Byla 1A-524/2013
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos), teisėjų: Rūtos Mickevičienės ir Violetos Ražinskaitės, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorui V. S., gynėjams advokatams Arnui Paliūkėnui, Liudmilai Karvelienei, Annai Grinevič, Kęstučiui Mikšiui, nuteistiesiems E. Č., T. A., nukentėjusiajai N. B., vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. Č., Ž. Š., T. A. ir E. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

2E. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

3Ž. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir nuteistas laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose;

4T. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose;

5E. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir nuteistas laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

6Iš nuteistųjų E. Č., Ž. Š., T. A. ir E. J. solidariai priteista 2 200 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai N. B..

7Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

8E. Č., Ž. Š., T. A. ir E. J. nuteisti už tai, kad 2011 m. rugsėjo 11 d. laikotarpyje nuo 19 val. iki 20.30 val., ( - ), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, rodydami nepagarbą aplinkiniams ir visuomenei, nepaisydami elementarių elgesio ir moralės normų, dėl mažareikšmės dingsties, po apsižodžiavimo su nukentėjusiuoju M. B., E. J. tyčia sudavus rankos kumščiu M. B. vieną smūgį į veidą, o pastarajam parkritus ant žemės, spyrė kojomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, šokinėjo ant nukentėjusiojo krūtinės ląstos, po ko Ž. Š. sudavus nukentėjusiajam M. B. kojomis į įvairias kūno vietas, T. A. spyrus kojomis nukentėjusiajam į galvą ir įvairias kūno vietas, E. Č. spyrus koja M. B. į veidą bei į šonus ir tokiu būdu, mušdami nukentėjusįjį rankomis ir kojomis, tyčia sudavė ne mažiau 18 smūgių M. B. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam M. B. galvos sumušimą pasireiškusį pogleivio kraujosruva dešinėje viršutinėje lūpoje, pereinančią į dešinį žandą, minkštųjų audinių kraujosruvą kairiame žande, linijinę muštinę žaizdą veide su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, linijiniu odos nubrozdinimu kaktoje su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, kraujosruvomis abiejų ausų kaušeliuose, plačia minkštųjų audinių kraujosruva kairiojo užausio srityje, sprando dešinės pusės raumens prisitvirtinimo prie pakauškaulio vietoje, galvos smegenų kraujagysles jungiančios kietojo galvos smegenų dangalo sinusus su galvos smegenų paviršiumi nutraukimu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo galvos smegenų pusrutulio (200 g), kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, taškinėmis kraujosruvomis didžiojoje galvos smegenų jungtyje, blyškiojoje pertvaroje, liemens sumušimą, pasireiškusį plačia minkštųjų audinių kraujosruva nugaros dešinėje pusėje, pereinančia į juosmenį, dešinį sėdmenį, nusitęsiančia iki dešinės šlaunies išorinio paviršiaus viršutiniojo trečdalio, poodinėmis kraujosruvomis nugaros kairėje pusėje, juosmens kairėje pusėje, odos nubrozdinimais juosmens dešinėje pusėje, dešiniojo šlaunikaulio išorinio paviršiaus ir sėdmens riboje, šonkaulių: dešiniųjų - I, V, VIII, IX, X , XI viengubais, bei kairiųjų III, V-IX viengubais, IV - dvigubu lūžiu su dešiniojo plaučio sužalojimu ir poodine emfizema, apėmusia krūtinės, pilvo, žasto, gaktos ir kapšelio sritis, bei kepenų sužalojimu, odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, dešiniame rieše, dėl ko M. B. nuo daugybinių galvos ir liemens sužalojimų - kraujosruvų galvos minkštuose audiniuose, žaizdų ir odos nubrozdinimų galvoje, kraujo išsiliejimo po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimo, daugybinių kraujosruvų liemenyje, abipusių šonkaulių lūžių, plaučių ir kepenų sužalojimų, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu (kraujo išsiliejusio po kietuoju galvos smegenų dangalu - 200 g), galvos smegenų pabrinkimu, oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, kraujavimo į pilvo ertmę sukeltu pilvaplėvės uždegimu, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, 2011 m. rugsėjo 12 d. 9.15 val. Trakų ligoninėje mirė, t. y. iš chuliganiškų paskatų, M. B. nužudė.

9Nuteistasis E. Č. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas ir nemotyvuotas, todėl keistinas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai parinko bausmės dydį, nenustatė lengvinančios aplinkybės. Teigia, kad pripažino savo neteisėtus veiksmus, davė nuoseklius parodymus, nėra anksčiau teistas, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, nusikaltimą įvykdė būdamas nepilnametis, dėl to padarė reikiamas išvadas, pasižada nenusikalsti, laisvėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą, todėl teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybės lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2007 m. birželio 27 d. teismų praktikos Nr. 27 „Dėl teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-56 straipsniai)“ 13 punktu. Be to, teismas pripažindamas, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendrininkų grupe, privalėjo nurodyti ne tik BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, bet ir BK 24 straipsnio atitinkamą dalį. Mano, kad tai turėjo įtakos ir nustatant bausmės dydį.

10Prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

11Nuteistasis Ž. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, bei priimtas naujas - išteisinamasis nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 2 ir 5 dalyse, 44 straipsnio 6 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 straipsnio 1 dalyje numatytų nuostatų, LAT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr.40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1. ir 3.1.8. punktuose esančių išaiškinimų, o rėmėsi išskirtinai tik kaltinimo pateiktais nenuosekliais, prieštaringais įrodymais, kurie iš esmės nepatvirtino nuteistajam pareikšto kaltinimo pagrįstumo, o visas kilusias abejones teismas vertino ne jo naudai. Ž. Š. paaiškinimus ir juos patvirtinančius įrodymus laikė neteisingais, dėl to nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

12Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad būtent apeliantas vienintelis iš visų kaltinamųjų teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo ikiteisminio tyrimo eigoje duotus parodymus, kurie šios bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, neprieštaringi, kurie nebuvo paneigti ir bylos nagrinėjimo eigoje. Priešingai, tai, kad jokio smurto nagrinėjamo įvykio metu nenaudojo patvirtino ir kiti kaltinamieji E. J., E. Č., T. A.. Pažymi, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu šie asmenys patvirtino, kad jie nematė, jog įvykio metu jis būtų sudavęs smūgių nukentėjusiajam. To E. J. ir T. A. nenurodė ir ikiteisminio tyrimo metu tiek duodami parodymus, tiek duodami paaiškinimus atliekant kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Be to, tai patvirtina ir kiti bylos įrodymai, t. y. liudytojos D. R., I. D. parodymai, kurie iš esmės sutampa su kitų įvykyje dalyvavusių asmenų paaiškinimais, taip pat specialisto išvada Nr. 11-3112(11).

13Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nuteistojo E. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei liudytojo A. V. duotais parodymais, kurie yra nenuoseklūs, nepatikimi ir prieštaringi. Neatkreipė dėmesio į tai, kad E. Č. ir A. V. nuo seno yra geri draugai, kartu mokėsi vienoje klasėje, kartu leido laisvą laiką, pramogavo ir pan., kas akivaizdžiai rodo, kad šie asmenys, duodami panašius parodymus, juos derindami, iš esmės siekė apkalbėki jį bei kitus byloje nuteistus asmenis, ir taip sušvelninti E. Č. atsakomybę. Be to, nuteisti asmenys ikiteisminio tyrimo metu buvo sulaikyti praėjus ganėtinai ilgam laiko tarpui po nagrinėjamo įvykio (praėjo apie 2 savaites), kas akivaizdu, jog leido artimiems bičiuliams aptarti bei suderinti parodymus, ką patvirtina ir tas faktas, kad tik šie asmenys iš esmės teigia, jog neva Ž. Š. ir E. J., po tariamai panaudoto smurto, apšlapino nukentėjusįjį, nors tokių aplinkybių nepatvirtino kiti byloje nuteisti asmenys, po įvykio nukentėjusįjį matę asmenys, ar kiti objektyvūs duomenys. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog A. V. ikiteisminio tyrimo metu pirmuosius savo parodymus davė apklausiamas kaip įtariamasis, tačiau vėliau dėl jo ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Pažymi, kad byloje yra akivaizdžių duomenų, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausos vyko pažeidžiant procesinių nuostatų nustatytą tvarką, teisėsaugos pareigūnams darant neteisėtą poveikį liudytojams, įtariamiesiems. Iš bylos medžiagos matyti, kad dar ikiteisminio tyrimo pradžioje įtariamuoju buvo apklaustas E. K., kuris prisipažino tariamai padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką, prisiėmė kaltę dėl M. B. nužudymo. Tačiau E. K. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad tyrėjai darė spaudimą, mušė, prieš apklausą pasakė, ką sakyti, liepė duoti tokius (kokie užrašyti protokoluose) parodymai, todėl jo duoti parodymai yra išsigalvoti. Be to, tai, kad ikiteisminio tyrimo metu teisėsaugos pareigūnai prieš įtariamuosius taikė neleistinus metodus, įvairiais būdais (naudodami įvairų smurtą) veikė įtariamuosius bei kitus asmenis. Tai bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino ir kiti kaltinamieji. Atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis E. Č., teisme išsižadėjo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, prašė jais nesiremti, nes jie yra neteisingi, išsigalvoti dėl ikiteisminio tyrimo metu daromo spaudimo.

14Pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje esančiomis specialisto išvadomis, visiškai nevertino ir neatsižvelgė į šių išvadų nenuoseklumą bei dalinį prieštaringumą. Pažymi, kad tiek 2011 m. rugsėjo 13 d. teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 1254/11 (01) 1 punktą, tiek 2011 m. gruodžio 20 d. teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 26-1254/11 (01) 1 punktą paneigia 2011 m. rugsėjo 13 d. specialisto išvados Nr. M 1254/11 (01) 3 punkto 1 ir 2 papunkčiai, nes iš jų seka, kad M. B. mirtį lėmė jam padarytos galvos traumos. Specialisto išvadoje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad M. B. mirtį išties būtų lėmę liemens sužalojimai. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nesiaiškino, ar išties liemens sužalojimai, komplikavęsi į oro susikaupimą dešinėje krūtinplėvės ertmėje, kraujavimo į pilvo ertmę sukeltą pilvaplėvės uždegimą, lėmė (ar galėjo nulemti) nukentėjusiojo mirtį. Esant tokiai situacijai ir atsižvelgiant į apelianto duotus paaiškinimus, jog jis nesudavė nukentėjusiajam smūgių, ir į tai, kad net E. Č. ir A. V. neparodė, jog Ž. Š. įvykio metu būtų sudavęs M. B. į galvą (galvos sritį), t. y. jo veiksmai neįtakojo (nesąlygojo) M. B. mirties.

15Mano, kad teismas turėjo nustatyti kiekvieno kaltinamojo dalyvavusio darant nusikaltimą laipsnį, pobūdį, ar visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, ir nustatyti asmenis, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių, neprieštaringų, nuoseklių įrodymų, patvirtinančių, kad naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį. Be to, iš specialisto išvados matyti, kad sužalojimai tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo mirtimi yra nukentėjusiajam padaryti galvos sumušimai, o įrodymų, jog būtų traumavęs nukentėjusiojo galvą, taip pat byloje nėra. Pačių nuteistųjų teisme duotuose parodymuose nurodyta, kad nukentėjusiajam stiprius smūgius į galvos sritį sudavė kiti bylos nuteistieji - E. J., E. Č., T. A.. Tuo tarpu objektyvių įrodymų, jog Ž. Š. veikė kartu su kitais nuteistaisiais, prisidėjo prie jų smurtinių veiksmų, siekė sužaloti ar tyčia nužudyti nukentėjusįjį, byloje nebuvo surinkta, todėl teismo išvados dėl jo prisidėjimo prie bendrų smurtinių veiksmų, dėl kaltės nužudant M. B. nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Akivaizdu, kad skundžiamas teismo nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas, todėl dėl aukščiau paminėtų išsamių teisinių ir faktinių argumentų turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas - išteisinamasis nuosprendis.

16Teigia, kad nebuvo jokio realaus pagrindo šioje byloje konstatuoti kvalifikuojantį nusikalstamos veikos požymį, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, nes prieš pat įvykį prie jų atėjęs M. B. kabinėjosi prie E. J., konfliktavo, norėjo aiškintis. Tokie nukentėjusiojo veiksmai ir iššaukė kitų nuteistųjų neadekvačius veiksmus prieš M. B.. Taigi, būtent nukentėjusiojo veiksmai sąlygojo įvykusį konfliktą, o nagrinėjamas įvykis iš esmės įvyko dėl nukentėjusiojo ir E. J. asmeninio konflikto.

17Nuteistasis nesutinka su teismo argumentais paskiriant bausmės rūšį ir dydį, nes nebuvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, į jį charakterizuojančią medžiagą, kitas svarbias aplinkybes. Be to, teismas netinkamai įvertino BK 54 straipsnyje numatytus reikalavimus, kas sąlygojo neteisingos, per griežtos bausmės paskyrimą. Skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs vieną labai sunkų nusikaltimą, anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki suėmimo nuolatos mokėsi, šiek tiek dirbo. Mokyklos administracijos charakterizuojamas teigiamai, dėl ko gavo rašytinę padėką. Mokslus baigė būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime. Be to, jauno amžiaus, siekia įsitvirtinti gyvenime, įgyti specialybę, kad galėtų ateityje save išlaikyti bei padėti kitiems iš asmeninių, teisėtai gautų lėšų. Pažymi, kad psichiatrijos ligoninėse nesigydė, į narkologinę apskaitą neįrašytas, nepriklausomas nuo alkoholio, neturi kitų žalingų įpročių. Atkreipia dėmesį į tai, kad nebuvo smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį iniciatorius, nukentėjusiajam jokių gyvybei pavojingų smūgių nesudavė, kitaip nukentėjusiojo nežalojo.

18Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo dvi Ž. Š. atsakomybę sunkinančias aplinkybes - nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe bei apsvaigus nuo alkoholio, nes byloje nėra tokių objektyvių duomenų. Be to, teismas, pripažindamas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, turi ne tik nustatyti, jog asmuo yra apsvaigęs veikos padarymo metu, bet ir įvertinti, ar apsvaigimas turėjo reikšmės darant nusikalstamą veiką (nužudant), tačiau to nepadarė. Pažymi, kad net ir nustačius asmens apsvaigimo faktą, tačiau nesant objektyvių duomenų, kad tokia būsena turėjo reikšmės nužudant, ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė nepripažintina. Dėl paminėto, nagrinėjamu atveju iš skundžiamo nuosprendžio turėtų būti pašalintos teismo išvados dėl atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kas taip pat sudaro pagrindą paskirtą bausmę ženkliai sušvelninti.

19Nuteistojo manymu, byloje esančių aplinkybių visetas duoda pagrindą teigti, kad bausmės paskirtis, numatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje, gali būti pasiekta skyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę ar tik minimalią bausmę, jos vykdymą atidedant. Be to, yra saistomas glaudžiais socialiniais ryšiais, kurie dėl paskirtos bausmės gali nutrūkti arba gali pasidaryti labai sudėtinga juos išlaikyti. Pirmosios instancijos teismo paskirta net 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo, protingumo principams, yra aiškiai per griežta, neteisinga.

20Taip pat mano, kad priteista neturtinės žalos kompensacija yra nepagrįsta, aiškiai per didelė, neatitinkanti teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimų. Teismas neatsižvelgė į visas svarbias bylos aplinkybes, rodančias, jog priteista aiškiai per didelė neturtinės žalos kompensacija. Pažymi, kad nors byloje teigiama, kad dėl tariamų jo veiksmų buvo atimta M. B. gyvybė, tačiau į bylą nukentėjusioji N. B. nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jos patirtą neturtinę žalą. Nukentėjusiosios išgyvenimai, nurodomas patirtas stresas yra paremti vien pačios nukentėjusiosios paaiškinimais. To nepatvirtina jokie objektyvūs bylos įrodymai. Tuo tarpu teismas visiškai neatsižvelgė į nuteistojo bei gynėjo nurodomas aplinkybes, rodančias, jog prašoma priteisti neturtinės žalos kompensacija turi būti ženkliai mažinama, ją priteisiant minimalaus dydžio. Kartu pažymi, kad yra jaunas, iki suėmimo pagrinde mokėsi, jokių ilgalaikių darbinių santykių neturėjo, neturi nuolatinio darbo, nuolatinių, pastovių pajamų. Tai akivaizdžiai parodo, kad priteista neturtinės žalos kompensacija yra akivaizdžiai per didelė, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų, formuojamos teismų praktikos, todėl neturtinė žala turėtų būti sumažinta - net iki minimalaus dydžio.

21Apeliantas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti paskirtą bausmę, paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba paskiriant tik minimalaus dydžio bausmę, teisingai išnagrinėti byloje pareikštą civilinį ieškinį.

22Nuteistasis T. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad pripažįsta savo kaltę dėl nusikalstamos veikos iš dalies, tačiau nesutinka su specialisto išvada Nr. 11-3112(11), nes specialistas rėmėsi melagingais Ž. Š. parodymais. Teigia, kad E. Č. ir liudytojas A. V. parodė, kad M. B. nutempė ir nustūmė nuo kalniuko Ž. Š.. Be to, liudytojas A. V. ir kiti bendrininkai nematė, kad T. A. būtų mėtęs nukentėjusįjį į žemę. Taip pat, nesutinka ir su E. Č. parodymais, kad apeliantas įsibėgėjęs sudavė smūgį koja M. B. į galvą, po kurio šis nukrito ant žemės ir gulėjo, nes tai paneigė liudytojas A. V.. Teigia, kad mažiausiai prisidėjo prie daromos nusikalstamos veikos, todėl prašo paskirti minimalią arba mažesnę bausmę.

23Nuteistasis E. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendyje yra daug neaiškumų, teismo posėdžio metu davė teisingus parodymus, iš dalies pripažįsta savo kaltę, tačiau nesutinka su E. Č. ir liudytojo A. V. parodymais dėl E. J. šokinėjimo ant nukentėjusiojo krūtinės ir apšlapinimo. Mano, kad dėl to turėjo būti atliktas šlapimo tyrimas. Nuteistasis nesutinka ir su tuo, kad 2011 m. rugsėjo 11 d. buvo girtas, nes tą dieną buvo išgėręs tik 0,5 L alaus. Be to, 2011 m. rugsėjo 29 d. jam nebuvo nustatytas girtumas. Taip pat, nesutinka, kad buvo susitarę daryti nusikalstamą veiką, o tai įvyko dėl neatsargumo.

24Teigia, kad 2011 m. rugsėjo 11 d. po muštynių ir apelianto suduotų smūgių M. B. buvo gyvas, jie kalbėjosi ir gėrė alų. Po to E. J. nuėjo namo ir kas vyko vėliau nežino. Atkreipia dėmesį į tai, kad turi keturis brolius ir dvi seseris, iš jų keturi nepilnamečiai, neturi tėvo, mama praeityje sirgusi sunkiomis ligomis ir vienai sunku išlaikyti didelę šeimą, būdamas laisvėje prisidėdavo prie šeimos išlaikymo ir ja rūpindavosi.

25Apeliantas E. J. prašo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 132 straipsnio 3 dalį, sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nes 13 (trylika) metų yra labai didelė bausmė asmeniui, kuris teisiamas pirmą kartą.

26Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji E. Č. ir T. A. ir jų bei nuteistųjų Ž. Š. ir E. J. gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o nukentėjusioji ir prokuroras – atmesti.

27Apeliaciniai skundai atmetami.

28Nuteistųjų E. J., T. A., Ž. Š., E. Č. kaltė padarius nuosprendyje nurodytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, jų nusikalstama veika kvalifikuota teisingai pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nuteistieji E. J., T. A., Ž. Š. savo apeliaciniuose skunduose iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais kiekvieno iš jų suduotų smūgių, galėjusių sukelti nukentėjusiojo M. B. mirtį, kiekiais ir lokalizacija.

29Apygardos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, tinkamai įvertino ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Iš byloje esančių Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadų Nr. 1254/11 (01) ir Nr. 26-1254/11 (01) 1 punktų matyti, kad M. B. mirtis įvyko nuo daugybinių galvos ir liemens sužalojimų: kraujosruvų galvos minkštuose audiniuose, žaizdų ir odos nubrozdinimų galvoje, kraujo išsiliejimo po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimo, daugybinių kraujosruvų liemenyje, abipusių šonkaulių lūžių, plaučių ir kepenų sužalojimų. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu (kraujo išsiliejusio po kietuoju galvos smegenų dangalu - 200 g), galvos smegenų pabrinkimu, oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, kraujavimo į pilvo ertmę sukeltu pilvaplėvės uždegimu, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu (1 t., b. l .27-37, 40-42). Nuteistasis Ž. Š. nepagrįstai teigia savo apeliaciniame skunde, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadų Nr. 1254/11 (01) ir Nr. 26-1254/11 (01) 1 punktus paneigia Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. 1254/11 (01) 3 punkto 1 ir 2 papunkčiai, nes šios išvados 3 punkte nurodoma, kad M. B. lavono tyrimo metu ir gavus papildomų tyrimų duomenis nustatomi tik mechaninių poveikių padaryti sužalojimai (1 t., b. l. 33). Tačiau, šios išvados 3 punkto 1 ir 2 papunkčiai patvirtina, kad M. B. mirtis įvyko nuo daugybinių galvos ir liemens sužalojimų visumos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadų Nr. 1254/11 (01) ir Nr. 26-1254/11 (01) 1 punktų išvadomis.

30Iš liudytojo A. V. duotų parodymų teisme matyti, kad 2011 m. rugsėjo 11 d. susitiko su savo buvusiu klasioku E. Č. ir nuėjo prie ( - ). Ten pamatė E. J., Ž. Š. ir T. A. ir dar vieną asmenį (vėliau jis išėjo), kurie pakvietė juos išgerti alaus. Jie jau buvo išgėrę, tai matėsi iš jų balso ir akių. Po kurio laiko atėjo M. B. ir pradėjo kalbėtis su E. (E. J.). Pirmas M. B. trenkė E. (E. J.) ranka. Po to Ž.(Ž. Š.) pradėjo mušti ir spardyti M. B. nuo galvos iki kojų. T. (T. A.) irgi keletą kartų spyrė M. B.. E. Č. nukentėjusiajam įsibėgėjęs spyrė į galvą tris kartus. Ž. (Ž. Š.) su E.(E. Č.) pakėlė M. B. ir pasodino prie stulpo, davė išgerti alaus. Nukentėjusysis jau norėjo eiti namo, bet Ž. (Ž. Š.) ir E. (E. J.) pasivijo M. B. ir vėl pradėjo mušti. Matė, kad E. (E. J.) šokinėjo ant M. B.. Visi mušė apie 30 min. (5 t., b. l. 182-184). Tokius parodymus liudytojas A. V. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (5 t., b. l. 11, 37-38). Šiuos liudytojo parodymus patvirtino ir pačių nuteistųjų Ž. Š., E. Č., E. J. ir T. A. duoti parodymai, todėl nėra pagrindo teigti, kad liudytojas A. V. duoda parodymus palankius nuteistajam E. Č.. Iš minėtų parodymų matyti, kad liudytojas nurodė, jog nukentėjusįjį M. B. mušė visi net ir E. Č..

31Iš nuteistojo E. J. duotų parodymų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad įvykio dieną su Ž. (Ž. Š.) ir kitais nuteistaisiais vartojo alkoholį. Teigė, kad buvo neblogai apsvaigęs kai atėjo prie ( - ). Vakare prie jų atėjo M. B. ir jis su M. B. kalbėjosi, o vėliau vieną kartą trenkė į veidą. Nuo šio smūgio nukentėjusysis nukrito. Kelis kartus spyrė, vieną smūgį į šoną, o kitą kartą į pakaušį. Po to M. B. spardė Ž. Š., E. Č. ir T. A. (6 t., b. l. 88-89, 4 t., b. l. 10, 27). Akistatos su E. Č. metu E. J. šiuos savo parodymu patvirtino (4 t., b. l. 13-14). E. Č. 2011 m. rugsėjo 28 d. apklaustas įtariamuoju ir 2011 m. rugsėjo 28 d. ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė, kad susitiko su A. V. prie šešiaaukščio. Ten buvo Ž. Š., E. (E. J.), T. (T. A.). Jie gėrė alų. Pamatė ateinantį M. (M. B.). Matė kaip Ž. Š. ir E. J. pradėjo mušti M. B. prie sienos. Sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių. Po to T. (T. A.) smogė koja į galvą nukentėjusiajam. Prie gulinčio nukentėjusiojo jis buvo priėjęs du kartus ir iš visų jėgų trenkė į nugarą ar tai į sėdmenis. Po jo (E. Č.) smūgių Ž. (Ž. Š.) ir E. (E. J.) pakėlė nuo žemės M. (M. B.) ir Ž. Š. kumščiu trenkė nukentėjusiajam į veidą. Po to Ž. Š. M. B. nutempė nuo kalniuko. Matė kaip E. (E. J.) ir Ž. (Ž. Š.) šokinėjo ant M. (M. B.), T. (T. A.) sudavė vieną smūgį į veidą, koja spyrė 3-4 į pilvą ar į nugarą. Prisipažįsta, kad pats sudavė 5 smūgius nukentėjusiajam ir jo (E. Č.) smūgiai buvo stiprūs (3 t., b. l. 88-89, 96-98). E. Č. akistatos su Ž. Š. metu patvirtino savo parodymus, o šios akistatos metu Ž. Š. parodė, kad sudavė tik vieną smūgį, o E. Č. sudavė vieną smūgį į veidą, užšoko ant M. B. ir dar sudavė 6-7 smūgius (3 t., b. l. 111-112). Savo parodymu nuteistasis E. Č. nepaneigė ir akistatos su E. J. metu (4 t., b. l. 13-14). Iš nuteistojo Ž. Š. pirmos instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad konfliktą su nukentėjusiuoju M. B. pradėjo E. (E. J.), o po to sudavė nukentėjusiajam į veidą, kai nukrito spyrė į šoną. Tada atsikėlė E. (E. Č.) trenkė iš kojos M. B. ir vėl atsisėdo. Tada pradėjo spardyti T. (T. A.). Jis nukentėjusiojo nespardė tik koja pajudino. Teismui perskaičius Ž. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (2 t., b. l. 103-104, 116-117) nuteistasis Ž. Š. juos patvirtino, bet nesutiko su užrašyta aplinkybe, jog jis du kartus sudavė smūgius M. B. (6 t., b. l. 91-92). Ikiteisminio tyrimo metu Ž. Š. detaliau parodė apie įvykius nusikaltimo padarymo metu (2 t., b. l. 103-104, 116-117). Ž. Š. akistatos su T. A. metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir papildomai nurodė, kad po M. B. suduotų smūgių matė, kaip nukentėjusiajam iš burnos einančias putas ir kraują (2 t., b. l. 144-145). Tai, kad nukentėjusysis kraujavo patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. S 407/11 (01) 1 punktas, kuriame nurodyta, kad nuoplovoje nuo plytelių, ant žolės iš įvykio vietos, M. B. sportinių kelnių, marškinių rastas žmogaus kraujas. Atlikus DNR tyrimą, gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su M. B. DNR profiliu su 99,99 proc. tikimybe (1 t., b. l. 48-49). Tai taip pat patvirtinta ir įvykio vietos apžiūros protokolu ir foto lentelėmis prie jo (1 t., b. l. 5-13). Nuteistasis T. A. teisme parodė, kad tarp E. J. ir M. B. kilo žodinis konfliktas. Matė kaip E. (E. J.) sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą ir 2-3 kartus smūgiavo į kojas. Buvo priėjęs prie M. B. ir spyrė koja, neatitraukdamas kojos nuo žemės. Ž. taip pat mušė (6 t., b. l. 93-94). Panašius parodymus T. A. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (4 t., b. l. 114). Įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu Ž. Š., E. Č., E. J., T. A. ir A. V. patvirtino savo duotus parodymus ir parodė kaip ir kur kas sudavė smūgius, kur paliko gulėti nukentėjusįjį M. B. (2 t., b. l. 120-140, 3 t., b. l. 100-107, 4 t., b. l. 16-23, 124-130, 5 t., b. l. 13-27). Liudytojų O. G. ir Č. J. parodymai patvirtina, jog M. B. rastas toje pačioje įvykio vietoje, kurioje jį po nusikaltimo padarymo paliko nuteistieji (1 t., b. l. 5-13). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tais nuteistųjų parodymais, kurie sutapo tarpusavyje dėl įvykių eigos ir su liudytojo A. V. duotais parodymais, o kitus atmetė įvertinęs, kad kiekvienas nuteistasis bandė sušvelninti savo padarytus veiksmus prieš M. B..

32Įvertinus šiuos parodymus kiekvieną atskirai ir jų visumą teisėjų kolegija daro išvadą, kad visi nuteistieji nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, bendrininkų grupe (visi suduodami smūgius nukentėjusiajam savo konkliudentiniais veiksmais pritarė vienas kito daromiems nusikalstamiems veiksmams), dėl mažareikšmės priežasties, iš chuliganiškų paskatų rankomis ir kojomis, tyčia sudavė ne mažiau 18 smūgių M. B. į įvairias kūno vietas, taip pat ir į gyvybei pavojingas vietas – galvą ir krūtinę, suvokdami, kad dėl šių priežasčių nukentėjusysis gali mirti ir nors nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. M. B. mirė nuo daugybinių galvos ir liemens sužalojimų. Atkreipiamas dėmesys, kad aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, jog Ž. Š. prisidėjo prie kitų nuteistųjų naudojamo smurto prieš nukentėjusįjį M. B., ir dėl to, paneigiami apeliaciniame skunde minimų liudytojų ir nuteistųjų parodymai, jog Ž. Š. nenaudojo smurto. Nuteistasis Ž. Š. nepagrįstai remiasi ir specialisto išvada Nr. 11-3112(11), nes šio tyrimo metu buvo tirti tik E. Č., E. J. ir E. K. batai (1 t., b. l. 61-63). Nuteistojo T. A. apeliacinio skundo argumentai dėl specialisto išvados Nr. 11-3112(11) neatitikimo deklaratyvūs ir nepagrįsti.

33Iš apeliacinių skundų matyti, kad nuteitieji Ž. Š. ir E. J. nesutinka, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe. Tačiau pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnis) požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

34Nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (kasacinės nutartys Nr. 2K-485/2008, 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-118/2013 ir kt.). Iš jau aukščiau aptartų nuteistųjų ir liudytojų parodymų ir kitų byloje esančių įrodymų matyti, kad nuketėjusiajam M. B. smūgius sudavė visi nuteistieji. E. J., Ž. Š., E. Č., T. A. suduodami smūgius nukentėjusiajam savo konkliudentiniais veiksmais pritarė vienas kito daromiems nusikalstamiems veiksmams, nes vienas po kito ar net kartu sudavė ne mažiau kaip 18 smūgių nukentėjusiajam rankomis ir kojomis.

35Taip pat, paneigiamas nuteistojo Ž. Š. apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, nes jo argumentas, jog konfliktas įvyko anksčiau tarp E. J. ir M. B., kuris norėjo aiškintis ir kabinėjosi prie E. J., atmetamas. Chuliganiškos paskatos yra veiką kvalifikuojantis požymis, kuris pasireiškia tuo, kad nužudymas, padaromas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (kasacinės nutartys Nr. 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-446/2011). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati. Liudytoja N. B. teisme parodė, kad jos vyras M. B. buvo ramus, neagresyvus, jeigu išgerdavo iš karto eidavo miegoti (5 t., b. l. 179-181). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuteistieji ir liudytojai nenurodė, kad būtų matę E. J. konfliktuojant su M. B. anksčiau nei M. B. atėjo prie ( - ). Byloje nenustatyta ir nė vienas iš apklaustų asmenų nenurodė, kad tarp E. J. ar kitų nuteistųjų būtų buvę asmeniniai konfliktiniai tarpusavio santykiai su nukentėjusiuoju. Pats nuteistasis Ž. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad gėrė prie krepšinio aikštelės ( - ), po to ėjo pas T. A. ir vėl grįžo ten pat gerti. Tada atėjo M. B. ir pirmas konfliktą pradėjo E. J. (2 t., b. l. 103-104). Ž. Š. akistatos su T. A. metu parodė, kad 2011 m. rugsėjo 11 d. su E. J. nuėjo pas T. (T. A.), iš ten ėjo prie ( - ), kur gėrė alų. Ir tik apie 17 val. pamatė nuo parduotuvės „Aibė“ ateinantį M. B.. E. J. rėkdamas pradėjo klausti M. B., ar jis atsimena kaip jį (E. J.) mažą norėjo išmesti iš penkto aukšto, per langą. M. B. pasakė, kad tikrai neprisimena. Tada E. J. pastūmė M. B. ir šis nukrito ant žemės. Šios akistatos metu T. A. parodė, kad atėjo prie ( - ) jis (T. A.) su broliu R. A., Ž. (Ž. Š.) ir E. (E. J.). Po to prie jų prisijungė du vaikinai A. (A. V.) ir E. (E. Č.). Po kiek laiko jo brolis išėjo ir tik tada atėjo M. B.. Girdėjo kaip E. J. kažką sakė apie tai, kad B. norėjo E. J. mažą išmesti pro langą. Po to E. J. trenkė į veidą M. B. su kumščiu ir dar keletą smūgių su koja (2 t., b. l. 144-145). Panašius parodymus apie konflikto pradžią davė ir kiti nuteistieji ir liudytojas A. V.. Iš to seka, kad konfliktą pradėjo E. J. dėl galimai senai buvusių įvykių, t. y. dėl mažareikšmės dingsties. Pirmą smūgį M. B. sudavė E. J., o po to pradėjo mušti ir kiti nuteistieji. Byloje nėra duomenų, kad M. B. būtų sudavęs ar kokiais nors kitais savo neleistinais veiksmais išprovokavęs nuteistųjų agresiją, anksčiau su kuriuo nors iš nuteistųjų konfliktavęs ar turėjęs asmeninių santykių.

36Nuteistojo E. J. apeliaciniame skunde iškelta versija, kad nusikalstama veika įvyko dėl neatsargumo ir jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, atmetama. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 3 dalį kyla asmeniui, kuris dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Šį nusikaltimą apibūdina keturi esminiai požymiai: 1) veika (pirmiau nurodytas taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), 2) padariniai (kito žmogaus žūtis), 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, 4) kaltė (neatsargumas, galintis pasireikšti dviem formomis – nusikalstamu pasitikėjimu ir nusikalstamu nerūpestingumu). Kvalifikuojant veiką pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti visų trijų objektyviųjų požymių buvimą, taip pat kaltę – neatsargumą, pasireiškiantį nusikalstamu nerūpestingumu arba nusikalstamu pasitikėjimu. Taigi pagal šį straipsnį nusikalstama veika gali būti kvalifikuojama tik tuo metu, kai bet kurioje veiklos sferoje dėl to, kad neatsargiai buvo pažeistos oficialiai patvirtintos bendrosios ar žinybinės elgesio saugumo taisyklės, žūva bent vienas žmogus. Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo požymių nuteistojo E. J. veikoje nenustatyta. Taip pat negali būti nustatyta ir veiklos sfera dėl kurių būtų priimtos ir oficialiai patvirtintos bendrosios ar žinybinės elgesio saugumo taisyklės, nes nusikalstama veika padaryta tyčia, viešoje vietoje prie šešiaaukščio namo dėl chuliganiškų paskatų. Nors nuteistasis E. J. teigia nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau pasirinko tokį veikimo būdą – kartu su kitais nuteistaisiais veikdamas bendrininkų grupe sudavė ne mažiau 18 smūgių nukentėjusiajam, kai kurie iš tų smūgių buvo suduoti į gyvybiškai svarbias kūno vietas – krūtinę ir galvą, todėl sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi.

37Apeliantai Ž. Š., ir E. J. nepagrįstai teigia, kad liudytojo A. V. ir nuteistojo E. Č. parodymai nenuoseklūs, o nuteistasis T. A. savo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad nuteitųjų E. Č. ir Ž. Š. parodymai melagingi. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistųjų ir liudytojo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtina, kad atėjus M. B. konfliktą pradėjo E. J. ir nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai. Tai, kad šių asmenų duotuose parodymuose nesutampa kiekvieno nuteistojo suduotų smūgių skaičius ir vieta, nėra pakankamas pagrindas juos laikyti melagingais. Šiuos jų parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Be to, iš liudytojo A. V. parodymų matyti, kad nurodyti ne tik nuteistųjų Ž. Š., T. A. ir E. J. suduoti smūgiai, bet ir jo draugo E. Č.. Atkreipiamas dėmesys, kad nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisme nuteistieji nenurodė, jog tarp jų ar liudytojo A. V. buvo kokie nors nesutarimai ir konfliktai. O pirmosios instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. J. parodė, kad su Ž. Š. buvo pažįstami, nes gyveno kaimynystėje, buvo sesers klasiokas, sutardavo. Po įvykio buvo viskas gerai. Su E. (E. Č.) sutardavo gerai, žaisdavo krepšinį. Po įvykio tik vieną kart matė žaidžiant krepšinį. Su T. A. matosi, santykiai normalūs, nekonfliktiški (6 t., b. l. 89). Nuteistasis Ž. Š. teisme parodė, kad iki įvykio visus kaltinamuosius pažinojo, buvo su jais pažįstamas. Po įvykio santykiai nepablogėjo. A. V. pažinojo iš matymo, santykiai nebuvo priešiški (6 t., b. l. 92). Iš to seka, kad nieks neturėjo pagrindo apkalbėti nuteistuosius.

38Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Vadinasi, teismas, spręsdamas, ar ištirtus duomenis pripažinti įrodymais, turi patikrinti, ar jie gauti įstatyme nustatytais būdais ir ar jie gali būti patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymais. Nustačius, kad, renkant duomenis, buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės. Pagal tas pačias taisykles vertinami ir duomenys, gauti kitų įstatymų ar kitokių teisės aktų nustatyta tvarka (kasacinės bylos Nr. 2K-84/2013, 2K-430/2011, 2K-493/2011). Teisėjų kolegija, patikrinusi ikiteisminio tyrimo metu su nuteistuoju Ž. Š. atliktas apklausas ir kitus procesinius veiksmus, konstatuoja, kad po visais pasirašė pats nuteistasis ir nurodė, jog surašyta teisingai, neturi papildymų, visuomet dalyvavo gynėjas, kuris taip pat pasirašė po protokolais ir nepateikė pastabų. Nenustatyta jokių kitų pažeidimų susijusių su Ž. Š. atliktais procesiniais veiksmais ar jo įstatymų garantuotų teisių suvaržymu. Dėl šių priežasčių nuteistojo Ž. Š. teiginys, jog apklausos vyko pažeidžiant proceso nuostatas, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.

39Bylos duomenimis nustatyta, kad visi nuteistieji sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas, matė vienas kito atliekamus veiksmus, naudojamą smurtą, taip kiekvienas sutiko su panaudoto pobūdžio smurtu, jo padariniais, kiekvienas iš jų suprato smurto pavojingumą, suvokė jo pasekmes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog visi nuteistieji buvo vykdytojai (bendravykdytojai), nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams, todėl nuteistųjų veika papildomai nekvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio 3 dalį.

40Taip pat, nuteistasis E. Č. apeliaciniu skundu prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinantį aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pagal galiojančią teisminę praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepripažįstama tais atvejais, kai kaltininkas aiškindamas apie įvykį neigia esmines įvykio aplinkybes, kritiškai nevertina savo elgesio arba nors ir pripažįsta esmines įvykio aplinkybes, bet tik verčiamas kitų surinktų įrodymų. Be to, vien tik prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nepripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jeigu nenustatomas kaltininko nuoširdus gailėjimasis. Tuo tarpu nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos reiškiasi tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytos nusikalstamos veikos ir stengiasi sumažinti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-539/2006). Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį nuteistasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

41Iš baudžiamosios bylos matosi, kad nuteistasis E. Č. ikiteisminio tyrimo metu parašė nuoširdų prisipažinimą ir davė parodymus dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau teisminio nagrinėjimo metu dalį savo pirminių parodymų pakeitė ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo kitus nuteistuosius. Be to, nors E. Č. nurodo, jog nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, tačiau savo elgesio nevertino neigiamai teigdamas, kad negali nurodyti dėl ko mušė nukentėjusįjį, nes buvo girtas, jo suduoti smūgiai nebuvo M. B. mirties priežastis. Nuteistasis E. Č. nė karto neatsiprašė nukentėjusios N. B. ir nesistengė sumažinti nusikalstamos veikos padarinių. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo pripažinti nuteistajam E. Č. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

42Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau konstatavo, jog nuteistieji nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe. Nuteistojo Ž. Š. argumentai dėl jo dalyvavimo darant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe paneigti. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama veika padaryta bendrininkų grupe, atsižvelgus į kiekvieno bendrininko dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Nustatyta, kad nuteistasis Ž. Š. įvykio metu tiesiogiai matė visų nuteistųjų atliekamus smurtinius veiksmus, jiems pritarė ir pats nukentėjusiajam sudavė, t. y. suvokė, kad smurtas naudojamas kelių asmenų bendrais veiksmais, suduodant nukentėjusiajam smūgius rankomis ir kojomis į įvairias, taip pat ir į gyvybiškai svarbias vietas. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistųjų susitarimas atlikti neteisėtus veiksmus nebuvo iš anksto suplanuotas, o reiškėsi konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad nuteistieji vienas kito veiksmams pritaria, su jais sutinka, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą atlikti smurtinius veiksmus. Visi nuteistieji naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, o, kaip nustatyta teismo medicinos specialisto išvadose, būtent nuo daugybinių galvos ir liemens sužalojimų nukentėjusysis M. B. mirė. Nuteistieji buvo nužudymo vykdytojai, t. y. taip pat ir Ž. Š., todėl pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas jis taip pat veikė bendrininkų grupe. Kadangi nusikaltimas padarytas bendrininkų grupės, tai pagrįstai pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

43Atmestinas ir nuteistojo Ž. Š. argumentas, jog teismas nepagrįstai pripažino, kad jis padarė veiką, apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Savo apeliaciniame skunde Ž. Š. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, turi ne tik nustatyti, jog asmuo yra apsvaigęs veikos padarymo metu, bet ir įvertinti, ar apsvaigimas turėjo reikšmės darant nusikalstamą veiką (nužudant), tačiau to nepadarė. Iš paties nuteistojo Ž. Š. parodymų teisme matyti, kad nuteistasis neneigia įvykio dieną vartojęs alkoholį. Iš aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad nukentėjusysis M. B. buvo mušamas dėl mažareikšmės dingsties, nuteistieji sudavė 18 smūgių laikotarpyje nuo 19 val. iki 20.30 val., todėl akivaizdu, kad Ž. Š. dėl savo būsenos (girtumo) veikos padarymo metu nesugebėjo kritiškai vertinti savo veiksmų, o jo padaryta veika pagal savo pobūdį buvo susijusi su tokia būsena. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas faktines aplinkybes netinkamai pritaikė BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Atmetamas ir nuteistojo E. J. teiginys, kad įvykio metu nebuvo girtas, nes ikiteisminio tyrimo metu pats nuteistasis nurodė, kad buvo girtas (4 t., b. l. 10), o teisme aiškino, jog buvo išgėręs alaus (6 t., b. l. 88). Be to, nuteistųjų girtumą patvirtina ir anksčiau aptarti įrodymai.

44Nuteistieji E. Č., T. A. ir E. J. prašo sušvelninti paskirtas bausmes, o nuteistasis Ž. Š. nesutinka su bausmės dydžiu ir rūšimi, prašo skirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.

45Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes E. Č., T. A., Ž. Š. ir E. J., vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo reikalavimais, numatytais BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatomis. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininkų asmenybes; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

46Taigi nuteistieji E. Č., T. A., Ž. Š. ir E. J. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikalstama veika baigta (nužudytas žmogus dėl chuliganiškų paskatų), tiesiogine neapibrėžta tyčia, visi keturi buvo aktyvūs nusikaltimo bendrininkai-vykdytojai, žmogų nužudė be jokios reikšmingos dingsties ir viešoje vietoje, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažintos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktuose nurodytos aplinkybės.

47Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į nuteistųjų asmenybes, tai, kad visi nuteistieji bausti administracine tvarka (2 t., b. l. 159, 3 t., b. l. 185, 4 t., b. l. 38-40, 143-144), Ž. Š. ir E. Č. neteisti (2 t., b. l. 155, 3 t., b. l. 181), E. J. ir T. A. teistumai išnykę, todėl jie laikomi neteistais (4 t., b. l. 34, 139). E. J. ir T. A. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo socialinės reabilitacijos skyriaus charakterizuojami patenkinamai (6 t., b. l. 83, 85). E. Č. nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis ir bausmė paskirta vadovaujantis ypatumais, kurie numatyti nepilnamečiams. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir T. A., Ž. Š. ir E. J. už BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima straipsnio sankcijos vidurkiui, t. y. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimas nuo 8 iki 20 metų, kurios vidurkis 14 metų, arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. E. Č., vadovaujantis BK 90 straipsnio 5 dalimi ir 91 straipsnio 3 dalimi, paskyrė laisvės atėmimo bausmę mažesnę nei vidurkis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia LAT formuojamą praktiką, todėl nėra pagrindo tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus ir mažinti paskirtas laisvės atėmimo bausmes.

48Nuteistojo Ž. Š. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl bausmės jau buvo įvertintos ir aptartos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, šioje nutartyje, kai kurios iš jų yra paneigtos byloje esančiais įrodymais, o kitos nevertintinos kaip išimtinės, todėl nėra pagrindo nuteistajam skirti švelnesnę bausmę nei laisvės atėmimas, nes BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tik esant išimtinėms aplinkybėms, rodančioms, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010 ir kt).

49Nuteistojo Ž. Š. prašymas sumažinti neturtinės žalos dydį nepagrįstas, nes teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Civilinis ieškinys (dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo) baudžiamojoje byloje įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Pagal Civilinį kodeksą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikaltimu sukeltus padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys, 6.282 straipsnio 3 dalis). Nustatant neturtinės žalos dydį pinigine išraiška, turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) žalos padarinius.

50Priešingai negu teigia Ž. Š., pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ir priteisdamas nukentėjusiajai N. B. 100 000 Lt dydžio neturtinę žalą, įvertino visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų – ir nurodytas apeliaciniame skunde, t. y. nukentėjusioji prarado vyrą, iki šiol yra prislėgta vyro mirties, negali atsigauti, jie kartu pragyveno 17 metų, augino tris vaikus, kuriuos dabar bus sunku išlaikyti, vaikai mylėjo tėvą. Taip pat, atsižvelgė ir į nuteistųjų E. J., Ž. Š., E. Č. bei T. A. padarytą nusikalstamą veiką ir jos pasekmes - tyčia nužudytas nukentėjusiosios sutuoktinis. Nors nuteistieji neturi didesnių pajamų ar vertingesnio turto, tačiau yra jauni, darbingi, todėl turės galimybes žalą atlyginti ateityje. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes, t. y. akivaizdu, kad žuvus sutuoktiniui, nukentėjusioji ir jos auginamos trys dukros patyrė dvasinius išgyvenimus. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji N. B. parodė, kad liko našlaitėmis trys dukros, kurias reikia rengti, maitinti, duoti pinigų mokslams. Nors M. B. oficialiai nedirbo, bet dirbdavo atsitiktinius darbus, taip prisidėdavo prie šeimos išlaikymo (1 t., b. l. 79). Be to, pagal susiformavusią teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose paprastai priteisiama ne didesnis kaip 100 000 Lt neturinės žalos atlyginimas. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas nukentėjusiosios patirtas neturtinės žalos dydis neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principams ir atitinka teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos įvertinimo ir jos dydžio nustatymo kriterijus. Be to, teismo nustatyta neturtinės žalos suma priteista iš visų nuteistųjų, kurie privalo atlyginti solidariai.

51Tokiu būdu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau šio nuosprendžio įžanginėje dalyje teismas padarė rašymo apsirikimą, nes klaidingai nurodė nuteistojo E. Č. pavardę: užrašė „Č.“. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padarytas rašymo apsirikimas, kaip nekeičiantis nuosprendžio esmės, ištaisomas.

52Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

53nuteistųjų E. Č., Ž. Š., T. A. ir E. J. apeliacinius skundus atmesti.

54Ištaisyti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio įžanginėje dalyje rašymo apsirikimą ir vietoje „Č.“ įrašyti „Č.“.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. E. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos... 3. Ž. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2... 4. T. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2... 5. E. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2... 6. Iš nuteistųjų E. Č., Ž. Š., T. A. ir E. J. solidariai priteista 2 200 Lt... 7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 8. E. Č., Ž. Š., T. A. ir E. J. nuteisti už tai, kad 2011 m. rugsėjo 11 d.... 9. Nuteistasis E. Č. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis neteisėtas,... 10. Prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59... 11. Nuteistasis Ž. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo... 12. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad būtent... 13. Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nuteistojo E. Č. ikiteisminio tyrimo... 14. Pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje esančiomis specialisto... 15. Mano, kad teismas turėjo nustatyti kiekvieno kaltinamojo dalyvavusio darant... 16. Teigia, kad nebuvo jokio realaus pagrindo šioje byloje konstatuoti... 17. Nuteistasis nesutinka su teismo argumentais paskiriant bausmės rūšį ir... 18. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo dvi Ž. Š.... 19. Nuteistojo manymu, byloje esančių aplinkybių visetas duoda pagrindą teigti,... 20. Taip pat mano, kad priteista neturtinės žalos kompensacija yra nepagrįsta,... 21. Apeliantas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d.... 22. Nuteistasis T. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad pripažįsta savo kaltę... 23. Nuteistasis E. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendyje yra daug... 24. Teigia, kad 2011 m. rugsėjo 11 d. po muštynių ir apelianto suduotų smūgių... 25. Apeliantas E. J. prašo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129... 26. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji E. Č. ir T. A. ir jų... 27. Apeliaciniai skundai atmetami.... 28. Nuteistųjų E. J., T. A., Ž. Š., E. Č. kaltė padarius nuosprendyje... 29. Apygardos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, tinkamai... 30. Iš liudytojo A. V. duotų parodymų teisme matyti, kad 2011 m. rugsėjo 11 d.... 31. Iš nuteistojo E. J. duotų parodymų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu... 32. Įvertinus šiuos parodymus kiekvieną atskirai ir jų visumą teisėjų... 33. Iš apeliacinių skundų matyti, kad nuteitieji Ž. Š. ir E. J. nesutinka, kad... 34. Nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių... 35. Taip pat, paneigiamas nuteistojo Ž. Š. apeliacinio skundo teiginys, kad... 36. Nuteistojo E. J. apeliaciniame skunde iškelta versija, kad nusikalstama veika... 37. Apeliantai Ž. Š., ir E. J. nepagrįstai teigia, kad liudytojo A. V. ir... 38. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka... 39. Bylos duomenimis nustatyta, kad visi nuteistieji sudavė smūgius... 40. Taip pat, nuteistasis E. Č. apeliaciniu skundu prašo pripažinti jo... 41. Iš baudžiamosios bylos matosi, kad nuteistasis E. Č. ikiteisminio tyrimo... 42. Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau konstatavo, jog nuteistieji... 43. Atmestinas ir nuteistojo Ž. Š. argumentas, jog teismas nepagrįstai... 44. Nuteistieji E. Č., T. A. ir E. J. prašo sušvelninti paskirtas bausmes, o... 45. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes E. Č., T. A., Ž. Š. ir E.... 46. Taigi nuteistieji E. Č., T. A., Ž. Š. ir E. J. padarė labai sunkų... 47. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į nuteistųjų... 48. Nuteistojo Ž. Š. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl bausmės jau... 49. Nuteistojo Ž. Š. prašymas sumažinti neturtinės žalos dydį nepagrįstas,... 50. Priešingai negu teigia Ž. Š., pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ir... 51. Tokiu būdu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendis yra... 52. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 53. nuteistųjų E. Č., Ž. Š., T. A. ir E. J. apeliacinius skundus atmesti.... 54. Ištaisyti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio...