Byla e3K-3-358-916/2017
Dėl skolos ir sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Citadele“ bankas

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ (atsakovės AS „Reverta“ teisių perėmėja) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. D. ieškinį atsakovėms AS „Reverta“, uždarajai akcinei bendrovei „NIF Lietuva“ dėl skolos ir sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Citadele“ bankas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio, reglamentuojančio vienašališką sutarties nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo, ir CK 6.204 straipsnio, reglamentuojančio sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms, santykio ir šių normų aiškinimo bei taikymo ir CK 6.73 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios netesybų mažinimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo pakeisti 2006 m. gruodžio 4 d. kreditavimo sutarties 3.1 punktą, kuriame įtvirtintas 0,09 proc. delspinigių dydis per dieną nuo nustatytais terminais neįvykdytų bet kokių su paskola susijusių finansinių įsipareigojimų, sumažinant delspinigius iki protingo dydžio; pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu ir atkurti sutartį; įpareigoti atsakoves teikti informaciją Valstybinei mokesčių inspekcijai apie sumokėtas palūkanas pagal kreditavimo sutartį.
  3. Ieškovė nurodė, kad kreditavimo sutartis buvo perleista kitam subjektui jos neinformavus ir taip pažeidžiant sutarties 12.3 punktą. Apie pasikeitusį kreditorių ieškovė sužinojo iš Latvijos AS „Parex“ banko pavedimu veikiančios UAB „NIF Lietuva“, kuri siekė restruktūrizuoti kreditą, keldama reikalavimus visą kreditą grąžinti per vienerius metus. Reikalavimo perleidimo sutarties kopiją ieškovė gavo iš AB „Citadele“ banko 2012 m. balandžio 4 d. Ieškovė negalėjo įvykdyti UAB „NIF Lietuva“ keliamų restruktūrizavimo sąlygų, todėl bankas 2012 m. sausio 16 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo. Šioje byloje ieškovei nebuvo įteikta nė viena teismo nutartis, kadangi kreditorė klaidingai nurodė jos gyvenamosios vietos adresą. Ieškovė ir UAB „NIF Lietuva“ direktorius žodžiu buvo sutarę, kad išieškojimas bus sustabdytas ieškovei dengiant kreditą po 579,24 Eur (2000 Lt) per mėnesį. Ieškovė, vykdydama žodinį susitarimą, yra padengusi 13 489,81 Eur (46577,60 Lt) kredito, darydama pervedimus į AS „Reverta“ sąskaitą. Šalys susirašinėjo, vyko susitikimai, derinant atsiskaitymų dydį ir dažnumą. Ieškovė bandė su atsakove derinti tolesnes kredito dengimo sąlygas ir bendradarbiavo. Dėl atsakovės kaltės ieškovė iš dalies negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų, todėl jos įsipareigojimų nevykdymo pasekmės tenka atsakovei. 2010–2012 m. buvo sumokėtos trys įmokos, o nuo 2013 m. sausio 16 d. iki šiol kreditas dengiamas didelėmis sumomis ir tai įrodo ieškovės pastangas vykdyti įsipareigojimus.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad AB „Parex“ bankas ir AS „Parex banka“ 2010 m. liepos 31 d. pasirašė kreditų portfelio perleidimo sutartį (toliau – perleidimo sutartis), pagal kurią buvo perleistos pradinio kreditoriaus reikalavimo teisės, kylančios iš 2006 m. gruodžio 4 d. kreditavimo sutarties Nr. KSV/143, sudarytos tarp ieškovės ir AB „Parex“ banko. 2010 m. liepos 30 d. ieškovei registruotu paštu buvo išsiųstas pranešimas apie reikalavimų perleidimą ir kreditoriaus pasikeitimą. Pranešime išaiškinta, jog įsipareigojimai pagal sutartis turi būti vykdomi į naujo kreditoriaus AS „Parex banka“ sąskaitą, esančią AB „Parex“ banke.
  3. Teismas sprendė, kad ieškovei buvo tinkamai pranešta apie kreditų portfelio perleidimo sutartį jos nurodytu adresu ir išaiškinta mokėjimų vykdymo tvarka, todėl ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ji nežinojo, kam mokėti įmokas, pripažino nepagrįstomis. Teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad kreditų portfelio perleidimo sutarties sudarymas suvaržė, apribojo ieškovės galimybes vykdyti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus joje nustatyta tvarka ir sąlygomis.
  4. Pasisakydamas dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, teismas atkreipė dėmesį, kad nutraukimo neteisėtumą ieškovė grindžia tuo, jog jai nebuvo tinkamai pranešta apie sutarties nutraukimą ir apie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus priimtas nutartis dėl turto arešto ir pardavimo iš varžytynių, kadangi neteisingai buvo nurodytas jos adresas. Išsamiai ištyręs byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius dokumentų įteikimą ieškovei ir jos veiksmus, teismas konstatavo, kad pati ieškovė, nevykdydama kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nebendradarbiavo su atsakove, nesiėmė aktyvių veiksmų susidariusiai situacijai spręsti (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Teismas vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1877-560/2012, kurioje teismas pasisakė dėl ieškovės atskirajame skunde keliamų klausimų dėl netinkamo informavimo apie sutarties nutraukimą, nustatytomis aplinkybėmis ir sprendė, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie kredito sutarties nutraukimą.
  5. Vertindamas atsakovės veiksmus tiek iki, tiek ir po sutarties nutraukimo bendradarbiavimo aspektu, teismas nustatė, kad, ieškovei netinkamai vykdant įsipareigojimus, atsakovė buvo geranoriška, siekė išsaugoti sutartį, ragino ieškovę sumokėti skolą, nesiėmė iš karto priverstinių skolos išieškojimo veiksmų, o vienašališkai nutraukusi kreditavimo sutartį, atsižvelgdama į ieškovės prašymus sustabdyti priverstinį vykdymą, nevykdė priverstinio skolos išieškojimo. Teismas konstatavo, kad atsakovė bendradarbiavo tinkamai (CK 6.200 straipsnio 2 dalis).
  6. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad ji tinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, o pradelstos sumos dydis nesudarė pagrindo atsakovei nutraukti sutartį. Teismas nustatė, kad nuo atsakovės pateikto 2010 m. liepos 14 d. pranešimo dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo iki sutarties nutraukimo 2011 m. birželio 10 d. ieškovė atliko kelis mokėjimus – 2010 m. rugpjūčio 31 d. ir 2010 m. spalio 5 d. ji sumokėjo po 173,77 Eur (600 Lt), o sutartį nutraukus 2012 m. lapkričio 9 d. įmokėjo dar 202,84 Eur (700,38 Lt), kitų įmokų iki 2013 m. sausio mėnesio nebuvo mokėta. Nevertindamas aplinkybių, kad sumokėtos įmokos buvo įskaitomos kredito kortelei dengti, teismas sprendė, kad faktas, jog per vienuolika mėnesių buvo atlikti tik du mokėjimai, sudarė pagrindą atsakovei nutraukti kreditavimo sutartį. Teismas pabrėžė, kad atsakovė, kaip pelno siekiantis asmuo, negaudama įmokų nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. negali savo pelno sąskaita užtikrinti abiejų šalių interesų pusiausvyros.
  7. Teismas atsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-13796-558/2013 nustatytas aplinkybes. Šioje byloje teismas sprendė dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo, o tarp šalių susiklosčiusius santykius vertindamas kaip vartojimo papildomai pasisakė dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pagrįstumo. Įvertinęs įsiskolinimo sumą, netinkamai vykdytų įsipareigojimų laikotarpį, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovė turėjo pakankamą pagrindą vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį.
  8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė duomenų, kurių pagrindu galėtų daryti priešingą išvadą nei padaryta civilinėje byloje Nr. 2-13796-558/2013. Teismas nurodė, kad po vienašalio kredito sutarties nutraukimo 2011 m. birželio 10 d. pradėtos mokėti įmokos 2013 metų sausio mėnesį nepaneigia, kad kredito sutartis buvo nutraukta pagrįstai.
  9. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog, sudarydama kreditavimo sutartį, o vėliau nemokėdama įmokų, ieškovė būtų prašiusi atsakovės pakeisti delspinigių dydį, tarusis su atsakove dėl šios sąlygos pakeitimo. Kreditavimo sutarčiai galiojant ieškovė nereiškė pretenzijų dėl delspinigių dydžio ir į teismą kreipėsi tik pradėjus priverstinį išieškojimą. Teismas sprendė, kad sudarydama kreditavimo sutartį ieškovė su delspinigių dydžiu sutiko, o jos veiksmus, kai ji ėmė ginčyti delspinigių dydį pradėjus priverstinį išieškojimą, vertino kaip neatitinkančius sąžiningumo ir rūpestingumo reikalavimų. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog 0,09 proc. delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, kadangi kreditas buvo imamas ir ieškovės vykdomai veiklai plėtoti.
  10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. gruodžio 16 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimą; ieškinį tenkino iš dalies – pripažino ieškovės ir atsakovės sudarytos kredito sutarties nutraukimą neteisėtu; pakeitė sutarties 3.1 punktą ir sumažino delspinigių dydį iki 0,04 procento už kiekvieną dieną; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė valstybei iš atsakovės 14,15 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme, o ieškovei – 63,57 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
  11. Kolegija nustatė, kad 2006 m. gruodžio 4 d. AB „Parex“ bankas ir ieškovė sudarė kredito sutartį, kuria ieškovei buvo suteiktas 43 048,13 Eur (150 000 Lt) kreditas veiklai vykdyti, o 2008 m. kovo 15 d. pakeitimu ieškovei suteiktas 14 481 Eur (50 000 Lt) kreditas palėpei rekonstruoti. Prievolių vykdymui užtikrinti nustatyta hipoteka ieškovei priklausančiam butui Vilniuje, Liejyklos g. 4-13. Kredito sutarties įvykdymo terminas – 2026 m. gruodžio 4 d., metinė palūkanų norma pirmajam periodui – 6,38 proc., vėliau peržiūrima kas 6 mėnesius, delspinigių dydis – 0,09 proc. 2010 m. liepos 14 d. ieškovė buvo įspėta, kad vėluoja vykdyti sutartinius įsipareigojimus, nurodyta, kad, iki 2010 m. rugpjūčio 16 d. neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, bankas 2010 rugpjūčio 17 d. vienašališkai nutrauks kredito sutartį. 2011 m. gegužės 4 d. raštu ieškovė informuota, kad jos įsiskolinimas sudaro 57 105,70 Eur. Rašte nurodyta, kad, ieškovei iki 2011 m. birželio 9 d. neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, bankas nuo 2011 m. birželio 10 d. vienašališkai nutrauks kredito sutartį.
  12. Teismas nustatė, kad ieškovės skola susidarė nuo 2010 metų, kad 2010 metais ieškovė atliko du mokėjimus. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad kreditavimo sutarties nutraukimo dieną ieškovė buvo pažeidusi mokėjimų grafiką. Ieškovė pradėjo vykdyti mokėjimus tik nuo 2013 m. sausio 16 d. ir iki 2015 m. sausio 6 d. sumokėjo 14 629,53 Eur; nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2016 m. spalio 20 d. sumokėjo 27 628,95 Eur. 2016 m. lapkričio 7 d. ieškovė sumokėjo 1000,58 Eur, o 2016 m. lapkričio 29 d. – 500,58 Eur.
  13. Kolegija nurodė, kad sutarties nutraukimas civilinėje teisėje vertinamas kaip kraštutinė priemonė ir sutarties šalys yra orientuojamos į tai, kad būtų imamasi adekvačių priemonių sutarčiai išsaugoti, jos nenutraukiant. Prieš nutraukdama kreditavimo sutartį ar pareikalaudama sugrąžinti visą skolą prieš terminą nenutraukiant sutarties, kredito įstaiga turėtų išnaudoti objektyviai įmanomas galimybes ir tinkamas priemones sutarčiai išsaugoti, o teise vienašališkai nutraukti sutartį pasinaudoti tik kaip kraštutine priemone.
  14. Įvertinęs ieškovės pateiktus dokumentus dėl kredito restruktūrizavimo, teismas sprendė, kad sąlygos, kai reikalaujama kreditą grąžinti per metus, grąžinimo terminą sutrumpinant 14 metų ir nustatant papildomus finansinius įpareigojimus, iš esmės prilygsta sutarties nutraukimui ir reikalavimui grąžinti kreditą prieš terminą, todėl jų negalima laikyti derybomis dėl kreditavimo sutarties tolesnio vykdymo ir išsaugojimo. Tokį kredito davėjo atstovės UAB „NIF Lietuva“ elgesį teismas vertino kaip bendradarbiavimo pareigos, imantis priemonių kreditavimo sutarčiai išsaugoti, pažeidimą.
  15. Teismas nustatė, kad ieškovė raštu nesikreipė dėl bendradarbiavimo vykdant kreditavimo sutartį iki jos nutraukimo, tačiau buvo kreipusis dėl kreditavimo sutarties pakeitimo ir buvo nuvykusi į pokalbį. Kai 2011 m. vasario 1 d. banko atstovas atsisakė derėtis dėl galimybių išsaugoti sutartį, pakeičiant sutarties sąlygas taip, kad ieškovė galėtų vykdyti sutartinius įsipareigojimus, ieškovė į teismą nesikreipė. Po priverstinio išieškojimo pradžios ieškovė pradėjo realiai bendradarbiauti su banku, nutraukus kreditavimo sutartį sumokėjo 27 628,95 Eur.
  16. Vertindamas sutarties nutraukimo aplinkybes, teismas sprendė, kad šalys netinkamai bendradarbiavo siekdamos išsaugoti sutartį. Vėlesni ieškovės mokėjimai įrodė, kad ji turėjo pakankamas galimybes vykdyti įsipareigojimus. Dėl šalių nebendradarbiavimo, atsakovės atsisakymo derėtis ieškovės galimybės vykdyti sutartį nebuvo išanalizuotos. Teismas nustatė, kad nutraukus sutartį ieškovė sumokėjo tiek, kad tai atitiktų kredito įmokų ir palūkanų mokėjimą pagal grafiką už daugiau nei septynerius metus.
  17. Kolegija konstatavo, kad atsakovė nutraukė kreditavimo sutartį neišsiaiškinusi ieškovės galimybių vykdyti sutartį ir jas netinkamai įvertinusi, ir pripažino, kad atsakovė netinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą ir pažeidė CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pirmenybė turėjo būti teikiama sutarties pakeitimui, o ne reikalavimui tiksliai vykdyti sutartį, todėl sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu.
  18. Įvertinęs sutarties esmę, jos rizikingumą, šalių elgesį, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2013 pateiktais išaiškinimais, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, teismas padarė išvadą, kad sutartyje buvo nustatyti aiškiai per dideli delspinigiai, todėl juos sumažino iki 0,04 proc.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartį ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-360/2012 ir 2015 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-596/313/2015 suformuotos CK 6.217 straipsnio taikymo ir aiškinimo praktikos. Byloje pareikštas reikalavimas pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, tačiau apeliacinės instancijos teismas taikė ne sutarties nutraukimą (CK 6.217 straipsnis), o sutarties sąlygų keitimą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.204 straipsnis), akcentuodamas kreditoriaus pareigą išsaugoti sutartinius santykius. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai yra pareikštas reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų, ir tik tada, kai nustatoma, kad nėra šioje normoje nustatyto sutarties keitimo pagrindo, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas. Nesant pareikšto reikalavimo pakeisti sutartį ginčijant sutarties nutraukimo teisėtumą, teismas negali ex officio (pagal pareigas) spręsti šių dviejų teisių gynimo būdų konkurencijos klausimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596/313/2015). Ieškovė nereiškė reikalavimo keisti sutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo spręsti sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties keitimo konkurencijos klausimo. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad, kai ieškovei iškilo sunkumų, turėjo būti įvertinta sutarties pakeitimo galimybė, sudarant sąlygas toliau vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nepagrįstai peržengė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2013, kuria vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, negali būti laikoma precedentu nagrinėjamoje byloje dėl skirtingų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių: civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2013 ieškovai buvo pareiškę reikalavimus pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ir reikalavimą pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, o šioje byloje reikalavimas dėl sutarties keitimo nebuvo pareikštas.
    2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.204 straipsnį dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasikeitus aplinkybėms: nepagrįstai konstatavo kreditoriaus pareigą modifikuoti kreditavimo sutartį kredito gavėjui ilgą laiką nevykdant kreditavimo sutartimi prisiimtų prievolių; nepagrįstai vertino kredito gavėjo prievolių vykdymą praėjus daugiau kaip metams nuo kreditavimo sutarties nutraukimo momento kaip teisiškai reikšmingą, taikant CK 6.204 straipsnio normą; nepagrįstai suabsoliutino favor contractus (prioritetas sutarties vykdymui) principą, neatsižvelgdamas į nuolatinį ir ilgalaikį sutartinių prievolių nevykdymą. Visiškas ir ilgalaikis prievolių nevykdymas eliminuoja CK 6.204 straipsnio taikymo galimybes (CK 6.204 straipsnio 3 dalis) ir favor contractus principo taikymo pirmenybę sutarties nutraukimo atžvilgiu. Sistemingas ir ilgalaikis prievolių nevykdymas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, suteikiančiu kreditoriui teisę nutraukti sutartį. CK 6.204 straipsnio prasme teisiškai reikšmingas nukentėjusios nuo pasikeitusių aplinkybių šalies prievolių vykdymas tuo laikotarpiu, kai pasikeitus aplinkybėms tokiai šaliai tampa sunkiau vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir yra svarstomas sutartinių prievolių modifikavimo klausimas, t. y. šalis privalo vykdyti sutartį tuo metu, kai šalys veda derybas dėl sutarties sąlygų modifikavimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2013 ir 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/213 yra konstatavęs, kad skolininko visiškas nevykdymas prievolių yra kliūtis sutarčių nevykdymą vertinti kaip CK 6.204 straipsnyje reglamentuojamų aplinkybių poveikio padarinį. Tol, kol sutartis nėra modifikuota, ji privalo būti vykdoma joje nustatyta tvarka ir sąlygomis, laikantis sutarčių vykdymo principų (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis, 6.204 straipsnio 1 dalis).
    3. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.38 straipsnio 3 dalį, CK 6.200 straipsnio 2 dalį, CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktą, reglamentuojančius šalių pareigą bendradarbiauti. Teismas nepagrįstai suabsoliutino kreditoriaus bendradarbiavimo pareigą, perkeldamas kreditoriui pareigą rūpintis kredito gavėjos finansinėmis galimybėmis vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus ir vertinti jos finansines galimybes tuo metu, kai ilgą laiką nebuvo vykdomos sutartinės prievolės, konstatuodamas, kad kreditorė nesiėmė priemonių sutarčiai išsaugoti, nors pakeisti sutarties pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalį neįmanoma dėl ieškovės prievolių vykdymo sustabdymo ir dėl to, kad pati ieškovė neprašė keisti kreditavimo sutarties sąlygų. Teismas neatsižvelgė į abipusiškumo reikalavimą, taikant bendradarbiavimo principą (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Kreditoriaus bendradarbiavimo pareigos pažeidimas atleidžia skolininką nuo prievolės vykdymo tik tokiu atveju, kai egzistuoja priežastinis ryšys tarp nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku ir skolininko negalėjimo įvykdyti savo prievolių. Nenustačius priežastinio ryšio tarp kreditoriaus tariamo nepakankamo bendradarbiavimo ir kredito gavėjos prievolių nevykdymo, nėra teisinio pagrindo konstatuoti CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalį pareiga įrodyti, kad sutartinių pareigų pusiausvyra bus atkurta ir kontrahentas bus pajėgus toliau vykdyti sutartį, tenka ne šaliai, kuri negauna vykdymo, tačiau šaliai, kuri kreipiasi dėl sutarties sąlygų keitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013).
    4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalies, CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl netesybų mažinimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino 0,09 proc. dydžio delspinigius iki 0,04 proc., vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2013, kuri dėl savo teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių skirtumo nelaikytina precedentu nagrinėjant šią civilinę bylą, taip pat vadovaudamasis Vartojimo kredito įstatymu, kuris šioje byloje negali būti taikomas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad CK 6.73 straipsnio 2 dalis, CK 6.258 straipsnio 3 dalis draudžia mažinti sumokėtas netesybas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2013 netesybos buvo sumažintos iki 0,04 proc., atsižvelgiant į aplinkybę, kad skolininkas po įspėjimo apie skolinio įsipareigojimo įvykdymą grąžino didžiąją dalį kredito. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nevykdė savo sutartinių prievolių po įspėjimo. Teismas nepagrįstai vadovavosi Vartojimo kredito įstatymu kaip vienu iš kriterijų, mažindamas delspinigius. Kreditas suteiktas ieškovės profesinėms reikmėms, užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu, o Vartojimo kredito įstatymas netaikomas kredito sutartims, užtikrintoms nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka) (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).
    5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad mokėjimų pagal kreditavimo sutartį paskirstymas po sutarties nutraukimo iki 2016 m. spalio 20 d. yra nesąžiningas, nes net 9196,69 Eur įskaityti delspinigiams dengti. Kreditorė įmokų įskaitymus atlieka vadovaudamasi sutarties 5.12 punktu: bankui iš kredito gavėjų gavus mažesnę sumą, nei visa kredito gavėjų bankui pagal sutartį mokėtina suma, bankas iš gautos sumos nepriklausomai nuo kredito gavėjų nurodytos mokėjimo paskirties pirmąja eile padengs banko išlaidas, susijusias su reikalavimu įvykdyti prievolę pagal sutartį pareiškimu, antrąja eile – kredito gavėjams priskaičiuotus delspinigius, trečiąja eile – palūkanas ir kitus mokesčius pagal sutartį, ketvirtąja eile – kreditą. Ši sutarties nuostata yra galiojanti ir saisto abi sutarties šalis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino šių nuostatų, todėl priėjo klaidingą išvadą, kad kreditorė aiškiai nesąžiningai visus teismo priteistus delspinigius padengė iš ieškovės įmokų nuo 2013 metų ir nepagrįstai sumažino šalių sutartą delspinigių dydį.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Atsakovės argumentai dėl sutarties nutraukimo ir sutarties pakeitimo teismo iniciatyva, konkurencijos, nukrypimo nuo bendros teisės taikymo ir aiškinimo praktikos yra teisiškai nereikšmingi, nes apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teismas nagrinėjo teisinius santykius dėl kredito davėjo (banko) pareigų, kai į jį kreipiasi kredito gavėjas, kuris turi sunkumų grąžinti kreditą, mokėti palūkanas. Teismų praktika įtvirtina kreditoriaus pareigą visų pirma svarstyti sutarties keitimo galimybę, kai į jį kreipiasi skolininkas, turintis sunkumų mokėti įmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2012; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013).
    2. Atsakovės nurodomose kasacinio teismo bylose, įrodinėjant netinkamą favor contractus principo taikymą, sprendžiamos situacijos, kai skolininkas be pateisinamų priežasčių nuolat ir ilgą laiką nevykdo savo įsipareigojimų, o šioje byloje ieškovė ilgą laiką – penkerius metus – mokėjo įmokas, tačiau vėliau prarado darbą, turėjo pateisinamą priežastį ir pagrindą kreiptis į banką dėl sutarties peržiūrėjimo, todėl atsakovės argumentai ir pateikta praktika neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių.
    3. Atsakovė neneigia apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad atsakovė tinkamai nebendradarbiavo su ieškove vykdant sutartį. Teismas nenustatė, kad buvo pažeistos CK 6.64 straipsnio nuostatos, o bendradarbiavimo principą taikė kaip bendrąjį sutarčių teisės principą (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Teismo nurodyta, kad kreditoriaus pasiūlytas sutarties pakeitimas prilygo sutarties nutraukimui ar atsisakymui derėtis, nes neatitiko bendradarbiavimo principo ir tikslo išsaugoti sutartį.
    4. Ieškovė įvykdė visas CK 6.204 straipsnio 3 dalyje įvirtintas sąlygas: kreipėsi į kreditorę dėl sutarties pakeitimo, pagal galimybes toliau vykdė sutartį, nors vėliau ir nesikreipė į teismą dėl sutarties pakeitimo, tačiau pareigą kreiptis į teismą turėjo ir kreditorė, nes per protingą terminą šalys nesutarė dėl sutarties pakeitimo. Jei derybos dėl sutarties pakeitimo pagal CK 6.204 straipsnio nuostatas jau pradėtos, kreditorė nebeturėjo teisės neteismine tvarka vienašališkai nutraukti sutartį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo ne tai, kad kreditoriaus ir skolininko derybomis buvo būtina pasiekti rezultatą, bet kad jos buvo vedamos netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad vėlesni ieškovės mokėjimai parodė, jog ji turėjo pakankamas galimybes vykdyti įsipareigojimus. Taigi teismas nustatė, kad bendradarbiavimo pareigą pažeidė abi šalys ir neigiamos pasekmės neturėtų atsirasti tik vienai iš jų. Tarp šalių susiklosčiusioms teisiniams santykiams taikytinos ne CK 6.217 straipsnio 5 dalies, bet CK 6.204, 6.217 straipsnių nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Ieškovės veiksmai pagal faktines bylos aplinkybes negali būti kvalifikuojami tokiais, kurie eliminuotų sutartinių santykių tarp šalių tęsimo galimybę.
    5. Teismas pagrįstai mažino netesybas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad netesybas mažinti prašanti šalis turi pagrįsti, jog jos yra neprotingai didelės. Tačiau kreditorius, turintis priešingą interesą – gauti kuo didesnes netesybas, turi teikti įrodymus, patvirtinančius nuostolius, tam, kad būtų nustatyta jam palanki riba, iki kurios gali būti mažinami nuostoliai. Šalių pateiktus įrodymus vertina teismas, jų pagrindu nustato tikėtiną nuostolių dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234- 248/2016). Kadangi sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, teismas, įgyvendindamas diskreciją mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl CK 6.217 straipsnio, reglamentuojančio sutarties nutraukimą, ir CK 6.204 straipsnio, reglamentuojančio sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms, santykio

  1. CK 6.217 straipsnis reglamentuoja vienašališko sutarties nutraukimo galimybę. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis sutarties pažeidimas kvalifikuojamas kaip esminis. Pagal šio straipsnio 3 dalį vienašališkai sutartis gali būti nutraukta, kai per papildomai nustatytą terminą sutartis nėra įvykdoma. Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta ir joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis).
  2. CK 6.204 straipsnis reglamentuoja sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms. Jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką (CK 6.204 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad, kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Teismas gali: 1) nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas; 2) pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.
  3. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad sutarties keitimo ar sutarties nutraukimo konkurencija turi būti sprendžiama sutarties keitimo naudai. Kai yra pareikštas reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų, ir tik tada, kai nustatoma, kad nėra šioje normoje nustatyto sutarties keitimo pagrindo, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015).
  4. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pateiktas kasacinio teismo išaiškinimas yra aktualus tik tose bylose, kuriose ieškovas, ginčydamas vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, kartu pareiškia reikalavimą pakeisti sutarties sąlygas ir įrodinėja sutarties pakeitimo pagrindų egzistavimą. Kasacinio teismo praktikoje aiškiai nurodyta, kad, nesant pareikšto reikalavimo pakeisti sutartį ginčijant sutarties nutraukimo teisėtumą, teismas negali ex officio spręsti šių dviejų teisių gynimo būdų konkurencijos klausimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015).
  5. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą pripažinti vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu. Nutraukimo neteisėtumą ieškovė grindė netinkamo informavimo apie kreditoriaus pasikeitimą aplinkybe ir nežinojimu apie pradėtą priverstinę skolos išieškojimo procedūrą ir teigė, kad dėl šių priežasčių jos galimybės vykdyti sutartinius įsipareigojimus buvo suvaržytos. Taigi ieškovė nebuvo pareiškusi reikalavimo pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas dėl pasikeitusių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad ieškovė raštu nesikreipė dėl sutarties sąlygų pakeitimo, nereiškė tokio reikalavimo teisme.
  6. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-684/2016, 15 punktas).
  7. Ieškovei ieškinyje nepareiškus reikalavimo dėl sutarties sąlygų pakeitimo, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino ieškovės galimybes tęsti sutarties vykdymą.
  8. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2013 pateiktais išaiškinimais, kadangi nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės skiriasi. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2013 ieškovai buvo pareiškę reikalavimus pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ir reikalavimą pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, o šioje byloje reikalavimas dėl sutarties keitimo nebuvo pareikštas. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgdamas į nurodytoje nutartyje kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus dėl būtinumo vertinti galimybę išsaugoti sutartį, tačiau neatkreipė dėmesio, kad nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos ieškinio dalykas buvo skirtingas.
  9. Išdėstytos aplinkybės patvirtina kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-360/2012 ir 2015 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015 suformuotos CK 6.217 straipsnio taikymo ir aiškinimo praktikos, o nurodydamas, kad ieškovei iškilus sutarties vykdymo sunkumų, turėjo būti įvertinta sutarties pakeitimo galimybė, peržengė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, pagrįstumą.
  10. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis gynimo būdus, jeigu bendrą jų taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).
  11. Kreditoriui renkantis pažeistų savo teisių gynimo būdą, be kitų, taikomas favor contractus principas, kuris reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) priemonę. Kasacinio teismo konstatuota, kad sutarties nutraukimas, kaip vienas iš pažeistų teisių gynybos būdų, pagal tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamą favor contractus principą ir jį atspindintį nacionalinį teisinį reguliavimą yra išimtinis teisių gynimo būdas, todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyme įtvirtintas ir faktinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010). Vis dėlto, pripažįstant favor contractus principo svarbumą sutartiniams santykiams, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę, nes sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2013).
  12. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad siekis išsaugoti sutartį nėra absoliutus ir jos nutraukimas gali būti pateisinamas, jeigu nustatomos tam tikros aplinkybės – pažeidimo pobūdis, mastas ar kitos svarbios aplinkybės, leidžiančios spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388-684/2016, 30 punktas).
  13. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nustatytais atvejais. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2014 sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015).
  14. Teismų nustatyta, kad kreditavimo sutartis nutraukta vadovaujantis sutarties 8.2.1.1. punktu, kuriame nurodyta, jog bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš penkiolika dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jei kredito gavėjas ilgiau kaip trisdešimt dienų negrąžina sutartyje nustatytais terminais nustatytos kredito dalies ir (ar) nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir (ar) kitų mokėjimų.
  15. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės įsiskolinimas pradėjo formuotis jai neatsiskaitant nuo 2010 metų; 2010 metais ieškovė atliko tik du mokėjimus, iš viso sumokėjo 347,54 Eur, o 2011 m. mokėjimų neatliko; atsakovė 2010 m. liepos 14 d. įspėjo ieškovę apie tai, kad ši vėluoja vykdyti sutartinius įsipareigojimus, įspėjo ir apie vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimą, tačiau ir po įspėjimo ieškovė tinkamai nevykdė įsipareigojimų; ieškovė 2011 m. gegužės 4 d. dar kartą buvo įspėta apie sutarties nutraukimą. Šiuo raštu pranešta, kad ieškovės įsiskolinimai 2011 m. gegužės 4 d. sudaro 57 105,70 Eur. Kreditavimo sutartis nutraukta nuo 2011 m. birželio 10 d. Teismas konstatavo, kad sutarties nutraukimo dieną ieškovė buvo pažeidusi mokėjimų grafiką; nesikreipė raštu į atsakovę dėl sutarties pakeitimo, taip pat nesikreipė į teismą, prašydama pakeisti sutarties sąlygas.
  16. Teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė nevykdė įsipareigojimų, nemokėjo įmokų, o pažeidimas buvo tęstinis ir ilgalaikis. Atsakovė kelis kartus įspėjo ieškovę apie sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir dėl to kilsiančias pasekmes. Po pirmojo įspėjimo apie sutarties nutraukimą 2010 m. liepos 14 d. atsakovė beveik metus nenutraukė sutarties. Tai patvirtina, kad atsakovė iš karto nesiėmė pačių griežčiausių priemonių ir sutarties iš karto nenutraukė. Atsakovė beveik po metų dar kartą įspėjo ieškovę apie įsipareigojimų nevykdymo pasekmes ir tik po to nutraukė sutartį. Nustatytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad atsakovė teisėtai pasinaudojo sutarties 8.2.1.1 punkte įtvirtinta vienašališko sutarties nutraukimo galimybe.

13Dėl netesybų mažinimo pagrindų ir kreditavimo sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties

  1. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti netesybų mažinimo pagrindai – jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.
  2. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
  3. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą sumažinti delspinigius iki protingo dydžio, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2013, kurioje protingomis pripažintos 0,04 procento netesybos, delspinigių mažinimą grindė ir Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, pagal kurią pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną.
  4. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori (iš anksto), o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės normos aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės tos teisės normos taikymui, yra tapačios ar iš esmės panašios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2013). Kasacinis teismas savo nutartyse nėra nustatęs universalaus netesybų dydžio, kuris būtų pripažintinas protingu kiekvienos bylos atveju, todėl teismas, spręsdamas netesybų mažinimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju turi atsižvelgti į nagrinėjamos bylos faktinę situaciją, o ne vadovautis kitoje byloje nurodyti protingu delspinigių dydžiu.
