Byla 2A-456-613/2018

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų R. P., J. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. P. ir J. P. ieškinį atsakovams I. P., G. P., S. P., atstovaujamam atstovės pagal įstatymą I. P., dėl pažeistų teisių gynimo ir pagal atsakovės I. P. priešieškinį ieškovams R. P. ir J. P., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, notaras Edgaras Sutkus, A. M., dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai R. P. ir J. P. kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu (bylos nagrinėjimo metu patikslino) prašydami iškeldinti atsakovus I. P., jos sutuoktinį G. P. ir nepilnametį vaiką S. P. iš buto, adresu ( - ), unikalus Nr. ( - ), su visais jiems priklausančiais daiktais ir prašė priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad šis butas priklauso jiems nuosavybės teise, nes jį įsigijo 2011 m. kovo 9 d. pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutarties pagrindu. Atsakovai iš jiems priklausančio buto gera valia neišsikelia, jame gyvena be jokio teisinio pagrindo.
  3. Atsakovė I. P. priešieškiniu prašė 2011 m. kovo 9 d. pirkimo – pardavimo sutartį su atpirkimo teise, sudarytą tarp atsakovės ir ieškovo R. P., pripažinti negaliojančia, taikyti restituciją – grąžinti atsakovei nuosavybės teise butą, priteisti iš ieškovų atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  4. Nurodė, kad sutartis buvo sudaryta dėl kitos sutarties šalies – R. P. bei trečiojo asmens A. M. apgaulės. Aktyviais, tyčiniais, nesąžiningais trečiojo asmens – A. M. veiksmais, turėjusiais lemiamos įtakos atsakovės valiai dėl sandorio sudarymo susiformuoti, bei kitos sutarties šalies – R. P. veiksmais, nutylint tikrąją buto vertę ir rinkos kainą, buto pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sandorio reikšmę, buvo tyčia suklaidinta dėl esminių sutarties aplinkybių, palenkta sudaryti sutartį aiškiai nenaudingomis jai sąlygomis, nesuprantant sutarties esminių sąlygų bei pasekmių.
  5. Ieškovas R. P., matydamas neadekvačią jos būseną, t. y. akivaizdžius kalbos, klausos, suvokimo sutrikimus, aktyviai siekė sudaryti ir sudarė buto pirkimo – pardavimo sandorį už dvigubai mažesnę nei rinkos kainą. Visa tai įrodo, jog jis tyčia ją apgavo ir suklaidino dėl sandorio esmės, esminio sandorio elemento – kainos bei sandorio pasekmių, šias esmines aplinkybes nutylėjo, kas sudaro apgaulės turinį ir pagrindą pripažinti sandorį negaliojančiu.
  6. Atsakovė, sudarydama ginčijamą sutartį, nesuvokė jos turinio, jos sudarymą nulėmė neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės bei neteisėti trečiųjų asmenų veiksmai, atsakovė suklydo dėl sandorio esmės, jo dalyko, pasekmių, ir toks jos suklydimas buvo esminis. Sandorį pripažinus negaliojančiu, taikoma vienašalė restitucija – ieškovas privalo grąžinti pagal šį sandorį gautą butą.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Pripažino 2011 m. kovo 9 d. buto, esančio ( - ) (unikalus Nr. ( - )), pirkimo – pardavimo sutartį su atpirkimo teise, sudarytą tarp I. P. (buv. G.) ir R. P., negaliojančia. Taikė restituciją – grąžino atsakovei I. P. nuosavybės teise butą, esantį ( - ). Priteisė iš ieškovų R. P. ir J. P. iš kiekvieno po 169,42 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei I. P..
  2. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, byloje pateiktas ekspertizių išvadas, pripažino, jog atsakovė, sudarydama ginčo sandorį, nesuvokė sudaromo sandorio esmės, jos veiksmams įtakos turėjo A. M. veiksmai, ieškovo R. P. apgaulingas, nesąžiningas elgesys, atsakovės psichinė bei fizinė būsena, jai būdingi asmenybės ypatumai, kuriais kiti asmenys pasinaudojo.
  3. Teismas sprendė, jog atsakovė įrodė savo priešieškinio pagrįstumą, todėl vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 183 straipsniu, 185 straipsniu, nagrinėjamu klausimu aktualia teismų praktika, 2011 m. kovo 9 d. pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sandorį pripažino negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis, 5 dalis, 6 dalis).
  4. Teismui pripažinus sandorį negaliojančiu, taikant restituciją ir atsakovei grąžinus nuosavybės teisę į butą, iš kurio ją su šeima prašo iškeldinti ieškovai remdamiesi 2011 m. kovo 9 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, ieškovų reikalavimą dėl savininko teisių gynimo atmetė kaip nepagrįstą.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Apeliaciniu skundu ieškovai R. P., J. P. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o atsakovės priešieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
    1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2011 m. kovo 9 d. pirkimo pardavimo sutartis su atpirkimo teise pripažintina negaliojančia kaip sudaryta dėl apgaulės CK 1.91 straipsnio 1, 5, 6 dalių pagrindu. Ši teismo išvada padaryta netinkamai taikant materialines teisės normas ir nukrypus nuo kasacinio teismo praktikos.
    2. Teismo išvada, kad ieškovo veiksmai atitinka apgaulės turinį neatitinka CK 1.91 straipsnio 5 dalyje nurodytos apgaulės sąvokos, kadangi ieškovas R. P. neatliko jokių tyčinių veiksmų bei nenutylėjo apie svarbias aplinkybes dėl esminių sandorio elementų.
    3. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas sudarė pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sandorį už dvigubai mažesnę nei turto rinkos vertė ir tai yra apgaulė, kadangi visų pirma, sandorio kaina mažesnė negu rinkos kaina negali būti pagrindas pripažinti sandorio negaliojančiu, kadangi kaina yra pardavėjo ir pirkėjo susitarimo reikalas.
    4. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovas atsakovę suklaidino dėl sandorio esmės bei jo pasekmių. Ši teismo išvada padaryta netinkamai taikant materialines teisės normas, Notariato įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, kuri nustato, kad notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. Todėl teismas nepagrįstai įstatyme įtvirtintą notaro pareigą išaiškinti sandorio esmę ir sudarymo pasekmes perkėlė ieškovui.
    5. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovas, kaip atsakingas ir atidus asmuo, prieš sudarydamas sandorį, jei ir nežinojo, tai turėjo žinoti ir suprasti apie trečiųjų asmenų nusikalstamą apgaulę ir jos įtaką sudarant ginčo sandorį, turėjo visas galimybes šias aplinkybes išsiaiškinti. Nurodyta teismo išvada yra nepagrįsta, prieštarauja byloje esantiems įrodymams.
    6. Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės parodymų visumoje ir padarė klaidingas išvadas. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ne ieškovai siekė suklaidinti atsakovę, o priešingai atsakovė, siekdama sudaryti sandorį, klaidino ieškovą ir kalbėjo netiesą.
    7. Teismo išvada, kad atsakovė iš esmės sutiko su tuo, jog ieškovas paskolintų jai 65 000 Lt, o ji savo skolinių įsipareigojimų vykdymą užtikrintų turto hipoteka, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai taikė materialines teisės normas, nepagrįstai taikė CK 1.91 straipsnį, nes darydamas šią išvadą turėjo taikyti CK 1.87 straipsnį, nustatęs, kad atsakovės valia buvo sudaryti paskolos sutartį su hipoteka.
    8. Teismas, taikydamas vienašalę restituciją, pažeidė CK 6.145 straipsnį, kadangi negražino šalių į pradinę padėtį, sudarė atsakovei galimybę praturtėti ieškovų sąskaitą, pažeidė sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus. Pažeidė civiliniuose santykiuose įtvirtintą šalių lygiateisiškumo principą.
    9. Teismas vertindamas įrodymus pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kadangi nevertino byloje esančių visų įrodymų: atsakovės sudarytų sutarčių, mokėjimų pavedimų, hipotekos lakšto, atsakovės gauto 2011 m. kovo 7 d. Kredito unijos „Sveikatos kreditas“ rašto, kuriame nurodyta, kad Kredito unija sutinka, kad atsakovė R. P. parduotų butą, kurie patvirtina, kad atsakovė turėjo valią parduoti ieškovui butą; atsakovės parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu.
    10. Teismo išvados, kad atsakovė sandorio metu negalėjo suprasti sandorio esmės dėl savo ligos prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino ir kurie paneigia teismo ekspertizių išvadas. Teismas nevertino, kad ekspertai nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, o tik vertino medicininę dokumentaciją bei atsakovės paaiškinimus. Byloje esantys ekspertizės aktai prieštarauja byloje esantiems kitiems įrodymams: liudytojų parodymams, pačios atsakovės paaiškinimas, duotiems teisiamojo posėdžio metu baudžiamojoje byloje, atsakovės paaiškinimams, duotiems nagrinėjamoje byloje apeliacinėje instancijoje, rašytiniams įrodymams, patvirtinantiems apie kitus atsakovės sudarytus sandorius.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė I. P., atstovaujama advokato Ramūno Girevičiaus, prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovų apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas, tirdamas I. P. valios sudaryti ginčo sandorį formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškindamasis, ar I. P. suvokė tikrąją sandorio bei atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių, pagrįstai vertino Klaipėdos apygardos teismo 2013 m, lapkričio 29 d. nuosprendžiu nustatytas bei konstatuotas aplinkybes, susijusias su ginčijamo sandorio sudarymu, o būtent tai, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas ne laisva atsakovės valia, o prieš ją panaudotos apgaulės įtakoje.
    2. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad teismas nenurodė ir nenustatė, kad ieškovai būtų panaudoję prieš atsakovę apgaulę, nes teismas, atsižvelgdamas į byloje ištirtus įrodymus, preciziškai sąžiningumo aspektu vertino ieškovo R. P. veiksmus iki sandorio sudarymo, jo sudarymo metu ir po sandorio sudarymo.
    3. Ieškovų argumentai, kad tai I. P., siekdama sudaryti sandorį, klaidino ieškovą ir kalbėjo netiesą apie pinigų poreikį tėvo operacijai ir pan., nepagrįsti, nes kaip nurodyta tiek sprendime šioje civilinėje byloje, tiek nustatyta baudžiamojoje byloje, atsakovės valia jau buvo paveikta apgaulingų A. M. veiksmų, ji dėl savo sveikatos būklės nesugebėjo suvokti ir kritiškai vertinti jai duodamų nurodymų kaip reikia elgtis, ką sakyti dėl sandorio sudarymo sąlygų, todėl atsakomybės už aukščiau minėtų faktų nurodymą ieškovui perkėlimas atsakovei nepagrįstas.
    4. Ieškovai nepagrįstai atsakomybę už ginčijamo sandorio sudarymą siekia perkelti sandorį tvirtinusiam notarui Edgarui Sutkui. Notariato įstatymo 31 bei 46 straipsniuose nustatytas baigtinis sąrašas aplinkybių (faktų), kurias notaras privalo nustatyti, patikrinti, tvirtindamas su nekilnojamuoju daiktu susijusius sandorius. Nėra pagrindo teigti, kad notaras nurodytų įstatymo nuostatų nevykdė.
    5. Iš ekspertizės akto turinio matyti, jog atliekant ekspertizę buvo vertinami šalių pateikti ir teismų priimti procesiniai dokumentai, šalių parodymai, duoti baudžiamojoje byloje bei paaiškinimai, duoti civilinėje byloje, liudytojų parodymai, medicininiai dokumentai, tirta pati I. P., todėl ieškovų apeliacinio skundo argumentai, kad nurodyti duomenys ekspertų nebuvo vertintini, visiškai nepagrįsti. Ekspertams buvo pateikta civilinė byla, prie jos prijungta baudžiamoji byla, visi byloje vykusių teismo posėdžio garso įrašai, I. P. medicininiai dokumentai.
    6. Šiuo atveju ginčo sandoris buvo pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1, 5, 6 dalių pagrindu, nes ieškovas R. P. žinojo arba turėjo žinoti apie trečiojo asmens A. M. panaudotą apgaulę I. P. atžvilgiu, todėl teismas teisingai rėmėsi CK 1.91 straipsnio 2 dalyje nustatytomis restitucijos taisyklėmis. Byloje yra nustatyta, kad R. P. elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, todėl jam tenka CK 1.91 straipsnio 2 dalyje nustatytos vienašalės restitucijos taikymo neigiami turtiniai padariniai.
    7. Pažymėjo, jog apsimestinis sandoris yra abiejų sandorių šalių išreikšta valia sudaryti ne sandorį, kurį jos turi galvoje, bet kitą sandorį, skirtą tikrajam pridengti. Nagrinėjamu atveju atsakovė I. P. apskritai nesuvokė kokį sandorį ji sudaro, kokį pagal jos poreikius turėtų ar privalėtų sudaryti, o juo labiau negalėjo sąmoningai vietoj paskolos sandorio, šiam nuslėpti sudaryti pirkimo – pardavimo sandorį su atpirkimo teise ir dar daugiau – dėl tokio apsimestinio sandorio sudarymo susitarti su R. P..
  3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notaras Edgaras Sutkus, prašo ieškovų apeliacinį skundą toje dalyje, kurioje prašoma ieškinį tenkinti, atmesti, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą, priimtą civ. byloje Nr. 2-6842- 328/2017, toje dalyje, kurioje tenkintas priešieškinis, pakeisti ir priešieškinį atmesti. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas padarytų išvadą, kad 2011 m. kovo 9 d. patvirtinta pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutartis, reg. Nr. K1ES-2197, vis tik naikintina įstatyme nustatytais pagrindais (t. y. dėl apgaulės) ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą, priimtą civ. byloje Nr. 2-6842-328/2017, toje dalyje, kurioje tenkintas priešieškinis, paliktų nepakeistą, byloje esant nustatytiems faktams, kad atsakovė pinigus gavo ir juos panaudojo, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo parinktą restitucijos būdą ir taikyti dvišalę restituciją. Atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiais argumentais:
    1. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovė nesuvokė savo veiksmų sudarant sandorį pas notarą. Buvo neatsižvelgta į tas aplinkybes, jog iki sandorio sudarymo ji lankėsi pas notarę Renatą Macnoriūtę-Zikienę du kartus ir trečią kartą pas jį sudarant sandorį. Lankymosi metu buvo siekiama išaiškinti, kokių tikslų ir pasekmių sudaromu sandoriu siekia atsakovė, kokia yra jos valia, kokiam terminui sudaromas sandoris, išaiškintos sudaromo sandorio pasekmės.
  1. Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
  1. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
  2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio

    61 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

  3. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
  4. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas 2011 m. kovo 9 d. pirkimo – pardavimo sutartį su atpirkimo teise, sudarytą tarp I. P. (buv. G.) ir R. P., pripažino negaliojančia ir taikė restituciją – grąžino atsakovei I. P. nuosavybės teise butą, esantį Debreceno g. 49-6, Klaipėda, teisėtumo ir pagrįstumo.
  5. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. kovo 9 d. tarp ieškovo R. P. ir atsakovės I. P. (buv. G.) buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, patvirtina Klaipėdos miesto pirmojo notaro biuro notaro Edgaro Sutkaus, not. reg. Nr. K1ES-2197, kuria atsakovė pardavė, o ieškovas pirko butą su rūsiu, esantį adresu ( - ), už 65 000 Lt (18 825,30 Eur) kainą (t. 1, b. l. 7-10). Sutarties 6.4 punkte numatyta, jog pardavėjas (atsakovė) turi teisę iki 2011 m. spalio 9 d. parduotą turtą atpirkti už 65 000 Lt (18 825,30 Eur) kainą, nurodytos atpirkimo teisės įgyvendinimo sąlygos. Iki sandorio sudarymo butas buvo suvaržytas hipoteka kredito unijos ,,Sveikatos kreditas“ naudai pagal sutartinės hipotekos lakštą (t. 1, b. l. 15). Byloje pateikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurioje nurodoma, jog dviejų kambarių buto su rūsiu, esančio adresu ( - ), vertė 2011 m. kovo mėn. galėjo būti 130 000 Lt (37 650,60 Eur) (t. 3, b. l. 181-182). 2011 m. birželio 6 d. Klaipėdos miesto 2-ajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, pagal nukentėjusios I. G. pareiškimą (t. 1, b. l. 38, 39). Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-722-380/2013 Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, jog A. M., įgijęs I. P. pasitikėjimą, siekdamas apgaule iš I. P. išvilioti kuo didesnę dalį turto – piniginių lėšų tariamoms skoloms padengti, advokato pagalbai už tariamai suteiktas teisines paslaugas apmokėti dėl paleidimo iš įkalinimo įstaigos anksčiau laiko, tai yra laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn., įvairiais būdais, o būtent SMS žinutėmis, telefoninių pokalbių metu, rašytiniais laiškais nurodydamas, kad ketina ją vesti sudarant santuoką ir bendrai vesti šeimos ūkį, kad tariamai turi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – žemės sklypų, kurį, paleidus jį iš įkalinimo įstaigos, realizuos ir gaus piniginių lėšų, kuriomis padengs I. P. turėtas išlaidas ir paskolintus pinigus, taip aktyviai, sistemingai veikdamas ir realiai neketindamas vykdyti savo įsipareigojimų, įtikino I. P. kreiptis į kredito įstaigą Kredito uniją „Sveikatos kreditas“ dėl paskolos, ko pasekoje I. P. įtakota A. M., kreipėsi į Kredito uniją ir sudarė 2010 m. rugsėjo 24 d. vartojamosios paskolos sutartį Nr. 70081 dėl 30 000 Lt (8 688,60 Eur), prievolę užtikrindama nuosavybės teise buto, esančio ( - ), įkeitimu. Po to, gautą paskolos dalį 18 000 Lt (5 213,16 Eur) 2010 m. rugsėjo 24 d. pervedė į A. M. mamos sąskaitą. A. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, įtikino I. P. paskolinti jam 4 000 Lt (1 158,48 Eur) apmokėti tariamas antstolių išlaidas, dėl to I. P. kreipėsi į kredito įstaigą AB „Lietuvos paštas“ dėl 4 000 Lt (1 158,48 Eur) vartojamosios paskolos ir 2011 m. sausio 25 d. sudarė vartojimo kredito sutartį 4 000 Lt (1 158,48 Eur) sumai. Po to, gautą paskolos dalį 3 000 Lt (868,86 Eur) pervedė į A. M. tėvo sąskaitą. A. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, įtikinėjo I. P. paskolinti 80 000 Lt (23 169,60 Eur), tačiau jai neturint reikalaujamos pinigų sumos, įtikino I. P. paskolinti jam kuo daugiau piniginių lėšų jas skolinantis iš kitų asmenų, prievolės įvykdymui įkeičiant butą, esantį Debreceno g. 49-6, Klaipėdoje, įtikino nukentėjusiąją I. P. 2011 m. kovo 9 d. Klaipėdos I-ame notarų biure sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu I. P. pardavė tariamam pirkėjui R. P. su atpirkimo teise iki 2011 m. spalio 9 d. butą, esantį Debreceno g. 49-6, Klaipėdoje, kurio rinkos kaina yra 140 000 Lt (40 546,80 Eur), už nepagrįstai mažą kainą – 65 000 Lt (18 825,30 Eur), iš kurių gautą dalį – 28 762,05 Lt (8 330,07 Eur) buvo grąžintas kreditas Kredito unijai pagal 2010 m. rugsėjo 24 d. vartojamosios paskolos sutartį Nr. 70081, o kitą dalį – 24 238 Lt (7 019,81 Eur) nukentėjusioji I. P. perdavė R. B. bute, esančiame( - ), kuriuos R. B., tyrimo nenustatytu būdu, juos perdavė A. M. (t. 3, b. l. 164-180).

7Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia

  1. CK 1.63 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Kiekvieno sandorio būtini elementai yra subjektai, jų valia ir valios išreiškimas, sandorio turinys ir forma. Kad sandoris galiotų, įstatymo reikalavimus turi atitikti visi jo elementai. Kiekvieno sandorio esminis elementas – jį sudarančių asmenų valia.
  2. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; kt.).
  3. Apeliantai skunde nurodė, kad teismas netinkamai taikė CK 1.91 straipsnio 1, 5, 6 dalių normas, kadangi ieškovas R. P. neatliko jokių tyčinių veiksmų bei nenutylėjo apie svarbias aplinkybes dėl esminių sandorio elementų. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovas atsakovę suklaidino dėl sandorio esmės bei jo pasekmių. Notariato statymo 30 straipsnio 1 dalis numato, kad notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti.
  4. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės ir spaudimo esant konkrečių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo (spaudė) sudaryti sutartį; 2) asmuo atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti asmenį), dėl kurių kitas asmuo buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant apgaulės ir spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas arba sudarytas kitomis sąlygomis. Teismas, vertindamas šias sąlygas, turi tirti ir vertinti šalių elgesį tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013, 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2014).
  5. Teisėjų kolegija, vertindama minėtas aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės veiksmams sudarant ginčijamą sandorį įtakos turėjo ieškovo R. P. apgaulingas, nesąžiningas elgesys. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas R. P. su atsakove dėl esminių sandorio aplinkybių nesitarė, dėl jų nesiderėjo, iš Kauno vyko įsigyti turto į Klaipėdą už 65 000 Lt (18 825,30 Eur), perkamą turtą apžiūrėjo tik sandorio dieną, prieš sudarant sutartį pas notarą. Liudytojas V. K. paaiškino, jog konsultaciją dėl sandorio sudarymo teikė tariamam atsakovės pusbroliui (R. B.), pasiūlė sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį su atpirkimo teise. Liudytojais byloje apklausti E. Z. ir V. K. paaiškino, jog ieškovui pasiūlė įsigyti butą už 65 000 Lt (18 825,30 Eur). Notarė Renata Macnoriūtė-Zikienė 213 m. kovo 8 d. teismo posėdžio metu paliudijo, jog ji suprato, kad atsakovė nori perleisti butą ir po to jį atpirkti (t. 5, b. l. 87), taip pat nurodė, kad atsakovė pasakė, kad norės atpirkti (t. 5, b. l. 87). Iki sandorio patvirtinimo pati atsakovė I. P. du kartus buvo atvykusi pas Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro notarę Renatą Macnoriūtę-Zikienę. Kadangi pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutarties viena esminių sąlygų yra atpirkimo terminas, buvo aiškinamasi, kada atsakovė pageidauja butą atpirkti, buvo derinamas atpirkimo terminas (t. 5, b. l. 87). Pažymėtina, kad atsakovė patvirtino notarės Renatos Macnoriūtės-Zikienės liudijimą, nurodydama, kad taip viskas ir buvo, kaip liudytoja pasakojo (t. 5, b. l. 89). Išsiaiškinus visas būtinas sandorio sąlygas, buvo paskirtas laikas sandorio pasirašymui. Be to, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, kad būtent A. M. veiksmų įtakoje buvo sudarytas ginčijamas sandoris (t. 3, b. l. 164-180). Minėtu nuosprendžiu taip pat konstatuota, jog byloje nėra jokių duomenų, kad A. M. kitų asmenų – R. P. naudai apgaule bendrai su R. B. užvaldė didelės vertės nukentėjusiosios I. P. turtą, todėl šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino. Nenustatyta ir tai, kad A. M. pažinojo R. P..
  6. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad atsakovės veiksmams sudarant ginčijamą sandorį įtakos turėjo ieškovo R. P. apgaulingas ir nesąžiningas elgesys bei kad ieškovas R. P. žinojo ar turėjo žinoti apie apgaulės, smurto ar grasinimų panaudojimą atsakovės atžvilgiu faktus ir tuo pagrindu pripažinti sandorį negaliojančiu (CK 1.91 straipsnio 6 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, aptartų šios nutarties 23 punkte, kad ginčijamą sandorį būtų galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės ir spaudimo. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė I. P., pasirašydama 2011 m. kovo 9 d. buto pirkimo – pardavimo sandorį su atpirkimo teise dėl savo psichikos sveikatos būklės ir juridiškai svarbiu laikotarpiu išryškėjusių asmenybės bruožų tokių kaip padidintas įtaigumas, emocinis priklausomumas ir pavaldumas kitam asmeniui, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (t. 4, b. l. 192).
  7. CK 1.89 straipsnis nustato, kad fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. Dėl to vienai iš šalių pareiškus ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu būtina tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta asmens valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės asmens valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų.
  8. CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Pasisakydamas dėl šios normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009).
  9. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2016 m. vasario 9 d. – gegužės 5 d. ekspertizės akte Nr. 85TPK-34/2016 (t. 4, b. l. 185-93) nustatyta, jog I. P. nuo vaikystės nustatyta įgimta silpnaprotystė – lengvas protinis atsilikimas, atsakovės psichikos būsena laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. atitiko lengvą protinį atsilikimą (įgimtą silpnaprotystę); labai žemų, svyruojančių tarp lengvo ir vidutinio protinio atsilikimo lygio, intelektinių gebėjimų pagrindu yra susiformavusi primityvoka, pasyvi, priklausoma, nebrandi, stokojanti savarankiškumo bei sugebėjimo atsispirti įtakai, įtaigi asmenybė su menku socialiniu supratingumu, apsunkintu sprendimų priėmimu ir gebėjimu numatyti artimesnes bei tolimesnes pasekmes. I. P. nustatyti psichinės ir fizinės sveikatos būklės sutrikimai: įgimta silpnaprotystė – lengvas protinis atsilikimas, kai intelektiniai gebėjimai svyruoja lengvo – vidutinio protinio atsilikimo diapazone, kurtumas dešine ausimi, neprigirdėjimas kaire ausimi kartu su jai būdingais individualiais psichologiniais ypatumais reikšmingai apribojo I. P. veiksmų, sudarant 2011 m. kovo 9 d. buto pirkimo – pardavimo sandorį jame nurodytomis sąlygomis, savarankiškumą. VšĮ Nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnybos 2016 m. rugsėjo 20 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. TPE-148/2016 (t. 5, b. l. 119-130) nustatyta, jog I. P. laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d., taip pat ir sandorio sudarymo metu konstatuojama įgimta silpnaprotystė – lengvas protinis atsilikimas; lengvas protinis atsilikimas turėjo neigiamos įtakos I. P. veiksmų, sudarant 2011 m. kovo 9 d. buto pirkimo – pardavimo sandorį jame nurodytomis sąlygomis, savarankiškumui; jai nustatyti priklausomo tipo asmenybei būdingi bruožai, todėl galima teigti, kad ji yra psichologiškai ir emociškai priklausoma nuo kitų asmenų, kurie tam tikrose gyvenimiškose situacijose gali daryti įtaką jos veiksmams.
  10. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė sandorio metu negalėjo suprasti sandorio esmės dėl savo ligos. Teigia, kad ji prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino ir kurie paneigia teismo ekspertizių išvadas. Savo nesutikimą motyvuoja tuo, kad ekspertai nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, o tik vertino medicininę dokumentaciją bei atsakovės paaiškinimus. Teigia, kad byloje esantys ekspertizės aktai prieštarauja byloje esantiems kitiems įrodymams: liudytojų parodymams, pačios atsakovės paaiškinimas, duotiems teisiamojo posėdžio metu baudžiamojoje byloje, atsakovės paaiškinimams, duotiems nagrinėjamoje byloje apeliacinėje instancijoje, rašytiniams įrodymams, patvirtinantiems apie kitus atsakovės sudarytus sandorius.
  11. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šios nutarties 29 punkte išdėstytų apeliacinio skundo argumentų, sprendžia, jog sutiktina su atsakovės argumentu, jog iš ekspertizės akto turinio matyti, kad atliekant ekspertizę buvo vertinami šalių pateikti ir teismų priimti procesiniai dokumentai, šalių parodymai, duoti baudžiamojoje byloje bei paaiškinimai, duoti civilinėje byloje, liudytojų parodymai, medicininiai dokumentai, tirta pati I. P., todėl ieškovų apeliacinio skundo argumentai, kad nurodyti duomenys ekspertų nebuvo vertinti, visiškai nepagrįsti. Ekspertams buvo pateikta civilinė byla, prie jos prijungta baudžiamoji byla, visi byloje vykusių teismo posėdžio garso įrašai, I. P. medicininiai dokumentai.
  12. CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Eksperto išvada teismui neprivaloma. Ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009). Teisminio nagrinėjimo metu gali būti naudojami kaip įrodymai rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo-mokslinio pobūdžio, gauta išvada laikoma rašytiniu įrodymu, nes jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009).
  13. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).
  14. Pirmosios instancijos teismas išvadą apie atsakovės I. P. sveikatos būklę sandorio sudarymo metu padarė atsižvelgęs ne tik į teismo ekspertizės aktus, bet įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, liudytojų parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra duomenų, paneigiančių ekspertizės aktuose nurodytas išvadas, ekspertizių aktų turinys bei juose padarytos išvados nuoseklios, jokių prieštaravimų jose nenurodyta, todėl nėra pagrindo abejoti ekspertų išvadų pagrįstumu. Teismo ekspertai, tyrę atsakovės psichinę būseną sandorio sudarymo metu, išskyrė jos asmenybei būdingus bruožus (nebrandumą, pasyvumą, padidintą įtaigumą, priklausomumą nuo kitų asmenų ir kt.), kurie, įvertinus konstatuotus atsakovės psichinius sutrikimus bei jai būdingus individualius ypatumus, turėjo įtakos I. P. suvokimui ir apsisprendimui sudaryti ginčijamą sandorį, turėjo įtakos jos valios formavimosi procesui. Ieškovų atstovės į bylą pateikti duomenys apie atsakovės ankstesniu laikotarpiu sudarytus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius nepaneigia byloje ekspertų nustatytų išvadų, nesudaro pagrindo abejoti, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovė negalėjo suprasti savo veiksmų esmės, jos valios formavimuisi turėjo įtakos kiti asmenys. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog nors visus veiksmus ir atliko atsakovė, tačiau jai visada buvo nurodoma, ką daryti. Teismo posėdžio metu liudytojas V. K. paaiškino, jog nurodė atsakovei, kokius dokumentus surinkti, į kokį notarą kreiptis. Dėl ankstesnių atsakovės sudarytų sandorių, kaip buvo nustatyta nagrinėjant bylą, jų sudarymo metu visuomet dalyvaudavo ir ją lydėdavo tėvas, o veiksmus, kuriuos atsakovė atliko viena, atlikti jai nurodydavo kiti asmenys, kurie šių veiksmų atlikimą kontroliuodavo.
  15. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovės sveikatos būsena sandorio sudarymo metu buvo tokia, kad ji negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų pasekmių, ji buvo įtakojama A. M. veiksmų. Be to, sudarytas sandoris buvo žalingas atsakovei, kadangi ji jokios naudos negavo, gauti pinigai buvo panaudoti padengti paskolai, kuri buvo paimta A. M., likusi dalis pinigų buvo perduota R. B., kuris pinigus perdavė A. M..
  16. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nepagrįstai pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1, 5, 6 dalių pagrindu, tačiau, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu.

8Dėl sandorio, sudaryto savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens, negaliojimo teisinių padarinių

  1. Pirmosios instancijos teismas, sandorį pripažinęs negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1, 5, 6 dalių pagrindu, taikė vienašalę restituciją, t. y. nusprendė, kad ieškovas privalo atsakovei grąžinti pagal pripažintą negaliojančiu sandorį gautą butą. Sprendė, jog vienašale restitucija siekiama piktavališkai veikusiam nesąžiningam asmeniui apriboti galimybę turėti bet kokios naudos iš jo tokio pobūdžio veiksmų. Iš jo turi būti paimta visa, kas jam perduota pagal įvykdytą ir negaliojančiu pripažintą sandorį.
  2. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nepagrįstai pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1, 5, 6 dalių pagrindu, tačiau yra pagrindas ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, spręstinas klausimas ir dėl taikytos vienašalės restitucijos pagrįstumo ir teistumo.
  3. Teismas, sandorį pripažinęs negaliojančiu, privalo išspręsti jo negaliojimo padarinių klausimą. Kai sandoris, pagal kurį asmuo gavo turtą, pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, taikoma restitucija (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).
  4. Restitucijos taikymo esmė yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal pripažintą negaliojančiu sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos ankstesnę padėtį. Anksčiau buvusios padėties atkūrimas reiškia tai, kad nė viena iš šalių negali įgyti daugiau teisių ar suvaržyti savo pareigų palyginti su tuo, kiek jų turėjo iki sudarydama sandorį, dėl kurio negaliojimo restitucija taikoma. Kad ji būtų tinkamai pritaikyta, reikia įvertinti, kokie faktinio ar teisinio pobūdžio veiksmai atlikti pagal negaliojantį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2009).
  5. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016).
  6. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes.
  7. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.
  8. Pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį kaip sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens, pagal nurodyto straipsnio 2 dalį taikomi CK 1.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti padariniai – viena negaliojančio sandorio šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo padarinių.
  9. Taikant restituciją ir sprendžiant klausimą dėl jos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros teisiškai reikšmingas sąžiningumo principas, bet ne asmens sąžiningumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2014). Tai reiškia, kad sprendžiant dėl to, ar vykdyti restituciją ir ar vykdyti ją natūra, turi būti vertinama ne tai, ar sandorį sudaręs asmuo buvo sąžiningas, tačiau ar restitucijos taikymas nesukels padarinių, kurie nesąžiningai iškreips sandorio šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, nepagrįstai pablogins vienos iš šalių padėtį.
  10. Aplinkybė, jog asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, yra reikšminga sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau nedaro įtakos šiuo pagrindu pripažinto negaliojančiu sandorio padariniams, kurie, remiantis CK 1.89 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendrąja taisykle, yra restitucijos taikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284-219/2016).
  11. Iš 2011 m. kovo 9 d. pirkimo – pardavimo sutarties nustatyta, kad daikto kaina yra 65 000 Lt. 36 237,95 Lt pardavėja gavo iš pirkėjo grynais prieš šios sutarties sudarymą. Pardavėjas patvirtino, kad 36 237,95 Lt gavo iš pirkėjo grynais prieš šios sutarties sudarymą. Likusius 28 762,05 Lt pardavėjo besąlyginiu nurodymu ir šalių susitarimu, pirkėjas įsipareigoja per 1 darbo dieną po šios sutarties patvirtinimo pervesti į Kredito unijos „Sveikatos kreditas“ pardavėjo skolos pagal paskolos sutartį Nr. 70081 dengimui (t. 1, b. l. 7-10).
  12. Iš Kredito unijos „Sveikatos kreditas“ 2011 m. rugsėjo 22 d. rašto nustatyta, kad I. G. 2010 m. rugsėjo 24 d. sutartis Nr. 70081 dėl suteikto kredito yra nutraukta, nes 2011 m. kovo 9 d. ji visiškai atsiskaitė anksčiau laiko ir paskola uždaryta (baudžiamosios bylos Nr. 1-264-718/2013, t. 1, b. l. 141-142).
  13. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio duomenimis nustatyta, kad atsakovė I. P. perdavė R. B. pinigus 24 238 Lt, kuriuos gavo A. M. (t. 3, b. l. 164-180).
  14. Atsakovės atstovas teigia, kad ji iš negaliojančiu pripažinto sandorio jokios naudos neturėjo (apgaulę panaudojusio A. M. naudai paimtas ir grąžintas kreditas bei panaikinta šiam kreditui užtikrinti ginčo buto hipoteka nelaikytina atsakovės gauta nauda, nes jokios naudos ji asmeniškai negavo). Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendyje konstatuota, kad atsakovė iš už butą gautų lėšų sumokėjo 28 762 Lt kreditą ir likusius 24 238 Lt atidavė R. B., kuriuos šis perdavė A. M.. Nuosprendyje užfiksuota, kad R. P. sandorio sudarymo metu sakęs atsakovei, kad ši privalės grąžinti 65 000 Lt, todėl pagrįstai darytina išvada, kad atsakovė sandorio sudarymo metu iš ieškovo gavo tik 53 000 Lt, o ne 65 000 Lt. Mano, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo taikyta vienašalė restitucija, nes priešingu atveju taikant dvišalę restituciją susidarytų situacija, kai nesąžiningas buvęs R. P. jokių praradimų nepatirtų, o apgautoji šalis – I. P., patirtų itin didelės vertės praradimų, nes turėtų ieškovui grąžinti 65 000 Lt sumą, kurios faktiškai savo naudai ji negavo.
  15. Atsakovės atstovas, ginčydamas aplinkybę, jog pagal nuginčytą pirkimo – pardavimo sutartį gavo ne 65 000 Lt, o 53 000 Lt, motyvuoja atsakovės negebėjimu orientuotis, juolab suskaičiuoti tokią didelę pinigų sumą, tačiau nutyli, jog pagal minėtos sutarties 3.1.1. papunktį pardavėjas (atsakovė) patvirtino, kad 36 237,95 Lt gavo iš pirkėjo grynais prieš šios sutarties sudarymą. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas notaro patvirtinta sutartis yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Toks įrodymas ji yra tais atvejais, kai pateikiama į bylą kaip patvirtinantis vieną ar kitą būtiną toje byloje nustatyti faktą, t. y. kai ji byloje yra tik įrodinėjimo priemonė, kurioje užfiksuoti duomenys, reikšmingi nustatant įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl CPK 197 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, ne kartą pabrėžta, kad notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymas, joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-378/2015). Taigi aptariama CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostata taikytina tik oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytoms aplinkybėms, tame tarpe ir ginčijamai aplinkybei, jog atsakovė 36 237,95 Lt gavo iš pirkėjo grynais prieš šios sutarties sudarymą, likusius 28 762,05 Lt pardavėjo besąlyginiu nurodymu ir šalių susitarimu, pirkėjas (atsakovė) įsipareigojo per 1 darbo dieną po šios sutarties patvirtinimo pervesti į Kredito unijos „Sveikatos kreditas“ pardavėjo skolos pagal paskolos sutartį Nr. 70081 dengimui. Kitų leistinų įrodymų, paneigiančių sutartyje užfiksuotus faktus ir patvirtinančių atsakovės atstovo teiginį, jog pagal ginčijamą sandorį atsakovė gavo tik 53 000 Lt, atsakovė nepateikė, todėl taikant restituciją pagrindo mažinti grąžintiną pagal sandorį gautą pinigų sumą nėra pagrindo.
  16. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog taikydamas vienašalę restituciją, pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.145 straipsnį, kadangi negražino šalių į pradinę padėtį, sudarė atsakovei galimybę praturtėti ieškovų sąskaitą, pažeidė sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus. Bylos duomenys patvirtina, jog pagal ginčijamą sandorį atsakovė gavo pinigines lėšas, nors jas panaudojo ne savo interesų tenkinimui, todėl nagrinėjamu atveju taikytina dvišalė restitucija.
  17. Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju restitucija galima natūra, kadangi pagal nuginčytą sandorį perleistas turtas yra išlikęs, nesunaikintas, neperleistas tretiesiems asmenims, todėl ji taikytina, atsakovei grąžintinas nuosavybės teise butas, esantis ( - ), o ieškovams – atsakovei už perkamą turtą sumokėta 65 000 Lt piniginė suma.
  18. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl piniginių sumų priteisimo, kurios buvo perduotos A. M., ir tokiu būdu apginti savo pažeistas teises.
  19. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2013).

9Dėl procesinės bylos baigties

  1. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, todėl iš dalies priėmė nepagrįstą sprendimą, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria buvo patenkintas priešieškinis, keistinas priešieškinį tenkinant iš dalies – pripažinus 2011 m. kovo 9 d. pirkimo – pardavimo sutartį su atpirkimo teise negaliojančia, taikyti dvišalę restituciją, grąžinant atsakovei I. P. nuosavybės teise butą, esantį ( - ), priteisiant iš atsakovės I. P. 18 825,30 Eur (65 000 Lt) ieškovų R. P. ir J. P. naudai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

10Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų ieškinys atmestinas, o atsakovės priešieškinis tenkintinas iš dalies, įvertinus tai, kad atsakovės reikalavimas pripažinti pirkimo – pardavimo sandorį negaliojančiu tenkintinas tik kitu įstatyme numatytu sandorio negaliojimo pagrindu, o restitucijos taikymas yra išvestinis reikalavimas, t. y. teisinė pasekmė pripažinus sandorį negaliojančiu, teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje.

11Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo

  1. Bylos duomenimis ieškovai už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 424,00 žyminio mokesčio (t. 6, b. l. 89). Nei ieškovai, nei atsakovė nepateikė įrodymų apie kitas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, iš atsakovės ieškovų naudai priteistinas 212,00 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

12Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

13Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 23 d. sprendimą pakeisti.

14Priešieškinį tenkinti iš dalies.

15Taikyti dvišalę restituciją.

16Priteisti iš atsakovės I. P. 18 825,30 Eur (65 000 Lt) ieškovų R. P. ir J. P. naudai.

17Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti iš atsakovės I. P. 212,00 Eur žyminio mokesčio ieškovų R. P. ir J. P. naudai.

19Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai