Byla e2-501-241/2017

Dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria iškelta uždarosios akcinės bendrovės „Taja“ bankroto byla

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Taja“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria iškelta uždarosios akcinės bendrovės „Taja“ bankroto byla.

3Teismas

Nustatė

4

1. Ginčo esmė

1. Ieškovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Alytaus skyrius ir UAB „Realm Juridical“ kreipėsi į teismą su pareiškimais dėl bankroto bylos atsakovei UAB „Taja“ iškėlimo.
2. VSDFV Alytaus skyrius pareiškime nurodė, kad atsakovės skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui pareiškimo pateikimo dieną sudarė 13 422,47 Eur, iš jų 13 171,31 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, 190,33 Eur delspinigių ir 60,83 Eur palūkanų. Be to, UAB „Taja“ neteikia VĮ Registrų centrui metinių finansinių ataskaitų nuo 2010 m., iš pateikto 2014 m. įmonės balanso matyti, kad UAB „Taja“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršija pusę įmonės turimo turto. Atsakovė deklaruoja turimą 177 247 Eur vertės turtą, kuris yra sapropelio atsargos, tačiau leidimo naudoti sapropelio išteklius atsakovė neturi.
3. UAB „Realm Juridical“ nurodė, kad atsakovė yra skolinga 4 520,60 Eur, kuriuos sudaro 3 185,82 Eur skola, 109,33 Eur palūkanos pagal sutartį, 370,04 Eur palūkanos pagal įstatymą, 143,65 Eur bylinėjimosi išlaidos, 711,58 Eur procesinės palūkanos, kurios išieškojimui išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-462-308/2012 pagal įsiteisėjusį Varėnos rajono apylinkės teismo preliminarų sprendimą. Atsakovė nereaguoja į raginimus atsiskaityti, nesiima jokių veiksmų susitarti dėl skolos grąžinimo.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi iškėlė atsakovei UAB „Taja“ bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Audata“.
5. Teismas nustatė, kad atsakovės UAB „Taja“ vadovo pateikti balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita yra pasirašyti tik atsakovės vadovo, o kitų subjektų, kurie turi tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, parašo nėra. Finansinės atskaitomybės duomenų už 2015 metus atsakovė VĮ Registrų centrui pateikė, nors tokią pareigą privalėjo įvykdyti, kas, teismo vertinimu, rodo, kad atsakovė neatskleidžia savo tikrosios finansinės padėties. Teismas, įvertinęs atsakovės direktoriaus pateiktą ilgalaikio materialaus turto sąrašą, konstatavo, kad šio turto suma mažintina įrangos, prietaisų, įrankių ir įrenginių bei kito materialaus turto verte, nes įmonės balanse turi būti nurodyta tik atsakovei priklausančių transporto priemonių vertė, tuo tarpu pateiktame balanse nurodyta ne tik transporto priemonių, bet ir kito įmonės turto (įrengimų, įrangos) vertė.
6. Teismas konstatavo, kad nors įmonės balanse nurodyta, jog atsakovės turtą taip pat sudaro kitas finansinis turtas t. y. konvertuojamosios obligacijos, kurių vertė siekia 2 500 000 Eur, tačiau teismas sprendė, kad atsakovė neturėjo teisės į balanso eilutę „kitas finansinis turtas“ įrašyti išleistų konvertuojamų obligacijų vertę, nes obligacijų nominali vertė įmonės balanse turi būti apskaitoma prie įmonės mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, kaip bendrovės skola obligacijos savininkui. Teismo vertinimu, atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad obligacijos buvo parduotos ir už jas buvo atsiskaityta, todėl šios obligacijos negali būti apskaitomos nei kaip įmonės finansinis įsipareigojimas kreditoriui, nei kaip turimas įmonės turtas.
7. Taip pat teismas konstatavo, kad atsakovė į įmonės turimą trumpalaikio turto vertę įtraukė ir atsargas (žaliavas) t. y. 10 000 m3 sapropelio, kurio vertė 177 247 Eur, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių šios žaliavos priklausymą atsakovei, byloje nepateikta. Atsakovė nepateikė išduoto leidimo sapropelio gavybai ir teisės išgauti žemės gelmių išteklius bei juos naudoti savo veikloje. Dėl nustatytų aplinkybių teismas konstatavo, kad atsakovė nepagrįstai įtraukė į balansą sapropelio žaliavas, todėl padarė išvadą, kad atsakovės turtas šioje dalyje mažintinas.
8. Iš balanso duomenų teismas nustatė, kad atsakovės pirkėjų įsiskolinimas sudaro 70 037 Eur sumą. Iš atsakovės pateikto 2016 m. rugsėjo 1 d. debitorių sąrašo teismas nustatė, kad dviejų didžiausių debitorių (užsienio įmonių) įsiskolinimas sudaro 27 512,59 Eur, ir sprendė, kad atsakovė neįvykdė teismo įpareigojimo ir nepateikė duomenų, kas sudaro likusią turto (reikalavimo teisių) dalį. Teismas nurodė, kad turtinių teisių turėjimas pats savaime nereiškia įmonės mokumo, jei įmonė neturi realių galimybių įgyvendinti tas teises. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų, kokios yra galimybės išieškoti skolas iš debitorių, bei šių skolų prigimtį, teismas kritiškai vertino šį turtą realumo aspektu.
9. Prastą atsakovės turtinę padėtį, teismo vertinimu, rodo ir kiti įmonės finansiniai rodikliai. Atsakovės nuosavas kapitalas yra neigiamas, atsakovė neturi jokio nekilnojamojo turto, turimam turtui yra taikomi areštai, antstolės A. M. kontoroje atsakovei yra užvestos 39 vykdomosios bylos.
10. Iš patikslinto 2016 m. spalio 1 d. kreditorių sąrašo teismas nustatė, kad atsakovės skoliniai įsipareigojimai sudaro 70 037,36 Eur sumą, atsakovė su kreditoriais neatsiskaito ilgą laiką, kai kurios skolos išieškomos priverstine tvarka. Taip pat atsakovė turi 36 927,74 Eur įsiskolinimą darbuotojams, kas, teismo vertinimu, sudaro atskirą pagrindą bankroto bylos iškėlimui.
11. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendė, kad atsakovė neatsiskaito su kreditoriais, laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų, atsakovės įsipareigojimai kreditoriams sudaro ne mažesnę kaip 70 037,36 Eur sumą, o turimas turtas ne didesnę kaip 33 979,59 Eur sumą, todėl konstatavo, kad skoliniai įsipareigojimai viršija viso atsakovės balanse nurodyto turto vertę, todėl įmonė yra nemoki ir jai keltina bankroto byla. Atsakovė neįrodė, jog turi pakankamai turto įsipareigojimams įvykdyti.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12. Atskirajame skunde atsakovė UAB „Taja“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai vertino pateiktos realizacijos sutarties vertę, nors joje nurodyta su UAB „Taja“ susijusi dalis sudaro 2 600 000 Eur, tačiau bendra apimtis sudaro 5 740 000 Eur. Tai tik viena iš sutarčių, kuri sudaro 20 000 m3 sapropelio tiekimo apimtį, o bendra planuojama apimtis yra ne mažiau kaip 50 000 m3.
2. Atsakovė nėra užsakovė Paežerėlio ežero valymui, neprojektavo šio ežero valymo darbų, nedalyvavo 2006 m. balandžio 11 d. Trakų rajono savivaldybės posėdyje dėl statybos leidimo išdavimo Paežerėlio ežero valymui, nevedė šio projekto techninės priežiūros darbų, tik kaip rangovė vykdė ežero valymo darbus, pasilikdama projekte numatytą 14 100 m3 dumblo (sapropelio) apimtį, todėl negali prisiimti atsakomybės už reikalingų leidimų gavimą ar kokybišką projekto ekspertizę.
3. Pripažįsta, kad teikiant duomenis teismui buvo padaryta klaidų dėl buhalterinės paslaugas teikiančios bendrovės netinkamo paslaugų vykdymo. Šiuo metu nepateikti neesminiai finansiniai duomenys turėtų būti vertinami kaip neturintys įtakos įmonės finansinei padėčiai.
4. Teismas nenagrinėjo atsakovės finansavimo programų Nigerijoje, su tuo susijusių finansinės kompanijos Build Rise Capital Group įsipareigojimų. Juose aiškiai nurodyta pristatytų programų finansavimo tvarka, nustatyti reikalavimai, kurie šiuo metu yra visiškai įvykdyti ir yra baigiami derinti.
5. Antstolės A. M. vykdomų ieškovo VSDFV Alytaus skyriaus inicijuotų 39 vykdomųjų bylų skaičių reikia koreguoti, nes tai bendras buvusių ir esamų bylų skaičius. Įmonė kiekvienais metais iš dalies vykdė skolų padengimą, iš viso per 2010-2016 m. buvo sumokėta 31 455,04 Lt ir 10 898,32 Eur. Taip pat per šį laikotarpį buvo padengta 2 029,63 Eur mokesčių skola VMI.
13. Atsiliepime ieškovas VSDFV Alytaus skyrius prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai neįtraukė į balansą 177 247 Eur sumos, kaip sapropelio medžiagų vertės. Atsakovė nepateikė jokių subrangos sutarčių, kurie įrodytų faktą, kad atsakovė kaip rangovė vykdė ežero valymo darbus, pasilikdama projekte numatytą dumblo (saproelio) apimtį be jokio kito atlyginimo, todėl spręstina, jog atsakovė apskritai minėto dumblo neturi. Atsakovė neturi jokio nekilnojamojo turto, transporto priemonių, technikos, su kuria būtų galėjusi vykdyti šiuos darbus.
2. Sutarties su Nigerijos finansine kompanija vertimai į lietuvių kalbą neatitinka CPK reikalavimų, nes juos patvirtino pati atsakovė, o ne įstatymų nustatyta tvarka vertimais užsiimanti įmonė.
3. Atsakovė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. veiklos nevykdė, tačiau įsiskolinimai VSDF biudžetui nuolat augo. 2012 m. sausio 1 d. skola buvo 4 038,49 Eur, o 2016 m. lapkričio 23 d. skola jau siekė 12 392,80 Eur, tai leidžia objektyviai spręsti apie blogą įmonės finansinę būklę.
14. Atsiliepime ieškovė UAB „Realm Juridical“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Ieškovė UAB „Realm Juridical“ nurodė, kad pritaria ir palaiko ieškovo VSDFV Alytaus skyriaus atsiliepimo į atskirąjį skundą pateiktus paaiškinimus ir nuomonę, kad Kauno apygardos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus ir priėmė pagrįstą nutartį iškelti UAB „Taja“ bankroto bylą.

4. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

5Dėl naujų įrodymų priėmimo

16. Atsakovė Lietuvos apeliaciniam teismui 2017 m. vasario 8 d. pateikė naujus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nevertintus, įrodymus, kuriuos prašo priimti ir vertinti kartu su kita bylos medžiaga. Atsakovė pateikė preliminarių kredito sutarties tarp UAB „Taja“ ir Build Rise Investment Capital Limited sąlygų projektą, šios užsienio įmonės raštą dėl ketinimo ruošti kredito sutartį, taip pat atsakovės raštą, kuriuo kreiptasi į Valstybės kontrolę dėl VSDFV Alytaus skyriaus veiksmų inicijuojant atsakovės bankroto bylos iškėlimą. Šiais įrodymais atsakovė siekia paneigti savo sunkią finansinę padėtį.
17. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl naujų įrodymų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui, priėmimo yra atsižvelgiama į tai, kad teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, bei vertinama ar nauji įrodymai gali turėti įtakos apeliacinės instancijos teisme įrodinėjamų aplinkybių vertinimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1014/2013).
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės teikiamų naujų įrodymų sąsajumą su nagrinėjama byla, sprendžia, kad šie įrodymai yra susiję su byloje nustatinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis ir sprendžiamais klausimais, todėl priimtini ir vertintini kitų byloje esančių įrodymų kontekste.

6Dėl bylos esmės

19. Pagrindai įmonės bankroto bylai iškelti numatyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų.
20. Įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Šios teisinės nuostatos lemia, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės – komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Taip pat sprendžiant dėl įmonės (ne)mokumo, būtina išanalizuoti tam reikšmingas bylos aplinkybes: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorių skolų, kokio dydžio šios skolos lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išieškoti skolas ir pan. (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1554/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1620/2010; kt.).
21. Teismas, spręsdamas pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, turi būti aktyvus ir gali savo iniciatyva rinkti įrodymus tam, kad tinkamai atskleistų įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, iš kurio būtų galima spręsti apie įmonės mokumą ar nemokumą. Esant neaiškumams dėl įmonės turto vertės, bankroto bylą nagrinėjantis teismas turi imtis įstatymo nustatytų priemonių tam, kad būtų išsiaiškinta tikroji turto vertė, reikalauti, kad būtų pateikti papildomi įrodymai apie balanse nurodyto turto vertę, o prireikus, kad įmonės turtas būtų įvertintas teisės aktų nustatyta tvarka.
22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pateikė užklausą Lietuvos geologijos tarnybai dėl sapropelio išteklių gavybos ir jo naudojimo sąlygų, iš kurios atsakymo turinio nustatė, kad Trakų rajono savivaldybės teritorijoje nėra detaliai išžvalgytų sapropelio telkinių, taip pat kad atsakovė turėjo gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių naudojimo sutartį, tačiau tokios sutarties atsakovė nėra ir nebuvo sudariusi, be to, ežerų išvalymui leidimo Lietuvos geologijos tarnyba neišduoda. Teismas sprendė, kad atsakovės minimas 2006 m. balandžio 11 d. Trakų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolas dėl statybos leidimo išdavimo gali būti laikomas pagrindu išduoti leidimą ežero išvalymui nuo dumblo, tačiau pagal Lietuvos geologijos tarnybos išvadą dumblas nelaikytinas sapropelio ištekliu. Dėl to teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovė neturi nuosavybės teisės į balanse įrašytų žaliavų atsargas. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino atsakovės pateiktus įmonės finansinės atskaitomybės duomenis, kurių pagrindu atsakovė įrodinėjo savo esamo turto vertę. Pažymėtina, kad ir pati apeliantė atskirajame skunde pripažįsta, jog teismui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai yra klaidingi.
23. Vadovaujantis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktu įmonės nemokumo sąvokos apibrėžimu, viena iš sąlygų, turinčių teisinę reikšmę sprendžiant dėl įmonės (ne)mokumo – tai į įmonės balansą įrašyto turto vertė. Šis įmonės finansinę būklę apibūdinantis rodiklis nustatomas vertinant ne įmonės balanse nurodytą turto vertę, bet į įmonės balansą įrašyto turto realią vertę. Įmonės balanso duomenimis apie įmonės turtą ir jo vertę galima remtis tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo ir to, jog jame nurodyti duomenys atitinka realią atsakovo finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2164/2013). Sprendžiant dėl įmonės nemokumo, teisinę reikšmę turi ne įmonės balanse nurodyta turto vertė, bet į įmonės balansą įrašyto turto vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje 2-1187/2013). Vadinasi, kilus ginčui, ar balanse įrašyta įmonės turto vertė atitinka realią turto rinkos vertę, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, turi būti vertinama faktinė įmonės turto rinkos vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-100/2014).
24. Nors pagal atsakovės finansinės atskaitomybės duomenis jos turtas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. sudarė 2 743 849 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 757 771 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 95 035 Eur (2016 m. rugpjūčio 31 d. atsakovės nuostoliai sudarė 18 357 Eur), tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, kad atsakovės skoliniai įsipareigojimai sudaro ne mažesnę kaip 70 037,36 Eur sumą, o turimas turtas ne didesnę kaip 33 797,59 Eur sumą, todėl turėjo pagrindo spręsti, kad atsakovės įsipareigojimai viršija visą atsakovės balanse nurodyto turto vertę, taigi atsakovė yra nemoki. Teismas vertino ne tik atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus, bet ir VĮ Registrų centro, VĮ Centrinės hipotekos įstaigos, VĮ „Regitra“ duomenis, iš kurių nustatė, kad atsakovė nekilnojamojo turto neturi, o turimam turtui (transporto priemonėms) taikomi areštai. Teismas rėmėsi ir Valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto mokestinio tyrimo išvadomis, kuriomis nustatyta, kad atsakovė faktiškai nevykdė jokios veiklos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d., todėl buvo išregistruota iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė su kreditoriais neatsiskaito ilgą laiką, kas suponuoja išvadą apie blogą jos finansinę padėtį, be to, atsakovė laiku nesumoka įstatymo nustatytų mokesčių, turi įsiskolinimą darbuotojams, kas sudaro atskirą bankroto bylos iškėlimo pagrindą.
25. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi ne tik atsakovės balanse įrašyta turimo turto verte, bet nustatinėjo realią įmonės turtinę padėtį, tinkamai nustatė ir įvertino turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, todėl pagrįstai atsakovę pripažino nemokia ir iškėlė jai bankroto bylą.
26. Apeliantė kvestionuoja įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo tinkamumą nagrinėjamoje byloje. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas bylai reikšmingas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus įvertino netinkamai.
27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors bankroto procese vyrauja viešasis interesas, kuris suponuoja teismo aktyvumo pareigą, tačiau sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis).
28. Apeliantė nepateikė jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų apie įmonės šiuo metu realiai vykdomą veiklą. Atskirojo skundo argumentai, kad teismui buvo pateikti duomenys apie būsimą produkcijos realizaciją, kainas, galimą pelną laikytini deklaratyviais. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantė turi realias galimybes ateityje vykdyti veiklą. Sutartys dėl tam tikros veiklos vykdymo savaime nelemia išvados, kad jos bus realiai vykdomos ateityje, kad apeliantė gaus pelną, kad tiek apeliantė, tiek kontrahentai sugebės tinkamai atsiskaityti ir vykdyti prievoles pagal sutartis ir kt. Apeliantės teismui pateikti nauji įrodymai taip pat nesudaro pagrindo spręsti dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepagrįstumo, nes jie nepaneigia atsakovės pradelstų įsipareigojimų egzistavimo ir nustatyto jų santykio su realia turimo turto verte fakto.
29. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl apeliantės nemokumo, konstatuoja, jog kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą – apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad žemesnės instancijos teismas tinkamai atskleidė bylos esmę, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą gali tiesiog pritarti priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).
30. Apibendrinant konstatuotina, kad ginčydama teismo išvadą dėl atsakovės nemokumo apeliantė nepaneigė teismo argumentų dėl įmonės balanse nurodytos turto vertės neatitikimo realiai šio turto vertei bei realios turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykio vertinimo. Byloje nesant pirmosios instancijos teismo motyvus paneigiančių įrodymų, buvo pagrindas daryti išvadą, kad atsakovės pradelstos skolos viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, ir spręsti dėl atsakovės nemokumo.
31. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės nemokumo ir pagrindo kelti jos bankroto bylą egzistavimo yra pagrįsta visapusišku bylai reikšmingų aplinkybių išsiaiškinimu ir surinktų įrodymų įvertinimu (CPK 185 straipsnis). Atskirojo skundo argumentai ir nauji įrodymai neteikia pagrindo priešingai, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvadai, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

8palikti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį nepakeistą.