Byla 2A-36-413/2013
Dėl žalos, susijusios su darbdavio turto netekimu ar jo vertės sumažėjimu, sugadinimu (sužalojimu), atlyginimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė) ir Gintauto Koriagino (pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vibo-ja“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-762-752/2012 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vibo-ja“ ieškinį atsakovui A. L. dėl žalos, susijusios su darbdavio turto netekimu ar jo vertės sumažėjimu, sugadinimu (sužalojimu), atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

42008 m. rugsėjo 5 d. vienintelio UAB „Vibo-ja“ akcininko V. B. sprendimu Nr. 04 atsakovas A. L. buvo paskirtas eiti bendrovės direktoriaus pareigas. Iš užimamų direktoriaus pareigų atsakovas atleistas 2009 m. spalio 23 d. UAB „Vibo-ja“ neeiliniu akcininkų susirinkimo sprendimu Nr. 01, darbo sutartis nutraukta 2009 m. spalio 26 d. Ieškovė, patvirtinusi 2009 m. metinę finansinę atskaitomybę, nustatė, kad įmonės nuostoliai per 2009 metus siekia 90 824,42 Lt. Jolantos D. S. audito įmonė, atlikusi buvusio bendrovės direktoriaus - atsakovo A. L. veiklos įvertinimą, nustatė, kad A. L., eidamas direktoriaus pareigas, padarė bendrovei 19 358,38 Lt žalos. Tikrinant tyčinio įmonės bankroto prielaidą buvo nustatyti sandoriai, priešingi įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėję turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovė mano, kad atsakovas, sudarydamas 2009 m. vasario 13 d. automobilio Mercedes-Benz ML 500 (pagaminimo data - 2006-04-13) 32 773,11 EUR vertės pirkimo sandorį, neturėdamas vienintelio bendrovės akcininko pritarimo, viršijo savo kompetenciją ir normalią įmonės ūkinę riziką, nes dėl didelės iš karto už automobilį sumokėtos pinigų sumos įmonė laiku negalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir šie kreipėsi į teismą.

5Kadangi atsakovas yra atsakingas už įmonės patirtus nuostolius (teismo sprendimu kreditoriams priteistas sumas ir su tuo susijusias papildomas išlaidas), ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 19 358,38 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 3-7).

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „Vibo-ja“ 17,82 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei bei 1 500 Lt advokato padėjėjos teisinės pagalbos išlaidų atsakovui A. L. (1 t. b. l. 182-189).

8Teismas nustatė, kad jaunas ir patirties neturintis atsakovas į bendrovės vadovo pareigas buvo paskirtas faktiškai dėl artimų giminystės ryšių su vieninteliu įmonės akcininku V. B., nekeliant papildomų reikalavimų atsakovo išsilavinimui, kvalifikacijai, patirčiai. Pats akcininkas aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, ieškojo klientų Rusijoje, taip pat rūpinosi bendrovės finansais, jų paskirstymu. Remiantis nurodytu, teismas sprendė, jog atsakovas nebuvo savarankiškas ir kiekvienu svarbesniu įmonės valdymo klausimu turėjo atsiklausti vienintelio akcininko nuomonės. Atlikęs įrodymų vertinimą, teismas mažai tikėtina pripažino aplinkybę, jog atsakovas savarankiškai, be akcininko pritarimo, būtų nusprendęs pirkti brangų automobilį, kuriuo jis neketino naudotis ir kuriuo nuo automobilio nupirkimo dienos faktiškai naudojosi V. B. (1 t. b. l. 89-97). Teismas taip pat nustatė, kad priešingai nei teigia ieškovas savo ieškinyje, automobilio pirkimo sandoris buvo sudarytas ne 2009 m. vasario 13 d., bet 2009 m. sausio 28 d., atsakovas šios sutarties nėra pasirašęs, automobilis buvo pirktas ne už 134 906,70 Lt, o už 109 706,18 Lt. Be to, ieškovas nepagrįstai nurodė, kad sudarant 2009 m. vasario 13 d. sandorį, bendrovės skola tiekėjui UAB „Rivatra“ buvo 89 487,35 Lt, o bendrovei UAB „Hoptransa“ – 38 926,83 Lt, kadangi šios bendrovės savo reikalavimus ieškovei dėl skolos išieškojimo grindė jau po automobilio pirkimo sutarties sudarymo išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis (UAB „Rivatra“ – 2009 m. vasario 12 d., kovo 5 d., kovo 23 d., kovo 25 d., balandžio 8 d., balandžio 22 d. sąskaitomis ir 2009 m. rugsėjo 14 d. teismo sprendimu už akių (b.l. 47); UAB „Hoptransa“ - 2009 m. balandžio 21 d., balandžio 30 d., gegužės 27 d., rugpjūčio 20 d., rugsėjo 10 d. sąskaitomis ir 2010 m. balandžio 2 d. teismo įsakymu (b.l. 45-47)), todėl nepagrįstais pripažino ieškovės argumentus, kad sandorio sudarymo metu ieškovė jau buvo skolinga UAB „Rivatra“ ir UAB „Hoptransa“. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė nepasinaudojo jai CK 2.82 straipsnio 4 dalyje suteikta teise ginčyti automobilio pirkimo pardavimo sandorį, teismas surinktų byloje įrodymų pagrindu konstatavo, kad ieškovė neįrodė tų aplinkybių, kuriomis grindė savo ieškinį, t. y. kad atsakovas, neturėdamas vienintelio akcininko pritarimo, vienasmeniškai nupirko automobilį; kad sudarydamas minėtą sandorį, atsakovas viršijo savo kompetenciją ir normalią ūkinę riziką; kad dėl atsakovo nurodymu iš karto sumokėtos didelės sumos už automobilį bendrovė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir jie kreipėsi į teismą, dėl ko bendrovė patyrė 19 358,38 Lt žalą.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti byloje naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t. b. l. 4-13). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

111. Dėl faktinių bylos aplinkybių. Apelianto vertinimu, teismo sprendimas prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, byloje surinktiems rašytiniams įrodymams. Byloje nustatyta, kad ieškovas, tikrindamas tyčinio bankroto siekimo prielaidą, nustatė sandorius, priešingus įmonės veiklos tikslams - ir (arba) galėjusius turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Tokiu sandoriu laikytinas 2009 m. vasario 13 d. automobilio Mercedes-Benz ML500 (pagaminimo data - 2006-04-13), valst. Nr. ( - ) pirkimo sandoris už 32 773,11 EUR iš Vokietijos firmos A. B. GMBH & Co. Šis sandoris priešingas įmonės tikslams, atliktas negavus visuotinio akcininkų pritarimo, t. y. nesilaikant Bendrovės įstatų 7.9.4 p. reikalavimų. Dėl to, kad buvo pirktas automobilis, ir už jį per trumpą laikotarpį buvo sumokėta didelė pinigų suma (109 706,19 Lt), bendrovė patyrė sunkumų atsiskaitydama su kitais kreditoriais ir dėl to patyrė žalą. Atsakovas netinkamai skirstė bendrovės pinigus, nes paskola ir lizingas buvo mokami pirmąja eile, o tiekėjų skolos ir darbuotojų atlyginimai sulaikomi, todėl bendrovės kreditoriai kreipėsi su ieškiniais į teismą, o ieškovė privalėjo jiems sumokėti įstatymo numatytas palūkanas bei bylinėjimosi ir vykdymo išlaidas. Teismas formaliai ir subjektyviai vertino ieškovo pateiktus įrodymus ir atmetė ieškovo ieškinį, nors atlikus UAB „Vibo-ja“ auditą, buvo nustatyta, kad buvęs UAB „Vibo-ja“ direktorius A. L., eidamas direktoriaus pareigas, padarė bendrovei 19 358,38 Lt žalos ir šios audito įmonės išvados atsakovas.

122. Dėl netinkamo rašytinių įrodymų vertinimo. Teismas rėmėsi byloje pateiktais VĮ Regitra išrašo (b. l. 110-111), VĮ Regitra Klaipėdos filialo išrašo (b. l. 176-178), UAB „Vibo-ja“ ilgalaikio turto apskaitos kortelės (b. l. 100-101) duomenimis, iš kurių matyti, kad automobilis įsigytas 2009-01-28 už 32 773,11 eurų, registruotas ieškovo vardu, o iš pateiktų mokėjimo nurodymų ir buhalterinių duomenų matyti, kad 2009-01-27 už perkamą automobilį buvo sumokėta 40 650,19 Lt avansas, galutinai atsiskaityta 2009-02-02, sumokant per du kartus 4 143,36 Lt ir 64 912,64 Lt sumas (b. l. 29-32). Teismas sutiko su ieškovo teiginiais, kad atsakovas minėtą automobilio pirkimo sandorį sudarė viršydamas savo kompetenciją ir normalią ūkinę riziką, nes nesilaikė Bendrovės įstatų 7.9.4 p. reikalavimų. Teismas sprendime nurodė, jog ieškinyje išdėstytas aplinkybes ieškovas grindė pateiktais rašytiniais įrodymais apie turėtas bylinėjimosi, antstolio vykdymo išlaidas ir apeliantas tokiu būdu iš viso patyrė 19 358,38 Lt žalą (13311,33+6047,05), kurią prašė teismo priteisti iš atsakovo CK 6.251 str. pagrindu. Nors teismas sutiko su tuo, kad automobilio išpirkimui skirta pinigų suma būtų buvusi panaudota turimų įsiskolinimų padengimui, bendrovė nebūtų turėjusi mokėti teismo išlaidų, palūkanų, tačiau nesutiko su tuo, kad automobilis buvo pirktas be vienintelio akcininko sutikimo. Apelianto manymu, vien tas faktas, kad pats atsakovas neneigė aplinkybės, jog po automobilio įsigijimo sutriko atsiskaitymas su kreditoriais ir tai, kad jis neturėjo raštiško akcininko sprendimo, kuriuo būtų nuspręsta įsigyti automobilį, ir jis, kaip direktorius, būtų įgaliotas atlikti visus reikiamus veiksmus, susijusius su šio automobilio įsigijimu, jau įrodo atsakovo kaltę. Tačiau teismas šališkai ir subjektyviai bei palankiai vertino atsakovo poziciją, sprendime nurodydamas, kad automobilio pirkimas vyko ieškovo sumanymu. Teismas nurodė, jog realiai ieškovas už automobilį sumokėjo 32773,11 eurų, kas sudaro 109 706,18 Lt sumą, o galutinis atsiskaitymas su ieškovu vyko 2009-02-02. Apelianto nuomone, datos patikslinimas nėra esminė aplinkybė dėl žalos atsiradimo fakto, be to, susipažinęs su pateikta J. D. S. audito ir konsultacinės firmos ataskaita, teismas padarė išvadą, jog su kreditoriais nebuvo atsiskaitoma ne tik dėl apmokėjimo už nupirktą minėtą automobilį, bet ir dėl to, kad tuo pačiu laikotarpiu buvo mokamas darbo užmokesčio įsiskolinimas.

133. Dėl atsiskaitymų su UAB „Rivatra“, UAB „Hopransa“. Teismas padarė neteisingą išvadą, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad automobilio pirkimo metu ieškovė jau buvo skolinga UAB „Rivatra“ ir „Hoptransa“, todėl sprendė, kad yra nepagristi apelianto/ieškovo teiginiai, jog dėl turimų įsiskolinimų minėtiems kreditoriams automobilio pirkimas viršijo normalią ūkinę riziką. Tačiau iš UAB „Rivatra“ ieškinio kopijos matyti, kad ieškovė savo reikalavimus dėl įsiskolinimo už krovinių tarptautinį pervežimą kildino iš 2009 m. sausio 20 d - 2009 m. kovo 12 d. su ieškove sudarytų krovinių pervežimo užsakymų, pagal kuriuos PVM sąskaitos faktūros išrašytos 2009 m. vasario 12 d., kovo 05 d., kovo 23 d., 2009 m. kovo 25 d., 2009 m. balandžio 8 d., balandžio 22 d. (b. l. 157-162), kad ieškinyje nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų pagrindu 2009 m. rugsėjo 14 d. buvo priimtas teismo sprendimas už akių (b. l. 163), o kitas kreditorius - UAB „Hoptransa“ į teismą kreipėsi 2010 m. kovo 23 d. pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, nurodydamas, kad ieškovė neatsiskaitė pagal 2009-04-21, 2009-04-30, 2009-05-27, 2009-08-20, 2009-09-10 išrašytas bei pateiktas apmokėjimui PVM sąskaitas-faktūras (b. l. 47), kad vėliau 2010 m. balandžio 2 d. buvo priimtas teismo įsakymas, pagal kurį ieškovei atsirado bylinėjimosi bei vykdymo išlaidos (b. l. 45-46).

144. Dėl automobilio sandorio neginčijimo. Teismas, nurodydamas, kad atsakovui, kaip juridinio asmens vadovui, taikytini aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, nes įmonę ir vadovą sieja pasitikėjimo bei lojalumo santykiai, reikalaujantys, kad vadovas ex officio veiktų išimtinai įmonės interesais, veiktų rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai (CK 2.87 str.), neaišku dėl kokių priežasčių padarė išvadą, jog ieškovas nepareiškė ieškinio dėl automobilio pirkimo sandorio nuginčijimo. Ieškovas dar ieškinyje buvo nurodęs, kad įsigytas automobilis greitai buvo areštuotas, be to, esant finansinei krizei, jo rinkos kaina buvo kritusi ir bendrovė būtų patyrusi nuostolių, todėl dėl objektyvių priežasčių įsigyto automobilio nepardavė, jį eksploatavo ir dėl to ieškinio dėl sandorio nuginčijamo nereiškė.

155. Dėl atsakovo giminystės ryšių su ieškovo akcininku. Teismas atsakovo atžvilgiu susiklosčiusią situaciją vertino subjektyviai, nors iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovas buvo UAB „Vibo-ja“ vienintelio akcininko buvusios sutuoktinės dukters, kurios tėvu jis nebuvo, vyras, t. y. jis nebuvo bendrovės vienintelio akcininko tikras žentas. Teismas subjektyviai traktavo atsakovo paskyrimą į direktoriaus pareigas, nurodydamas, kad „jaunas ir patirties neturintis atsakovas į bendrovės vadovo pareigas buvo paskirtas faktiškai dėl artimų giminystės ryšių, nekeliant reikalavimų jo išsilavinimui, kvalifikacijai, patirčiai“. Apelianto įsitikinimu, jokie teisės aktai nedraudžia skirti mažos įmonės vadovu asmenį, kuris yra vidurinio išsilavinimo, nes darbo ir vadovavimo patirtis atsiranda bedirbant, be to, dėl jo padorumo tuo metu nekilo jokių abejonių. Teismas padarė subjektyvią išvadą, jog pagrindinis bendrovės akcininkas aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, ieškojo klientų Rusijoje, taip pat rūpinosi bendrovės finansais, jų paskirstymu, tačiau tai yra visai normalu, nes kiekvienas akcininkas yra suinteresuotas gauti dividendus ir tuo, kad bendrovė dirbtų pelningai. Todėl nepagrįsta teismo išvada, jog atsakovas tikėtina nebuvo savarankiškas. Kritiškai turėtų būti vertinami ir liudytojos V. L. parodymai, nes ji yra atsakovo A. L. žmona. Teismas neturėjo vadovautis liudytojos V. Z. parodymais, nes iš V. Z. priėmimo į darbą dokumentų (b. l. 98-99) matyti, jog ji bendrovėje pradėjo dirbti tik nuo 2009 m. vasario 23 d., t. y. po to, kai automobilis jau buvo įsigytas, todėl jos liudijimas atsakovo naudai, tuo labiau, kad dirbdama ji buvo pavaldi atsakovui ir buvo jo žmonos draugė, vertintinas kritiškai.

166. Teismas nukrypo nuo suformuotos/formuojamos teismų praktikos. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės mėn. 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1126/2012, yra nurodyta, jog atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintą vadovo ir bendrovės santykių dualizmą, „vidiniuose“ santykiuose vadovas vertintinas kaip darbo teisinių santykių subjektas, o „išoriniuose“ - kaip bendrovės valdymo organas ir atstovas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009, 2011 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2011 išaiškinta, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo kaip vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės vadovo materialinės atsakomybės ribų, 2008 m. rugsėjo mėn. 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2008 yra išaiškinęs, jog darbuotojo visiška materialinė atsakomybė pagal DK 255 straipsnio 5 punktą atsiranda, jei žala padaryta kitokiu būdu ir kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuosiuose įstatymuose. Žalos padarymas kitokiu būdu ir kitokiam turtui suprantamas kaip kitoks negu DK numatytas žalos būdas ar jame numatytas turtas. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje nustatyta, kad su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis ir kad su juo gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad bendrovės vadovui taikoma materialinė darbuotojo atsakomybė pagal bendrąsias DK nustatytas taisykles, papildomai taikant specialiuosius įstatymus. Jie taikomi tiek, kiek turtinės bendrovės vadovo atsakomybės klausimų nereglamentuoja DK (CK 1.1 straipsnio 3 dalis). Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas. Jam taikoma tokia pat atsakomybė, kaip juridinio asmens valdymo organo nariui, nes, būdamas vienasmenis valdymo organas, administracijos vadovas yra vienintelis valdymo organo narys, atliekantis visas jo funkcijas ir vykdantis jo uždavinius. Pagal ABĮ 37 straipsnio 9 dalies 1 punktą bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas), o pagal 9 punktą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 11 punktas) - už kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymą. Atitinkamai šių teisinių pareigų nevykdymas, padaręs žalos, sukelia bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, materialinę atsakomybę. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį juridinio asmens organo nariui nustatyta visiška atsakomybė už padarytą žalą juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Taigi pagal DK 255 straipsnio 5 punktą darbuotojui, kuris yra juridinio asmens valdymo organo narys, taikoma visiška materialinė atsakomybė, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato. Šiuo atveju teismas turėjo teisę priteisti ieškovo patirtą žalą iš atsakovo nežiūrint į tai, ar su juo buvo sudaryta materialinės atsakomybės sutartis ar ne.

177. Dėl bendrovės vadovo (vadovų) materialinės atsakomybės sąlygų. Pagal DK 245 straipsnį, materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Materialinės atsakomybės sąlygas nustato darbo įstatymai - DK ir kiti darbo įstatymai, o CK nuostatos taikomos papildomai (DK 4 straipsnio 11 punktas, CK 1.1 straipsnio 3 dalis). Remiantis DK 246 straipsniu, materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Įmonės administracijos vadovo, kaip juridinio asmens organo nario pareigas nustato CK 2.87 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai. Jis privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (aptariamo straipsnio 3 dalis). Negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo (4 dalis). CK 2.87 straipsnyje, ABĮ 19 straipsnyje ir kituose įstatymuose nustatytų pareigų pažeidimas kaip pagrindas turtinei atsakomybei konstatuojamas tada, jeigu dėl pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo padaryta žala. Remiantis DK 253 straipsniu, darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo); medžiagų pereikvojimo; baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės; išlaidų, susidariusios dėl sugadintų daiktų; netinkamo materialinių vertybių saugojimo; netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos; to, kad nesiimta priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti; kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų pažeidimo. Tai yra, žala darbo teisėje suprantama kaip darbdavio patirti nuostoliai dėl to, kad darbuotojas neatliko ar netinkamai atliko savo darbo pareigas. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-444-2009 nurodyta, kad bendrovės vadovą ir bendrovę sieja sutartiniai santykiai, kurie įforminami darbo sutartimi, tačiau atsiradę teisiniai santykiai atitinka ne darbo, bet civilinius teisinius santykius, nes bendrovės ir administracijos vadovo santykiams būdingi įstatyminio atstovavimo bruožai. Taip pat minėtoje nutartyje konstatuota, kad daugelis bendrovės vadovo, kaip valdymo organo ir atstovo, pareigų ir teisių atsiranda įstatymų pagrindu (ABĮ 19, 37 str. str., CK 2.81 - 2.82, 2.87 str. str. ir kt.). Už įstatymuose įtvirtintų pareigų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybė kyla taip pat įstatymų pagrindu (ABĮ 37 str. 10 d., CK 2.82 str. 3, 4 d. d., 2.83 str. 3 d., 2.87 str. 7 d.). Be to, vadovui, kaip bendrovės valdymo organui, kyla pareiga atlyginti jo kaltais veiksmais, nesilaikant įstatymuose įtvirtintų pareigų, padarytą žalą pagal civilinės teisės normas. Pagal ABĮ 37 str. 10 d., atsakovas, kaip bendrovės vadovas, atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą ir už kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymą. Kadangi kiekvienos įmonės tikslas yra pelno siekimas, todėl bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, yra minėtų teisinių pareigų nevykdymas, padaręs žalos, sukelia bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, materialinę atsakomybę, akivaizdžiai nuostolingi ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi. Ieškinys atsakovui dėl žalos atlyginimo priteisimo turėjo būti tenkintinas deliktinės atsakomybės pagrindu. Taikant deliktinę atsakomybę būtina nustatyti visas jos sąlygas: neteisėtus atsakovo veiksmus, žalos padarymo faktą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir kaltę (CK 6.246-6.249 str., 6.263 str.). Atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga - kaltė - yra preziumuojama (CK 6.248 str., CPK 178 str.). Administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui, jis privalo veikti išimtinai įmonės interesais ir jam keliama lojalumo pareiga (ABĮ 37 str.). CK 6.251 str. numatyta, kad nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, tačiau teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Teismas, įvertinęs visus atsakovo kaltės įrodymus, turėjo teisę sumažinti ieškinio dydį, atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį (CK 1.5 str.).

18Atsiliepimu į skundą atsakovė prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t . b. l. 20-23). Nurodo šiuos argumentus:

191. Dėl faktinių bylos aplinkybių. UAB „Vibo-ja“ įstatų 7.9.4 p. numatyta, kad „Bendrovės vadovas turi gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą prieš priimdamas šiuos sprendimus: <...> Įsigyti ilgalaikio turto už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo“ (b. l. 26). Kadangi transporto priemonės pirkimo metu įmonės vienintelis akcininkas buvo V. B. (byloje apklaustas kaip liudytojas), tai jo sprendimai prilyginami visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams. Būtent šio akcininko sprendimu ir iniciatyva, jo poreikiams tenkinti buvo nupirktas brangus automobilis Mercedes-Benz ML 500, valst. Nr. ( - ) Atsakovas teisme paaiškino, kad „Mercedes automobilį pamačiau 2008 m. gruodžio mėn., prieš Kalėdas, B. rodė nuotraukas savo bute, ( - ), jo žodžiai buvo „nusipirkau“.<...> „Pats B. susirado automobilį ir nusprendė jį pirkti“ (b. l. 116). V. B. teigė, kad pokalbių dėl automobilio neprisimena, ar buvo derintas su juo automobilio pirkimo sandoris – neprisimena, ir tuo pačiu tokios galimybės nepaneigė („gal galėjo būti su manim derinta“) (b. l. 118). Kiti liudytojai patvirtino atsakovo poziciją: liudytoja V. L. nurodė, kad „dėl visų veiksmų tarėmės su V. B., visi pirkiniai buvo tik su jo žinia“, liudytoja V. Z. savo parodymuose raštu nurodė, kad „V. B. rūpinosi automobilio pargabenimu į Lietuvą, tarėsi dėl jo apmokėjimui pateiktos sąskaitos (b. l. 154-155). Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad automobilis buvo nupirktas esant vienintelio tuo metu įmonės akcininko pritarimui ir jo nurodymu. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas automobiliu neketino naudotis ir juo nesinaudojo, nuo automobilio įsigijimo dienos juo naudojosi pats V. B. (b. l. 89-97). Atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, veikė tik akcininko nurodymu, kurio iniciatyva ir rizika, įmonės vardu, buvo įsigytas brangus automobilis. Atsakovas iš dalies sutiko su tuo, kad automobilio Mercedes - Benz įsigijimas buvo ta priežastimi, dėl ko sutriko atsiskaitymai su kreditoriais, tačiau tuo pačiu metu sumažėjo pinigų srautai ir dėl krizės.

202. Dėl atsiskaitymų su UAB „Rivatra“, UAB „Hopransa“. Apeliantas nurodo, kad savalaikiai neatsiskaičius su UAB „Rivatra“ ir „Hopransa“, įmonės kreipėsi į teismą dėl skolų išieškojimo, todėl bendrovei teko sumokėti bylinėjimosi išlaidas, procesines palūkanas ir vykdymo išlaidas bei prašomą priteisti skolą. Kaip nustatyta byloje, pagal apelianto pateiktus dokumentus už automobilio pirkimą buvo atsiskaityta per kelis kartus: 2009 m. sausio 27 d. – 40 650,19 Lt; 2009 m. vasario 2 d. – 64 912,64 Lt; 2009 m. vasario 2 d. – 4 143,36 Lt. UAB „Rivatra“ savo reikalavimas apeliantui dėl skolos kildino iš 2009 m. sausio 20 d. – 2009 m. kovo 19 d. sudarytų krovinių pervežimo užsakymų, pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas 2009 m. vasario 12 d., 2009 m. kovo 5, 23, 25 dienomis ir 2009 m. balandžio 8, 22 dienomis (b. l 157-162). Kitas kreditorius UAB „Hoptransa“ nurodė, kad UAB „Viboja“ neatsiskaitė pagal 2009-04-21, 2009-04-30, 2009-05-27, 2009-08-20, 2009-09-10 išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Taigi byloje nustatytos aplinkybės bei apelianto pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia apeliaciniame skunde dėstomų motyvų, nes transporto priemonės pirkimo metu apeliantė dar nebuvo skolinga minėtoms įmonėms, todėl nepagrįstas ir apeliantės argumentas dėl sandorio, kurį sudarė direktorius neva viršydamas normalią ūkinę riziką.

213. Dėl įrodymų vertinimo. Apeliantas ieškinį grindė D. S. audito ir konsultacinės firmos ataskaita. Ši aplinkybė svarbi vertinant apelianto motyvus dėl teismo subjektyvumo ir šališkumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas rėmėsi šia ataskaita ir teisingai nustatė, jog UAB „Viboja“ skolos tiekėjams atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu 2008 m. rugsėjo 5 d. – 2009 m. spalio 26 d., periodo pradžiai sudarė 384 474,83 Lt, o pabaigai - 246 791 Lt, taigi skolos ne išaugo, bet priešingai, kaip tik sumažėjo. Byloje taip pat nustatyta, kad su kreditoriais įmonė neatsiskaitinėjo ne tik dėl apmokėjimų už nupirktą automobilį, bet ir dėl to, kad įmonė tuo pačiu metu turėjo mokėti darbo užmokesčio įsiskolinimus. Nors apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad „teismas sutiko su ieškovo teigimu, kad atsakovas minėtą automobilio pirkimo sandorį sudarė viršydamas kompetenciją ir normalią ūkinę riziką“, tačiau tokių išvadų teismo sprendime nėra. Skunde abstrakčiai bandoma paneigti ne tik tiesioginius liudytojų, buvusių bendrovės darbuotojų, liudijimus, bet ir rašytinius įrodymus, teigiant, kad „jis tam neturėjo raštiško akcininko sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta įsigyti minėtą automobilį ir jis, atsakovas, kaip direktorius, būtų įgaliotas atlikti visus reikiamus veiksmus, susijusius su šio automobilio įsigijimu, jau įrodo atsakovo kaltę“. Priešingai, atsakovas (b. l. 116, 117), liudytojai V. L. (b. l. 117), V. Z. (b. l. 154,155) patvirtino, kad savarankiškų sprendimų atsakovas nepriimdavo, dėl visko tarėsi su tuomečiu akcininku V. B., tad ir sandoris dėl automobilio pirkimo, kaip byloje nustatyta, buvo inicijuotas ir patvirtintas tik su akcininko žinia. Byloje esantys rašytiniai įrodymai: įsakymai dėl V. B. komandiruočių, įgaliojimas bei duomenys dėl ilgalaikio turto atsakingo asmens (b. l. 89-87) tik patvirtina aplinkybę, kad automobiliu nuo pat įsigijimo naudojosi tuometis akcininkas, nei liudytojai, nei kiti rašytiniai įrodymai nepatvirtino, kad juo būtų naudojęsis atsakovas, todėl teismas padarė labai tikėtiną ir pagrįstą išvadą, tad nelogiška manyti, jog atsakovas be akcininko sprendimo pritarimo būtų nusprendęs pirkti brangų automobilį, kuriuo pats neketino naudotis ir kuriuo nuo pat įsigijimo naudojosi pats akcininkas. Apeliantas kritikuoja liudytojų V. L. ir V. Z. liudijimus, tvirtindamas, kad pirmoji yra atsakovo sutuoktinė, o antroji - V. L. gera draugė, nors tokių aplinkybių nenustatė nei teismas, nei patvirtino liudytojos. Abi liudytojos buvo bendrovės darbuotojos, kurios nuosekliai apibūdino direktoriaus santykius su V. B.. V. B. liudijimo apeliantas nekritikuoja, nors jis yra susijęs šeimyniniais ryšiais su bendrovės dabartiniais akcininkais (įmonės akcijos priklauso V. B. žmonai bei jos motinai). Apeliantas remiasi V. Z. priėmimo į darbą dokumentais (b. l. 98-99) kaip aplinkybe, jog ši liudytoja pradėjo dirbti bendrovėje nuo 2009 m. vasario 23 d., t. y. jau po automobilio įsigijimo. Tačiau ši liudytoja paaiškino aplinkybes, kaip jai tapo žinomos automobilio pirkimo, gabenimo ir kt. aplinkybės: „Prieš įsidarbinant, man buvo suteikta galimybė tiesiogiai susipažinti su bendrovės darbo specifika, darbo pobūdžiu. Į darbą mane priėmė V. B., tačiau darbo sutartį pasirašiau su bendrovės direktoriumi“. <..> V. B. paprašyta du kartus, teko bendrauti telefonu su vokiečiais, dėl transporto priemonės Mercedes Benz ML 500 pirkimo“ (b. 1. 155). Be to, iš jos liudijimo matyti, kad dėl darbuotojų priėmimo atsakovas taip pat nebuvo savarankiškas - kaip direktorius jis išpildė tik darbuotojo darbo sutarties pasirašymo formalumus.

224. Dėl bendrovės vadovo materialinės atsakomybės sąlygų. Apeliantas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, Civilinio kodekso, Darbo kodekso bei Akcinių bendrovių įstatymo straipsnius, kas iš esmės nesusiję su ieškovo ieškiniu byloje, kadangi ieškinys grindžiamas tuo, kad 1) neturėdamas vienintelio akcininko pritarimo atsakovas vienasmeniškai nupirko automobilį, ir 2) kad sudarydamas minėtą sandorį, jis viršijo kompetenciją ir normalią ūkinę riziką, nes dėl didelės iš karto mokamos sumos už automobilį, įmonė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir jie kreipėsi į teismą, dėl ko bendrovė patyrė 19 358, 38 žalą. Tokios savo pozicijos ieškovas nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, jo pateikti rašytiniai įrodymai buvo palankūs tik atsakovui, kurio poziciją patvirtinta dar ir liudytojų parodymai. Teisėjų kolegija konstatuoja:

23IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, pirmosios instancijos teismas ginčo santykiui tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimas pliktinas nepakeistu.

25Byloje kilo ginčas dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų ir įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo.

26CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką dėl galimybės ginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, pagal kurią sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Vasmangas v. UAB Valdo leidykla, bylos Nr. 3K-3-567/2006; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Beltateksas“ v. UAB „Sarteksas“, bylos Nr. 3K-3-534/2007; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Balmeto Medis“ v. AB „Simega“, bylos Nr. 3K-3-511/2011; kt.).

27Nagrinėjamu atveju ieškovė pasirinko savo teisių gynimo būdą, pareikšdama buvusiam įmonės vadovui (direktoriui) ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo (toliau ir ABĮ) 18 straipsnio 1 dalį, bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas. Taigi įmonės vadovui už pirmiau nurodytų civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą kyla pareiga atlyginti jo kaltais veiksmais, nesilaikant įstatymuose įtvirtintų pareigų, padarytą žalą. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009).

28Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino bendrovės įstatų 7.9.4 punkto reikalavimų, draudžiančių bendrovės vadovui sudarinėti sandorius už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, negavus prieš tai visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo, ir bendrovės auditą atlikusio asmens išvadų, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

29Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007).

30Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 2009 m. sausio 28 d. automobilio Mercedes-Benz ML 500 (pagaminimo data - 2006-04-13) 32 773,11 EUR vertės pirkimo sandoris buvo sudarytas tuo metu vienintelio įmonės akcininko V. B. iniciatyva ir išimtinai jo poreikių tenkinimui. Šių aplinkybių ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė, teismo nustatytos aplinkybės pagrįstos rašytiniais įrodymais, šių aplinkybių iš esmės neginčijo ir byloje apklaustas liudytoju V. B.. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog šį sandorį būtų sudaręs (pasirašęs) atsakovas. Priešingai, iš liudytojos V. Z. rašytinių parodymų matyti, kad sandorio sudarymą inicijavo ir dėl jo derėjosi V. B.. Teisėjų kolegija taipogi sutinka su teismo išvada, kad automobilis buvo įgytas iki sandorių, kurių pagrindu ieškovė kildina įmonei padarytą žalą, sudarymo. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad žala įmonei padaryta dėl neteisėtų atsakovo kaltų. Atkreiptinas dėmesys, kad įmonės įstatų 7.9.4 punktas nenumato imperatyvaus reikalavimo sudarant tokį sandorį gauti raštišką akcininkų pritarimą. Todėl byloje nustačius, kad automobilio pirkimo sandoris buvo sudarytas vienintelio įmonės akcininko iniciatyva (taigi su jo žinia), nėra pagrindo išvadai, kad buvo pažeistos bendrovės paminėtų įstatų, o tuo pačiu ir CK 2.87 straipsnio 7 dalies, nuostatos. Pirmosios instancijos teismas J. D. S. audito ir konsultacinės firmos ataskaitą vertino surinktų byloje įrodymų viseto kontekste, todėl atmestini apelianto argumentai, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.). Teismo išvados tinkamai argumentuotos, todėl nenustačius atsakovo atsakomybei kilti visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas pagrįstai ieškinį atmetė, dėl ko sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

31Apeliacinį skundą atmetus, atsakovui priteistinos išlaidos, susiję su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Bylos duomenimis, atsakovas patyrė 1 200 Lt atstovavimo išlaidų (2 t. b. l. 25). Remiantis Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių tvarkos 5, 1.5 punktais, atsakovui A. L. priteistina 960 Lt šių išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

32Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

33Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34Priteisti atsakovui A. L., a. k. ( - ) iš ieškovės UAB „Vibo-ja“, į. k. 301173759, 960 Lt (devynis šimtus šešiasdešimt litų) atstovavimo išlaidų už apeliacinio skundo surašymą.

35Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. 2008 m. rugsėjo 5 d. vienintelio UAB „Vibo-ja“ akcininko V. B. sprendimu... 5. Kadangi atsakovas yra atsakingas už įmonės patirtus nuostolius (teismo... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį... 8. Teismas nustatė, kad jaunas ir patirties neturintis atsakovas į bendrovės... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 10. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo... 11. 1. Dėl faktinių bylos aplinkybių. Apelianto vertinimu, teismo sprendimas... 12. 2. Dėl netinkamo rašytinių įrodymų vertinimo. Teismas rėmėsi byloje... 13. 3. Dėl atsiskaitymų su UAB „Rivatra“, UAB „Hopransa“. Teismas padarė... 14. 4. Dėl automobilio sandorio neginčijimo. Teismas, nurodydamas, kad atsakovui,... 15. 5. Dėl atsakovo giminystės ryšių su ieškovo akcininku. Teismas atsakovo... 16. 6. Teismas nukrypo nuo suformuotos/formuojamos teismų praktikos. Lietuvos... 17. 7. Dėl bendrovės vadovo (vadovų) materialinės atsakomybės sąlygų. Pagal... 18. Atsiliepimu į skundą atsakovė prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi... 19. 1. Dėl faktinių bylos aplinkybių. UAB „Vibo-ja“ įstatų 7.9.4 p.... 20. 2. Dėl atsiskaitymų su UAB „Rivatra“, UAB „Hopransa“. Apeliantas... 21. 3. Dėl įrodymų vertinimo. Apeliantas ieškinį grindė D. S. audito ir... 22. 4. Dėl bendrovės vadovo materialinės atsakomybės sąlygų. Apeliantas... 23. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 24. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 25. Byloje kilo ginčas dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų ir... 26. CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus asmens... 27. Nagrinėjamu atveju ieškovė pasirinko savo teisių gynimo būdą,... 28. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino... 29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK... 30. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, sutinka su pirmosios... 31. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovui priteistinos išlaidos, susiję su... 32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 33. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti... 34. Priteisti atsakovui A. L., a. k. ( - ) iš ieškovės UAB „Vibo-ja“, į. k.... 35. Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....