Byla e2A-54-943/2018
Dėl investicinių sandorių pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų I. M. (I. M.) ir V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2092-852/2017 pagal minėtų ieškovų ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Luminor Bank (buvusiai akcinei bendrovei DNB bankui) dėl investicinių sandorių pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

5

  1. Ieškovai kreipėsi teismą prašydami pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio (liet. nuo sudarymo momento) SASO obligacijų pasirašymo sutartis ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis – ieškovo V. S. ir atsakovės 2007 m. lapkričio 9 d. sudarytas dvi obligacijų pasirašymo sutartis ir 2007 m. lapkričio 9 d. sudarytą skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007- 500; ieškovo I. M. su atsakove 2008 m. kovo 6 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį ir 2008 m. kovo 6 d. su atsakove sudarytą skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411- 2008 67; taikyti restituciją; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
  2. Ieškovų įsitikinimu, jų su atsakove sudarytos ginčo SASO obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimo sutartys pažeidžia imperatyvias įstatymų normas, todėl šios sutartys yra niekinės ir negaliojančios nuo sudarymo momento. Atsakovės platintos ginčo SASO obligacijos skolintomis lėšomis yra visiškai skirtingos finansinės priemonės, nei platintos SASO obligacijos, kurios būdavo įsigyjamos nuosavomis investuotojų lėšomis, be to, ginčo SASO obligacijos nebuvo niekaip ir jokia apimtimi aprašytos atsakovės parengtuose, patvirtintuose ir viešai paskelbtuose prospektuose, todėl neteisėtai buvo civilinėje apyvartoje.
  3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Ieškovų ir banko ginčas dėl SASO obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimo sutarčių yra išspręstas galutiniu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl byla nutrauktina. Ginčo sandoriai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, o konstatavus atsakovės padarytus pažeidimus, tai savaime nesukelia sandorio negaliojimo pasekmių. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovai su atsakove sudarė dviejų rūšių sandorius, t. y. obligacijų įsigijimo ir kredito suteikimo. Teismo vertinimu, pagal Vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, prospektas yra tik vertybinių popierių platinimui skirtas institutas, o teikdamas kitas finansines paslaugas (nagrinėjamu atveju – skolindamas lėšas obligacijų apmokėjimui) finansų tarpininkas investuotojui reikšmingą informaciją gali atskleisti ir kitais būdais, todėl kitų finansinių priemonių atžvilgiu minėta įstatymo norma nėra imperatyvi. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų argumentus, jog atsakovės platintas investicinis produktas privalėjo turėti savo prospektą, skirtą obligacijų platinimui skolintomis lėšomis, ir dėl to sprendė, kad negalima konstatuoti ieškovų ginčijamų sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalyje reglamentuotu pagrindu.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovai V. S. ir I. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovai su atsakove sudarė vieną sandorį – SASO obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog tarp ginčo šalių buvo sudaryti du skirtingi sandoriai.
    2. Esminis prospekto paskelbimo tikslas – užtikrinti investuotojų apsaugą taip ir tokia apimtimi, kad investuotojai, turėtų galimybę susipažinti su paskelbtu vertybinių popierių prospektu, įvertinti įsigyjamų vertybinių popierių riziką, šių vertybinių popierių esmę bei esmines aplinkybes, susijusias su investavimu į konkrečius vertybinius popierius. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo sandoriams nereikėjo atskiro parengto, patvirtinto ir viešai paskelbto prospekto.
    3. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog Vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje reglamentuota norma nėra imperatyvi.
  2. Atsakovė su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, solidariai priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas abiejų sandorių sudarymą vertino kompleksiškai, kartu pažymėdamas, jog skolindamas lėšas finansų tarpininkas investuotojui reikšmingą informaciją gali atskleisti įvairiais būdais.
    2. Nepagrįstas ieškovų teiginys, kad obligacijų įsigijimas skolintomis lėšomis yra kokybiškai naujas produktas. Obligacijų įsigijimo sandorių esmė, nepriklausomai nuo jų įsigijimo nuosavomis ar skolintomis lėšomis, yra ta pati.
    3. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad atsakovė turėjo pareigą skelbti atskirą prospektą ginčo sandoriams. Obligacijų įsigijimo finansavimo šaltinis nėra prospekto dalykas, t. y. bankas neprivalo prospekte apžvelgti, kokiomis lėšomis naudodamasis investuotojas gali įsigyti obligacijas. Net ir konstatavus Vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies imperatyvumą, tai nesukelia ieškovų prašomų teisinių padarinių – ginčo sandoriai negali būti per se (liet. savaime) pripažįstami negaliojančiais.
  3. Po bylos išnagrinėjimo iš esmės teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovų prašymas sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas pagal Vilniaus apygardos teismo kreipimąsi civilinėje byloje Nr. e2-5093-567/2017. Prašymas motyvuojamas tuo, jog Vilniaus apygardos teismas analogiškoje byloje kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo, todėl šios bylos kontekste gali būti aktualūs Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimai.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl bylos sustabdymo
  1. Kaip minėta, jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovų prašymas sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas pagal Vilniaus apygardos teismo kreipimąsi civilinėje byloje Nr. e2-5093-567/2017. Nors šis prašymas ir gautas pavėluotai, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į keliamo procesinio klausimo pobūdį bei teismo kompetenciją, pasisako ir dėl tokio prašymo. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi CPK įtvirtintus privalomuosius ir fakultatyviuosius civilinės bylos sustabdymo pagrindus, teisme gauto prašymo turinį bei jo motyvus, taip pat atsižvelgdama į Vilniaus apygardos teismo suformuluotus klausimus, kuriais prašoma prejudicinio sprendimo, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo stabdyti nagrinėjamą bylą.
  2. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismas priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą (SESV 267 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir prašymo pateikimo bei sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Cilfit ir kt., C-283/81, 9 punktas).
  3. Teisėjų kolegija pažymi, kad SESV 267 straipsnyje įtvirtinta pareiga teismui, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, kreiptis dėl prejudicinio sprendimo į ESTT, kai teismas mano, jog sprendimui priimti prejudicinis sprendimas yra reikalingas, todėl atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys CPK XVII skyriuje nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti skundžiami ir peržiūrėti kasacine tvarka (CPK 340 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegijos SESV 267 straipsnyje įtvirtinta pareiga nesaisto.
  4. Nors aukštesnės instancijos teismas privalo atsižvelgti į aplinkybę, kad žemesnės instancijos teismas pateikė prejudicinį klausimą, kurį Teisingumo Teismas vis dar nagrinėja, vien tokia aplinkybė pati savaime negali sutrukdyti aukščiausiajam nacionaliniam teismui atlikti Sprendime Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335) nurodytus reikalavimus atitinkantį nagrinėjimą ir nuspręsti, kad nagrinėjamas atvejis yra acte clair (Europos Sąjungos teisės doktrina, kurioje teigiama, kad jei teismo sprendimo ar teisės norma yra pakankamai aiški, valstybė narė nėra įpareigota perduoti prejudicinį klausimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismui).
  5. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog aplinkybė, kad žemesnės instancijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo tuo pačiu teisės klausimu, kuris keliamas nacionalinio paskutine instancija sprendžiančio teismo nagrinėjamoje byloje, savaime nereiškia, kad Sprendime Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335) nustatytos sąlygos nebegali būti tenkinamos, t. y. pastarasis teismas gali nuspręsti nesikreipti į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo ir išspręsti šį klausimą savarankiškai, todėl turėtų būti laikoma, kad tokiu atveju aukščiausiasis nacionalinis teismas neprivalo laukti Teisingumo Teismo atsakymo į žemesnės instancijos teismo pateiktą prejudicinį klausimą. Šią išvadą patvirtina ir Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią pagal SESV 267 straipsnį nedraudžiama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kurio sprendimus pagal nacionalinę teisę galima skųsti teismine tvarka, sprendimams taikyti įprastas nacionalinėje teisėje numatytas teisių gynimo priemones, suteikiančias galimybę aukštesnės instancijos teismui pačiam išspręsti byloje kilusį klausimą, dėl kurio buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, ir prisiimti atsakomybę už Sąjungos teisės laikymosi užtikrinimą (šiuo klausimu žr. nutarties Nationale Loterij, C‑525/06, EU:C:2009:179, 6–8 punktus). Taigi, nacionalinis teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami teismine tvarka, neprivalo Teisingumo Teismui pateikti prejudicinio klausimo, jeigu žemesnės instancijos nacionalinis teismas jau pateikė prejudicinį klausimą panašioje ir su ta pačia teisės problema susijusioje byloje, ir laukti Teisingumo Teismo atsakymo į šį klausimą (Teisingumo Teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas sujungtose bylose C‑72/14 ir C‑197/14, 61-63 punktai).
  6. Nors teisėjų kolegijos nesaisto pareiga stabdyti nagrinėjamą civilinę bylą vien dėl to, jog žemesnės instancijos teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo, tačiau įvertinusi ir išsamiai išanalizavusi Teisingumo Teismui užduotų klausimų prejudiciniam sprendimui priimti turinį bei apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog iš esmės sutampa tik abejose civilinėse bylose siekiamas teisinis rezultatas, tačiau skiriasi šiose bylose pareikštų ir nagrinėjamų ieškinių pagrindai, nagrinėjamos civilinės bylos ribos apibrėžtos apeliaciniu skundu, kuriame iš esmės keliamas klausimas vien tik dėl finansinės priemonės pardavimo be atskiro prospekto išleidimo, o Vilniaus apygardos teismas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą kreipėsi dėl investuotojo apsaugos, siekdamas gauti atsakymus į klausimus, susijusius su vartotojo statusu ir jų apsauga sudarant finansinių paslaugų sutartis.
  7. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-5093-567/2017 užduoti / suformuluoti 1 ir 2 klausimai prejudiciniam sprendimui priimti iš esmės susiję su 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančios Tarybos direktyvą 93/22/EEB aiškinimu ir taikymu. Direktyvos 2004/39/EB 70 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog Direktyvoje nustatytos priemonės taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d., o žemesnės instancijos teismo klausimai siejami su tuo, ar minėtos Direktyvos nuostatos turėtų būti taikomos sandoriams, sudarytiems iki 2007 m. lapkričio 1 d., tačiau apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje siekiama pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento SASO obligacijų pasirašymo sutartis, sudarytas po nurodytos datos, todėl ir dėl šios priežasties nėra teisinio pagrindo stabdyti nagrinėjamą bylą iki bus priimtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais
  1. Apeliantai (ieškovai), vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 1 dalimi, siekia pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio (liet. nuo sudarymo momento) ieškovų su atsakove sudarytas SASO obligacijų pasirašymo sutartis ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, remdamiesi tuo, jog minėti sandoriai neatitiko Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo, t. y. buvo išleisti į apyvartą ir viešai siūlyti nesant paskelbto prospekto. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog skolintomis lėšomis įsigytos SASO nėra naujas finansinis produktas, todėl joms nereikėjo atskiro parengto, patvirtinto ir viešai paskelbto prospekto.
  2. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas, todėl, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamuoju pagrindu, būtina nustatyti, ar yra toks visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus. CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010). Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).
  3. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vertybiniai popieriai gali būti viešai siūlomi Lietuvos Respublikoje tik po to, kai įstatyme nustatyta tvarka vertybinių popierių emitentas ar siūlytojas paskelbia prospektą. Apeliantai (ieškovai) neginčija, jog Vertybinių popierių komisija patvirtino atsakovės parengtą prospektą dėl investicinio produkto SASO, tačiau jų teigimu, šis prospektas neapima ginčo produkto (ieškovų įsigyto) – SASO įsigijimo skolintomis lėšomis. Kitaip tariant, apeliantų įsitikinimu, SASO įsigijimas skolintomis lėšomis buvo visiškai nauji vertybiniai popieriai, lyginant juos su SASO, įsigytomis nuosavomis lėšomis. Pažymėtina, jog ieškovai pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą iš esmės grindžia ieškinyje jau nurodytais ir pirmosios instancijos teismo vertintais argumentais, tačiau teisėjų kolegija, pakartotinai išanalizavusi bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
  4. Byloje nustatyta, jog ieškovų įsigytos ginčo obligacijos buvo platinamos pagal 500.000.000 litų vidutinės trukmės obligacijų programos bazinį prospektą, vėliau padidinant programą iki 700.000.000 litų, bei 1.250.000.000 litų vidutinės trukmės obligacijų programos bazinį prospektą, kurie buvo parengti vadovaujantis Vertybinių popierių komisijos 2005 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 1K-21 patvirtintomis Vertybinių popierių prospekto parengimo ir tvirtinimo bei informacijos atskleidimo taisyklėmis ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Bendrijų Komisijos reglamentu Nr. 809/2004, įgyvendinančiu Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/71/EB nuostatas dėl prospektuose pateikiamos informacijos bei šių prospektų formato, įtraukimo nuorodos būdu ir paskelbimo bei reklamos skelbimo. Minėtus prospektus Vertybinių popierių komisija patvirtino atitinkamai 2007 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 2K-22; 2007 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. 2K-729 ir 2007 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 2K-309. Prospektai buvo paskelbti viešai atsakovės ir Vertybinių popierių komisijos interneto svetainėse.
  5. Nurodytos faktinės aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad ieškovų argumentai ir teiginiai, jog atsakovė platino SASO neturėdama tam leidimo ar nesant patvirtinto prospekto, kaip to reikalauja įstatymas, yra teisiškai ir faktiškai nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai neįrodė, kad SASO skolintomis lėšomis, kaip investicinis produktas, savo savybėmis esmingai skiriasi nuo SASO įsigijimo nuosavomis lėšomis. Apeliacinės instancijos teismas neneigia, jog ieškovai vertybinius popierius įsigijo ne nuosavomis, o atsakovės skolintomis lėšomis, dėl ko šių sandorių rizikingumas buvo didesnis, nes tam, kad investicinis produktas būtų pelningas, jo sugeneruotas pelnas turi atsverti už kreditą mokamas palūkanas, tačiau vien šios aplinkybės neleidžia konstatuoti SASO, kaip finansinio produkto, išskirtinumo, vertinant ir atsižvelgiant tik į įsigytų finansinių produktų finansavimo šaltinį. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog kreditavimas – tai vienas iš lėšų obligacijų įgijimui šaltinių, pagalbinė priemonė akcijų įgijimui, todėl ir Vertybinių popierių įstatymas neįpareigoja tokias priemones atskirai aptarti platinamų vertybinių popierių baziniuose prospektuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-285-330/2015).
  6. SASO įsigijimo skolintomis lėšomis rizika ir jos įtaka sudarytų sandorių galiojimui ne kartą buvo vertinta teismų praktikoje. Nors ankstesnėse teismuose nagrinėtose bylose buvo analizuojamas sandorio negaliojimo dėl suklydimo klausimas, tačiau kasacinio teismo pasisakymai dėl šios rizikos ir jos įtakos sandorių galiojimui, teisėjų kolegijos nuomone, reikšmingi ir šioje byloje. Kasacinis teismas, vertindamas analogiškos sutarties sudarymo sąlygas jų negaliojimo aspektu, pripažino, jog „ieškovė, net ir neturėdama finansinio investavimo patirties, tačiau turėdama aukštąjį išsilavinimą, darbo ir gyvenimiškos patirties, kaip ji pati nurodė – susipažinusi su sudaromų sutarčių sąlygomis, turėjo suvokti arba negalėjo nesuvokti, kad jai gali tekti padengti skolą bankui iš savo lėšų ar kad bankui gali tekti suteiktą kreditą išsiieškoti iš ieškovės hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014).
  7. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į suformuotą kasacinio teismo praktiką dėl teisinių padarinių nustačius, kad finansų tarpininkas pažeidė savo pareigas, nevisapusiškai atskleisdamas rizikas, kai šis neatskleidimas nesuklaidino investuotojo tiek, kad atskleidus visas rizikas sandorio jis nebūtų sudaręs. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiose situacijose į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) ieškovas gali reaguoti kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, kuris, išsaugant civilinės apyvartos stabilumą, leistų paskirstyti nuostolius abiem šalims priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės dėl nuostolių atsiradimo, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertintinoje situacijoje nuostoliai teismo priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014).
  8. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog prospektas – labai svarbi informacijos apie emitentą ir jo siūlomus vertybinius popierius atskleidimo priemonė investuotojams ir visuomenei, tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovai neįrodė, jog SASO įsigyjant skolintomis lėšomis, tokiems vertybiniams popieriams reikalingas atskiras prospektas, o finansinių produktų ypatybes nulemia jų finansavimo šaltinis. Kitaip tariant, obligacijų įsigijimo finansavimo šaltinis nėra prospekto dalykas. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nenustatyti ribojimai pasirinkti finansavimo šaltinį, todėl ieškovai lėšas, skirtas SASO įsigyti, galėjo skolintis ir iš kitų asmenų (fizinių ir/ar juridinių). Tokiu atveju, atsakovė net nebūtų žinojusi iš kokių lėšų ieškovai įsigijo ginčo vertybinius popierius, todėl vien ši aplinkybė (lėšų finansiniam produktui įsigyti finansavimo šaltinis) negali lemti finansinės priemonės naujumo ar reikalavimo išleisti atskirą bazinį prospektą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės paskelbti prospektai atitiko teisės aktų reikalavimus, o ieškovų įrodinėjamos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą (CPK 178 straipsnis).
  9. Vertindama prie šios civilinės bylos prijungtą Panevėžio apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-146-544/2013, išnagrinėtą instancine tvarka, teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovai (apeliantai) jau buvo kreipęsi į teismą dėl nuostolių atlyginimo, reikalavimus kildindami iš šioje byloje ginčijamų ir prašomų pripažinti negaliojančiomis SASO ir tikslinių kreditų joms įsigyti sutarčių. Sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo ieškovų bankui pareikšto ieškinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas buvo nagrinėtas visų instancijų teismuose, tačiau nei vienas bylą nagrinėjęs teismas nenustatė, jog ginčo sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir nekonstatavo, kad šalių sudaryti sandoriai yra niekiniai (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis), nors teismas pareigą konstatuoti niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą turi ex officio. Kolegijos nuomone, pareikšdami minėtą reikalavimą ieškovai jau reagavo į Banko padarytą pažeidimą (netinkamai vykdyta informavimo pareiga) adekvačiu pažeidimo pobūdžiui teisių gynimo būdu – reikalaudami taikyti sutartinės atsakomybės nuostatas ir atlyginti sutarties pažeidimu padarytus nuostolius.
  10. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl ieškovų sudarytų santorių negaliojimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti: sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė, pareikalavo, kad kita sandorio šalis įvykdytų sandorį, užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą; visiškai ar iš dalies perleido kitam asmeniui pagal tą sandorį įgytas teises (CK 1.79 straipsnis). Nagrinėjant Panevėžio apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-146-544/2013 ieškovai, be kita ko, ieškinio reikalavimus grindė ir tuo, jog baziniuose prospektuose nebuvo nurodyta investavimo rizika, vadinasi, siekdami savo reikalavimų patenkinimo, ieškovai pripažino, jog atsakovės paskelbti prospektai atitiko teisės aktų reikalavimus ir jais rėmėsi teisme, o jų keliamas klausimas dėl sutartinės atsakomybės Bankui taikymo buvo susijęs tik su nepakankamu informacijos atskleidimu. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje ginčijamų sandorių pagrindu, kitoje byloje ieškovai reikalavo nuostolių atlyginimo, teisėjų kolegijos vertinimu ieškovai pripažino šioje byloje kvestionuojamų sandorių teisėtumą ir jų sukeliamas teisines pasekmes. Teisės ginčyti savo paties sudarytus sandorius po to, kai dėl materialinių teisių, atsiradusių iš jų, gynimo yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, suteikimas sukurtų prielaidas panaikinti ankstesniame teismo sprendime nustatytą ginčo šalių santykių teisinį kvalifikavimą, nulemtų poreikį atnaujinti procesą jau užbaigtoje byloje arba kitokiu būdu panaikinti įsiteisėjusio teismo sprendimo materialines teisines pasekmes, nes teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014).
  11. Nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu bei atsižvelgdama į formuojamą teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio argumentus dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo imperatyviai Vertybinių popierių įstatymo nuostatai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
  1. Teisėjų kolegijai atmetus ieškovų apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovė AB Luminor Bank (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog proceso teisės normose nenustatyta solidariosios prievolės bylinėjimosi išlaidoms mokėti, todėl šios išlaidos priteisiamos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-376/2013). Atsakovė pateikė įrodymus, kad patyrė 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias prašo priteisti iš apeliantų. Teisėjų kolegija spręsdama dėl atsakovei priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės normas, keltus klausimus ir įrodinėtinas aplinkybes, taip pat vadovaujasi Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose nustatytais civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimaliais dydžiais, sprendžia, kad atsakovės prašymas tenkintinas iš dalies, lygiomis dalimis priteisiant jai 1069,64 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma yra pagrįsta ir realiai atitinka atsakovės patirtas išlaidas už suteiktas atstovavimo paslaugas.

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

13Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14Priteisti atsakovei akcinei bendrovei Luminor Bank (j. a. k. 112029270) iš ieškovų I. M. (a. k. ( - ) ir V. S. (a. k. ( - ) po 534,82 Eur (penkis šimtus trisdešimt keturis eurus 82 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai