Byla A-2977-1062/2018

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų R. R., G. V. R. ir J. G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. R., G. V. R., J. G. K., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei miškų tarnybai, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, dėl restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su prašymu: 1) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 1208ž „Dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemę ir mišką Panevėžio rajone priėmimo“ priedo „Asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius, sąrašas“ dalį, kurioje įrašyta, kad A. R. ( - ) atkuriamos nuosavybės teisės į 12,8492 ha valstybinės reikšmės miško; 2) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 21-52724-13654 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-tei) A. R.“ dalį, kuria A. R. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 12,8492 ha valstybinės reikšmės miško; 3) pripažinti negaliojančia ir panaikinti 1999 m. gegužės 18 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 6-2292VZ dalį, pagal kurią G. V. R. paveldėjo nuosavybės teises į 0,78 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), bei į 12,0692 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype (kadastro Nr. ( - )); 4) pripažinti negaliojančia ir panaikinti 1999 m. gegužės 18 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 6-2292VZ dalį, pagal kurią R. R. paveldėjo nuosavybės teises į 0,78 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), bei į 12,0692 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype (kadastro Nr. ( - )); 5) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1242ž „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo Panevėžio mieste ploto patikslinimo“ dalį dėl valstybinės reikšmės miško; 6) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. 391ž „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų padalijimo projektų patvirtinimo, naujų žemės sklypų suformavimo ir servitutų nustatymo Panevėžio mieste“ dalį dėl valstybinės reikšmės miško; 7) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. Ž-25 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų ploto ir ribų patvirtinimo Panevėžio mieste“ dalį dėl valstybinės reikšmės miško; 8) pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2008 m. kovo 7 d. dovanojimo sutartį Nr. DB-765, pagal kurią J. G. K. perleistos nuosavybės teisės į ¼ žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ); 9) taikyti restituciją natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn valstybinės reikšmės miškams priskirtus 0,7800 ha miškų plotus žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), Panevėžio mieste bei 12,0692 ha miškų plotus žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), Panevėžio mieste.
  2. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkino, administracinius aktus prašoma apimtimi panaikino ir, taikydamas restituciją, grąžino Lietuvos valstybės nuosavybėn iš G. V. R. ir R. R. 0,5 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype kadastrinis Nr. ( - ), Panevėžio mieste, taip pat iš G. V. R., R. R. ir J. G. K. grąžino valstybei 11,65 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), Panevėžio mieste.
  3. 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo panaikino ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog A. R. nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra pasibaigęs. Pagal šios bylos aplinkybes restitucija taikytina valstybei ir paskutiniams turto įgijėjams, iš kurių paimamas turtas natūra grąžintinas valstybei, o valstybė, gaudama miesto mišką, turi jiems sumokėti atitinkamas kompensacijas, nes priešingu atveju minėtų asmenų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso – (toliau – ir CK) 6.145 str. 2 d.).
  4. Pareiškėją atstovaujanti prokurorė ir atsakovo Panevėžio savivaldybės administracijos atstovė pirmosios instancijos teismui nurodė, jog restitucijos klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra.
  5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) nurodė, kad teismas, spręsdamas restitucijos klausimą, turėtų vadovautis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad valstybinės reikšmės miškams priskirti miškai iš Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, yra išperkami valstybės ir jiems atlyginama Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama vadovaujantis Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (toliau – ir Metodika), kuria teismas ir turėtų vadovautis, nustatydamas kompensacijos dydį už valstybei grąžintus sklypus. NŽT atstovas prašė tuo atveju, jei teismas nuspręstų vadovautis ekspertizės aktu, kompensacijos dydį mažinti, atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypuose jokia ūkinė veikla nebuvo vykdoma, jie apleisti, atsakovai jau nuosavybės teisių atkūrimo metu žinojo, kad žemė, į kurią pretenduoja, yra priskirta valstybiniams miškams.
  6. Atsakovai R. R., G. V. R., J. G. K. nurodė, jog už valstybės paimtą turtą turi būti atlyginta teisingai. Atsakovai tvirtino, jog grąžinti sklypai valstybei yra Panevėžio mieste, todėl jų kaina už vieną arą sudaro 268 Eur, taigi už sklypus mažiausiai turėtų būti sumokėta 325 894 Eur kompensacija. Atsakovų nuomone, ekspertizės akte nurodytos sklypų kainos yra neadekvačios jų rinkos vertei, ekspertas pasirinko netinkamus lyginamuosius objektus. Atsakovai pažymėjo, jog grąžinant ginčo sklypus valstybei, buvo pažeisti atsakovų teisėti lūkesčiai, jie turėjo išlaidų, susijusių su sklypų priežiūra, teritorijų planavimo dokumentų rengimu. Atsakovai išreiškė nuomonę, kad už ginčo žemės sklypus turi būti atlyginama pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos žemės įstatyme įtvirtintas žemės paėmimo visuomenės poreikiams nuostatas.

6II.

7

  1. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino iš dalies, taikant restituciją, iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovui G. V. R. priteisė 29 150 Eur, atsakovui R. R. priteisė 15 225 Eur, atsakovei J. G. K. priteisė 13 925 Eur.
  2. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija yra taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (iš pradžių) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 str.). CK 6.147 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji piniginio ekvivalento, kai restitucija taikoma ne natūra, o piniginiu ekvivalentu, apskaičiavimo taisyklė, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012).
  3. Teismas nurodė, kad bylai taip pat yra reikšmingi teisingo atlyginimo už valstybei natūra grąžinamą turtą dydžio nustatymo principai, išdėstyti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07). Sprendžiant dėl protingos kompensacijos priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė (EŽTT 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo byloje R. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25747/07) 46–47 punktai).
  4. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-92/2015 buvo konstatuota, jog nustatant protingą kompensacijos už paimamą turtą dydį, svarbus asmens sąžiningumo vertinimas; administracinių aktų neteisėtumas savaime nėra pagal tokius teisės aktus įgijusio nuosavybę asmens nesąžiningumo prezumpcija; protingai kompensacijai nustatyti teismas turi įvertinti ir tai, kad žemės sklype, kuris taisant valstybės padarytas klaidas paimtas, yra atsakovui nuosavybės teise priklausančių statinių; priteisiant kompensaciją vertintinas ir infliacijos poveikis, taip pat nustatytinos ir vertintinos aplinkybės dėl asmeninės bei socialinės padėties.
  5. Teismas nustatė, kad A. R., kuriai neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, turtą paveldėjo jos sūnūs – G. V. R., R. R., o ¼ žemės sklypo dalį, kurio kadastro Nr. ( - ), kaip dovaną iš savininkės įpėdinio gavo atsakovė J. G. K..
  6. Teismas pažymėjo, kad prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsakovų sąžiningumo įsigyjant ginčo nekilnojamąjį turtą, neginčijo, nėra duomenų, kad A. R. įpėdiniai elgėsi neteisėtai. Nuosavybė buvo atkurta turėtoje vietoje, todėl, panaikinus skundžiamus aktus, padėties atkūrimas neįmanomas, nes nuosavybė turėtoje vietoje negali būti grąžinta, pretendentė yra mirusi, nuo nuosavybės teisių atkūrimo yra praėjęs ilgas laiko tarpas (beveik 20 metų).
  7. Teismas nurodė, kad restitucijos taikymo ypatumai tais atvejais, kai panaikinami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, yra išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (žr., pvz., 2008 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008, 2012 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pvz., 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1247-492/2017) praktikoje, kurioje nurodyta, jog prarasto turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis, teismas suformuoja savo įsitikinimą.
  8. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje žemės sklypai, valstybės nuosavybėn jau yra sugrąžinti. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo bei 2016 m. balandžio 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties pagrindu nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. viešame registre įregistruota, jog žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. ( - ) (unikalus Nr. ( - )) 5000/13552 dalis (0,5 ha valstybinės reikšmės miško) bei žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. ( - ) (unikalus Nr. ( - )) 116500/137246 dalis (11,65 ha valstybinės reikšmės miško) nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Valstybės ir fizinių asmenų bendrosios dalinės nuosavybės teise turimų žemės sklypų dalys nėra atidalytos ir nesuformuoti atskiri žemės sklypai, tačiau 2017 m. vasario 3 d. NŽT Panevėžio skyrius yra inicijavęs šį procesą.
  9. Teismas vertino, kad atsakovai G. V. R., R. R. ir J. G. K. 0,5 ha ir 11,65 ha nurodytuose žemės sklypuose prarado, kai 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo administracinių aktų, kuriais įgyti minėti žemės sklypai, neteisėtumą ir šia apimtimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą paliko nepakeistą, todėl ginčo nekilnojamojo turto praradimas sietinas su šia data (2016 m. balandžio 12 d.).
  10. Teismas nurodė, kad atsakovams ginčijant ginčo žemės sklypų vertę, nurodytą viešame registre, teismas šioje byloje, siekdamas nustatyti kompensacijos dydį, 2017 m. vasario 22 d. nutartimi paskyrė ginčo nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės akto Nr. A/SKR 680 (toliau – ir Ekspertizės aktas) išvadoje nurodyta, jog žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. ( - ) (unikalus Nr. ( - )) 5 000/13 552 dalies, nuosavybės teise priklausančios Lietuvos Respublikai, rinkos vertė, retrospektyviai nustatyta lyginamuoju metodu 2016 m. balandžio 12 d., sudarė 2 600 Eur, o žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. ( - ) (unikalus Nr. ( - )) 11 6500/13 7246 dalies, priklausančios Lietuvos Respublikai, rinkos vertė, retrospektyviai nustatyta lyginamuoju metodu tą pačią dieną sudarė 55 700 Eur.
  11. Teismas nurodė, kad prokuroras ekspertizės išvados neginčijo, teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodė, jog ekspertizės akte nustatytas kompensacijos dydis yra pagrįstas. Atsakovų G. V. R., R. R. ir J. G. K. nuomone, Ekspertizės akte nurodytos sklypų kainos neatitinka rinkos vertės. Jų teigimu, ekspertas neteisingai nustatė sklypų rinkos vertę, nes lyginamaisiais objektais pasirinko sklypus, esančius kaimo vietovėje, o jų prarastų sklypų vieta yra Panevėžio mieste, todėl jų rinkos kaina žymiai didesnė.
  12. Teismas pažymėjo, kad atsakovai, nesutikdami su Ekspertizės aktu, nereiškė prašymo byloje skirti naują ekspertizę, nesutikdami su lyginamaisiais objektais, nepateikė teismui kitų lyginamųjų objektų pavyzdžių. Teismas nurodė, kad atsakovai tvirtindami, jog Panevėžio mieste 1 žemės sklypo aro kaina sudaro 268 Eur, rėmėsi 2017 m. sausio 24 d. NŽT rašte Nr.-23SD-504-(14.23.104) pardavėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Intractus“ nurodyta kaina – 11 000,00 Eur už 0,41 ha, tačiau konkrečiu atveju ši kaina negali būti vertinama kaip reali rinkos kaina, nes ši kaina buvo nurodyta pardavėjo, o ne NŽT. NŽT teritorinis padalinys G. V. R., kaip besiribojančio žemės sklypo savininką, vykdydamas pareigą pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, informavo apie parduodamą žemės sklypą. Žemės sklypo pardavėjas turi teisę nustatyti bet kokią kainą, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad tokia kaina minėtas sklypas būtų ir parduotas, todėl teismas sprendė, jog atsakovų argumentai dėl UAB „Intractus“ nurodytos kainos kaip realios rinkos vertės ir viešai nekilnojamojo turto skelbimuose nurodytų kainų yra nepagrįsti ir konkrečiu atveju negali būti tokiais duomenimis vadovaujamasi.
  13. Teismas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypai, atsižvelgiant į jų pobūdį, apskritai negali būti parduodamos žemės objektu ir civilinės apyvartos dalyku. Dėl šių nustatytų esminių aplinkybių žemės sklypo rinkos vertė negali būti sutapatinta su atsakovų prašomų priteisti ir realiai patirtų praradimų dydžiu. Kita vertus, atsakovams priteisiama kompensacija turi neprieštarauti ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams (CK 1. 5 straipsnis).
  14. Teismas nurodė, kad, skiriant ekspertizę, ekspertui buvo nurodyta atsižvelgti į išskirtinį objekto pobūdį, į tai, jog ginčas vyksta dėl valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės sklypų dalies, t. y. valstybinės reikšmės miško, kurio valstybė neturi galimybės paleisti į apyvartą. Žemės ūkio paskirties žemės sklypo 1,3552 ha, kurio kadastrinis Nr. ( - ) (unikalus Nr. ( - )), esančio Panevėžio mieste, 0,5 ha dalis įregistruota Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre ir patenka į Panevėžio miškų urėdijos Panevėžio miesto miško kvartalą Nr. ( - ), į ( - ) taksacinį sklypą, o žemės ūkio paskirties žemės sklypo 13,7246 ha, kurio kadastrinis Nr. ( - ) (unikalus Nr. ( - )), esančio Panevėžio mieste, 11,65 ha dalis įregistruota Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre ir patenka į Panevėžio miškų urėdijos Panevėžio miesto miško kvartalą Nr. ( - ), į ( - ) taksacinį sklypą 11,58 ha dalis ir į ( - ) taksacinį sklypą – 0,07 ha dalis. Šiuo metu ši vietovė priklauso Panevėžio miesto ( - ) seniūnijai. Vertinami žemės sklypai iki 1996 m. priklausė Panevėžio rajono savivaldybės ( - ) kaimo teritorijai.
  15. Teismas nurodė, kad nors viešame registre iki šiol ginčo sklypų naudojimo paskirtis nurodyta žemės ūkio, tačiau byloje yra duomenų, jog Valstybinė miškų tarnyba, atsižvelgdama į teismo sprendimus, kurių pagrindu šioje byloje buvo panaikinti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ketina kreiptis dėl žemės sklypų paskirties pakeitimo ir priskyrimo valstybinės reikšmės miškams.
  16. Teismas nurodė, kad pagal Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 patvirtintą Bendrąjį planą beveik visa ginčo teritorija priskirta miestų miškų teritorijai, todėl ekspertas pagrįstai pasirinko lyginamaisiais objektais miško žemės paskirties sklypus pagal sklypuose esančią faktinę situaciją, kartu įvertindamas išskirtinį objekto pobūdį.
  17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjams apie tai, kad sklypai patenka į rekreacinių miesto miškų teritoriją buvo žinoma nuo Bendrojo plano patvirtinimo, jie kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių ir kitas institucijas dėl žemės paskirties pakeitimo.
  18. Teismas nurodė, kad ginčo sklypai eksperto individualiai buvo įvertinti miškų ūkio pagrindinės tikslinės paskirties žemės sklypų rinkos verčių jų būklės apžiūros metu sąlygomis, atsižvelgiant į ginčo išskirtinį pobūdį (rekreaciniai miškai išimtinai skirti visuomenės poreikiams), ekspertui motyvuojant lyginamojo metodo pasirinkimo priežastis, todėl teismui nėra pagrindo abejoti šio įrodymo patikimumu. Dėl šių aplinkybių teismas nesirėmė valstybės įmonės Registrų centro pateikta informacija apie ginčo žemės vidutinę rinkos vertę, kuri apskaičiuota masinio vertinimo metodu, neatlikus individualaus sklypų vertinimo, neapžiūrint jų vietoje.
  19. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. eA-1247-492/2017, kurioje konstatuota, kad pareiškėjui byloje tenka pareiga pagrįsti visas restitucijai taikyti reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir asmeniui, iš kurio paimamas nekilnojamasis turtas ir grąžinamas valstybei, mokėtino atlyginimo dydį. Šiuo atveju pareiškėjas pritarė eksperto išvadoje nurodytai ginčo objektų vertei, atsakovai, nors ir nesutiko su Ekspertizės aktu, tačiau joje pateiktų išvadų nepaneigė kitais patikimais įrodymais. Ekspertizės aktas nenuginčytas, todėl teismas, įvertinęs ekspertizės išvadą, sprendė, jog yra pagrindas ja vadovautis, nustatant atsakovams priteistino atlyginimo dydį dėl jų prarasto turto. Teismas nurodė, kad EŽTT jurisprudencijoje įtvirtinta taip pat, jog teisės aktai, reglamentuojantys ginčo teisinius santykius, neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes dėl teisėtų viešojo intereso tikslų gali būti atlyginama mažiau negu rinkos vertė (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (40 punktas).
  20. Teismas pažymėjo, kad atsakovai į bylą nepateikė duomenų apie savo socialinę, turtinę padėtį, kurie suteiktų pagrindą spręsti apie didesnį kompensacijos dydį. Teismas iš valstybės įmonės Registrų centro duomenų ir prie ekspertizės pateiktų fotonuotraukų nustatė, kad ginčo žemės sklypuose nėra jiems nuosavybės teise priklausančių statinių, taip pat nėra duomenų apie juose vykdomą veiklą. Nors atsakovai tvirtino, jog dėl ginčo negalėjo vykdyti jokios veiklos, tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų, draudžiančių tai atlikti (pvz. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pan.) iki teismo sprendimų priėmimo. Tačiau teismas nesutiko su NŽT atstovo nuomone, jog dėl to Ekspertizės akte nustatytos sklypų rinkos vertės dydis turėtų būti mažinamas. Teismas nurodė, kad administracinėje byloje yra duomenys, jog po nuosavybės teisių atkūrimo ginčo teritorijoje buvo parengtas ir 2002 m. vasario 13 d. Panevėžio apskrities viršininko įsakymu Nr. 391ž patvirtintas žemės sklypo padalijimo projektas, suformuojant šešis žemės sklypus, 2008 m. balandžio 21 d. tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir atsakovų buvo sudaryta Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. 47 dėl žemės sklypo Nr. ( - ) tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo iš žemės ūkio į kitos paskirties (pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos ir komercinės paskirties objektų teritorijos). Teismas sprendė, kad pareiškėjai į ginčo teritoriją turėjo teisėtų lūkesčių, kurių dėl administracinių aktų ir sandorių šioje byloje panaikinimo nebegalėjo įgyvendinti, todėl atsakovo NŽT pozicija dėl kompensacijos dydžio mažinimo ar valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodikos taikymo prieštarautų EŽTT ir nacionalinių teismų suformuotai praktikai, būtų nesuderinama su teisinės valstybės principu, reikalaujančiu, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinis saugumas reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, negali būti užtikrinamas asmens pasitikėjimas teise ir valstybe. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai).
  21. Teismas nurodė, kad sprendžiant restitucijos ir protingos kompensacijos priteisimo atsakovams klausimą turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė. Taip pat tokiam klausimui spręsti yra reikšminga aplinkybė, ar atsakovams reikalingas naudotis žemės sklypas, kuris paimamas taisant valstybės padarytas klaidas. Teismas nurodė, kad minėta EŽTT praktika numato, jog gero valdymo principas reikalauja, jog spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokia pagrindine žmogaus teise kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos turi veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai, valstybės veiksmai tokiu atveju galėtų būti pateisinami tik tuomet, jeigu valstybė gana greitai nustato savo padarytą klaidą ir skubiai ją ištaiso suteikdama tokio ar panašaus dydžio žemės sklypą ar išmoka adekvataus dydžio piniginę kompensaciją.
  22. Teismas nustatė, kad administracinėje byloje surinkti duomenys patvirtina, jog Panevėžio apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, dėl nuosavybės teisių atkūrimo administracinių aktų ir jų pagrindu sudarytų sandorių (1998 m.–2008 m.) panaikinimo į teismą kreipėsi 2014 m. lapkričio 7 d. 2016 m. balandžio 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties pagrindu pagal viešo registro duomenis nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. ginčo sklypai registruoti valstybės vardu, t. y. grąžinti valstybei. Teismas vertino, kad atsakovų argumentas, jog valstybė iki šio momento niekaip neišsprendė piniginės kompensacijos klausimo, pagrįstas, nes atsakovas NŽT iki šiol nesumokėjo kompensacijos ir nepasiūlė panašaus sklypo. Tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovai elgėsi taip pat netinkamai, nes teismui sudarius galimybę ginčą išspręsti taikiai, nepagrįstai reikalavo suteikti žemės sklypą, kuris priskirtas Panevėžio laisvajai ekonominei zonai, todėl toks kompensavimo būdas pagal teisės aktus negalimas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju kompensacijos dydžio nustatymui taip pat negali būti taikomos Žemės įstatymo VIII skyriuje įtvirtintos žemės paėmimo visuomenės poreikiams nuostatos, kaip to siekia atsakovai, nes minėtos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius, taikomus skirtingo pobūdžio teisinei situacijai.
  23. Teismas konstatavo, kad, įvertinus aukščiau nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, taikant restituciją iš Lietuvos valstybės atsakovams priteistina kompensacija proporcinga jų prarasto turto daliai, vadovaujantis Ekspertizės akte nurodyta ginčo sklypų rinkos verte, aktualia turto praradimo dieną.
  24. Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog 1,3552 ha žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )) 5 000/13 552 dalis nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, po 4 276/13 552 dalis priklauso R. R. ir G. V. R.. Ekspertizės išvadoje šio sklypo 5 000/13 552 dalies vertė nustatyta 2 600 Eur, todėl atsakovams R. R. ir G. V. R. priteistina po 1 300 Eur proporcingai jų turimo 1,3552 ha žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )) daliai.
  25. Teismas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatė, kad 13,7246 ha žemės sklypas (unikalus Nr. ( - )) nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai 11,65 ha (116 500/137 246), J. G. K. – 0,51865 ha (51 865/1 372 460), R. R. – 0,51865 ha (51 865/1 372 460) ir G. V. R. – 1,0373ha (10 373/137 246). Visų atsakovų sklypo dalių suma yra 2,0746 ha, atsakovams J. G. K. ir R. R. priklauso po 25 proc. (0,51865 x 100/2,0746), o G. V. R. – 50 proc. (1,0373 x 100/2,0746 ) jiems priklausančios viso sklypo dalies, todėl J. G. K. ir R. R. priteistina po 13 925 Eur (55 700 x 25/100), o G. V. R. – 27 850 Eur (55 700 x 50/100) kompensacija už 11,65 ha (116 500/137 246) žemės sklypo Nr. ( - ) dalį.

8III.

9

  1. Atsakovai R. R., G. V. R. ir J. G. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteisti atsakovams R. R., G. V. R. ir J. G. K. bendrai 325 894 Eur kompensaciją, konkrečiai: J. G. K. – 77 856 Eur, R. R. – 85 091 Eur ir G. V. R. – 162 947 Eur.
  2. Atsakovai nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Šis konstitucinis principas reiškia, kad už paimtą nuosavybę turi būti atlyginta tiek, kiek savininkas prarado nuosavybės, atsižvelgiant į visus turėtus nuostolius, negautas pajamas bei kitas būtinas išlaidas. Pagal CK 4.100 straipsnį savininkui atlyginama pinigais to turto rinkos kaina. Atsakovai teigia, kad ginčo sklypai apaugę mišku, kuris turi savo vertę, tačiau apie tai, kad reikia nustatyti miško vertę, teismas, skirdamas ekspertizę turto vertei nustatyti, nutartyje nepasisakė. Teismui priėmus nutartį skirti ekspertizę ir ekspertui pateikus tik klausimus, kuriuos pateikė Panevėžio miesto savivaldybės administracija ir neatsižvelgus į atsakovų, buvusių žemės savininkų klausimus, ekspertizę skyrus tik žemės sklypų vertei nustatyti, ekspertui ją įvertinus nevertinant miško vertės, neatsižvelgus į buvusių žemės sklypų savininkų patirtus nuostolius dėl žemės sklypų padalijimo projektų rengimo, dėl naujų žemės sklypų suformavimo ir servitutų nustatymo, buvo pažeisti žemės sklypų savininkų interesai ir teisė į teisingą nusavintos nuosavybės atlyginimą.
  3. Atsakovai nurodo, kad teismo veikla vertinant eksperto išvadą, turi atitikti du kriterijus: išvados struktūros ir turinio vertinimas tikrinant, ar ji atitinka juridinį ir kitus kriterijus bei išvados sugretinimą su kitais byloje esančiais įrodymais ir nustatymas, ar išvados atitinka kitus įrodymus. Teismas to neatliko, ir tuo pažeidė ABTĮ 80 straipsnį, kadangi teismas, nagrinėdamas bylą, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir vispusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi išimtinai tik vienu įrodymu ir tuo pažeidė ABTĮ 56 straipsnį, kadangi byloje buvo ir kiti įrodymai.
  4. Atsakovai teigia, kad eksperto išvada netinkama, eksperto lyginamieji žemės sklypai nuo Panevėžio miesto nutolę 10 ir daugiau km, tuo tarpu ginčo žemės sklypai yra Panevėžio mieste, todėl žemės sklypų kainos gerokai skiriasi. Teismas nenustatė subjektyvių ir objektyvių veiksnių vertinant eksperto išvadą ir šios išvados nevertino su kitais byloje esančiais įrodymais. Eksperto išvadoje vienas žemės sklypo aras vidutiniškai įvertintas 50 Eur, tai atitiktų žemės ūkio paskirties žemės sklypų vertę Panevėžio rajone, tačiau ginčo sklypai yra Panevėžio mieste, kur aro kaina svyruoja nuo 268 iki 400 Eur, atsakovai pateikė duomenis apie žemės sklypų vertes Panevėžio mieste 2016 m. sausio 12 d., tačiau teismas šių įrodymų nepagrįstai nevertino, rėmėsi tik Ekspertizės aktu, formaliai nurodydamas, kad eksperto išvada nenuginčyta, kad atsakovai išvadų nepaneigė kitais įrodymais, nors akivaizdu, kad ginčo žemės sklypų vertė didesnė.
  5. Atsakovai nurodo, kad kelis kartus teikė prašymą ir įvairius siūlymus spręsti ginčą taikiai, tačiau siūlymai buvo atmesti, kiti proceso dalyviai savo pasiūlymų neteikė bei pripažino, kad panašaus dydžio žemės sklypų miesto teritorijose visoje Lietuvoje nebėra, atsisakė supirkti mažesnius sklypus ir suformuoti identišką sklypą, argumentuodami, kad tai per brangu. Šios aplinkybės teismo sprendime neminimos ir į jas nebuvo atsižvelgta.
  6. Atsakovų nuomone, teismas nepasisakė dėl buvusių ginčo sklypų savininkų patirtų procesinių išlaidų priteisimo – ekspertizės išlaidų ir kt.
  7. Atsakovai nurodo, kad kompensacija už paimtą turtą nėra žalos atlyginimas, kurį galima didinti ar mažinti, turi būti teisingai atlyginta pagal rinkos kainas, todėl teismo argumentai, kad atsakovai nepateikė duomenų apie savo turtinę padėtį, kurie teismui suteikti pagrindą spręsti dėl didesnės kompensacijos, yra nepagrįsti. Teismas teisingo atlyginimo principo nepaisė, teisingo atlyginimo nepriteisė, padarė procesinės teisės pažeidimų, netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
  8. Atsakovai teigia, kad teismas, priteisdamas kompensaciją iš Lietuvos valstybės, nenurodė konkrečios valstybinės institucijos, kuri turėtų ją išmokėti. Toks teismo sprendimas negalės būti vykdomas, nes antstoliui nebus aišku į kokią instituciją kreiptis dėl priteistų sumų sumokėjimo, jokia institucija nemokės priteistų sumų, nes tai nėra konkrečiai įvardinta.
  9. Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuroras atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  10. Pareiškėjas nurodė, kad teismas, spręsdamas dėl teisingo atlyginimo taikant restituciją, pagrįstai sprendė, kad yra reikšmingi atlyginimo už valstybei natūra grąžinamą turtą dydžio nustatymo principai, nustatyti EŽTT praktikoje, kur yra pasisakyta, kad susijusios su turto verte kompensacijos principas neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėti viešojo intereso tikslai gali pareikalauti atlyginti mažiau negu rinkos vertė. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ginčo žemės sklypai, pagal jų pobūdį, apskritai negali būti parduodamos žemės objektu ir civilinės apyvartos dalyku. Teismas sprendime išsamiai išanalizavo ir pasisakė dėl ekspertizės turinio ir išvadų, sąlygų ir aplinkybių, turėjusių esminės reikšmės turto vertės nustatymui, įvertino proceso šalių pateiktus motyvus ir argumentus, motyvavo juos atmesdamas arba patvirtindamas, todėl pagrįstai bei teisėtai konstatavo, kad įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, taikant restituciją iš Lietuvos valstybės atsakovams priteisima kompensacija, proporcinga jų prarasto turto daliai, vadovaujantis Ekspertizės akte nurodyta ginčo sklypų rinkos verte, aktualia turto praradimo dieną.
  11. Pareiškėjas nurodė, kad pagal suformuotą teismų praktiką, kompensaciją išmoka institucija, kurios neteisėti veiksmai yra nustatyti ir kurios administraciniai sprendimai panaikinti teismo sprendimu, jei kitaip nenumatyta teisės aktuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, likvidavus apskričių viršininkų administracijas, vadovaujantis Žemės įstatymo, Atkūrimo įstatymo, Žemės reformos įstatymo nuostatomis, likviduotų apskričių viršininkų vykdytos funkcijos žemės tvarkymo ir administravimo srityje, perduotos NŽT. Analogiškose bylose yra nuosekliai suformuota teismų praktika, pagal kurią ginčijamu teismo sprendimu priteistą kompensaciją už valstybei grąžinamą žemę išmoka NŽT. Todėl apeliantų argumentas, kad sprendimo nėra galimybės įvykdyti dėl to, kad nėra nurodytą jį vykdyti privalanti institucija yra nepagrįstas ir nėra pagrindas naikinti ginčijamą teismo sprendimą.
  12. Atsakovas NŽT atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  13. Atsakovo nuomone, apeliantams priteistas kompensacijos dydis galėjo būti dar sumažintas, kadangi teismas, spręsdamas restitucijos klausimą, turėtų vadovautis nuosavybės atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Teismas nusprendė vadovautis Ekspertizės aktu, todėl kompensacijos dydį teismo metu atsakovas NŽT prašė mažinti, kadangi žemės sklypuose jokia ūkinė veikla nebuvo vykdoma, jie apleisti, atsakovai jau atkūrimo metu žinojo, kad žemė, į kurią pretenduoja, yra priskirta valstybiniams miškams. Teismų praktikoje nurodoma, kad prarasto turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis, teismas suformuoja savo įsitikinimą. Šiuo atveju, pareiškėjas pritarė eksperto išvadoje nurodytai ginčo objektų vertei, atsakovai, nors ir nesutiko su Ekspertizės aktu, tačiau joje pateiktų išvadų nepaneigė kitais patikimais įrodymais. Ekspertizės aktas nenuginčytas, todėl teismas, įvertinęs ekspertizės išvadą, pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas ja vadovautis, nustatant atsakovams priteistino atlyginimo dydį dėl jų prarasto turto.
  14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  15. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Ekspertizės aktas galiojantis, nenuginčytas teisme. Apeliantai nepareiškė prašymo skirti naują ekspertizę, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų ekspertizės akto neteisėtumą ir jame nustatytos ginčo turto rinkos vertės nepagrįstumą, rėmėsi tik deklaratyviais paaiškinimais dėl realios turto rinkos vertės, nepateikė jokių duomenų apie savo socialinę, turtinę padėtį, kurie suteiktų teismui pagrindą spręsti apie didesnį kompensacijos dydį. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas, įvertinęs ekspertizės išvadą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė ja vadovautis nustatydamas apeliantams priteistino atlyginimo dydį dėl jų prarasto turto.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Byloje kilo ginčas dėl restitucijos, sprendžiant kompensacijos už prarastų žemės sklypų dalies, kurią sudaro valstybinės reikšmės miškas mieste, dydžio nustatymo.
  2. Pirmosios instancijos teismas, administracinėje byloje išnagrinėjęs klausimą dėl kompensacijos už atsakovams R. R., G. V. R. ir J. G. K. priklausiusių žemės sklypų Panevėžio mieste dalis (žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. ( - ) (unikalus Nr. ( - )) 5000/13552 dalis (0,5 ha valstybinės reikšmės miško) bei žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. ( - ) (unikalus Nr. ( - )) 116500/137246 dalis (11,65 ha valstybinės reikšmės miško), kurie, pritaikius restituciją, buvo grąžinti nuosavybės teise Lietuvos Respublikai, iš Lietuvos valstybės priteisė atsakovui G. V. R. 29 150 Eur, atsakovui R. R. priteisė 15 225 Eur, atsakovei J. G. K. priteisė 13 925 Eur.
  3. Atsakovai R. R., G. V. R. ir J. G. K. apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, dėl to, kad jų nuomone, jiems priteista kompensacija už prarastus miesto miško žemės sklypus yra per maža, todėl neteisinga ir pažeidžia jų konstitucines teises, teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, nepagrįstai rėmėsi tik Ekspertizės akto išvadomis, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo principus, Ekspertizės akte prarastų miško žemės sklypų vertė nustatyta netinkamai.
  4. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
  5. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje V. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, ir toliau pasisako dėl esminių atsakovų apeliacinio skundo argumentų.
  6. Byloje nustatyta, kad atsakovai R. R., G. V. R. ir J. G. K., pateikę šioje byloje apeliacinį skundą, neteko nuosavybės teisių į žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. ( - ) (unikalus Nr. ( - )) 5000/13552 dalis (0,5 ha valstybinės reikšmės miško) bei žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. ( - ) (unikalus Nr. ( - )) 116500/137246 dalis (11,65 ha valstybinės reikšmės miško). Minėtos žemės sklypų dalys nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (II t., b. l. 192-193). Daiktinės teisės į minėtus žemės sklypus yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo bei 2016 m. balandžio 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties pagrindu, teismams panaikinus administracinius aktus bei sandorius, kurių pagrindu atsakovai R. R., G. V. R. ir J. G. K. įgijo nuosavybės teises į ginčo žemės sklypų dalis, užimtas miško naudmenomis.
  7. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, išsprendus administracinių aktų ir sandorio panaikinimo, buvo sprendžiamas kompensacijos už atsakovų – fizinių asmenų, prarastą nuosavybę, dydžio klausimas.
  8. Restitucijos taikymo ypatumai tais atvejais, kai panaikinami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, yra išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga, pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procesą pabaigtu ir neįpareigojant šių asmenų grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Taigi valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos.
  9. Nagrinėjamai bylai taip pat yra reikšmingi teisingo atlyginimo už valstybei natūra grąžinamą turtą dydžio nustatymo principai, išdėstyti EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07), kuriame, be kita ko, išaiškinta, kad kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna pareiškėjai neproporcingos naštos (65 p.). Pirmiau minėta pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto „rinkos“ verte, nustatyta turto nusavinimo metu (66 p.). Kompensacijos dėl pareiškėjos nuosavybės teisės į žemę panaikinimo dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną (67 p.). Nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jos verte susijusios kompensacijos paprastai bus laikomas neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme. Vis dėlto ši nuostata neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėti „viešojo intereso“ tikslai gali pareikalauti atlyginti mažiau negu rinkos vertė (40 p.). Siekdamas įvertinti pareiškėjams tenkančią naštą, teismas privalo įvertinti individualias kiekvienos bylos aplinkybes, o būtent – sąlygas, kuriomis buvo įgyta ginčijama nuosavybė, bei kompensaciją, kurią už atimtą nuosavybę pareiškėjai gavo, taip pat pareiškėjų asmeninę ir socialinę padėtį (51 p.).
  10. Sprendžiant dėl protingos kompensacijos priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė (EŽTT 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo byloje R. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25747/07) 46–47 p.).
  11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-92/2015, kuri taip pat grindžiama EŽTT praktika bei minėta byla, atkreiptas dėmesys ir į tai, kad kadangi nagrinėjamu atveju sklypas, panaikinus sandorius, privalo būti grąžintas valstybės nuosavybėn, tai, nustatant protingą kompensacijos už paimamą iš kasatorės turtą dydį, svarbus asmens sąžiningumo vertinimas; administracinių aktų neteisėtumas savaime nėra pagal tokius teisės aktus įgijusio nuosavybę asmens nesąžiningumo prezumpcija; protingai kompensacijai nustatyti teismas turi įvertinti ir tai, kad žemės sklype, kuris taisant valstybės padarytas klaidas paimtas iš kasatorės, yra jai ir atsakovui nuosavybės teise priklausančių statinių; priteisiant kompensaciją vertintinas ir infliacijos poveikis, taip pat nustatytinos ir vertintinos aplinkybės dėl kasatorės asmeninės bei socialinės padėties.
  12. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teismų praktiką, faktines bylos aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad atsakovams fiziniams asmenims turi būti teisingai atlyginta už prarastą jų nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovų nuosavybės teisių į ginčo sklypų dalis praradimo diena laikytina 2016 m. balandžio 12 d., ir, atsakovams nesutinkant su ginčo žemės sklypų verte, nustatyta Nekilnojamojo turto registre, pagrįstai sprendė dėl būtinumo skirti ekspertizę atsakovų prarasto turto vertei nustatyti (nutarties 16 ir 17 p.).
  13. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl paskirtos ekspertizės, Ekspertizės akto ir jame nustatytos ginčo žemės sklypų vertės, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Ekspertizės aktu, akcentuoja, kad ABTĮ 61 straipsnio 1 dalis numato, jog tuo atveju, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialiųjų mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda ekspertizės įstaigai atlikti ekspertizę. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada kaip įrodymas administracinių bylų procese yra tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išdavoje gauta išvada (žr., pvz., 2009 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1304/2009). ABTĮ 61 straipsnio 4 dalis numato, kad eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Taigi, eksperto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti vertinamas kitų įrodymų visumoje, nesuteikiant jam jokios viršenybės kitų įrodymų atžvilgiu. Tačiau eksperto išvados, kaip įrodymo, specifiškumas ir reikalavimas nesutikimą su eksperto išvada atitinkamai motyvuoti lemia tai, kad eksperto išvada, jos pagrįstumo aspektu, gali būti paneigta taip pat naudojant specialias žinias, kurios patvirtintų, jog buvo naudojami netinkami tyrimo metodai, kad ekspertui buvo pateikti neteisingi išeities duomenys ir pan. Teisėtumo aspektu, eksperto išvada galėtų būti paneigta, jei būtų nustatyta, kad ekspertizė paskirta ir atlikta neteisėtai, jog ekspertas nekompetentingas šioje mokslo srityje ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1077/2009, 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1462-442/2018 ir kt.).
  14. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (6 d.). Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.).
  15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantai nepateikė jokių pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį už ginčo žemės sklypų dalis, turėjo nesivadovauti teismo eksperto išvadomis apie šių sklypo dalių vidutinę rinkos kainą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui 2017 m. vasario 22 d. nusprendus paskirti nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, paskyrus konkretų ekspertą ir suformulavus klausimus, teikiamus ekspertui (IV t., b. l. 72–75), nei vienas proceso dalyvis minėtos nutarties ABTĮ nustatyta tvarka neskundė. Ekspertizės akte, priešingai nei teigia apeliantai, buvo vertintos ir tos aplinkybės, kad ginčo žemės sklypai, nors ir yra įregistruoti kaip žemės ūkio paskirties, tačiau juose yra miško naudmenos, įvertinta juose esančių medynų būklė. Ekspertizės akte įvertinti miškų ūkio paskirties žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandoriai 2015 m. sausio – 2016 m. balandžio mėnesio laikotarpiais Panevėžio, Pasvalio ir Kupiškio rajonų savivaldybėse. Pabrėžtina, kad ginčo žemės sklypai pasižymi tam tikra specifika – tai yra miško naudmenomis užimti žemės sklypai Panevėžio miesto teritorijoje. Miestų miškai pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (pvz., 2017 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-10-858/2017). Taigi ginčo sklypai nėra civilinės apyvartos objektai, sandorių dėl tokių žemės sklypų pirkimo-pardavimo rinkoje iš esmės negalėtų būti sudaroma, todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su eksperto padarytomis išvadomis nustatant žemės sklypų vertę atsakovų nuosavybės teisių į juos praradimo momentu (2016 m. balandžio 12 d.).
  16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliantai nepaneigė eksperto išvados nei pagrįstumo aspektu, nei teisėtumo aspektu, kadangi į bylą nebuvo pateikta specialiomis žiniomis pagrįstų duomenų, paneigiančių eksperto pasirinktą vertinimo metodą ir nustatytą ginčo žemės sklypų rinkos vertę, nepateikta duomenų, sudarančių pagrindą abejoti ekspertizės paskyrimo teisėtumu ir eksperto kompetencija. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, pagrįstai rėmėsi Ekspertizės akte nurodyta nekilnojamojo turto vidutine rinkos verte. Kita vertus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nes skundžiamame sprendime įvertino ir apeliantų pateiktus įrodymus bei argumentus dėl kainos, už kurią buvo siūloma įsigyti gretimą žemės ūkio paskirties sklypą, dėl atliktų procedūrų siekiant padalinti ginčo žemės sklypus, teisėtų lūkesčių, susijusių su turėtomis nuosavybės teisėmis ir jų įgyvendinimu, atmetė kito atsakovo – NŽT, argumentus dėl priteistinos kompensacijos dydžio mažinimo ir jos apskaičiavimo vadovaujantis Metodika (šios nutarties 19, 20 p.).
  17. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atsakovams priteistinos kompensacijos dydžius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad atsakovams priteista kompensacija už prarastą nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą yra per maža ar neteisinga. Priteistas kompensacijos dydis nustatytas pagal atliktą individualų vertinimą Ekspertizės aktu, kurio teisėtumu ir pagrįstumu abejoti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad priteistas kompensacijos dydis yra didesnis už Nekilnojamojo turto registre nustatytą ginčo žemės sklypų vertę (III t., b. l. 192–193). Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, nesant individualaus prarasto turto rinkos vertės vertinimo paprastai remiasi Nekilnojamojo turto registre nustatyta nekilnojamo turto rinkos verte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-247-261-2018).
  18. Pirmosios instancijos teismas atsakovams kompensaciją priteisė iš Lietuvos valstybės. Tai iš esmės atitinka susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-248-146/2017, 2017 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1185-525/2017). Vertinant atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negalės būti vykdomas, nes jame nenurodyta institucija, privalanti išmokėti kompensaciją atsakovams, teisėjų kolegija pažymi, kad priteistas kompensacijas už prarastą nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą išmoka institucijos pagal joms priskirtą kompetenciją. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, minėti atsakovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.
  19. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o atsakovų R. R., G. V. R. ir J. G. K. apeliacinį skundą atmeta.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

14Atsakovų R. R., G. V. R. ir J. G. K. apeliacinį skundą atmesti.

15Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai