jo atstovas atsikirtinėjo, kad nėra pagrindų pripažinti Paskolos sutartį bendra ir solidaria sutuoktinių prievole, tačiau argumentų dėl Vekselio, kuris gali užtikrinti greitesnį skolos susigrąžinimą, bendrumo ir solidarumo neteikė. Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai aiškinosi Paskolos sutarties objekto, t. y. piniginių lėšų panaudojimo aplinkybes, ir šalių santykius kvalifikavo tinkamai. Nekilus abejonių, kad Paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais, teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai pripažino bendra ir solidaria sutuoktinių prievole O. G. ir I. G. prievolę pagal Vekselį, kuris, kaip minėta, tik užtikrino operatyvesnę skolos pagal Paskolos sutartį išieškojimo galimybę. Todėl, priešingai nei teigia apeliantas, Sprendimo motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys yra tarpusavyje suderintos ir viena kitai neprieštarauja, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini.

21Teismo išvados dėl prievolės pripažinimo bendra ir solidaria sutuoktinių prievole priimtos tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Apelianto teigimu, teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, nes jų nepatvirtina rašytiniai įrodymai; be to, nustatė faktines aplinkybes, kurios neturėjo būti nustatomos, kadangi neturi ryšio su nagrinėjama byla; be to, tam tikrų aplinkybių, kurios turėjo būti nustatytos, nenustatė. Kolegija visiškai pritaria ioeškovo argumentams, jog apelianto kritikuojamos teismo išvados dėl apelianto žinojimo apie Paskolos sutartį, kurią pasirašė jo sutuoktinė, bei dėl Paskolos sutarties sudarymo šeimos interesais, yra teisėtos ir pagrįstos išsamiu įrodymų visumos vertinimu (CPK 185 str.).

22Kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad atsakovui buvo žinoma apie Paskolos sutarties sudarymą. Apeliantas visiškai nepagrįstai teigia, jog ši teismo išvada pagrįsta prielaida ir niekaip nemotyvuota, nes tai, jog abu sutuoktiniai gyvena šeimoje, veda bendrą ūkį ir užsiima verslu bei turi kelių bendrovių akcijų, nesudaro pagrindo išvadai, kad sandorio nesudariusiam sutuoktiniui buvo žinoma apie konkretaus sandorio sudarymą. Konstatuotina, jog, priešingai nei teigia apeliantas, teismo išvados pagrįstos ne prielaidomis, o išsamia byloje surinktų įrodymų analize ir šių įrodymų įvertinimu pagal vidinį teismo įsitikinimą (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocenčio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. LAT 2015-07-03 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015 pažymėta, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, kad atsakovas ir O. G. yra suinteresuoti asmenys šios bylos baigtimi, t. y. ieškinio atmetimu, nes tik atmetus ieškinį būtų išsaugota bent dalis jų šeimos turto, nuo išieškojimo apsaugant sutuoktinio I. G. turto dalį. Akivaizdu, jog būtent dėl šios priežasties sutuoktiniai sutartinai teigia, kad atsakovui apie Paskolos sutarties sudarymą nebuvo žinoma, nes taip teigti jiems yra naudinga. Vien tai, kad abu sutuoktiniai neigia, jog apie Paskolos sutarties sudarymą atsakovui buvo žinoma, kolegijos nuomone, dar nereiškia, kad atsakovas apie Paskolos sutartį iš tikrųjų nežinojo. Be to, apeliantas nepateikia jokių argumentų, kurie paneigtų teismo išvadas, tik atkartoja atsiliepimo į ieškinį ir baigiamosios kalbos teiginius, į kuriuos teismas atsakė. Vien tai, kad teismo sprendimas atsakovui nepalankus, negali būti pagrindu pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės atsakant į klausimą, ar apie Paskolos sudarymą atsakovui buvo žinoma. Kolegijos nuomone, tai, kad teismo išvados dėl atsakovo žinojimo apie Paskolos sutartį yra pagrįstos, patvirtina byloje ne kartą pasitvirtinęs atsakovo ir O. G. melas. Pavyzdžiui, nors apklausos metu atsakovas teismui nurodė, kad nežino nei kur O. G. dirba, nei kiek uždirba, įrodymai patvirtina, kad jis naudojosi O. G. darbo užmokesčiu, kuris buvo pervestas į jo asmeninę sąskaitą. Be to, šių teismo išvadų dėl atsakovo žinojimo apie Paskolos sutartį teisingumą patvirtina sutuoktinių gyvenimas šeimoje, vedimas bendro ūkio, abiejų dalyvavimas versle, turėjimas akcijų, susijusių su finansinių problemų turėjusiu Ūkio banku, bei kitomis su juo susijusiomis įmonėmis. Be to, atsakovo žinojimą apie Paskolos sutartį (o tuo pačiu ir apie ją užtikrinusį Vekselį) patvirtina atsakovo aiškinimas 2015-03-31 teismo posėdžio metu, kad 2 500 000 Lt paskolos paėmimas iš ieškovo buvo vienintelis sandoris, dėl kurio sutuoktinė su juo nepasitarusi (kas leidžia daryti išvadą, kad sutuoktiniai visus iki tol buvusius sandorius, sutuoktinės sudarytus per 39 bendro gyvenimo metus, aptardavo kartu) bei faktas, jog O. G., jos banko sąskaitoms esant areštuotoms, gautiną atlyginimą nukreipė į atsakovo sąskaitą, iš kurios jau pats atsakovas atlikinėjo mokėjimo pavedimus į tą pačią Ūkio banko investicinę grupę. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog apylinkės teismas, betarpiškai išklausęs sutuoktinių paaiškinimų, įvertinęs nagrinėjamos bylos kategoriją ir pobūdį, kitus bylai reikšmingus įrodymus, priėjo teisėtos ir pagrįstos išvados, jog atsakovui apie Paskolos sutarties sudarymą (o tuo pačiu ir apie ją užtikrinusio Vekselio išdavimą) buvo žinoma, o apeliantas šios teismo išvados nepaneigė.

23Be to, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad Paskolos sutartis buvo sudaryta atsakovo ir jo sutuoktinės šeimos interesais, t. y. Ūkio banko finansinėms problemoms spręsti. Kolegija pritaria teismo teiginiui, jog šeimos interesai neapsiriboja vien tik buitimi, t. y. prievolėmis, susijusiomis su šeimos namų ūkio išlaikymu ar nepilnamečių vaikų išlaikymu, o apima platesnę sferą – t. y. verslą, akcijų, kaip turto išlaikymą. Įmonių verslo interesai (kurių veikloje dalyvauja bent vienas iš sutuoktinių) siejasi su šeimos interesais. Teismas padarė išvadą, kad ginčo prievolė laikytina atsiradusi CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, nes nustatė, kad abu sutuoktiniai dalyvavo su Ūkio banku susijusių įmonių veikloje, todėl paskolos panaudojimas verslui reiškia, kad pinigai buvo panaudoti šeimos interesais, nes iš verslo gaunamos pajamos yra naudojamos šeimos poreikiams tenkinti. Apeliantas su tuo nesutinka, formaliai teigdamas, kad šios išvados paremtos prielaidomis, tačiau nenurodydamas, kaip pasireiškė tariamai netinkamas įrodymų vertinimas sprendžiant, kad ginčo sandoris buvo sudarytas šeimos interesais. Kolegija sprendžia, jog apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimo. Kaip nurodoma LAT praktikoje (pvz., LAT 2009-07-03 nutartis c. b. Nr. 3K-7-242/2009; 2013-11-13 nutartis c. b. Nr. 3K-3-567/2013), ar sandoris yra būtinas ir ar jis atitinka šeimos poreikius, yra vertinamasis kriterijus, priklausantis nuo daugelio aplinkybių (šeimos gaunamų pajamų, turtinės bei socialinės padėties ir kitų veiksnių, lemiančių kiekvienos šeimos poreikius bei jų tenkinimo galimybes), todėl šeimos poreikių samprata kiekvienu atveju yra individuali. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad atsakovo ir jos sutuoktinės šeima ginčo sandorio sudarymo metu buvo itin pasiturinti: bylos duomenimis, jiems iki šiol priklauso didelės vertės nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas įvairiose Lietuvos Respublikos vietose; vien tik O. G. mėnesinės pajamos UAB „Ūkio banko lizingas“ per mėnesį sudarė apie 45 000 Lt; atsakovui ir jo sutuoktinei priklauso tiek AB Ūkio banko, tiek UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ akcijos, tiek kitų bendrovių akcijos, o atsakovas buvo AB „Kauno tiekimas“ akcininkas ir valdybos pirmininkas. Vien tik AB Ūkio bankas ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ per vienerius finansinius metus atskirai generavo šimtamilijonines apyvartas, valdė visą eilę kitų juridinių asmenų tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Taigi teismas, spręsdamas, kad ginčo sandoris (2 500 000 Lt paskola) sudarytas šeimos interesais, pagrįstai atsižvelgė į atsakovo ir jos sutuoktinės turtinę padėtį, kuri buvo išskirtinai gera. Kaip nurodyta LAT 2009-07-10 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-325/2009, paskolų panaudojimas verslui reiškia, jog pinigai buvo panaudoti šeimos interesais, nes iš verslo gaunamos pajamos yra naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, todėl prievolė turi būti laikoma atsiradusi CK 3.109 str. 1 d. 5 p. pagrindu. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad ginčo sandoriu gautos piniginės lėšos buvo panaudotos atsakovo ir jo sutuoktinės verslui gelbėti, jų investicijoms apsaugoti, buvo skirtos padėti AB Ūkio bankui išvengti finansinių problemų, t. y. buvo panaudotos Ūkio banko bankrotui išvengti įgyvendinant Lietuvos centrinio banko programą (t. 2, b. l. 60–61). Pažymėtina, kad šią aplinkybę O. G. pripažino Kauno apygardos teisme 2014-02-19 vykusiame civilinės bylos Nr. 2-669-658/2014 nagrinėjime. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad O. G. yra pagrindinio banko akcininko V. R. sesuo, buvo AB Ūkio banko stebėtojų tarybos narė, aktyviai dalyvavo priimant strateginius klausimus, susijusius su banko veikla. Tai reiškia, kad atsakovas ir jo sutuoktinė, nuosavybės teise valdydami didelės vertės akcijas (tame tarpe ir susijusių juridinių asmenų), buvo suinteresuoti AB Ūkio banko veiklos tęstinumu, nuo ko priklausė ir visų susijusių įmonių, tame tarpe UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, UAB „Ūkio banko lizingas“, AB „Kauno tiekimas“ finansinė padėtis, o atitinkamai ir šių įmonių akcijų vertė bei atitinkamai atsakovo ir jo sutuoktinės turto (akcijų) vertė, ką iš esmės patvirtina tolimesni įvykiai, t. y. bankrutavus AB Ūkio bankui, bankrutavo ir visos kitos susijusios įmonės, tame tarpe ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, ir AB „Kauno tiekimas“. Tai, kolegijos nuomone, vienareikšmiškai patvirtina teisingumą teismo išvados, jog pasiskolintos piniginės lėšos buvo panaudotos šeimos verslui gelbėti, tokį atsakovo ir jo sutuoktinės šeimos poreikį pagal bylos įrodymų visumą laikant akivaizdų ir suprantamą. Tai, jog 2015-03-31 teismo posėdžio metu atsakovas pripažino, kad dar likus metams iki AB Ūkio banko licencijos sustabdymo jam buvo žinoma, kad Bankas turi finansinių problemų, o Lietuvos centrinis bankas reikalauja papildomų garantijų, kolegijos nuomone, papildomai patvirtina, kad atsakovui buvo žinoma apie poreikį įnešti pinigines sumas Banko finansinės padėties stabilizavimui. Nors, apelianto teigimu, atsakovui ir jo sutuoktinei priklausė tik nedidelė dalis AB Ūkio banko, UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, AB „Kauno tiekimas“ ir kitų susijusių įmonių akcijų, tačiau pritartina ieškovui, jog akcijų ir investicijų vertę lemia ne jų kiekis ar procentinė išraiška, o paties juridinio asmens (bendrovės) vertė. Kaip nurodyta LAT 2009-07-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2009, tais atvejais, kai sutuoktiniai yra privačių juridinių asmenų dalyviai, valdantys didelius įmonių akcijų paketus, tokių įmonių verslo vystymo interesai paprastai siejasi su šeimos interesais bei šeimos poreikių tenkinimu. Nagrinėjamoje situacijoje atsakovas ir jo sutuoktinė nors ir nevaldė didelių AB Ūkio banko ir su juo susijusių įmonių akcijų paketų, tačiau šių akcijų vertei buvus ypatingai didelei (kas yra visuotinai žinoma aplinkybė), akivaizdu, jog AB Ūkio banko ir su juo susijusių įmonių sėkmingos veiklos užtikrinimas siejosi su atsakovo ir jo sutuoktinės šeimos interesais, tuo labiau, kad pagrindinį AB Ūkio banko akcijų paketą valdė O. G. brolis V. R.. Dėl tų pačių priežasčių nesutiktina ir su apelianto teiginiais, jog iš teismo sprendimo negalima suprasti, kodėl sutuoktiniai yra laikomi verslininkais. Kadangi sutuoktiniai valdė akcijas bendrovių, generavusių milžiniškas pajamas, jų valdomų akcijų vertė buvo ypatingai didelė, abu sutuoktiniai dalyvavo bendrovių valdyme (O. G. buvo AB Ūkio banko stebėtojų tarybos narė, o I. G. – AB „Kauno tiekimas“ valdybos pirmininkas), kolegijos nuomone, yra akivaizdu, kad atsakovas ir jo sutuoktinė yra verslininkai, investuotojai, siekiantys ne tik apsaugoti savo investicijas, bet ir didinti investicijų grąžą, turimų akcijų vertę. Be to, tai, kad piniginės lėšos, gautos pagal Paskolos sutartį, buvo panaudotos šeimos interesais, patvirtina ir faktas, kad atsakovas iš sutuoktinės gautas į savo sąskaitą pinigines lėšas pervesdavo į UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ (t. 5, b. l. 136–137), t. y. 2013-02-20 į atsakovo sąskaitą banke buvo pervestas O. G., kurios sąskaita tuo metu buvo areštuota (kas patvirtina ieškovo teiginį, jog tai buvo atlikta prieš kreditorių interesus) 210 433,37 Lt atlyginimas, kurio dalį, t. y. 74 538,16, kitą dieną atsakovas pervedė į UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ sąskaitą, mokėjimo pavedime nurodydamas „už J. G.“, o dalį išsigrynino (49 000 Lt 2013-02-21 ir 2013-02-22 dar 49 000 Lt), 2013-02-28 pervedė 40 000 Lt UAB ,,Kauno tiekimo” prekybos centrui. Svarbia aplinkybe laikytina ir tai, jog 2015-05-07 teismo posėdžio metu atsakovo atstovas į bylą pateikė ne atsakovo, o O. G. banko sąskaitos išrašą, kuris patvirtina, kad O. G. 2012-08-03 pervedė į UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ 4 400 000 Lt, kas taip pat patvirtina, kad iš ieškovės pasiskolinta ir Vekseliu užtikrinta suma taip pat buvo panaudota G. šeimos (verslo) interesais, nes buvo pervesta į įmonę, kuri susijusi tiek su AB Ūkio banku, tiek su UAB „Ūkio banko lizingas“, tiek ir su AB „Kauno tiekimas“. Tuo labiau, kaip jau minėta, O. G., būdama prisiekusi, Kauno apygardos teisme nagrinėtoje kitoje civilinėje byloje patvirtino, kad šios piniginės lėšos buvo panaudotos vykdyti Lietuvos banko programą AB Ūkio banko problemoms spręsti. Šių aplinkybių visuma, kolegijos nuomone, patvirtina teismo išvadų pagrįstumą, kad abu sutuoktiniai G. buvo suinteresuoti spręsti AB Ūkio banko finansines problemas vykdant Lietuvos banko programą. Kaip teisingai pastebėjo ieškovė, priešingu atveju, atsakovas iš savo asmeninės sąskaitos nebūtų pervedęs reikšmingos sumos UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ jau po AB Ūkio banko licencijos sustabdymo. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo išvada, jog sutuoktiniai piniginėmis lėšomis disponavo kartu ir jas naudojo šeimos (verslo) poreikiams tenkinti, yra visiškai teisėta ir pagrįsta. Apelianto cituojama LAT 2014-12-12 nutartimi c. b. Nr. 3K-3-547/2014 šioje civilinėje byloje nesivadovautina, nes cituojamos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (ratio decidendi) nėra tapačios. Kolegija sutinka su LAT išaiškinimu, kad bendros sutuoktinių įmonės valdymas ir jos finansiniai sprendimai nėra savaime preziumuojama kaip šeimos poreikių tenkinimas, jei neįrodoma, kiek naudos iš šios įmonės ir jos gerovei daromų sprendimų gavo pati šeima. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad turimos investicijos AB Ūkio banke, UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, UAB „Ūkio banko lizingas“, AB „Kauno tiekimas“, iš šių bendrovių gaunama turtinė nauda užtikrino atsakovo ir jo sutuoktinės šeimos puikią turtinę padėtį, todėl AB Ūkio banko naudai panaudotos pasiskolintos lėšos kaip tik įrodo, kad pervedant lėšas buvo siekiama patenkinti šeimos poreikius, t. y. išlaikyti šeimos turto vertę, apsaugoti šeimos investicijas. Apeliantas, remdamasis LAT 2014-12-12 nutartimi c. b. Nr. 3K-3-547/2014, teigia, kad sutuoktinės besąlyginis 150 000 Lt įsipareigojimas buvo laikomas per didelis ir neprotingas, kad jį būtų galima laikyti šeimos poreikių tenkinimu. Pažymėtina, kad ši LAT išvada buvo padaryta įvertinus konkrečią situaciją, kuri nuo nagrinėjamos bylos iš esmės skiriasi. Toje byloje buvo nagrinėjami įsipareigojimai, kuriuos prisiėmė ne vienos iš turtingiausių Lietuvos šeimų sutuoktinis, o, kiek galima suprasti iš nutartyje aprašytų aplinkybių, vidutines pajamas gaunančios šeimos sutuoktinis; be to, toje byloje buvo sprendžiama klausimas, ar nurodyto dydžio (150 000 Lt) prievolė, pagal kurią gautos lėšos buvo investuotos į bendrovę, kurios įstatinis kapitalas sudaro 10 000 Lt, gali būti laikomas atitinkančiu šeimos interesus. Nagrinėjamu atveju itin pasiturinti šeima pasiskolintas pinigines lėšas investavo siekdama išsaugoti itin didelę pinginę naudą nešantį verslą ir savo investicijas. Kolegijos nuomone, G. pasiskolinta bei Vekseliu užtikrinta suma lyginant su turimų akcijų verte, gaunamomis pajamomis nagrinėjamoje byloje nebuvo neprotingai didelė. Tai, kas išdėstyta, patvirtina, kad teismo sprendimas, kuriuo buvo pripažinta, kad ginčo prievolė yra sudaryta šeimos interesais, yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi buvo atsižvelgta į visas teismų praktikoje nurodytas aplinkybes, tinkamai įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma (CPK 185 str.).

24Kolegija kaip visiškai nepagrįstus atmeta ir apelianto argumentus dėl netinkamai taikytų ir pažeistų procesinės teisės normų. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismo nustatyta aplinkybė, kad iš paskolos gautos pinginės lėšos buvo panaudotos AB Ūkio banko finansinėms problemoms spręsti – tai aplinkybė, kurios nepatvirtina jokie patikimi bylos įrodymai, o O. G. parodymai kitoje civilinėje byloje yra nekonkretūs, be to, jie net neprijungti prie šios bylos ir teismo netirti. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teisme 2014-02-19 nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-669-658/2014 O. G. prisiekusi teismui labai aiškiai nurodė, kad paskola buvo panaudota Ūkio banko gelbėjimui, ką patvirtina teismo posėdžio stenograma, kuri yra byloje. K. O. G. neneigė savo paaiškinimų, duotų kitoje byloje, neteigė, kad stenagrama yra neteisinga, todėl ši aplinkybė, kaip pačios O. G. pripažintas faktas (CPK 182 str. 5 p.), papildomai neįrodinėtina. Be to, tiek O. G., tiek atsakovas galėjo šią aplinkybę (paaiškinimus kitoje civilinėje byloje) paneigti, tačiau priešingų įrodymų taip pat nepateikė ir nereikalavo, kad būtų pateiktas minėto teismo posėdžio garso įrašas. Kita vertus, ieškovas su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė minėto teismo posėdžio garso įrašą, kuris tik patvirtina teismo išvados teisingumą. Pažymėtina ir tai, jog pagal CPK 179 straispnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sitemos, o nuropdytas civilinės bylos Nr. 2-669-658/2014 2014-02-19 teismo posėdžio garso įrašas yra šioje sistemoje. Be to, apeliantas teigia, kad pasiskolintas lėšas O. G. pervedė ne į AB Ūkio banką, tačiau į UAB „Ūkio banko investicinė grupė“. K. O. G. nėra niekaip paneigusi savo po priesaikos duoto liudijimo, kolegija visiškai pagrįstu laiko ieškovės teiginį, kad lėšos AB Ūkio bankui buvo perduotos per kitą susijusią įmonę – UAB „Ūkio banko investicinė grupė“. Nėra ginčo, kad UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, kurios akcininkai buvo inter alia V. R., atsakovas su sutuoktine, ir AB „Kauno tiekimas“ yra susiję su AB Ūkio banku, kuriam O. G. nurodė siekusi suteikti pasiskolintus pinigus. Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamoje byloje 2015-05-07 teismo posėdyje O. G., paklausta, kokiu tikslu UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ yra reikalingi pinigai, kuriuos ji pervedė pasiskolinusi iš ieškovės, nurodė: ,,Reikėjo jiems trumpam, aš neprisimenu.”, o į ieškovės atstovo klausimą ,,Dabar nepamenate?” atsakė ,,Dabar ne“. Vadinasi, 2015-05-07 O. G. „nebeprisiminė“, kodėl pinigus skolinosi iš ieškovės ir kokiu tikslu pinigai buvo perduoti UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, tačiau tai, kad O. G. dabar neprisimena, kodėl pinigus skolinosi, nepaneigia jos 2014-02-19 jos pačios po priesaika pripažintos aplinkybės (CPK 182 str. 5 p.). Apeliantas visiškai nepagrįstai teigia, kad teismo nustatyta aplinkybė, kad sutuoktiniai tarėsi dėl piniginių lėšų disponavimo, neatitinka tikrovės ir byloje surinktų įrodymų, atsakovo paaiškinimų. Kadangi atsakovas yra suinteresuotas nurodyti tik tai, kas šioje byloje naudinga jam ir O. G., natūralu, kad tokiu atveju maksimaliomis pastangomis yra stengiamasi nuslėpti nenaudingą tiesą. Teismo išvadas, kad sutuoktiniai tarėsi dėl piniginių lėšų panaudojimo ir disponavimo, patvirtina prieš tai jau aptartų aplinkybių visuma, tame tarpe ir faktas, kad O. G., siekdama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, savo atlyginimą nukreipė į atsakovo sąskaitą, kuris O. G. piniginėmis lėšomis atlikinėjo įvairias finansines operacijas (t. 5, b. l. 136–137). Pažymėtina ir tai, jog apelianto neigimas teismo išvados, kad atsakovas 2015-03-31 teismo posėdžio metu patvirtino, jog 2 500 000 Lt paskolos paėmimas iš ieškovo buvo vienintelis sandoris, dėl kurio su sutuoktine nesitarė, yra niekuo nepagrįstas, kadangi teismo posėdžio garso įrašas šį atsakovo paaiškinimą patvirtina.

25Be to, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines teisės normas, situaciją įvertinęs individualiai, taip pat atsižvelgęs į kasacinio teismo išaiškinimus. Apeliantas visiškai nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 3.109 str. 1 d. 5 p. ir CK 3.109 str. 3 d. įtvirtintą „šeimos interesų“ ir „šeimos poreikių“ sąvoką bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Pirma, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad sėkmingai veikiant AB Ūkio bankui G. šeima gavo dideles pajamas, vien tik valdomų akcijų vertė buvo itin didelė, todėl šeima buvo itin suinteresuota apsaugoti savo investicijas. Be to, Paskolos suma, kurios įvykdymas buvo užtikrintas Vekseliu, lyginant su G. turto verte, atitinkamai siekiamų apsaugoti investicijų verte, kolegijos nuomone, nėra laikytina per didele ar neprotinga. Tai reiškia, kad teismas nenukrypo nuo 2014-12-12 LAT nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2014. Be to, kaip teisingai atsiliepime nurodė ieškovė, ne tik įmonių verslo plėtros, bet ir verslo apsaugos, kuomet įmonės generuoja milžiniškas pajamas, interesai siejasi su šeimos interesais, o akcijų paketo dydis neturi būti suabsoliutinamas, kadangi akcijų paketo vertę lemia ne akcijų kiekis ar procentinė išraiška, o įmonės ar akcijos vertė. Byloje nėra ginčo, kad G. šeimai priklausančios akcijos buvo itin didelės vertės ir generavo dideles pajamas. Tai reiškia, kad teismas nenukrypo ir nuo 2013-12-23 LAT nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-682/2013. Be to, kadangi pasiskolinta pinigų suma nebuvo įnešta bendrovės įprastinei veiklai ar trumpalaikiams įsipareigojimams vykdyti, o, kaip nustatyta byloje, buvo įnešta siekiant vykdyti Lietuvos centrinio banko programą ir tokiu būdu siekiant stabilizuoti blogą AB Ūkio banko finansinę situaciją, tokie veiksmai nėra sietini su įprastinių funkcijų vykdymu, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismo sprendimu buvo nukrypta nuo 2013-12-23 LAT nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-682/2013. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, jog apelianto teiginiai dėl netinkamo CK 3.109 str. 1 d. 5 p. taikymo yra visiškai nepagrįsti.

26Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai nepagrįstą apeliacinį skundą atmeta, o teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

27Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

28atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė ieškiniu (t. 1, b. l. 3–14) prašė pripažinti, kad O. G.... 4. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 5. Kauno apylinkės teismas 2015-07-02 sprendimu ieškinį tenkino visiškai –... 6. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 7. Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti 2015-07-02 Kauno apylinkės... 8. Teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius... 9. Teismas netinkamai nustatė faktinę aplinkybę, kad I. G. „<...> buvo... 10. Teismas nepagrįstai, remdamasis vien tik prielaida, pažeisdamas logikos,... 11. Taip pat teismas netinkamai nustatė šias faktines aplinkybes: „Paskolos... 12. Teismas nenustatė eilės faktinių aplinkybių, kurios turėjo būti... 13. Teismas netinkamai taikė arba nepagrįstai netaikė materialinės ir... 14. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 16. Apeliacinis skundas atmestinas.... 17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 18. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali... 19. Be to, pažymėtina ir tai, jog, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis... 20. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ginčo prievolę pagrįstai... 21. Teismo išvados dėl prievolės pripažinimo bendra ir solidaria sutuoktinių... 22. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai... 23. Be to, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai... 24. Kolegija kaip visiškai nepagrįstus atmeta ir apelianto argumentus dėl... 25. Be to, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė... 26. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai nepagrįstą... 27. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 28. atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 2...