Byla 2A-285-330/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. P., V. L., G. M., J. M., E. B., E. M., R. R. ir atsakovo akcinės bendrovės DNB banko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1526-340/2014 pagal ieškovų R. P., V. L., G. M., J. M., E. B., E. M., R. R. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir pinigų obligacijų įsigijimui skolinimo sutarčių nuginčijimo bei pripažinimo negaliojančiomis, dėl restitucijos taikymo, dėl žalos atlyginimo. Išvadą byloje teikiančios institucijos – Lietuvos bankas ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4ieškovai R. P., V. L., G. M., J. M., E. B., E. M., R. R. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė jų su atsakovu AB DNB banku sudarytas sutartis dėl obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimo pripažinti niekinėmis ir/arba nuginčytomis ir dėl to negaliojančiomis nuo sudarymo momento: 1) R. P. ir atsakovo 2007 m. liepos 12 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį; 2) V. L. ir atsakovo 2008 m. vasario 1 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį; 3) G. M. ir atsakovo 2006 m. spalio 12 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį; 4) G. M. ir atsakovo 2007 m. birželio 19 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį; 5) G. M. ir atsakovo 2007 m. birželio 19 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį; 6) G. M. ir atsakovo 2007 m. gegužės 31 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį; 7) G. M. ir atsakovo 2007 m. liepos 25 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį; 8) J. M. ir atsakovo 2006 m. spalio 18 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį; 9) J. M. ir atsakovo 2007 m. balandžio 26 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį; 10) E. B. ir atsakovo sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis; 11) E. M. ir atsakovo 2004 m. liepos 14 d. sudarytą hipotekinių obligacijų pasirašymo sutartį, 2005 m. liepos 19 d. sudarytą hipotekinių obligacijų pirkimo - pardavimo sutartį/pavedimą, 2006 m. rugsėjo 22 d. hipotekinių obligacijų pirkimo - pardavimo sutartį/pavedimą; 12) R. R. ir atsakovo 2007 m. gruodžio 4 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį; taikyti restituciją ir iš atsakovo priteisti ieškovų naudai pinigų sumas, kurias ieškovai sumokėjo atsakovui, kaip palūkanas už įsigytas obligacijas: 1) R. P. naudai 150 250 Lt (43 515,41 Eur); 2) V. L. naudai 25 420 Lt (7 362,14 Eur); 3) G. M. naudai 70 214,85 Lt (20 335,63 Eur); 4) J. M. naudai 12 003,59 Lt (3 476,48 Eur); 5) E. B. naudai 14 459 Lt (4 187,62 Eur); 6) E. M. naudai 18 100 Lt (5 242,12 Eur); 7) R. R. naudai 45 000 Lt (13 032,90 Eur). Ieškovai ieškinyje pareiškė ir alternatyvius reikalavimus – priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą, kurį sudaro atsakovui sumokėtos palūkanos: 1) R. P. naudai 150 250 Lt (43 515,41 Eur); 2) V. L. naudai 25 420 Lt (7 362,14 Eur); 3) G. M. naudai 70 214,85 Lt (20 335,63 Eur); 4) J. M. naudai 12 003,59 Lt (3 476,48 Eur); 5) E. B. naudai 14 459 Lt (4 187,62 Eur); 6) E. M. naudai 18 100 Lt (5 242,12 Eur); 7) R. R. naudai 45 000 Lt (13 032,90 Eur). Ieškovai taip pat prašė priteisti procesines palūkanas bei bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškovai nurodė, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą jie priskirtini neprofesionaliųjų investuotojų kategorijai, todėl jiems taikytinas aukščiausias investuotojų teisinės apsaugos lygis. Be to, ieškovų manymu, ginčo santykiuose jie yra vartotojai, todėl ieškovams šioje byloje visa apimtimi taikoma vartotojų teisių apsauga. Ieškovai paaiškino, jog tuo atveju, jeigu jiems būtų buvę atskleista, kad atsakovo platinamos obligacijos skolintomis lėšomis yra itin rizikinga investicija, ginčijamų sandorių nebūtų sudarę. Ieškovai nurodė, kad atsakovas, platindamas ginčo objektu esančias obligacijas skolintomis lėšomis ir vykdydamas šių obligacijų įsigijimo finansavimą, visiškai neprivalėjo turėti ir / arba į šį procesą investuoti jokių savo lėšų, tačiau tuo pačiu metu gaudavo garantuotas palūkanas iš asmenų, įsigijusių obligacijas skolintomis lėšomis. Atsakovas ne tik neprisiėmė jokios rizikos, tačiau taip pat ir eliminavo savo paties skolinimosi sąnaudas, kurios įprastai sudaro didžiausią dalį atsakovo, kaip banko, veiklos kaštų. Atsakovas tyčia klaidino ieškovus ir siekė jų sąskaita gauti didžiulę turtinę naudą. Ieškovai buvo suklaidinti dėl esminių sutarčių elementų, dėl ko buvo suformuota ydinga ieškovų valia sudaryti ginčo objektu esančias sutartis, o tai nulemia būtinybę pripažinti šias sutartis neteisėtomis ir negaliojančiomis. Klaidingas ieškovų suvokimas buvo suformuotas neteisėtais atsakovo veiksmais. Ieškovai, norėdami įsigyti atsakovo leidžiamų skolos vertybinių popierių, t. y. obligacijų, patys privalėjo atsakovui paskolintas sumas skolintis iš to paties atsakovo. Sukūręs tokią finansinę priemonę – obligacijas, įgyjamas skolintomis lėšomis, atsakovas iš esmės paneigė obligacijų, kaip skolos vertybinių popierių, esmę, todėl obligacijos skolintomis lėšomis niekaip ir jokia apimtimi negali būti laikomos tapačiais vertybiniais popieriais toms obligacijoms, kurios buvo įsigyjamos už nuosavas lėšas. Ieškovai nurodė, kad atsakovas niekada nebuvo parengęs, patvirtinęs ir paskelbęs ginčo obligacijų skolintomis lėšomis emisijos prospekto. Ginčo objektu esančios sutartys net negalėjo būti sudarytos, o tokių sutarčių sudarymas pažeidžia imperatyvias įstatymo nuostatas. Toks sandoris pripažįstamas niekiniu ir negaliojančiu bei taikoma restitucija – visos piniginės lėšos, kurias ieškovai yra sumokėję atsakovui, privalo būti grąžintos ieškovams. Be to, ieškovų nuomone, egzistuoja ir savarankiškas ieškovų teisių gynimo pagrindas t. y. reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo. Atsakovas neatskleidė ieškovams, kaip neprofesionaliems investuotojams, rizikos, susijusios su jų priimamais investiciniais sprendimais, rekomendavo ieškovams tokias finansines priemones, kurių neigiamos rizikos nei vienas iš ieškovų nebūtų galėjęs prisiimti. Atsakovas ieškovams pakankamai iš anksto nepateikė prospekto bei kitos informacijos, kuri yra būtina investiciniams sprendimams priimti; atsakovas, teikdamas investicines paslaugas ieškovams, veikė esant interesų konfliktui; atsakovas ieškovams suteikė netinkamas investavimo rekomendacijas; atsakovo darbuotojai neturėjo tinkamos kvalifikacijos ginčo investicinėms paslaugoms teikti. Ieškovai nurodė, kad jų patirtą žalą sudaro atsakovui sumokėtos palūkanos.

6Atsakovas AB DNB bankas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, o reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti ieškinio senatį, taip pat priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas paaiškino, kad obligacijos, kaip investavimo priemonė, patenkina esminius bet kurio investuotojo norus – galimybę gauti neriboto dydžio grąžą, rizikuojant iš anksto žinomu galimo nuostolio maksimaliu dydžiu. Įsigydamas obligacijas, investuotojas iš anksto žino galimą nuostolio dydį ir priima sprendimą, ar tokį nuostolį jis toleruos mainais į galimą neriboto dydžio grąžą. Atsakovo nuomone, dėl tokių savybių ši investavimo priemonė yra tinkama neprofesionaliems investuotojams, kadangi jie nerizikuoja patirti neriboto dydžio nuostolių bei atgauna nominalią obligacijų vertę. Akcentavo, kad obligacijų platinimas yra griežtai reglamentuojamas ir prižiūrimas, kas taip pat užtikrina maksimalią neprofesionalių investuotojų apsaugą. Ieškovų įgytos obligacijos buvo platinamos pagal 250 000 000 Lt su vertybinių popierių arba prekių indeksais susietų obligacijų programos bazinį prospektą, pagal 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programos bazinį prospektą, vėliau padidinant programą iki 700 000 000 Lt, bei pagal 1 250 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programos bazinį prospektą, kurie buvo parengti vadovaujantis Vertybinių popierių komisijos 2005 m. liepos 15 d. nutarimu patvirtintomis Vertybinių popierių prospekto parengimo ir tvirtinimo bei informacijos atskleidimo taisyklėmis bei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Bendrijų Komisijos reglamentu Nr. 809/2004, įgyvendinančiu Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/71/EB nuostatas dėl prospektuose pateikiamos informacijos bei šių prospektų formato, įtraukimo nuorodos būdu ir paskelbimo bei reklamos skelbimo. Atsakovas paaiškino, kad prospektai buvo paskelbti viešai banko interneto svetainėje, o taip pat ir Vertybinių popierių komisijos internetinėje svetainėje. Investuotojams, prieš priimant sprendimą įsigyti obligacijų, buvo sudarytos visos sąlygos ir jie galėjo susipažinti su prospektu bei jų įsigyjamų obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis. Pažymėjo, kad kiekvieno iš ieškovų sudarytos ginčo sutartys nėra neatsiejamai susijusios, bet priešingai – kiekvienos sutarties sudarymo aplinkybės skiriasi ir sukuria individualias teises ir pareigas. Atsakovas pažymėjo, jog kiekvieno ieškovo reikalavimai grindžiami skirtinga teisės ir fakto medžiaga, todėl vertintini individualiai.

7Atsakovas nurodė, kad ieškovo E. M. reikalavimas atmestinas dėl to, kad jo investicija buvo pelninga.

8Pasak atsakovo, ieškovas R. P. (paskatintas A. B.) dalyvavo banko rengtame pristatyme, kuriame buvo pateikta informacija apie platinamas obligacijas, atskleista jų kaip investavimo priemonės esmė, išaiškinti tokios investicijos privalumai ir galimos rizikos. Ieškovas buvo 42 metų amžiaus (tai byloja apie didelę gyvenimišką patirtį), taip pat turi verslo vadybos specialybę, dirbo vadybininku, turi didelę nekilnojamojo turto sandorių sudarymo patirtį, o tokių sandorių kiekis įrodo, kad tokius sandorius sudarinėjo investavimo ir pelno gavimo tikslais. Be to, R. P. aktyviai dalyvauja investavime.

9Atsakovo teigimu, ieškovas V. L. 2007 metų rudenį kreipėsi į banką konkrečiai nurodydamas, kad jis pageidauja įsigyti obligacijų skolintomis lėšomis su nekilnojamojo turto įkeitimu. V. L. atsisakė pateikti informaciją bankui apie savo finansinę padėtį, investavimo patirtį bei tikslus. Ieškovas savarankiškai susipažino su prospektu ir priėmė sprendimą dėl savo investicijų. Ieškovo sprendimas investuoti nebuvo spontaniškas ir neapgalvotas, ką patvirtina ta aplinkybė, kad V. L. pasiskolino iš banko penkis kartus mažesnę sumą nei būtų galėjęs. Ieškovas 2010 m. gegužės 6 d. sudarė su banku obligacijų pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią bankui pardavė turėtas obligacijas anksčiau termino, tokiu būdu sumažinant mokėtinų bankui palūkanų sumą.

10Atsakovo aiškinimu, ieškovas G. M., kaip buvęs AB Swedbank Tauragės skyriaus vadovas, turėdamas specialių žinių, domėjosi investavimu, suvokė ginčo obligacijų esmę, naudą ir rizikingumą. G. M. ir J. M. žinojo apie vienas kito investicijas, ką patvirtina ne tik bendrosios jungtinės nuosavybės investavimo faktas, bet ir J. M. išduoti G. M. įgaliojimai. Šių asmenų sandorių sudarymas nebuvo spontaniškas, todėl akivaizdu, kad sudarant sandorius, jie neabejotinai buvo susipažinę su svarbiais dokumentais bei suprato sudaromų sandorių esmę. Ieškovai suprato prisiimamą riziką ir sąmoningai ribojo jos dydį. G. M. sudarė su banku tris obligacijų pirkimo - pardavimo sutartis, kuriomis bankui pardavė turėtas obligacijas anksčiau termino. Bankui ir G. M. tariantis dėl obligacijų pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo, G. M. nereiškė bankui jokių pretenzijų, o įvertinant tai, kad šios sutartys nėra ginčijamos, darytina išvada, jog ginčo sutarčių sukeltos teisinės pasekmės G. M. ir J. M. buvo visiškai priimtinos ir atitiko jų valią.

11Pasak atsakovo, ieškovas E. B. kreipėsi į banką, nurodydamas, kad pageidauja investuoti į obligacijas skolintomis lėšomis. Ieškovo investicijos buvo nuostolingos, tačiau jis bankui nepareiškė nei vienos pretenzijos, kas įrodo, kad ieškovas suprato, kuo rizikuoja sudarydamas sandorius, o atsiradus nuostoliams – juos priėmė kaip teisėtas sutarčių pasekmes.

12Atsakovo aiškinimu, ieškovas R. R. kartu su pažįstamu R. S. kreipėsi į banką, konkrečiai nurodydami, kad jie pageidauja įsigyti obligacijų skolintomis lėšomis su nekilnojamojo turto įkeitimu. Ieškovui buvo atskleista sandorių rizika, o investavimo sprendimą šis priėmė įvertinęs nuostolio dydį, kurį galėtų toleruoti, nes priešingu atveju, jeigu rizika nebuvo atskleista, kaip teigia ieškovai, o buvo žadamas tik investicijos pelnas, R. R. būtų pasiskolinęs ir investavęs maksimalią sumą, kad gautų kuo didesnį pelną. R. R. sprendimas investuoti nebuvo spontaniškas ir neapgalvotas, ką patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovas pasiskolino iš banko kelis kartus mažesnę sumą nei būtų galėjęs. Ieškovas pardavė bankui turėtas obligacijas anksčiau termino, tokiu būdu buvo sutrumpintas ieškovui suteikto kredito laikotarpis, dėl ko sumažėjo mokėtinų bankui palūkanų suma. Ieškovas nereiškė jokių pretenzijų bankui, todėl darytina išvada, kad šių sandorių sukeltos teisinės pasekmės ieškovui yra visiškai priimtinos ir atitinka jo valią.

13Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovai patvirtino ginčijamus sandorius: iš R. P. buvo išpirktos obligacijos, ieškovas grąžino kreditą ir sumokėjo palūkanas; V. L. įkeitė obligacijas, tokį sandorį sudarė ir jo sutuoktinė, be to, hipotekos sandoris ieškovo neginčijamas; bankas išpirko dalį obligacijų iš G. M. ir J. M., tokiu būdu buvo visiškai įvykdytos atitinkamos kreditavimo sutartys ir obligacijų pasirašymo sutartys; E. B. ir banko sudarytos sutartys pasibaigė tinkamu įvykdymu; R. R. prievolių įvykdymo užtikrinimui įkeitė obligacijas, vėliau sudarė hipotekos sandorį, t. y. dar kartą išreiškė savo valią, hipotekos sandorį sudarė taip pat ir sutuoktinė. Taigi ieškovai patvirtino kreditavimo sutartis ir obligacijų pasirašymo sutartis ir neįrodinėja, kad jų sandorių patvirtinimas yra negaliojantis, dėl ko ieškovai neteko teisės ginčyti sandorių ir ieškinys turi būti atmestas vien šiuo pagrindu. Atsakovas nurodė, kad aplinkybė, jog sandorio sudarymo metu šalys subjektyviai sandorį vertino kaip sėkmingą ateityje, neleidžia teigti, kad ieškovai suklydo, sudarydami sandorius ar juo labiau kad bankas suklaidino ieškovus. Atsakovas pažymėjo, kad nei ieškovai, nei bankas negalėjo numatyti konkrečių ginčo sandorių pasekmių. Jei ieškovams kurių nors dokumentų nuostatos buvo neaiškios, jie privalėjo su banku dėl jų išsiaiškinti, o esant nepašalintoms abejonėms – sandorių nesudaryti. Priešingas ieškovų elgesys vertinamas tik kaip didelis neatsargumas. Su ieškovais sudaryti sandoriai savo ruožtu buvo rizikingi ir bankui, kuris dėl jų patyrė išlaidų. Atsakovas pažymėjo, kad negarantavo ieškovams jokio investicijų pelno, tinkamai atskleidė ginčo sandorių riziką. Ieškovai sprendimą pasinaudoti paskola priėmė savarankiškai, o ne įkalbėti banko, paskolą pasinaudojo tam, kad gerojo scenarijaus atveju gautų didesnį pelną. Ieškovai neįrodė, kad bankas aktyviai siūlė pasinaudoti paskola.

14Atsakovas nesutiko su ieškovų argumentais dėl nekokybiškų rekomendacijų. Investavimo rekomendacija negali būti tapatinama su objektyvios informacijos suteikimu, bendro pobūdžio rekomendacija, skirta platinimo kanalams ar visuomenei, bei bendro pobūdžio rekomendacija. Banko darbuotojams siūlant ieškovams įsigyti obligacijų, tai negalėtų būti laikoma investavimo rekomendacija. Apie obligacijas ir jų savybes bei su jomis susijusias rizikas, taip pat apie už kreditą mokėtinas palūkanas ieškovams buvo tinkamai atskleista prospektuose, galutinėse sąlygose, obligacijų pasirašymo sutartyse, kreditavimo sutartyse bei susitikimų metu. Dėl kaltinimų veikus interesų konflikto įtakoje atsakovas nurodė, kad nebuvo jokios ieškovų ir banko interesų priešpriešos, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog bankas veikė ir kreditavimo sutartis sudarė žinodamas, kad ieškovai bet kuriuo atveju negaus naudos iš sudaromų sandorių. Pažymėjo, kad ieškovai neprivalėjo skolintis iš banko. Banke dirbantys už investavimo rekomendacijų teikimą atsakingi asmenys turi finansų maklerio licencijas. Ieškovai, nenuginčiję tarp šalių sudarytų sandorių, neturi teisės reikšti reikalavimo dėl sumokėtų palūkanų priteisimo. Bankas neatliko jokių neteisėtų veiksmų ieškovų atžvilgiu ir įvykdė visus ginčo sutarčių sudarymo dienai galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti banko kaltės buvimą. Bankas negali būti kaltas dėl to, kad akcijų rinkos drastiškai smuko dėl staigios ir nenumatytos pasaulinės ekonominės krizės, kas buvo vienintelė obligacijų prieaugio neuždirbimo priežastis. Sutartinė atsakomybė šiuo atveju negali būti taikoma, kadangi ieškovų nurodomi nuostoliai yra teisėtų ir galiojančių sutartinių prievolių tinkamo vykdymo teisėti padariniai. Atsakovas akcentavo, kad ieškovų nurodytas naujas teisinis reguliavimas, numatęs finansų tarpininko veiksmus ir elgesį, taikomas tik nuo 2007 m. lapkričio 1 d., o Vertybinių popierių komisijos sprendimas nėra teismui privalomas ir neturi įrodymų galios. Pasak atsakovo, ieškovai nepagrįstai remiasi Norvegijos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimu, nes nagrinėtos bylos ir šios bylos ratio decidendi skiriasi.

15II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu atmetė ieškinį ieškovų V. L., G. M., J. M., E. B., E. M., R. R. reikalavimų dalyje. Ieškovo R. P. reikalavimą patenkino iš dalies: iš atsakovo AB DNB banko priteisė ieškovo R. P. naudai 75 473,43 Lt (21 858,62 Eur) žalos atlyginimą. Teismas iš atsakovo AB DNB banko valstybės naudai priteisė 2 264,20 Lt (655,76 Eur) žyminio mokesčio, priteisė iš ieškovų V. L., G. M., J. M., E. B., E. M., R. R. atsakovo AB DNB banko naudai po 2 003,06 Lt (580,13 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

17Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas E. M. sudarė kitokio, nei likę ieškovai, pobūdžio sandorį – hipotekinių obligacijų pasirašymo sutartį iš esmės kitomis sąlygomis; duomenų, kad šios obligacijos buvo įsigytos už skolintas lėšas, byloje nėra. Teismas nustatė, kad atsakovas įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus – obligacijos banko buvo išpirktos už sutartyje numatytą kainą, be to, ieškovui E. M. buvo sumokėta 14 602,50 Lt (4 229,18 Eur) palūkanų ir ieškovas šios aplinkybės nepaneigė. Taip pat nėra duomenų, kad šis ieškovas būtų sumokėjęs atsakovui palūkanas. Teismas svarbia laikė aplinkybę, kad teismo posėdyje apklaustas ieškovas negalėjo nurodyti neteisėtų ginčijamo sandorio požymių, o tik laikė jį nenaudingu. Teismas akcentavo aplinkybę, jog ginčijamas sandoris įvykdytas, ir ieškinį ieškovo E. M. atžvilgiu atmetė.

18Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų reikalavimus pripažinti sandorius negaliojančiais dėl prieštaravimo imperatyviai įstatymo normai – Vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 1 daliai. Teismas sutiko su argumentu, jog nurodyta norma yra imperatyvi, tačiau nepagrįstu laikė ieškovų argumentą dėl bazinių prospektų nepaskelbimo. Bylos duomenys patvirtina, kad Vertybinių popierių komisijos 2006 m. kovo 9 d. nutarimu buvo patvirtintas atsakovo susietų obligacijų bazinis prospektas, leidęs atsakovui viešai platinti vidutinės trukmės nesubordinuotas, negarantuotas ir nekonvertuojamas su vertybinių popierių indeksu susietas 25 000 000 Lt nominalios vertės akcijas. Komisijos 2007 m. sausio 11 d. nutarimu buvo patvirtintas prospektas, leidęs atsakovui viešai platinti vidutinės trukmės, nesubordinuotas ir nekonvertuojamas, fiksuotų palūkanų, kintamų palūkanų, nulinės atkarpos, dvigubos valiutos, susietų obligacijų ir bet kurių šių obligacijų tipo 500 000 000 Lt vertės emisijas, o 2007 m. rugpjūčio 23 d. buvo leista šią programą padidinti iki 750 000 000 Lt vertės. Komisijos 2007 m. spalio 4 d. nutarimu buvo patvirtintas bazinis prospektas, leidęs šią emisiją padidinti iki 1 250 000 000 Lt vertės. Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, jog ginčo obligacijos, įsigyjamos skolintomis lėšomis, savo esme nesiskiria nuo obligacijų, įsigyjamų nuosavomis lėšomis, o Vertybinių popierių įstatymas neįpareigoja kreditavimo (finansavimo) priemonės aptarti platinamų vertybinių popierių baziniuose projektuose. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė ieškovų argumentus, jog ginčijamų sandorių prieštaravimą imperatyviai Vertybinių popierių įstatymo normai esą įrodo Vertybinių popierių komisijos nutarimas. Teismas pažymėjo, kad šio komisijos sprendimo motyvuojamoji dalis, kurioje konstatuoti banko pažeidimai, buvo panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Teismas pažymėjo, kad komisijos sprendime nėra nustatytas faktas, jog obligacijos skolintomis lėšomis buvo platinamos be parengto ir įstatymo nustatyta tvarka paskelbto bazinio prospekto.

19Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad dauguma ieškovų ir atsakovo sudarytų sandorių pasibaigė įvykdymu, taip pat kai kurių iš ieškovų ir atsakovo sutarčių vykdymas buvo nutrauktas prieš terminą šalių susitarimu, dalis ieškovų užtikrino savo prievolių pagal ginčijamas sutartis įvykdymą hipoteka, obligacijų įkeitimu. Teismo vertinimu, tokios bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad sutarčių galiojimo metu visų ieškovų valia buvo nukreipta į sutartinių santykių išsaugojimą ir sutartinių prievolių vykdymą. Teismas pažymėjo, kad aptariamu atveju nepaneigta prezumpcija, jog ieškovai sudarytus sandorius patvirtino. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, sandorių patvirtinimas sudaro savarankišką pagrindą ieškovų R. P., E. B., V. L., G. M., J. M. ir R. R. ieškiniui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais atmesti.

20Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovų paaiškinimus bei kitus byloje surinktus įrodymus, nusprendė esant labiau tikėtina, jog ginčijami sandoriai yra vartojimo sandoriai. Teismas akcentavo aplinkybę, kad ieškovai įrodinėjo vartotojų teisinį statusą siekdami pripažinimo, jog jie neturi pareigos mokėti žyminį mokestį. Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo išvadomis apie atskirų ieškovų sudarytų sutarčių sąlygų, su kuriomis jie nebuvo supažindinti, arba sąlygų, varžančių vartotojo teisę pasinaudoti tam tikrais teisių gynimo būdais, nesąžiningumą, kaip savo reikalavimų pagrindu ieškovai nesirėmė, todėl teismas dėl jų (sąlygų) vertinimo nepasisakė. Įvertinęs aplinkybę, kad ginčijamos sutartys pasibaigė įvykdymu, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas vartotojų apsaugos nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų būdas.

21Teismas atmetė ieškovų argumentus, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti suklydimo ar apgaulės įtakoje. Teismo vertinimu, ieškovai neįrodinėjo aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovas tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovų apgaulę. Aplinkybė, kad atsakovas neinformavo apie sandorių didelį rizikingumą, kuria rėmėsi ieškovai, negali būti vertinama kaip apgaulė, nes apgaulės tikslas – priversti apgautą asmenį sudaryti žinomai nenaudingą sau bei naudingą kitai šaliai sandorį, siekiant pasipelnyti jo sąskaita. Pasak teismo, ieškovai ginčija sandorius dėl jiems kilusių neigiamų pasekmių, tačiau investicijų nesėkmė neįrodo apgaulės iš atsakovo pusės. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog byloje nepakanka duomenų išvadai, kad ieškovų valia būtų buvusi paveikta banko vykdomos agresyvios reklamos. Nors visi ieškovai nėra profesionalūs investuotojai, teismo vertinimu, dėl asmeninių savybių, turimos patirties ir ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių ieškovus galima pripažinti pažengusiais ir informuotais šio investicinio produkto vartotojais. Ieškovų pasirašytų skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių sąlygos, atsakovo reikalavimai užtikrinti ieškovų įsipareigojimų pagal ginčo sutartis vykdymą obligacijų ir turto įkeitimu patvirtina, kad ieškovai sąmoningai prisiėmė rizikos galimybę pagal sudarytus sandorius, o tai nesuteikia pagrindo pripažinti negaliojančiomis sutarčių, kaip sudarytų dėl suklydimo.

22Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu atsakovo prašymą ieškinio reikalavimų dėl žalos atlyginimo dalyje taikyti ieškinio senatį. Teismas konstatavo, kad ieškovų V. L., J. M., G. M., R. R. reikalavimai dėl žalos atlyginimo pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą, skaičiuotiną nuo tada, kai atsakovas išpirko iš jų obligacijas, todėl šių ieškovų reikalavimus atlyginti žalą atmetė.

23Pirmosios instancijos teismas ieškovo R. P. reikalavimą atlyginti žalą tenkino iš dalies. Teismas nustatė, kad ieškovas, išpirkus obligacijas, sumokėjo atsakovui 150 946,85 Lt (43 717,23 Eur) palūkanų už naudojimąsi kreditu. Įvertinęs ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes teismas priėjo išvadą, kad bankas šio ieškovo atžvilgiu pažeidė specialiuosiuose teisės aktuose numatytą aktyvią informavimo, supažindinimo su investiciniu produktu pareigą. Teismas nustatė, kad ieškovui buvo suteikiama bendro pobūdžio informacija, skirta plačiam potencialių investuotojų ratui. Duomenų, kad su ieškovu būtų dirbama individualiai, kad būtų tiriamos jo žinios ir patirtis investavimo srityje (susiejant su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis), finansinė padėtis bei investavimo tikslai, byloje nepateikta. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas įžvelgė pagrindą taikyti mišriąją atsakomybę, sumažinant ieškovo atsakomybę 50 procentų dalimi.

24Pirmosios instancijos teismas ieškovo E. B. reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė kaip neįrodytą. Teismas pažymėjo, jog ieškinyje neatskleistos faktinės sandorių sudarymo su šiuo ieškovu aplinkybės, ieškovas neatvyko į teismo posėdį, nepateikė paaiškinimų, duodančių pagrindo išvadai, kad atsakovas pažeidė savo, kaip finansų rinkos profesionalo, pareigą tinkamai atskleisti visas reikšmingas sudaromo sandorio aplinkybes, kad ieškovui buvo pateiktos netinkamos investavimo rekomendacijos ar pan. Teismo vertinimu, bendro pobūdžio samprotavimai apie atsakovo padarytus pažeidimus nepagrindžia šio ieškovo ieškinio pagrįstumo. Teismas pažymėjo, jog Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės gali būti vertinamos kiekvieno ieškinio konkrečių aplinkybių kontekste, kurios nagrinėjamu atveju neatskleistos. Teismo vertinimu, ieškovas nepagrįstai remiasi Norvegijos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimu, kuris priimtas dėl kitokios obligacijų emisijos, išleistos kitokiomis sąlygomis.

25III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

26Apeliaciniu skundu atsakovas AB DNB bankas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo AB DNB banko ieškovo R. P. naudai priteista 75 473,43 Lt (21 858,62 Eur), panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo AB DNB banko valstybės naudai priteista 2 264,20 Lt (655,76 Eur) žyminio mokesčio, ir priimti naują sprendimą – ieškovo R. P. ieškinį atsakovui AB DNB bankui atmesti, iš ieškovo R. P. priteisti atsakovo AB DNB banko naudai 2 003,06 Lt (580,13 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Atsakovas taip pat prašo pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus (išvadas), jog ginčijami sandoriai yra vartojimo sandoriai. Atsakovo skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, dėl ko civilinę atsakomybę taikė nesant visų būtinų sąlygų. Teismo sprendimas atskųstojoje dalyje yra nemotyvuotas. Iš sprendimo turinio nėra aiškūs konkretūs pažeidimai (neteisėti veiksmai). Teismo nurodyta direktyva nėra tiesiogiai taikomas teisės aktas. Teismas nepagrįstai nustatė, kad bazinis prospektas buvo paskelbtas tik ginčijamos sutarties sudarymo dieną. Ieškovas R. P. šios aplinkybės neįrodė.
  2. Teismas pažeidė teisės principą lex retro non agit. Teismas taikė teisės aktus, kurie sandorio sudarymo metu dar negaliojo.
  3. Teismas netinkamai vertino įrodymus. Bazinis prospektas buvo paskelbtas likus pusmečiui iki ginčijamų sandorių sudarymo. Ieškovas R. P., sudarydamas sutartį, patvirtino, kad su šiuo dokumentu yra susipažinęs. Prospekte ir galutinėse sąlygose nurodoma, kad bankas prieaugio negarantuoja, o pats prieaugis priklauso nuo rinkos sąlygų. Teismo posėdžio metu ieškovas R. P. pats patvirtino porą kartų susitikęs su banko tarnautoja.
  4. Informacija apie tai, kad investavimas į obligacijas yra susijęs su rinkos rizika, buvo atkleista obligacijų programos prospekte, kuris buvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka; susipažinimą su šiuo dokumentu ieškovas R. P. patvirtino pasirašydamas sutartis; Vertybinių popierių komisija atliko individualų tyrimą, kurio metu konstatavo, jog ieškovui buvo tinkamai atskleista investavimo rizika.
  5. Ieškovas R. P. siekė investuoti į obligacijas, tikėdamasis uždirbti, tačiau investicijoms nepasiteisinus bando išvengti savo įsipareigojimų bankui vykdymo. Teismas nemotyvavo, kodėl taiko mišrios atsakomybės institutą. Ieškovas, suprasdamas savo investicijos nuostolingumą, apmokėjo palūkanas. Teismas, priteisdamas žalos atlyginimą, peržengė ieškinio ribas.
  6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovus pripažino vartotojais.

27Apeliaciniu skundu ieškovai R. P., V. L., G. M., J. M., E. B., E. M. ir R. R. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti visiškai. Ieškovų skundas grindžiamas šiais argumentais:

281. Aplinkybė, kad atsakovas buvo parengęs, paskelbęs ir patvirtinęs kitų vertybinių popierių prospektą, nesuteikia jam teisės viešai platinti vertybinius popierius, dėl kurių atsakovas nebuvo parengęs, patvirtinęs ir paskelbęs jokio prospekto.

292. Teismas netinkamai vertino įrodymus. Atsakovo platintos obligacijos skolintomis lėšomis buvo visiškai nauji vertybiniai popieriai, lyginant juos su atsakovo platintomis obligacijomis, įgyjamomis nuosavomis lėšomis.

303. Į bylą pateikti įrodymai leidžia pripažinti ieškovų sudarytas sutartis nuginčytinomis dėl atsakovo apgaulės ir / arba ieškovų esminio suklydimo.

314. Pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

325. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog daliai ieškovų yra suėjęs ieškinio senaties terminas reikalauti žalos atlyginimo, yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas dėl ieškinio senaties termino atmetė ir tuos ieškovų reikalavimus, kuriems net ir atsakovas neprašė taikyti senaties, tokiu būdu pažeisdamas procesinį rungimosi principą. Ieškovas neprašė taikyti ieškinio senaties E. B. reikalavimui dėl 13 075,48 Lt nuostolių, G. M. reikalavimui dėl nuostolių pagal 2007 m. liepos 25 d. sutartį ir R. P. reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo. Teismas netinkamai nustatė senaties termino pradžią. Teismas turėjo atsižvelgti į subjektyvųjį senaties termino eigos pradžios kriterijų. Vien sužinojimas apie patirtus nuostolius yra nepakankama priežastis ieškinio senaties eigai prasidėti. Apie neteisėtus atsakovo veiksmus ieškovai suvokė tik susipažinę su Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. nutarimu.

336. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė procesinių palūkanų.

347. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė mišrią ieškovo R. P. ir atsakovo kaltę dėl ieškovo patirtų nuostolių ir priteisė šiam ieškovui tik pusę jo patirtų nuostolių. Atsakovas yra atsakingas be kaltės, todėl kaltės mažinimo klausimas nesvarstytinas. Be to, teismas nepasisakė dėl ieškovo kaltės fakto.

358. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo prašomos priteisti išlaidos neprotingai didelės, jo naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos neatitinka patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykio.

36Apeliaciniame skunde ieškovai prašo priimti pakartotinai teikiamus įrodymus – ieškovo E. B. paaiškinimus, patvirtintus notaro, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti.

37Atsakovas AB DNB bankas su ieškovų R. P., V. L., G. M., J. M., E. B., E. M. ir R. R. apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovų apeliacinis skundas turi trūkumų – ieškovai už apeliacinį skundą nesumokėjo žyminio mokesčio. Nesutiko su ieškovų skundo argumentu, jog ginčo obligacijos buvo platinamos neparengus bazinio prospekto. Paaiškino, kad obligacijų įsigijimo finansavimo šaltinis nėra bazinio prospekto dalykas, o lėšų skolinimas šiam tikslui nesukuria naujo vertybinio popieriaus. Atsakovo vertinimu, ieškovų pozicija dėl ginčo obligacijų, įsigyjamų skolintomis lėšomis, rizikos laipsnio yra nepagrįsta. Nesutikimą su ieškovų skundo argumentu dėl suklydimo ir apgaulės konstatavimo atsakovas grindė kasacinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo vertinami analogiški atsakovo veiksmai. Ta aplinkybė, kad ieškovai sandorius patvirtino, sudarė savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti. Atsakovas nesutiko su ieškovų skundo argumentais dėl ieškinio senaties. Atsakovo nuomone, ta aplinkybė, kad teismas taikė ieškinio senatį ir tiems reikalavimams, dėl kurių atsakovas neprašė taikyti ieškinio senaties, nesudaro pagrindo naikinti apskųstojo teismo sprendimo. Įstatymas draudžia naikinti sprendimą vien formaliais pagrindais, kadangi atsakovas teismui nurodė, jog ieškovų reikalavimai atmestini net ir netaikant ieškinio senaties. Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo atsakovas paaiškino, kad Vertybinių popierių komisijos sprendimas tik paskatino kreiptis į teismą, tačiau ieškovai savo teisių pažeidimą turėjo suvokti anksčiau. Atsakovas nesutiko su ieškovų argumentu dėl mišrios kaltės taikymo negalimumo, paaiškino, kad galimybę remtis mišrios kaltės institutu nurodė kasacinis teismas kitose bylose dėl ginčo obligacijų. Ta aplinkybė, kad teismas nepriteisė procesinių palūkanų, nepagrindžia sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesprendė, todėl ieškovai galėjo prašyti papildomo sprendimo, tačiau šiuo metu, praleidę įstatyme nustatytą terminą, šios teisės neteko. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovų argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų, nurodė, jog šios rūšies išlaidų dydį lėmė sudėtingas ginčas, kurį, be kita ko, sąlygojo aplinkybė, kad atskirų ieškovų savarankiški ir skirtinga faktine medžiaga grindžiami reikalavimai buvo nagrinėjami vienoje byloje. Atsakovas nurodė, jog atliekant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, atsižvelgus į fakultatyvųjį ieškovų bendrininkavimą, teismas pagrįstai atskirų ieškovų reikalavimų nesubendrino, o pasirinko atmestų ir patenkintų ieškinių santykio kriterijų.

38Ieškovai R. P., V. L., G. M., J. M., E. B., E. M. ir R. R. su atsakovo AB DNB banko apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovo R. P. patirtis sudarant nekilnojamojo turto sandorius, neturi įtakos vertinant šio asmens patirtį investavimo srityje. Ieškovai nesutiko su atsakovo skundo argumentais dėl mišrios kaltės taikymo ginčo situacijai. Poziciją dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės ieškovai grindė jų apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Nurodė, jog atsakovo veiksmus reguliuojantis Finansinių priemonių rinkų įstatymas įsigaliojo po ginčijamų sutarčių sudarymo, tačiau analogiškas pareigas numatė ir iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojęs teisinis reguliavimas. Ieškovai nesutiko su atsakovo skundo argumentu, jog ginčo santykyje ieškovai nesą vartotojai. Aplinkybę, jog ginčijamos sutartys yra vartojimo sutartys, patvirtina Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada, Finansinių įstaigų įstatymo ir Lietuvos banko įstatymo nuostatos.

39IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

40Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

41Esminės faktinės aplinkybės

42Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 14 d. AB DNB banko valdybos nutarimu buvo patvirtinta 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programa, pagal kurią bankas išleido vidutinės trukmės nesubordinuotas, negarantuotas ir nekonvertuojamas fiksuotųjų palūkanų, kintamųjų palūkanų, nulinės atkarpos, dvigubos valiutos, susietų obligacijų ir bet kurių šių obligacijų tipų derinių emisijas. Šios programos bazinis prospektas patvirtintas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijoje 2007 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 2K-22. 2007 m. rugpjūčio 16 d. banko valdybos nutarimu „Dėl 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programos didinimo“ buvo nutarta padidinti 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijoje 2007 m. sausio 11 d., iki 700 000 000 Lt, nekeičiant kitų baziniame prospekte nustatytų sąlygų. Tuo pagrindu buvo parengtas 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programos bazinio prospekto priedas Nr. 2, kuris patvirtintas Vertybinių popierių komisijoje 2007 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. 2K-279. 2007 m. rugpjūčio 21 d. banko valdybos nutarimu patvirtinta 1 250 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programa, pagal kurią bankas išleido vidutinės trukmės nesubordinuotas, negarantuotas ir nekonvertuojamas fiksuotųjų palūkanų, kintamųjų palūkanų, nulinės atkarpos, dvigubos valiutos, susietų obligacijų ir bet kurių šių obligacijų tipų derinių emisijas. Šios programos bazinis prospektas patvirtintas Komisijoje 2007 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 2K-309. Pirmiau nurodytų bazinių prospektų pagrindu bankas 2007 m. pradėjo platinti su akcijomis susietas obligacijas (toliau – ir SASO).

43Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas R. P. ir atsakovas AB DNB bankas 2007 m. liepos 12 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007-324. Šių sutarčių pagrindu ieškovas įsigijo obligacijų už 1 012 000 Lt (293 095,45 Eur), obligacijų įsigijimui ieškovui buvo suteiktas 862 000 Lt (249 652,45 Eur) kreditas (t. 1, b. l. 23-28). 2010 m. liepos 19 d. atsakovas išpirko ieškovo įsigytas obligacijas; ieškovas grąžino kreditą ir sumokėjo bankui 150 946,85 Lt (43 717,23 Eur) palūkanų už naudojimąsi kreditu. Ieškovas V. L. ir atsakovas 2008 m. vasario 1 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2300/66. Pagal šias sutartis ieškovas įsigijo obligacijų už 150 690,36 Lt (43 642,94 Eur), kurioms įsigyti ieškovui buvo suteiktas 149 937,36 Lt (43 424,86 Eur) kreditas (t. 1, b. l. 66-72). 2010 m. gegužės 6 d. atsakovas išpirko obligacijas, o ieškovas sumokėjo 25 389,26 Lt (7 353,24 Eur) palūkanų už naudojimąsi kreditu. Ieškovas G. M. ir atsakovas 2006 m. spalio 12 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį ir pinigų obligacijų įsigijimui skolinimo sutartį Nr. 2006.10.12/1600/01( t. 1, b. l. 29-32); 2007 m. birželio 19 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-1600-2007-67 (t. 1, b. l. 33-38); 2007 m. birželio 19 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-1600-2007-66 (t. 1, b. l. 39-44); 2007 m. gegužės 31 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį (t. 1, b. l. 45-50); 2007 m. liepos 25 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-1600-2007-89 (t. 1, b. l. 51-56). Pagal išvardintas sutartis ieškovui G. M. buvo suteiktas 488 000 Lt (141 334,56 Eur) kreditas. Iš šio ieškovo obligacijos buvo išpirktos 2009 m. lapkričio 2 d., 2010 m. kovo 24 d. ir 2010 m. liepos 27 d., ieškovas sumokėjo 64 444,96 Lt (18 664,55 Eur) palūkanų už naudojimąsi kreditu (t. 2, b. l. 247-249). Ieškovė J. M. ir atsakovas 2006 m. spalio 18 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį ir pinigų obligacijų įsigijimui skolinimo sutartį Nr. 2006.10.18/1600/02 (t. 1, b. l. 57-61); 2007 m. balandžio 26 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-1600-2007-41 (t. 1, b. l. 62-65). Šių sutarčių pagrindu ieškovei buvo suteiktas 160 000 Lt (46 339,20 Eur) kreditas. Ieškovė sumokėjo 17 003,54 Lt (4 924,57 Eur) palūkanų už naudojimąsi kreditu. Ieškovės obligacijos buvo išpirktos 2008 m. lapkričio 2 - 4 d. Ieškovas E. B. ir atsakovas 2007 m. gruodžio 7 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2504-2007-175 (t. 3, b. l. 99-104), 2008 m. vasario 5 d. obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2504-2008-6 (t. 3, b. l. 105-110). Šių sutarčių pagrindu ieškovui buvo suteiktas 56 000 Lt (16 218,72 Eur) kreditas. Obligacijos 2010 m. gruodžio 22 d. ir 2011 m. kovo 14 d. buvo išpirktos (t. 2, b. l. 250-251). Ieškovas R. R. ir atsakovas 2007 m. gruodžio 4 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2504-2007-171, kurių pagrindu ieškovas įsigijo obligacijų už 100 000 Eur; obligacijų įsigijimui ieškovui buvo suteiktas 100 000 Eur kreditas (t. 1., b. l. 73-79). 2010 m. kovo 17 d. ieškovas R. R. sudarė su atsakovu obligacijų pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 2010.0.17/24504/1, kuria pardavė turėtas obligacijas anksčiau termino, už naudojimąsi kreditu susidariusį 37 876,63 Lt (10 969,83 Eur) palūkanų įsiskolinimą ieškovas bankui padengė 2010 m. kovo 17 d. sudaręs kreditavimo sutartį. Ieškovas E. M. ir atsakovas 2004 m. liepos 17 d. sudarė hipotekinių obligacijų pasirašymo sutartį Nr. 20040714/42, 2005 m. liepos 19 d. – hipotekinių obligacijų pirkimo - pardavimo sutartį/pavedimą Nr. 20050719/1 ir 2006 m. rugsėjo 22 d. – hipotekinių obligacijų pirkimo - pardavimo sutartį/pavedimą Nr. 20060922/1 (t. 1, b. l. 80-85). Ieškovas įsigijo hipotekinių obligacijų už 329 901 Lt (95 545,93 Eur), kurios buvo išpirktos už 331 035,54 Lt (95 874,52 Eur). Ieškovai visus išvardintus sandorius su atsakovu prašė pripažinti negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms, taip pat kaip sudarytus dėl apgaulės ar suklydimo. Ieškovai taip pat suformulavo alternatyvų reikalavimą priteisti atlyginimą nuostolių, kuriuos jie patyrė bankui (atsakovui) sumokėję palūkanas.

44Dėl naujo įrodymo priėmimo

45Ieškovai apeliaciniame skunde pareiškė prašymą priimti naują įrodymą – notariškai patvirtintus ieškovo E. B. paaiškinimus dėl ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių. Ieškovai nurodė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme E. B., negalėdamas dalyvauti teismo posėdyje, pateikė CPK 192 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka notaro patvirtintus paaiškinimus dėl ginčo esmės.

46CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantas šį (naują) įrodymą, kurį apeliacinės instancijos teismo prašo priimti, teikė ir pirmosios instancijos teisme. Nustačius, jog pirmosios instancijos teismas sprendė šio įrodymo priėmimo klausimą, svarbu įvertinti atsisakymo jį priimti priežastis. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 181 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad atsisakymas priimti byloje dalyvaujančio asmens nustatyta tvarka pateiktą įrodymą turi būti motyvuojamas. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovo prašymą, ieškovų dalyvavimą teismo posėdyje pripažino būtinu. Tačiau ieškovas E. B., negalėdamas dalyvauti teismo posėdyje, pirmosios instancijos teismui pateikė notaro patvirtintus paaiškinimus dėl, jo nuomone, bylai svarbių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pateiktas dokumentas nėra patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka. Taigi pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti įrodymą yra motyvuotas. Apeliaciniame skunde ieškovai neneigia teismo konstatuotų teikto įrodymo trūkumų, kurie nebuvo pašalinti ir apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, teisėjų kolegija mato būtinybę akcentuoti aplinkybę, jog tokio turinio dokumentas (nevertinant konstatuotų jo trūkumų) negali atstoti teisme šalies tiesiogiai teikiamų (žodinių) paaiškinimų. Pažymėtina ir tai, jog ieškovo nurodyta negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje priežastis (poilsinė kelionė), net ir nevertinant to, jog pastaroji aplinkybė nebuvo pagrįsta objektyviais duomenimis, nesudaro pagrindo vadovaujantis įstatyme (CPK 192 straipsnio 8 dalis) numatyta (beje, taikoma liudytojams) išimtine teise paaiškinimus teikti raštu, tuo labiau, kai teismo nutartimi šalies dalyvavimas posėdyje buvo pripažintas būtinu. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo E. B. rašytinius paaiškinimus, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jos priimti (CPK 314 straipsnis).

47Dėl vartotojų statuso

48Atsakovas AB DNB bankas apeliaciniame skunde prašo iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti išvadą, kad ginčijami sandoriai yra vartojimo sandoriai. Atsakovas akcentuoja, kad ginčijami sandoriai turi versliškumo ir rizikos sandorių požymių. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog dalis ieškovų sudarė eilę sandorių tiek iki ginčijamų sutarčių sudarymo, tiek ir vėliau. Apelianto vertinimu, sprendžiant ar ieškovai yra vartotojai, ta aplinkybė, jog ginčo obligacijoms įsigyti buvo panaudojamas asmeninis ar šeimos turtas, nėra esminė. Teisėjų kolegija sutinka su paminėtu atsakovo apeliacinio skundo argumentu.

49Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje buvo sprendžiama dėl ginčijamų sutarčių įsigyjant tą patį investavimo produktą (SASO) pripažinimo vartojimo sandoriais, o ginčo investavimo produktą įsigijusius asmenis – pripažinimo vartotojais, suformulavo nagrinėjamoje byloje sprendžiamam klausimui aktualų teisminį precedentą. Kasacinis teismas konstatavo, kad sandoriai, kai fiziniai asmenys įsigyja finansines priemones sudarydami rizikos sutartis, nelaikytini vartojimo sandoriais CPK 83 straipsnio prasme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2014). Kolegija akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas atsakovo apeliaciniu skundu ginčijamą išvadą padarė būtent CPK 83 straipsnio taikymo prasme. Pažymėtina, jog esant tokiam kasacinio teismo išaiškinimui, teisinės reikšmės netenka ieškovų akcentuojamos aplinkybės, jog ginčo investiciniai produktai buvo įsigyti už asmenines lėšas ar pasinaudojant kreditais, kurių grąžinimas užtikrintas asmeniniu turtu, kad iš investicijų gautos pajamos būtų skiriamos šeimos turto apimčiai padidinti. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja esant pagrindą iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti teismo išvadą, kad byloje ginčijami sandoriai yra vartojimo sandoriai.

50Dėl ieškovo E. M. reikalavimų

51Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad E. M. sudarė kitokio pobūdžio, nei kiti ieškovai, finansinį sandorį, kad jį sudarė iš esmės kitokiomis sąlygomis, kad nėra duomenų apie sandorio sudarymą skolintomis lėšomis, taip pat įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis, patvirtinančius, kad šio ieškovo investicijos buvo pelningos, nusprendė, kad E. M. reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais yra nepagrįsti. Teismas akcentavo aplinkybę, jog ieškovas nepaneigė atsakovo argumentų bei juos pagrindžiančių duomenų dėl ieškovui sumokėtų lėšų (finansinio prieaugio), o šio ieškovo sudaryti sandoriai neturi nieko bendra su ieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis. Ieškovai apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovų reikalavimai būtų patenkinti visiškai. Taigi ieškovai siekia ir E. M. reikalavimų tenkinimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų apeliacinio skundo turinį, pastebi, jog skunde nenurodomi argumentai, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo apeliacinei kontrolei E. M. pareikštų reikalavimų atžvilgiu. Kolegija pažymi, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Todėl nesant suformuluoto skundo pagrindo dėl ieškovo E. M. reikalavimų, įvertinus teismo konstatuotą aplinkybę dėl šio ieškovo sudarytų sandorių išskirtinumo, kas lemia išvadą, kad skundo argumentai dėl kitų asmenų sudarytų sandorių neturi ryšio su ieškovo E. M. reikalavimais, teisėjų kolegija atmeta ieškovų apeliacinį skundą ieškovo E. M. reikalavimų dalyje.

52Dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms

53Ieškovai ginčijamus sandorius prašė pripažinti negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyviai Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatai, kurioje nurodyta, kad vertybiniai popieriai gali būti viešai siūlomi Lietuvos Respublikoje tik po to, kai įstatyme nustatyta tvarka vertybinių popierių emitentas ar siūlytojas paskelbia prospektą. Ieškovai nurodė, jog Vertybinių popierių komisija patvirtino atsakovo parengtą prospektą dėl investicinio produkto SASO, tačiau šis prospektas neapima ginčo produkto (ieškovų įsigyto) – SASO įsigijimo skolintomis lėšomis. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovų argumentus dėl sandorių prieštaravimo imperatyviai Vertybinių popierių įstatymo normai, nurodė, jog investiciniams produktams, kuriuos įsigijo ieškovai, bazinis prospektas buvo parengtas ir įgaliotos institucijos paskelbtas. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, kurie, jų nuomone, pagrindžia argumentus, kad atsakovo platintas produktas SASO skolintomis lėšomis buvo visiškai nauji vertybiniai popieriai, lyginant juos su SASO nuosavomis lėšomis. Akcentavo aplinkybę, jog paskelbtas bazinis prospektas nenumatė ginčo produkto įsigijimo. Ieškovai pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą dalyje dėl sandorių prieštaravimo imperatyviai normai grindė kitais ieškinyje jau nurodytais argumentais, taip pat akcentavo Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimo, kuriame pateiktas sprendžiamam klausimui reikšmingas vertinimas, turinį. Teisėjų kolegija, pakartotinai išanalizavusi bylos duomenis paminėtų apeliacinio skundo argumentų aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, pagrįstoms išsamiu faktinių aplinkybių įvertinimu bei ginčui aktualaus teisinio reguliavimo tinkamu taikymu.

54Bylos duomenys patvirtina, kad Vertybinių popierių komisijos 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 2K-55 buvo patvirtintas AB banko „NORD/LB LIETUVA“ (dabar AB DNB bankas) 250 000 000 Lt su vertybinių popierių arba prekių indeksais susietų obligacijų programos bazinis prospektas, leidęs atsakovui viešai platinti vidutinės trukmės nesubordinuotas, negarantuotas ir nekonvertuojamas su vertybinių popierių indeksu susietas 25 000 000 Lt nominalios vertės akcijas (t. 2, b. l. 83-108). 2007 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 2K-22 buvo patvirtintas 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programos bazinis prospektas, leidęs atsakovui viešai platinti vidutinės trukmės, nesubordinuotas ir nekonvertuojamas, fiksuotų palūkanų, kintamų palūkanų, nulinės atkarpos, dvigubos valiutos, susietų obligacijų ir bet kurių šių obligacijų tipo 500 000 000 Lt vertės emisijas (t. 2, b. l. 109-143). Vertybinių popierių komisijos 2007 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pastarąją programą leistą padidinti iki 750 000 000 Lt vertės (t. 2, b. l. 144-145). Komisijos 2007 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 2K-309 buvo patvirtintas bazinis prospektas, leidęs šią emisija padidinti iki 1 250 000 000 Lt (t. 2, b. l. 146-180). Bylos duomenys patvirtina, kad visi ieškovai, išskyrus E. M., įsigijo atsakovo platintą SASO investicinį produktą, reglamentuotą paminėtais atsakovo parengtais ir Vertybinių popierių komisijos patvirtintais baziniais prospektais. Nurodytos aplinkybės įgalina daryti išvadą, kad ieškovų argumentai ir teiginiai, jog atsakovas platino SASO neturėdamas tam leidimo ar nesant patvirtinto prospekto, kaip to reikalauja įstatymas, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo esmę sudaro ieškovų argumentai, esą SASO banko skolintomis lėšomis (o būtent tokį investicinį produktą atsakovas ir pardavė ieškovams ginčijamais sandoriais) yra visiškai kitoks investicinis produktas, pasižymintis didesne rizika, tačiau jo (tokio produkto) nereglamentavo patvirtinti prospektai. Teisėjų kolegija šį ieškovų apeliacinio skundo argumentą laiko nepagrįstu. Pažymėtina, jog ieškovai neįrodė, kad SASO skolintomis lėšomis, kaip investicinis produktas, kažkuo skirtųsi nuo SASO įgijimo nuosavomis lėšomis. Ta aplinkybė, jog pirmuoju atveju banko klientai (investuotojai) turėdavo su banku susitarti dėl finansavimo šaltinio – tikslinės paskolos suteikimo, neleidžia konstatuoti SASO, kaip produkto, išskirtinumo, atsižvelgiant į jam įsigyti skiriamų lėšų šaltinį. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kreditavimas – tai vienas iš lėšų obligacijų įgijimui šaltinių, pagalbinė priemonė akcijų įgijimui, todėl ir Vertybinių popierių įstatymas neįpareigoja tokias priemones atskirai aptarti platinamų vertybinių popierių baziniuose prospektuose. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja aplinkybę, jog nei ieškinio, nei ieškovų apeliacinio skundo argumentai dėl vertinamų SASO produktų skirtumų nepatvirtina, kad ieškovai negalėjo pasirinkti kitokio finansavimo modelio (būdo); nenustatyti apribojimai tą patį investicinį produktą įsigyti nuosavomis lėšomis ar pasinaudojant kitų asmenų (fizinių, juridinių) suteikiamu finansavimu (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pastebi, jog ieškovai, motyvuodami ginčijamų sandorių prieštaravimą nurodytai imperatyviai teisės normai, remiasi Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 2K-161, kuriame, ieškovų vertinimu, konstatuoti ieškinyje bei apeliaciniame skunde nurodyti pažeidimai platinant SASO, be kita ko, patvirtinantys ginčijamų sandorių prieštaravimą imperatyviai įstatymo nuostatai. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovų minimas Komisijos nutarimas nepagrindžia sandorių neteisėtumo CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog ieškovų nurodyto Vertybinių popierių komisijos sprendimo įrodomoji reikšmė buvo įvertinta ir kasacinio teismo nagrinėtoje pagal ginčo pobūdį analogiškoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. kovo 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014, konstatavo Komisijos sprendimo įrodomąją galią tik faktinių aplinkybių nustatymo tikslais. Tuo tarpu sprendimo motyvuojamoji dalis, kurioje konstatuoti atsakovo pažeidimai, susiję su SASO platinamu, be kita ko, ir ta dalis, kurios pagrindu šioje byloje ieškovai įrodinėja SASO skirtumus, įsigijus šį produktą nuosavomis arba skolintomis lėšomis, panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-2377/2012. Pirmosios instancijos teismui pateikus šią, kolegijos įsitikinimu, pagrįstą išvadą, apeliantai jos neginčija, tačiau ją ignoruodami pakartotinai atkartoja tas pačias aplinkybes, dėl kurių pasisakyta apskųstajame pirmosios instancijos teismo sprendime. Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio argumentus dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo imperatyviai Vertybinių popierių įstatymo nuostatai (CK. 1.80 straipsnio 1 dalis).

55Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais (CK 1.90, 1.91 str.)

56Ieškovai apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovų reikalavimus dėl nuginčijimo sandorių, sudarytų esant atsakovo apgaulei ir (arba) ieškovų esminiam suklydimui. Ieškovų nuomone, pirmosios instancijos teismas nevertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuotos kredito įstaigų pareigos aktyviai veikti neprofesionaliųjų investuotojų informavimo srityje. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog ginčijamos sutartys buvo sudarytos dėl ieškovų esminio suklydimo arba banko apgaulės. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko deklaratyviais ir nepagrįstais.

57Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, tai yra siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris. Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2011; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008; kt.).

58Teisėjų kolegija pažymi, jog šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti: sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė, pareikalavo, kad kita sandorio šalis įvykdytų sandorį, užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą; visiškai ar iš dalies perleido kitam asmeniui pagal tą sandorį įgytas teises (CK 1.79 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovai R. P. ir E. B. visiškai įvykdė su atsakovu sudarytus sandorius, o ieškovai V. L., G. M., J. M. ir R. R. po sutarčių sudarymo modifikavo jų sąlygas (susitarė dėl sutarčių pabaigos) bei visiškai įvykdė sutartis (ieškovai prievoles pagal ginčijamas sutartis užtikrino įkeitimu, o ieškovas R. R. po sutarties nutraukimo su atsakovu sudarė kreditavimo sutartį palūkanoms sumokėti), nusprendė, kad ieškovai atliko veiksmus, nukreiptus į sutartinių santykių išsaugojimą, nuostolių išvengimą ar sumažinimą, t. y. ieškovai sandorius patvirtino ir šios aplinkybės neginčijo. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas faktines aplinkybes, priėjo prie išvados, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovų ginčijamų sandorių atžvilgiu taikė sandorių patvirtinimo prezumpcijas, nurodytas CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, todėl šiuo savarankišku pagrindu ieškinį dėl sandorių nuginčijimo pagrįstai atmetė. Teisėjų kolegija pastebi, jog ieškovai apeliaciniame skunde nepateikė savarankiškų argumentų, jų nuomone, įrodančių teismo sprendimo dalies taikyti sandorių patvirtinimo prezumpcijas nepagrįstumą. Nesant suformuluoto apeliacinio skundo pagrindo, teisėjų kolegija neturi pareigos išsamesnei šios sprendimo dalies apeliacinei kontrolei. Kolegija pritaria atsakovo pozicijai, jog vien šios aplinkybės (sandorių patvirtinimo prezumpcijos buvimo) pakaktų reikalavimams dėl sandorių nuginčijimo atmesti. Kita vertus, teisėjų kolegija konstatuoja būtinumą pasisakyti dėl ieškovų skundo argumentų, kuriais remiamasi prašant pripažinti sandorius negaliojančiais CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindu.

59Pirmiau šioje nutartyje teisėjų kolegija jau akcentavo ieškovų skundo argumentų dėl sandorių, sudarytų suklydimo ar apgaulės įtakoje, pripažinimo negaliojančiais abstraktų ir deklaratyvų pobūdį. Ieškovai analizuojamu klausimu rėmėsi vienos kasacinio teismo nutarties aptarimu bei nurodė, jog byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog sandoriai sudaryti dėl apgaulės arba suklydimo. Pirmiausia teisėjų kolegija, sutikdama su atsakovo atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą išreikšta pozicija, išaiškina, jog aptariamu atveju nėra pagrindo vadovautis precedentu, suformuluotu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013. Nors nurodytoje byloje ir buvo sprendžiamas Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) taikymo klausimas, teisėjų kolegija konstatuoja esminį ratio decidendi neatitikimą nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms (nurodytoje byloje konstatuotas akivaizdus sutarties sąlygų klaidingumas, visiškai kitokios ieškovo asmenybę charakterizuojančios aplinkybės). Teisėjų kolegija pažymi, jog aptariamu atveju sprendžiant klausimą dėl investavimo sandorių nuginčijimo, yra aktuali ir reikšminga kasacinio teismo teisės taikymo praktika, suformuota faktinėmis aplinkybėmis analogiškose bylose (dėl to paties investavimo produkto – SASO ir klientams ginčijant sandorius tokiais pačiais pagrindais), kurios turinys bus analizuojamas kitoje šios nutarties dalyje.

60Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti deklaratyviam ieškovų skundo argumentui, jog byloje pakanka įrodymų sandoriams nurodytais pagrindais nuginčyti. Nors pastarasis argumentas savo turiniu nėra išsamus ir aiškus, visgi teisėjų kolegija daro prielaidą, jog apeliantai akcentuoja įrodymų vertinimo neteisėtumą. Pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, ieškovų apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, nustatė, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųsto sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar ginčijami sandoriai iš tiesų buvo sudaryti dėl apgaulės ar suklydimo įtakoje, įvertino visus šalių pateiktus įrodymus (tiek rašytinius duomenis, tiek šalių paaiškinimus). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Kolegijos vertinimu, ieškovai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visumos įvertinimu.

61CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-609/2008). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovai nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog atsakovas tyčia atliko nesąžiningus veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovų apgaulę, o keliamos aplinkybės dėl netinkamo informavimo pareigos vykdymo negali būti vertinamos kaip apgaulė. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apgaulės tikslas – priversti apgautą asmenį sudaryti žinomai nenaudingą sau bei naudingą kitai šaliai sandorį, siekiant pasipelnyti jo sąskaita. Ieškovai apgaulę siejo su sudarytų sandorių nenaudingumu (investiciniu rezultatu, kuris ieškovų netenkina), tačiau byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad ginčijami sandoriai dar jų sudarymo metu turėjo būti vertinti kaip potencialiai žalingi ieškovams, o atsakovui – neabejotinai naudingi. Byloje nepaneigta, jog pagal sudarytas ginčo sutartis egzistavo ir investicijos pelningumo galimybė (CPK 178 straipsnis).

62Dėl suklydimo sudaryto sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.90 straipsnio normų, kuriomis įtvirtinta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 2, 4 ir 5 dalys). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; kt.).

63Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

64Siekiant nustatyti suklaidinimą finansinių priemonių įsigijimo sandoriuose, pirmiausia turi būti įvertintas finansų tarpininko elgesys, t. y. nustatant, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, įvertinant, ar investuotojas, atsižvelgus į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės.

65Vienas iš sąžiningumo principo reikalavimų esant ikisutartiniams santykiams, taip pat tiems, kurie susiklosto iki sutarčių dėl finansinių priemonių įsigijimo, yra pareiga atskleisti informaciją, reikšmingą sutarčiai sudaryti (CK 6.163 straipsnis). Pareiga atskleisti tokią informaciją įtvirtinta konkrečius teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose, tarp jų ir FPRĮ nuostatose. Nagrinėjamu atveju ieškovai nurodė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu jie suklydo dėl atsakovo platinamo ir ieškovų įsigyto investavimo produkto (SASO) rizikos laipsnio. Žinodami ir suprasdami, jog aptariamas produktas pasižymi aukščiausiu rizikos laipsniu, dėl kurio labiau tikėtinas nuostolių atsiradimas nei priešingai, jie nebūtų sudarę ginčijamų sandorių. Ieškovų nuomone, jų valios ydingumą lėmė tiek pasyvus atsakovo veikimas (neinformavimas), tiek aktyvūs veiksmai (pvz., agresyvi reklama, nukreipta į vien pozityvų platinamo investicinio produkto pristatymą). Taigi ieškovai savo poziciją iš esmės grindžia atsakovo (finansų tarpininko) specialiųjų pareigų, numatytų FPRĮ nuostatose, nevykdymu arba netinkamu vykdymu. Ieškovų teigimu, jie buvo suklaidinti, nes finansų tarpininkas, pažeisdamas įstatymo nuostatas, neinformavo apie sandorių rizikas, jo teikiama informacija nebuvo išsami, aiški ir neklaidinanti. Teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinis teismas, ginčo dėl investicinių paslaugų teikimo byloje analizuodamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, pažymėjo, kad šiuo atveju svarbiausias yra galutinis rezultatas, t. y. svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).

66Kolegija pažymi, kad aptariamu atveju byloje iš esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ieškovai nėra profesionalūs investuotojai, todėl atsakovas turėjo pareigą visokeriopai taikyti investuotojų apsaugos priemones, be kita ko, numatytas ir FPRĮ 22 straipsnyje. Pažymėtina, jog FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama pasyvioji finansų tarpininko pareiga neklaidinti investuotojo – visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, turi būti teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. Remiantis FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 2 punkto nuostatomis, finansų tarpininkas turi aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, taip pat pateikti informaciją apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones. Nepagrįstu laikytinas atsakovo atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą argumentas, kad jo veiksmai sudarant ginčo sandorius negali būti vertinami pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi tuo metu naujas teisinis reguliavimas dar negaliojo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A520-1742/2012, konstatavo, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su to paties straipsnio 4 dalies 2 punktu, įtvirtintas bendro pobūdžio reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju šio įstatymo 99 straipsnio 1 dalies prasme. Dėl to pirmiau nurodytoje nuostatoje įtvirtintos pareigos finansų tarpininkai privalėjo laikytis ir iki FPRĮ įsigaliojimo, t. y. atsižvelgiant į investuotojo interesų apsaugos bei kitus teisėkūros subjektų siektus tikslus. FPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX-655 redakcija) įtvirtinta tarpininko (investicinės įmonės) bendro pobūdžio pareiga pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais (FPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Ji suponavo reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme), taip pat pareigą pakankamai atskleisti atitinkamai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką. Pažymėtina, kad tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą, atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visa reikalinga informacija turi būti pateikta aiškiai, nedviprasmiškai. Ji turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Šis aspektas neprofesionaliam investuotojui turi būti atskleistas aiškiai, išsamiai ir suprantamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamos informacijos atskleidimo pareigos (aktyvios pareigos) įvykdymas yra vienas iš instrumentų, saugančių investuotoją nuo netinkamų produktų pasirinkimo ir galimų nuostolių.

67Aptariamu atveju nustatyta, jog atsakovas siūlė ieškovams įsigyti investavimo produktą – SASO. Investuojantiems nuosavomis lėšomis bankas garantavo obligacijų nominalios vertės išpirkimą, be to, priklausomai nuo akcijų, su kuriomis buvo susietos obligacijos, rezultatų, investuotojai taip pat galėjo gauti priemoką – palūkanas. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovai ginčo investavimo produktą įsigijo skolintomis lėšomis, sudarydami su atsakovu tikslines kredito sutartis, pagal kurias lėšos SASO įsigijimui buvo skolinamos už palūkanas, kurių dydis kiekvieno ieškovo atveju buvo individualiai derinamas (nuo 4,5 iki 7,5 proc. metinių palūkanų). Taigi siūlomo investavimo produkto rizikos laipsnis pasikeitė, nes tokiu atveju tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunamos palūkanos turėjo atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Šį galimų investavimo rezultatų skirtumą bankas turėjo aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliems investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos. Teisėjų kolegija pastebi, jog ieškovų pozicijos dėl investavimo produkto rizikos laipsnio klaidingo suvokimo esmę sudaro aplinkybė, jog jų klaidingą įsivaizdavimą lėmė išimtinai pozityvus investavimo produkto pristatymas tiek ieškovams individualiai, tiek viešojoje erdvėje (pvz., aktyvi reklama). O atsakovas savo poziciją dėl tinkamo informavimo apie SASO rizikos laipsnį iš esmės grindė tuo, jog rizikos laipsnis, šalių atsakomybės, jų galimos rizikos paskirstymas buvo atskleistas šalių sudarytų sutarčių sąlygose bei jas išsamiai detalizuojančiuose dokumentuose – Baziniame prospekte ir Galutinėse sąlygose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas pagal ginčo esmę analogišką bylą, pažymėjo, jog kredito sutarčių nuostatos, įtvirtinančios, kad kreditas grąžinamas, palūkanos ir kitos pagal kredito sutartį mokėtinos sumos sumokamos atsakovo ir ieškovo priešpriešinių vienarūšių įsipareigojimų įskaitymo būdu, ar Galutinių sąlygų nuostata, jog SASO išpirkimo kainą sudaro nominali vertė bei susiejimo indekso prieaugis, nepaneigia atsakovo netinkamos informavimo pareigos vykdymo, siekiant aiškiai, išsamiai ir suprantamai atskleisti siūlyto investicinio produkto – įsigyjamo SASO skolintomis lėšomis ir įkeičiant nekilnojamąjį turtą – riziką ir ginčo sandorių reikšmingas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Kaip minėta ankstesnėje šios nutarties dalyje, FPRĮ nuostatos reguliuoja ne tik pasyviąją finansų tarpininko pareigą neklaidinti investuotojo, bet ir nustato pareigą (nepriklausomai nuo neprofesionalaus investuotojo pageidavimų) imtis aktyvių veiksmų – aiškiai ir suprantamai neprofesionaliems investuotojams suteikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, taip pat pateikti informaciją apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių ir aukščiau paminėto kasacinio teismo išaiškinimo kontekste teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog atsakovas nesiėmė aktyvių ir pakankamų veiksmų, kuriais būtų įvertinti ieškovų investavimo tikslai, investavimo patirtis (arba jos nebuvimas), tinkamai išaiškintas ieškovams siūlomo finansinio produkto rizikos laipsnis ir galimi ieškovų netekimai (nuostoliai) pasirinkus atitinkamą investavimo produktą. Todėl aplinkybė, jog ieškovai patys siekė rizikingų sandorių sudarymo, kad dalis ieškovų ribojo riziką, o kita dalis pageidavo didesnės rizikos, sudarė eilę sandorių, bendravo su atsakovo darbuotojais ir tik atlikę šiuos veiksmus išreiškė valią sudaryti ginčijamus sandorius, negali būti laikoma tinkamu paminėtos FPRĮ nustatytos finansų tarpininko pareigos, susijusios su neprofesionalių investuotojų apsauga, įvykdymu. Kita vertus, kaip kitose analogiškose pagal ginčo esmę bylose konstatavo kasacinis teismas, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014, 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Vertinant, ar ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl esminio suklydimo, svarbi protingumo principo įtaka. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pateikė išsamią ieškovų asmenybes charakterizuojančių požymių analizę bei ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių vertinimą, kurių ieškovai atskirai neginčija. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismo nustatyti ieškovų asmenybes individualizuojantys bruožai bei nustatytos konkrečių sandorių sudarymo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovai galėjo ir turėjo suprasti, jog investicijos į obligacijas (tuo labiau – skolintomis lėšomis) yra susijusios su tam tikra rizika. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovams realiai buvo sudaryta galimybė susipažinti su ginčijamų sandorių esminėmis sąlygomis, pasitarti su nešališkais investavimo srities specialistais, netgi susilaikyti nuo šių sandorių sudarymo. Pirmosios instancijos teisme apklaustų ieškovų paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad jie pripažino suvokę rizikos buvimo galimybę. Remdamasi šia išvada teisėjų kolegija nusprendžia, jog ieškovai, atsižvelgiant į aptartas ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes bei jų, kaip investuotojų, asmenybes individualizuojančius požymius, dėl atsakovo netinkamo veikimo teikiant informaciją apie SASO įsigijimą skolintomis lėšomis, nevisapusiško rizikų atskleidimo, vis tik negalėjo būti suklaidinti tiek, kad jei ne šis suklaidinimas, iš tiesų net nebūtų sudarę tų sandorių. Nurodytų aplinkybių kontekste, taip pat įvertinusi ankstesnėje nutarties dalyje konstatuotą CK 1.79 straipsnyje įtvirtintos sandorio patvirtinimo prezumpcijos taikymo teisėtumą, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais.

68Dėl alternatyvaus ieškovų reikalavimo atlyginti žalą (nuostolius)

69Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo suformuotą teisinę poziciją analogiškose nagrinėjamam ginčui bylose, pripažįsta, kad šios bylos faktinių aplinkybių kontekste į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) ieškovai galėjo reaguoti ir kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, pareikšdami reikalavimą atlyginti žalą, kuris (kartu išsaugant civilinės apyvartos stabilumą) leistų paskirstyti nuostolius abiem ginčo šalims, priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės nuostolių atsiradimui, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertintinoje situacijoje nuostoliai teismo vienareikšmiškai priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014, 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014 ir kt.).

70Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovai teismui pateiktame ieškinyje iš esmės suformulavo du alternatyvius reikalavimus – tiek argumentuodami ginčijamų sandorių neteisėtumą ir prašydami juos pripažinti negaliojančiais (arba konstatuoti jų negaliojimą), tiek ir pareikšdami alternatyvų reikalavimą atlyginti nuostolius, patirtus dėl neteisėtų finansų tarpininko veiksmų. Prašomus priteisti nuostolius sudaro ieškovų sumokėtų atsakovui palūkanų sumos. Ieškovų vertinimu, atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatos pažeidimu, netinkamu pareigos pateikti informaciją, būtiną investiciniams sprendimams priimti, vykdymu, atsakovo veikimo interesų konflikto įtakoje, suteikus netinkamas investavimo rekomendacijas, be to, banko (atsakovo) darbuotojai esą neturėjo tinkamos kvalifikacijos ginčo paslaugoms teikti. Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu dalies ieškovų reikalavimų atžvilgiu taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu jų reikalavimus atmetė. Teismas ieškovo R. P. ieškinį tenkino iš dalies – konstatavęs ieškovo ir atsakovo mišrią kaltę priteisė pusę šio ieškovo patirtų nuostolių atlyginimo, o ieškovo E. B. reikalavimą atlyginti nuostolius atmetė kaip nepagrįstą.

71Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų apeliacinio skundo turinį, pastebi, jog skunde nenurodomi argumentai, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo apeliacinei kontrolei ieškovo E. B. reikalavimų atžvilgiu. Kolegija jau minėjo, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Todėl nesant suformuluoto skundo pagrindo dėl ieškovo E. B. reikalavimų, teisėjų kolegija ieškovų apeliacinį skundą šio ieškovo reikalavimų dalyje atmeta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog šis ieškovas į teismo posėdį neatvyko, nors jo dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nusprendė, kad neatskleidus ieškovo E. B. ginčijamų sandorių sudarymo konkrečių aplinkybių, o reikalavimus grindžiant ieškinyje pateiktais visiems ieškovams bendrais abstrakčiais paaiškinimais, nėra pagrindo šio ieškovo atžvilgiu konstatuoti finansų tarpininko pareigų pažeidimą ar kitus neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismui atmetus E. B. reikalavimą atlyginti nuostolius, nes buvo konstatuota duomenų dėl esminių faktinių aplinkybių trūkumo problema, abejonės dėl šio asmens reikalavimo pagrįstumo, jo ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių nebuvo pašalintos ir apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Bendro pobūdžio ieškovų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškovo E. B. reikalavimų nepagrįstumo.

72Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ieškovų reikalavimams, kildinamiems iš obligacijų (SASO), kurias atsakovas išpirko iki 2010 m. liepos 8 d., t. y. daugiau kaip prieš trejus metus iki ieškinio pateikimo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad SASO išpirkimo momentas, kuomet ieškovai realiai sužinojo patyrę nuostolių, davė eigą ieškinio senaties terminui. Remdamasis šia nuostata dėl ieškinio senaties eigos pradžios momento teismas konstatavo, jog ieškovų V. L., J. M., G. M. ir R. R. reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo buvo pareikšti pasibaigus ieškinio senaties terminui ir tuo pagrindu šių ieškovų ieškinio dalį dėl reikalavimų priteisti nuostolių atlyginimą atmetė. Ieškovai nesutikimą su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis grindė tuo, jog teismas taikė ieškinio senatį ir tiems ieškovų reikalavimams, kuriems taikyti senatį atsakovas neprašė. Teisėjų kolegija konstatuoja būtinybę įvertinti pirmosios instancijos teismo išvadas ir ieškovų skundo argumentus dėl senaties termino pradžios momento.

73Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Kartu pažymėtina, kad konkrečioje byloje susiklosčiusių materialiųjų teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą, gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-7-38/2008). Teisėjų kolegija, įvertindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl praleisto ieškinio senaties termino teisingumą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė atsakovo argumentams dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, t. y. jog senaties termino eigos pradžia nagrinėjamu atveju skaičiuotina nuo obligacijų išpirkimo momento.

74Teisėjų kolegija nurodo, kad bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008).

75Bylos faktinių aplinkybių analizė ir šalių paaiškinimų turinys leidžia daryti išvadą, jog ieškovai apie jų teisių pažeidimą turėjo suvokti ne vėliau nei atsakovui išpirkus iš jų SASO, kuomet tapo aišku, kad atsakovo platintas investavimo produktas žadėto (prognozuoto, planuoto) pelno nedavė, o priešingai – buvo nuostolingas. Tokią išvadą teisėjų kolegija priėjo įvertinusi tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovų atskleistus investicijų lūkesčius, tiek ginčijamų sandorių sudarymo ir sutartinių santykių nutraukimo aplinkybes. Tuo tarpu ieškovų pozicijos esmę sudaro aplinkybė, jog jų teisių pažeidimo momentas sutampa su Vertybinių popierių komisijos atlikto atsakovo veiklos tyrimo 2011 m. liepos 28 d. išvadomis. Nors ieškovai pagrįstai akcentuoja ginčo santykių sudėtingumą, visgi ši aplinkybė negali pakeisti asmenų suvokimo ribų, kuomet (jų pačių paaiškinimais) bankas žadėjo garantuotą SASO pelningumą. Taigi sužinoję, kad vietoje žadėto (garantuoto) pelno turi pareigą sumokėti bankui palūkanas už pasinaudojimą kreditu, net ir be išsamios teisinės analizės ieškovai galėjo ir turėjo suvokti, jog jie buvo banko suklaidinti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Komisijos sprendimas galėjo tik sustiprinti ieškovų subjektyvų įsitikinimą dėl jų teisių pažeidimo. Kita vertus, teisinių santykių sudėtingumas sudarytų prielaidas ne kitokiam senaties termino eigos pradžios momentui, o praleisto senaties termino atnaujinimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai nėra tarpusavyje susiję asmenys, ginčijamus sandorius jie sudarė skirtingu metu, skirtingose vietose, skirtinga ir jų asmeninė padėtis, investavimo ir kitų sudėtingų sandorių sudarymo patirtis, todėl teisėjų kolegijos neįtikina abstrakti bendro pobūdžio argumentacija, jog visi ieškovai vienodai (ir vienu metu) suvokė apie savo teisių pažeidimą. Kolegija akcentuoja ir tą aplinkybę, jog tarp teismo konstatuoto ir ieškovų deklaruoto suvokimo momento yra daugiau nei vienerių metų skirtumas. Taigi net ir remiantis prielaida, jog ieškovams SASO išpirkimo metu dėl ginčo santykių sudėtingumo, naujumo ir asmeninės patirties trūkumo galėjo būti nesuvokiamas teisių pažeidimo faktas, kolegijos vertinimu, ieškovai visas abejones turėjo pašalinti pasitelkiant kvalifikuotą trečiųjų asmenų teisinę ir/ar finansinę pagalbą. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl senaties termino eigos pradžios momento.

76Teisėjų kolegija pritaria ieškovų apeliacinio skundo argumentui, jog teismas ieškinio senatį taikė ir tam iš reikalavimų, kurio atžvilgiu to daryti neprašė atsakovas. Bylos duomenys patvirtina, kad nebuvo prašymo ir pagrindo taikyti ieškinio senatį G. M. reikalavimui, kildinamam iš 2007 m. liepos 25 d. sutarties Nr. K-1600-2007-089. Šios sutarties pagrindu įsigytų obligacijų išpirkimo sandoris sudarytas 2010 m. liepos 27 d. (t. 2, b. l. 249), todėl konstatuojama, jog ieškinio pareiškimo metu trejų metų ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs. Nors nagrinėjamu atveju nėra tarp šalių ginčo dėl aplinkybės, jog ieškinio senaties terminas nesibaigė tik vienos SASO sutarties atveju, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovui G. M. turi būti palikta galimybė įrodinėti nuostolių atsiradimą visų jo sudarytų sutarčių atžvilgiu, kaip vientisą (tęstinį) juridinį faktą. Kadangi pirmosios instancijos teismas G. M. reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo iš esmės nevertino, jį atmetęs tik dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo pasekmių taikymo, o apeliacinės instancijos teisme reikalavimo pagrįstumo vertinimas reikštų bylos šioje dalyje nagrinėjimą visa apimtimi ginčo teisenos pirmojoje instancijoje tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo G. M. reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo priteisimo naikintina, ir byla šio reikalavimo dalyje perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

77Dėl R. P. reikalavimo atlyginti nuostolius

78Pirmosios instancijos teismas ieškovo R. P. reikalavimą atlyginti žalą tenkino iš dalies. Įvertinęs ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes teismas priėjo išvadą, kad bankas šio ieškovo atžvilgiu pažeidė specialiuosiuose teisės aktuose numatytą aktyvią informavimo, supažindinimo pareigą. Teismas nustatė, kad ieškovui buvo teikiama bendro pobūdžio informacija, skirta plačiam potencialių investuotojų ratui. Duomenų, kad su ieškovu būtų dirbama individualiai, būtų tiriamos jo žinios ir patirtis investavimo srityje, susiejant su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, analizuojama finansinė padėtis bei investavimo tikslai, byloje nepateikta. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas įžvelgė pagrindą taikyti mišriąją atsakomybę, sumažinant ieškovo atsakomybę 50 procentų dalimi. Su šia teismo sprendimo dalimi nesutiko tiek ieškovai, tiek atsakovas. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma, jog apskųstame sprendime neįvardinti konkretūs pažeidimai, nulėmę jo civilinę atsakomybę. Be to, šio apelianto vertinimu, teismas atsakovo atžvilgiu taikė ginčui aktualiu laikotarpiu dar negaliojusį teisinį reguliavimą. Atsakovas išdėstė ir kitus argumentus, jo nuomone, patvirtinančius tinkamą finansų tarpininko pareigų vykdymą. Tiek ieškovai, tiek atsakovas, nors ir skirtingais pagrindais nesutikdami su teismo sprendimu dėl mišrios kaltės instituto taikymo, visgi vieningai akcentavo teisinės argumentacijos trūkumą.

79Teisėjų kolegija, atmesdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl civilinės atsakomybės netaikymo apskritai, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą ir akcentavo esmines tą pagrindžiančias aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad ieškovui R. P. buvo suteikta tik bendro pobūdžio informacija, skirta plačiam potencialių investuotojų ratui, kad bankas netikrino ieškovo žinių ir patirties investavimo srityje, jo finansinės padėties bei investavimo tikslų. Teisėjų kolegija pažymi, jog išsamūs apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo ir dėl teisinio reguliavimo taikymo išdėstyti ankstesnėje šios nutarties dalyje, vertinant ginčijamų sandorių teisėtumą CK 1.91 straipsnio kontekste. Teisėjų kolegija nustatė ir konstatavo konkrečius finansų tarpininko pareigų tinkamo vykdymo pažeidimus, kurie nors ir nelėmė ginčijamų sandorių neteisėtumo, bet turėjo įtakos atsakovo civilinės atsakomybės taikymui. Teisėjų kolegija, atmesdama atsakovo argumentus, nekartoja ankstesnėje nutarties dalyje išdėstytų išvadų.

80Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo suformuotą teisinę poziciją analogiškose nagrinėjamam ginčui bylose, išreiškė nuostatą, jog nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) ieškovai galėjo reaguoti ir kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, pareikšdami reikalavimą atlyginti žalą, kuris (kartu išsaugant civilinės apyvartos stabilumą) leistų paskirstyti nuostolius abiem ginčo šalims, priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės nuostolių atsiradimui, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertintinoje situacijoje nuostoliai teismo vienareikšmiškai priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014, 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Įvertinus tiek ieškovų argumentus dėl banko neteisėtų veiksmų, kurie sąlygojo FPRĮ nurodytų finansų tarpininko pareigų pažeidimą, tiek atsakovo nurodytas aplinkybes, kuriomis veikė ir (ar) turėjo veikti ieškovas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė taikyti mišrios kaltės institutą. Šios išvados (galimybės atitinkama dalimi mažinti skolininko atsakomybės ribas) nepaneigia ieškovų argumentas, jog atsakovui atsakomybė kyla be kaltės. Civilinės sutartinės atsakomybės santykiuose kreditoriaus kaltė yra pagrindas sumažinti skolininko atsakomybę ar jį visiškai atleisti nuo civilinės atsakomybės (CK 6.259 straipsnio 2 dalis). Ši nuostata taikoma ir tais atvejais, kai skolininkas atsako pagal sutartį be kaltės (CK 6.259 straipsnio 3 dalis). Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama (CK 6.259 straipsnis), nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, bet ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, jeigu jis remiasi šia aplinkybe (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2007). CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, kuomet dėl žalos atlyginimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Minėta, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė atsakovo atsakomybę sumažinti 50 procentų dalimi. Tačiau apskųsto teismo sprendimo turinys neleidžia daryti išvados, jog nagrinėjamu atveju būtų buvęs vertinamas kreditoriaus kaltės buvimo ir jos laipsnio kriterijus. Neišaiškinti konkretūs veiksmai ar elgesys, lėmę kreditoriaus (ieškovo) kaltę ir jos įtaką konkrečios atsakomybės riboms. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, jog R. P. reikalavimo atlyginti žalą dalyje pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nenustatė mišrios kaltės instituto civilinėje atsakomybėje taikymui reikšmingų faktinių aplinkybių. Dėl nurodytų neištirtų ir neįvertintų faktinių aplinkybių apimties bei pobūdžio yra pagrindas konstatuoti, kad byla ieškovo R. P. reikalavimo atlyginti nuostolius dalyje apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, todėl teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškovo R. P. reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, naikintina ir byla šio reikalavimo dalyje perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

81Nusprendus, kad yra pagrindas apskųsto teismo sprendimo dalis pagal G. M. ir R. P. reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo panaikinti ir perduoti bylą šiose dalyse nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, taip pat ir dėl procesinių palūkanų priteisimo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes šie klausimai turės būti sprendžiami nagrinėjant bylą iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjant bylą iš naujo, turės būti išspręstas ir šalių bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo paskirstymo klausimas.

82Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

83panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo G. M. reikalavimas dėl žalos (nuostolių) atlyginimo priteisimo, taip pat panaikinti sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovo R. P. reikalavimas dėl žalos (nuostolių) atlyginimo priteisimo, ir dėl šių reikalavimų perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

84Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio ir išlaidų advokato teisinei pagalbai) priteisimo.

85Iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti išvadą, kad byloje ginčyti sandoriai (Obligacijų pasirašymo sutartys ir Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartys) yra vartojimo sandoriai.

86Likusią Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. ieškovai R. P., V. L., G. M., J. M., E. B., E. M., R. R. pirmosios instancijos... 5. Ieškovai nurodė, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą jie priskirtini... 6. Atsakovas AB DNB bankas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, o... 7. Atsakovas nurodė, kad ieškovo E. M. reikalavimas atmestinas dėl to, kad jo... 8. Pasak atsakovo, ieškovas R. P. (paskatintas A. B.) dalyvavo banko rengtame... 9. Atsakovo teigimu, ieškovas V. L. 2007 metų rudenį kreipėsi į banką... 10. Atsakovo aiškinimu, ieškovas G. M., kaip buvęs AB Swedbank Tauragės... 11. Pasak atsakovo, ieškovas E. B. kreipėsi į banką, nurodydamas, kad... 12. Atsakovo aiškinimu, ieškovas R. R. kartu su pažįstamu R. S. kreipėsi į... 13. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovai patvirtino ginčijamus sandorius: iš... 14. Atsakovas nesutiko su ieškovų argumentais dėl nekokybiškų rekomendacijų.... 15. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 16. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu atmetė... 17. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas E. M. sudarė kitokio,... 18. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų reikalavimus pripažinti... 19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad dauguma ieškovų ir atsakovo... 20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovų paaiškinimus bei kitus... 21. Teismas atmetė ieškovų argumentus, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti... 22. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu atsakovo prašymą ieškinio... 23. Pirmosios instancijos teismas ieškovo R. P. reikalavimą atlyginti žalą... 24. Pirmosios instancijos teismas ieškovo E. B. reikalavimą dėl žalos... 25. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 26. Apeliaciniu skundu atsakovas AB DNB bankas prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 27. Apeliaciniu skundu ieškovai R. P., V. L., G. M., J. M., E. B., E. M. ir R. R.... 28. 1. Aplinkybė, kad atsakovas buvo parengęs, paskelbęs ir patvirtinęs kitų... 29. 2. Teismas netinkamai vertino įrodymus. Atsakovo platintos obligacijos... 30. 3. Į bylą pateikti įrodymai leidžia pripažinti ieškovų sudarytas... 31. 4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo... 32. 5. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog daliai ieškovų yra suėjęs... 33. 6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė procesinių... 34. 7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė mišrią ieškovo R. P.... 35. 8. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo prašomos... 36. Apeliaciniame skunde ieškovai prašo priimti pakartotinai teikiamus įrodymus... 37. Atsakovas AB DNB bankas su ieškovų R. P., V. L., G. M., J. M., E. B., E. M.... 38. Ieškovai R. P., V. L., G. M., J. M., E. B., E. M. ir R. R. su atsakovo AB DNB... 39. IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados... 40. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 41. Esminės faktinės aplinkybės... 42. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 14 d. AB DNB... 43. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas R. P. ir atsakovas AB DNB bankas 2007... 44. Dėl naujo įrodymo priėmimo... 45. Ieškovai apeliaciniame skunde pareiškė prašymą priimti naują įrodymą... 46. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 47. Dėl vartotojų statuso... 48. Atsakovas AB DNB bankas apeliaciniame skunde prašo iš pirmosios instancijos... 49. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,... 50. Dėl ieškovo E. M. reikalavimų... 51. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad E. M. sudarė kitokio pobūdžio,... 52. Dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ... 53. Ieškovai ginčijamus sandorius prašė pripažinti negaliojančiais dėl jų... 54. Bylos duomenys patvirtina, kad Vertybinių popierių komisijos 2006 m. kovo 9... 55. Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais (CK 1.90, 1.91 str.)... 56. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas... 57. Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais... 58. Teisėjų kolegija pažymi, jog šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti,... 59. Pirmiau šioje nutartyje teisėjų kolegija jau akcentavo ieškovų skundo... 60. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti deklaratyviam ieškovų skundo... 61. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų,... 62. Dėl suklydimo sudaryto sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.90... 63. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies,... 64. Siekiant nustatyti suklaidinimą finansinių priemonių įsigijimo sandoriuose,... 65. Vienas iš sąžiningumo principo reikalavimų esant ikisutartiniams... 66. Kolegija pažymi, kad aptariamu atveju byloje iš esmės nėra ginčo dėl... 67. Aptariamu atveju nustatyta, jog atsakovas siūlė ieškovams įsigyti... 68. Dėl alternatyvaus ieškovų reikalavimo atlyginti žalą (nuostolius)... 69. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo suformuotą teisinę... 70. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovai teismui pateiktame ieškinyje iš... 71. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų apeliacinio skundo turinį, pastebi,... 72. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas prašė taikyti... 73. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinio senaties termino taikymas, praleisto... 74. Teisėjų kolegija nurodo, kad bendroji ieškinio senaties termino pradžios... 75. Bylos faktinių aplinkybių analizė ir šalių paaiškinimų turinys leidžia... 76. Teisėjų kolegija pritaria ieškovų apeliacinio skundo argumentui, jog... 77. Dėl R. P. reikalavimo atlyginti nuostolius... 78. Pirmosios instancijos teismas ieškovo R. P. reikalavimą atlyginti žalą... 79. Teisėjų kolegija, atmesdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl... 80. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo suformuotą teisinę... 81. Nusprendus, kad yra pagrindas apskųsto teismo sprendimo dalis pagal G. M. ir... 82. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 83. panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo dalį,... 84. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo dalis... 85. Iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo... 86. Likusią Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo dalį...