  5. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Vartojimo kredito įstatymas, kurio 11 straipsnio 8 dalimi vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl delspinigių dydžio, taikomas vartojimo kredito sutartims (Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte reglamentuota, kad įstatymas netaikomas kredito sutartims, kurių įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise.
  6. CK 6.2281 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis.
  7. Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012).
  8. Teismų nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 4 d. kreditavimo sutartimi ieškovei buvo suteiktas 43 048,13 Eur (150 000 Lt) kreditas veiklai vykdyti, o 2008 m. kovo 15 d. sutarties pakeitimu ieškovei suteiktas 14 481 Eur (50 000 Lt) kreditas palėpei rekonstruoti ir remontuoti. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą sumažinti delspinigių dydį, nustatė, kad kreditavimo sutarties specialiųjų sąlygų 3.1 punktu šalys susitarė dėl 0,09 proc. delspinigių už kiekvieną praleistą dieną. Teismas įvertino, kad kreditas buvo paimtas ieškovės vykdomai veiklai plėtoti, kad butą ieškovė naudoja ir kaip gyvenamąją, ir kaip darbo vietą, atsižvelgė į tai, kad, sudarydama sutartį ir vėliau nemokėdama įmokų, ieškovė neprašė atsakovės pakeisti delspinigių dydžio, nesitarė su atsakove dėl šios sąlygos pakeitimo, per sutarties galiojimo laikotarpį nereiškė atsakovei pretenzijų dėl delspinigių dydžio ir tik pradėjus priverstinį skolos išieškojimą kreipėsi į teismą dėl delspinigių sumažinimo bei vykdymo veiksmų. Delspinigių dydžio ginčijimą pradėjus priverstinio išieškojimo veiksmus teismas pripažino neatitinkančiu sąžiningumo ir rūpestingumo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nustatytas delspinigių dydis yra protingas, o ieškovės reikalavimą dėl kreditavimo sutarties specialios dalies 3.1 punkto pakeitimo pripažino nepagrįstu.
  9. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, sprendžiant delspinigių mažinimo klausimą, nesuponuoja išvados, kad pagal tarp šalių susiklosčiusių santykių pobūdį, šalių elgesį sutarties vykdymo metu sutartimi sulygtas delspinigių dydis galėtų būti pripažintas aiškiai per dideliu.
  10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog trečdalis kredito buvo skirta ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti, nepagrįstai visą sutartį kvalifikavo vartojimo sutartimi. Atsižvelgdama į tai, kad vėlesne sutartimi buvo suteikta tik trečdalis viso kredito sumos, teisėjų kolegija sprendžia, kad nedidelė kredito dalis, lyginant su visa kredito suma, nelemia sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties. Didžioji kredito dalis buvo suteikta ne ieškovės asmeniniams poreikiams, o būtent verslo tikslais, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį ir, nesant teisinio pagrindo, tenkino ieškovės ieškinio reikalavimą mažinti delspinigius.
  11. Atsižvelgiant į tai, kad šalių sudaryta kreditavimo sutartis nėra vartojimo sutartis, kad kasacinis teismas savo praktikoje nenustato delspinigių dydžio, kuris laikytinas universaliu ir protingu dydžiu kiekvienoje byloje, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad šalių sutartyje sulygtų delspinigių dydis pripažintas neprotingai dideliu, nesant tam teisinio pagrindo.
  12. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos netinkamai aiškino ir taikė CK 6.217 straipsnio 5 dalį, nesant pareikšto reikalavimo dėl sutarties pakeitimo, nepagrįstai taikė CK 6.204 straipsnį, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos, netinkamai kvalifikavo kreditavimo sutartį kaip vartojimo sutartį ir konstatavo esant pagrindą mažinti delspinigius. Nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas nulėmė nepagrįstą teismo išvadą dėl dalies ieškovė reikalavimų patenkinimo, todėl yra pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir ieškinys patenkintas iš dalies, ir šią nutarties dalį panaikinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą patenkinus, atsakovei iš ieškovės priteistinas 144 Eur už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 straipsnis).
  2. CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
  3. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir ieškovės ieškinys iš dalies patenkintas, panaikinta, ieškovė laikytina bylą apeliacinės instancijos teisme pralaimėjusia šalimi, todėl neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis), atlyginimą.
  4. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Kasaciniame teisme patirtos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) nustatytą minimalią 3 Eur valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl į valstybės biudžetą iš ieškovės nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 16 d. nutartį.

17Panaikinti nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimas ir ieškinys patenkintas iš dalies – ieškovės ir atsakovės sudarytos kredito sutarties nutraukimas pripažintas neteisėtu, pakeistas sutarties 3.1 punktas ir sumažintas delspinigių dydis iki 0,04 procento už kiekvieną dieną ir atitinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos – priteista valstybei iš atsakovės 14,15 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme, o ieškovei – 63,57 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir nurodytą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

18Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

19Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (j. a. k. 125164834) iš ieškovės S. D. (a. k. ( - ) 144 (vieno šimto keturiasdešimt keturių) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

20Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai