Byla 1A-348-107-2014
Dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. M., gim. (duomenys neskelbtini) , pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas)

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio, teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus, sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei, dalyvaujant prokurorei Ginai Skersinskytei, nukentėjusiajam A. S., jo atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui, išteisintojo A. M. gynėjui advokatui Vytautui Griškevičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. S. atstovo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. M., gim. ( - ) , pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

2Nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalų atlyginimo bei proceso išlaidų priteisimo paliktas nenagrinėtas.

3Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4A. M. buvo kaltinamas, bet išteisintas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės, t. y. žinodamas, jog yra pasirašęs su AB banku „( - )“ 2006-05-25 paskolos sutartį Nr. 06-036298-FA, kurios pagrindu jam buvo suteikta 496800 litų paskola buto, esančio ( - ), pirkimui, nutylėjo esmines aplinkybes dėl turto perleidimo, t. y. žinodamas, jog neturi galimybių atsiskaityti su banku, 2007-05-11 ( - ) notarų biure, esančiame ( - ) , su A. S. sudarė buto, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią A. M. įsipareigojo jam nuosavybės teise priklausantį butą parduoti A. S. už 360000 litų ir padengti visą likusį įsiskolinimą AB bankui „( - ) “ ir išregistruoti hipoteką turtui per 30 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė, AB bankui „( - ) “ liko skolingas 70095,43 litų ir tokiu būdu apgaule savo naudai išvengė 70095,43 litų piniginės prievolės kreditoriui AB bankui „( - )“, kurią įvykdė A. S., siekdamas išvengti įsigyto buto pardavimo iš varžytinių.

5Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo A. S. atstovas advokatas H. Mackevičius tvirtina, kad apylinkės teismas netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas, susijusias su kaltininko tyčia, nukrypo nuo šiuo klausimu formuluojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, padarė nepagrįstas išvadas, jog nenustatyta A. M. tiesioginė tyčia bei išankstinis sumanymas pavartoti apgaulę nukentėjusiojo atžvilgiu. Vertindamas A. M. kaltės turinį ir aiškindamasis, ar A. M. nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo apgaulę, apylinkės teismas iš esmės rėmėsi tik A. M. paaiškinimais, jog jis neturėjo tikslo apgauti nukentėjusįjį, o skolos fakto neginčija. Atstovas teigia, kad, remiantis teismų praktika, kaltininko tyčios turinys nustatinėjamas atsižvelgiant į kaltininko elgesį bei objektyvius įrodymus. Apylinkės teismas visiškai nevertino to, kad A. M. pagal susiklosčiusias aplinkybes turėjo suvokti ir neabejotinai suvokė, jog prievolė hipotekos kreditoriui bus neįvykdyta ir ją įvykdyti bus priverstas nukentėjusysis, o padengti bent dalį skolos nukentėjusiajam A. M. net nebandė, todėl jo paaiškinimas apie skolos neneigimą yra akivaizdžiai deklaratyvus ir nepagrįstas – A. M. siekė išvengti ir išvengė prievolės, kuri buvo perkelta nukentėjusiajam A. S..

6Apelianto tvirtinimu, skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad pagal BK 182 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tik nustačius tiesioginę kaltininko tyčią, tačiau teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog nėra įrodymų apie išankstinę tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, taip pat, kad šiuo atveju nepanaudota apgaulė, nes tiek nukentėjusysis, tiek kiti asmenys visas su sandoriu susijusias aplinkybes žinojo.

7Apeliantas pažymi, kad BK išskiria tik dvi tyčios rūšis – tiesioginę ir netiesioginę. Nors remiantis baudžiamosios teisės teorija, teismų praktikoje be tiesioginės ir netiesioginės tyčios išskiriama iš anksto apgalvota bei staiga kilusi tyčia, tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakomybėn pagal BK 182 straipsnį trauktinas tik išankstinę tyčią turėjęs asmuo – atsakomybei pagal BK 182 straipsnį kilti pakanka tiesioginės tyčios nustatymo. Nurodo, kad šią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2008-05-20 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224/2008 išaiškino, jog „įstatymo dispozicijoje sukčiavimo požymiai nurodyti alternatyviai, todėl LR BK 182 str. taikomas padarius bent vieną iš joje nurodytų veikų. Vienas iš sukčiavimo požymių – turtinės prievolės išvengimas pasireiškia savo pareigos, susijusios su sandorio (ar kitu pagrindu) nevykdymu. Tai reiškia, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo“.

8Nukentėjusiojo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad tiesioginė tyčia A. M. veiksmuose nustatyta buvo. Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas akcentavo, kad visiems asmenims, susijusiems su butu ( - ), apie skolą AB „( - )“ bei buto kainos dydį buvo žinoma. Apelianto nuomone, ši aplinkybė patvirtina, jog ir A. M. apie savo finansinę padėtį žinojo, kad nei iš nukentėjusiojo gautomis piniginėmis lėšomis, nei savo santaupomis ar kitu būdu – gauta paskola iš banko – padengti visos skolos jis negalės. A. M., suprasdamas, kad sutarties sudarymo metu turėdamas 75000 Lt santaupų, bet trūkstant net 62721,96 Lt, visiškai su AB „( - )“ atsiskaityti negalės, tačiau apie tai nei A. S., nei kitus asmenis neinformavo, suprasdamas, kad skola bus išieškoma iš parduodamo buto vertės, nenorėdamas prarasti įsigyto turto, sudarė buto pirkimo–pardavimo sutartį. Apelianto įsitikinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad A. M. turėjo išankstinę tyčią išvengti prievolės ir ją perkelti nukentėjusiajam. Pažymi, kad šioje byloje buvo nagrinėta specifinė situacija – A. M. sukčiavimas pasireiškė tuo, kad jis, parduodamas hipoteka įkeistą turtą ir neišregistruodamas hipotekos, savo skolą bankui AB „( - )“ perkėlė nukentėjusiajam, todėl vertinant, ar A. M. veiksmuose buvo apgaulė, turi būti analizuojama, kokius veiksmus A. M. atliko, sudarydamas su nukentėjusiuoju A. S. hipoteka įkeisto turto pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998-12-22 nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo (...) baudžiamosiose bylose (LR BK 274 ir 275 str. [šiuo metu LR BK 182, 183 ir 184 str.])“ 3 punktu, kuriame nurodoma, kad „apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų“.

9Apeliaciniame skunde rašoma, kad A. M. buvo visiškai nesudėtinga suskaičiuoti, kokią pinigų sumą gaus iš A. S. ir kiek piniginių lėšų turėjo pats bei nustatyti, kad visiškam atsiskaitymui su AB „( - )“ trūksta itin didelės pinigų sumos. Tačiau A. M. buvo svarbu įtikinti A. S., kad pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas nukentėjusiajam jokių neigiamų padarinių nesukels, skola AB „( - )“ bus padengta, o hipoteka – išregistruota. A. M. pripažino, kad apie skolos nemokėjimą jis nukentėjusiojo neinformavo, atlyginti skolą bankui A. M. net nebandė.

10Apeliaciniame skunde manoma, kad A. M. veiksmai atitinka apgaulės požymius – A. M. piktnaudžiavo A. S. pasitikėjimu ir, nutylėdamas esmines su sandorio vykdymu susijusias aplinkybes, įtikino nukentėjusįjį sudaryti hipoteka įkeisto turto pirkimo–pardavimo sandorį, dėl kurio nukentėjusiajam, siekusiam neprarasti įsigyto turto, teko padengti A. M. skolą, o pats A. M. šios skolos mokėjimo išvengė. Taigi priešingai, nei tvirtino apylinkės teismas, buvo nustatyta A. M. išankstinė tyčia, taip pat aplinkybė, kad A. M. nukentėjusiojo A. S. atžvilgiu pavartojo apgaulę bei išvengė turtinės prievolės.

11BK 14 straipsnis numato, kad asmuo pripažįstamas kaltu, padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Pagal BK 15 straipsnio 2 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo.

12Apeliantas nurodo, kad, remiantis teismų praktika, kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką – jis nustatomas tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir panašiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-447/2010).

13Nors apylinkės teismas nurodė, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltė nustatinėjama ne tik remiantis šio asmens paaiškinimais, tačiau visiškai neatsižvelgė į aplinkybes, kurias patvirtina byloje esantys kiti įrodymai.

14Dėl tariamo A. M. ketinimo gauti vartojamąją paskolą bei padengti likusį įsiskolinimą AB „( - )“ ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja AB „( - )“ darbuotoja G. B. (2009-11-20 apklausos protokolas) parodė, kad A. M. gauti vartojamąją paskolą būtų buvę neįmanoma, kadangi pagal banko taikytus kriterijus jis buvo laikomas nemokiu klientu, kurio paskolos administravimas perduotas probleminių klientų skyriui Vilniuje. Analogiškai liudytoja G. B. parodė ir teisiamajame posėdyje.

15Be to, AB „( - )“ 2010-05-13 rašte Nr. SR-21948 nurodyta, kad jokių duomenų apie tai, jog A. M. būtų teikęs prašymą likusią skolos sumą „pervesti“ į vartojamąją paskolą, nėra. 2009-07-23 raštu Nr. SR-27382 AB „( - ) “ informavo, kad A. M. 2006-05-04 pagal sutartį Nr. 06-030072-VA buvo suteikta vartojamoji paskola, kuri negrąžinama, todėl bankas šią skolą prisiteisė, buvo pradėtas jos išieškojimo procesas, o po 2007-05-11 AB „( - )“ jokių paskolų A. M. neišdavė. 2010-04-14 rašte Nr. SR-17598 AB „( - )“ nurodė, kad duomenų apie tai, kad A. M. 2009-09-11 teikė prašymą likusią skolos dalį pervesti į vartojamąją paskolą, nėra.

16Apelianto nuomone, ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad A. M., tariamai siekdamas visiškai padengti skolą už nukentėjusiajam parduotą turtą, jokios vartojamosios paskolos nėra prašęs, vartojamoji paskola A. M. buvo išduota dar 2006-05-04, t. y. daugiau nei prieš metus iki su A. S. sudarant įkeisto buto pirkimo–pardavimo sutartį.

17Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas nurodė, kad A. M. pagrįstai tikėjosi AB „( - )“ skolą padengti savo uždirbamomis lėšomis, kadangi važiuodavo dirbti į užsienį. Apelianto tvirtinimu, toks teiginys niekuo nepagrįstas ir deklaratyvus, nes jokių įrodymų, kad A. M. dirbo užsienyje bei uždirbdavo, kaip jis pats parodė, iki 10000 Lt per mėnesį, nėra. Jei A. M. iš darbinės veiklos užsienyje iš tiesų būtų uždirbęs jo nurodytas sumas, tuomet apeliantui nesuprantama, kodėl jis visiškai nedengė savo įsiskolinimo AB „( - )“, o vėliau – nukentėjusiajam. Nukentėjusiojo atstovo įsitikinimu, pagal susiklosčiusias aplinkybes A. M. akivaizdžiai suvokė, kad atlyginti skolą AB „( - ) “ jis nėra pajėgus, kad anksčiau ar vėliau ši skola bus išieškoma iš jo nukentėjusiajam parduoto turto, dėl to šią skolą bus priverstas padengti nukentėjusysis. A. M. savo pavojingus veiksmus ir jų pasekmes suvokė ir, nors nurodė nenorėjęs sukelti pavojingų padarinių, tačiau objektyvus A. M. veiksmų vertinimas parodo esant priešingai.

18Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis įtvirtina nuosavybės neliečiamumo principą. Pagal šį principą niekas neturi teisės kėsintis į asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą.

19Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartį ar atlikus deliktą, iš šių teisinių santykių kilusius ginčus Lietuvos Respublikos CPK nustatyta tvarka sprendžia teismas arba arbitražas. BK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šio kodekso paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Asmenims BK numatytais būdais pažeidus žmogaus ir piliečio teises, įskaitant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuosavybės teisę, BPK nustatyta tvarka turėtų būti inicijuojamas baudžiamasis procesas. Faktą, kad turtinės teisės ginamos ne tik civilinės, bet ir baudžiamosios teisės priemonėmis, patvirtina jau vien tai, kad BK XXVIII skyrius aprašo nusikalstamas veikas prieš turtines teises ir interesus.

20Atsižvelgiant tik į teisinių santykių formą atrodytų, kad tarp A. S. ir A. M. susiklostė turtiniai, civilinės ir civilinio proceso teisės reglamentuojami teisiniai santykiai, tačiau, įsigilinus į visas šių santykių aplinkybes, tampa akivaizdu, jog A. M. nukentėjusiojo A. S. atžvilgiu atliko nusikalstamus veiksmus, dėl kurių nukentėjusiajam perkelta didelės apimties A. M. prievolė – pareiga sumokėti bankui 70095,43 Lt.

21Apelianto nuomone, būtų visiškai nelogiška, jei asmeniui, kurio veika visiškai atitinka baudžiamojo įstatymo aprašytos nusikalstamos veikos sudėtį, baudžiamoji atsakomybė būtų netaikoma tik dėl to, kad šį asmenį ir nukentėjusįjį sieja ar anksčiau siejo civiliniai teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią, vertinant teisinius santykius, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas (kartu ir civilinių teisinių santykių dalyvis) sudarė objektyvias kliūtis sutarties vykdymui ir ar sąmoningai apsunkino kreditoriaus galimybes apginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-17 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-198/2008 nurodoma, kad „teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo sąlygos, susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis (Nr. 2K-7-388/2007)“.

22Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-10-11 nutartyje (baudžiamoji byla Nr.

232K-7-388/2007) nurodė, kad, „sudarant sutartis dėl materialinių vertybių, tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas“. Iš esmės tos pačios pozicijos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi ir kitose bylose (2010-04-20 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133/2010, 2009-03-31 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78/2009, 2008-05-20 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224/2008, 2004-02-03 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23/2004, 2002-04-02 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293/2002), aktualūs išdėstyti išaiškinimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-31 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78/2009.

24Apelianto tvirtinimu, apylinkės teismas, nurodydamas, kad nukentėjusysis nebandė apginti savo pažeistų teisių civilinio proceso tvarka, visiškai neįvertino to, kad, net jei nukentėjusysis būtų pareiškęs ieškinį A. M. civilinio proceso tvarka, skolos išieškojimas būtų neperspektyvus – A. M. jokio vertingesnio turto, iš kurio būtų galima padengti skolą, neturi. Be to, netgi nagrinėjant bylą baudžiamojo proceso tvarka, A. M. nuo teismo pasislėpė, buvo paskelbta A. M. paieška. Tik išdavus Europos arešto orderį ir atlikus A. M. paiešką, jis 2013 metų pabaigoje buvo pristatytas į teismą.

25Nukentėjusiojo atstovas pažymi, kad apylinkės teismas duomenų apie A. M. turtinę padėtį nerinko, nors tokia galimybė BPK numatyta (BPK 287, 288 straipsniai). Apylinkės teismas ne tik nesurinko būtinų papildomų įrodymų, tačiau netinkamai vertino ir šiuo metu byloje esančius įrodymus. Nors viso proceso metu A. M. tvirtino neneigiantis skolos, tvirtino, kad užsienyje uždirbdavo dideles pinigų sumas, tačiau iki šiol nėra padengęs net nedidelės skolos dalies. Apelianto įsitikinimu, ši aplinkybė parodo, kad šioje byloje buvo nustatyti civilinių teisinių santykių peraugimo į baudžiamuosius teisinius santykius pagrindai, suformuluoti teismų praktikoje, – pažeistos A. S. teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka tapo problematiškas dėl A. M. nemokumo, taip pat dėl aktyvaus vengimo vykdyti prievolę – slapstymosi (remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-19 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167/2013).

26Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime konstitucinės justicijos byloje Nr. 33/03 nurodė, kad „užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina“.

27Nagrinėjamu atveju, nors buvo nustatytas akivaizdus A. M. bandymas išvengti savo turtinės prievolės vykdymo ir esminis A. S. pažeistų teisių gynybos civilinio proceso tvarka apsunkinimas, priimtas išteisinamasis nuosprendis.

28Aplinkybė, kad A. M. savo prievolės neginčijo, apelianto įsitikinimu, įtakos A. M. veiksmų teisiniam vertinimui neturi. A. M. neginčija savo prievolės tik deklaratyviai, jo atlikti veiksmai rodo, kad A. M. prievolės A. S. vykdyti net neketina.

29Apeliantas sutinka su tuo, kad apylinkės teismas teisingai nurodė, jog baudžiamajame procese taikoma taisyklė, kad susidarę prieštaravimai vertinami asmens, kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu, naudai, taip pat, kad asmens kaltė ir kitos reikšmingos aplinkybės baudžiamajame procese turi būti įrodomos tokiu lygiu, kad dėl šių aplinkybių buvimo nebūtų jokių pagrįstų abejonių, tačiau šias taisykles taikė akivaizdžiai netinkamai. Kokius prieštaravimus nustatė ir kokių priemonių ėmėsi šiems prieštaravimams pašalinti, apylinkės teismas nenurodė. A. M. išteisino dėl to, kad pasitikėjo kaltinamojo duotais paaiškinimais, jog jis tikėjosi padengti skolą, gavęs vartojamąją paskolą, arba iš užsienyje uždirbtų pinigų, skolos fakto neneigia, be to, nukentėjusysis nesinaudojo galimybe apginti savo pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis. Visas šias išvadas apylinkės teismas padarė nesilaikydamas įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

30Teiginius, kad A. M. neneigia skolos fakto, apylinkės teismas išsakė visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad kaltinamasis nukentėjusiajam jokios skolos dalies net nebandė grąžinti ir negrąžino, jokių veiksmų tam, kad būtų patikrinta, ar yra galimybės išieškoti skolą iš A. M. turto, jei šią skolą nukentėjusysis prisiteistų civilinio proceso tvarka, neatliko. Netinkamas įrodinėjimą reglamentuojančių taisyklių taikymas ir visiškas byloje esančių įrodymų ignoravimas sąlygojo nepagrįstų teismo išvadų bei nepagrįsto ir neteisėto, todėl naikintino skundžiamo nuosprendžio priėmimą.

31Remdamasis apeliacinės instancijos teismui prie skundo pridedamais Nekilnojamojo turto registro centrinės duomenų bazės išrašais, apeliantas nurodo, kad pardavęs butą ( - ), A. M. jokio nekilnojamojo turto, iš kurio nukentėjusysis galėtų patenkinti savo reikalavimus, nebeturėjo, perkėlęs prievolę A. S., A. M. tapo nemokiu. Ši aplinkybė reikšminga sprendžiant klausimą dėl galimybės kvalifikuoti A. M. veiksmus kaip nusikalstamus. Apelianto nuomone, nurodytos aplinkybės ir argumentai patvirtina, kad A. M. veiksmai yra nusikalstami, atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-01-23 nuosprendis, kuriuo A. M. išteisintas, yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

32Nukentėjusiojo A. S. atstovas advokatas H. Mackevičius prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti A. M. apkaltinamąjį nuosprendį, nukentėjusiojo A. S. civilinį ieškinį patenkinti visiškai.

33Atsikirtimuose į apeliacinį skundą išteisintojo A. M. gynėjas advokatas V. Griškevičius tvirtina, kad tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kylantys iš kredito ir būsto pirkimo–pardavimo sutarčių. BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos dažnai susijusios su civiliniais sutartiniais teisiniais santykiais. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti, o šio tikslo išteisintasis neturėjo ir jo nesiekė.

34Civiliniai teisiniai santykiai gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, o dėl sukčiavimo, kaip dėl nusikaltimo, turtas įgyjamas neteisėtai. Šiuo atveju teisiniai sandoriai tarp šalių nėra nuginčyti.

35Baudžiamoji

36atsakomybė pagal BK 182 straipsnį kyla tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, o tokia tyčia pagal byloje esamus įrodymus ir jų objektyviuosius požymius byloje nenustatyta. Teismas pagristai nurodė, kad nukentėjusysis savo teisių ginti civiline teisine tvarka nebandė, todėl baudžiamosios teisės priemonėmis savo pažeistas teises galima ginti tik tuomet, kai neįmanoma apginti kitomis teisinėmis priemonėmis. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis, pats savaime baudžiamosios atsakomybės nesuponuoja. Šiuo atveju šios teisinės priemonės nebuvo išnaudotos, juolab, kad išteisintasis A. M. turtinę prievolę pripažįsta ir jos atlyginimo nevengs.

37Išteisintojo A. M. gynėjo advokato V. Griškevičiaus nuomone, išteisinamasis nuosprendis yra pagrįstas byloje esančiais įrodymais, o ne prielaidomis, įrodymai teismo įvertinti objektyviai, todėl nuosprendžio naikinimas negali būti teisėtas. Prašo apeliacinį skundą atmesti.

38Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusysis, jo atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintojo gynėjas, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

39Apeliacinis skundas atmestinas.

40Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas sukčiavimo būdu įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino savo ar kitų naudai. Būtinas sukčiavimo požymis yra apgaulė.

41Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir panašiai (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54/2012, Nr. 2K-346/2012 ir kitos). Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206/2009). Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir panašiai, numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Nustatant subjektyviuosius veikos požymius svarbu įvertinti ir tai, ar kaltininko veiksmai ir vaidmuo nusikalstamos veikos visumoje buvo viena iš priemonių įgyvendinti tą patį tikslą, t. y. apgaule įgyti svetimą turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-358/2011).

42Teisiamajame posėdyje išteisintasis A. M. savo kaltės nepripažino, parodė, kad 2006 m. gegužės 25 d. gavo iš „( - )“ paskolą ir nusipirko butą, ( - ). 2007-05-11 jį pardavė A. S.. Visus banko pageidavimus jis įvykdė, skolos bankui niekada neneigė. Kadangi už parduotą butą gautų pinigų paskolai grąžinti nepakako, todėl buvo sutaręs, jog paims vartojimo paskolą ir padengs likusią skolą bankui. Tačiau bankas vartojimo paskolos nedavė. Už kokią pinigų sumą yra parduodamas butas ir kokia liko nesumokėta dalis bankui, bankas žinojo. Pirkėjas A. S. taip pat žinojo apie likusią skolą bankui. A. S. buvo supažindintas su buto įsigijimo dokumentais, iš kurių buvo matyti, kad butas buvo nupirktas už banko suteiktą paskolą. Apie jo (A. M.) paskolą banke „( - )“ buvo žinoma ir A. S. aptarnaujančiam bankui „( - )“. A. S. pas notarą buvo supažindintas, kad jis (A. M.) per 30 dienų turi sumokėti skolą, todėl parašė prašymą bakui dėl vartojimo paskolos suteikimo, tačiau jokio atsakymo raštu iš banko jis (A. M.) negavo. Žodžiu jam pranešė, kad paskolos neduos. Sutartis dėl paskolos suteikimo butui pirkti buvo sudaryta 20 metų, bet po metų jis butą pardavė ir sutartį nutraukė, todėl bankas nurodė A. M. sumokėti 15000 Lt už administravimą, palūkanas, baudą už paskolos sutarties nutraukimą ir tik tada bankas žadėjo spręsti klausimą dėl vartojimo paskolos suteikimo. Bankas dėl skolos kreipėsi į teismą. A. M. pusę metų skolos nemokėjo, nes neturėjo iš ko mokėti. Dėl skolos nemokėjimo jis A. S. neinformavo, nes buvo išvykęs į užsienį dėl darbo, galvojo, kad jis yra skolingas bankui, o ne A. S.. Nekilnojamojo turto agentė apie jo skolas žinojo, ji tvarkė visus dokumentus. Nuo 2008 m. A. M. buvo apribotas išvykimas, todėl jis dirbti ir grąžinti skolą A. S. neturėjo galimybės. Sudarydamas sandorį su A. S., A. M. jokio tikslo jį apgauti neturėjo, įsipareigojimus bankui vykdė. A. S. apie tai, ar A. M. grąžino skolą bankui, neklausė. Tam, kad gautų vartojimo paskolą, A. M. turėjo ką nors įkeisti, tačiau jis turto, kurį būtų galėjęs įkeisti bankui, neturėjo, bet turėjo laiduotoją. A. M. teigimu, nuo 2007 metų gegužės mėnesio jis dirbo užsienyje, uždirbdavo apie 10000 Lt per mėnesį. Vėliau dėl kardomosios priemonės išvykti į užsienį ir ten dirbti negalėjo (t. 3, b. l. 73–77, t. 4, b. l. 29–30).

43Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. S. parodė, kad 2007 m. nekilnojamojo turto agentūroje „( - )“ su A. M. sudarė buto, esančio ( - ), pirkimo sutartį, sumokėjo avansą, balandžio mėnesį į butą jau buvo įsikėlęs. Visus dokumentus tvarkė agentas. Paskutinį kartą susitikimas su A. M. įvyko pas notarą, jam sumokėjo likusius pinigus. Buvo sutarta, kad A. M. per 30 dienų sumokės skolą. Tačiau 2007 m., prieš Kalėdas, jis (A. S.) gavo iš „( - )“ raštą dėl skolos. Tada jis su A. M. susitiko banke ir A. M. prisipažino, kad skolos nesumokėjo. A. M. žadėjo padengti skolą pardavęs žemės sklypą. 2008 m. sausio mėnesį, nesulaukęs A. M. apmokėjimų, A. S. A. M. paskambino, bet jis nekėlė telefono. Tada A. S. pasiskolino pinigų iš savo giminių ir skolą padengė. Su A. M. susitiko pas tyrėją. Iki to laiko A. M. su juo nesusisiekė (t. 3, b. l. 78).

44Iš pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad 2007-05-11 A. M. pardavė, o A. S. už 360000 Lt nupirko butą, esantį ( - ) . Šios sutarties 3.1. punkte paryškintu šriftu nurodyta, kad pardavėjas pareiškė, jog šia sutartimi parduodamas turtas yra įkeistas AB bankui „( - ) “ pagal hipotekos lakštą. Pagal 3.8. punktą pardavėjas įsipareigojo padengti visą likusį įsiskolinimą AB bankui „( - )“ ir išregistruoti hipoteką turtui per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo šios sutarties sudarymo. 11. punkte paryškintu šriftu nurodyta, jog pirkėjas pareiškė, kad jam yra žinoma, jog įkeisto turto nuosavybės teisei perėjus kitam asmeniui, hipoteka seka paskui turtą (t. 1, b. l. 74–76).

45Teisiamajame posėdyje liudytojas E. S. patvirtino, kad, prieš sudarant buto pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėjui buvo išaiškinta, jog butas yra įkeistas bankui, buvo nurodytas skolos dydis, kokia suma turėtų būti sumokėta, kad būtų panaikinta hipoteka. Pačioje sutartyje yra paryškinta, kad butas įkeistas. Taip pat yra numatyta, kad pirkėjas žino, jog hipoteka seka paskui turtą. Viskas buvo išaiškinta pirkėjui. Pardavėjas ir pirkėjas tarpusavyje susitarė, kada pardavėjas padengs bankui savo įsiskolinimą. Analogiškas 30 dienų terminas atsiskaityti buvo numatytas pirkėjui. Jokio pareiškimo, kad šalys negalės sumokėti bankui per nustatytą terminą, nebuvo. Dalį pinigų pardavėjas buvo gavęs grynaisiais, likusią dalį sumos pirkėjas pervedė į pardavėjo banko sąskaitą. Skolos bankui dydis buvo nurodytas banko rašte. Buvo du banko raštai, juos pateikė pardavėjas. Raštai buvo pateikti susipažinti pirkėjui, nes pirkėjas įkeitinėjo savo turtą kredituojančiam bankui pakartotinai. Pirkėjas apie skolą bankui, tolimesnes buto pirkimo pasekmes ir finansinius įsipareigojimus žinojo (t. 4, b. l. 27).

46Iš 2007-04-05 AB banko „( - )“ rašto kopijos, adresuotos A. M. ir visoms suinteresuotoms šalims „Dėl bankui įkeisto turto pardavimo“, matyti, jog bankas neprieštaravo, kad butas, esantis ( - ) , būtų parduodamas A. S., nurodoma, kad nekilnojamasis daiktas yra įkeistas AB bankui „( - )“. Bankas išregistruos hipoteką, kai bus padengta visa A. M. paskola bankui. 2007-04-05 A. M. skola bankui pagal prievolę – 497721,96 Lt. Be to, pagal paskolos sutartį bankui turi būti sumokėtas visas priešlaikinio paskolos grąžinimo mokestis – 1500 Lt (t. 1, b. l. 98, 99).

47Teisiamajame posėdyje liudytoja V. P. patvirtino, kad A. M. per jų agentūrą sudarinėjo ne pirmą sandorį ir visada atsiskaitydavo. A. S. buvo mokus, o ar A. M. buvo mokus, ji nežinojo. Sandoris vyko sklandžiai, A. S. atsiskaitė, o A. M. ne. Notarinėje sutartyje buvo įrašas, kad A. M. turi atsiskaityti su banku. Jei butas įkeistas bankui, bankas duoda leidimą. Tačiau kol nesumokami pinigai ar skolos neperima kitas bankas, tol hipoteka nepanaikinama ir uždedama antrinė hipoteka. Sutartyje buvo numatytas 30 dienų terminas, per kurį A. M. turėjo sumokėti pinigus bankui. Atskirai šios sąlygos šalys nederino, bet apie 30 dienų terminą žinojo visi. Notarų kontoroje A. S. buvo išaiškinta, kad butas yra įkeistas, jis tą žinojo, buvo banko pažyma. A. M. garantavo, kad pinigus sumokės (t. 4, b. l. 28–29).

48Teisiamajame posėdyje liudytoja G. B. parodė, kad ji administravo A. M. paskolą tik iš pat pradžių. Kai vyko buto pardavimas, ji bylą jau buvo perdavusi ir jos nebeadministravo. A. M. kaip mokėtojas buvo tvarkingas, bet vėliau pagal nustatytą grafiką paskolos nebemokėjo, jo byla buvo perduota probleminių paskolų vadybininkui. Skolininkams, kurie yra nemokūs, bankas daugiau jokių paskolų nesuteikia. Vartojamosios paskolos be jų grąžinimo užtikrinimo būdavo išduodamos iki 65000 Lt dydžio (t. 4, b. l. 27–28).

49Iš 2008-10-20 banko „( - )“, AB, rašto matyti, kad 2007-05-11 A. M. įnešė į banko sąskaitą 147000 Lt, 2007-05-28 A. S. įnešė į banko sąskaitą 288000 Lt bei liko nepadengta 65397,57 Lt paskolos dalis ir 1563 Lt palūkanų (t. 1, b. l. 131).

502009-04-16, 2009-07-23 banko „( - )“, AB raštai patvirtina, kad A. M. be minėtos paskolos butui pirkti kartu su bendraskole I. G. buvo suteikta ir vartojamoji paskola, kurios nesumokėta dalis sudarė 36125,09 Lt. Po 2007-05-11 A. M. jokių vartojamųjų paskolų banke suteikta nebuvo (t. 2, b. l. 5–6, 76).

51Teisiamajame posėdyje liudytoja I. G. nepaneigė, kad 2007 m. ji ir A. M. buvo paėmę bendrą vartojimo paskolą. Ji pusę paskolos sumokėjo, bet kita dalis liko nesumokėta, skola auga. Buto pardavimo aplinkybės liudytojai nežinomos (t. 4, b. l. 28).

52Liudytoja G. B. patvirtino, kad būdavo išduodamos niekuo neužtikrinamos iki 65000 Lt dydžio vartojamosios paskolos. Išteisintasis A. M. ankstesnę vartojamąją paskolą buvo pasiėmęs ne vienas, bet bendrai su I. G., todėl nepaneigta aplinkybė, jog A. M. pagrįstai galėjo tikėtis, kad vartojamoji paskola jam gali būti suteikta.

53Tai, kad sudarydamas sandorį A. M. neturėjo tyčios nevykdyti savo prievolės bankui, t. y. išvengti didelės turtinės prievolės, parodo ir ta aplinkybė, kad 2007-05-11 A. M. į banko sąskaitą įnešė 147000 Lt (t. 1, b. l. 131).

54Pažymėtina, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-409/2011).

55Aptartais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad 2007-05-11 A. S. su A. M., sudarydamas buto, esančio ( - ), pirkimo-pardavimo sutartį, apie tai, kad perkamas butas yra įkeistas, kad A. M. parduoda jam butą už mažesnę negu skolingas bankui kainą, kad įkeisto turto nuosavybės teisei perėjus kitam asmeniui, hipoteka seka paskui turtą, žinojo. A. M. šios aplinkybės nenuslėpė ir buto pirkti neįkalbinėjo, todėl, sutikdamas su sandorio sąlygomis, A. S. rizikavo savo turtu jau nuo pat pradžių, tačiau šio sandorio sudaryti neatsisakė. Iš kokių lėšų A. M. padengs likusią paskolą bankui, A. S. nesidomėjo. A. M. tikėjosi gauti vartojamąją paskolą ir atsiskaityti su banku visiškai, tačiau paskolos negavo. A. M. savo skolos bankui, o šiuo metu skolos A. S. niekada neneigė. Kad A. M. dirbo ir uždirbdavo pakankamai lėšų, patvirtina ta aplinkybė, kad bankas jam suteikė beveik pusės milijono paskolą buto įsigijimui. Bylos duomenimis patvirtinta, kad A. M. ilgą laiką dirbti užsienyje negalėjo, nes, pradėjus ikiteisminį tyrimą, jo laisvė buvo suvaržyta kardomosiomis priemonėmis.

56Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kito šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis).

57Šiuo atveju A. M. neįvykdė 2007-05-11 pirkimo–pardavimo sutarties 3.8. punkte numatyto įsipareigojimo – padengti AB banko „( - ) “ visą likusį įsiskolinimą ir išregistruoti hipoteką turtui per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo šios sutarties sudarymo. Tam, kad butas nebūtų parduotas iš varžytynių, A. S., siekdamas išvengti dar didesnių nuostolių, A. M. paskolos dalį bankui padengė iš savo lėšų. A. M. atsirado prievolė šią skolą grąžinti A. S., tarp A. M. ir A. S. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. A. S. savo pažeistas teises nevaržomai gali ginti civilinio proceso tvarka.

58Esant aptartoms aplinkybėms, apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, įrodymus vertino vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais, A. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino pagrįstai. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-01-23 nuosprendis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.

59Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

Nutarė

60nukentėjusiojo A. S. atstovo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalų... 3. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. A. M. buvo kaltinamas, bet išteisintas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule... 5. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo A. S. atstovas advokatas H. Mackevičius... 6. Apelianto tvirtinimu, skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas pagrįstai... 7. Apeliantas pažymi, kad BK išskiria tik dvi tyčios rūšis – tiesioginę ir... 8. Nukentėjusiojo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad tiesioginė tyčia A.... 9. Apeliaciniame skunde rašoma, kad A. M. buvo visiškai nesudėtinga... 10. Apeliaciniame skunde manoma, kad A. M. veiksmai atitinka apgaulės požymius... 11. BK 14 straipsnis numato, kad asmuo pripažįstamas kaltu, padaręs nusikaltimą... 12. Apeliantas nurodo, kad, remiantis teismų praktika, kaltės turinys... 13. Nors apylinkės teismas nurodė, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamo... 14. Dėl tariamo A. M. ketinimo gauti vartojamąją paskolą bei padengti likusį... 15. Be to, AB „( - )“ 2010-05-13 rašte Nr. SR-21948 nurodyta, kad jokių... 16. Apelianto nuomone, ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis neginčijamai... 17. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas nurodė, kad A. M. pagrįstai... 18. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23... 19. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis kodeksas... 20. Atsižvelgiant tik į teisinių santykių formą atrodytų, kad tarp A. S. ir... 21. Apelianto nuomone, būtų visiškai nelogiška, jei asmeniui, kurio veika... 22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-10-11 nutartyje (baudžiamoji byla Nr.... 23. 2K-7-388/2007) nurodė, kad, „sudarant sutartis dėl materialinių vertybių,... 24. Apelianto tvirtinimu, apylinkės teismas, nurodydamas, kad nukentėjusysis... 25. Nukentėjusiojo atstovas pažymi, kad apylinkės teismas duomenų apie A. M.... 26. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime konstitucinės... 27. Nagrinėjamu atveju, nors buvo nustatytas akivaizdus A. M. bandymas išvengti... 28. Aplinkybė, kad A. M. savo prievolės neginčijo, apelianto įsitikinimu,... 29. Apeliantas sutinka su tuo, kad apylinkės teismas teisingai nurodė, jog... 30. Teiginius, kad A. M. neneigia skolos fakto, apylinkės teismas išsakė... 31. Remdamasis apeliacinės instancijos teismui prie skundo pridedamais... 32. Nukentėjusiojo A. S. atstovas advokatas H. Mackevičius prašo skundžiamą... 33. Atsikirtimuose į apeliacinį skundą išteisintojo A. M. gynėjas advokatas V.... 34. Civiliniai teisiniai santykiai gali peraugti į baudžiamuosius teisinius... 35. Baudžiamoji... 36. atsakomybė pagal BK 182 straipsnį kyla tik esant kaltininko tiesioginei... 37. Išteisintojo A. M. gynėjo advokato V. Griškevičiaus nuomone,... 38. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusysis, jo atstovas prašė apeliacinį... 39. Apeliacinis skundas atmestinas.... 40. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas sukčiavimo būdu įgijo... 41. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką apgaulė pasireiškia turto... 42. Teisiamajame posėdyje išteisintasis A. M. savo kaltės nepripažino, parodė,... 43. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. S. parodė, kad 2007 m. nekilnojamojo... 44. Iš pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad 2007-05-11 A. M. pardavė, o A.... 45. Teisiamajame posėdyje liudytojas E. S. patvirtino, kad, prieš sudarant buto... 46. Iš 2007-04-05 AB banko „( - )“ rašto kopijos, adresuotos A. M. ir visoms... 47. Teisiamajame posėdyje liudytoja V. P. patvirtino, kad A. M. per jų agentūrą... 48. Teisiamajame posėdyje liudytoja G. B. parodė, kad ji administravo A. M.... 49. Iš 2008-10-20 banko „( - )“, AB, rašto matyti, kad 2007-05-11 A. M.... 50. 2009-04-16, 2009-07-23 banko „( - )“, AB raštai patvirtina, kad A. M. be... 51. Teisiamajame posėdyje liudytoja I. G. nepaneigė, kad 2007 m. ji ir A. M. buvo... 52. Liudytoja G. B. patvirtino, kad būdavo išduodamos niekuo neužtikrinamos iki... 53. Tai, kad sudarydamas sandorį A. M. neturėjo tyčios nevykdyti savo prievolės... 54. Pažymėtina, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės... 55. Aptartais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad 2007-05-11 A. S. su A. M.,... 56. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą prievolė – tai teisinis... 57. Šiuo atveju A. M. neįvykdė 2007-05-11 pirkimo–pardavimo sutarties 3.8.... 58. Esant aptartoms aplinkybėms, apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis yra... 59. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 60. nukentėjusiojo A. S. atstovo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį...