Byla e2A-1557-232/2017
Dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Mikonienės, Vido Stankevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė A. D. prašė pripažinti ieškovei teisę privatizuoti jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias ( - ), lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą (toliau – BPĮ), atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei teismas manytų, jog jis praleistas.
  2. Nurodė, kad bute gyvena nuo 1991 m. Pagal VĮ Registrų centras duomenis, patalpos priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Butas ieškovei buvo suteiktas Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1991 m. gegužės 06 d. Gyvenamosios patalpos orderio Nr. 022303 pagrindu, kuomet buvo leista iškeisti butą, esantį Maskvoje į butą Vilniuje. Nuo 2001 m. rugpjūčio 22 d. ieškovė tapo buto nuomininke, atsakovui sudarius su ja nuomos sutartį, kuri 2014 metais buvo pakeista nauja sutartimi.
  3. Paaiškino, kad nuo 1991 metų apsigyvenusi ginčo bute, pateikė prašymą ir visus būtinus dokumentus buto privatizavimui. Buvo įtraukta į gyventojų, pageidaujančių pirkti gyvenamąsias patalpas pagal BPĮ sąrašą 39 numeriu. Pradėta privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta ne dėl ieškovės kaltės. Procedūros neužbaigimo aplinkybės nebuvo nurodytos, todėl ieškovė negalėjo jų ginčyti ar apskųsti. Neturėdama teisinio išsilavinimo, ieškovė nesuvokė galimybės skųsti privatizavimo procedūros neužbaigimo.
  4. Pažymėjo, kad ieškovės šeimą užgriuvo rūpesčiai – 1998 m. ieškovės mamą ištiko infarktas, o 1999 metais ji buvo nužudyta, po ko prasidėjo ilgi teisminiai procesai. Apie 2000 metus susirgo ieškovės sutuoktinis, kurį iki mirties 2008 metais reikėjo nuolat slaugyti. Paaiškino, kad 2012 metais gavo laišką iš SĮ „Vilniaus miesto būstas“ iš kurio sužinojo, jog ginčo butas nuo 1995 metų yra privatizuotas J. P. vardu. 2012 m. gruodžio 11 d. raštu atsakovas informavo ieškovę, jog J. P. vardu registruotos nuosavybės teisės panaikintos ir butas registruotas atsakovo vardu. Nurodė, kad tik 2012 metais suvokė, jog butas nebuvo registruotas jos vardu. Pažymėjo, kad atitinka BPĮ reikalavimus, keliamus subjektui, siekiančiam privatizuoti butą, t. y. gyveno ginčo bute, pateikė dokumentus, butas gali būti privatizuojamas, procedūros nėra baigtos ne dėl ieškovės kaltės.
  5. Prašė atnaujinti senaties terminą, jei jis būtų praleistas. Nurodė, jog neturi teisinio išsilavinimo, todėl nesuvokė veiksmų teisinių pasekmių. Taip pat nurodė, kad dėl artimųjų sunkios būklės ir didelio streso negalėjo tinkamai pasirūpinti savo teisėmis.
  6. Atsakovas atsiliepimu prašė taikyti ieškinio senaties terminą arba ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė nėra tinkamas subjektas, kadangi byloje nėra duomenų, jog ieškovė Lietuvoje gyveno iki 1989 m. lapkričio 3 d., kaip reikalauja BPĮ. Pažymėjo, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog ieškovė būtų pateikusi prašymą dėl buto privatizavimo, t. y. kad pradėjo privatizavimo procedūras. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Nurodė, jog jei ieškovė pateikė prašymą 1991 metais, tai senaties terminai yra senai pasibaigę.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovė pasikeitė butą iš buto Maskvoje į butą Vilniuje. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ne persikraustė iš Rusijos Federacijos, o nuolat iki 1989 metų gyveno Lietuvoje. Nurodė, kad laikotarpio nuo kada iki kada ir vietos, kur ieškovė gyveno Lietuvos Respublikoje nei liudytoja, nei ieškovės atstovė nurodyti negalėjo. Teismas laikė neįrodyta aplinkybę, jog ieškovė iki 1989 m. lapkričio 03 d. gyveno Lietuvoje ir todėl yra tinkamas subjektas pagal BPĮ privatizuoti ginčo butą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė nei pareiškimo, nei įrodymų, jog ji buvo įrašyta 39 numeriu į privatizavimo sąrašus. Nurodė, kad archyvuose nėra jokių duomenų, jog ieškovė būtų pradėjusi privatizavimo procedūras, kad būtų pateikusi prašymą ar būtų buvusi įrašyta į privatizuojančių asmenų sąrašus. Padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad BPĮ nustatytais terminais kreipėsi į privatizavimo instituciją ir pradėjo privatizavimo procedūras.
  3. Teismas sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Konstatavo, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą galėjo ir privalėjo sužinoti kai per protingą terminą negavo jokio atsakymo iš privatizavimo institucijos. Nurodė, kad ieškovė vėliausiai galėjo ir privalėjo suvokti, jog ginčo buto ji neprivatizavo, kai 2001 m. rugpjūčio 22 d. pasirašė ginčo buto nuomos sutartį. Padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas baigėsi 2011 m. rugpjūčio 22 d. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodomos aplinkybės, susijusios su artimųjų ligomis, negali būti vertinamos, kaip pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes: ieškovė galėjo pasinaudoti advokato pagalba; byloje nėra duomenų, jog slaugymas buvo nuolatinis, neleidžiantis atsitraukti nuo ligonio; byloje nėra duomenų, jog buvo kokios nors kliūtys ieškovei surašyti paklausimą atsakovui dėl privatizavimo procedūrų užbaigimo; po slaugyto ligonio mirties 2008 metais, buvo apie 3 metų terminas per kurį ieškovei nebereikėjo slaugyti sunkiai sergančių asmenų ir tai pakankamai ilgas laiko tarpas savo teisių gynimui. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Pažymi, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2012 m., kuomet nuvykusi į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ buvo informuota, kad 1995 m. butą privatizavo J. P., ko pasėkoje butas be jokio pagrindo tapo negalimu privatizuoti ieškovei. Nurodo, kad iki 2012 m. privatizavimo procese neįvyko nieko, kas būtų davę pagrindą ieškovei manyti, jog privatizavimo procedūra nebus užbaigta ar yra nutrūkusi. Faktas, jog 2001 m. rugpjūčio 22 d. su ieškove buvo sudaryta nuomos sutartis, nereiškė ir negalėjo reikšti, kad privatizavimo procedūra nutrūko, nes BPĮ numatė, kad butų privatizavimo subjektu galėjo būti buto nuomininkas. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė ir neįvertino, kad ieškovės šeimą užgriuvo nelaimės –1998 m. ieškovės mamą ištiko infarktas, o 1999 m. ji buvo nužudyta dėl ko prasidėjo ilgi ir varginantys teisminiai procesai, apie 2000 m. sunkiai susirgo ieškovės vyras, kuriam reikėjo nuolatinės priežiūros. Rūpesčių pasėkoje ieškovė objektyviai nebeturėjo galimybių buto privatizavimo reikalais rūpintis papildomai, nes viską, kas reikalinga, ji jau buvo atlikusi – reikiamus dokumentus privatizavimo komisijai pateikusi, į laukiančiųjų sąrašą įtraukta. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.
  2. Nurodo, kad aplinkybė, jog ieškovė ginčo bute apsigyveno iškeitusi butą Maskvoje į butą Vilniuje, nepatvirtina ir negali patvirtinti, kad ieškovė iki 1989-11-03 negyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teigia, kad faktiškai gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai, kad ieškovė turėtą butą Maskvoje iškeitė į butą Lietuvoje, liudija ne ieškovės gyvenimą Maskvoje, o tai, kad ieškove dar iki buto iškeitimo Lietuvoje jau turėjo socialinių ryšių, darbą ir save priskyrė būtent Lietuvos Respublikos (ieškovė yra Lietuvos Respublikos pilietė), o ne Rusijos Federacijos, teritorijai, kas nuolat negyvenant Lietuvoje nėra įmanoma. Pažymėjo, kad tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jos gyvenimo iki 1989 m. lapkričio 3 d. faktą Lietuvoje, teismui nepateikė, nes jų neturi. Nurodo, kad su šeima butą nusprendė privatizuoti ieškovės vardu, BPĮ galiojimo metu ieškovė kreipėsi į privatizavimo komisiją dėl buto privatizavimo, pateikė prašymą ir visus būtinus dokumentus buto privatizavimui ieškovės vardu. Ieškovė buvo įtraukta į gyventojų, pageidaujančių pirkti gyvenamąsias patalpas pagal BPĮ, sąrašą, eilės numeris – 39. Teigia, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tiek ieškovė, tiek siekiamas privatizuoti butas atitiko BPĮ numatytus reikalavimus ir ieškovės valia privatizuoti butą buvo išreikšta laiku bei tinkamai, o buto privatizavimo procedūra pradėta galiojant BPĮ. Galiojant BPĮ tarp ieškovės ir atsakovo (atsakovas yra privatizavimo komisijos teisių perėmėjas) susiklostė civiliniai teisiniai santykiai dėl nuomojamo buto privatizavimo. Tiek gyvenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 1989 m. lapkričio 3 d., tiek kreipimąsi į privatizavimo komisiją paliudijo T. T..
  3. Atsakovas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad būtent sudariusi nuomos sutartį ieškovė galėjo ir privalėjo suvokti, jog ginčo buto ji neprivatizavo. Pažymi, jog 2001 m. rugpjūčio 22 d tarp ieškovės ir UAB „Šnipiškių ūkis“ buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, o 2014 m. birželio 30 d. buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis tarp ieškovės bei SĮ „Vilniaus miesto bustas“. Minėti faktai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovė, galimai supratusi, jog neatitinka būtinų privatizavimo sąlygų, nusprendė butą išsinuomoti ir toliau butą valdyti nuomos pagrindu.
  4. Teigia, kad byloje taip pat nepateikta konkrečių įrodymų, kad iki 1998 m., kada ieškovės motiną ištiko infarktas, buvo atlikti kokie nors konkretūs veiksmai buto privatizavimo klausimui spręsti. Pažymi, kad ieškovės nurodomos aplinkybės, susijusios su artimųjų žmonių sveikata ir mirtimis, nepatvirtina, kad ieškovė buvo nepajėgi vykdyti buto privatizavimo procedūras, nes šios aplinkybės negalėjo nuolat trukdyti rūpintis privatizavimo procesu, kreiptis į teismą ir nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio terminą. Nurodo, kad nei ieškovės atstovė, nei liudytoja negalėjo nurodyti laikotarpio bei kur ieškovė gyveno Lietuvoje prieš 1989 metus. 1989 metais galiojo privaloma gyvenamosios vietos registracija, tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jos registruota gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
  2. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar ieškovė turi teisę privatizuoti atsakovui priklausantį butą, esantį Kalvarijų g. 160-143, Vilniuje, lengvatinėmis sąlygomis, t. y. pagal BPĮ. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ieškovė tokios teisės neturi.
  3. Byloje, remiantis rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais, nustatytos tokios, toliau įvardijamos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo tarp šalių nėra. Remiantis Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1991 m. gegužės 6 d. Orderiu Nr. 022303 ieškovė pakeitė butą Maskvoje į ginčo butą Vilniuje. 2001 m. rugpjūčio 22 d. tarp ieškovės ir UAB „Šnipiškių ūkis“ buvo sudaryta buto nuomos sutartis. 2014 m. birželio 30 d. buto nuomos sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“.
  4. BPĮ įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. VIII-206 šio įstatymo galiojimo laikas buvo su išlygomis nustatytas iki 1998 m. liepos 1 d., o 2000 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. VIII-2033, įsigaliojusiu 2001 m. sausio 1 d., pripažintas netekusiu galios. Pasibaigus BPĮ galiojimui, galimybė savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas privatizuoti laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, įtvirtinta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – VPBĮIDNAMĮ) 12 straipsnyje. Pagal šiame įstatyme nustatytas sąlygas vienas iš atvejų, kai gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos – kai patalpas privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų gyvenamąsias patalpas pagal BPĮ (VPBĮIDNAMĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, pasibaigus BPĮ galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui. Šis aiškinimas grindžiamas tuo, kad civilinėje teisėje teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Tai reiškia, kad civiliniai įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, t. y. negalioja atgaline tvarka, bei kad netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus įstatymų galiojimui, tačiau įstatymų galiojimo metu įgytos teisės ir pareigos neišnyksta ir gali būti įgyvendinamos pagal šių teisių ir pareigų atsiradimo metu galiojančią teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012; kt.).
  5. Sprendžiant dėl to, turėjo ieškovė teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal BPĮ ar ne, reikia nustatyti įstatyme nurodytas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (BPĮ 2, 3 str.); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (BPĮ 4 str.); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (BPĮ 1, 5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006, kt.).
  6. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-969/2015).
  7. Tarp šalių nėra ginčo, kad butas remiantis BPĮ gali būti privatizavimo objektu.
  8. BPĮ numatė subjektų ratą, kuriems įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą. Pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Pagal šį įstatymą Lietuvos Respublikos piliečiai, grįžtantys į Lietuvą iš buvusios SSRS respublikų bei Latvijos ir Estijos valstybių, turi teisę pirkti nuomojamą gyvenamąjį namą, butą, kurį įgijo pasikeisdami su Lietuvos gyventojais.
  9. Nors apeliantė teigia, kad nuolat, be kita ko ir iki 1989 m. lapkričio 3 d., gyveno Lietuvoje, tačiau kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jokių įrodymų (išskyrus liudytojų paaiškinimus) šiam teiginiui pagrįsti nepateikė.
  10. Apeliantė taip pat neįrodė, kad išreiškė savo valią pasinaudoti BPĮ įstatyme numatyta teise privatizuoti ginčo butą. Byloje nėra rašytinių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog apeliantė (ir/ar jos šeimos nariai) būtų kreipęsi į kompetentingas institucijas dėl ginčo buto privatizavimo veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik liudytojo paaiškinimai nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovė pradėjo privatizavimo procedūrą.
  11. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti yra reikalinga juridinių faktų sudėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012). Todėl nesant bent vieno juridinio fakto negalima pripažinti, jog galiojant BPĮ apeliantė įgijo subjektinę teisę. Neatlikus veiksmų, būtinų šiai teisei (privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis) įgyti, teisinis santykis tarp šalių, kaip buto privatizavimo (pirkimo – pardavimo) subjektų, neatsirado.
  12. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Nagrinėjamu atveju apeliantė įrodinėdama aplinkybę, kad gyveno Lietuvoje iki 1989 m. lapkričio 3 d. bei, kad pradėjo ginčo buto privatizavimo procedūras rėmėsi tik liudytojos parodymais. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju tik liudytojos parodymų nepakanka apeliantės nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Konstatavus, kad apeliantė nėra tinkamas subjektas bei nebuvo pradėtos ginčo buto privatizavimo procedūros, teisė lengvatine tvarka įsigyti nuomojamą gyvenamąją patalpą negali būti įgyvendinama.
  13. Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pateikimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK1.126 straipsnio 1–2 dalimis, reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs; ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.
  14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017).
  15. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017).
  16. Apeliantė teigia, kad nepraleido ieškinio senaties termino kreipimuisi į teismą su ieškiniu dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo lengvatinėmis sąlygomis. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka.
  17. Pagal apeliantės nurodytas aplinkybes, ji kreipėsi į privatizavimo komisiją ir pateikė reikalingus dokumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiekvienas apdairus, tinkamai besirūpinantis savo teisių gynimu asmuo, turėtų rūpintis tuo, kad atitinkamos institucijos darbuotojas, netinkamai vykdęs jam pavestas pareigas, jas įvykdytų, t. y. šiuo atveju apeliantė, negaudama atsakymo, turėjo kreiptis į atitinkamas institucijas ir susižinoti, dėl kokios priežasties nesprendžiamas jos pareiškimas.
  18. Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas dėl senaties termino pradžios, teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Teismas pagrįstai įvertino, kad apeliantei 2001 m. rugpjūčio 22 d. sudarius ginčo buto nuomos sutartį privalėjo tapti žinoma apie jos teisių pažeidimą. Apeliantė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 22 d., taigi nuo minėtos nuomos sutarties sudarymo iki apeliantės kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo praėjo daugiau nei 10 metų.
  19. Apeliantė prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia, atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007; 2012 m. rugpjūčio 17 d, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad ilgas ieškovės neveikimas ginant savo teises nėra pateisinamas. Aplinkybė, kad ieškovė neturi teisinių žinių, prašymų teikimo praktikos, turėjo šeimyninių problemų, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tokį ilgą laikotarpį, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
  20. Kadangi teisę kreiptis į buto savininką – atsakovą su prašymu butą parduoti apeliantė turi ir šiuo metu, tik jo pardavimas gali būti vykdomas pagal šiuo metu galiojančias valstybės ir savivaldybių turto pardavimo nuostatas, pripažintina, kad apeliantės teisė įsigyti privačion nuosavybėn butą nėra prarasta, todėl jos esminė teisė ieškinio reikalavimo atmetimu nėra pažeista.
  21. Vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.
  22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

12Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai