Byla e2A-1546-432/2019
Dėl paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pareikštą atsakovams M. Ž. ir I. K., tretieji asmenys D. P., M. S. ir notarė A. A., išvadą duodanti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracija

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Visvaldo Kazakiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Žilvino Terebeizos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) M. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018-12-17 sprendimo byloje pagal ieškovo R. L. ieškinį dėl paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pareikštą atsakovams M. Ž. ir I. K., tretieji asmenys D. P., M. S. ir notarė A. A., išvadą duodanti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

41. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia ab initio 2012-08-01 paveldėjimo teisės dovanojimo sutartį (notarinio reg. Nr. ( - )), kuria atsakovas M. Ž. perleido atsakovei I. K. visas paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po atsakovo tėvo V. V. Ž. mirties bei priteisti solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. 2. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-06-18 nuosprendžiu nuspręsta priteisti M. S. solidariai iš M. Ž., V. B. ir A. B. turtinės žalos atlyginimą- 7 210,50 Eur ir neturtinės žalos atlyginimą- 2 896,20 Eur bei D. P. turtinės žalos atlyginimą- 7 210,50 Eur ir neturtinės žalos atlyginimą- 2 896,20 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2010-03-29 nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo 2009-06-18 nuosprendžio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo paliko nepakeistą, D. P. ir M. S. išduoti vykdomieji raštai perduoti vykdyti antstoliui. 2012-05-09 mirė atsakovo M. Ž. tėvas V. V. Ž. M. Ž. 2012-08-01 paveldėjimo teisės dovanojimo sutartimi (notarinio registro Nr. ( - )) (toliau– sutartis) padovanojo paveldėjimo teises atsakovei I. K.. 2014-12-19 reikalavimo perleidimo sutartimi D. P. ir M. S. ieškovui perleido visas reikalavimo teises į A. S., M. Ž., V. B. ir A. B. prievoles, kylančias iš 2009-06-18 nuosprendžio, įskaitant, tačiau neapsiribojant, pagrindinę skolą bei kitas iš teismo nuosprendžio kylančias teises bei pareigas. Ieškovas teigė, kad ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovo kreditoriaus teises ir teisėtus interesus, nes atsakovas, sudaręs ginčijamą sandorį, apribojo kreditoriaus galimybes nukreipti įsiskolinimo išieškojimą į paveldėtą turtą. Dėl to ieškovas reiškia Pauliana ieškinį. Ieškovas tvirtina, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi apie ginčijamą sandorį pradiniai kreditoriai sužinojo 2014 m. gruodžio mėn. po to, kai ieškovas su jais susisiekė ir pasiūlė perleisti turimas reikalavimo teises. Ieškovo teigimu, atsakovai, sudarydami ginčijamą sandorį, pradinių kreditorių atžvilgiu pasielgė nesąžiningai. 3. A. I. K. su ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog atsakovas M. Ž. yra atsakovės I. K. nepilnamečių vaikų, kuriuos atsakovė augina viena, tėvas. Kadangi atsakovas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, neturėjo galimybių teikti vaikams išlaikymo, jis pasiūlė atsakovei vietoje teiktino išlaikymo piniginėmis lėšomis padovanoti savo turtines teises, likusias po jo tėvo mirties. Atsakovė sutiko ir buvo sudaryta ieškovo ginčijama sutartis. Ši atsakovė paaiškina, kad ginčijamu sandoriu atsakovas M. Ž. suteikė vaikams išlaikymą, nesikreipiant į teismą dėl išlaikymo vaikams priteisimo. Atsakovė I. K. teigė nežinojusi, jog tokio sandorio sudarymas gali pažeisti kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus, kadangi tėvų išlaikymo vaikams teikimas yra privalomas. Atsakovė įsitikinusi, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja actio Pauliana patenkinimo sąlygos. Ieškovas praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, kadangi sutarties sudarymo aplinkybė ieškovui buvo žinoma nuo sandorio sudarymo momento: po V. V. Ž. mirties S. Ž. atstovavo jos sūnus, ieškovas R. L., veikdamas pagal įgaliojimą, be to, ieškovas, kaip liudytojas, dalyvavo Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2417-936/2013, kurioje S. Ž. prašė pripažinti po V. V. Ž. mirties likusį turtą jos asmenine nuosavybe. 4. A. M. Ž. prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškinio reikalavimus. Šis atsakovas pažymėjo, kad ieškovui buvo žinoma apie sutartį nuo jos sudarymo momento, kadangi ieškovo motina S. Ž., kuri buvo atsakovo tėvo sutuoktinė, dalyvavo po jo mirties visose vykusiose paveldėjimo procedūrose ir civilinėje byloje Nr. 2-2417-936/2013. M. Ž. pabrėžė, jog jis privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį su atsakove I. K., kadangi ji viena augina bei išlaiko jų nepilnamečius vaikus. Šis atsakovas tvirtino, kad daugiau kaip trejus metus jis neturi pakankamai lėšų teikti išlaikymą vaikams. Esant tokiai situacijai, pasiūlė atsakovei padovanoti savo paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po jo tėvo mirties. Nemanė, jog sudarydamas sandorį, pažeidžia kreditorių teises ir interesus, kadangi išieškojimas iš jo yra vykdomas, o ieškovo ginčijama sutartimi siekė užtikrinti prioritetinius vaikų interesus. 5. Trečiasis asmuo notarė A. A. prašė bylą nagrinėti pagal esančius dokumentus teismo nuožiūra. Nurodė, jog dėl V. V. Ž. palikimo priėmimo 2012-05-28 asmeniškai kreipėsi mirusiojo sutuoktinė S. Ž. ir sūnūs: A. Ž. (2012-06-07) bei M. Ž. (2012-08-01). Pastarasis tą pačią dieną ieškovo ginčijamu sandoriu savo paveldėjimo teises padovanojo I. K.. 6. Išvadą duodanti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateiktoje išvadoje, kuri surašyta, remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015-05-05 buities tyrimo aktu Nr. A715-2522/15(2.13.2.20-AD15), nurodė, jog išvadą duodančios institucijos inspektorė lankėsi atsakovų M. Ž. ir I. K. bei jų nepilnamečių vaikų gyvenamojoje vietoje S. N. g. 107- 128, Vilniuje ir nustatė, jog mažametis M. Ž. ikimokyklinio ugdymo įstaigos nelanko, jį prižiūri tėtis M. Ž. ir Druskininkuose gyvenanti senelė. M. Ž. nedirbantis, jam nustatytas neįgalumas, gauna 100 Eur šalpos pensiją neįgaliajam. Nurodoma, jog atsakovės I. K. šeimos gyvenamojoje vietoje taip pat inspektorė lankėsi 2011-03-31, kai M. Ž. buvo įkalinimo įstaigoje, tačiau palaikė ryšius su šeima, pagal galimybes teikė sūnui išlaikymą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

67. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-12-17 sprendimu ieškinį visiškai patenkino. 8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčijama sutartimi atsakovas savo turtą (paveldėjimo teises) padovanojo atsakovei. Toks sandoris pažeidė ieškovo ir pradinių kreditorių, trečiųjų asmenų D. P. ir M. S., kaip atsakovo kreditorių, teises į skolos (visos skolos ar skolos dalies) padengimą. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė pirmąsias dvi iš penkių nurodytų actio Pauliana patenkinimo sąlygų. 9. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad ieškovas įrodė, jog atsakovas neprivalėjo paveldėjimo teisių dovanoti nei atsakovei, nei savo nepilnamečiams vaikams, kuriems ginčijamos sutarties sudarymo metu nebuvo skolingas išlaikymo ir kuriems paveldėjimo teisės ginčijama sutartimi nėra padovanotos. 10. Įvertinęs įrodymus apie atsakovų vedamą bendrą ūkį, teismas sprendė, kad sudarydama ginčijamą sutartį ir priimdama dovanojamas paveldėjimo teises, atsakovė negalėjo nežinoti apie teismo nuosprendžiu (tuo pačiu nuosprendžiu, kuriuo atsakovui skirta įkalinimo bausmė) iš atsakovo priteistą žalos atlyginimą. Remdamasis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo argumentais dėl abiejų ginčijamos sutarties šalių (o ne vien tik atsakovo) nesąžiningumo. 12. Tretieji asmenys D. P. ir M. S. nurodė, jog jie apie ginčijamą sutartį sužinojo 2014 m. gruodžio mėnesį (kai į juos kreipėsi ieškovo atstovas). Ieškovui ir tretiesiems asmenims nurodant tokias faktines aplinkybes, būtent atsakovams tenka procesinė pareiga (įrodinėjimo našta) įrodyti kitokį- ankstesnį pradinių kreditorių sužinojimo apie ginčijamą sutartį laiką. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus (neįrodytus) atsakovų argumentus, kad pradiniai kreditoriai apie ginčijamą sutartį galėjo ir turėjo sužinoti nuo pat jos sudarymo momento, vykdomosiose bylose antstoliui atliekant atitinkamas paieškas, patikrinimus viešuosiuose registruose. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tokie atsakovų argumentai susiję su antstolio, o ne su kreditorių- išieškotojų veiksmais, juolab kad antstolis nėra kreditorių (išieškotojų) atstovas vykdymo procese. Taigi pradiniams kreditoriams (tretiesiems asmenims D. P. ir M. S.) negali būti taikoma pareiga iš viešųjų registrų (patiems arba su antstolio pagalba) sužinoti apie ginčijamos sutarties sudarymą. 13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dalyvaujančių byloje asmenų argumentai ir pateikti įrodymai nesuteikia galimybių tiksliai nustatyti, kada ieškovui tapo žinoma apie ginčijamą sutartį. Sprendimą priėmęs teismas iš dalies sutiko su atsakovų argumentais, kad ieškovui, kaip S. Ž. atstovui, atliekant V. V. Ž. palikimo priėmimo procedūras, galėjo ir turėjo būti žinoma apie ginčijamą sutartį, tačiau šią aplinkybę (ieškovo sužinojimo apie ginčijamą sutartį tikslią datą) patvirtinančių tiesioginių rašytinių įrodymų byloje nėra. Taip pat pirmosios instancijos teismas iš esmės sutiko su atsakovų argumentais, kad apie ginčijamą sutartį ieškovas galėjo ir turėjo sužinoti, dalyvaudamas civilinės bylos Nr. 2-2417-936/2013 nagrinėjime, kurio metu M. Ž. ir I. K. aiškiai nurodė apie jų sudarytą paveldėjimo teisių perleidimo sutartį (1 t., b. l. 168; 3 t., b. l. 146, 148). Ieškovas 2013-05-02 teismo posėdžio metu patvirtino, kad jam tikrai žinomos nurodytos civilinės bylos aplinkybės (viena iš šių aplinkybių ir buvo M. Ž. bei I. K. atsikirtimai, kuriais nurodoma apie ginčijamos sutarties sudarymą). Nesant tiesioginių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų tikslią ieškovo sužinojimo apie ginčijamą sutartį datą, tačiau siekdamas teisinio aiškumo ir vykdydamas apygardos teismo nutarties nurodymus, sprendimą priėmęs teismas konstatavo, kad apie ginčijamą sutartį ieškovui tapo (galėjo ir turėjo būti) žinoma ne vėliau kaip 2013 m. sausio mėnesį, be kita ko, rengiantis dalyvauti ir dalyvaujant 2013-01-28 parengiamajame teismo posėdyje (3 t., b. l. 144). 14. Ieškinio senaties termino pradžią sprendimą priėmęs teismas skaičiuoja nuo pradinių kreditorių D. P. ir M. S. sužinojimo apie ginčijamą sutartį, t. y. nuo 2014 m. gruodžio mėnesio. Tokią išvadą teismas grindžia Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau- CK) 1.128 straipsniu, kuriame nustatyta, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Šia prasme įstatymai nenustato išimčių iš CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, pagal kurią ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad: 1) ieškovo teisė į ieškinį atsirado ne anksčiau, negu jam buvo perleista reikalavimo teisė į atsakovo skolą (nors ir anksčiau jau žinodamas apie ginčijamą sutartį, tačiau neturėdamas perleistos reikalavimo teisės, ieškovas neturėjo pagrindo savo vardu ir interesais reikšti Pauliana ieškinio atsakovams); 2) Civilinio kodekso normos (be kita ko, CK 6.107 straipsnis) nenustato galimybių skolininkui į naujojo kreditoriaus reikalavimus atsikirsti kitokiu ieškinio senaties termino taikymu, negu pradiniam kreditoriui taikytinas senaties terminas; 3) teisių perleidimo atveju galioja bendro pobūdžio taisyklė, kad teisių įgijėjas įgyja nei daugiau, nei mažiau teisių, negu jų turėjo teisių perleidėjas, vadinasi, ieškinio senaties terminas reikalavimo įgijėjui negali būti skaičiuojamas kitaip (nei palankiau, nei griežčiau) negu būtų skaičiuojamas reikalavimo perleidėjui. 15. Pirmosios instancijos teismas, kaip teisiškai nepagrįstus, atmetė atsakovų argumentus, kad ieškinio senaties termino pradžią reikėtų skaičiuoti nuo ieškovo, o ne nuo pradinių kreditorių sužinojimo apie ginčijamą sutartį, momento. Tokį CK 1.128 straipsnio nuostatų aiškinimą bei taikymą pirmosios instancijos teismas pagrindė teismų praktika: Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-322/2014, kuriame nurodyta, kad sprendžiant apie tai, kada kreditoriui tapo žinoma, ar jis turėjo teisę sužinoti apie ginčijamus mokėjimus, būtina vertinti pirminio kreditoriaus sužinojimo apie galimai kreditorių teises pažeidžiančius mokėjimus, momentą. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas, todėl netaikytinas.

7III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

816. Atsakovas (apeliantas) M. Ž. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-12-17 sprendimo, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti, kaip pareikštą, praleidus sutrumpintą ieškinio senaties terminą bei nepagrįstą ir neteisėtą. 17. Apeliantas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises, kadangi atsakovas neturi kito turto, iš kurio ginčijamo sandorio sudarymo metu galėjo būti padengiama skola pradiniams kreditoriams. Apeliantas nesutinka, kad ginčijama dovanojimo sutartis pažeidė būtent apelianto kreditoriaus (šiuo atveju - ieškovo R. L., perėmusio reikalavimo teises iš M. S. ir D. P.) teises ir interesus. Pastebi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kaip konkrečiai ginčijamas sandoris, kuris buvo sudarytas dar iki ieškovo reikalavimo teisių perėmimo, pažeidžia būtent apelianto, kreditoriaus R. L., perėmusio reikalavimo teises iš M. S. ir D. P., teises ir interesus. Ginčijamas sandoris negali pažeisti būsimo kreditoriaus teisių ir interesų. Paaiškina, kad iki ir po ginčijamo sandorio sudarymo skolos išieškojimas realiai buvo vykdomas, o apeliantas ieškinio pareiškimo dieną nebuvo visiškai nemokus, t. y. nors neturėjo nekilnojamojo turto, tačiau disponavo tam tikro dydžio piniginėmis lėšomis. Tai, kad dėl apelianto prastos sveikatos ir nedidelių gaunamų pajamų kreditoriai negavo/ negauna prievolės įvykdymo iš apelianto tokiu būdu, kokio tikimasi, ir per jų pageidaujamą trumpiausią laiką, nereiškia, kad ginčijama sutartis turi būti pripažinta negaliojančia taikant actio Pauliana institutą, taip pat, kad gali būti ignoruojami kiti apelianto pirmos eilės kreditoriai (šiuo atveju, apelianto išlaikytiniai vaikai). 18. Apeliantas paaiškina, kad atsakovai M. Ž. ir I. K. privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, kadangi atsakovė I. K. viena augino ir iki šiol augina bei išlaiko nepilnamečius vaikus, kurių atsakovai kartu susilaukė. M. Ž. neturėjo pakankamai piniginių lėšų vaikams išlaikyti, kadangi iki 2011 metų gegužės mėn. atliko laisvės atėmimo bausmę, vėliau dėl sveikatos problemų jam buvo nustatytas neįgalumas. Šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai yra byloje. Dalį apelianto gautos neįgalumo pašalpos antstolis nuskaitydavo nukentėjusiųjų žalos atlyginimui. Šios aplinkybės trukdė M. Ž. vykdyti tėvo pareigas ir teikti išlaikymą vaikams. Mirus apelianto tėvui V. V. Ž., apeliantas pasiūlė atsakovei I. K. vietoje vaikams teiktino išlaikymo piniginėmis lėšomis, kurių atsakovas pakankamai neturėjo, padovanoti savo paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po apelianto tėvo ir vaikų senelio V. V. Ž. mirties. 19. Tai, kad ginčijama sutartis sudaryta atsakovo M. Ž. ir atsakovės I. K., o ne tiesiogiai su nepilnamečiais vaikais, M. Ž. manymu, nereiškia, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta ne nepilnamečių vaikų naudai ir ne siekiant užtikrinti išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimą. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas aplinkybes, kad atsakovai vedė bendrą ūkį ir tai, jog nebuvo įsiskolinimo dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo. I. K., siekdama užtikrinti vaikų interesus atitinkamo sandorio nuginčijimo atveju, kreipėsi į teismą ir pagal jos pareiškimą 2015-03-19 Vilniaus miesto apylinkės teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. eL2-l 6346-967/2015 iš skolininko M. Ž. kreditorei I. K. buvo priteistas išlaikymas nepilnamečiams kas mėnesį po 150 Eur kiekvienam vaikui mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2015-03-19 iki vaikų pilnametystės, taip pat 10 800 Eur išlaikymo įsiskolinimas už trejus metus (taipogi apima laikotarpį po ginčijamo sandorio sudarymo). 20. Apeliantas pažymi, kad tiek ieškovas, tiek atsakovai po to, kai ši civilinė byla buvo grąžinta apeliacinės instancijos teismo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, prašė teismą iškviesti ir apklausti kaip liudytojus pradinius kreditorius arba juos įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis ieškovo pusėje, kurie pateiktų atitinkamus paaiškinimus teismo posėdžio metu. Toks prašymas buvo pateiktas būtent todėl, kad atsakovai turėtų galimybę tiesiogiai teismo posėdyje išklausyti atsakovų, davusių priesaiką teisme, paaiškinimų bei užduoti jiems atitinkamus su ginču susijusius klausimus, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas 2018-08-02 nutartyje nurodė aplinkybes, kurias turėtų paaiškinti tik patys kreditoriai asmeniškai. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį atsakovų prašymą. 21. Apeliantas paaiškina, kad tretieji asmenys iš antstolio objektyviai galėjo sužinoti apie ginčo sandorį nuo pat jo sudarymo momento, juolab, kad ne skolininkas, o kreditoriai (išieškotojai) ir antstolis turi pareigą domėtis skolininko turtu ir finansine padėtimi, o pirmosios instancijos skundžiamame sprendime išdėstyti argumentai, kad antstolis nėra išieškotojų atstovas ir pan., yra nepagrįsti. Taip pat paminėta, kad trečiasis asmuo M. S. vykdo advokato profesinę veiklą, todėl jam yra keliami aukštesni rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai. 22. Apelianto įsitikinimu, tikrasis ieškinio reiškimo tikslas buvo ir yra perimti atitinkamą palikimo turtą (jo dalį) ieškovo R. L. naudai, bet ne apginti pažeistas kreditorių teises. Taigi, esant tokiam ieškinio pateikimo tikslui ir motyvui, nustačius, kad naujasis kreditorius (ieškovas), reikšdamas Pauliana ieškinį, turėjo tikslą ne patenkinti savo reikalavimą, o kad teismas pripažintų sandorį negaliojančiu, toks ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu negalėjo būti patenkintas. Taip pat nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau- CPK) 754 straipsnio 2 dalies nuostatas išlaikymas išieškomas pirmąja eile. Tad vaikų išlaikymo išieškojimas vis tiek bus nukreiptas į skolininko turtą. Tuomet ir sandorio pripažinimas negaliojančiu yra netikslingas. 23. A. I. K. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ginčijama dovanojimo sutartis nepažeidė apelianto kreditoriaus teisių ir interesų, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kaip konkrečiai ginčijamas sandoris, kuris buvo sudarytas dar iki ieškovo reikalavimo teisių perėmimo, pažeidžia būtent apelianto kreditoriaus R. L., perėmusio reikalavimo teises iš M. S. ir D. P., teises ir interesus. Teigia, kad bylos medžiagoje yra duomenys apie apelianto draudžiamąsias pajamas, iš kurių matyti, kad tiek iki, tiek po ieškinio pateikimo iš atsakovo M. Ž. gaunamų pajamų (išmokų) kiekvieną mėnesį buvo atliekami išskaitymai būtent pagal antstolio patvarkymus pradiniams kreditoriams M. S. ir D. P.. 24. Atsakovė atsiliepime palaiko apelianto poziciją ir paaiškina, kad, jos manymu, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino atsakovų nurodytų aplinkybių bei paaiškinimų, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, vaiko teisių apsaugos institucijų surašytus aktus, laikė turinčiais didesnę įrodomąją galią bei vadovavosi vien tik ieškovo paaiškinimais. 25. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad apeliantas, sudaręs ginčijamą paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, pažeidė kreditorių interesus, nes tokia forma atsakovas apribojo kreditorių galimybes išieškoti susidariusį įsiskolinimą, t. y. nukreipti įsiskolinimo išieškojimą į paveldėtą turtą. Kreditorių teisės pažeidžiamos ir tuomet, kai skolininkas sudarytu sandoriu nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, dalį. Pastebėjo, kad atsakovas nuolat, o tuo pačiu ir apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčijamu sandoriu apeliantas siekė užtikrinti prioritetinius vaikų interesus ir teisės būti išlaikomiems abiejų tėvų realizavimą. Ieškovas teigia, kad atsakovas ginčijamą sandorį sudarė ne vaikų, o atsakovės I. K. naudai. Taip pat pažymi, kad net ir atsižvelgiant į prioritetinį vaikų interesą į išlaikymą, atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ta apimtimi, kiek ji viršija sandorio sudarymo dieną susidariusį apelianto vaikų išlaikymo įsiskolinimą. 26. Dėl ieškinio senaties skaičiavimo ieškovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta skaičiavimo tvarka.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas. 27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1- 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas. 28. Civilinio kodekso (toliau- CK) 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą. 29. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl actio Pauliana instituto taikymo, yra nurodęs, kad CK 6.66 straipsniu kreditoriui suteikta teisė actio Pauliana pagrindu ginti savo teises ir interesus nuo nesąžiningų skolininko veiksmų. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos yra šios: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 6) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nustačius, kad yra visos šios sąlygos, ginčijamas sandoris pripažįstamas negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). 30. Viena actio Pauliana taikymo sąlygų, būtinų kreditoriui ginčijant skolininko sudarytus sandorius- kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Ši actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad ieškovas, kaip pradinių kreditorių trečiųjų asmenų D. P. ir M. S. teisių perėmėjas pagal 2014 m. gruodžio 19 d. reikalavimo perleidimo sutartį (1 t., b. l. 111-112), turi reikalavimo teisę į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. nuosprendžiu (1 t., b. l. 8-51) iš atsakovo priteistą 20 213,40 Eur (69 792,84 Lt) sumą, kurios didžioji dalis iki šiol neišieškota (1 t., b. l. 129). Yra teisinis pagrindas konstatuoti ieškovo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui ir atitinkamai teisinį pagrindą nagrinėjamoje byloje taikyti actio Pauliana institutą (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). 31. CK 6.66 straipsnio taikymo būtina sąlyga- actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad teismui sprendžiant actio Pauliana turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; kt.). 32. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad atsakovas neturi kito turto, iš kurio galėtų būti padengiama nurodyta skola ieškovui (arba ginčijamo sandorio sudarymo metu galėjo būti padengiama skola pradiniams kreditoriams). Teismas pasisakė, kad ginčijama sutartimi atsakovas savo turėtą turtą (paveldėjimo teises) padovanojo atsakovei, tai akivaizdu, kad toks sandoris pažeidė ieškovo ir pradinių kreditorių trečiųjų asmenų D. P. ir M. S., kaip atsakovo kreditorių, teises į skolos (visos skolos ar skolos dalies) padengimą. Atsakovas apeliaciniame skundė laikosi pozicijos, jog nemanė, kad sudaromas sandoris gali pažeisti kreditoriaus interesus, nes išieškojimas iš atsakovo kreditoriui buvo vykdomas ir dovanojimo sandoris buvo sudarytas, siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus. Atsakovas nurodė, kad ieškovui pareiškus ieškinį ir siekiant nuginčyti dovanojimo sutartį, I. K., siekdama užtikrinti vaikų interesus atitinkamo sandorio nuginčijimo atveju, kreipėsi į teismą dėl išlaikymo vaikams priteisimo ir 2015-03-19 Vilniaus miesto apylinkės teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. eL2-l 6346-967/2015 iš skolininko (atsakovo) M. Ž. buvo priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams. Ši aplinkybė yra pagrindas nesutikti su atsakovo teiginiais, kad ginčijama sutartimi atsakovei I. K. perduotas turtas bus skirtas nepilnamečiams vaikams išlaikyti: atsakovė I. K. pasirūpino, kad išlaikymas vaikams iš M. Ž. būtų priteistas, nepaisant turto perleidimo sandorio sudarymo. 33. CK 6.66 straipsnio l dalyje nustatyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Sandorio sudarymo aplinkybių, kurioms atsiradus sandoris laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, sąrašas nėra baigtinis. Šios kategorijos bylose formuojamoje teismų praktikoje išskiriamos ir kitos aplinkybės, kai skolininko ir trečiojo asmens sandoris pažeidžia skolininko kreditorių teises. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytu sandoriu ir tuo atveju, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Taip pat nors skolininkas, perleidęs turtą, ir netapo nemokus (pvz., gauna atlyginimą, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas), tačiau gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). 34. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kokia paveldimo turto vertė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad civilinėje byloje Nr. eL2-16346-967/2015 iš skolininko priteistas išlaikymo įsiskolinimas- 10 800 Eur, akivaizdu, kad sudarytas dovanojimo sandoris sumažina kreditoriui išieškomos sumos dydį arba išvis eliminuoja tokią galimybę ir kreditoriui lieka tik periodiniai nedidelių sumų išieškojimai iš skolininko. Pagal aukščiau nurodytą teismų praktiką, ieškovas neprivalo įrodinėti skolininko nemokumo dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. 35. Sandoris gali būti ginčijamas, taikant actio Pauliana institutą, tik jeigu jis neprivalėjo būti sudarytas (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Kaip jau buvo minėta, atsakovai paaiškino, kad sandoris sudarytas vaikų interesais, tačiau toks jo sudarymo tikslas nebuvo atskleistas ir atsakovų neįrodytas. Vien sandorį sudariusių atsakovų paaiškinimai nelaikytini pakankamais, juolab, kad paveldėjimo teisės dovanotos ne vaikams, kuriuos išlaikyti atsakovas M. Ž. turi prievolę, o jų motinai. Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad iš pateiktų Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus dokumentų matyti, kad: iki 2011 m. kovo 31 d. atsakovas pagal galimybes teikė vaikui išlaikymą – apie 100 Lt per mėn. (2 t., b. l. 23). 2014 m. rugsėjo 1 d. ir 2015 m. birželio 8 d. atstovavimo sutartyse (t. 1, b. l. 150; t. 2, b. l. 39) atsakovai I. K. ir M. Ž. nurodė tą patį adresą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015 05 14 išvadoje dėl Mato ir M. Ž. (2 t., b. l. 19) parašyta, kad abu atsakovai (I. K. ir M. Ž. bei jų nepilnamečiai vaikai gyvena I. K. priklausančiame 1,5 kambario bute ( - ). Būdamas įkalinimo įstaigoje, M. Ž. palaikė ryšius su šeima, pagal galimybes teikė sūnui išlaikymą. Aptaręs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovai neįrodė, kad atsakovė I. K. viena augino atsakovų vaikus ir paveldėjimo teisių dovanojimo sandorio sudarymas buvo būtinas, užtikrinant išlaikymo vaikams teikimą. 36. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija- kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Prievolės šalies sąžiningumas preziumuojamas, atsižvelgiant į sąžiningumo prezumpciją ir sistemiškai aiškinant CK 6.66 ir 6.67 straipsnius. CK įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, tarp jų – 6.67 straipsnyje, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis- tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012). Kadangi ginčijama sutartis neatlygintinė, tai nebūtina nustatyti atsakovės I. K. nesąžiningumo, sudarant šią sutartį (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punkto nuostatas preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sutartį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Nors atsakovai nėra susituokę, tačiau jie turi bendrų vaikų, kurį laiką kartu gyveno ir bendrai tvarkė ūkį (žr. nutarties 35 p.). Šios aplinkybės patvirtina artimus abiejų sutuoktinių ryšius ginčijamo sandorio sudarymo metu ir leidžia taikyti CK 6.67 str. 1 p. įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją. Pirmiau nurodytos aplinkybės yra pagrindas išvadai prieiti, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovei I. K. buvo (galėjo ir turėjo būti) žinoma apie atsakovo M. Ž. padarytus nusikalstamus veiksmus, dėl nusikalstamų veiksmų priimtą teismo nuosprendį ir priteistą žalos atlyginimą. Tad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai pripažino, jog sudarydami ginčijamą sandorį, abu atsakovai buvo nesąžiningi. 37. Viena actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygų siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas, taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Ieškinio senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. Dėl to kasacinis teismas, konkretindamas senaties termino skaičiavimo taisykles bylose pagal actio Pauliana, yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą- skolininko sudarytą sandorį- laiką. Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). 38. Nagrinėjamu atveju, pareiškus actio Pauliana, ginčijama 2012-08-01 sudaryta paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis ir esant 2014-12-19 reikalavimo teisių perleidimo sutarčiai, byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties skaičiavimo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, nurodė, kad šioje byloje pareikštiems ieškinio reikalavimams senaties termino pradžią teismas skaičiuoja nuo pradinių kreditorių D. P. ir M. S. sužinojimo apie ginčijamą sutartį, t. y. kaip jie nurodo, nuo 2014 m. gruodžio mėnesio. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. 39. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad įstatymai nenustato išimčių iš CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, pagal kurią ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad: 1) ieškovo teisė į ieškinį atsirado ne anksčiau negu jam buvo perleista reikalavimo teisė į atsakovo skolą (anksčiau žinodamas apie ginčijamą sutartį, tačiau neturėdamas perleistos reikalavimo teisės, ieškovas neturėjo pagrindo savo vardu ar interesais reikšti Pauliana ieškinio atsakovams); 2) Civilinio kodekso normos (be kita ko, CK 6.107 straipsnis) nenustato galimybių skolininkui į naujojo kreditoriaus reikalavimus atsikirsti kitokiu ieškinio senaties termino taikymu, negu pradiniam kreditoriui taikytinas senaties terminas; 3) teisių perleidimo atveju galioja bendro pobūdžio taisyklė, kad teisių įgijėjas įgyja nei daugiau, nei mažiau teisių, negu jų turėjo teisių perleidėjas, vadinasi, ir ieškinio senaties terminas reikalavimo įgijėjui negali būti skaičiuojamas kitaip (nei palankiau, nei griežčiau) negu būtų skaičiuojamas reikalavimo perleidėjui. Su tokia teismo pozicija atsakovai nesutinka ir teigia, kad apie ginčijamą sandorį pradiniai kreditoriai D. P. ir M. S. sužinojo 2013 metais, nes apie ginčijamą sutartį ieškovas R. L. sužinojo ne vėliau kaip 2013 m. sausio mėn. ir galėjo pasakyti pradiniams kreditoriams, o pradiniai kreditoriai galėjo sužinoti iš ieškovo R. L. apie ginčijamą sandorį, o jei negalėjo, tai turėjo sužinoti, nes M. S. yra advokatas. Pradiniai kreditoriai apie ginčijamą sandorį taip pat galėjo sužinoti iš antstolio, vykdančio jiems priteistų sumų išieškojimą. Tretieji asmenys atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2014 m. gruodžio mėnesį į M. S. kreipėsi advokato padėjėjas G. L., informuodamas apie atsakovo sudarytą neatlygintinį paveldėtojo teisių perleidimo sandorį, ir po kelių dienų, t. y. 2014-12-19, buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria pradiniai kreditoriai CK VI skyriaus tvarka, perleido reikalavimo teises naujajam kreditoriui D. L.. Trečiųjų asmenų M. S. ir G. L. atsiliepime nurodyta, kad vykdomasis raštas buvo pateiktas vykdyti antstoliui A. Bubliui, kuris, kaip ir pradiniai kreditoriai, nebuvo atsakovo informuotas apie įgytas paveldėtojo teises. Pradiniai kreditoriai neturėjo ir negalėjo turėti teisinių instrumentų sužinoti aplinkybes apie atsakovo tėvo mirtį ir atsakovo įgytas pavedėjimo teises. Pradiniai kreditoriai po sužinojimo apie jų, kaip kreditorių, teises pažeidžiantį atsakovo sandorį, nedelsdami perleido reikalavimo teises naujajam kreditoriui. (3 t., e. b. l. 178- 180). Sužinoti duomenis apie kito asmens turtą nėra paprasta. Iš byloje esančių VĮ Registrų centro išrašų 2015 m. vasario mėn. (1 tomas, b. l. 114 – 117) matyti, kad butų, esančių ( - ), ir ( - ), savininkai nurodyti atsakovo tėvai. Tad pradiniai kreditoriai nežinojo ir negalėjo sužinoti apie atsakovo tėvo mirtį, galimą palikimą ir faktą, kad paveldėjimo teisės buvo padovanotos. Nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad antstolis informavo pradinius kreditorius apie atsiradusį atsakovo palikimą, taip pat kad antstolis turėjo tai padaryti. Nesant nei pradinių kreditorių pareigos, nei galimybių sužinoti apie ginčijamą sandorį anksčiau, negu jie nurodė atsiliepime į ieškinį- 2014 m. gruodžio mėnesį- atsakovams tenka procesinė pareiga (įrodinėjimo našta) įrodyti kitokį- ankstesnį pradinių kreditorių sužinojimo apie ginčijamą sutartį laiką (CPK 178 straipsnis). Šios pareigos atsakovai neįvykdė. 40. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant apie tai, kada kreditoriui tapo žinoma, ar jis turėjo teisę sužinoti apie ginčijamą sandorį, būtina vertinti ne ieškovo, bet pirminių kreditorių sužinojimo, apie galimai kreditorių teises pažeidžiantį sandorį, momentą, kadangi remiantis CK 1.128 straipsniu- prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-322/2014). Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovo teisė reikšti Pauliana ieškinį atsirado nuo pradinių kreditorių pagal reikalavimo perleidimo sutartį sužinojimo apie jų teises pažeidžiančio sandorio sudarymą sužinojimo momento. Pradinių kreditorių sužinojimo apie ginčijamą sandorį laikas (2014 m. gruodžio mėn.) nustatytas pagal jų atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes ir kiti bylos duomenys šio laiko nepaneigė. Taigi pagrindas konstatuoti CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino praleidimą byloje nenustatytas (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). 41. Pagal CK 1.95 straipsnio 1 dalies nuostatas pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento). Esant šioms aplinkybėms, 2012 m. rugpjūčio 1 d. paveldėjimo teisės dovanojimo sutartis (notarinio registro Nr. ( - )) yra neteisėta ir pripažįstama negaliojančia nuo jos sudarymo dienos todėl turi būti panaikinta (CPK 513 str. 1 d.). Dėl tų pačių priežasčių (CK 1.95 straipsnio 1 dalies nuostatų, įtvirtinusių taisyklę, kad pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio) atsakovė neturėjo pagrindo įgyti paveldėjimo teisių. Jeigu yra prašymas ieškinyje sandorį pripažinti negaliojančiu, tai teismas, kuris patenkino šį reikalavimą, toje pačioje byloje privalo išspręsti restitucijos klausimą. Net jei šalis neprašo taikyti restitucijos, teismas šį klausimą privalo išspręsti savo iniciatyva (ex officio) (CK 6.145 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra,- atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Taigi įstatymas nukreipia šiuo atveju į CK 6.66 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta actio Pauliana institutui būdinga restitucijos forma- sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Šioje byloje nebuvo reikalo taikyti restitucijos, kadangi paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas atsakovei I. K. ir tolesnis disponavimas turtu, kuris buvo pripažintų negaliojančiais sandorių dalykas, buvo suvaržytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymu (2015-03-10 nutartis). Pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu, atsakovas M. Ž. toliau lieka pripažintame negaliojančiu sandoryje nurodyto turto savininkas ir iš šio turto galės būti išieškoma pagal turto savininko prievoles visiems jo kreditoriams, taip pat ir ieškovui, pagal CPK nustatytą reikalavimų patenkinimo eilę (CPK 753- 755 str.). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu visiškai pakako šalių ginčui teisingai ir galutinai išspręsti. 42. Atsižvelgiant į aptartas ir įvertintas pirmos instancijos teismo sprendimo ir apelianto apeliacinio skundo aplinkybes, apeliacinis skundas yra atmetamas kaip nepagrįstas. Pirmos instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, rėmėsi byloje šalių pateiktų ir surinktų įrodymų visetu, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliano institutą. Nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tad paliekamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-12-17 spendimas galioti nepakeistas. 43. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, apelianto M. Ž. ir atsakovės I. K. turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys nenurodė, kad turėjo su šios bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir neprašė jų priteisti.

11Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d.1 p., 331 str.,

Nutarė

12Atmesti atsakovo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-12-17 sprendimo.

13Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-12-17 sprendimą, priimtą išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovo R. L. ieškinį dėl paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pareikštą atsakovams M. Ž. ir I. K., tretieji asmenys D. P., M. S. ir notarė A. A., išvadą duodanti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Proceso dalyviai
Ryšiai