Byla 2A-160-480/2015

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė), Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-352-752/2014 pagal ieškovo T. R. ieškinį atsakovams A. R. ir T. R., tretieji asmenys J. R. ir P. R., išvadą teikianti institucija Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, turtinės žalos atlyginimo bei pagal atsakovų A. R. ir T. R. priešieškinį ieškovui T. R. dėl nuosavybės teisės pripažinimo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, piniginės kompensacijos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas iškeldinti atsakovus A. R. ir T. R. bei su juo gyvenantį nepilnametį vaiką - dukrą P. R., su visais daiktais ir laikinais gyventojais iš ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, esančio ( - ) panaikinti jų gyvenamosios vietos deklaravimą, priteisti iš atsakovų, kaip solidarių bendraskolių 4974,14 Lt ieškovo patirtos turtinės žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jo nuosavybės teisės į butą įregistruotos nuo 1995 m. kovo 13 d., jo santuoka su atsakove A. R. buvo nutraukta 1991 m. gegužės 30 d. Po santuokos nutraukimo, pagerėjus šalių santykiams ir atsižvelgiant į tai, kad santuokos metu jiems gimė sūnus T. R., nusprendė, jog atsakovė su sūnumi laikinai gyvens ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, visas sąnaudas, susijusias su šio buto išlaikymu, šalys dengs lygiomis dalimis. Atsakovui T. R. tapus pilnamečiu ir susilaukus dukros, ieškovas geranoriškai sutiko, jog jis su vaiku ir vaiko motina J. R. laikinai pagyventų ieškovo bute. Nuo 2010 m. rugsėjo - spalio mėnesio santykiai tarp ieškovo ir atsakovų pašlijo, atsakovė A. R. pradėjo visokiais būdais provokuoti ieškovą, nustojo mokėti mokesčius. Ieškovas bandė ieškoti taikaus problemų sprendimo būdo bei siekė, jog atsakovai iš ieškovui priklausančio buto išsikeltų gera valia, tačiau to padaryti nepavyko. Ieškovas atsakovams dar 2012 m. rugpjūčio 7 d. išsiuntė pirmąjį pranešimą dėl atsakovų išsikraustymo iš ieškovui priklausančio buto. Pranešimas abiems atsakovams buvo įteiktas 2012 m. rugpjūčio 9 d. 2012-10-23 ieškovas išsiuntė pakartotiną pranešimą, kuriuo informavo, jog nuo 2013-01-26 dienos su atsakovais bus nutraukta panaudos sutartis bei pareikalavo minėtąją dieną išsikraustyti iš ieškovui priklausančio buto. Nuo 2011 m. vasario mėnesio iki ieškinio surašymo dienos buto mokesčius moka vienas ieškovas, nors minėtuoju butu lygiomis dalimis taip pat naudojasi ir atsakovai. Ieškovo išlaidos minėtojo buto išlaikymui šiuo periodu sudarė 7461,21 Lt, atsakovai privalo atlyginti 2/3 ieškovo turėtų išlaidų, susijusių su minėtojo turto išlaikymu, kas ieškinio surašymo dieną sudaro 4974,14 Lt.

5Atsakovai pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti ieškovo ir atsakovės A. R. dalis bendrame turte, pripažįstant atsakovei nuosavybės teisę į ½ dalį buto, esančio ( - ), kurio vertė yra 119 000 Lt; atidalinti atsakovę iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovui T. R. visą butą, esantį ( - ), o atsakovei A. R. iš ieškovo priteisti piniginę kompensaciją už ½ dalį buto, t.y. 59500 Lt, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė A. R. 21 m. po santuokos nutraukimo su ieškovu T. R. gyveno kartu neįregistravę santuokos - faktinėje santuokoje (buvo sugyventiniai). Gyvendami faktinėje santuokoje jie abu augino, auklėjo ir išlaikė sūnų T. (išlaikymas nebuvo priteistas), ( - ) susilaukė dukters R., visas pajamas vedant bendrą ūkį naudojo bendroms reikmėms, tame tarpe patalpų remontui, buto pagerinimui. Aplinkiniai, pažįstami, kaimynai, net giminės visuomet R. laikė šeima. Atsakovė A. R. visą laiką su ieškovu gyveno kartu - nuo santuokos sudarymo 1985 m. iki jos nutraukimo (1992 m. įregistruota ištuoka), o nuo 1992 m. su ieškovu buvo faktinėje santuokoje (sugyventiniai), ginčijamą turtą siekė įgyti kartu šeimos poreikiams tenkinti (ieškovo vardu įsigijo kooperatinį butą), gyvenimu drauge bei bendro ūkio tvarkymu, taip pat bendru darbu bei piniginiu indėliu siekė sukurti bendrąją dalinę su ieškovu nuosavybę. Atsakovė turtu naudojosi ir valdė jį kaip savo, negailėjo nei savo darbo, nei lėšų, nes turėjo teisėtus ir pagrįstus lūkesčius, jog turtas, priklauso su ieškovu abiem, kadangi jį įsigijo bendrai iš bendrų lėšų, jį kartu įrengė, atliko vidaus apdailą, jį prižiūrėjo, vėliau butą pati remontavo. Pasitarę su ieškovu, sūnui suaugus, leido jame apsigyventi ir jo šeimai. Ieškovas pareiškė reikalavimą iškeldinti atsakovus (tame tarpe T. R. ir jo šeimą) šį reikalavimą grįsdamas tuo, kad yra buto savininkas. Tačiau tik išsprendus klausimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyto turto padalijimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl kitų bute gyvenančių asmenų. Ieškovas naudoja prieš atsakovę fizinį ir psichologinį smurtą, todėl padalinti turto natūra nėra galimybės, nes bute nėra izoliuotų patalpų. Todėl atsakovei turėtų būti priteista piniginė kompensacija lygi pusei turto vertės.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu priešieškinį tenkino visiškai, ieškinį atmetė; pripažino, kad butas, esantis ( - ), yra atsakovės A. R. ir ieškovo T. R. bendroji dalinė nuosavybė; nustatė, kad A. R. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto, esančio ( - ); ieškovui T. R. priteisė visą butą, esantį ( - ), kurio vertė 119 000 Lt, o atsakovei A. R. priteisė iš ieškovo T. R. 59 500 Lt piniginę kompensaciją už ½ dalį buto; priteisti iš ieškovo T. R. 144,00 Lt žyminio mokesčio atsakovams A. R. ir T. R. bei 1926,00 Lt žyminio mokesčio ir 30,36 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nustatė, kad ieškovas T. R. ir atsakovė A. R. 1985-10-18 buvo sudarę santuoką, kuri nutraukta 1991-05-30 Kauno miesto teismo sprendimu, jų ištuoka įregistruota 1992-04-08. Sutuoktiniai su nepilnamečiu sūnumi (atsakovu T. R.) gyveno ir buvo deklaravę savo gyvenamąją vietą neprivatizuotame vieno kambario bute, esančiam ( - ) ir turėjo teisę gerinti buto sąlygas. Teismas sutiko su atsakovės nurodyta aplinkybe, kad pagal tuo metu galiojančią tvarką įskaiton galėjo būti traukiamas tik vienas šeimos narys. Todėl pilnai tikėtina, kad dėl šios priežasties pareiškimą dėl trijų kambarių kooperatinio buto gavimo padavė ieškovo vardu. Kauno m. Vykdomasis komitetas 1990-03-21 priėmė sprendimą Nr. 156, kurio pagrindu Kauno miesto valdyba 1992-02-19 išdavė gyvenamosios patalpos orderį, suteikiantį teisę apsigyventi ir įsiregistruoti bute, esančiame ( - ), ieškovo R. šeimai, susidedančiai iš trijų asmenų. Iš 1995-03-03 ( - ) GNS bendrijos pažymos Nr. 15 (kuri ir buvo buto įregistravimo ieškovui nuosavybės teise pagrindu), iš viso buvo sumokėta 31072,35 rublių įnašas už minėtą butą, kurio vertė 1995 metų kovo mėnesį buvo 37683,50 rublių; pradinis 25383,50 rublių įnašas sumokėtas 1992-04-01 (t.y. dar iki ištuokos įregistravimo), o paskutinis 5688,85 rublių įnašas sumokėtas 1992 m. gruodžio mėnesį (t.y., jau po šalių santuokos nutraukimo įregistravimo), butas visiškai išmokėtas. Pagal tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 40 str. nuostatas, teismine tvarka nutraukus šalių santuoką, ji laikoma pasibaigusia nuo ištuokos įregistravimo civilinės metrikacijos organuose, t.y. šiuo atveju nuo 1992-04-08. Tuo metu galiojęs Santuokos ir šeimos kodeksas nereikalavo, kad teismine tvarka nutraukiant santuoką, kartu būtų sprendžiamas santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas. Tik nagrinėjamoje byloje, ieškovui pareiškus ieškinį dėl atsakovės A. R. ir šalių sūnaus T. R. su šeima (mažamete dukra P. R., gimusia ( - ) ir jos motina J. R.) iškeldinimo iš buto, kilo ginčas dėl atsakovės dalies bendrame turte nustatymo. CK 3.87 str. 1 d. įtvirtinta prezumpcija, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Šios prezumpcijos šalys nepaneigė. Todėl nustačius, kad santuokos metu už ginčo butą buvo sumokėta 25383 rublių įnašas, teismas konstatavo, kad tai yra abiejų sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Kadangi išperkant butą pagal 1995-03-02 231-osios GNS bendrijos išduotą pažymą jo vertė buvo 37683,50 rublių. Iš viso už butą buvo sumokėta 31072,35 rublių pajinių įnašų, todėl už 81,69 idealiąją buto dalį buvo apmokėta iš bendrų santuokinių lėšų, o atsakovės lėšomis buvo apmokėta už 40,84 idealiąsias buto dalis. Po šalių ištuokos įregistravimo, sumokėtas 5688,85 rublių įnašas. Nustačius, kad 1992-04-08 ieškovo ir atsakovės santuoka pasibaigė, teismas konstatavo, kad pasibaigė ir jų bendroji jungtinė nuosavybė, šiuo įnašu išpirkta 18,31 idealioji buto dalis. Byloje nėra įrodymų apie tai, kas šį pajinį įnašą sumokėjo. Nors ieškovas teigė, kad visą pajinį įnašą sumokėjo jis vienas, savo asmeninėmis lėšomis, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsakovė nurodė, kad tiek santuokos metu, tiek ir po jos pasibaigimo įnašus mokėjo bendromis lėšomis. Nors ieškovas priešieškinio nepripažino, tačiau iš dalies pripažino ieškovės nurodytas jų bendro gyvenimo aplinkybes. Atsakovės nurodytas ir atsakovo iš esmės neginčijamas bendro gyvenimo aplinkybes patvirtina ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai, fotonuotraukos. Įrodymai vienareikšmiai patvirtina, kad atsakovė rūpinosi butu, jo remontu, draudimu, o taip pat kaip savo reikalais rūpinosi ieškovo prisiimtais įsipareigojimais ir prievolėmis. Ieškovas taip pat pripažino, jog neturėdamas laiko, įvairius reikalus ir mokesčių mokėjimą jis patikėdavo atsakovei. Tai duoda pagrindo išvadai, kad šalys vienas kitu pasitikėjo, jų turtiniai interesai buvo bendri. Teismas nelaikė reikšmingais ieškovo argumentus apie tai, kad jis nebuvo ištikimas atsakovei. Nors tai, kad ieškovas nevengė santykių su kitomis moterimis, byloje patvirtina liudytojos E. Z. parodymai bei U. R., gimusios ( - ), gimimo liudijimas, ši aplinkybė nepaneigia šalių bendro gyvenimo nesusituokus fakto ir jų susitarimo dėl bendro turto įgijimo, jo įrengimo ir išlaikymo. Teismas sprendė, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, jog atsakovė ir ieškovas, tiek santuokos metu bendromis lėšomis ir darbu, tiek po santuokos pasibaigimo gyvendami drauge, asmeninėmis lėšomis ir savo darbu įgijo, įrenginėjo bei remontavo nekilnojamąjį turtą – ginčo butą. Tai laikytina bendra jungtine veikla. Nors susitarimas dėl jungtinės veiklos raštu nebuvo sudarytas, bet vien tik sandorio formos nesilaikymas nedaro tokio susitarimo negaliojančiu. Atsakovė įrodė buvus susitarimą gyventi bendrai ir siekti to paties tikslo (sukurti dabartinį ginčo objektą). Ieškovo ir atsakovės bendroji jungtinė veikla prasidėjo galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. Šio kodekso 474 str. 1 d. buvo nustatyta, kad asmenys jungtinėje veikloje dalyvauja įnešdami įnašus pinigais ar kitu turtu arba savo darbu. Kiekvienas iš sutuoktinių galėjo pretenduoti į piniginę kompensaciją ar buto dalį, įgytą už santuokos metu sumokėtą pajų. Tačiau buto nesidalino, kompensacijos vienas iš kito neprašė, o abu rūpinosi buto išpirkimu ir abu lygiomis teisėmis jame apsigyveno. Tai patvirtina, kad santuokos metu įgytas turtas ir turtinės teisės taip pat buvo panaudotos jungtinės veiklos tikslui pasiekti. Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Kadangi atsakovė ir ieškovas, ilgą laiką gyvendami kartu nesusituokę, turtiniuose santykiuose siekė sukurti teisines pasekmes, būdingas asmenims, gyvenantiems santuokoje, t.y. įgyti kartu bendrą turtą jungtinės veiklos pagrindu, butas adresu ( - ), yra bendroji dalinė atsakovės ir ieškovo T. R. nuosavybė (1964 m. CK 474 str., 2000 m. CK 6.971 str. 1 d.).

8Dėl atidalijimo iš bendro turto ir kompensacijos priteisimo. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad šalių santykiai yra konfliktiški, ieškovui už smurtavimą buvo iškelta baudžiamoji byla, jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą numatytą BK 140 str. 1 d. ir paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Siekiant, jog ateityje būtų išvengta tarp šalių galinčių kilti ginčų dėl turto, tikslinga tenkinti atsakovės reikalavimą. Atsakovė nurodė, kad ginčo buto vertė yra 119 000 Lt, ieškovas to neginčijo. Todėl atsakovei priteista 59 500 Lt už ½ dalį buto, o ieškovui visas butas.

9Dėl iškeldinimo. Pilnai patenkinus priešieškinį, ieškinio reikalavimas dėl atsakovės A. R. bei atsakovo T. R. su mažamete dukra P. R. bei sutuoktine J. R. (kuri ieškinyje įvardinta kaip laikina gyventoja), negali būti tenkinamas, nes nustatyta, jog butas, esantis ( - ), kuriame gyvena atsakovai ir kiti prašomi iškeldinti asmenys ir kurioje deklaruota jų gyvenamoji vieta, nepriklauso ieškovui asmeninės nuosavybės teise, o yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, ½ buto dalis priklauso atsakovei, kuri ne tik turi teisę gyventi bute, bet ir spręsti dėl jo naudojimo. Atsakovė neprieštaravo ir šiuo metu neprieštarauja, kad sūnaus šeima gyventų bute. Ieškovas taip pat anksčiau tam neprieštaravo. Todėl pasikeitus vieno iš bendraturčių valiai, kol nėra įsiteisėjęs teismo sprendimas ir atsakovei piniginė kompensacija neišmokėta, ieškovas vienas, be atsakovės, neturi teisės reikalauti iškeldinti bendraturčių sutikimu priimtus gyventojus.

10Dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovų, kaip solidarių bendraskolių, 4974,14 Lt turtinės žalos. Iš ieškovo pateiktų mokesčių mokėjimą patvirtinančių mokėjimo nurodymų matyti, kad ieškovas iš viso sumokėjo tik 1683,42 Lt mokesčių 2012 m. rugsėjo-gruodžio ir 2013 m. sausio mėnesiais. Ieškovo pateikti UAB „Kauno vandenys“ Priskaitymų apmokėjimų žiniaraštis, ( - ) gyventojų namų eksploatavimo bendrijos Apyskaitos žiniaraštis ir AB „Kauno energija“ Buto apyvartos žiniaraščius už šildymą ir energiją, sunaudotą vandens pašildymui, neįrodo, kad vienas ieškovas įvykdė prievolę apmokėti už butui suteiktas komunalines paslaugas. Šie įrodymai tik patvirtina mokesčių, sumokėtų už komunalines paslaugas teikiančioms bendrovėms, faktą.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

12Ieškovas T. R. apeliaciniu skundu (3 t. b. l. 113-119) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą- ieškovo T. R. ieškinį tenkinti, atsakovo T. R. ir atsakovės A. R. priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:

131. Teismas netinkamai vertino šalių gyvenimą viename bute kaip faktiškai susiklosčiusios šeimos santykius. Ieškovo ir atsakovės santuoka buvo nutraukta 1991 m. gegužės 30 d. teismo sprendimu, kuriame konstatuota, jog šalys (sutuoktiniai) faktiškai bendro ūkio nevedė dar 1,5 metų iki šio sprendimo priėmimo dienos. Po skyrybų ieškovas vienas apsigyveno ginčo bute, o atsakovė ir tuo metu jų mažametis sūnus gyveno atsakovei nuosavybės teise priklausiusiame bute esančiame ( - ). Šalims nuolat bendraujant po santuokos nutraukimo dėl sūnaus, gimė dukra ( - ), kuri po keleto mėnesių mirė. Ieškovas buvusiai sutuoktinei dėl po dukters mirties atsakovę ištikusios depresijos, o taip pat siekdamas suteikti tinkamas gyvenimo sąlygas nepilnamečiui sūnui, leido laikinai ginčo bute apsigyventi atsakovams. Ieškovas nedavė leidimo savo jau suaugusiam sūnui į butą atsivesti draugės J. R. ir tik jiems ne santuokoje gimus dukrai P. R., ieškovas leido laikinai pagyventi jo bute. Tiek 1,5 metų iki santuokos nutraukimo, tiek ir po santuokos nutraukimo šalis siejo tik santuokoje gimęs sūnus, kas ir įtakojo tokį šalių faktinį bendravimą. Šalys gyveno skirtinguose kambariuose, būtent dėl šios priežasties, kuomet atsakovė neteisėtai įsiveržė į ieškovo kambarį, tarp šalių buvo kilęs ginčas bei tuo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas. Su E. Z. bendrą ūkį veda jau aštuonerius metus ir turi dukrą. Jau du metus ieškovas gyvena vien pas ją, o ankščiau, nors ir gyveno drauge su ja, bet apsistodavo ir ieškovui priklausančiame bute dėl darbo (dėl patogesnio susisiekimo).

142. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovė niekada jokiai būdais nesiekė, kad būtų pripažintos jos teisės į ieškovui nuosavybės teise priklausiusį butą bei nepasinaudojo įstatymais jai suteiktomis teisėmis. Tokie reikalavimai atsirado tik ieškovui pareiškus reikalavimą iškeldinti atsakovus iš jam priklausančio buto. Santuokos nutraukimo metu šalys turėjo du nekilnojamojo turto objektus - butą esantį adresu ( - ), ir butą, esantį adresu ( - ). Ieškovas su atsakove susitarė, jog atsakovei atitenka vieno kambario butas, o tuo tarpu ieškovui atitenka ginčo butas. Be pirmosios įmokos, kuri buvo sumokėta kaip susitarimo tarp šalių dalis, daugiau įmokų už šį butą atsakovė nėra mokėjusi, tokių įrodymų atsakovė nepateikė ir bylos nagrinėjimo metu. Nė viena iš šalių daugiau neprisidėjo prie antrosios šalies nekilnojamojo turto objektų išpirkimo. Traktuojant, kad butas, esantis ( - ), buvo asmeninė atsakovės nuosavybė, privaloma ir butą, esantį ( - ), laikyti asmenine ieškovo nuosavybe. Jei laikoma, kad butas priklauso abiem ginčo šalims, tokiu pat principu turi būti įvertintas ir atsakovei priklausęs butas.

153. Teismas pakankamai neištyrė ir neįvertino susiklosčiusių šalių santykių pobūdžio, ignoravo ieškovo pateiktus argumentus dėl sieko kurti su atsakove šeimą nebuvimo, o taip pat neteisingai įvertino šalių santykius kaip jungtinę veiklą, todėl nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti, jog įsigyjant turtą vienos iš bylos šalių vardu atsirado abiejų šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Ieškovas ir atsakovė, nutraukę santuoką, turtą pasidalijo bendru susitarimu, iš karto po santuokos nutraukimo ir dar 1,5 metų prieš nutraukiant santuoką gyveno atskirai, neturėjo ketinimų įsigyti daugiau turto bendram gyvenimui. Ieškovas vien norėdamas padėti atsakovei bei savo tuo metu nepilnamečiui sūnui, o taip pat atsižvelgdamas į to metu buvusią moters psichikos būklę pakvietė ją gyventi drauge savo bute, tačiau niekada nesiekė atkurti jų kaip sutuoktinių santykių. Ieškovas siekė susikurti naują šeimyninį gyvenimą ir būtent tai jam pavyko padaryti. Nenustačius šalių sandorio ar susitarimo bendrai įsigyti ar sukurti ginčo turtą, nebuvo pagrindo konstatuoti esant bendrąją dalinę šalių nuosavybę.

164. Teismas nors ir nusprendė, kad ginčo butas turi būti atidalintas ieškovui priteisiant butą, o atsakovei piniginę kompensaciją, tačiau nevertino tai ar toks atidalinimo būdas nepažeis paties ieškovo interesų. Ar ieškovas yra pajėgus sumokėti tokio dydžio kompensaciją atsakovei. Atsakovei toliau vengiant išsikraustyti iš ginčo buto ieškovas vėl bus priverstas kreiptis į teismą su ieškiniu dėl iškeldinimo iš ginčo buto. Dėl šios priežasties ieškovas laikosi pozicijos, kad teismas neišsprendė šios civilinės bylos iš esmės ir neužkirto ateityje kilsiantiems papildomiems tarp šalių ginčams.

175. Nors teismas konstatavo, kad ieškovas buvo apmokėjęs ir į bylą pateikęs rašytinius įrodymus dėl 1.683,42 Lt apmokėjimo, tačiau priimdamas sprendimą šioje dalyje ieškovo ieškinio netenkino, o juo labiau nepateikė ir argumentų, kodėl atsisako tenkinti šioje ieškinio dalyje, t. y. šioje dalyje iš esmės neišsprendė klausimo. Be to, teismas nenurodė, kodėl neįvertino į bylą ieškovo pateikto įrodymo dėl buto vertės, konstatavęs, kad ieškovas buto vertės neginčijo, nors su atsiliepimu į atsakovų priešieškinį ieškovas pateikė ir iš VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro pažymą apie šio turto vertę.

18Atsakovai A. R. ir T. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą (3 t. b. l. 129-132) prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Atsakovai nurodo, kad po santuokos nutraukimo apeliantas ir atsakovė A. R. vedė bendrą ūkį, taip pat po santuokos nutraukimo susilaukė dukros, kuri gimė ( - ). Byloje nėra pateikta įrodymų, kad po dukters laidotuvių atsakovė sirgo depresija. Iki susipažinimo su E. Z. apeliantas neturėjo kitų moterų.

19IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

21Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turto teisinio režimo nustatymo ir jo padalijimo.

22Remiantis bylos medžiaga pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad apeliantas (ieškovas) T. R. ir atsakovė A. R. 1985-10-18 buvo sudarę santuoką, kuri nutraukta 1991-05-30 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu, jų ištuoka įregistruota 1992-04-08. Sutuoktiniai su nepilnamečiu sūnumi gyveno ir buvo deklaravę gyvenamąją vietą neprivatizuotame vieno kambario bute, esančiame ( - ). Kauno m. vykdomasis komitetas 1990-03-21 priėmė sprendimą Nr. 156, kurio pagrindu Kauno miesto valdyba 1992-02-19 išdavė gyvenamosios patalpos orderį, suteikiantį teisę apsigyventi ir įsiregistruoti bute, esančiame ( - ) (toliau – ginčo butas), apelianto R. šeimai, susidedančiai iš trijų asmenų. Pirmąjį pajinį įnašą – 8000 rublių, 1990-12-21 GNS kooperatyvui Nr. 231 sumokėjo atsakovė A. R.. Byloje nėra rašytinių įrodymų apie tai, kas mokėjo kitus pajinius įnašus, tačiau iš byloje esančių raštinių įrodymų nustatyta, kad pradinis 25 383,50 rublių įnašas sumokėtas 1992-04-01 (t. y. dar iki ištuokos įregistravimo), o paskutinis 5 688,85 rublių įnašas sumokėtas 1992 m. gruodžio mėn. (t. y. jau po šalių santuokos nutraukimo įregistravimo; t. 2, b. l. 57). Šalims nepaneigus CK 3.87 straipsnio 1 dalyje bei CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų prezumpcijų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog santuokos metu už ginčo buto 81,69 idealiąją dalį buvo apmokėta iš bendrų santuokinių lėšų, arba kiekvieno sutuoktinio lėšomis buvo apmokėta už 40,84 idealiąsias buto dalis. Nustačius, kad šalių santuoką pasibaigė 1992-04-08, 1992 m. gruodžio mėn. sumokėtam 5 688,85 rublių įnašui, kaip pagrįstai konstravo pirmosios instancijos teismas, nebetaikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos.

23Apeliantas paminėtų aplinkybių iš esmės neginčija, tačiau, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šalių gyvenimą viename bute kaip faktiškai susiklosčiusius šeimos santykius po skyrybų, neteisingai įvertino šalių santykius kaip jungtinę veiklą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.) bei tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčo dalyje dėl nuosavybės teisės pripažinimo išsamiai išanalizavo šalių nurodytas aplinkybes, įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei išdėstė išsamius teismo sprendimo motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje neturi pagrindo nesutikti, jiems pritaria, todėl jų nekartoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

24Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472 str., 474 str.; 2000 m. CK 6.969 str., 6.971 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2004-10-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2004; 2009-09-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011-10-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011). Jungtine veikla yra laikomas asmenų susitarimas, kuriuo du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Būtent vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008; 2009-10-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009; 2011-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2011; 2013-03-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013). Asmenys gali įgyti bendrąją dalinę ar jungtinę nuosavybę abipusio susitarimo pagrindu, atsižvelgiant į neformalų, artimą gyvenimui santuokoje, faktinių sutuoktinių santykių pobūdį, o pakankamu pagrindu tokio susitarimo faktui patvirtinti pripažįstamos faktinės aplinkybės: nesusituokusių asmenų gyvenimas kartu, bendras ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu ir pan., rašytinio susitarimo dėl bendrosios nuosavybės kūrimo nereikalaujant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Pažymėtina, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų darbu turi būti įrodinėjamas.

25CPK 178 straipsnis numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Teismas sprendžia klausimą apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra. Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos. Šioje byloje atsakovei iškėlus ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo su ieškovu ginčo turte pagal paminėtas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles atsakovė privalėjo šį faktą įrodyti. Nagrinėjamu atveju atsakovė įrodinėjo, kad tiek gyvenant santuokoje, tiek ir po santuokos pasibaigimo abu su apeliantu siekė bendro tikslo – išsipirkti ir įsirengti ginčo butą, jame gyventi, auginti vaikus. Tokį nerašytinį susitarimą dėl turto įgijimo bendrojon nuosavybėn ir jo išlaikymo ji laiko jungtine veikla. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje nurodė įrodymų visumą, kurią vadovaujasi nustatydamas tam tikras aplinkybes, aptarė įrodymus ir jų įrodomąją reikšmę, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus įrodymus atmeta. Tai, kad tam tikri įrodymai buvo įvertinti ne apelianto naudai, nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas įrodymus ištyrė nevisapusiškai ir neišsamiai, ar įvertino juos neteisingai. Byloje iš šalių paaiškinimų, rašytinių įrodymų, dienraštyje ( - ) publikuoto straipsnio, foto nuotraukų nustatyta, kad po santuokos nutraukimo apeliantas ir atsakovė ne tik gyveno viename bute, bet juos jungė ilgalaikiai šeimos ryšius atitinkantys tarpusavio santykiai. Šalių dukros R. R. gimimas ( - ), 2010 m. namų aplinkoje darytos fotonuotraukos jau po anūkės P. gimimo, akivaizdžiai rodo, kad šalių santykiai buvo itin artimi ir paneigia apelianto teiginius, jog po santuokos nutraukimo šalių faktinį bendravimą siejo tik santuokoje gimęs sūnus. Byloje įrodyta, kad atsakovė rūpinosi butu, jo remontu, draudimu, o taip pat kaip savo reikalais rūpinosi apelianto prisiimtais įsipareigojimais ir prievolėmis, ką bylos nagrinėjimo metu pripažino ir pats apeliantas, jog neturėdamas laiko, įvairius reikalus ir mokesčių mokėjimą jis patikėdavo atsakovei. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas ir atsakovė, ilgą laiką gyvendami kartu nesusituokę, turtiniuose santykiuose siekė sukurti teisines pasekmes, būdingas asmenims, gyvenantiems santuokoje, t. y. įgyti kartu bendrą turtą – ginčo butą - jungtinės veiklos pagrindu (1964 m. CK 474 str., 2000 m. CK 6.971 str. 1 d.).

26Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis CK 3.100 straipsnio 4 punktu (Lietuvos Respublikos CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 1 d.), nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia. Tai reiškia, kad, nutraukus santuoką, turto, kuris pagal šeimos teisės normas buvo priskirtinas bendrajai jungtinei nuosavybei, teisiniam režimui nebetaikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Tokiais atvejais, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais (CK 4.72, 4.73 str.). Buvę sutuoktiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru sutarimu (CK 4.75 str. 1 d.), taip pat turi teisę reikalauti atidalyti kiekvienam jų tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalį (CK 4.80 str.), negalėdami susitarti, turi teisę kreiptis į teismą (CK 4.75 str. 1 d., 4.80 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2011).

27Nagrinėjamuoju atveju atsakovė po santuokos nutraukimo neišreiškė valios nesinaudoti turtu ir nevaldyti jo kaip savo. Ji tik buvo pasyvi ta prasme, kad nesiekė turto įforminimo savo vardu. Iš jos pozicijų žiūrint, tam nebuvo būtinybės, nes įstatymas nevertė to daryti, kol ji realiai turtu naudojosi, jį valdė ir tai jai nebuvo trukdoma. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kad kiekvienas iš sutuoktinių galėjo pretenduoti į piniginę kompensaciją ar buto dalį, įgytą už santuokos metu sumokėtą pajų, tačiau buto nesidalino, kompensacijos vienas iš kito neprašė, o abu rūpinosi buto išpirkimu ir abu lygiomis dalimis jame apsigyveno. Tai patvirtina, kad santuokos metu įgytas turtas ir turtinės teisės taip pat buvo panaudotos jungtinės veiklos tikslui pasiekti. Atsakovė neturėjo grėsmės savo, kaip bendrosios nuosavybės dalyvio, statusui, nes turtu iš tikrųjų naudojosi, o reikalavimai įforminti nuosavybę savo vardu atsirado tada, kai iškilo reali grėsmė jos nuosavybės teisei – ieškovui pareiškus reikalavimą dėl atsakovų iškeldinimo iš jam priklausančio buto. Tai leidžia daryti išvada, jog apelianto nurodoma aplinkybė, kad atsakovė niekada jokiais būdais nesiekė, jog būtų pripažintos jos teisės į ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga.

28Apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nors ir nuspendė, kad pagal pateiktus įrodymus ieškovas buvo apmokėjęs 1 683,42 Lt mokesčių, tačiau nepateikė argumentų, kodėl ir šioje dalyje ieškinio netenkino, atmeta kaip nepagrįstus, kadangi atmesdamas ir šioje dalyje ieškinio reikalavimą pirmosios instancijos teismas yra konstatavęs, jog mokesčių sumokėjimas savaime neįrodo, jog vienas ieškovas įvykdė prievolę apmokėti už butui suteiktas komunalines paslaugas, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia paminėtas pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo.

29Apeliantas nurodo, kad pirmosios intencijos teismas nors ir nusprendė, kad ginčo butas turi būti atidalintas ieškovui priteisiant butą, o atsakovei piniginę kompensaciją, tačiau nevertino tai, ar toks atidalinimo būdas nepažeis paties ieškovo interesų. Be to, teismas neįvertino ieškovo į bylą pateikto įrodymo dėl buto vertės, konstravęs, jos ieškovas buto vertės neginčijo. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija iš esmės sutinka.

30Atsakovė vienu iš priešieškinio reikalavimu prašo atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovui T. R. visą butą, o atsakovei iš ieškovo piniginę kompensaciją už ½ dalį buto – 59 500 Lt. Pirmos instancijos teismas šį priešieškinio reikalavimą tenkino, nurodydamas, kad šalių santykiai yra konfliktiški, o ieškovas ginčo buto vertės, kuri yra 119 000,00 Lt, neginčijo.

31Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas visiškai neįsigilino į nagrinėjamo klausimo esmę bei neatskleidė visų bylos aplinkybių dėl šio priešieškinio reikalavimo. Pastebėtina, kad pirmos instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės galimybės, nors kiekvienu atveju, nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus, būtina įvertinti daikto atidalijimo natūra galimybę, jeigu kalbama apie kompensaciją, pasiaiškinti dėl jos dydžio ir t.t., o tiesiog, kaip jau paminėta, konstatavo, kad šalių santykiai yra konfliktiški, ieškovas ginčo buto vertės neginčijo.

32Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; kt.). Taigi byloje turi būti nustatyta turto rinkos vertė bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu. Sprendžiant, kuriam iš bendraturčių turtas priteistinas natūra, o kuriam – kompensacija, teismų praktikoje paprastai laikomasi nuostatos, kad kompensacija priteisiama tokį atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą prašančiam taikyti bendraturčiui, nes tokiu atveju preziumuojama, kad jis, siekdamas nutraukti bendrą nuosavybės valdymą, sutinka gauti kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-780/2003; kt.). Taip pat svarbu nustatyti, kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu. Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. Pirmosios instancijos nurodytų aplinkybių neanalizavo ir nevertino. Skundžiamu sprendimu nustatydamas atsakovei iš apelianto priteistinos kompensacijos dydį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovės pateikta VĮ Registrų centras masinio vertinimo būdu atliekamo nekilnojamojo turto vertinimo nustatyta buto vidutine rinkos verte, kuri 2013-09-17 yra 119 000 Lt, konstatavęs, jog ieškovas to neginčijo, nors, kaip pagrįstai teigia apeliantas, kartu su atsiliepimu į priešieškinį jis pateikė ir kitą VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro pažymą apie šio turto vertę, kuri yra 95 700 Lt, o nei viena iš nurodomų verčių atlikta masinio vertinimo būdu nėra nustatyta nei turto dalinės nuosavybės nutraukimo metu, nei teismo sprendimo priėmimo metu. Pagal atsakovės priešieškinio reikalavimą ginčo turtas ieškovui lieka nuosavybėn kaip atidalintina turto dalis. Tačiau privalu įvertinti ir kitas esmines aplinkybes, susijusias su finansine ieškovo padėtimi. Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, taip pat svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-253/2011; kt.). Nagrinėjant bylą iš naujo, teismui būtų privalu įvertinti ieškovo galimybę sumokėti atsakovei už jai priklausančią buto dalį. Ieškovui neturint galimybės atsiskaityti su atsakove, ji privalėtų realiai įvertinti ir šią esminę aplinkybę, juolab, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta atidalintino turto tikroji rinkos vertė. Siekiant atidalinti ginčo nekilnojamąjį turtą, visų pirma privalu atlikti jo vertinimą (paprastai tai daroma, paskiriant nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizę), kadangi kompensacija už šį turtą sumokama tokia kaina, kokia yra teismo sprendimo priėmimo metu (turto dalinės nuosavybės nutraukimo metu).

33Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nors teismo sprendimas nėra visiškai nemotyvuotas, tačiau pirmosios instancijos teismas neatskleidė visos nagrinėjamo klausimo esmės, tinkamai nemotyvavo savo išvadų dėl atidalijimo iš bendro turto ir kompensacijos priteisimo, kurios lėmė galutinį teismo sprendimą.

34Aukščiau paminėtą klausimą išspręsti iš esmės pagal byloje pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, kadangi šis priešieškinio reikalavimas iš esmės būtų nagrinėjamas beveik visa apimtimi naujais aspektais. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose ypač svarbu užkirsti kelią tolimesnių ginčų kilimui, todėl būtų tikslinga kilusį ginčą dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nagrinėti iš naujo, visapusiškai įvertinant šalių interesų pusiausvyrą bei kitų bylos aplinkybių visetą. Be to, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia situacija, kai apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėtų iš esmės naujais aspektais, prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas.

35Taigi, pirmosios instancijos teismui visapusiškai neatskleidus dalies ginčo esmės, Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas dalyje dėl priešieškinio reikalavimo dėl atidalijimo iš bendro turto ir kompensacijos priteisimo, patenkinimo, naikintinas ir byla toje dalyje perduotina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).

36Bylą dalyje grąžinant nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo – šis klausimas spręstinas galutinai išnagrinėjus bylą, todėl teismo sprendimas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje naikintinas ir perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

37Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

38Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą panaikinti dalyje, kurioje ieškovui T. R. priteistas visas butas, esantis ( - ), kurio vertė 119 000, o atsakovei A. R. priteista iš ieškovo T. R. 59 500,00 Lt piniginė kompensacija už ½ dalį buto, paskirstytos bei priteistos bylinėjimosi išlaidos ir šioje dalyje bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

39Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas iškeldinti atsakovus... 5. Atsakovai pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti ieškovo ir... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu priešieškinį... 8. Dėl atidalijimo iš bendro turto ir kompensacijos priteisimo. Bylos... 9. Dėl iškeldinimo. Pilnai patenkinus priešieškinį, ieškinio reikalavimas... 10. Dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovų, kaip solidarių... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 12. Ieškovas T. R. apeliaciniu skundu (3 t. b. l. 113-119) prašo panaikinti Kauno... 13. 1. Teismas netinkamai vertino šalių gyvenimą viename bute kaip faktiškai... 14. 2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovė niekada jokiai būdais... 15. 3. Teismas pakankamai neištyrė ir neįvertino susiklosčiusių šalių... 16. 4. Teismas nors ir nusprendė, kad ginčo butas turi būti atidalintas... 17. 5. Nors teismas konstatavo, kad ieškovas buvo apmokėjęs ir į bylą... 18. Atsakovai A. R. ir T. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą (3 t. b. l.... 19. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turto teisinio režimo nustatymo ir jo... 22. Remiantis bylos medžiaga pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės,... 23. Apeliantas paminėtų aplinkybių iš esmės neginčija, tačiau, jo nuomone,... 24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas... 25. CPK 178 straipsnis numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes,... 26. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis CK 3.100 straipsnio 4 punktu... 27. Nagrinėjamuoju atveju atsakovė po santuokos nutraukimo neišreiškė valios... 28. Apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nors ir nuspendė, kad... 29. Apeliantas nurodo, kad pirmosios intencijos teismas nors ir nusprendė, kad... 30. Atsakovė vienu iš priešieškinio reikalavimu prašo atidalinti iš... 31. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas... 32. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas priteisiant... 33. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nors teismo... 34. Aukščiau paminėtą klausimą išspręsti iš esmės pagal byloje pateiktus... 35. Taigi, pirmosios instancijos teismui visapusiškai neatskleidus dalies ginčo... 36. Bylą dalyje grąžinant nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas... 37. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 38. Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą panaikinti dalyje,... 39. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą....