Byla 1A-121-387/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio, Reginos Pocienės ir Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui, nuteistiesiems V. J., A. M. (A. M.), G. V. (G. V.), gynėjams advokatams Vitalijui Burinskiui (Vitalij Burinskij), Zignevui Jankovskiui (Zvignev Jankovski), Ričardui Raliui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. J., A. M. ir nuteistojo G. V. gynėjo advokato Vitalijaus Burinskio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

3A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 3 dalį (2011 m. rugpjūčio 16 d. epizodas), BK 292 straipsnio 3 dalį (2011 m. rugpjūčio 26 d. epizodas), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 3 dalį (2011 m. rugsėjo 16 d. epizodas) ir nuteistas:

  • pagal BK 292 straipsnio 3 dalį (2011 m. rugpjūčio 16 d. epizodas) - ketverių metų laisvės atėmimo bausme;
  • pagal BK 292 straipsnio 3 dalį (2011 m. rugpjūčio 26 d. epizodas) - ketverių metų laisvės atėmimo bausme;
  • pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 3 dalį (2011 m. rugsėjo 16 d. epizodas) – trejų metų laisvės atėmimo bausme;

4Remiantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės A. M. dalinai sudėtos ir paskirta subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, paskiriant ją atlikti pataisos namuose.

5Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d. įskaitytinai.

6Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta galioti kardomoji priemonė – 25 000 litų užstatas.

7Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo sulaikymo bausmei atlikti momento.

8G. V. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį (2011 m. rugpjūčio 16 d. epizodas), BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį (2011 m. rugpjūčio 26 d. epizodas), BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

  • pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį (2011 m. rugpjūčio 16 d. epizodas) - trejų metų laisvės atėmimo bausme;
  • pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį (2011 m. rugpjūčio 26 d. epizodas) - trejų metų laisvės atėmimo bausme;
  • pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį – trejų metų laisvės atėmimo bausme;

9Remiantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės G. V. dalinai sudėtos ir paskirta subendrinta trejų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

10Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. iki 2011 m. spalio 17 d. įskaitytinai ir nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. įskaitytinai.

11Iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, esančios Radviliškio g. 114-1, Šiauliai.

12Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo bausmei atlikti momento.

13V. J. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

14V. J. bausmės vykdymas BK 75 straipsnio pagrindu atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti iš gyvenamosios vietos (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios ilgiau kaip septynioms paroms ir, įpareigojant nedelsiant pradėti dirbti (tęsti darbą).

15Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 17 d. įskaitytinai.

16V. J. paskirta 5 MGL (šimto aštuoniasdešimt aštuonių eurų 30 euro centų) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus laiko (BK 71 straipsnis).

17Iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos.

18Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti V. P., V. Š., B. S., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu neskundžiamas.

19Teisėjų kolegija

Nustatė

20

  1. A. M. pagal BK 292 straipsnio 3 dalį buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su V. P., B. S., V. Š. bei G. V. parengė nusikalstamą veiką dėl neteisėtai valstybės sieną perėjusių Afganistano Islamo Respublikos piliečių gabenimo ir slėpimo Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jai vadovavo. 2011 m. gegužės mėnesį A. M. būdamas Maskvoje sutiko su nenustatyto asmens siūlymu užsiimti neteisėtai Lietuvos valstybės sieną perėjusių asmenų gabenimu ir slėpimu Lietuvos teritorijoje ir pasiūlė šia veika užsiimti V. Š. bei G. V., suradusiam žmones – V. P. ir B. S., kurie turėjo sutikti Lietuvos valstybės sieną neteisėtai perėjusius asmenis, juos gabenti ir slėpti Lietuvos teritorijoje. Dėl ko, 2011 m. rugpjūčio 15 d. nenustatytas tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu asmuo pranešė A. M. apie Afganistano piliečių atvykimą į Baltarusiją, o pastarasis šią informaciją perdavė Baltarusijos Respublikos piliečiui A. P. (A. P.), kuris, veikdamas kartu su Rusijos Federacijos piliečiu I. D., sutiko į Baltarusiją atgabentus Afganistano Islamo Respublikos piliečius valstybės piliečius S. S., S. M. T., R. A., Z. N. M., neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, ir nuvežė minėtus užsieniečius link valstybės sienos su Lietuvos Respublika. Tuomet A. M. perdavė V. Š., o šis G. V., kad B. S. ir V. P. vyktų prie valstybės sienos. B. S. ir V. P. vykdydami gautą A. M. nurodymą, V. P. vairuojamu automobiliu Renault Kangoo, valstybiniai numeriai T09053, išvyko iš Šiaulių į Šalčininkų r. Purvėnų k., kur 2011 m. rugpjūčio 16 d. apie 02.00 val. Rusijos Feredacijos piliečio I. D. atvesti minėti Afganistano Islamo Respublikos piliečiai prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455 neteisėtai – ne per valstybės sienos apsaugos tarnybos kontrolės postus, perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, kur Šalčininkų r., Prūdelio k. apylinkėse juos pasitiko B. S. ir nuvedė prie V. P. vairuojamo automobilio, o pastarasis V. Š. ar G. V. nurodymu, kartu su B. S. pristatė minėtus užsieniečius į Šiaulių miestą, kur G. V. slėpė juos bute adresu: (duomenys neskelbiami) iki 2011 m. rugpjūčio 19 d. 2011 m. rugpjūčio 19 d., gavus nenustatyto asmens pranešimą, G. V. per V. P. pasamdė apie daromą nusikalstamą veiką nežinantį V. K., kuris 2011 m. rugpjūčio 19 d. apie 21.00 val. pasiėmė nurodytus užsieniečius iš Šiaulių m. Radviliškio g. ir su taksi automobiliu “Renault Scenic“ (duomenys neskelbiami) apie 23.00 val. pristatė juos prie Kauno m. Islandijos pl. 32, esančio „Mega“ prekybos centro. Už šią veiką 2011 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulių mieste S. P. (S. P.) sumokėjo jam (G. V.), B. S. ir V. P. bendrai 2000 JAV dolerių, o A. M. ir V. Š. po 250 JAV dolerių.
  2. Taip pat, A. M. pagal BK 292 straipsnio 3 dalį buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su V. P., B. S., V. Š. bei G. V. parengė nusikalstamą veiką dėl neteisėtai valstybės sieną perėjusių Afganistano Islamo Respublikos piliečių gabenimo ir slėpimo Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jai vadovavo.2011 m. gegužės mėnesį A. M. būdamas Maskvoje sutiko su nenustatyto asmens siūlymu užsiimti neteisėtai Lietuvos valstybės sieną perėjusių asmenų gabenimu ir slėpimu Lietuvos teritorijoje ir pasiūlė šia veika užsiimti V. Š. bei G. V., suradusiam žmones – V. P. ir B. S., kurie turėjo sutikti Lietuvos valstybės sieną neteisėtai perėjusius asmenis, juos gabenti ir slėpti Lietuvos teritorijoje. Laikotarpyje nuo 2011 m. rugpjūčio 15 d. iki 2011 m. rugpjūčio 25 d., tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytiems asmenims radus Afganistano Islamo Respublikos piliečius R. A. S., Z. G. H., A. A. Sh, H. Y., neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir norinčius neteisėtai patekti į Europos Sąjungą, 2011 m. rugpjūčio 25 d. organizavo minėtų užsieniečių atvykimą iš Rusijos Federacijos į Baltarusijos Respubliką, ir apie tai pranešė A. M., kuris 2011 m. rugpjūčio 25 d. davė nurodymą V. Š., o pastarasis G. V., kad B. S. ir V. P. vyktų prie valstybės sienos. B. S. ir V. P. vykdydami G. V. perduotą nurodymą, V. P. vairuojamu automobiliu Renault Kangoo, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbiami), išvyko iš Šiaulių į Šalčininkų r. Purvėnų kaimą, kur 2011 m. rugpjūčio 26 d. apie 02.00 val. Rusijos Federacijos pilietis I. D. atvedė anksčiau nurodytus Afganistano Islamo Respublikos piliečius prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455 ir nurodė jiems neteisėtai – ne per valstybės sienos apsaugos tarnybos kontrolės postus, pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, o nurodytiems užsieniečiams neteisėtai perėjus valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, Šalčininkų r., Prūdelio k. apylinkėse juos pasitiko B. S. ir nuvedė prie V. P. vairuojamo automobilio, kuris nenustatyto asmens nurodymu, kartu su B. S. minėtus užsieniečius pristatė į Vilniaus miestą ir išleido prie Gariūnų g. 68, esančios Gariūnų turgavietės. 2011 m. rugpjūčio 30 d. Rusijos Federacijos pilietis S. P. per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį perdavė A. M. 4500 JAV dolerių už 2011 m. rugpjūčio 26 d. įvykdytą neteisėtai Lietuvos valstybės sieną perėjusių Afganistano Islamo Respublikos piliečių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. A. M. 1500 JAV dolerių perdavė A. P. ir I. D., o 2500 JAV dolerių per jį (G. V.) perdavė V. P. ir B. S..
  3. Taip pat, A. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 3 dalį buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su V. J., B. S., V. Š. bei G. V. parengė nusikalstamą veiką dėl neteisėtai valstybės sieną perėjusių Afganistano Islamo Respublikos piliečių gabenimo ir slėpimo Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jai vadovavo, tačiau nebaigė savo veikos dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. 2011 m. gegužės mėnesį A. M., būdamas Maskvoje, sutiko su nenustatyto asmens siūlymu užsiimti neteisėtai Lietuvos valstybės sieną perėjusių asmenų gabenimu ir slėpimu Lietuvos teritorijoje ir pasiūlė šia veika užsiimti V. Š., V. J. bei G. V., suradusiam žmogų - B. S., kuris turėjo vykti kartu su V. J. ir sutikti Lietuvos valstybės sieną neteisėtai perėjusius asmenis, juos gabenti ir slėpti Lietuvos teritorijoje. Laikotarpyje nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d., tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytiems asmenims Rusijos Federacijoje radus Afganistano Islamo Respublikos piliečius H. M., S. K. R., K. H. K. S., K. D. M. K. A., K. M. S. K. F., neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir norinčius neteisėtai patekti į Europos Sąjungą, 2011 m. rugsėjo 14 d. organizavo minėtų užsieniečių atvykimą iš Rusijos Federacijos į Baltarusijos Respubliką, ir apie tai pranešė V. Š., o V. Š. perdavus Baltarusijos Respublikos piliečiui A. P. nurodymą gabenti minėtus užsieniečius prie valstybės sienos su Lietuvos Respublika žymėjimo ženklo Nr. 0455 Rusijos Federacijos piliečiai I. D. ir J. B. vykdydami A. P. perduotą V. Š. nurodymą, pradėjo vežti nurodytus Afganistano Islamo Respublikos piliečius prie valstybės sienos su Lietuvos Respublika. Tuo pačiu metu V. Š. davė nurodymą jam, G. V., kad B. S. ir V. J. vyktų prie valstybės sienos. B. S. ir V. J. vykdydami per G. V. gautą V. Š. nurodymą, V. J. vairuojamu automobiliu Ford Mondeo, valstybiniai numeriai ( - ) išvyko iš Šiaulių į Šalčininkų r. Purvėnų k., tikslu pasitikti neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius ir gabenti juos Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nuo 18.00 val. A. M., V. Š. ir G. V. mobilaus ryšio telefonu koordinuojant I. D., J. B., B. S. ir V. J. veiksmus, 2011 m. rugsėjo 16 d. apie 01.00 val. I. D. atvedė anksčiau nurodytus Afganistano Islamo Respublikos piliečius prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455, ir kėsinosi neteisėtai gabenti juos per valstybės sieną, bet nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes Afganistano Islamo Respublikos piliečiai buvo sulaikyti Baltarusijos Respublikos pasieniečių.
  4. V. J. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su G. V., A. M., V. Š., B. S., pasikėsino gabenti ir slėpti neteisėtai valstybės sieną perėjusius Afganistano Islamo Respublikos piliečius Lietuvos Respublikos teritorijoje. Laikotarpyje nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d., tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytiems asmenims Rusijos Federacijoje radus Afganistano Islamo Respublikos piliečius H. M., S. K. R., K. H. K. S., K. D. M. K. A., K. M. S. K. F., neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir norinčius neteisėtai patekti į Europos Sąjungą, 2011 m. rugsėjo 14 d. organizavo minėtų užsieniečių atvykimą iš Rusijos Federacijos į Baltarusijos Respubliką, ir apie tai pranešė V. Š., o V. Š. perdavus Baltarusijos Respublikos piliečiui A. P. nurodymą gabenti minėtus užsieniečius prie valstybės sienos su Lietuvos Respublika žymėjimo ženklo Nr. 0455 Rusijos Federacijos piliečiai I. D. ir J. B. vykdydami A. P. perduotą V. Š. nurodymą, pradėjo vežti nurodytus Afganistano Islamo Respublikos piliečius prie valstybės sienos su Lietuvos Respublika. Tuo pačiu metu V. Š. davė nurodymą jam G. V., kad B. S. ir V. J. vyktų prie valstybės sienos. B. S. ir V. J., vykdydami per G. V. gautą V. Š. nurodymą, V. J. vairuojamu automobiliu Ford Mondeo, valstybiniai numeriai ( - ) išvyko iš Šiaulių į Šalčininkų r. Purvėnų k., tikslu pasitikti neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius ir gabenti juos Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nuo 18.00 val. A. M., V. Š. ir G. V. mobilaus ryšio telefonu koordinuojant I. D., J. B., B. S. ir V. J. veiksmus, 2011 m. rugsėjo 16 d. apie 01.00 val. I. D. atvedė anksčiau nurodytus Afganistano Islamo Respublikos piliečius prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455, ir kėsinosi neteisėtai gabenti juos per valstybės sieną, bet nusikalstamą veiką nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes Afganistano Islamo Respublikos piliečiai buvo sulaikyti Baltarusijos Respublikos pasieniečių.
  5. G. V. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su A. M., B. S., V. Š. ir V. P., padėjo gabenti ir slėpti neteisėtai valstybės sieną perėjusius Afganistano Islamo Respublikos piliečius Lietuvos Respublikos teritorijoje. 2011 m. gegužės mėnesį A. M. būdamas Maskvoje sutiko su nenustatyto asmens siūlymu užsiimti neteisėtai Lietuvos valstybės sieną perėjusių asmenų gabenimu ir slėpimu Lietuvos teritorijoje ir pasiūlė užsiimti šia veikla V. Š. bei G. V., suradusiam žmones – V. P. ir B. S., kurie turėjo sutikti Lietuvos valstybės sieną neteisėtai perėjusius asmenis, juos gabenti ir slėpti Lietuvos teritorijoje. G. V. sutikus padėti A. M., 2011 m. rugpjūčio 15 d. nenustatytam tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu asmeniui pranešus A. M. apie Afganistano piliečių atvykimą į Baltarusiją, o pastarajam šią informaciją perdavus Baltarusijos Respublikos piliečiui A. P., kuris, veikdamas kartu su Rusijos Federacijos piliečiu I. D., sutiko į Baltarusiją atgabentus Afganistano Islamo Respublikos piliečius valstybės piliečius S. S., S. M. T., R. A., Z. N. M., neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, ir nuvežė minėtus užsieniečius link valstybės sienos su Lietuvos Respublika. Tuomet A. M. perdavė V. Š., o šis G. V., kad B. S. ir V. P. vyktų prie valstybės sienos. B. S. ir V. P., vykdydami gautą iš V. Š. perduotą A. M. nurodymą, V. P. vairuojamu automobiliu Renault Kangoo, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbiami), išvyko iš Šiaulių į Šalčininkų r. Purvėnų k., kur 2011 m. rugpjūčio 16 d. apie 02.00 val. Rusijos Feredacijos piliečio I. D. atvesti minėti Afganistano Islamo Respublikos piliečiai prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455 neteisėtai – ne per valstybės sienos apsaugos tarnybos kontrolės postus, perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, kur Šalčininkų r., Prūdelio k. apylinkėse juos pasitiko B. S. ir nuvedė prie V. P. vairuojamo automobilio, o pastarasis V. Š. ar G. V. nurodymu, kartu su B. S. pristatė minėtus užsieniečius į Šiaulių miestą, kur G. V. slėpė juos bute adresu: (duomenys neskelbiami), iki 2011 m. rugpjūčio 19 d. 2011 m. rugpjūčio 19 d., gavus nenustatyto asmens pranešimą, G. V. per V. P. pasamdė apie daromą nusikalstamą veiką nežinantį V. K., kuris 2011 m. rugpjūčio 19 d. apie 21.00 val. pasiėmė nurodytus užsieniečius iš Šiaulių m. Radviliškio g. ir su taksi automobiliu “Renault Scenic“ v/n (duomenys neskelbiami) apie 23.00 val. pristatė juos prie Kauno m. Islandijos pl. 32, esančio „Mega“ prekybos centro. Už šią veiką 2011 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulių mieste S. P. sumokėjo jam (G. V.), B. S. ir V. P. bendrai 2000 JAV dolerių, o A. M. ir V. Š. po 250 JAV dolerių.
  6. G. V. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su A. M., B. S., G. V. ir V. P., padėjo gabenti ir slėpti neteisėtai valstybės sieną perėjusius Afganistano Islamo Respublikos piliečius Lietuvos Respublikos teritorijoje. 2011 m. gegužės mėnesį A. M. būdamas Maskvoje sutiko su nenustatyto asmens siūlymu užsiimti neteisėtai Lietuvos valstybės sieną perėjusių asmenų gabenimu ir slėpimu Lietuvos teritorijoje ir pasiūlė užsiimti šia veikla V. Š. bei G. V., suradusiam žmones – V. P. ir B. S., kurie turėjo sutikti Lietuvos valstybės sieną neteisėtai perėjusius asmenis, neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, juos gabenti ir slėpti Lietuvos teritorijoje. G. V. sutikus padėti A. M., laikotarpyje nuo 2011 m. rugpjūčio 15 d. iki 2011 m. rugpjūčio 25 d., tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytiems asmenims radus Afganistano Islamo Respublikos piliečius R. A. S., Z. G. H., A. A. Sh, H. Y., neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir norinčius neteisėtai patekti į Europos Sąjungą, 2011 m. rugpjūčio 25 d. organizavo minėtų užsieniečių atvykimą iš Rusijos Federacijos į Baltarusijos Respubliką, ir apie tai pranešė A. M., kuris 2011 m. rugpjūčio 25 d. davė nurodymą V. Š., o pastarasis G. V., kad B. S. ir V. P. vyktų prie valstybės sienos. B. S. ir V. P. vykdydami G. V. perduotą nurodymą, V. P. vairuojamu automobiliu Renault Kangoo, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbiami), išvyko iš Šiaulių į Šalčininkų r. Purvėnų kaimą, kur 2011 m. rugpjūčio 26 d. apie 02.00 val. Rusijos Federacijos pilietis I. D. atvedė anksčiau nurodytus Afganistano Islamo Respublikos piliečius prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455 ir nurodė jiems neteisėtai – ne per valstybės sienos apsaugos tarnybos kontrolės postus, pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, o nurodytiems užsieniečiams neteisėtai perėjus valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, Šalčininkų r., Prūdelio k. apylinkėse juos pasitiko B. S. ir nuvedė prie V. P. vairuojamo automobilio, kuris nenustatyto asmens nurodymu, kartu su B. S. minėtus užsieniečius pristatė į Vilniaus miestą ir išleido prie Gariūnų g. 68, esančios Gariūnų turgavietės. 2011 m. rugpjūčio 30 d. Rusijos Federacijos pilietis S. P. per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį perdavė A. M. 4500 JAV dolerių už 2011 m. rugpjūčio 26 d. įvykdytą neteisėtai Lietuvos valstybės sieną perėjusių Afganistano Islamo Respublikos piliečių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. A. M. 1500 JAV dolerių perdavė A. P. ir I. D., o 2500 JAV dolerių per jį (G. V.) perdavė V. P. ir B. S..
  7. Taip pat, G. V. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su A. M., B. S., V. Š. ir V. J., padėjo gabenti ir slėpti neteisėtai valstybės sieną perėjusius Afganistano Islamo Respublikos piliečius Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau savo veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. 2011 m. gegužės mėnesį A. M. būdamas Maskvoje sutiko su nenustatyto asmens siūlymu užsiimti neteisėtai Lietuvos valstybės sieną perėjusių asmenų gabenimu ir slėpimu Lietuvos teritorijoje ir pasiūlė šia veika užsiimti V. Š., V. J. bei G. V., suradusiam žmogų - B. S., kuris turėjo vykti kartu su V. J. ir sutikti Lietuvos valstybės sieną neteisėtai perėjusius asmenis, juos gabenti ir slėpti Lietuvos teritorijoje. V. Š. sutikus padėti A. M., laikotarpyje nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d., tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytiems asmenims Rusijos Federacijoje radus Afganistano Islamo Respublikos piliečius H. M., S. K. R., K. H. K. S., K. D. M. K. A., K. M. S. K. F., neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir norinčius neteisėtai patekti į Europos Sąjungą, 2011 m. rugsėjo 14 d. organizavo minėtų užsieniečių atvykimą iš Rusijos Federacijos į Baltarusijos Respubliką, ir apie tai pranešė V. Š., o V. Š. perdavus Baltarusijos Respublikos piliečiui A. P. nurodymą gabenti minėtus užsieniečius prie valstybės sienos su Lietuvos Respublika žymėjimo ženklo Nr. 0455. Rusijos Federacijos piliečiai I. D. ir J. B. vykdydami A. P. perduotą V. Š. nurodymą, pradėjo vežti nurodytus Afganistano Islamo Respublikos piliečius prie valstybės sienos su Lietuvos Respublika. Tuo pačiu metu V. Š. davė nurodymą jam, G. V., kad B. S. ir V. J. vyktų prie valstybės sienos. B. S. ir V. J. vykdydami per G. V. gautą V. Š. nurodymą, V. J. vairuojamu automobiliu Ford Mondeo, valstybiniai numeriai ( - ) išvyko iš Šiaulių į Šalčininkų r. Purvėnų k., tikslu pasitikti neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius ir gabenti juos Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nuo 18.00 val. A. M., V. Š. ir G. V. mobilaus ryšio telefonu koordinuojant I. D., J. B., B. S. ir V. J. veiksmus, 2011 m. rugsėjo 16 d. apie 01.00 val. I. D. atvedė anksčiau nurodytus Afganistano Islamo Respublikos piliečius prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455, ir kėsinosi neteisėtai gabenti juos per valstybės sieną, bet nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes Afganistano Islamo Respublikos piliečiai buvo sulaikyti Baltarusijos Respublikos pasieniečių.
  8. Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
    1. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. cituoja BK 2 straipsnio nuostatas, nurodo, kad pagal BK asmuo atsako jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Toliau apeliantas V. J. nurodo nusikalstamos veikos sudėties apibrėžimą ir, remdamasis teismų praktika bei baudžiamosios teisės teorija teigia, kad baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko veikos atitiktis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Nuteistasis V. J. teigia, kad konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir remiantis įstatymo reikalavimais įvertintų įrodymų visuma.
    2. Apeliaciniame skunde taip pat cituojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su teisingu bylos išnagrinėjimu, įrodymų vertinimu, būtinybe pašalinti byloje kylančias abejones, o nesant tam galimybės, jas vertinti kaltinamojo naudai. Teigiama, kad Vilniaus apygardos teismas priimdamas apeliantui V. J. apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai atmetė bet kokius įrodymus, kurie pagrįstai kelia abejones dėl jam pareikšto kaltinimo, taip pat padarė išvadas, kurios neatitinka ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytų faktinių aplinkybių, iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir kaltinamajame akte. Nuteistojo V. J. nuomone, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė klaidingas išvadas, jas grindė iškreipdamas ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Apelianto V. J. manymu pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Nuteistasis V. J. nurodo, kad remiantis teismų praktika, nustatant kaltę būtina atsižvelgti ne tik į kaltininko (-ų) parodymus, bet ir į objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius.
    3. Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad BK 292 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, paaiškina kaip ji pasireiškia kaltininko veikoje bei teigia, kad jokie byloje surinkti ir bylos nagrinėjimo teisme metu ištirti įrodymai nepagrindžia, kad jis suprato, jog kartu su nuosprendyje nurodytais bendrininkais neteisėtai gabens ir / ar slėps neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius.
    4. Apeliantas V. J. nurodo, kad nepadarė jokios nusikalstamos veikos, jo kaltė grindžiama tik vieno nuteistojo subjektyviu vidiniu supratimu apie jo veiksmus ir šią savo nuomonę jis išreiškė tik duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Apelianto nuomone, galimai šio asmens nuomonę padėjo suformuoti pašaliniai asmenys. Nuteistasis V. J. teigia, kad jam niekuomet nebuvo žinoma apie kokių nors asmenų (užsieniečių) neteisėtą valstybės sienos perėjimą, juo labiau apie bet kokį jų gabenimą ir / ar slėpimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Apeliantas teigia niekam niekada nežadėjęs suteikti bet kokią pagalbą gabenant ir / ar slepiant nelegaliai į šalį ketinančius atvykti asmenis Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nuteistasis V. J. teigia suprantantis, kad galimai pažeidė norminių aktų nustatytą tvarką nuosprendyje nurodytu laikotarpiu, t. y. 2011 metais, užsiimdamas privačiu verslu – žmonių vežimu už atlygį, neturint tam leidimo. Nuteistasis pažymi, kad byloje yra nustatyti ir kaip liudytojai apklausti asmenys, kurie turėdami teisę vertis žmonių pervežimu (taksi vairuotojai), suteikė analogiškas paslaugas kaip ir jis, tačiau jo veiksmai, nors ir galėtų būti pripažinti civiliniais ar administraciniais teisiniais santykiais, be jokio teisėto pagrindo, nesant tam jokių įrodymų, jokių faktinių duomenų, kitaip nei minėtų taksi vairuotojų, buvo pripažinti baudžiamaisiais teisiniais santykiais.
    5. Nuteistojo V. J. teigimu, apkaltinamasis teismo nuosprendis grindžiamas vien tik nuteistojo B. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, kad jis, G. V., buvo informuotas, žinojo apie daromą neteisėtą veiką ir tam pritarė. Apelianto teigimu teismas jo kaltę taip pat grindė jo paties parodymais, versijų (paaiškinimų) keitimu Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) pareigūnams, be to, nepagrįstai konstatavo, kad B. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nebuvo paneigti bylos nagrinėjimo teisme metu. Nuteistasis V. J. cituoja šią nuosprendžio dalį ir teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neginčijamai nustatyta ir įrodyta, kad iki nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis buvo kaltinamas, nuo mokyklos laikų pažinojo vien tik A. M., o kitų asmenų (nuteistųjų) nepažinojo, su jais niekada iki tol nebuvo susitikęs ar bendravęs. Apeliantas nurodo, kad atsitiktinio susitikimo su A. M. metu jis jam, A. M., paminėjo, kad užsiima atsitiktiniais darbais, veža žmones, nors tam reikiamo leidimo (licencijos) neturi. A. M. tuomet ir paklausė ar jis galėtų už atlygį esant reikalui pavežti jį ar kitus asmenis. Nuteistasis V. J. sutiko ir davė jam savo mobilaus telefono numerį. Po kažkiek laiko A. M. jam paskambino ir paklausė, ar jis galėtų pavežti žmogų, kuris pats vėliau susisiektų su apeliantu, V. J. sutiko. Vėliau jam šis asmuo paskambino, kaip ikiteisminio tyrimo metu apeliantas sužinojo, tai buvo B. S., jie aptarė kur ir kokiu tikslu reikės važiuoti, B. S. nurodė, kad nori važiuoti į Alytaus rajoną pas merginą. Apeliantas nurodo, kad galimai jo telefono numerį B. S. perdavė A. M.. 2011 m. rugsėjo 15 d. apie 18 val. B. S. ir vėl paskambino, paklausė ar V. J. galėtų jį nuvežti į Alytaus rajoną, V. J. sutiko. Apeliantas nurodo, kad B. S. apie neteisėtą veiką niekuomet neužsiminė, tik nurodė, kad nori važiuoti pas merginą į Alytaus rajoną susitaikyti, vėliau jį būtų reikėję parvežti. Nuteistasis V. J. nurodo, kad šios aplinkybės yra nustatytos nuosekliais jo, o taip pat A. M., V. Š., G. V. ir V. P. parodymais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas rėmėsi B. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir visiškai neaptarė ir nevertino B. S. parodymų duotų bylos nagrinėjime teisme metu, kuomet jis parodė, kad apie jokius nelegalius žmonių gabenimus, jų slėpimą jam nebuvo pasakojama, B. S. tik prašęs nuvežti jį iki merginos. B. S. tokias pat aplinkybes nurodė ir sakydamas paskutinįjį žodį, tačiau teismas dėl to nuosprendyje nepasisakė.
    6. V. J. apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad B. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad G. V. jam pasakė apie tai, kad jį vešiantis žmogus žinos apie daromą nusikalstamą veiką, tačiau, apelianto teigimu, byloje nėra duomenų, kad G. V. galėjo žinoti kas veš B. S., apeliantas G. V. teigia nepažinojęs, niekada su juo nekalbėjęs. Apeliantas skunde teigia nesuprantantis, kodėl ikiteisminio tyrimo metu B. S. jį apkalbėjo. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad VSAT pareigūnams sulaikius B. S. jis nurodė, kad atvyko pas merginą.
    7. Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai grindė jo kaltę tuo, kad jis neva keitė savo parodymus. Tokios teismo išvados, anot apelianto, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Apeliantas teigia VSAT pareigūnams iškart nurodęs, kad atvežė draugą pas merginą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis VSAT pareigūnams melavo. Apeliantas skunde cituoja apygardos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus ir teigia nesuprantantis, kodėl teismas jo ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotus parodymus vertino kaip skirtingus.
    8. Nuteistojo V. J. manymu, jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už veiksmus, kurie negali būti pripažinti nusikaltimu, kadangi nėra visų būtinųjų nusikaltimo sudėties požymių, be to, nors teismas ėmėsi priemonių pašalinti byloje iškilusias abejones dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tačiau, apelianto manymu, to padaryti nepavyko, todėl, remdamasis visomis išdėstytomis aplinkybėmis apeliantas V. J. prašo jį išteisinti.
  9. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendį pakeisti: jo veiką iš BK 292 straipsnio 3 dalies (2011 m. rugpjūčio 16 d. epizodas), BK 292 straipsnio 3 dalies (2011 m. rugpjūčio 26 d. epizodas), BK 22 straipsnio 1 dalies, 292 straipsnio 3 dalies (2011 m. rugpjūčio 16 d. epizodas) perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį, 292 straipsnio 2 dalį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu (pritaikyti BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią iki 2017 m. spalio 7 d.).
    1. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kadangi jam inkriminuotų nusikalstamų veikų jis nepadarė, teismas, jo manymu, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose bei pažeidė BPK 20 straipsnio, 63 straipsnio, 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktų reikalavimus.
    2. Apeliantas skunde teigia, kad teisminio nagrinėjimo metu jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamus veiksmus, tačiau nurodė, jog neorganizavo asmenų gabenimo per sieną, o tik vykdė jam duodamus nurodymus. Apeliantas nurodo, kad iš pradžių draugas jo paprašė padaryti paslaugą, po to jam skambindavo kiti asmenys ir nurodydavo ką daryti. Jis buvo visiškai kitais reikalais Maskvoje, neturėjo galimybių daryti tai, kas išvardinta kaltinime. Kažką suburti atsisakė iš karto, tik organizatoriams atvažiavus į Lietuvą antrą kartą, gavo nurodymus, ką daryti, kur važiuoti, su kuo bendrauti, pas ką eiti. Apelianto teigimu, jam buvo duoti konkretūs nurodymai kaip elgtis, jis skambino S. P., skambino Ašrafui, klausė ką daryti, buvo nuvykęs į Maskvą, kur susitiko su A., kuris nurodydavo ką daryti. Visi skambučiai - tai buvo informacijos perdavimas jiems iš organizatorių. Nelegalių migrantų sutikimo Lietuvoje nuteistasis A. M. teigia neorganizavęs. Nuteistasis A. M. nurodo, kad S. P. jam buvo liepęs vykti į Baltarusiją, o jis darydavo tai, ką jam liepdavo. Apeliantas nurodo, kad jiems nuo pat pradžių buvo pažadėta už kiekvieną nelegalų migrantą po 2000 dolerių. Kiekvieną kartą konkrečiai buvo duodami nurodymai. N. jis pažinojo kaip A., jį vieną kartą matė Maskvoje ir vieną kartą Kaune „Akropolyje". Apeliantas nurodo, kad pažinojo S. P., V. Š., G. V., o B. S., V. P., I. D. nepažinojo. Nieko su juo nederino, I. D. jam skambindavo, sakydavo, kiek bus žmonių, o jis nežinojo kaip nelegalūs migrantai atsiduria Baltarusijoje, kaip jie atvažiuos, kur apsistos ir panašių aplinkybių. Apeliantas nurodo, kad kartą jis pats su A. P. buvo degalinėje pasiimti nelegalių migrantų, kurie atvažiavo autobusu, įlipo į jų automobilį ir jie juos vežė. Tačiau, apelianto A. M. manymu, teismas neteisingai įvertino jo parodymus, byloje apklausti kiti kaltinamieji iš dalies pripažino savo kaltę, apklausti liudytojai J. M., A. V., A. K., A. M., R. V., M. N., V. K., A. S. N. U., davė parodymus apie tam tikras bylos faktines aplinkybes, bet ne apie jo, kaip nusikalstamos veikos organizatoriaus vaidmenį.
    3. Taigi, nuteistojo A. M. vertinimu, teismas, kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 292 straipsnio 3 dalį, vertino tik jo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme. Kiti objektyvūs duomenys, patvirtinantys tokią teismo išvadą nebuvo nurodyti. Dėl šios priežasties, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą. Nuteistasis A. M. pažymi, kad teismas nevertino byloje esančių telefoninių pokalbių turinio, nevertino sulaikytų nelegalių migrantų parodymų, nevertino faktinių duomenų, kurie yra nustatyti įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo procesiniais sprendimais kitoje byloje, kurioje identiški kaltinimai buvo pareikšti asmeniui M. A. M. N., ir dėl kurio byla buvo išskirta ir išnagrinėta greičiau.
    4. Toliau apeliaciniame skunde apeliantas A. M. cituoja pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir teigia, kad ši baudžiamoji byla praktiškai jau buvo išnagrinėta kitos sudėties teismo, nes dėl vieno kaltinamojo – M. A. M. N. tyrimas buvo atskirtas, o baudžiamoji byla dėl jo galimai padarytų nusikalstamų veikų perduota nagrinėti šiam teismui. Sulaikius ieškomą asmenį M. A. M. N., šios bylos nebuvo sujungtos į vieną teiseną, M. A. M. N. buvo teisiamas atskirai nuo nuteistųjų šioje byloje, o kadangi jis byloje buvo vienas kaltinamasis, jo byla buvo išnagrinėta greičiau ir priimti galutiniai procesiniai sprendimai - Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-149-200/2017 jo veiką iš BK 292 straipsnio 3 dalies (dvi baigtos veikos ir viena pasikėsinimo stadijoje) perkvalifikavo į vieną tęstinę veiką, numatytą BK 292 straipsnio 1 dalyje. Šis pirmosios instancijos teismo sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. lA-318-177/2015 buvo paliktas galioti, o prokuroro apeliacinis skundas - atmestas.
    5. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad M. A. M. N. buvo pareikšti panašūs kaltinimai (cituojami apeliaciniame skunde) ir Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 6 d. išnagrinėjęs baudžiamąją bylą dėl šiam asmeniui inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo konstatavo, jog neįrodyta, kad kaltinamasis organizavo neteisėtą žmonių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš savanaudiškų paskatų ir pasikėsino organizuoti žmonių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš savanaudiškų paskatų. Teismas padarė išvadą, kad kaltinamasis veikė kaip padėjėjas gabenant žmones per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, todėl jo veika iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 292 straipsnio 3 dalies buvo perkvalifikuota į vieną testinę veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 292 straipsnio 1 dalyje.
    6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 6 d. nuosprendyje konstatavo, jog M. A. M. N., veikdamas su bendrininkais, dėl kurių byla atskirta (t. y. su A. M. ir kitais nuteistaisiais šioje byloje), padėjo nenustatytiems asmenims gabenti žmones per Lietuvos Respublikos valstybės sieną (apeliaciniame skunde pateikiama aptariamo nuosprendžio ištrauka). Taigi, apelianto A. M. manymu, pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal tris BK 292 straipsnio 3 dalies epizodus, visiškai neatsižvelgė į įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-149-200/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. lA-318-177/2017 nustatytas faktines aplinkybes, kad M. A. M. N., kartu su kitais bendrininkais, dėl kurių byla išskirta, padėjo nenustatytiems asmenims gabenti žmones per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.
    7. Nuteistojo A. M. teigimu iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad iš pradžių ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 291 straipsnio 1 dalį 2011 m. rugpjūčio 20 d. Lazdijų rinktinėje. Tuo metu buvo sustabdytas automobilis Citroen C4, valst. Nr. ( - ) vairuojamas K. Š., su kuriuo vyko 4 keleiviai Afganistano piliečiai be asmens tapatybės dokumentų. Anot apelianto, iš 2011 m. rugpjūčio 31 d. Lazdijų rinktinės ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininko tarnybinio pranešimo (t. l, b. l. 30) matyti, kad K. Š. nurodė, jog tuos asmenis jį paprašė gabenti pažįstamas Š. I., gim. (duomenys neskelbiami)kurio mobilaus telefono Nr. (duomenys neskelbiami). Sankcionavus šio asmens pokalbių kontrolę, nustatyta, kad jis su Regina ir Miro galimai organizuoja neteisėtą asmenų gabenimą ir pagal gautą informaciją 2011 m. rugpjūčio 27 d. 2 val. kelyje Lazdijai - Seinai buvo sustabdytas automobilis Opel Combo, Nr. (duomenys neskelbiami), vairuojamas J. G. (J. G.), kuriame be asmens dokumentų vyko 4 Afganistano Respublikos piliečiai - Ramin A. S., A. A. SH., H. J.. Taigi, apelianto A. M. teigimu, organizatoriais byloje buvo įvardinti konkretūs asmenys nurodant jų gimimo datas, asmens kodus, telefono numerius, tačiau vėliau Š. I., kuris turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, R. ir M., iš bylos „dingo", dėl jų tyrimas nebuvo atliekamas. Todėl galimai tas pats Š. I. buvo tas asmuo, su kuriuo nuteistasis A. M. buvo susitikęs ir kuris duodavo jam nurodymus. Apelianto teigimu, šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino, abejonių dėl jų neišsklaidė.
    8. Apeliantas A. M. teigia, kad tai, jog organizatorius buvo ne jis, patvirtina byloje esantis 2011 m. rugpjūčio 31 d. Lazdijų rinktinės pareigūno R. Č. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad perklausius sankcionuotus Š. I. pokalbius telefonu gauta informacija, kad 2011 m. rugpjūčio 26 d. 12 val. 23 min. šis asmuo intensyviai ieškojo asmens, kuris galėtų nugabenti 4 asmenis į Hamburgą, ir todėl 2011 m. rugpjūčio 27 d. 2 val. kelyje Lazdijai - Seinai buvo sustabdytas automobilis Opel Combo, Nr. (duomenys neskelbiami), vairuojamas J. G., kuriame be asmens dokumentų vyko 4 Afganistano piliečiai – R. A. S., A. A. SH., H. J.. Anot nuteistojo A. M., iš tarnybinio pranešimo matyti, kad I. nelegalių migrantų gabenimą organizavo su asmeniu vardu R., kuri telefonu pripažino viską organizavusi. Dokumente, esančiame t. 1, b. l. 52, 53, taip pat nurodyta, kad K. Š. gabeno sulaikytus užsieniečius paprašytas Kirgizijos piliečio S. I.. Apeliantas teigia, kad šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino, abejonių dėl jų taip pat neišsklaidė.
    9. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde pažymėjo, kad apklaustas kaip liudytojas E. R. nurodė, jog nelegalus 2011 m. rugpjūčio mėn. paprašė vežti G. V. (t. l, b. l. 85). Liudytojas V. K. nurodė, kad 2011 m. rugpjūtį V. P. jo paprašė nuvežti iki „Megos“ Kaune keleivius (t. l, b. l. 86-87). Taigi, apelianto teigimu, šioje byloje ir jis, A. M., ir G. V. bei V. P. atliko tuos pačius vaidmenis - prašė toliau gabenti nelegalius migrantus - t. y. padėjo daryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 1 ar 2 dalyse, bet ne 292 straipsnio 3 dalyje.
    10. Toliau apeliaciniame skunde nuteistasis dėsto kitus byloje surinktus duomenis (liudytojų Z. M. S., Z. N. M., S. M. T., G. R. R., H. J., Zabi G. H., A. S. parodymus bei telefoninius pokalbius), kurie, anot apelianto A. M. pirmosios instancijos teismo nebuvo ištirti, tačiau patvirtina, kad apeliantas nebuvo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų organizatorius.
    11. Apelianto teigimu, organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar ja vadovavęs. Esminis nusikaltimo organizatoriaus požymis yra tai, kad jis vadovauja nusikaltimo pasiruošimui, lenkia asmenys dalyvauti nusikaltimuose, juos suvienija, kuri nusikalstamos veikos planus, numato jos padarymo būdus, tuo tarpu padėjėju laikomas asmuo, kuris bent vienu iš nurodytų būdu fiziškai ar intelektualiai padėjo bendrininkams siekti nusikalstamos veikos rezultato. Atsižvelgdamas į tai apeliantas A. M. teigia, kad jo vaidmuo šioje baudžiamojoje byloje buvo ne organizatoriaus, o padėjėjo, todėl jo veika turi būti perkvalifikuota iš BK 292 straipsnio 3 dalies, į BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį.
    12. Nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pagal BK 63 straipsnio 10 dalį, nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu padarius tris savarankiškas veikas numatytas BK 292 straipsnio 3 dalyje (dvi baigtos nusikalstamos veikos ir vienas pasikėsinimas), prieš kiekvienos veikos kvalifikavimą nurodė tas pačias aplinkybes, t. y. kad 2011 m. gegužės mėnesį jis, būdamas Maskvoje, sutiko su nenustatyto asmens siūlymu užsiimti neteisėtai Lietuvos valstybės sieną perėjusių asmenų gabenimu ir slėpimu Lietuvos teritorijoje ir pasiūlė šia veika užsiimti apygardos teismo nuosprendyje nurodytiems asmenims, bei nuteisė už tris atskirus nusikaltimus, o paskirtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu. Apelianto manymu, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 63 straipsnio 10 dalį ir nesilaikė teismų praktikos dėl tęstinės nusikalstamos veikos kvalifikavimo, kadangi jo veika turėjo būti pripažinta tęstine. Aplianto teigimu, dėl šios priežasties, apeliacinės instancijos teismas pripažinus, kad nėra pagrindo nuteistojo A. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 26 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti pakeistas, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuojant pagal BK 292 straipsnio 3 dalį ir atitinkamai sumažinant bausmę - apeliantas prašo skirti laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant.
    13. Nuteistojo A. M. manymu šioje byloje nėra teisinga skirti jam bausmę, susijusią su realiu laisvės atėmimu, kadangi jis yra teisiamas pirmą kartą, turi darbą, yra charakterizuojamas teigiamai, susaistytas tvirtais socialiniais ryšiais, turi šeimą, ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas vyko daugiau nei 6 metus. Apeliantas nurodo, kad tuo metu buvo suimtas, vėliau paleistas į laisvę, todėl, nuteistojo manymu, yra protinga jam skirti laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant.
  10. Nuteistojo G. V. gynėjas advokatas Vitalijus Burinskis apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendį pakeisti – G. V. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 292 straipsnio 2 dalies į BK 292 straipsnio 1 dalį; G. V. 2011 m. rugpjūčio 16 d., 2011 m. rugpjūčio 26 d. ir 2011 m. rugsėjo 14 d. padarytas nusikalstamas veikas pripažinti viena tęstine nusikalstama veika ir skirti bausmę už vieną nusikalstamą veiką; vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktu, G. V. veikimo bendrininkų grupėje nepripažinti atsakomybės sunkinančia aplinkybe; paskirti G. V. švelnesnę nei sankcijoje numatyta, bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, o tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų skirti G. V. laisvės atėmimo bausmę, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti.
    1. Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu dalyje dėl nuteistojo G. V. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, taip pat su nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausme, tuo tarpu nuosprendžio motyvų dėl nuteistojo G. V. pripažinimo padėjėju ir atitinkamai jo veikos kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, neskundžia. Taip pat nurodo, kad nuosprendžiu apygardos teismas nuteistojo G. V. nusikalstamas veikas perkvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, tačiau, užuot perkvalifikavęs dar ir pagal BK 292 straipsnio 1 dalį, teismas G. V. nuteisė pagal BK 292 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo G. V. teigimu, pirmosios instancijos teismas dėl nuteistojo G. V. nusikalstamų veikų pripažinimo viena tęstine nusikalstama veika nepasisakė, nors baigiamųjų kalbų metu nuteistojo gynėjas to ir prašė.
    2. Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad G. V. faktiškai pripažino visas faktines veikos aplinkybes, kurios jam buvo inkriminuotos, tik neigė organizatoriaus vaidmenį. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka teigdamas, kad ji padaryta neįvertinus visos baudžiamosios bylos medžiagos, visų pirma paties G. V. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų.
    3. Apeliantas skunde cituoja G. V. 2011 m. rugsėjo 17 d. duotus parodymus ir nurodo, kad motyvu daryti nusikalstamą veiką G. V. buvo noras atgauti savo automobilį Ford Vinstar arba jo vertės ekvivalentą pinigais, nes prisidėjimas prie daromos nusikalstamos veikos buvo to sąlyga. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad dėl šios aplinkybės teismas nuosprendyje vertindamas įrodymus pasisakė (nuosprendžio 35 - 36 lapai), tačiau tokius G. V. paaiškinimus vertino ne kaip jo motyvą prisidėti prie daromos nusikalstamos veikos, bet kaip įrodymus to, kad A. M. ir V. Š. nelegaliai Lietuvos teritorijoje esančių užsieniečių gabenimo veikla kartu užsiėmė ir prieš prasidedant inkriminuojamiems šioje byloje veiksmams. Nuteistojo G. V. gynėjas nurodo, kad nors kaltinimai G. V. šioje baudžiamojoje byloje yra grindžiami telefoninių pokalbių, vykusių tarp kaltinamųjų, išklotinėmis, tačiau nebuvo užfiksuotas nei vienas pokalbis, kurio metu G. V. tartųsi dėl užmokesčio už savo pagalbą darant nusikalstamą veiką. Tokios aplinkybės, t. y. susitarimo dėl atlygio buvimo, nepatvirtina ir jokie kiti byloje esantys įrodymai, todėl, apelianto teigimu, nuosprendis yra grindžiamas faktiškai tik kaltinamųjų parodymais, kurie tarpusavyje skiriasi.
    4. Apeliantas skunde cituoja nuteistųjų A. M. ir V. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodo, kad G. V., V. Š. ir A. M. davė skirtingus parodymus apie tai, kas juos paskatino daryti nusikalstamą veiką. G. V. teigimu, dalyvavimas nusikalstamoje veikoje buvo V. Š. ir A. M. iškelta sąlyga norint atgauti savo automobilį Ford Vinstar arba jo vertės ekvivalentą pinigais. V. Š. teigė, kad nusikalstamoje veikoje sutiko dalyvauti tik todėl, kad su A. M. planavo ateityje sukurti verslą, o jo atsisakymas nuo nusikalstamos veikos darymo neigiamai paveiktų jų bendradarbiavimą. A. M., pasak V. Š., jokio atlygio už nusikalstamą veiką nesiūlė, bet pažadėjo perduoti 2000 JAV dolerių, kurie turėjo būti paskirstyti neteisėtai per valstybės sieną užsieniečius pervedusiems vykdytojams. Galiausiai A. M. teigė, jog V. Š. ir G. V. jis pasakė, kad už kiekvieną neteisėtai pergabentą asmenį bus gauta po 2000 JAV dolerių ir priklausomai nuo to, kokia suma bus suderėta sumokėti tiesioginiams vykdytojams, kurie ir ves tuos užsienius per valstybės sieną, likutį jie (A. M., V. Š. ir G. V.) galės padalinti tarpusavyje.
    5. Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje esant skirtingiems visų kaltinamųjų parodymams apie tai, kokiais motyvais remiantis buvo rengiamasi daryti nusikalstamą veiką, ir nesant jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių vieno ar kito kaltinamojo parodymus, G. V. paaiškinimų, kad jis sutiko nusikalstamą veiką daryti tik todėl, kad siekė atgauti savo turtą (automobilį), negalima laikyti paneigtais. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad aukščiau išvardintų asmenų parodymai skiriasi ne tik dalyje dėl susitarimo daryti nusikalstamą veiką, bet ir dalyje dėl atsiskaitymo jau po nusikalstamos veikos padarymo.
    6. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pasisakydamas dėl 2011 m. rugpjūčio 16 d. epizodo, nuosprendyje (41 1.) padarė byloje surinktų įrodymų neatitinkančią išvadą, kad nuteistasis G. V., kartu su B. S. ir V. P. už 2011 m. rugpjūčio 16 d. per valstybės sieną neteisėtai pergabentus asmenis bendrai gavo 2000 JAV dolerių, todėl veikė iš savanaudiškų paskatų. Apelianto teigimu, ši apygardos teismo išvada buvo padaryta išsamiai neišanalizavus kaltinamųjų duotų parodymų. Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniame skunde pateikia nuteistųjų G. V., V. Š., A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų analizę ir nurodo, kad, nors nuteistasis G. V. teigė, kad pinigus atsiskaitymui su V. P. ir B. S. gavo iš V. Š., tačiau pastarasis tvirtino, kad tokių pinigų G. V. neperdavė. Tuo tarpu A. M. apskritai nurodė, kad po pirmojo epizodo į Lietuvą buvo atvažiavęs S. P., tačiau kokius atsiskaitymus jis vykdė su G. V. ir jo rastais žmonėmis, nurodyti negalintis. V. P. ir B. S. neigė gavę pinigus iš G. V..
    7. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo ir darydamas išvadą, kad nuteistasis G. V., kartu su B. S. ir V. P. už 2011 m. rugpjūčio 16 d. per valstybės sieną neteisėtai pergabentus asmenis bendrai gavo 2000 JAV dolerių, todėl veikė iš savanaudiškų paskatų, nuosprendyje faktiškai tik paeiliui pacitavo visų kaltinamųjų parodymus, tačiau jų nesugretino, neišanalizavo ir nemotyvavo, kodėl padarė būtent tokią išvadą. Nuteistojo G. V. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje esant skirtingiems kaltinamųjų parodymams ir nesant kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių vieno ar kito kaltinamojo parodymus, teismas negalėjo daryti išvados apie G. V. naudą, neva gautą iš 2011 m. rugpjūčio 16 d. vykusio neteisėto žmonių gabenimo. Anot apelianto, teismas turėjo visas abejones vertinti G. V. naudai, t. y. pripažinti neįrodyta aplinkybę, kad G. V. gavo naudą iš padarytos nusikalstamos veikos.
    8. Anot G. V. gynėjo, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl 2011 m. rugpjūčio 26 d. epizodo nuosprendyje (42 1.) taip pat padarė neteisingą išvadą, kad G. V. gavo iš neteisėto žmonių gabenimo finansinę naudą. Apeliantas nurodo, jog tokią išvadą teismas padarė remdamasis išimtinai A. M. parodymais, tačiau nurodo, kad V. Š. teisiamojo posėdžio metu tokių A. M. parodymų nepatvirtino. Apibendrindamas apeliaciniame skunde pacituotus A. M. ir V. Š. parodymus dėl tarpusavio atsiskaitymų, vykusių po antrojo neteisėto žmonių gabenimo 2011 m. rugpjūčio 26 d., apeliantas daro išvadą, kad V. Š., nepatvirtino matęs A. M., duodantį G. V. 2 500 JAV dolerių, taip pat paneigė taręsis su A. M., kad S. P. sumokėjus likusius 3 500 JAV dolerių, šie pinigai bus padalinti tarp A. M., V. Š. ir G. V.. Nuteistojo G. V. gynėjas pažymi, kad iš paties A. M. parodymų seka, kad G. V. neva perduoti 2 500 JAV dolerių buvo skirti atsiskaityti su vedliu, vairuotoju, kuris vežė nelegaliai sieną perėjusius asmenis, ir buto, kur gyveno šie asmenys pirmą kartą, savininku. Apelianto teigimu, kitaip tariant, net iš paties kaltinamojo A. M., kuris atliko už nusikalstamą veiką gautų pinigų paskirstymą, parodymų neseka, kad šie pinigai buvo skirti sumokėti G. V.. Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį, kad ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje darydamas išvadą dėl kaltinamųjų gautų pinigų po 2011 m. rugpjūčio 26 d. epizodo iš pradžių nurodė, kad pinigai buvo perduoti per G. V., o ne jam, tačiau kitame sakinyje reziumavo, kad tokiais savo veiksmais G. V., V. P., B. S., A. M. ir V. Š., veikdami bendrininkų grupėje, iš savanaudiškų paskatų gabeno ir slėpė neteisėtai Lietuvos valstybės sieną perėjusius asmenis. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl G. V. savanaudiškų paskatų yra nepagrįsta, nes kaip ir ankstesnio, taip ir aptariamo epizodo atveju apygardos teismas, darydamas šią išvadą, nuosprendyje faktiškai tik paeiliui pacitavo visų kaltinamųjų parodymus, tačiau jų nesugretino ir neišanalizavo. Anot nuteistojo G. V. gynėjo, teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad A. M., kuris pripažino paskirstęs pinigus po antrojo (2011 m. rugpjūčio 26 d.) epizodo, paaiškino, kad G. V. perduoti pinigai buvo skirti ne jam, o vedliui, vairuotojui ir buto, kuriame gyveno neteisėtai valstybės sieną perėję asmenys, savininkui. Todėl, nuteistojo gynėjo teigimu, bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog G. V. gavo kokią nors finansinę naudą iš antrojo, 2011 m. rugpjūčio 26 d. įvykusio, neteisėto žmonių per valstybės sieną gabenimo.
    9. Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad galiausiai, pasisakydamas dėl 2011 m. rugsėjo 14 d. epizodo, nuosprendyje (42 1.) pirmosios instancijos teismas nurodė: „Tokiais savo veiksmais G. V., V. J., A. M. ir V. Š., veikdami savanaudiškais tikslais bendrininkų grupėje, pasikėsino gabenti ir slėpti neteisėtai Lietuvos valstybės sieną perėjusius asmenis." Tačiau, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad trečiasis (2011 m. rugsėjo 14 d.) nusikalstamos veikos epizodas nebuvo pabaigtas vykdyti dėl nuo kaltinamųjų valios nepriklausančių aplinkybių, nes Afganistano Islamo Respublikos piliečiai buvo sulaikyti Baltarusijos Respublikos pasieniečių. Atsižvelgiant į tai nuteistojo G. V. gynėjas daro išvadą, kad byloje nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad G. V. būtų pasipelnęs iš šio paskutiniojo nusikalstamos veikos epizodo ar bent jau taręsis su kažkuo dėl atlygio už dalyvavimą šiame epizode.
    10. Apeliaciniame skunde nuteistojo G. V. gynėjas cituoja BPK nuostatas ir teismų praktiką, susijusią su nekaltumo prezumpcijos principo taikymu bei nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad nuteistasis G. V., dalyvaudamas neteisėtame žmonių per valstybės sieną gabenime, veikė iš savanaudiškų paskatų, jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ar surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tokią teismo išvadą. Apelianto teigimu, G. V. pateikė teismui nuoseklius paaiškinimus dėl to, kodėl įsitraukė į kitų asmenų organizuojamą nusikalstamą veiką, nurodo, kad įsitraukti į nusikalstamą veiką G. V. paskatino siekis atgauti jam priklausiusį automobilį. Ši aplinkybė, anot nuteistojo gynėjo pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta, tačiau nevertinta kaip motyvas prisijungimui prie nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistojo G. V. gynėjo teigimu, byloje nebuvo surinkta ir jokių objektyvių įrodymų, kurie paneigtų tokį G. V. turėtą motyvą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje yra padarytos išvados dėl G. V. nusikalstamo veikimo iš savanaudiškų paskatų, yra grindžiama išimtinai tik kaltinamųjų parodymais, kurie dalyje dėl tarimosi dėl atlygio už nusikalstamos veikos padarymą ir paskesnį gautų pinigų padalinimą, yra skirtingi. Apeliantas nurodo, kad nepaisant to, tokie kaltinamųjų parodymai pirmosios instancijos teismo nebuvo tinkamai išanalizuoti, todėl iš nuosprendžio negalima nustatyti, kuo remiantis buvo padaryta išvada, kad G. V. veikė iš savanaudiškų paskatų. Byloje nesant įrodymų, paneigiančių G. V. nurodytus motyvus dėl jo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje ir tuo pačiu kategoriškai patvirtinančių teismo išvadą dėl jo veikimo išimtinai iš savanaudiškų paskatų, jo nusikalstami veiksmai, nuteistojo gynėjo manymu, buvo nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, todėl turėtų būti perkvalifikuoti pagal BK 292 straipsnio 1 dalį.
    11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis G. V. taip pat nesutinka ir su jam pirmosios instancijos teismo paskirta bausme. Anot nuteistojo gynėjo, pripažindamas G. V. kaltu pagal BK 292 straipsnio 2 dalį teismas nepagrįstai savanaudiškas paskatas papildomai vertino dar ir kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 2 dalis), kadangi BK 60 straipsnio 2 dalis (BK suvestinė redakcija, galiojusi 2011 m. liepos 13 d. – 2011 m. gruodžio 31 d.) numato, kad skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Atsižvelgiant į tai, kad savanaudiškos paskatos BK 292 straipsnio 2 dalyje yra išskirtos kaip kvalifikuojantis nusikaltimo sudėties požymis, pirmosios instancijos teismas, anot apelianto, paskirdamas bausmę G. V. neturėjo teisės jų vertinti dar ir kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės, turėjusios įtakos G. V. paskirtos bausmės dydžiui.
    12. Dėl kitos pirmosios instancijos teismo nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės - veikimo bendrininkų grupėje apeliantas pažymi, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato teismo teisę, atsižvelgiant į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, nepripažinti veikimo bendrininkų grupėje aplinkybės atsakomybę sunkinančia. Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju pats teismas nuosprendyje nustatė, jog G. V. darant nusikalstamą veiką dalyvavo tik kaip padėjėjas, kuris faktiškai tarpininkavo tarp kitų kaltinamųjų vykdant nusikalstamą veiką, jis nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs G. V. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje pobūdį ir laipsnį, vadovaudamasis BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktu, neturėjo veikimo bendrininkų grupėje aplinkybės pripažinti G. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
    13. Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino G. V. gynėjo baigiamojoje kalboje pateikto prašymo visus tris G. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos epizodus laikyti viena tęstine nusikalstama veika. Nuteistojo G. V. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad šios baudžiamosios bylos tyrimo, o vėliau - ir nagrinėjimo, metu buvo nustatyta, kad užsieniečiai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo pergabenti du kartus, t. y. 2011 m. rugpjūčio 16 dieną ir tų pačių metų rugpjūčio 26 dieną, o tų pačių metų rugsėjo 14 dieną buvo pasikėsinta tai padaryti. Apelianto teigimu, visais atvejais kaltinamųjų veiksmai buvo vienarūšiai ir kiekvienas iš jų kaskart atlikdavo iš esmės tuos pačius veiksmus. Kaltinamųjų veiksmai buvo apjungti vieningos tyčios per valstybės sieną neteisėtai pervesti užsieniečius, juos paslėpti, o vėliau padėti išvykti į kitas Europos Sąjungos šalis. Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį, kad visos nusikalstamos veikos buvo padarytos per neilgą laiko tarpą, t. y. apie 10 kalendorinių dienų, viena po kitos. Apelianto manymu, nustačius šias aplinkybes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 10 dalimi bei suformuota teismų praktika, konstatuotina, kad G. V. ir kitų kaltinamųjų padarytos trys vienarūšės nusikalstamos veikos kvalifikuotinos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, todėl ir bausmė paskirtina kaip už vieną nusikalstamą veiką.
    14. Nuteistojo G. V. gynėjas pažymi, kad būtent taip buvo nuspręsta ir įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendyje (Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi šį nuosprendį paliko nepakeistą), kuris buvo priimtas iš šios baudžiamosios bylos išskyrus ir atskirai išnagrinėjus vieno iš kaltinamųjų – M. A. M. N. - padarytą nusikalstamą veiką. Apeliantas nurodo, kad kaip matyti iš šio nuosprendžio, M. A. M. N. buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį vieną kartą, t. y. jis buvo pripažintas kaltu įvykdęs vieną nusikalstamą veiką, o ne tris, kaip G. V. ir kiti kaltinamieji. Nuteistojo gynėjas teigia, kad nurodytas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis yra prijungti prie šios baudžiamosios bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi priimdamas nuosprendį.
    15. Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad teismas nevertino jo baigiamojoje kalboje pateikto prašymo atsižvelgiant į pernelyg užsitęsusį procesą neskirti G. V. realios laisvės atėmimo bausmės. Apeliantas skunde cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir nurodo, kad nepateisinamai ilgai trukusį ikiteisminį tyrimą bei teisminį nagrinėjimą yra pagrindas pripažinti išimtinėmis aplinkybėmis, duodančiomis pagrindą BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui ir bausmės švelninimui. Apelianto teigimu, per šį laikotarpį nuteistasis G. V. nenusikalto, nusikalstamą veiką padarė 2011 m. rugpjūčio 16 d. – 2011 m. rugsėjo 14 d. laikotarpiu, sulaikytas buvo 2011 m. rugsėjo 16 d. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad tą pačią dieną ar keliomis dienomis vėliau buvo sulaikyti ir kiti kaltinamieji. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis G. V. savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino jau pirmos įtariamojo apklausos, įvykusios 2011 m. rugsėjo 17 d., metu. Iš karto po sulaikymo savo kaltę padarius nusikalstamą veiką pripažino ir didžioji dalis likusių kaltinamųjų, todėl praktiškai visi su byla susiję asmenys tapo žinomi bei daugelis įrodymų gauti jau proceso pradžioje. Apelianto teigimu, nepaisant to, kaltinamasis aktas buvo surašytas ir byla teismui perduota tik po dvejų metų - 2013 metais. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užtruko ketverius metus. Išnagrinėjus bylą pirmojoje instancijoje, teismas 2016 m. kovo 9 d. išklausė prokuroro bei gynėjų baigiamųjų kalbų ir išėjo priimti nuosprendžio, tačiau, užuot priėmęs nuosprendį, teismas nutarė atnaujinti byloje įrodymų tyrimą ir išsiaiškinti, kur šiuo metu yra kaltinamajame akte nurodyti užsienio šalių piliečiai S. P., I. D., A. P. ir viename kaltinime minimas asmuo J. B., bei juos apklausti. Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismui atnaujinus įrodymų tyrimą ir nutartus kreiptis į užsienio valstybes su teisinės pagalbos prašymu, šios baudžiamosios bylos nagrinėjimas buvo tęsiamas tik beveik po 1,5 metų – 2017 m. rugpjūčio 31 d., kuomet buvo pakartotinai klausomasi baigiamųjų kalbų ir teismas vėl išėjo priimti nuosprendžio. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad S. P., I. D. ir A. P. kaip asmenys, vykdę nusikalstamą veiką, buvo nustatyti dar ikiteisminio tyrimo metu, todėl į užsienio valstybes buvo galima kreiptis dar bylos nagrinėjimo pradžioje. Tokiu būdu, ištyrus kitus bylos įrodymus, iki to laiko būtų buvę gauti ir atsakymai iš užsienio valstybių, o tai būtų sutrumpinę procesą mažiausiai vieneriais metais. Atsižvelgiant į tai, taip pat į kitas aukščiau nurodytas aplinkybes, nuteistojo gynėjo manymu, byloje turėjo būti konstatuotas G. V. teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas, taigi, atitinkamai, baudžiamojoje byloje buvo pagrindas svarstyti bausmės sušvelninimo galimybę atsižvelgiant į pernelyg ilgą procesą (BK 54 straipsnio 3 dalis) ir vietoje laisvės atėmimo bausmės G. V. skirti švelnesnę bausmės rūšį - laisvės apribojimą, skiriant tam tikrus įpareigojimus. Apeliantas pažymi, kad panašaus sudėtingumo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-503/2010 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Jakumas v. Lithuania no. 6924/02, judgement of 18 July 2006) kaip per ilgą pripažino penkerius metus ir septynis mėnesius trukusį procesą. Nagrinėjamu atveju procesas, skaičiuojant nuo nuteistojo G. V. sulaikymo ir pirmos apklausos momento iki skundžiamos apygardos teismo nuosprendžio priėmimo užtruko šešerius metus ir vieną mėnesį, todėl neabejotinai turėjo būti pripažintas kaip per ilgas, o nuteistajam G. V. turėjo būti paskirta už laisvės atėmimą švelnesnė bausmės rūšis.
    16. Apeliantas skunde pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė turi būti individualizuota, o kraštutinę griežčiausią laisvės atėmimo bausmę ir tam tikrą jos trukmę valstybė parenka tik tada kai tokia priemonė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atsižvelgiant taip pat ir į kaltininko asmenybę, ir, kai tai yra būtina (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2014). Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo nustatyta, kad nuteistasis G. V. nuo 2001 m. yra Šiaulių centro poliklinikos psichiatro įskaitoje, jam diagnozuotas organinis asmenybės sutrikimas, lengvas pažinimo atsilikimas (8 t., b. l. 116), nuo 2003 m. kovo 19 d. iki 2003 m. balandžio 9 d. buvo gydomas Respublikinės Šiaulių ligoninės filiale psichiatrijos ligoninėje, jam diagnozuota organinė depresija. Nors byloje nenustatyta, kad dėl nurodytų ligų nuteistasis G. V. negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, tačiau, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nevertino, kad paprastai turėdami tokio pobūdžio sveikatos sutrikimus asmenys gali būti lengviau paveikiami kitų ir dėl to lengvai įtraukiami į nusikalstamas veikas, kas, kaip nurodo apeliantas, įvyko ir šiuo atveju. Nuteistojo gynėjo teigimu, teismas taip pat nevertino ir aplinkybės, kad per pastaruosius šešerius metus, kol vyko procesas, nuteistasis G. V. nepadarė jokių naujų nusikalstamų veikų, o tai leidžia daryti išvadą, kad jau pats baudžiamasis procesas padarė poveikį jo asmenybės resocializacijai. Apelianto teigimu, visos jo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės davė teismui pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir nuteistajam G. V., užuot skyrus laisvės atėmimo bausmę, paskirti švelnesnę bausmės rūšį arba, nusprendus paskirti laisvės atėmimo bausmę, atidėti jos vykdymą remiantis BK 75 straipsnio nuostatomis.
  11. Teismo posėdžio metu nuteistieji A. M., V. J., G. V. bei jų gynėjai prašė nuteistųjų A. M., V. J. ir nuteistojo G. V. gynėjo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų A. M., V. J. bei nuteistojo G. V. gynėjo apeliacinius skundus tenkinti iš dalies – panaikinti nuosprendžio dalį, kuria buvo pripažinta nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas dėl savanaudiškų paskatų, perkvalifikuoti nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

21Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo A. M. ir nuteistojo G. V. gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

  1. Nuteistojo A. M. ir nuteistojo G. V. gynėjo apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, taip pat jiems paskirtų bausmių. Apeliantas A. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad jis buvo neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną organizatoriumi ir prašo perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį, o nuteistojo G. V. gynėjo nuomone pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad G. V. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė iš savanaudiškų paskatų, todėl mano, kad nuteistojo padarytos veikos turėtų būti perkvalifikuotos pagal BK 292 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis A. M. bei nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniuose skunduose taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistųjų nusikalstamos veikos turėtų būti perkvalifikuotos į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, nuteistojo G. V. gynėjas prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl nuteistojo G. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatymo. Nuteistasis V. J. apeliaciniu skundu prašo jį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį išteisinti teigdamas, jog apie tai, kad turės gabenti neteisėtai Lietuvos Respublikos sieną perėjusius Afganistano Islamo Respublikos piliečius, nežinojo.
  2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų nusikalstamas veikas kaip tris atskirus nusikaltimus, o ne vieną tęstinę nusikalstamą veiką, taip pat, pripažinęs, kad yra nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas dėl savanaudiškų paskatų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl šiose dalyse pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas. Išanalizavęs byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad nuteistojo V. J. veikoje nėra visų būtinų BK 292 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymių, todėl apkaltinamasis nuosprendis nuteistajam V. J. naikinamas ir priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis.

22Dėl nuteistojo A. M. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 292 straipsnio 3 dalį

  1. Iš kaltinamojo akto matyti, kad baudžiamoji byla buvo perduota teismui dėl organizuotos grupės, sudarytos iš A. M., M. A. M. N., S. P., V. Š., G. V., A. P., I. D., B. S., V. P. bei nuo 2011 m. rugsėjo pradžios prisijungusio J. B., padarytų (vienos - pasikėsintos padaryti) nusikalstamų veikų, taip pat 2011 m. rugsėjo 16 d. epizode – dėl V. J. pasikėsinimo padaryti BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, veikiant bendrininkų grupe su minėtais organizuotos grupės nariais.
  2. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad asmenys, kurie organizavo nelegalių migrantų kelionę nuo jos pradžios buvo nenustatyti ir nebuvo galimybės apibrėžti organizuotos grupės struktūrą, bendrininkų vaidmenis, nuosprendyje padarė išvadą, kad A. M., V. Š., G. V., B. S., V. P. ir V. J. Lietuvos Respublikoje veikė bendrininkų grupe. Nustatęs, kad A. M. sutiko su nenustatyto asmens Rusijos Federacijoje pasiūlymu užsiimti nelegalių migrantų gabenimu per Lietuvos Respublikos sieną, parengė nusikalstamą veiką, surado šios veiklos vykdymui reikalingus bendrininkus, davė jiems nurodymus ir jiems vadovavo, apygardos teismas konstatavo, kad nuteistasis A. M. buvo aptariamos nusikalstamos veikos organizatorius.
  3. Nuteistasis A. M. apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 292 straipsnio 3 dalies (2011 m. rugpjūčio 16 d. ir 2011 m. rugpjūčio 26 d. epizoduose), BK 22 straipsnio 1 dalies, 292 straipsnio 3 dalies (2011 m. rugsėjo 16 d. epizode) į BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 292 straipsnio 2 dalį. Apelianto manymu, jis tik vykdė kitų asmenų nurodymus, nežinojo nei kaip neteisėtai gabenti užsieniečiai atsirasdavo Baltarusijos Respublikoje nei kokiu būdu tęsėsi jų kelionė palikus juos nurodytoje vietoje Lietuvos Respublikoje, dėl to, apelianto teigimu jis negali būti pripažintas aptariamos nusikalstamos veikos organizatoriumi.
  4. Išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus bei nuteistojo A. M. apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija padarė išvadą, kad A. M. pagal BK 292 straipsnio 3 dalį buvo nuteistas pagrįstai.
  5. Pirmiausia pažymėtina, kad remiantis BK 24 straipsnio 6 dalimi, padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs.
  6. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 292 straipsnio 2 dalį asmeniui taikoma tada, kai jis dėl savanaudiškų paskatų ar sukeldamas pavojų asmens gyvybei neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje. Minėto straipsnio 3 dalyje atsakomybė numatyta aukščiau paminėtos nusikalstamos veikos organizatoriui. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas numato tokią aptariamos nusikaltimo sudėties konstrukciją, pagal kurią tam, kad asmuo būtų pripažintas BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos organizatoriumi, nebūtina, kad jis organizuotų užsienio valstybės piliečių kelionę nuo jų kilmės šalies. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimas nebūtinai turi apimti visą užsieniečių gabenimo iš vienos šalies į kitą organizavimą, tai gali būti ir atskirų šios nusikalstamos veikos etapų organizavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2012).
  7. Dėl šios priežasties, byloje esant duomenims, patvirtinantiems, kad A. M. organizavo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių asmenų gabenimą ir jų slėpimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 292 straipsnio 3 dalį jam gali būti taikoma nepaisant to, kad šių asmenų kelionę kitose valstybėse ar netgi kitą jų kelionės etapą Lietuvos Respublikoje, organizavo kiti asmenys. Šiuo atveju svarbiausia nustatyti, ar A. M. vaidmuo atitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintus organizatorių apibūdinančius požymius.
  8. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje buvo surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie patvirtina, kad A. M. buvo BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos organizatorius. Tokią išvadą patvirtina pirmiausia jo paties, o taip pat ir kitų bendrininkų parodymai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės metu surinkti duomenys bei kita bylos medžiaga. Nuteistųjų parodymai buvo detaliai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl teisėjų kolegija mano esant netikslinga juos kartoti. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateikiama tik nuteistųjų parodymų analizė.
  9. Išanalizavus nuteistųjų A. M., V. Š., G. V., B. S. ir V. P. parodymus matyti, kad A. M. buvo tas asmuo, kuris sulaukė pasiūlymo už atlygį užsiimti neteisėta veikla – nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių asmenų gabenimu ir slėpimu Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nors ir nesutiko organizuoti užsieniečių gabenimo iš Rusijos Federacijos kaip to, remiantis A. M. parodymais, prašė M. A. M. N., tačiau nuteistasis vėliau sutiko su S. P. pasiūlymu pasitikti nelegalius migrantus Lietuvos Respublikoje, esant būtinybei juos slėpti ir nugabenti iki nurodytos vietos Lietuvos Respublikoje. Vėliau A. M. šia veikla pasiūlė užsiimti V. Š., taip pat, S. P. pasiūlymu – G. V., kuris už atlygį turėjo surasti ir surado asmenis, sutikusius prie valstybės sienos pasitikti nelegalius migrantus ir nugabenti juos į nurodytą vietą Lietuvos Respublikoje.
  10. Remiantis A. M., V. Š. ir G. V. parodymais, prieš numatytą pirmąjį neteisėtą asmenų gabenimą, A. M., kaip teigia, gavęs informaciją iš S. P., V. Š. ir G. V. nurodė vietą, per kurią reikės gabenti užsieniečius, nurodė G. V. važiuoti į numatytą nelegalių migrantų pasitikimo vietą apsižiūrėti apylinkių. Jis pats taip pat važiavo į Baltarusijos Respubliką, ten susitiko su A. P. ir S. P. siųstu I. D., susitikimo metu apkalbėjo nusikalstamos veikos darymo schemą, vyko apsižiūrėti vietos, per kurią reikėjo gabenti užsieniečius, išsiaiškino kiek tai užims laiko.
  11. Išanalizavus nuteistųjų parodymus matyti, kad pirminę informaciją apie numatomą asmenų gabenimo laiką ir kitas gabenimo aplinkybes iš Maskvos dažniausiai gaudavo A. M., jis šią informaciją perduodavo A. P., I. D., V. Š., G. V. tiek tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis (G. V. – per V. Š., B. S. ir V. P. – per G. V. ir pan.). Nors nuteistasis V. Š. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad pats A. M. nurodymus gaudavo iš S. P. ir M. A. M. N., tačiau tiek V. Š., tiek G. V. nurodymus parodė gavę iš A. M., G. V. teigimu, jis buvo „didesnis viršininkas“ už V. Š.. Be to, nuteistieji V. Š. ir G. V. parodė, kad antrojo ir trečiojo neteisėto asmenų gabenimo metu, kai jie trise važiavo į A. M. sodybą, kurioje koordinavo B. S., V. P. veiksmus, bendravo su A. P., I. D., A. M. nurodydavo jiems atsakyti į skambutį arba pokalbio metu nurodydavo tęsti pokalbį, pasakydavo ko paklausti ar ką pasakyti. Nuteistasis A. M. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jis taip pat tarp bendrininkų turėjo paskirstyti iš S. P. už neteisėtą užsienio valstybės piliečių gabenimą per Lietuvos Respublikos sieną gautus pinigus.
  12. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmojo neteisėto asmenų gabenimo metu (2011 m. rugpjūčio 16 d.) A. M. buvo Baltarusijoje ir neteisėtai valstybės sieną kirtusių asmenų apgyvendinimu Šiauliuose rūpinosi V. Š. ir G. V.. Vis dėlto, iš byloje esančių nuteistųjų tarpusavio pokalbių matyti, kad A. M. apie būtinybę slėpti Lietuvos Respublikoje neteisėtai valstybės sieną perėjusius asmenis buvo žinoma – 2011 m. rugpjūčio 18 d. pokalbio su V. Š. metu A. M. kalbėjo apie tai kada reikės išvežti pirmą kartą atvežtus nelegalius migrantus, anot A. M. tokį nurodymą dėl jų išvežimo laiko turėjo duoti M. A. M. N. (t. 5, b. l. 24-26, 2011 m. gruodžio 6 d. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės protokolas, t. 2, b. l. 58-92, pokalbio Nr. 99).
  13. Pastebėtina ir tai, kad nuteistieji B. S. ir V. P. parodė, kad neteisėto asmenų gabenimo klausimais jie bendravo su G. V., dažniausiai jis duodavo visus nurodymus, apie kitų asmenų prisidėjimą prie neteisėto asmenų gabenimo per valstybės sieną nežino. Tačiau, iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės protokoluose užfiksuotų nuteistųjų tarpusavio pokalbių matyti, kad nurodymus, susijusius su nelegalių migrantų pasitikimu Lietuvos Respublikoje ir tolesniu jų gabenimu jiems davė ne tik G. V., bet ir kiti asmenys, tarp jų – A. M.. Iš 2011 m. rugsėjo 16 d. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės protokole (t. 2, b. l . 15-31) užfiksuotų pokalbių Nr. 183, 190, 193, 194, 198, 200, 202, 216 akivaizdu, kad A. M. tiesiogiai koordinuoja B. S. ir V. P. veiksmus, pavyzdžiui, pokalbyje Nr. 198 A. M. nurodo B. S. „Alio. Jeigu mašinos dabar nėra gale, pasislėpk su jais, su jais pasislėpk“; pokalbyje Nr. 200 B. S. paklausus kur reikės važiuoti (past. perėmus užsieniečius) A. M. atsako „Iki Gariūnų ir atgal ir viskas“; pokalbyje Nr. 202 paprašęs B. S. telefoną perduoti V. P. A. M. nurodo „Žiūrėk drauge mano, jeigu pamatysi kokį nors pavojų juos visus iš karto į mišką“.
  14. Taigi, nors B. S. ir V. P., gabenusius per Lietuvos Respublikos sieną nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius asmenis, surado G. V., tačiau byloje buvo nustatyta, kad A. M. davė nurodymus ne tik V. Š. ir G. V., bet ir B. S. bei V. P., todėl galima visiškai pagrįstai teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes jis žinojo iki smulkmenų ir koordinavo bei kontroliavo visų bendrininkų grupės narių veiksmus.
  15. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad V. P. atsisakius trečiąjį kartą neteisėtai gabenti užsieniečius, A. M. G. V. pasiūlė susisiekti su jo pažįstamu V. J., kuris galėtų užimti V. P. vietą ir gabenti nelegaliai į valstybę atvykusius užsieniečius. Nors pirmosios instancijos teisme A. M. teigė nežinojęs, kad V. J. paskutiniame nusikalstamos veikos epizode atliks kažkokį vaidmenį, ankstesniuose parodymuose ikiteisminio tyrimo teisėjui jis pripažino G. V. davęs V. J. telefono numerį, 2011 m. lapkričio 24 d. apklausos metu netgi nurodė, kad V. J. telefono numerį G. V. jis davė tam, kad šis pasiūlytų vežti per valstybės užsieniečius, nes V. P. tai daryti atsisakė (t. 5, b. l. 21-22, 44-49). G. V. pirmosios instancijos teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodė, kad V. J. telefono numerį jis gavo iš A. M., šis nurodė perduoti jį B. S. (t. 5, b. l. 176-181), B. S. patvirtino V. J. telefono numerį gavęs iš G. V. (t. 7, b. l. 55). Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad paskutiniajam neteisėtam asmenų gabenimui Lietuvos Respublikos teritorijoje nusikalstamos veikos vykdytoją surado ir pasiūlė būtent A. M., jis nurodė G. V., kad šis asmuo galėtų pakeisti V. P..
  16. Teisėjų kolegijos nuomone, visos aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina tiek tai, kad A. M. parengė nusikalstamą veiką (sutiko su pasiūlymu neteisėtai gabenti ir slėpti asmenis Lietuvos Respublikos teritorijoje, surado tam reikalingus bendrininkus, davė jiems nurodymus, susijusius su numatoma nusikalstamos veikos darymo schema) tiek tai, kad jai vadovavo (perdavinėjo jam S. P., M. A. M. N. perduotus nurodymus bendrininkams, koordinavo jų veiksmus).
  17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad konkrečių duomenų, kurie patvirtintų A. M. žinojus kokiu būdu Afganistano Islamo Respublikos piliečiai patenka į Baltarusijos Respubliką, byloje surinkta nebuvo. Kita vertus, byloje buvo nustatyta, kad A. M. A. P. ir I. D. perduodavo iš S. P. ir M. A. M. N. gautą informaciją, koordinavo jų veiksmus. 2011 m. rugpjūčio 21 d. telefoninio pokalbio metu A. P. klausia A. M. „Na, kaip reikalai su statybininkėmis brigadomis?“ į ką A. M. atsako „Laukiame informacijos ir iš karto tau paskambinsiu“. 2011 m. rugpjūčio 25 d. A. M. išsiuntė SMS pranešimą A. P. nurodydamas, kad „Statybininkai išvažiavo. Reisą pranešiu vėliau“. 2011 m. rugpjūčio 26 d. A. M. nurodo I. D. „Klausyk pišči bloki, šitą patį kada būsite vietoje, kada jau atsisėsite, paskambink prašau, bet tu pats nubėk, teritoriją apžiūrėk“, 2011 m. rugpjūčio 26 d. A. M. teiraujasi I. D. „Šitie vaikščiotojai normaliai pas tave?“, klausia I. D. „Tu taške nesuklysi?“ (2011 m. gruodžio 6 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės protokolas, t. 2, b. l. 32-57, telefoninio pokalbio Nr. 281, 605; 2011 m. rugsėjo 16 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės protokolas, t. 2, b. l. 15-31, pokalbio Nr. 182, 185).
  18. Apeliaciniame skunde A. M. nurodo, kad nei vienas iš neteisėtai per Lietuvos Respublikos sieną gabentų asmenų (Z. N. M. (skunde nurodoma ir Z. M. S.), S. M. T., G. R. R. (turima omenyje R. M. A. – skunde nurodomas apklausoje dalyvavusio vertėjo vardas), H. Y., Z. G. H., R. A. S. (skunde nurodoma A. S.) neparodė, kad prie jų kelionės organizavimo būtų prisidėjęs A. M.. Pažymi, kad tyrimas byloje buvo pradėtas dėl visai kitų asmenų galimai padarytų nusikalstamų veikų, iš byloje esančių duomenų galima spręsti, kad šie asmenys ir buvo neteisėto žmonių gabenimo organizatoriai.
  19. Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje nuteistų asmenų galimai padarytos nusikalstamos veikos iš tikrųjų pradėjo aiškėti tuomet kai buvo tiriama kitos bendrai Lietuvos Respublikoje veikusių asmenų, taip pat vykdžiusių neteisėtą žmonių gabenimą, grupės, kurią sudarė K. Š., Š. I., R. V., J. G. ir galimai kiti asmenys, veikla. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad B. S. ir V. P. nugabenus užsienio valstybės piliečius į jiems nurodytą vietą Lietuvos Respublikoje, t. y. 2011 m. rugpjūčio 19 d. prie prekybos centro „Mega“ Kaune, o 2011 m. rugpjūčio 26 d. prie Gariūnų turgavietės Vilniuje, ten juos pasitiko minėtos grupės nariai, kurie rūpinosi tolesniu šių asmenų gabenimu per Lietuvos Respublikos teritoriją. Svarbu paminėti, kad byloje nebuvo nustatyta, kad tarp šių dviejų grupių yra koks nors ryšys, nebuvo nustatyti tarpusavio kontaktai (išskyrus tarp B. S. ir R. V. bei S. I., tačiau buvo nustatyta, kad B. S. telefono numeriu šių kontaktų metu naudojosi į Lietuvos Respubliką nelegaliai atvykę migrantai, t. 3, b. l. 34-41). Nei vienas iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistų asmenų neparodė pažįstantis šiuos asmenis ar žinantis jų vaidmenį nelegalių migrantų gabenime. Be to, nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde minimi nelegaliai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti asmenys iš tikrųjų parodė, kad jų keliones organizavo asmenys, vardais Š., S., R., H. O., A., tačiau apie A. M. nurodomą S. P. ar patį A. M., kaip padėjusius suorganizuoti jų kelionę neparodė.
  20. Byloje buvo nustatyta šių nelegaliai į Europos Sąjungą keliavusių asmenų sąsajų su kitoje baudžiamojoje byloje nuteistu M. A. M. N.. Svarbu paminėti, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-149-200/2014 M. A. M. N. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį teismui perkvalifikavus jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 292 straipsnio 3 dalies. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi jį paliko galioti. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje konstatavo, jog M. A. M. N. nebuvo neteisėto žmonių gabenimo ir pasikėsinimo gabenti per valstybės sieną nusikalstamos veikos organizatoriumi, nes jo vaidmuo neatitinka šios bendrininko rūšies įstatymu apibrėžtų požymių. Teismas konstatavo, kad M. A. M. N. buvo padėjėjas ir A. M. bei V. Š. skambindavo asmens, vardu A. prašymu.
  21. Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau išdėstytos aplinkybės rodo, kad Afganistano Islamo Respublikos piliečių kelionės buvo galimai organizuojamos Rusijos Federacijoje, kad Rusijoje veikė asmenys, kurie galimai ieškojo į Europos Sąjungos ar kitas valstybes patekti norinčių asmenų, su jais derino kelionės kainą, sutarė jos galutinį tikslą ir aptarė kitas aplinkybes, o Rusijoje bei kitose valstybėse ieškojo asmenų, kurie galėtų šį sumanymą įgyvendinti ir nugabenti šiuos asmenis į jų norimą valstybę. Tačiau, net ir esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija mano, kad A. M. pagal BK 292 straipsnio 3 dalį kaip nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių asmenų gabenimo ir slėpimo Lietuvos Respublikos teritorijoje nusikalstamos veikos organizatorius buvo nuteistas pagrįstai, kadangi jis organizavo vieną iš minėtų nelegaliai valstybės sieną kirtusių piliečių kelionės etapą, t. y. organizavo šių asmenų neteisėtą gabenimą ir slėpimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ir to pakanka, kad A. M. būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 292 straipsnio 3 dalį.
  22. Priešingai nei teigiama A. M. apeliaciniame skunde, ta aplinkybė, kad M. A. M. N. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendžiu buvo pripažintas padėjėju, nesudaro prielaidų tokiu pačiu būdu įvertinti ir A. M. vaidmenį. Pažymėtina, kad M. A. M. N. buvo nuteistas už tai, kad veikdamas su bendrininkais, dėl kurių byla atskirta (t. y. su šioje byloje nuteistais asmenimis), padėjo nenustatytiems asmenims gabenti žmones per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Iš šioje byloje priimtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių matyti, kad M. A. M. N. veiksmai buvo vertinti tarptautinio žmonių gabenimo organizavimo mastu, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas byloje dėl A. M., V. Š., G. V. ir kitų nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų (pasikėsinimo padaryti BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką) konstatavo, kad nesant galimybių apibrėžti bendrininkavimo formos tarptautiniu mastu, nuteistųjų veiksmai kvalifikuotini kaip veikimas Lietuvos Respublikoje suburtoje bendrininkų grupėje, kurios organizatoriumi buvo A. M.. Taigi, nors A. M. organizatoriaus vaidmuo buvo inkriminuojamas tiek bylą su kaltinamuoju aktu perdavus teismui, tiek ir pirmosios instancijos teismui priėmus galutinį sprendimą, išnagrinėjus bylą iš esmės pasikeitė A. M. veiksmų, kurie jį apibūdina kaip organizatorių, apimtis, kadangi jis buvo pripažintas ne organizuotos grupės, veikusios tarptautiniu mastu, bet bendrininkų grupės, užsiėmusios asmenų gabenimu ir slėpimu Lietuvos Respublikos teritorijoje, organizatoriumi.
  23. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad jo, kaip organizatoriaus vaidmenį paneigia be kita ko ir telefoniniai pokalbiai, iš kurių matyti, jog su M. A. M. N. ir S. P. bendravo ne tik jis, bet ir V. Š.. Teisėjų kolegija sutinka, kad A. M., V. Š., o taip pat ir G. V. vaidmenys nusikalstamos veikos daryme buvo panašūs. Iš nuteistųjų parodymų bei elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės protokoluose užfiksuotų telefoninių pokalbių matyti, kad su asmenimis iš Rusijos Federacijos (S. P., M. A. M. N.) bei Baltarusijos Respublikos (A. P., I. D.) bendravo ne vien A. M., bet ir V. Š. ir G. V.. Be to, vykdant pirmąjį neteisėtą gabenimą A. M. V. Š. davė nurodymus būdamas Baltarusijoje, taigi veiksmus Lietuvos Respublikoje koordinavo daugiausia V. Š. ir G. V., jie, gavę nurodymus iš M. A. M. Naimo pasirūpino nelegaliai valstybės sieną kirtusių asmenų nakvyne iki kol buvo gauti nurodymai pristatyti juos į sutartą vietą Kaune. Paskutiniojo neteisėto asmenų gabenimo metu A. M. parodė buvęs Paryžiuje, tiek A. M., tiek V. Š. parodė, kad apie šį gabenimą pirmiausiai buvo informuotas V. Š.. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad su Maskvoje gautu pasiūlymu neteisėtai gabenti užsienio valstybės piliečius sutiko A. M., kad jis parengė šią nusikalstamą veiką (pasiūlė ja užsiimti V. Š., G. V., pasiūlė G. V. V. J. kaip galintį pakeisti V. P., taip pat V. Š. ir G. V. nurodė vietą, kurioje užsieniečiai kirs Baltarusijos – Lietuvos valstybių sieną, važiavo į Baltarusijos Respubliką aptarti nusikalstamos veikos plano su A. P. ir I. D., skirstė S. P. jam už užsieniečių gabenimą perduotus pinigus), gavęs pirminę informaciją iš Rusijos Federacijos apie surastus į Europos Sąjungą norinčius keliauti asmenis davė nurodymus tiek Baltarusijoje buvusiems A. P., I. D., tiek bendrininkams Lietuvoje, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis buvo pagrįstai pripažintas neteisėto asmenų gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nusikalstamos veikos organizatoriumi ir jo veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 292 straipsnio 3 dalį.

23Dėl nuteistojo G. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį

  1. Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad G. V. padėjo gabenti ir slėpti neteisėtai valstybės sieną perėjusius Afganistano Islamo Respublikos piliečius Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl savanaudiškų paskatų. Nuteistojo G. V. gynėjo teigimu, nebuvo paneigti nuteistojo parodymai, kad nusikalstamas veikas jis sutiko daryti dėl to, kad atgautų dėl A. M. ir V. Š. kaltės areštuotą automobilį ar jo ekvivalentą pinigais. Nuteistojo G. V. gynėjo teigimu, A. M., V. Š. ir G. V. parodymai dėl tarpusavio atsiskaitymų už nusikalstamų veikų padarymą nesutampa, todėl teismas visas abejones turėjo vertinti nuteistojo G. V. naudai ir kvalifikuoti jo nusikalstamas veikas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį (2011 m. rugpjūčio 16 d. ir 2011 m. rugpjūčio 26 d. epizoduose) ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį (2011 m. rugsėjo 16 d. epizode).
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstama veika padaroma dėl savanaudiškų paskatų tada, kai ji padaroma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims. Savanaudiškos paskatos pagal BK 292 straipsnio 2 dalį yra būtinas šio kvalifikuoto nusikaltimo subjektyvusis požymis (motyvas) ir turi būti įrodinėjamas privalomai.
  3. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad G. V. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė siekdamas užsidirbti, todėl konstatavo, kad jas padarė dėl savanaudiškų paskatų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia išvada sutinka.
  4. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo G. V. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomas sutikimo daryti nusikalstamas veikas motyvas visiškai atitinka teismų praktikoje suformuotą savanaudiškų paskatų apibrėžimą, kadangi siekis atgauti automobilį ar jo ekvivalentą pinigais reiškia, kad nuteistasis siekė iš nusikalstamos veikos gauti sau materialinės naudos. Šiuo atveju tai, kad jis siekė ne užsidirbti, bet atgauti tai, kas nuteistojo teigimu jam ir priklauso, reikšmės nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi. Todėl net jei pirmosios instancijos teismas būtų nustatęs, kad G. V. sutiko daryti nusikalstamą veiką dėl to, kad norėjo atgauti automobilį ar jo ekvivalentą pinigais, jo nusikalstamos veikos vis tiek turėjo būti kvalifikuojamos pagal BK 292 straipsnio 2 dalį.
  5. Kita vertus, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad ši nuteistojo G. V. versija nepasitvirtino. Remiantis A. M. parodymais, S. P. jam pasiūlė sumokėti 2000 JAV dolerių už kiekvieną nelegaliai gabentą asmenį, todėl su V. Š. nuvykęs pas G. V. jis jam perdavė, kad už vieną žmogų bus mokama 2000 JAV dolerių, iš jų reikės sumokėti vairuotojams, padengti kitas išlaidas ir kas liks bus padalinta A. M., V. Š. ir G. V., G. V. su šiomis sąlygomis sutiko. Nuteistasis V. Š. parodė, kad sutiko prisidėti prie nusikalstamos veikos todėl, kad su A. M. žadėjo kurti bendrą verslą. Jo teigimu, nei jam nei G. V. A. M. pradžioje atlygio už nusikalstamą veiką nesiūlė, tačiau G. V. nurodžius, kad jis galėtų surasti nusikalstamos veikos darymui reikalingus žmones, A. M. pasakė, kad už vieną nelegaliai per valstybės sieną pervestą asmenį G. V. bus sumokėti 2000 JAV dolerių. Taigi, nors V. Š. parodė pats sutikęs daryti nusikalstamą veiką ne dėl jam pasiūlyto atlygio, jis vis dėlto patvirtino, kad G. V. toks atlygis buvo siūlomas. Taigi, nuteistųjų A. M. ir V. Š. parodymai dalyje dėl to, kad G. V. buvo pasiūlyta už atlygį neteisėtai gabenti asmenis, sutampa. Nors nuteistasis G. V. teigė, kad A. M. ir V. Š. jam pasiūlė sumokėti už areštuotą automobilį, jeigu jis suras žmones, kurie už piniginį atlygį (1000 JAV dolerių) galėtų prie valstybės sienos pasitikti nelegalus ir toliau gabenti juos Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau tai neatitinka nei A. M. nei V. Š. parodymų.
  6. Atkreiptinas dėmesys, kad A. M. savo parodymuose nurodė, kad 2000 JAV dolerių jis nurodė kaip sumą, kuri buvo skiriama bendrai nusikalstamos veikos darymui, ji turėjo būti skirta asmenų gabenimo išlaidoms, o likutis padalintas tarp A. M., V. Š. ir G. V.. V. Š. tuo tarpu savo parodymuose teigė, kad A. M. G. V. pasiūlė 2000 JAV dolerių, kuriuos jis turėjo sumokėti vairuotojui, vedliui, o likutį pasilikti sau. Kita vertus, šie prieštaravimai nustatant motyvus, dėl kurių G. V. sutiko padaryti nusikalstamą veiką neturi reikšmės, kadangi abu nuteistieji parodė, kad G. V. buvo nurodyta kiek bus sumokėta už vieną nelegaliai gabenamą asmenį ir, kad dalis šios sumos atiteks jam. Nei A. M. nei V. Š. neparodė pasiūlę sumokėti areštuoto automobilio vertę atitinkančią sumą jei jis suras nusikalstamos veikos darymui reikalingus bendrininkus.
  7. Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad byloje nebuvo užfiksuota telefoninių pokalbių, kuriuose G. V. su kuriuo nors iš bendrininkų tartųsi dėl apmokėjimo už nusikalstamą veiką. Tačiau, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės metu buvo užfiksuotas pokalbis tarp S. P. ir A. M., kurio metu A. M. kreipiasi į S. P. ir nurodo „Du klausimai – pirma, S., šiandien kalbėjau su kaliuzniku, jis sako, kad dėl kažkokių tai 500 dolerių jis nesutinka ir pas jus jokio pokalbio nebuvo“, į ką S. P. atsako „Na dievas su juo su tuo kaliuzniku, ne V. su juo perkalbėjo“. Tuomet A. M. nurodo „Žiūrėk, jis tau skambins, kai paskambins tu jam griežtai pasakyk, vis tiek jis nieko nedaro, nuolat geria degtinę tai ir pasakyk, kad jam ir 500 dolerių laimė“. Toliau S. P. su A. M. kalba apie tai kiek buvo uždirbta iš užsieniečių gabenimo ir pokalbio pabaigoje S. P. nurodo A. M. „Aišku, gerai reiškia tada, viskas mes tada. Kaliuznikui paprasčiausiai, kaliuznikui ne taip sakyk, kaliuznikui reikia pasakyti, kad ne S. pažadėjo ir taip toliau, o S. tokiu būdu pasakė, kad atsižvelgiant į tai, kad akcija praėjo ir jie nieko neuždirbo, o dabar Baltarusijoje didelės išlaidos, nes dar žmones, dar žmones, ir jis pasakė tokiu būdu eliminuojame kaliuzniką iš galinčių užsidirbti arba neužsidirbti žmonių kontingento ir išvedame į nuolatinį atlyginimą. Aš jam šitą pasakiau“, vėliau A. M. prašo S. P. pakalbėti su minėtu „kaliuzniku“ ir padiktuoja jo telefono numerį (2011 m. gruodžio 6 d. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės protokolas, t. 2, b. l. 32-57, pokalbio Nr. 1032). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė, kad šiame pokalbyje buvo kalbama apie tai, kad G. V. reikia mokėti ne dalį nuo uždirbtų pinigų, o 500 JAV dolerių už kiekvieną užsieniečių gabenimą ir, kad S. P. pats paskambins G. V. ir viską paaiškins (t. 5, b. l. 24-26). Iš 2012 m. lapkričio 12 d. Pažymos dėl informacijos analizės atlikimo matyti, kad A. M. minėto pokalbio metu S. P. padiktuotu telefono numeriu (duomenys neskelbiami)naudojosi G. V. (t. 3, b. l. 34-41). Nors bylos nagrinėjimo teisme metu A. M. teigė, kad „kaliuznikas“ nesusijęs su nusikalstama veika, teisėjų kolegija tokius A. M. parodymus vertina kaip siekį padėti G. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kitaip nei nuteistojo teisme išreikšta pozicija, ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai buvo nuoseklūs ir atitinka kitus byloje surinktus įrodymus.
  8. Aptartas telefoninis pokalbis tarp S. P. ir A. M. patvirtina A. M. bei V. Š. parodymus, kad G. V. galėjo pasilikti likutį nuo jam nurodytos sumos, patvirtina bendrininkų ketinimus neteisėtu asmenų gabenimu per valstybės sieną užsiimti nuolat, nes S. P. su A. M. kalbėjo apie tai, kad G. V. reikėtų pasiūlyti nuolatinį 500 JAV dolerių atlyginimą ir tai paneigia G. V. versiją, kad jis sutiko daryti nusikalstamą veiką tik siekdamas atgauti areštuoto automobilio vertę sudarančią sumą.
  9. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo G. V. nusikalstamos veikos buvo pagrįstai kvalifikuotos pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį (2011 m. rugpjūčio 16 d. ir 2011 m. rugpjūčio 26 d. epizoduose) bei, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį (2011 m. rugsėjo 16 d. epizode).
  10. Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis dėl bendrininkų tarpusavio atsiskaitymo. Gynėjas pažymi, kad nuteistiesiems byloje davus skirtingus parodymus, teismas negalėjo padaryti išvadų dėl nuteistojo G. V. realiai gautos materialinės naudos po kiekvieno gabenimo.
  11. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad po pirmojo neteisėto užsienio valstybės piliečių gabenimo, 2011 m. rugpjūčio 20 d. S. P. sumokėjo G. V., B. S. ir V. P. bendrai 2000 JAV dolerių, o A. M. ir V. Š. – po 250 JAV dolerių. Po antrojo neteisėto užsienio valstybės piliečių gabenimo 2011 m. rugpjūčio 30 d. S. P. per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį perdavė A. M. 4500 JAV dolerių. A. M. 1500 JAV dolerių perdavė A. P. ir I. D., o 2500 JAV dolerių per G. V. perdavė V. P. ir B. S.. Trečiąjį kartą neteisėtai gabenant Afganistano Islamo Respublikos piliečius nuteistųjų veika buvo nutraukta dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, t. y. nes nelegaliai valstybės sieną ketinę kirsti migrantai buvo sulaikyti pasienio pareigūnų.
  12. Kaip matyti iš A. M. parodymų, po pirmojo neteisėto nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių asmenų gabenimo ir slėpimo Lietuvos Respublikos teritorijoje, A. M. su S. P. nuvyko į Minską, kur S. P. sumokėjo A. P. ir I. D. už neteisėtą asmenų gabenimą. A. M. nurodė nežinantis kiek jiems buvo sumokėta. Po to jie kartu grįžo į Lietuvą, kur susitikę su V. Š. ir G. V. aptarė patirtas išlaidas, A. M. teigimu S. P. jam ir V. Š. sumokėjo po 250 JAV dolerių, o kiek sumokėjo G. V. A. M. parodė nežinantis. Jis teigė, kad tąkart jie nieko neuždirbo, buvo daug išlaidų. Nuteistasis V. Š. patvirtino iš S. P. gavęs 250 JAV dolerių. Remiantis V. Š. ir G. V. parodymais, V. Š. perduoti 250 JAV dolerių buvo skirti padengti užsieniečių kelionės iš Šiaulių į Kauną naudojantis taksi paslaugomis išlaidas.
  13. Išanalizavus nuteistojo G. V. parodymus matyti, kad jie nenuoseklūs, nuteistasis aplinkybėse, susijusiose su atskirais neteisėto asmenų gabenimo epizodais painiojosi. Nors iš G. V. parodymų matyti, kad kai kuriose dalyse jie visiškai atitiko A. M. ir V. Š. parodymus, tačiau dalyje dėl jam perduotų pinigų savo parodymus nuteistasis keitė net keletą kartų. Neskaitant nenuoseklių G. V. parodymų, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad po pirmojo gabenimo G. V. buvo perduoti 2000 JAV dolerių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad G. V. niekuomet neparodė, kad 2000 JAV dolerių po pirmojo neteisėto asmenų gabenimo jam būtų perdavęs S. P.. Byloje taip pat nėra duomenų, kad S. P. šiuos pinigus būtų perdavęs tiesiogiai B. S. ar V. P.. Buvo nustatyta, kad po pirmojo neteisėto asmenų gabenimo 2011 m. rugpjūčio 16 d. beveik neliko pinigų, kuriuos būtų buvę galima pasidalinti, A. M. nuosekliai parodė, kad tąkart jie patyrė daug išlaidų ir patys nieko neuždirbo, kartu su V. Š. gavo po 250 JAV dolerių. Dėl visų išdėstytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistojo G. V. gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, kad teismas netinkamai įvertino nuteistųjų parodymus ir padarė bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad po pirmojo neteisėto užsienio valstybės piliečių gabenimo 2011 m. rugpjūčio 16 d. S. P. sumokėjo G. V., B. S. ir V. P. bendrai 2000 JAV dolerių.
  14. Atkreiptinas dėmesys, jog aukščiau padaryta išvada nuteistojo G. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Tam, kad nuteistojo nusikalstama veika būtų kvalifikuojama pagal BK 292 straipsnio 2 dalį pakanka nustatyti, kad jis sutiko daryti nusikalstamą veiką, turėdamas savanaudiškų paskatų. Aplinkybė, kad galimai asmuo po nusikalstamos veikos padarymo jokios realios naudos negavo, išvadų dėl jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo nekeičia.
  15. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistųjų tarpusavio atsiskaitymus, atliktus po 2011 m. rugpjūčio 26 d. teismas nustatė teisingai. A. M. teigimu, tąkart S. P. jam per pažįstamą asmenį perdavė iš viso 4500 JAV dolerių, iš kurių 1500 JAV dolerių jis per pažįstamą asmenį perdavė A. P., o 2500 JAV dolerių perdavė G. V., kad šis perduotų juos B. S. ir V. P.. A. M. teigimu, S. P. dar liko skolingas 3500 JAV dolerių, todėl jis su V. Š. sutarė, kad kai bus grąžinta skola, ji bus padalinta tarp A. M., V. Š. ir G. V.. A. M. teigimu, apie šį susitarimą G. V. turėjo informuoti S. P.. Nuteistasis V. Š. parodė, kad iš viso yra gavęs 250 JAV dolerių, o ar G. V. buvo perduoti 2500 JAV dolerių jis nežino. V. Š. taip pat nurodė, kad A. M. su juo nėra taręsis, kad sumokėjus už kitus kartus jie pasidalins daugiau pinigų.
  16. Nuteistasis G. V. pirmosios instancijos teisme pripažino vieną kartą iš A. M. ir V. Š. gavęs 2000 JAV dolerių, kuriuos teigė perdavęs B. S. ir V. P.. Tačiau, nei B. S. nei V. P. neparodė gavę iš G. V. kiek nors pinigų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas tarpusavio atsiskaitymus po 2011 m. rugpjūčio 26 d. vykdyto neteisėto asmenų gabenimo per Lietuvos Respublikos sieną rėmėsi iš esmės A. M. parodymais ir teisėjų kolegijos nuomone jis tai darė visiškai pagrįstai. Byloje nebuvo nustatyta, kad A. M. norėtų apkalbėti nusikalstamos veikos bendrininkus, be to, jis visiškai pripažino, kad jo paties vaidmuo, be kita ko, buvo paskirstyti bendrininkams iš S. P. gautus pinigus, jo parodymus dėl šios aplinkybės patvirtina byloje esantys telefoniniai pokalbiai. Be to, apie tai, kad po antrojo gabenimo metu A. M. perdavė pinigus A. P., patvirtina jo ir S. P. 2011 m. rugsėjo 6 d. įvykęs pokalbis, kurio metu S. P. klausia A. M. ar šis perdavė pinigus Liochai (A. P.), o šis atsako, kad jau seniai perdavė (2011 m. gruodžio 6 d. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės protokolas, t. 2, b. l. 32-57, įrašo Nr. 1128, pokalbio Nr. 1417, t. 5, b. l. 24-26). Nuteistojo A. M. parodymai dėl to, kad S. P. pasiūlė mokėti po 2000 JAV dolerių už kiekvieną nelegaliai per Lietuvos Respublikos sieną iki nurodytos vietos pervestą asmenį sutapo su kitų bendrininkų parodymais apie jiems pasiūlytas sumas, nuteistojo parodymus apie atsiskaitymą po pirmojo neteisėto asmenų gabenimo patvirtino V. Š., A. M. parodė nežinojęs kiek po pirmojo neteisėto asmenų gabenimo per valstybės sieną buvo sumokėta G. V.. Remiantis šiomis aplinkybėmis galima teigti, kad tarpusavio atsiskaitymai vyko taip, kaip nurodė A. M., jis niekuomet neneigė sutikęs daryti nusikalstamas veikas dėl to, kad galėtų užsidirbti, kaip tai darė kiti nuteistieji, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti A. M. parodymais dėl bendrininkams perduotų sumų.
  17. Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad net pats A. M. nurodė, jog minėti 2500 JAV dolerių, kurie buvo perduoti G. V., buvo skirti ne jam, bet B. S. ir V. P., todėl gynėjo manymu negalima teigti, kad G. V. gavo kokią nors materialinę naudą ir iš antrojo neteisėto asmenų gabenimo. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tokios išvados ir nedarė. Teismas nuosprendyje konstatavo faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, susijusias su bendrininkų tarpusavio atsiskaitymu po antrojo neteisėto asmenų gabenimo, tačiau nelaikė jų apibūdinančiomis nuteistojo G. V. motyvą padaryti nusikalstamą veiką. G. V. motyvą padaryti nusikalstamą veiką pagrindžiantys argumentai buvo išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistieji prisidėjo prie nusikalstamos veikos siekdami užsidirbti.
  18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, perkvalifikuoti nuteistojo G. V. nusikalstamą veiką pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas nuteistojo G. V. padarytas nusikalstamas veikas šiuo požiūriu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį, taip pat pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį kvalifikavo tinkamai.

24Dėl nuteistojo V. J. pripažinimo kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį

  1. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus bei nuteistojo V. J. apeliacinio skundo argumentus padarė išvadą, kad V. J. veikoje nėra visų būtinųjų BK 292 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymių, todėl už pasikėsinimą dėl savanaudiškų paskatų gabenti ir slėpti neteisėtai valstybės sieną perėjusius Afganistano Islamo Respublikos piliečius Lietuvos Respublikos teritorijoje jis buvo nuteistas nepagrįstai.
  2. Nuteistasis V. J., apklausiamas teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme savo kaltės nepripažino. Jis parodė pripažįstantis, kad važiavo automobiliu Ford Mondeo, ten stovėjo ir laukė, tačiau neigė aplinkybę, kad žinojo, jog reikės vežti nelegalius migrantus. Nuteistasis V. J. teigė, kad jo pasiskolintas automobilis blogai dirbo, prieš paimdamas jis nežinojo, kad sugedusi sankaba, bet išvažiavęs iš Šiaulių tai suprato. Kadangi kaltinamojo parodymai pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu skyrėsi, pirmosios instancijos teismas perskaitė jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. J. parodė, kad iš įtarime nurodytų asmenų pažįsta tik A. M. ir B. S.. Nuteistasis parodė, kad 2011 m. rugpjūčio pabaigoje jis Šiaulių m. susitiko su A. M., pokalbio metu jam pasakė, kad užsiima atsitiktiniais darbais, būna, kad ką nors pavežioja. A. M. jo paklausė ar jeigu reikės jis galės pavežti A. M. ar kitą asmenį, V. J. atsakė, kad galės ir davė savo telefono numerį. Po to rugsėjo mėnesį jam paskambino A. M. ir pasakė, kad paskambins nuo jo žmogus ir gal reikės jį pavežti. Praėjus kokiai savaitei jam paskambino vaikinas, prisistatė vardu „B.“, pasakė, kad jis yra nuo „S.“ ir sakė, kad reikia susitikti aptarti važiavimą. Susitikus „B.“ pasakė, kad jį reikia nuvežti į kaimą už Alytaus, nes jis nori nuvykti pas merginą ir su ja susitaikyti. „B.“ pasakė, kad pabus ten porą valandų ir jie galės važiuoti atgal. „B.“ pasakė, kad paskambins kai reikės važiuoti. 2011 m. rugsėjo 15 d. apie 18 val. „B.“ jam paskambino ir paklausė ar jis gali dabar važiuoti, V. J. pasakė, kad gali. Jis pasiskolino iš draugo S. B. automobilį Ford Mondeo ir nuvyko paimti „B.“. „B.“ atsinešė mažą buteliuką degtinės ir pasakė, kad jam nedrąsu važiuoti. Kelią iki Alytaus V. J. žinojo, o toliau kelią rodė „B.“. V. J. „B.“ paleido Purvėnų kaime (pavadinimą sužinojo kai buvo sulaikytas), o pats nuvažiavo į didesnį kaimą. V. J. pasakė „B.“, kad šis paskambintų kai reikės jį paimti. V. J. parodė stovėjęs prie kelio, užkandžiavęs, vėliau kiek nusnūdęs. Po kiek laiko prie jo priėjo pareigūnas ir paklausė kas jis čia veikia, šis atsakė, kad atvežė draugą pas merginą. Tuomet pasieniečiai jį ir sulaikė. Nuteistasis V. J. neigė žinojęs, kad reikės vežti neteisėtai valstybės sieną kirtusius asmenis, parodė nežinojęs, kad buvo arti valstybės sienos su Baltarusijos Respublika (t. 7, b. l. 124, 128).
  3. Liudytojas S. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2011 m. turėjo automobilį Ford Mondeo, jis vieną kartą buvo patekęs į eismo įvykį, po to nelabai gerai važiavo, pradėjo gesti sankaba. Liudytojo teigimu, po to, kai automobiliu važiavo V. J., juo daugiau nevažinėjo, sankaba visiškai sugedo, todėl pardavė automobilį nevažiuojantį. Liudytojas parodė, kad automobilio būklė buvo pakankama važiuoti po vietą, bet ne daugiau, automobilis sunkiai važiavo.
  4. Pirmosios instancijos teisme liudytojas M. N. parodė, kad įvykio aplinkybių neatsimena, todėl teismas perskaitė jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojas juos patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, kad 2011 m. rugsėjo 15 d. po 20 val. kartu su N. U. tarnybiniu automobiliu nuvyko į Šalčininkų r., Eišiškių Mickevičiaus gatve. Jie turėjo fiksuoti ar iš Purvėnų kaimo neatvažiuos automobilis Ford Mondeo, v/n (duomenys neskelbiami) Apie 23 val. nuo Purvėnų k. atvažiavo nurodytas automobilis, apsisuko ir sustojo. Automobilyje matėsi tik vienas vairuotojas. Apie 1 val. liudytojas parodė gavęs nurodymą sulaikyti automobilį ir jame esančius asmenis. Jis su N. U. priėjo ir sulaikė automobilio vairuotoją V. J., gyvenantį (duomenys neskelbiami). Paklaustas ką jis veikia naktį Eišiškėse, V. J. atsakė, kad važiavo pro šalį ir sustojo pavalgyti. Tuo metu jis iš tiesų valgė. Dar kartą paklausus, jis pasakė, kad atvežė draugą pas „mergas“, todėl jo laukia, bet, kur gyvena tos merginos ir kur konkrečiai išleido draugą, paaiškinti nesugebėjo (t. 1, b. l. 108).
  5. Pirmosios instancijos teisme liudytojas N. U. parodė, kad įvykio aplinkybių neatsimena, todėl teismas perskaitė jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė aplinkybes, analogiškas liudytojo M. N. parodymams (t. 1, b. l. 117). Pirmosios instancijos teisme liudytojas papildomai parodė, kad jeigu gerai pamena, V. J. automobilį vairavo M. N. bet galimai buvo dar kažkas. Neteigia, kad kaltinamasis V. J. važiavo vežti nelegalų, jie jį tik sulaikė ir perdavė, kad pristatytų į rinktinę. Liudytojas parodė, kad gal ir sėdėjo automobilio gale, nepamena. Kas turėjo vairuoti V. J. automobilį, nežino. Neprisimena, kad V. J. automobilis gestų.
  6. Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. V. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 15 d. nuo 20 val. kartu su Varėnos rinktinės Specialiosios paskirties būrio pareigūnais V. K. ir R. Š. vykdė tarnybą Purvėnų užkardos saugomame valstybės sienos ruože. Jie vykdė stebėjimą ir gavę nurodymą turėjo sulaikyti neteisėtai valstybės sieną perėjusius asmenis. 2011 m. rugsėjo 16 d. apie 1 val. M. Š. davė nurodymą sulaikyti prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455 esantį vyrą. Vykdant sulaikymo veiksmus jie pamatė vyrą, kuris iš pradžių pritūpė ir bandė bėgti, bet vėliau buvo sulaikytas. Sulaikytasis prisistatė B. S.. Paklaustas ką jis naktį veikia prie valstybės sienos, B. S. paaiškino, kad buvo Eišiškių m. pas merginą (bet jos vardo ir pavardės nenurodė), o po to susipyko su ja ir išėjo į gatvę kur prie jo prisikabino kažkokie vaikinai ir norėjo jį sumušti, o jis nuo jų pabėgo ir pasiklydo (t. 1, b. l. 118).
  7. Nuteistasis A. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pažįsta V. J., tačiau teigė nežinojęs, kad jis neteisėtame žmonių gabenime atliks kažkokį vaidmenį. Nuteistasis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. lapkričio 24 d. apklausos metu jis parodė, kad po antrojo neteisėto asmenų gabenimo G. V. pranešė, kad su vienu iš vairuotojų yra problemos, jis tai geria, tai nenori važiuoti. Tada A. M. davė G. V. savo pažįstamo V. J. telefono numerį (su pastaruoju A. M. parodė susitikęs vasarą ir jis prašė padėti susirasti darbą, paliko savo telefono numerį) ir pasakė pasiūlyti šiam žmogui vežti nelegalus, bet ar G. V. kalbėjo su V. J. dėl nelegalų gabenimo A. M. parodė nežinantis. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. M. parodė, kad vairuotoją ir vedlį nusikalstamų veikų darymui rado G. V., jis pats tik vieną kartą S. P. siūlė savo seną pažįstamą V. J., kuris ieškojo darbo. Jis to pažįstamo telefono numerį buvo davęs G. V., kad jeigu kada prireiks žmonių, bet jis neturėjo omenyje, kad čia būtent tam verslui (t. 5, b. l. 21-22, 44-49).
  8. Nuteistasis G. V. pirmosios instancijos teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodė, kad V. P. po antrojo neteisėto asmenų gabenimo nebesutikus toliau daryti šios nusikalstamos veikos, A. M. jam perdavė lapelį su telefono numeriu ir nurodė atiduoti jį B. S., kad šis susiskambintų ir pasikalbėtų su tuo žmogumi. Vietoje V. P. turėjo būti tas žmogus. Anot G. V., B. S. pats susitiko su tuo žmogumi, jie pasikalbėjo, G. V. daugiau nesikišo (t. 5, b. l. 176-181).
  9. Nuteistasis V. Š. pirmosios instancijos teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodė žinojęs, kad paskutinį kartą pasikeitė nelegalius migrantus turėjęs vežti vairuotojas, tai turėjo būti kažkoks A. M. draugas, bet kas jis toks nuteistasis parodė nežinantis (t. 6, b. l. 109-110).
  10. Perskaičius nuteistojo B. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nuteistasis B. S. parodė, kad jo 2012 m. spalio 4 d. apklausos protokole jo parodymai užrašyti ne visai tiksliai, kadangi V. J. nežinojo kur jis važiuoja, V. J. B. S. paprašė nuvežti į kaimą. Nuteistasis B. S. teisme tvirtino, kad V. J. žinojo, kad reikės jį vežti, bet jis pats jam nesakė, kad reikės vežti nelegalus. Anot B. S. G. V. pasakė, kad V. J. viską žinojo, bet ar jis tai žinojo B. S. parodė nežinantis, kadangi pats nesakė, kad reikės vežti nelegalus. Nuteistasis parodė neatsimenantis, kad pakeliui būtų V. J. sakęs, kad vedžioja nelegalius migrantus. Pažymėjo, kad V. J. automobilis važiavo labai sunkiai, jis sakė V. J., kad jį reikės vežti į kaimą, sakė, kad bus ilga kelionė, bet tikslaus atstumo nenurodė, nes nežinojo pats.
  11. Ikiteisminio tyrimo metu B. S. parodė, kad likus penkioms dienoms iki trečiojo gabenimo, jis susitiko su G. V., kuris davė kitą telefoną ir telefono numerį užrašytą ant lapelio ir pasakė, kad jis susiskambintų su šiuo asmeniu, nes jis važiuos kartu su juo parvežti nelegalių migrantų. Kodėl nevažiuos V. P. G. V. jam nenurodė. G. V. taip pat sakė, kad šis žmogus viską žinos. B. S. parodė iškart paskambinęs tam žmogui ir jie susitiko – tai buvo V. J., kurio iki to laiko jis nepažinojo. V. J. pasakė, kad viską žino ir liepė paskambinti kai reikės važiuoti. 2011 m. rugsėjo 15 d. jam paskambino G. V. ir pasakė, kad reikia vežti nelegalius migrantus. B. S. paskambino V. J. ir jam pasakė, kad apie 18 val. reikės važiuoti, pasakė per kokius miestus. V. J. atvažiavo sidabrinės spalvos Ford Mondeo markės automobiliu. Iš pradžių V. J. važiavo pats, o kai 23 val. jie buvo netoli Purvėnų kaimo, tai kelią rodė B. S.. V. J. jį išleido, o pats su automobiliu nuvažiavo. Jie sutarė, kad kai atves nelegalius migrantus, praneš. B. S. parodė pakeliui V. J. sakęs, kad vedžioja nelegalius migrantus, V. J. atsakė, kad žino, bet nenurodė kas jam tai paaiškino (t. 7, b. l. 55).
  12. 2011 m. rugsėjo 16 d. įtariamojo V. J. asmens kratos metu buvo rastas ir paimtas mobilaus ryšio telefonas „Nokia 5230“ IMEI Nr. (duomenys neskelbiami), su išankstinio apmokėjimo plano „Pildyk“ SIM kortele Nr. 89370 03100 91114 19854 8K (t. 7, b. l. 106).
  13. 2012 m. spalio 12 d. asmens kratos metu pas V. J. rastų daiktų apžiūros metu nustatyta, kad telefono ir SIM kortelės atmintyje yra 125 gauti ir 20 išsiųstų pranešimų, bet jie visi yra asmeninio pobūdžio ir jokios reikšmės atliekamam tyrimui neturi. Iš adresų knygoje esančių adresatų tyrimui reikšmingas tik šis – „B. žmo“ +(duomenys neskelbiami) (t. 7, b. l. 108-110).
  14. 2012 m. rugsėjo 20 d. UAB „Tele-2“ pranešimo Nr. SD-14777 matyti, kad SIM kortelei Nr. 89370 03100 91114 19854 8K yra priskirtas abonentinis Nr. (duomenys neskelbiami) (t. 3, b. l. 1-2).
  15. Iš VSAT prie LR VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Ikiteisminio tyrimo organizavimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo K. K. pažymos matyti, kad V. J. naudotas abonentinis numeris (duomenys neskelbiami)pasiklausime nefigūravo (t. 3, b. l. 34-41).
  16. 2011 m. rugsėjo 23 d. kratos įtariamojo V. P. bute, adresu (duomenys neskelbiami), buvo rasta ir paimta išankstinio apmokėjimo plano „Pildyk“ SIM kortelė Nr. 89370 03101 22269 30450, išankstinio apmokėjimo plano „Extra“ SIM kortelė Nr. 89370 01910 00036 58653 ir mobilusis telefonas Nokia 6020 IMEI Nr. (duomenys neskelbiami)su išankstinio apmokėjimo plano Pildyk SIM kortele Nr. 89370 03415 00096 94153 (t. 8, b. l. 86-87).
  17. Iš 2012 m. spalio 2 d. apžiūros protokolo matyti, kad kratos V. P. bute, adresu (duomenys neskelbiami) metu paimtoje išankstinio apmokėjimo plano „Pildyk“ SIM kortelės Nr. 89370 03101 22269 30450, išankstinio apmokėjimo plano „Extra“ SIM kortelės Nr. 89370 01910 00036 58653 ir mobilaus telefono Nokia 6020 IMEI Nr. (duomenys neskelbiami) su išankstinio apmokėjimo plano Pildyk SIM kortele Nr. 89370 03415 00096 94153 adresų knygose buvo rasti adresatai: „F“, kuriam priskirtas telefono numeris +(duomenys neskelbiami) (naudojosi G. V.) ir adresatas „B.“, kuriam priskirtas telefono numeris +(duomenys neskelbiami) (naudojosi B. S.) (t. 8, b. l. 92-104).
  18. 2011 m. rugsėjo 16 d. įtariamojo B. S. asmens kratos metu buvo rastas ir paimtas mobilaus ryšio telefonas Nokia 1661-2 IMEI Nr. (duomenys neskelbiami) su jame įdėta išankstinio apmokėjimo plano „Pildyk“ SIM kortele Nr. 89370 03100 71132 35468 16K, taip pat mobilaus ryšio telefonas Nokia 5140-i IMEI Nr. 356201004413476 su jame įdėta išankstinio apmokėjimo plano „Pildyk“ SIM kortele Nr. 89370 03415 00105 67307 (t. 7, b. l. 17).
  19. Iš 2012 m. spalio 15 d. apžiūros protokolo matyti, kad įtariamojo B. S. asmens kratos metu rastoje ir paimtoje išankstinio apmokėjimo plano „Pildyk“ SIM kortelės Nr. 89370 03100 71132 35468 16K adresų knygoje buvo rasti adresatai: „Mersas“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami) (naudojosi V. J.) ir „S.“, kuriam priskirtas telefono numeris +(duomenys neskelbiami) (naudojosi G. V.). Mobilaus ryšio telefono Nokia 5140-i IMEI Nr. (duomenys neskelbiami)su jame įdėta išankstinio apmokėjimo plano „Pildyk“ SIM kortele Nr. 89370 03415 00105 67307 adresų knygoje buvo rastas adresatas „B.“, kuriam priskirtas telefono numeris +(duomenys neskelbiami) (naudojosi G. V.) (t. 7, b. l. 21-26).
  20. Iš 2012 m. spalio 12 d. apžiūros protokolo matyti, kad įtariamojo G. V. asmens kratos metu rastame mobilaus ryšio telefono Nokia 6230i IMEI Nr. (duomenys neskelbiami) su išankstinio apmokėjimo kortele „Pildyk“ Nr. 89370034150010667107 ir papildoma atminties kortele Nr. 0631150 32 Mbyte adresų knygoje buvo rasti adresatai: „B.“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami), „M.“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami), „V.“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami), „Krasnadar“, kuriam priskirtas telefono numeris +7861 2310 798, „P.“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami), „M.“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami) ir „P. 2“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami) (t. 6, b. l. 26-35).
  21. 2011 m. rugsėjo 16 d. įtariamojo A. M. asmens kratos metu buvo rastas ir paimtas mobilaus ryšio telefonas Nokia IMEI Nr. (duomenys neskelbiami)su išankstinio mokėjimo kortele „Pildyk“ Nr. 89370034150010330565 ir baterija bei mobilaus ryšio telefonas Nokia IMEI Nr. (duomenys neskelbiami)su išankstinio mokėjimo kortele „Labas“ Nr. 8937002101001018810 ir baterija (t. 5, b. l. 2).
  22. Iš 2012 m. spalio 9 d. apžiūros protokolo matyti, kad įtariamojo A. M. asmens kratos metu rasto ir paimto mobilaus ryšio telefono Nokia 6060 IMEI Nr. (duomenys neskelbiami)su išankstinio mokėjimo kortele „Pildyk“ Nr. 89370034150010330565 adresatų knygoje buvo rastas adresatas „U.“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami) (naudojosi G. V.). Mobilaus ryšio telefono Nokia N96 IMEI Nr. (duomenys neskelbiami) su išankstinio mokėjimo kortele „Labas“ Nr. 8937002101001018810 adresų knygoje buvo rasti adresatai: „A. K.“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami), „Liocha MINSK“, kuriam priskirti telefono numeriai (duomenys neskelbiami), „U.“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami), „A“, kuriam priskirti telefono numeriai (duomenys neskelbiami), „M.“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami), „.“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami), „V.“, kuriam priskirti telefono numeriai (duomenys neskelbiami), „S. P.“, kuriam priskirti telefono numeriai (duomenys neskelbiami) (t. 5, b. l. 3-8).
  23. 2011 m. rugsėjo 16 d. kratos įtariamojo V. Š. bute, adresu (duomenys neskelbiami)metu buvo rasti ir paimti: mobilaus ryšio telefonas Nokia IMEI Nr. (duomenys neskelbiami)be SIM kortelės, mobilaus ryšio telefonas Nokia IMEI Nr. (duomenys neskelbiami)su išankstinio apmokėjimo „Labas“ SIM kortele Nr. 89370 02101 00106 4244 (t. 6, b. l. 180-181).
  24. 2011 m. rugsėjo 16 d. įtariamojo V. Š. asmens kratos metu buvo rastas ir paimtas mobilaus ryšio telefonas „Nokia 6230i“ IMEI Nr. (duomenys neskelbiami) su mokėjimo plano „Labas“ SIM kortele Nr. 89370 02101 20015 5363 ir mobilaus ryšio telefonas „Nokia 6300“ IMEI Nr. (duomenys neskelbiami) su „Omnitel“ SIM kortele Nr. 89370 01010 00069 50833 (t. 6, b. l. 84).
  25. Iš 2012 m. spalio 8 d. apžiūros protokolo matyti, kad įtariamojo V. Š. buto, esančio (duomenys neskelbiami), kratos metu rasto mobilaus ryšio telefono Nokia N96 IMEI Nr. (duomenys neskelbiami)adresų knygoje yra šie adresatai: „A.“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami) ir „A.“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami). Mobilaus ryšio telefona Nokia IMEI Nr. (duomenys neskelbiami)su išankstinio apmokėjimo „Labas“ SIM kortele Nr. 89370 02101 00106 4244 adresų knygoje buvo rastas adresatas „P. S.“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami). Mobilaus ryšio telefono „Nokia 6230i“ IMEI Nr. (duomenys neskelbiami) su mokėjimo plano „Labas“ SIM kortele Nr. 89370 02101 20015 5363 adresų knygoje buvo rasti adresatai: „S.“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami) (naudojosi A. M.) ir „F“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami) (naudojosi G. V.). Mobilaus ryšio telefono „Nokia 6300“ IMEI Nr. (duomenys neskelbiami) su „Omnitel“ SIM kortele Nr. 89370 01010 00069 50833 buvo rastas adresatas „S.“, kuriam priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbiami) (naudojosi A. M.) (t. 6, b. l. 189-202).
  26. Išanalizavus byloje surinktus įrodymus matyti, kad V. P. atsisakius trečiąjį kartą neteisėtai per valstybės sieną gabenti užsieniečius, A. M. G. V. perdavė V. J. telefono numerį ir nurodė jį perduoti B. S., kad šis pasikalbėtų su V. J. ir aptartų neteisėto asmenų gabenimo aplinkybes. Nuteistieji A. M. ir V. J. parodė, kad 2011 m. vasarą jie buvo susitikę ir kalbėjo apie galimybes V. J. užsidirbti, V. J. A. M. paliko savo telefono numerį tuo atveju, jeigu atsirastų kokių nors darbų, taigi dėl šios priežasties A. M. ir pasiūlė G. V. V. J. kaip asmenį, kuris vietoje V. P. galėtų gabenti ir slėpti nelegaliai valstybės sieną kirtusius užsieniečius.
  27. Atkreiptinas dėmesys, kad nei V. J., nei A. M. neparodė 2011 m. vasarą įvykusio susitikimo metu kalbėję apie tai, kad V. J. galėtų būti pasiūlyta užsidirbti gabenant neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius. Nuteistasis A. M. parodė, kad duodamas G. V. V. J. telefono numerį, paprasčiausiai nurodė jį perduoti B. S., kad šis su juo dėl neteisėto gabenimo sutartų pats. G. V. taip ir padarė - perdavė B. S. V. J. telefono numerį ir nurodė su juo susisiekti. Nei A. M. nei G. V. neparodė tarpusavyje kalbėję apie tai, kad V. J. žino kokiam reikalui reikia jo pagalbos.
  28. Nuteistasis B. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog G. V., duodamas jam V. J. telefono numerį pasakė, kad šis žmogus viską žinos, tačiau kas tas „viskas“ B. S. parodymuose nedetalizavo. Atsižvelgiant į aukščiau aptartus A. M. ir G. V. parodymus, iš kurių matyti, kad A. M. neinformavo G. V. apie tai, kad V. J. žino dėl kokių reikalų su juo bus susisiekta, byloje išlieka abejonė, kad duodamas B. S. lapelį su V. J. telefono numeriu, G. V. išvadą, kad V. J. žinojo dėl ko su juo bus susisiekta, padarė pats, remdamasis ta aplinkybe, kad A. M. nurodė susisiekti su šiuo žmogumi dėl neteisėto asmenų gabenimo.
  29. Remiantis B. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tiek pirmojo susitikimo metu, tiek ir numatyto gabenimo dieną V. J. jam nurodė žinantis, kad reikės gabenti neteisėtai valstybės sieną kirtusius užsieniečius. Anot B. S., apie tai, kad bus gabenami nelegalūs migrantai, jis su V. J. kalbėjo automobilyje. Tačiau, pirmosios instancijos teisme nuteistasis B. S. savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų šioje dalyje nepatvirtino, nurodė, kad V. J. nežinojo kur važiuoja, B. S. jo paprašė nuvežti į kaimą.
  30. Byloje nebuvo nustatyta, jog V. J. kas nors iš bendrininkų būtų perdavęs mobilųjį telefoną, skirtą ryšiui su kitais bendrininkais palaikyti, nors bendrininkams mobilieji telefonai su SIM kortelėmis buvo perduodami prieš kiekvieną neteisėtą gabenimą. Atlikus V. J. mobilaus telefono apžiūrą buvo nustatyta, kad jame yra daug asmeninio pobūdžio pranešimų, rastas vienintelis tyrimui reikšmingas kontaktas „B. žmo“, kuriam priskirtą abonentinį numerį naudojo B. S..
  31. Atkreiptinas dėmesys, kad 2012 m. lapkričio 12 d. vyresniojo specialisto majoro K. P. tarnybiniame pranešime Nr. 13-1811 nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. V. J. vieną kartą kontaktavo su B. S. ir 14 kartų su V. P., tačiau V. J. kontaktų su kitais byloje nustatytais bendrininkais nenustatyta, byloje nebuvo užfiksuotas ir paminėtų kontaktų metu tarp V. J. ir B. S., taip pat, tarp V. J. ir V. P. įvykusių telefoninių pokalbių turinys (t. 3, b. l. 7-30).
  32. Nuteistasis V. P. nuosekliai parodė, kad iš byloje kaltinamų asmenų pažįsta tik B. S. ir G. V.. Jokių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad jis pažinojo V. J. ar (ir) žinojo apie jo prisidėjimą prie nusikalstamos veikos, nuteistasis nenurodė.
  33. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, nuteistasis V. J. buvo pasitelktas daryti nusikalstamą veiką tik vieną kartą, vienam iš bendrininkų atsisakius dalyvauti nusikalstamos veikos daryme. Tai patvirtina tiek nuteistųjų A. M., G. V., B. S., V. P. parodymai, tiek ir rašytinė bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad nuteistieji neturėjo V. J. telefono numerio, su juo nebuvo palaikomi pastovūs kontaktai. V. J. telefono numeris buvo rastas tik nuteistojo B. S. asmens kratos metu paimtoje išankstinio mokėjimo plano „Pildyk“ SIM kortelėje. Todėl taip pat nėra pagrindo teigti, kad V. J. neabejotinai žinojo kuo užsiima A. M. ir kiti nuteistieji.
  34. Pažymėtina, kad iš kai kurių byloje užfiksuotų nuteistųjų tarpusavio pokalbių telefonu matyti, kad 2011 m. rugsėjo 14-15 d. laikotarpiu kalbama apie asmenį, įvardijamą kaip „Mersedesas“ (2011 m. gruodžio 6 d. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės protokolas, t. 2, b. l. 58-92). Iš 2011 m. rugsėjo 14 d. pokalbių Nr. 544, Nr. 547, Nr. 562 matyti, kad galimai G. V. ketino šiam asmeniui skambinti, su juo susitikti, 2011 m. rugsėjo 14 d. pokalbio Nr. 547 metu V. Š. nurodo A. P. „O rytoj šita išsiųsiu dviese, kad abu vietoje prie reikalo pasitreniruotų ir bus atsarginis variantas pas mus tada visada, kad šias nepasikartotų“. Iš prieš paskutinįjį neteisėtą gabenimą susiklosčiusių aplinkybių visumos galima manyti, kad asmuo, įvardytas „Mersedesu“ yra V. J., kad su juo buvo tariamasi dėl nelegalių migrantų gabenimo Lietuvos Respublikoje. Kita vertus, iš 2011 m. rugsėjo 15 d. įvykusio pokalbio tarp A. P. ir V. Š. bei A. M. Nr. 573 matyti, kad A. P. klausia V. Š. „viskas normaliai? Apgavote žmogų?“, o V. Š. jam atsako „Taip, apgavome, dabar bendraujame, sako gausis viskas normaliai galėsiu sako“ ir toliau pokalbis tęsiasi apie tai, kaip vyks paskutinysis neteisėtas asmenų gabenimas. Pastarasis pokalbis kelia pagrįstų abejonių, ar jame taip pat negalėtų būti kalbama apie nuteistąjį V. J. ir tai, kad jis galimai buvo dėl kažkokių nusikalstamos veikos darymo aplinkybių apgautas. Juolab, kad nors, kaip minėta, iš telefoninių pokalbių matyti, kad G. V. galimai telefonu bendravo su V. J., planavo su juo susitikti, tačiau tokie faktai byloje nebuvo nustatyti.
  35. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo V. J. veikos subjektyviąją pusę – suvokimą, kad sutinka daryti būtent nusikalstamą veiką, grindė B. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat ta aplinkybe, kad nuteistasis duodamas paaiškinimus pasienio pareigūnams apie savo buvimo netoli valstybės sienos tikslą, keitė savo versijas.
  36. Vis dėlto, iš aukščiau nurodytų liudytojų M. N. ir N. U. parodymų matyti, kad savo parodymų dėl buvimo prie valstybės sienos tikslo jis nekeitė. Liudytojai parodė, kad paklausus V. J. ką šis veikia, jis atsakė, kad važiavo pro šalį ir sustojo pavalgyti. Liudytojų teigimu tuo metu jis iš tikrųjų valgė. Paklausus dar kartą, V. J. nurodė, kad atvežė draugą pas merginą. Teisėjų kolegijos nuomone, pakartotinai atsakydamas į pareigūnų klausimą nuteistasis savo atsakymą sukonkretino ir tai nelaikytina jo parodymų keitimu.
  37. Taigi, iš išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistojo V. J. kaltę pasikėsinus padaryti jam inkriminuojamą nusikaltimą patvirtina iš esmės vienintelio nuteistojo – B. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tačiau jie gali būti naudojami tik byloje surinktiems įrodymams patikrinti, bet savarankišku įrodymu, kuriuo būtų galima grįsti nuteistojo V. J. kaltę, jie negali būti pripažinti.
  38. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje buvo surinkta nuteistojo V. J. kaltę netiesiogiai patvirtinančių įrodymų – tai jau minėti duomenys apie V. J. turėtus kontaktus su V. P., taip pat duomenys apie B. S. ir V. J. sulaikymo metu duotus paaiškinimus, kurie kelia abejonių ar nuteistieji iš anksto nesuderino savo versijų tuo atveju jeigu būtų sulaikyti pasienio pareigūnų. Tačiau, nei atskirai, nei visumoje su B. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais šie duomenys nesuteikia pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistasis V. J. tikrai žinojo, kad 2011 m. rugsėjo 15 d. prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusija važiavo pasitikti nelegaliai valstybės sieną kirtusių užsieniečių ir, kad dėl savanaudiškų paskatų sutiko juos toliau gabenti ir prireikus slėpti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
  39. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. J. kaltė pasikėsinus padaryti BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką byloje nebuvo įrodyta, todėl šiuo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį jis yra išteisinamas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

25Dėl nuteistųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatymo

  1. Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatymo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė dvi nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes – konstatavo, kad veikos buvo padarytos bendrininkų grupėje ir dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 punktas).
  2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas dėl savanaudiškų paskatų, pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta nepagrįstai. BK 60 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Kadangi nusikalstamos veikos padarymas dėl savanaudiškų paskatų yra BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinkybė, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo papildomai atsižvelgti į ją ir kaip į atsakomybę sunkinančią aplinkybę.
  3. BPK 320 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems. Remiantis šia nuostata, naikinama tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas dėl savanaudiškų paskatų nustatyta nuteistajam G. V., tiek ir ta nuosprendžio dalis, kuria ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta kitiems nuteistiesiems – A. M., V. Š., B. S. ir V. P..
  4. Nuteistojo G. V. gynėjas skunde nurodo, kad nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas bendrininkų grupėje nuteistajam G. V. taip pat buvo nustatyta nepagrįstai. Gynėjas nurodo, kad atsižvelgdamas į kiekvieno iš bendrininkų vaidmenį, pirmosios instancijos teismas gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia.
  5. Teisėjų kolegija sutinka, kad teismas turi teisę nepripažinti veikimo bendrininkų grupėje atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepaisant to, kad byloje buvo nustatyta, jog bendrininkai veikė būtent tokia bendrininkavimo forma. Tokia nuostata yra įtvirtina BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Tačiau, šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas tokią aplinkybę nuteistajam G. V. nustatė pagrįstai. Pažymėtina, kad nepaisant to, jog nuteistasis G. V. buvo pripažintas nusikalstamos veikos padėjėju, byloje buvo nustatyta, kad jo prisidėjimas prie nusikalstamos veikos buvo reikšmingas. Nuteistasis G. V. ne tik surado nusikalstamos veikos darymui reikalingus bendrininkus V. P. ir B. S., tačiau taip pat paaiškino jiems nusikalstamos veikos darymo planą, kartu su jais nuvyko apsižiūrėti apylinkių, per kurias buvo ketinama neteisėtai gabenti užsienio valstybės piliečius, be to, kartu su A. M. ir V. Š. visų trijų neteisėto asmenų gabenimo metu koordinavo nusikalstamos veikos vykdytojų veiksmus, bendravo su Baltarusijoje užsieniečius pasitikusiais A. P. ir I. D., pirmojo gabenimo metu pasirūpino neteisėtai per valstybės sieną pergabentų Afganistano Islamo Respublikos piliečių apgyvendinimu bei padėjo kitais savo veiksmais, todėl jo vaidmuo vertintinas reikšmingu, turėjusiu esminės įtakos sėkmingam nusikalstamų veikų padarymui. Dėl šių priežasčių atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikimas bendrininkų grupėje nuteistajam G. V. buvo nustatyta pagrįstai.

26Dėl nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažinimo tęstinėmis

  1. Nuteistasis A. M. bei nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo nepagrįstai pripažintos trimis savarankiškais nusikaltimais ir turėjo būti kvalifikuojamos kaip viena tęstinė nusikalstama veika. BK 63 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Aiškinant teismų praktikoje tęstinės nusikalstamos veikos sampratą yra nurodyta, kad tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos vieningos tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010, 2K-178-976/2017 ir kt.).
  2. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistieji sutiko neteisėtai gabenti ir slėpti Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius asmenis neapibrėžtą skaičių kartų, kad siekė iš šios veiklos užsidirbti. Nuteistasis A. M. savo parodymuose šią veiklą yra įvardijęs verslu, nurodęs, kad jam buvo duota suprasti, kad jei pirmieji neteisėti asmenų gabenimai pavyks, tuo bus galima užsiimti ir vėliau. Aplinkybę, kad buvo tariamasi ne vienkartiniam neteisėtam asmenų gabenimui per valstybės sieną patvirtina ir tarp bendrininkų vykę tarpusavio atsiskaitymai, kaip matyti po pirmojo asmenų gabenimo buvo labai daug išlaidų, nei A. M., nei V. Š. nieko neuždirbo, buvo planuojama uždirbti neteisėtai asmenis gabenant kitus kartus. Remiantis šių aplinkybių visuma galima pagrįstai teigti, kad nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos yra jungiamos jų vieningos tyčios gabenti ir slėpti neteisėtai valstybės sieną perėjusius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius asmenis ir nors, kiekviena atskirai gali būti vertinama kaip atskiras nusikaltimas, vis dėlto, pirmosios instancijos teismo turėjo būti pripažintos viena tęstine nusikalstama veika. Pažymėtina, kad tokios pozicijos taip pat laikėsi Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 6 d. nuosprendyje dėl M. A. M. N. padarytos nusikalstamos veikos, teismo nuosprendis šioje dalyje nebuvo keičiamas.
  3. Pažymėtina, jog nuteistiesiems A. M. ir G. V. inkriminuotų trijų nusikalstamų veikų perkvalifikavimas į vieną tęstinę nusikalstamą veiką švelnina jų teisinę padėtį. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistųjų V. Š., B. S. ir V. P. padarytos nusikalstamos veikos taip pat yra jungiamos jų vieningos tyčios gabenti ir slėpti neteisėtai Lietuvos Respublikos sieną perėjusius užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorijoje – nuteistieji sutiko už atlygį gabenti ir slėpti neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius neapibrėžtą laikotarpį, suvokė savo veiksmus kaip vieną nusikaltimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nuteistiesiems V. Š., B. S. ir V. P. inkriminuoti nusikaltimai, remiantis BPK 320 straipsnio 5 dalimi, taip pat perkvalifikuojami į vieną tęstinę nusikalstamą veiką.
  4. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija nustatė, jog A. M., V. Š., G. V., B. S., bei V. P., veikdami bendrininkų grupe dėl savanaudiškų paskatų gabeno ir slėpė neteisėtai Lietuvos Respublikos sieną perėjusius Afganistano Islamo Respublikos piliečius Lietuvos Respublikos teritorijoje:
    1. 2011 m. gegužės mėnesį A. M. būdamas Maskvoje sutiko su nenustatyto asmens siūlymu už atlygį užsiimti neteisėtai Lietuvos valstybės sieną perėjusių asmenų gabenimu ir slėpimu Lietuvos teritorijoje ir pasiūlė šia veika užsiimti V. Š. bei G. V., suradusiam žmones – V. P. ir B. S., kurie turėjo sutikti Lietuvos valstybės sieną neteisėtai perėjusius asmenis, juos gabenti ir slėpti Lietuvos Respublikos teritorijoje. V. Š. ir G. V. sutikus padėti A. M., 2011 m. rugpjūčio 15 d. nenustatytas tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu asmuo pranešė A. M. apie Afganistano piliečių atvykimą į Baltarusiją, o pastarasis šią informaciją perdavė Baltarusijos Respublikos piliečiui A. P., kuris, veikdamas kartu su Rusijos Federacijos piliečiu I. D., sutiko į Baltarusiją atgabentus Afganistano Islamo Respublikos valstybės piliečius S. S., S. M. T., R. A., Zaki N. M., neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, ir nuvežė minėtus užsieniečius link valstybės sienos su Lietuvos Respublika. Tuomet A. M. perdavė V. Š., o šis G. V., kad B. S. ir V. P. vyktų prie valstybės sienos. B. S. ir V. P. vykdydami iš V. Š. gautą A. M. nurodymą, V. P. vairuojamu automobiliu „Renault Kangoo“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbiami), išvyko iš Šiaulių į Šalčininkų r. Purvėnų k., kur 2011 m. rugpjūčio 16 d. apie 02.00 val. Rusijos Feredacijos piliečio I. D. atvesti minėti Afganistano Islamo Respublikos piliečiai prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455 neteisėtai – ne per valstybės sienos apsaugos tarnybos kontrolės postus, perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, kur Šalčininkų r., Prūdelio k. apylinkėse juos pasitiko B. S. ir nuvedė prie V. P. vairuojamo automobilio, o pastarasis V. Š. ar G. V. nurodymu, kartu su B. S. pristatė minėtus užsieniečius į Šiaulių miestą, kur G. V. slėpė juos bute adresu: (duomenys neskelbiami), iki 2011 m. rugpjūčio 19 d. 2011 m. rugpjūčio 19 d., gavus nenustatyto asmens pranešimą, G. V. per V. P. pasamdė apie daromą nusikalstamą veiką nežinantį V. K., kuris 2011 m. rugpjūčio 19 d. apie 21.00 val. pasiėmė nurodytus užsieniečius iš Šiaulių m. Radviliškio g. ir su taksi automobiliu „Renault Scenic“ valstybiniai numeriai (duomenys neskelbiami) apie 23.00 val. pristatė juos prie Kauno m. Islandijos pl. 32, esančio „Mega“ prekybos centro. Už šią veiką 2011 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulių mieste S. P. sumokėjo A. M. ir V. Š. po 250 JAV dolerių.
    2. Tęsdami nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 15 d. iki 2011 m. rugpjūčio 25 d., tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytiems asmenims radus Afganistano Islamo Respublikos piliečius R. A. S., Z. G. H., A. A. Sh, H. Y., neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir norinčius neteisėtai patekti į Europos Sąjungą, 2011 m. rugpjūčio 25 d. organizavus minėtų užsieniečių atvykimą iš Rusijos Federacijos į Baltarusijos Respubliką ir apie tai pranešus A. M., šis 2011 m. rugpjūčio 25 d. davė nurodymą V. Š., o pastarasis G. V., kad B. S. ir V. P. vyktų prie valstybės sienos. B. S. ir V. P., vykdydami G. V. perduotą nurodymą, V. P. vairuojamu automobiliu „Renault Kangoo“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbiami), išvyko iš Šiaulių į Šalčininkų r. Purvėnų kaimą, kur 2011 m. rugpjūčio 26 d. apie 02.00 val. Rusijos Federacijos pilietis I. D. atvedė anksčiau nurodytus Afganistano Islamo Respublikos piliečius prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455 ir nurodė jiems neteisėtai – ne per valstybės sienos apsaugos tarnybos kontrolės postus, pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, o nurodytiems užsieniečiams neteisėtai perėjus valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, Šalčininkų r., Prūdelio k. apylinkėse juos pasitiko B. S. ir nuvedė prie V. P. vairuojamo automobilio, kuris nenustatyto asmens nurodymu, kartu su B. S. minėtus užsieniečius pristatė į Vilniaus miestą ir išleido prie Gariūnų g. 68, esančios Gariūnų turgavietės. 2011 m. rugpjūčio 30 d. Rusijos Federacijos pilietis S. P. per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį perdavė A. M. 4500 JAV dolerių už 2011 m. rugpjūčio 26 d. įvykdytą neteisėtai Lietuvos valstybės sieną perėjusių Afganistano Islamo Respublikos piliečių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. A. M. 1500 JAV dolerių perdavė A. P. ir I. D., o 2500 JAV dolerių per G. V. perdavė V. P. ir B. S..
    3. Tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami bendrininkų grupėje, sudarytoje iš A. M., V. Š., G. V., B. S. bei pasitelkdami apie daromą nusikalstamą veiką nežinojusį V. J., laikotarpyje nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d., tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytiems asmenims Rusijos Federacijoje radus Afganistano Islamo Respublikos piliečius H. M., S. K. R., K. H. K. S., K. D. M. K. A., K. M. S. K. F., neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir norinčius neteisėtai patekti į Europos Sąjungą, 2011 m. rugsėjo 14 d. organizavus minėtų užsieniečių atvykimą iš Rusijos Federacijos į Baltarusijos Respubliką ir apie tai pranešus V. Š., o V. Š. perdavus Baltarusijos Respublikos piliečiui A. P. nurodymą gabenti minėtus užsieniečius prie valstybės sienos su Lietuvos Respublika žymėjimo ženklo Nr. 0455 Rusijos Federacijos piliečiai I. D. ir J. B., vykdydami A. P. perduotą V. Š. nurodymą, pradėjo vežti nurodytus Afganistano Islamo Respublikos piliečius prie valstybės sienos su Lietuvos Respublika. Tuo pačiu metu V. Š. davė nurodymą G. V., kad B. S. ir apie daromą nusikalstamą veiką nežinojęs V. J. vyktų prie valstybės sienos. B. S. ir apie daromą nusikalstamą veiką nežinojęs V. J., vykdydami per G. V. gautą V. Š. nurodymą, V. J. vairuojamu automobiliu „Ford Mondeo“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbiami) išvyko iš Šiaulių į Šalčininkų r. Purvėnų k. Nuo 18.00 val. A. M., V. Š. ir G. V. mobilaus ryšio telefonu koordinuojant I. D., J. B. ir B. S. veiksmus, 2011 m. rugsėjo 16 d. apie 01.00 val. I. D. atvedė anksčiau nurodytus Afganistano Islamo Respublikos piliečius prie valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. 0455, tačiau jie buvo sulaikyti Baltarusijos Respublikos pasieniečių.
    4. Tokiais savo veiksmais A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 3 dalyje, V. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje, G. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje, B. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje ir V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje.

27Dėl nuteistiesiems skiriamų bausmių

  1. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas naikina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažintas veikos padarymas dėl savanaudiškų paskatų, taip pat, perkvalifikavus nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas iš trijų savarankiškų nusikaltimų į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, iš naujo spręstinas nuteistiesiems skirtinų bausmių klausimas.
  2. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
  3. Nuteistasis A. M. bei nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniuose skunduose taip pat prašo atsižvelgti į pernelyg ilgą baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmę ir nuteistiesiems A. M. ir G. V. skirti švelnesnes bausmes.
  4. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-44-699/2015). Bausmės vykdymo atidėjimas taip pat yra viena iš teisinių priemonių, padedančių kompensuoti pernelyg ilgo proceso ir nežinomybės dėl jo baigties neigiamus padarinius (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015).
  5. Ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 2011 m. rugpjūčio 20 d. Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota 2013 m. balandžio 18 d. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriamos nusikalstamos veikos, padarytos kelių valstybių teritorijoje, nebuvo aiškūs nusikalstamų veikų organizatoriai, bendrininkų vaidmenys, skirtingų nusikalstama veika užsiėmusių asmenų tarpusavio ryšiai, tyrimo metu prireikė kreiptis į Baltarusijos Respubliką su teisinės pagalbos prašymu, buvo atliekama daug proceso veiksmų, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pakankamai sparčiai.
  6. Baigiamasis pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas byloje priimtas 2017 m. spalio 23 d. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos nagrinėjimo eigos, daugelis teismo posėdžių nevyko dėl proceso dalyvių, daugiausia – nuteistųjų A. M. ir V. P. neatvykimo dėl ligos ir kitų priežasčių, buvo skelbiama V. P. paieška, teismo posėdžių atidėjimą lėmė taip pat ir kitos objektyvios priežastys – jie buvo atidėti dėl nuteistųjų gynėjų, teismo užimtumo. Iš bylos nagrinėjimo teisme proceso eigos matyti, kad 2014 m. spalio 21 d. pasikeitė teisėjas, be to, buvo nuspręsta byloje A. M. skirti stacionarinę teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizę. Iš aukščiau aptartų aplinkybių matyti, kad bylos nagrinėjimas teisme užtruko ilgiau kaip ketverius metus, tačiau, teismo posėdžiai buvo atidedami dėl objektyvių priežasčių, kurias daugiausia lėmė nuteistųjų nedalyvavimas teismo posėdžiuose.
  7. Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad be kita ko byloje buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir dėl to procesas teisme užsitęsė dar metams, be to, anot nuteistojo G. V. gynėjo, teismo nutartyje nurodytus duomenis buvo galima gauti ir anksčiau. Teisėjų kolegija su šiuo nuteistojo G. V. argumentu nesutinka. Pažymėtina, kad teisinės pagalbos prašymas Baltarusijos Respublikos kompetentingoms institucijoms buvo siunčiamas taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu, jis buvo įvykdytas. Tačiau, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bylos aplinkybės, susijusios su kaltinamųjų vaidmenimis nėra aiškios, nebuvo gauta duomenų apie ikiteisminių tyrimų dėl A. P., I. D., J. B. ir S. P. galimai padarytų nusikalstamų veikų rezultatus, todėl ir buvo nutarta juos apklausti, be to, atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. nuosprendyje padarytas išvadas dėl M. A. M. N. vaidmens, teismas manė esant reikalinga tikslinti byloje pareikštą kaltinimą. Taigi, įrodymų tyrimo byloje atnaujinimas buvo reikalingas siekiant išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nors bylos nagrinėjimas dėl šios priežasties užsitęsė, tačiau taip atsitiko dėl objektyvių priežasčių. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, kad baudžiamojo proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga ir, kad byla išnagrinėta darant procesinius delsimus, dėl kurių buvo pažeista nuteistųjų teisė į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, todėl švelninti bausmę dėl šios priežasties nuteistiesiems A. M. ir G. V. nėra pagrindo.
  8. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas bausmių skyrimo klausimus nuteistiesiems A. M. ir bei G. V. ir švelnindamas pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes, atsižvelgia ir į kitas reikšmingas byloje nustatytas aplinkybes.
  9. Iš nuteistąjį A. M. charakterizuojančios baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad jis anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka. Nuteistasis nevedęs, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, pirmosios instancijos teisme nurodė dirbantis „Noko ir co“ komercijos direktoriumi, 2015 m. lapkričio 30 d. – 2015 m. gruodžio 21 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-90/2015 nurodoma, kad A. M. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu psichikos sutrikimų nenustatyta, jis galėjo visiškai suprasti savo atliekamų veiksmų esmę ir juos valdyti. Ekspertizės atlikimo metu nuteistajam A. M. diagnozuoti adaptacijos sutrikimai, tačiau nurodoma, kad jis gali visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, gali duoti objektyvius parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu, dėl psichikos sveikatos būklės gali suvokti bausmės paskirtį ir atlikti bausmę. A. M. baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi ją padaręs, tačiau byloje buvo nustatyta ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas bendrininkų grupėje.
  10. Skirdamas bausmę, apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikuojamos į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, taip pat naikinama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad nuteistasis veikė dėl savanaudiškų paskatų. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą švelninti nuteistojo teisinę padėtį. Pažymėtina ir tai, kad A. M. buvo nuteistas už tai, kad organizavo neteisėtai Lietuvos Respublikos sieną perėjusių asmenų gabenimą ir slėpimą Lietuvos Respublikoje, kaltinimai dėl jo, kaip organizatoriaus veiksmų tarptautiniu mąstu byloje nepasitvirtino, taigi jo padarytos veikos pavojingumas, lyginant su jam pareikštais kaltinimais, yra mažesnis. Atsižvelgtina ir į tai, kad A. M. bei nuteistųjų V. Š. ir G. V. vaidmenys nusikalstamos veikos daryme buvo panašūs, prie sėkmingo nusikalstamos veikos padarymo jie prisidėjo panašia apimtimi. Remiantis išdėstytais argumentais nuteistajam A. M. skiriama švelnesnė nei pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirta bausmė, BK 292 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas bausmės minimumas – laisvės atėmimas ketveriems metams.
  11. Pažymėtina, kad nuteistojo A. M. veikos padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija nenumatė galimybės atidėti nuteistajam bausmę tuo atveju jei nuteistasis padarė sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2012 m. liepos 1 d.). Tačiau, BK 75 straipsnio 1 dalis nuo nuteistojo veikos padarymo keitėsi tris kartus. Nuo 2012 m. liepos 1 d. ji buvo griežtinama, tuo tarpu 2015 m. kovo 24 d. galiojusi (priimta 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554) BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija leido asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
  12. BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija dar kartą buvo pakeista 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymu Nr. XIII-653 ir šios teisės normos taikymas nuo 2017 m. spalio 6 d. sugriežtintas, tačiau nagrinėjamu atveju taikomos BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, kad baudžiamasis įstatymas, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios, tuo tarpu ją švelninantis tokią grįžtamąją galią turi (BK 3 straipsnio 2 dalis).
  13. A. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už sunkų nusikaltimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu jam skiriama ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, taigi jis atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nuostatose numatytas sąlygas, kurioms esant teismui suteikiama galimybė svarstyti dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo. Atsižvelgusi į nuteistojo A. M. asmenybę, jo vaidmenį padarant nusikalstamą veiką, padarytos veikos pavojingumą ir kitas šiame nuosprendyje aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes teisėjų kolegija padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje nurodyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta nuteistajam pritaikius BK 75 straipsnyje numatytą bausmės vykdymo atidėjimą. Be to, nuteistajam A. M. skiriamos bausmės paskirtį teismo nuomone padėsiančios įgyvendinti baudžiamojo poveikio priemonės – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ilgiau kaip septynioms paroms ir sumokėti 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus laiko.
  14. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis G. V. anksčiau teistas, byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė neišnykus ankstesniam teistumui, jis taip pat baustas administracine tvarka. Nuteistasis išsituokęs, turi nepilnamečių vaikų, įgijęs vidurinį išsilavinimą. Nuo 2001 m. yra Šiaulių centro poliklinikos psichiatro įskaitoje, jam diagnozuotas organinis asmenybės sutrikimas, lengvas pažinimo atsilikimas, nuo 2003 m. kovo 19 d. iki 2003 m. balandžio 9 d. buvo gydomas Respublikinės Šiaulių ligoninės filiale psichiatrijos ligoninėje, jam diagnozuota organinė depresija. 2012 m. vasario 9 d. specialisto išvadoje Nr. 89TPK-89 nurodyta, kad G. V. nenustatytas lėtinis psichikos sutrikimas ar silpnaprotystė ir jam netikslinga skirti teismo psichiatrinę ekspertizę. Iš 2014 m. sausio 16 d. išvados dėl darbo pobūdžio ir sąlygų Nr. DPS-174 matyti, kad iki 2038 m. sausio 29 d. jam yra nustatytas 40 procentų darbingumo lygis. Byloje buvo nustatyta, kad nuteistasis padarant nusikalstamą veiką veikė kaip padėjėjas bendrininkų grupėje, veikusioje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nuteistojo G. V., kaip ir kitų nuteistųjų nusikalstamos veikos šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu perkvalifikuotos į vieną tęstinę nusikalstamą veiką bei panaikinama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nuteistasis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų. Nuteistojo G. V. baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje, o lengvina tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi. Atsižvelgiant į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nuteistajam skiriama švelnesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė – dveji metai ir šeši mėnesiai. Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad G. V. savo gyvenimo būdo nekeičia, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog nuo šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo, per pastaruosius beveik septynerius metus nuteistasis G. V. būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam G. V. netaikant realios laisvės atėmimo bausmės. Šiuo atveju svarbu paminėti ir tai, kad jei bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nuteistasis G. V. padarytų naują nusikalstamą veiką, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo, taigi toks teismo sprendimas savaime nereiškia, kad nuteistasis negrįžtamai išvengė realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Be to, nuteistajam G. V. skiriamos ir baudžiamojo poveikio priemonės - neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ilgiau kaip septynioms paroms, dalyvauti elgesio pataisos programoje ir sumokėti 7 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus laiko.
  15. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau, kaip jau minėta, BPK 320 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems. Atsižvelgiant į šias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bausmes iš naujo skiria ne tik apeliacinius skundus padavusiems nuteistiesiems, bet taip pat ir pirmosios instancijos teismo nuteistiems V. Š., B. S. ir V. P..
  16. Iš nuteistąjį V. Š. charakterizuojančios bylos medžiagos matyti, kad jis anksčiau neteistas, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, vedęs, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, narkologo ir psichiatro įskaitose neįrašytas, pirmosios instancijos teisme nurodė, kad užsiima individualia veikla. Nuteistasis B. S. anksčiau neteistas, nevedęs, turi nepilnametį sūnų, įgijęs vidurinį išsilavinimą, pirmosios instancijos teisme nurodė, kad užsiima individualia veikla, baustas administracine tvarka, narkologo ir psichiatro įskaitose neįrašytas. Nuteistasis V. P. anksčiau neteistas, įgijęs vidurinį išsilavinimą, išsiskyręs, nedirbantis (pensijoje), neturi galiojančių administracinių nuobaudų, narkologo ir psichiatro įskaitose neįrašytas. Byloje buvo nustatyta, kad nuteistasis V. Š. buvo nusikalstamos veikos padėjėjas, o nuteistieji B. S. ir V. P. – nusikalstamos veikos vykdytojai. Atsižvelgtina į tai, kad nuteistasis V. P. 2011 m. rugsėjo 16 d. bendrininkams darant nusikalstamą veiką nedalyvavo. Nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe yra tai, kad jie pripažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, kad jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas jie padarė veikdami bendrininkų grupe. Kaip minėta, nuteistųjų V. Š., B. S. ir V. P. padaryti nusikaltimai apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu perkvalifikuojami į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, taip pat baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepripažintina tai, kad nuteistieji jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė dėl savanaudiškų paskatų. Kaip jau minėta, nuteistųjų V. Š., B. S. ir V. P. veikos buvo daromos Lietuvos Respublikoje, kaltinimai dėl veikimo tarptautiniu mastu veikusioje organizuotoje grupėje bylos nagrinėjimo teisme metu nepasitvirtino. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes nuteistiesiems skiriamos mažesnės nei sankcijoje nurodytos bausmės vidurkis bausmės – nuteistiesiems V. Š. ir B. S. - dveji metai ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo, bausmės vykdymą atidedant trejiems metams, o nuteistajam V. P. – dveji metai ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams. Nuteistiesiems V. Š., B. S. ir V. P. taip pat skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės – bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ilgiau kaip septynioms paroms. Nuteistajam V. Š. skiriama per vienerius metus sumokėti 7 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, o nuteistiesiems B. S. ir V. P. skiriama per vienerius metus sumokėti 5 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

28Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

29Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendį pakeisti.

30A. M. nusikalstamas veikas, kurios buvo kvalifikuotos pagal Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 3 dalį bei Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir BK 292 straipsnio 3 dalį kaip trys atskiros nusikalstamos veikos kvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką numatytą Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 3 dalyje ir skirti jam už šios veikos padarymą 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę.

31A. M. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams ( Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalis (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija)).

32Įpareigoti A. M.per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ilgiau kaip 7 (septynioms) paroms (Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas)

33Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo.

34Paskirti A. M. 10 MGL (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų ir penkiasdešimt euro centų) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus laiko (Baudžiamojo kodekso 71 straipsnis ).

35Į bausmės laiką A. M. įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d. įskaitytinai.

36G. V. nusikalstamas veikas, kurios buvo kvalifikuotos pagal Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį bei Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį kaip trys atskiros nusikalstamos veikos kvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką numatytą Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje ir skirti jam už šios veikos padarymą 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

37G. V. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams ( Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalis (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija)).

38Įpareigoti G. V.per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ilgiau kaip 7 (septynioms) paroms bei, įpareigoti G. V. dalyvauti elgesio pataisos programoje (Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 6 punktas ir 8 punktas ).

39Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo.

40Paskirti G. V. 7 MGL (dviejų šimtų šešiasdešimt trijų eurų ir šešiasdešimt euro centų) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus laiko (Baudžiamojo kodekso 71 straipsnis).

41Į bausmės laiką G. V. įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. iki 2011 m. spalio 17 d. ir nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. įskaitytinai.

42V. Š. nusikalstamas veikas, kurios buvo kvalifikuotos pagal Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį bei Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį kaip trys atskiros nusikalstamos veikos kvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką numatytą Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje ir skirti jam už šios veikos padarymą 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

43V. Š. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams ( Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalis (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija)).

44Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo.

45Įpareigoti V. Š.per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ilgiau kaip 7 (septynioms) paroms (Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas ).

46Paskirti V. Š. 7 MGL (dviejų šimtų šešiasdešimt trijų eurų ir šešiasdešimt euro centų) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus laiko (Baudžiamojo kodekso 71 straipsnis ).

47Į bausmės laiką V. Š. įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. įskaitytinai.

48B. S. nusikalstamas veikas, kurios buvo kvalifikuotos pagal Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalį bei Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį kaip trys atskiros nusikalstamos veikos kvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką numatytą Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalyje ir skirti jam už šios veikos padarymą 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

49B. S. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams ( Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalis (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija)).

50Įpareigoti B. S.per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ilgiau kaip 7 (septynioms) paroms (Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas ).

51Paskirti B. S. 5 MGL (vieno šimto aštuoniasdešimt aštuonių eurų ir trisdešimt euro centų) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus laiko (Baudžiamojo kodekso 71 straipsnis ).

52Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo.

53Į bausmės laiką B. S. įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. iki 2011 m. spalio 17 d. įskaitytinai.

54V. P. nusikalstamas veikas, kurios buvo kvalifikuotos pagal Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalį kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos kvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką numatytą Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalyje ir skirti jam už šios veikos padarymą 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

55V. P. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams (Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalis (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija)).

56Įpareigoti V. P.per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ilgiau kaip 7 (septynioms) paroms (Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas ).

57Paskirti V. P. 5 MGL (vieno šimto aštuoniasdešimt aštuonių eurų ir trisdešimt euro centų) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus laiko (Baudžiamojo kodekso 71 straipsnis ).

58Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo.

59Į bausmės laiką V. P. įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2011 m. spalio 21 d., nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2015 m. kovo 27 d. ir nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. įskaitytinai.

60Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje ir priimti naują nuosprendį.

61V. J. pagal Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad nuteistasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

62Panaikinti V. J. iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos.

63Panaikinti nuosprendžio dalį dėl mobilaus ryšio telefono „Nokia 5230“ IMEI Nr. (duomenys neskelbiami) su išankstinio apmokėjimo plano „Pildyk“ SIM kortele Nr. 89370 03100 91114 19854 8K, paimtų 2011 m. rugsėjo 16 d. V. J. asmens kratos metu pripažinimo nusikaltimo padarymo priemone, jo konfiskavimo ir sunaikinimo bei šį mobilaus ryšio telefoną su SIM kortele grąžinti V. J..

64Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso... 4. Remiantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės A. M. dalinai sudėtos... 5. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011... 6. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta galioti kardomoji priemonė – 25 000... 7. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo sulaikymo bausmei atlikti momento.... 8. G. V. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2... 9. Remiantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės G. V. dalinai sudėtos... 10. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011... 11. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirta kardomoji priemonė rašytinis... 12. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo bausmei atlikti... 13. V. J. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 2... 14. V. J. bausmės vykdymas BK 75 straipsnio pagrindu atidėtas vieneriems metams... 15. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011 m. rugsėjo... 16. V. J. paskirta 5 MGL (šimto aštuoniasdešimt aštuonių eurų 30 euro centų)... 17. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirta kardomoji priemonė rašytinis... 18. Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti V. P., V. Š., B. S., tačiau nuosprendis... 19. Teisėjų kolegija... 20.
  1. A. M. pagal BK 292 straipsnio 3 dalį buvo pripažintas kaltu... 21. Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo A. M. ir nuteistojo... 22. Dėl nuteistojo A. M. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 292... 23. Dėl nuteistojo G. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio... 24. Dėl nuteistojo V. J. pripažinimo kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292... 25. Dėl nuteistųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatymo 26. Dėl nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažinimo... 27. Dėl nuteistiesiems skiriamų bausmių
      28. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 29. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendį pakeisti.... 30. A. M. nusikalstamas veikas, kurios buvo kvalifikuotos pagal Baudžiamojo... 31. A. M. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams ( Baudžiamojo... 32. Įpareigoti A. M.per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už... 33. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo šio nuosprendžio... 34. Paskirti A. M. 10 MGL (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų ir... 35. Į bausmės laiką A. M. įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo... 36. G. V. nusikalstamas veikas, kurios buvo kvalifikuotos pagal Baudžiamojo... 37. G. V. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams ( Baudžiamojo... 38. Įpareigoti G. V.per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už... 39. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo šio nuosprendžio... 40. Paskirti G. V. 7 MGL (dviejų šimtų šešiasdešimt trijų eurų ir... 41. Į bausmės laiką G. V. įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo... 42. V. Š. nusikalstamas veikas, kurios buvo kvalifikuotos pagal Baudžiamojo... 43. V. Š. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams ( Baudžiamojo... 44. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo šio nuosprendžio... 45. Įpareigoti V. Š.per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už... 46. Paskirti V. Š. 7 MGL (dviejų šimtų šešiasdešimt trijų eurų ir... 47. Į bausmės laiką V. Š. įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo... 48. B. S. nusikalstamas veikas, kurios buvo kvalifikuotos pagal Baudžiamojo... 49. B. S. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams ( Baudžiamojo... 50. Įpareigoti B. S.per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už... 51. Paskirti B. S. 5 MGL (vieno šimto aštuoniasdešimt aštuonių eurų ir... 52. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo šio nuosprendžio... 53. Į bausmės laiką B. S. įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo... 54. V. P. nusikalstamas veikas, kurios buvo kvalifikuotos pagal Baudžiamojo... 55. V. P. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams (Baudžiamojo... 56. Įpareigoti V. P.per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už... 57. Paskirti V. P. 5 MGL (vieno šimto aštuoniasdešimt aštuonių eurų ir... 58. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo šio nuosprendžio... 59. Į bausmės laiką V. P. įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo... 60. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. J. pripažintas kaltu padaręs... 61. V. J. pagal Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 2... 62. Panaikinti V. J. iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirtą kardomąją... 63. Panaikinti nuosprendžio dalį dėl mobilaus ryšio telefono „Nokia 5230“... 64. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti....