Byla 2A-520/2014

Dėl paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis ir vekselių pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. A. (A. A.) ir V. Č. (V. Č.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-145-823/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Agmituras“ ieškinį atsakovams A. A. (A. A.) ir V. Č. (V. Č.) dėl paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis ir vekselių pripažinimo negaliojančiais.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje ginčas kilo dėl paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis, jų pagrindu išrašytų vekselių, kaip prievolės užtikrinimo priemonių, pripažinimo negaliojančiais, kai paskolos dalyku esančios lėšos realiai neperduodamos ir šiuos sandorius sudaro bei pasirašo juridinio asmens vardu neįgalioti asmenys.

5Atsakovas A. A. (toliau – ir A. A.) ir ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Agmituras“ (toliau – ir ieškovas, bendrovė, įmonė) 2007 m. liepos 7 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. balandžio 16 d., 2008 m. birželio 28 d. ir 2008 m. liepos 30 d. sudarė paskolos sutartis, kuriose atitinkamai nurodyta, kad A. A. suteikia bendrovei 366 000 Lt paskolą iki 2010 m. liepos 30 d., 786 000 Lt paskolą iki 2010 m. gruodžio 31 d., 424 640,86 Lt paskolą iki 2014 m. gruodžio 31 d., 58 600 Lt paskolą iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir 279 426 Lt paskolą iki 2016 m. gruodžio 31 d. Šių paskolos sutarčių pagrindu kaip prievolių pagal jas užtikrinimo priemonė 2007 m. liepos 7 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. balandžio 9 d., 2008 m. birželio 28 d. ir 2008 m. liepos 30 d. paskolos sutartyse nurodytoms sumoms buvo išduoti vekseliai. Pasirašant paskolos sutartis ir išduodant vekselius UAB „Agmituras“ atstovavo atsakovas V. Č. (toliau – ir V. Č.). 2008 m. birželio 2 d. taip pat buvo sudaryta paskolos sutartis, kurioje nurodyta, kad V. Č. (paskolos davėjas) suteikia UAB „Agmituras“ 99 000 Lt paskolą iki 2016 m. spalio 30 d.

6Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi UAB „Agmituras“ iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB Projektų vertinimo biurą (toliau – ir bankroto administratorius). Šio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

7Ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Agmituras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti nesudarytomis 2007 m. liepos 7 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. balandžio 16 d., 2008 m. birželio 28 d. ir 2008 m. liepos 30 d. paskolos sutartis tarp UAB „Agmituras“, atstovaujamos akcininko V. Č., (paskolos gavėjo) ir A. A. (paskolos davėjo), 2008 m. birželio 2 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp V. Č. (paskolos davėjo) ir UAB „Agmituras“, atstovaujamos A. A., (paskolos gavėjo); 2) pripažinti negaliojančiais 2007 m. liepos 7 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. balandžio 9 d., 2008 m. birželio 28 d., 2008 m. liepos 30 d. ir 2008 m. rugpjūčio 29 d. vekselius, išrašytus UAB „Agmituras“, atstovaujamos akcininko V. Č., atsakovui A. A..

8Ieškovas nurodė, kad nuo 2007 m. liepos 7 d. iki 2008 m. liepos 30 d. ieškovo akcininkas (atsakovas) V. Č. ieškovo vardu pasirašė 5 paskolos sutartis su atsakovu A. A., kuriomis atsakovas neva paskolino ieškovui 1 914 667 Lt. Atsakovas A. A., atstovaudamas bendrovei, su atsakovu V. Č. 2008 m. birželio 2 d. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią neva ieškovui buvo paskolinta 99 000 Lt. Be to, nuo 2007 m. liepos 7 d. iki 2008 m. rugpjūčio 29 d. ieškovo akcininkas atsakovas V. Č. ieškovo vardu atsakovui A. A. išrašė 6 vekselius paskolos sutartyse nurodytai bendrai 2 013 666,86 Lt sumai. Bankroto administratorius, išanalizavęs bankrutuojančios įmonės dokumentus, nustatė, kad pagal paskolos sutartis ieškovas nėra gavęs jose nurodytų pinigų, atsakovui V. Č. ieškovas nebuvo suteikęs teisės jo vardu pasirašyti paskolos sutartis ir išrašyti vekselius. Atsakovas V. Č. nei paskolos sutarčių pasirašymo, nei vekselių išrašymo metu nebuvo bendrovės vadovas, įmonės įstatai nesuteikė teisių akcininkams įmonės vardu sudaryti sutarčių, jis galėjo tik dalyvauti priimant visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus. Ieškovo nuomone, pasirašydamas su atsakovu paskolos sutartis ieškovo vardu atsakovas V. Č. apskritai neturėjo jokių įgaliojimų. Ieškovas niekada nepatvirtino jo vardu atsakovo V. Č. pasirašytų paskolos sutarčių. Ieškovas savo veiksmais nebuvo sudaręs jokio pagrindo atsakovui A. A. manyti, kad jis įgaliojo atsakovą V. Č. ieškovo vardu pasirašyti su atsakovu paskolos sutartis. Atsakovas A. A. paskolos sutarčių pasirašymo metu buvo ieškovo direktorius, žinojo ir turėjo žinoti, jog atsakovas V. Č. ieškovo vardu neturi teisės sudaryti jokių sandorių.

9Bankroto administratoriui perduotose buhalteriniuose dokumentuose nėra nurodyta, kad atsakovas kada nors ieškovui būtų perdavęs paskolų sutartyse nurodytas sumas. Įmonėje nėra nei paskolos sutarčių, nei vekselių originalų ar nuorašų. Ieškovas nuorašus gavo iš atsakovo A. A., o su originalais susipažino tik juos išreikalavus. Įmonė nėra gavusi jokių lėšų iš atsakovo A. A.. Atsakovas V. Č. taip pat nėra tokių lėšų įnešęs. Pagal įmonės apskaitos dokumentus atsakovas taip pat nėra ir BUAB „Agmituras“ kreditorius pagal paskolos sutartis ar vekselius.

10Atsakovo V. Č. ieškovo vardu atsakovui A. A. išrašyti vekseliai nepatvirtina, kad atsakovas A. A. perdavė, o ieškovas gavo 2 013 666,86 Lt, nes vekseliai yra vertybiniai popieriai, sukuriantys savarankišką ir abstrakčią mokėjimo prievolę, kuriai atsirasti nereikia nei pinigų perdavimo, nei jokio kito veiksmo atlikimo, o tik vekselio pasirašymo. Vekseliai nėra paskolos sutarčių sudarymą patvirtinantis dokumentas. Jeigu atsakovas A. A. iš tiesų būtų paskolinęs ieškovui 2 013 666,86 Lt, tai ši suma būtų nurodyta finansinės atskaitomybės dokumentuose, pagal ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentus jis 2007– 2008 metais neturėjo ilgalaikių įsipareigojimų, išskyrus tik iš akcinės bendrovės (toliau – ir AB) DNB banko gautą kreditą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad turėjo 2 013 666 86 Lt, kuriuos galėjo perduoti ieškovui. Atsakovas V. Č. pagal pasirašytą paskolos sutartį taip pat neperdavė ieškovui ir 99 000 Lt, buhalteriniuose dokumentuose nenurodyta, jog atsakovas ieškovui būtų perdavęs šią sumą. Įmonėje nėra nei paskolos sutarties nuorašo, nei originalo. Įmonė nėra gavusi jokių lėšų iš atsakovo V. Č.. Pagal įmonės apskaitos dokumentus, atsakovas nėra BUAB „Agmituras“ kreditorius. Be to, šio atsakovo kreditorinis reikalavimas netvirtintas, nes jis neprašė jo tvirtinti.

11Remdamasis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, ieškovas teigė, kad minėtos paskolos sutartys pripažintinos nesudarytomis, o vekseliai yra niekiniai ir negaliojantys. Nors Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 7 d. nutartimi ieškovo bankroto byloje patvirtino atsakovo A. A. 2 148 366,86 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, tačiau nenagrinėjo, ar paskolos sutartyse nurodytos paskolos sumos buvo realiai perduotos ieškovui.

12Atsakovai V. Č. ir A. A. su ieškiniu nesutiko ir procesiniuose dokumentuose tvirtino, kad pagal bendrovėje įprastą praktiką paskolos sutartys buvo įforminamos jau po pinigų perdavimo bendrovei, t. y. kaip sandorio fakto patvirtinimas. Pinigų sumos, esančios paskolos sutarčių dalyku, įmonei buvo perduodamos dalimis tiek grynaisiais pinigais, tiek pervedant lėšas į bendrovės sąskaitas, o visi ginčijami vekseliai buvo išduoti pagal ginčijamas paskolos sutartis jų įvykdymui užtikrinti.

13II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) pripažino nesudarytomis tarp ieškovo ir atsakovo A. A. 2008 m. sausio 16 d. bei 2008 m. balandžio 16 d. pasirašytas paskolos sutartis bei tarp ieškovo ir atsakovo V. Č. 2008 m. birželio 2 d. pasirašytą paskolos sutartį; 2) pripažino negaliojančiais ieškovo atsakovui A. A. 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. balandžio 9 d. išduotus paprastuosius vekselius; kitą ieškinio dalį atmetė.

15Teismas, nesutikdamas su atsakovo A. A. argumentu, kad bankroto administratorius, pareikšdamas ieškinį, viršijo įstatymu jam suteiktus įgaliojimus, nes teise ginčyti atsakovo kreditorinį reikalavimą jau yra pasinaudojęs UAB „Agmituras“ bankroto byloje, nurodė, jog patvirtinus kreditorinį reikalavimą, neužkertamas kelias ieškovui siekti ginčo vekselių pripažinimo negaliojančiais ir dėl to patikslinti atsakovo kreditorinius reikalavimus. Bankroto administratorius turi teisę sandorius ginčyti teismine tvarka, nes situacija, kai bankrutuojančiai bendrovei nepagrįstai sukurta didelės vertės turtinė prievolė, pažeidžia tiek pačios bendrovės, tiek kitų jos kreditorių interesus. Nustatęs, kad atsakovas V. Č. nei pagal einamas pareigas, nei pagal jam atskirai suteiktus rašytinius įgaliojimus formaliai nebuvo įgaliotas veikti UAB „Agmituras“ vardu sudarant ginčo sandorius, teismas nurodė, jog vien šios aplinkybės nepakanka konstatuoti, kad atsakovo pasirašyti sandoriai negalioja. Atsižvelgęs į tai, kad paskolos sutartis yra realinė sutartis, kurios sudarymą lemia pinigų perdavimas paskolos gavėjui, o ne rašytinio dokumento pasirašymas; visi ginčijami sandoriai buvo sudaryti tarp dviejų bendrovės akcininkų; sandorių sudarymo metu atsakovas A. A. buvo ne tik bendrovės vadovas, bet ir pagrindinis akcininkas, teismas priėjo prie išvados, jog tokiu atveju rašytinio įgaliojimo nebuvimas nesudaro prielaidų teigti, kad atsakovas V. Č. veikė neturėdamas įgaliojimų, ir vien ši aplinkybė savaime nelemia sutarčių negaliojimo, jei būtų nustatyta, kad paskola buvo realiai suteikta ir naudojama ieškovo.

16Teismas, konstatavęs, kad ginčijamos paskolos sutartys ir ginčo vekseliai yra netiesioginiai rašytiniai įrodymai, patvirtinantys paskolos santykių tarp šalių egzistavimą, ir nustatęs, kad bendrovė, neturėdama veiklos pajamų, vykdė viešbučio statybas, iš banko paimta kredito suma buvo keletą kartų didinama, atsakovas A. A. skolino lėšas bendrovės veiklai, sprendė, jog yra tikėtina, kad akcininkų lėšos galėjo būti skolinamos bendrovei esant neatidėliotinam jų poreikiui ir išlaidoms dengti, kai nepakakdavo iš banko gauto kredito. Nustatęs, kad bylos rašytinių įrodymų visetas patvirtina, jog pinigai pagal 2007 m. liepos 7 d. paskolos sutartį ieškovui buvo perduoti, teismas sprendė, kad šią sutartį pripažinti nesudaryta, o jos pagrindu išduotą vekselį – negaliojančiu, nėra teisinių prielaidų.

17Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nenustatęs, kad pinigai buvo perduoti ieškovui, 2008 m. birželio 2 d. paskolos sutartį tarp V. Č. ir UAB „Agmituras“ pripažino nesudaryta. Nustatęs, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 7 d. nutartimi BUAB „Agmituras“ bankroto byloje patvirtinęs A. A. 2 148 366,86 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, iš jo – 2 013 666,86 Lt pagal šioje byloje ginčijamus vekselius, 134 700 Lt pagal kasos pajamų orderius, kurie pateikti ir į šią bylą, kasos pajamų orderiai surašyti 2009 m. liepos–gruodžio mėn., t. y. jau po ginčijamų paskolos sutarčių sudarymo, nurodytų kasos pajamų orderių teismas nepripažino kaip paskolos sutarčių sudarymo įrodymų. Įvertinęs ieškovo banko sąskaitų išrašuose esančius duomenis ir nustatęs, kad atsakovas A. A. nuo 2007 m. liepos 7 d. iki 2008 m. liepos 30 d. yra įnešęs į bendrovės sąskaitas apie 323 561 Lt (atsižvelgiant į valiutų kursą), teismas sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad lėšos pagal visas ginčijamas paskolos sutartis buvo perduotos ieškovui. A. A. neįrodžius pinigų perdavimo fakto, teismas sprendė, kad ir 2008 m. sausio 16 d. bei 2008 m. balandžio 16 d. paskolos sutartys pripažintinos nesudarytomis, bei tuo pačiu negaliojančiais pripažino šių paskolos sutarčių pagrindu išduotus vekselius.

18Teismas, įvertinęs bendrovės sąskaitų išrašuose esančius duomenis, tvirtinančius atsakovo A. A. piniginių įnašų į sąskaitas aktyvumą 2008 m. birželio 25-28 d. ir liepos 22-30 d., t. y. prieš pat ginčijamų 2008 m. birželio 28 d. ir 2008 m. liepos 30 d. paskolos sutarčių sudarymą; atsakovas A. A., kaip bendrovės vadovas, turėjo teisę įnešti į sąskaitą bendrovės lėšas iš kasos; bendrovė negavo atsiskaitymų iš trečiųjų asmenų; ieškovo teigimu, nurodytu laikotarpiu bendrovė pajamų neturėjo; banko paskolų sumos buvo tiesiogiai pervedamos į ieškovo banko sąskaitą; ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentai nėra be priekaištų, pagal bylos duomenis neaišku, kas sudaro UAB „Agmituras“ 2008 metų finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte nurodytą 426 263 Lt finansiniais metais iš vadovų ir kitų susijusių asmenų gautų paskolų sumą, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo šias paskolos sutartis pripažinti nesudarytomis, o jų pagrindu išduotus vekselius – negaliojančiais, nes, teismo įsitikinimu, atsakovas A. A. yra perdavęs ieškovui 2008 m. birželio 28 d. ir 2008 m. liepos 30 d. paskolos sutartyse nurodytas pinigų sumas. Teismas, nustatęs, kad 2008 m. rugpjūčio 29 d. vekselis išrašytas byloje neginčijamos paskolos sutarties pagrindu, priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo teigti, jog vekselis negalioja dėl tos priežasties, kad negalioja jo išrašymo pagrindu esanti prievolė. Nenustatęs kitų pagrindų pripažinti vekselį negaliojančiu, teismas šį ieškovo reikalavimą atmetė.

19III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

20Atsakovas A. A. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria pripažintos nesudarytomis tarp ieškovo ir atsakovo A. A. 2008 m. sausio 16 d. ir 2008 m. balandžio 16 d. pasirašytos paskolos sutartys ir pripažinti negaliojančiais ieškovo atsakovui A. A. 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. balandžio 9 d. išduoti paprastieji vekseliai, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; arba bylą nutraukti pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 3 punktą, arba ieškinį palikti nenagrinėtu pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

21Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė arba iš viso netaikė materialiosios teisės normų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193 straipsnyje, 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 6.875 straipsnio 1 ir 3 dalyse, taip pat proceso teisės normų, įtvirtintų CPK 178 ir 185 straipsniuose.
2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovui neįrodžius pinigų perdavimo fakto, 2008 m. sausio 16 d. bei 2008 m. balandžio 16 d. paskolos sutartys pripažintinos nesudarytomis, o jų pagrindu išduoti vekseliai – negaliojančiais. Ieškovas, kaip paskolos gavėjas, remdamasis CK 6.875 straipsnio 1 dalimi, turi įrodyti, kad pinigų faktiškai negavo ar gavo mažiau, nei nurodyta sutartyse. Paskolos sutarčių tekstai, vekselių pasirašymo faktas, dokumentų buvimas pas apeliantą, taip pat atsakovo V. Č. paaiškinimai, 2007 ir 2008 metų finansinės atskaitomybės dokumentai, patvirtina, kad atsakovas ieškovui perdavė paminėtose paskolos sutartyse nurodytas pinigų sumas.
3. Teismo sprendimas naikintinas CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu, nes Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ) nesuteikia kompetencijos bankroto administratoriui ieškovo vardu reikšti ieškinį. Be to, bankroto administratorius pakartotinai teikia reikalavimą tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko, kuris jau yra išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2B-2496-603/2011.

22Atsakovas V. Č. apeliaciniame skunde prašo teismo sprendimo dalį, kurioje pripažinta kaip nesudaryta tarp ieškovo ir atsakovo V. Č. 2008 m. birželio 2 d. pasirašyta paskolos sutartis, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

23Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai pripažino 2008 m. birželio 2 d. paskolos sutartį nesudaryta. Paskolos sutartis sudaryta teisėtai, nepažeidžiant įstatymuose nustatytų jos formai keliamų reikalavimų, UAB „Agmituras“ įstatuose įtvirtintų nuostatų. Atsakovas A. A., pasirašydamas šią sutartį, buvo bendrovės vadovas, o V. Č. buvo šios įmonės akcininkas. Atsakovas A. A. paskolos sudarymo faktą patvirtino, o tai reiškia, kad paskolos sutartis buvo faktiškai ir realiai sudaryta.
2. Teismas, neįvertinęs visų bylos aplinkybių, nepagrįstai sprendė, kad pinigai pagal paskolos sutartį nebuvo perduoti. Atsakovas A. A., būdamas bendrovės direktoriumi, turėjo užtikrinti, kad lėšos, perduotos pagal paskolos sutartį, būtų apskaitytos įmonės buhalterinėje apskaitoje. Tai, kad pinigai nebuvo įtraukti į finansinę apskaitą, negali būti pagrindas pripažinti, jog pinigai apskritai nebuvo perduoti, ir turėti įtakos atsakovo V. Č. teisėtiems interesams.

24Ieškovas BUAB „Agmituras“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas teigia, kad atsakovai nenurodė jokių argumentų, kurie sudarytų teisines prielaidas CPK 329 ir 330 straipsniuose nustatytais pagrindais naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą.

25Atsakovas A. A. atsiliepime į atsakovo V. Č. apeliacinį skundą klausimą dėl šio apeliacinio skundo pagrįstumo palieka spręsti teismo nuožiūra, nurodydamas, kad jam nėra žinomos aplinkybės dėl lėšų perdavimo ieškovui pagal tarp ieškovo ir atsakovo V. Č. 2008 m. birželio 2 d. sudarytą paskolos sutartį.

26IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27Apeliaciniai skundai netenkintini.

28Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas BUAB „Agmituras“ bankroto administratorius pareiškė ieškinį atsakovams A. A. bei V. Č., kuriuo prašė pripažinti nesudarytomis 2007 m. liepos 7 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. balandžio 16 d., 2008 m. birželio 28 d. ir 2008 m. liepos 30 d. paskolos sutartis tarp UAB „Agmituras“, atstovaujamos akcininko V. Č., (paskolos gavėjo) ir A. A. (paskolos davėjo), 2008 m. birželio 2 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp V. Č. (paskolos davėjo) ir UAB „Agmituras“, atstovaujamos A. A., (paskolos gavėjo); pripažinti negaliojančiais 2007 m. liepos 7 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. balandžio 9 d., 2008 m. birželio 28 d., 2008 m. liepos 30 d. ir 2008 m. rugpjūčio 29 d. vekselius, išrašytus UAB „Agmituras“, atstovaujamos akcininko V. Č., atsakovui A. A.. Ieškinio reikalavimas pripažinti nesudarytomis paskolos sutartis, kuriose paskolos davėju nurodytas A. A., buvo grindžiamas tuo, kad A. A. nėra perdavęs UAB „Agmituras“ paskolos sutartyse nurodytų pinigų sumų bei paskolos sutartis UAB „Agmituras“ vardu pasirašė neįgaliotas asmuo V. Č.. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad paskolos sutartis, sudaryta V. Č. ir UAB „Agmituras“, pripažintina nesudaryta tuo pagrindu, jog V. Č. neperdavė įmonei sutartyje nurodytų pinigų. Ieškovas teigė, kad įmonės finansiniuose bei buhalteriniuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie tai, jog pagal minėtas paskolos sutartis atsakovai įmonei būtų perdavę paskolos sutartyse nurodytas pinigų sumas. Atsakovai su tokia ieškovo pozicija nesutiko, nurodydami, kad jie paskolino įmonei lėšas, nes įmonei trūko lėšų viešbučio „Pas Baziljonus“ statybai ir kitoms išlaidoms finansuoti, lėšas priimdavo įmonės buhalterė S. P., kuri rengė ir teikė jiems pasirašyti paskolos sutartis. Atsakovai taip pat akcentavo įmonėje susiklosčiusią praktiką, pagal kurią paskolos sutartys būdavo įforminamos jau po pinigų perdavimo įmonei, kaip sandorio fakto patvirtinimas, ir tai patvirtina paskolos sutarčių tekstas. Atsakovas A. A. savo atsikirtimus grindė vekseliais, kurie buvo išrašyti paskolos sutartims įvykdyti, teigdamas, jog įmonė, prisiimdama įsipareigojimus pagal paprastuosius vekselius, patvirtino paskolos sutartis ir pagal jas perduotų lėšų faktą. Iš pirmosios instancijos teismui atsakovo A. A. nurodytų aplinkybių, susijusių su vekselių išrašymu, matyti, kad vekseliai buvo išduoti kaip prievolės pagal paskolos sutartis užtikrinimo priemonė, o tai reiškia, kad sandorių, kurių pagrindu išduoti vekseliai, teisinė padėtis turi įtakos vekselio teisinei padėčiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014), todėl darytina išvada, kad nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme esminis dalykas buvo paskolos sutarčių pripažinimas nesudarytomis. Pripažinus sutartis nesudarytomis netenka teisinės galios ir vekseliai. Pažymėtina, kad vekselis, atlikdamas užtikrinimo funkciją, netampa garantija ar laidavimu, vekselio išdavimas prievolei užtikrinti savaime nereiškia, kad įvyksta novacija, t. y. pradinė prievolė pasibaigia ir pakeičiama vekseliu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014).

29Iš atsakovo V. Č. darbo sutarties, sudarytos su UAB „Agmituras“ (I t., b. l. 87) matyti, kad atsakovas ėjo UAB „Agmituras“ vadybininko pareigas. 2006 m. gruodžio 19 d. akcininkų susirinkimo protokole (I t., b. l. 73) nurodyta, kad akcininkų susirinkimas pritarė atsakovo V. Č. paskyrimui komercijos direktoriumi. UAB „Agmituras“ įstatuose komercijos direktorius nėra nurodytas tarp įmonės valdymo organų (I t., b. l. 22). 2007 m. sausio 10 d. atsakovui V. Č. išduotas įgaliojimas atstovauti UAB „Agmituras“ DnB NORD banke visais klausimais, pasirašant kredito sutartį (I t., b. l. 74). Byloje buvo pateikti įrodymai, kad UAB „Agmituras“ akcininkai: A. A. (46 akcijos), V. Č. (46 akcijos), M. A. (4 akcijos), P. J. (4 akcijos). Remiantis 2007 m. vasario 14 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu bendrovė padidino įstatinį kapitalą iki 500 000 Lt ir 2007 m. kovo 8 d. įregistravo įstatinio kapitalo padidinimą. Įstatinis kapitalas padalytas į 5 000 paprastųjų vardinių akcijų. 2007 m. vasario 14 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu akcijos tarp akcininkų paskirstytos taip: A. A. (4946 akcijos), V. Č. (46 akcijos), M. A. (4 akcijos), P. J. (4 akcijos) (I t., b. l. 91). Taigi ginčo sandorių sudarymo metu atsakovas V. Č. buvo UAB „Agmituras“ akcininkas, o bendrovės įstatuose bendrovės akcininkų teisė įmonės vardu sudaryti sandorius nenustatyta (I t., b. l. 22), tačiau pirmosios instancijos dėl šių aplinkybių nepripažino nesudarytomis nei 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. balandžio 16 d. paskolos sutarčių, nei kitų paskolos sutarčių, kurias pasirašant ieškovo vardu veikė V. Č..

30Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, susiję su minėtų paskolos sutarčių sudarymu ir pinigų perdavimu įmonei, išsamiai išanalizavęs visus šalių pateiktus įrodymus, nustatė, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti nesudarytomis ieškovo ir atsakovo A. A. 2008 m. sausio 16 d. bei 2008 m. balandžio 16 d. pasirašytas paskolos sutartis, ieškovo ir atsakovo V. Č. 2008 m. birželio 2 d. pasirašytą paskolos sutartį. Atsakovai apeliaciniais skundais ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nes byloje surinkti įrodymai bei nustatytos aplinkybės patvirtina atsakovų argumentus, jog jie perdavė įmonei 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. balandžio 16 d., 2008 m. birželio 2 d. paskolos sutartyse nurodytas lėšas, t. y. atsakovas A. A. perdavė 1 210 640,86 Lt pagal 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. balandžio 16 d. paskolos sutartis, o V. Č. perdavė 99 000 Lt pagal 2008 m. birželio 2 d. paskolos sutartį. Ieškovas apeliacinio skundo nėra padavęs, t. y. neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria 2007 m. liepos 7 d., 2008 m. birželio 28 d. ir 2008 m. liepos 30 d. paskolos sutartys, sudarytos tarp UAB „Agmituras“ ir A. A., nepripažintos nesudarytomis, nustačius, kad šiose sutartyse nurodytas pinigų sumas A. A. perdavė UAB „Agmituras“, t. y. jas realiai paskolino.

31Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas) (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

32Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal atsakovų A. A. ir V. Č. apeliaciniuose skunduose nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkinti ieškovo BUAB „Agmituras“ ieškinio reikalavimai, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja pirmosios instancijos teismo dalies, kuria buvo pripažintos nesudarytomis tarp ieškovo ir atsakovo A. A. 2008 m. sausio 16 d. bei 2008 m. balandžio 16 d. pasirašytos paskolos sutartys, ieškovo ir atsakovo V. Č. 2008 m. birželio 2 d. pasirašyta paskolos sutartis; pripažinti negaliojančiais ieškovo atsakovui A. A. 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. balandžio 9 d. išduoti paprastieji vekseliai, teisėtumą bei pagrįstumą.

33Dėl pripažino nesudarytomis 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. balandžio 16 d., 2008 m. birželio 2 d. paskolos sutarčių ir pripažinimo negaliojančiais 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. balandžio 9 d. išduotų paprastųjų vekselių

34Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad paskolos sutartis yra sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Paskolos sutartys yra realinės, nes paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. CK 6.871 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt, turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą.

35Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus, kurių pagrindu teigiama, kad byloje buvo pateikti įrodymai, jog atsakovai suteikė įmonei paskolas pagal minėtas paskolos sutartis, vadovaujasi naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, aiškinant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutartį, proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, kai nagrinėjamos bylos dėl paskolos teisinių santykių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, nurodė, kad paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas. Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas.

36Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja.

37Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis).

38Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

39Nagrinėjamu atveju ieškinį padavė bankroto administratorius, įvertinęs UAB „Agmituras“ finansinius ir buhalterinius dokumentus, kuriuose nebuvo jokių konkrečių duomenų, kad atsakovai yra perdavę ieškovui paskolos sutartyse nurodytas pinigų sumas. Be to, atsakovai, teigdami, kad pagal minėtas konkrečias paskolos sutartis perdavė įmonei pinigų sumas (A. A. – 1 210 640,86 Lt, V. Č. – 99 000 Lt), šioje byloje nenurodė, kokie konkretūs UAB „Agmituras“ dokumentai patvirtina, kad atsakovai įmonei būtent pagal šias paskolos sutartis perdavė įmonei paskolos sutartyse nurodytas pinigų sumas ir kada tai buvo padaryta.

40Pagal bylos duomenis UAB „Agmituras“ finansiniuose ir buhalteriniuose dokumentuose nėra duomenų apie tai, kad atsakovai pagal šias paskolos sutartis perdavė įmonei paskolos sutartyse nurodytas pinigų sumas. Atsakovai byloje taip pat nepateikė įrodymų, kuriuose būtų aiškiai nurodyta, kad jie perdavė įmonei konkrečias pinigų sumas pagal 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. balandžio 16 d., 2008 m. birželio 2 d. paskolos sutartis. Be to, 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. balandžio 16 d., 2008 m. birželio 2 d paskolos sutarčių sąlygose taip pat nėra nurodyta jokių duomenų apie tai, kad įmonei paskolos sutartyse nurodytos pinigų sumos buvo perduotos iki sutarčių pasirašymo ar pasirašymo dieną. Atkreiptinas dėmesys, kad paskolos sutarčių 2 punkto „Sutarties dalykas“ 2.1 papunktyje nurodyta, jog paskolos davėjas suteikia paskolos gavėjui atitinkamo dydžio paskolą, o paskolos sutarčių 4.1 punkte nurodyta, kad paskolos davėjas įsipareigoja suteikti paskolos gavėjui sutarties 2.1 punkte nurodyto dydžio paskolą (I t., b. l. 9, 10, 11). Taigi sutarčių sąlygose nėra jokių nuorodų, kad įmonė pinigus yra gavusi sutarties pasirašymo dieną ar iki sutarties pasirašymo dienos, todėl atsakovų argumentai, kad paskolos sutarčių tekstai patvirtina pinigų perdavimą įmonei, yra nepagrįsti. Taip pat išrašyti vekseliai A. A. nepatvirtina realaus pinigų perdavimo įmonei. Atsakovas A. A. nurodo, kad paskolos sutarčių ir vekselių originalų buvimas pas jį yra aplinkybė, kurią įvertinus sistemiškai su kitais įrodymais, patvirtina, jog atsakovas lėšas perdavė įmonei, tačiau su tokia atsakovo pozicija nesutiktina, nes ši aplinkybė nepatvirtina realaus pinigų perdavimo įmonei.

41Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju atsakovai privalėjo byloje pateikti įrodymus, jog jie pagal paskolos sutartis perdavė pinigus ieškovui UAB „Agmituras“.

42Teisėjų kolegija, vertindama atsakovų apeliacinių skundų argumentus, susijusius su tuo, kad jie šioje byloje įrodė, jog pagal 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. balandžio 16 d., 2008 m. birželio 2 d. pasirašytas paskolos sutartis perdavė bendrovei pinigus, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra visiškai jokių patikimų duomenų, jog atsakovas V. Č. būtų perdavęs kokias nors lėšas įmonei. Atsakovas V. Č. argumentus, kad jis perdavė 99 000 Lt bendrovei kaip paskolą, grindžia tuo, jog A. A., kaip įmonės vadovas, privalėjo užtikrinti, kad pinigai, perduoti pagal paskolos sutartį, sudarytą su juo (V. Č.), būtų apskaityti įmonės finansinėse apskaitose, jog A. A. teismo posėdžio metu patvirtino faktą, kad V. Č. skolindavo pinigus bendrovei. Šios apelianto V. Č. nurodomos aplinkybės nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis 99 000 Lt kaip paskolą perdavė įmonei. Pirmiausia pažymėtina, kad nei pats V. Č., nei atsakovas A. A. pirmosios instancijos teismui nenurodė, nenurodo ir apeliacinės instancijos teismui, kada ir kokias pinigų sumas V. Č. perdavė įmonei kaip paskolą. Tai pat pažymėtina, kad šioje byloje nagrinėjant ieškovo ir atsakovų nurodomas aplinkybes, susijusias su paskolos sutarčių sudarymu bei pinigų perdavimu įmonei, būtina įvertinti, jog paskolos sandoriai buvo sudaryti tarp juridinio asmens ir jo dalyvių bei šio juridinio asmens vadovo. Atsakovai teigia, kad jie juridiniam asmeniui perdavė paskolos sutartyse nurodytas pinigų sumas, todėl sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą turi būti vadovaujamasi Lietuvos valstybėje teisėtai vykdančių veiklą juridinių asmenų buhalterinę apskaitą reglamentuojančiomis viešosios teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2008).

43Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio nuostatas šis įstatymas nustato įvairių juridinių asmenų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą. Šio įstatymo 2 straipsnio pateikiamose sąvokose nurodyta, kad pinigų apskaitos dokumentas yra popierinis liudijimas, kuriame nurodomos grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacijos. Ginčijamų sutarčių sudarymo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punkte nurodyta, kad pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo vyriausiasis buhalteris (buhalteris), o priėmus pinigus – ir kasininkas. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas, kurį pasirašo vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ir kasininkas. Taisyklių 10 punkte nurodyta, kad atskaitingas asmuo, gavęs iš fizinių asmenų arba ūkio subjektų pinigus už jiems parduotą turtą, suteiktas paslaugas, avansą arba kitas pinigų įplaukas, išduoda Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283, nurodytą apskaitos dokumentą (kasos aparato kvitą, pinigų priėmimo kvitą arba kita). Atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą. Pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas. Pagal Taisyklių 11 punktą kasos pajamų bei išlaidų orderiai pildomi tiksliai ir aiškiai rašalu, tušinuku arba techninėmis priemonėmis. Juose negali būti jokių trynimų, braukymų arba taisymų – net ir patvirtintų. Suma žodžiais pradedama rašyti didžiąja raide eilutės pradžioje. Kasos pajamų ir išlaidų orderiuose nurodomi dokumentai, kurių pagrindu priimami į kasą arba išmokami iš kasos pinigai. Pinigai priimami arba išmokami tik kasos pajamų arba išlaidų orderių išrašymo dieną.

44Taigi, jei atsakovai perduodavo įmonei grynuosius pinigus (tokią aplinkybę atsakovai nurodo apeliaciniuose skunduose, atsakovas V. Č. nurodo, kad jis perdavė įmonei tik grynuosius pinigus), tai jie šioje byloje turėjo pateikti pinigų priėmimo kvitus, kuriuose būtų nurodyta atlikta ūkinė operacija (paskola). Jei atsakovas A. A. pervesdavo į įmonės sąskaitą pinigus kaip paskolą, tai taip pat turėjo būti nurodyta atlikta ūkinė operacija (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovų, dalyvavusių paskolos teisiniuose santykiuose, teisinis statusas (atsakovai yra patyrę verslininkai, įmonės akcininkai (juridinio asmens dalyviai), o atsakovas A. A. buvo ir įmonės vadovas, atsakovas V. Č., pasirašydamas įmonės vardu paskolos sandorius, veikė įmonės vardu, pagal bylos duomenis ir jo paaiškinimus aktyviai dalyvavo įmonės ūkinėje ir komercinėje veikloje), leidžia teigti, kad yra sąlygos civilinių teisinių santykių subjektus traktuoti kaip normalaus atidumo bei apdairumo sąlygomis žinančius ir privalančius vykdyti iš viešosios teisės kylančias prievoles. Atsakovų nurodomos aplinkybės apie buhalterės pareigų netinkamą atlikimą nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovai įmonei perdavė pinigus.

45Atsakovai apeliaciniuose skunduose ypač akcentuoja aplinkybes, kad įmonei buvo būtinos lėšos, nes įmonė neturėjo pakankamai lėšų išlaidoms finansuoti, trūko lėšų apmokėti su viešbučio statyba susijusioms išlaidoms, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis jų paaiškinimais, kad jie perdavė įmonei lėšas būtinoms išlaidoms apmokėti, turėjo pripažinti, jog minėtose paskolos sutartyse nurodytas pinigų sumas jie realiai paskolino įmonei. Tokia apeliantų pozicija nepripažintina pagrįsta, nes Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnyje yra nustatyta, kad bendrovės nuostoliai gali būti dengiami akcininkų įnašais. Kai akcininkai įneša pinigus bendrovės nuostoliams dengti, tai akcininkams neatsiranda reikalavimo teisė į tokias įneštas bei perduotas bendrovei lėšas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2013).

46Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nevertino apelianto A. A. nurodomų sąskaitų išrašų nuo 2007 m. liepos 7 d. iki 2008 m. liepos 30 d. duomenų, kuriuose yra nurodyta apelianto pavardė (II t., b. l. 144, 145, 149, 150, 152, 156, 178, 212, 219, 208, 209, 116, 221, 99, 123, 118, 119, 120), kaip duomenų, kurie patvirtina, kad šiuos pinigus atsakovas perdavė įmonei būtent kaip paskolą.

47Atsakovas A. A. nurodo, kad atsakovas V. Č. patvirtino, jog jis paskolino įmonei lėšas pagal minėtas paskolos sutartis, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad A. A. atsakovui V. Č. būtų perdavęs pinigus, kuriuos šis atsakovas būtų priėmęs, V. Č. nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima nustatyti faktus, kada ir kokias pinigų sumas A. A. realiai perdavė įmonei kaip paskolą, o ne dėl kitokių priežasčių, pavyzdžiui, dėl atsakovų akcentuojamos aplinkybės, jog įmonei trūko lėšų viešbučio statybai ir atsakovas, kaip akcininkas, dengė įmonės nuostolius. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos ir atsakovų nurodomų aplinkybių, susijusių su lėšų reikalingumu įmonei, akivaizdu, jog atsakovas A. A., atsižvelgiant į jo turimų įmonės akcijų kiekį, buvo suinteresuotas verslo, kuris buvo siejamas su viešbučio įrengimu ir jo eksploatavimu, vystymu, todėl jo bet koks pinigų perdavimas įmonei negali būti vertinamas vien tik kaip paskola. Jei atsakovas pervesdavo pinigus įmonei kaip paskolą, tai ir turėjo būti nurodoma dokumentuose.

48Dėl pirmiau nurodytų argumentų nesutiktina su apelianto A. A. apeliacinio skundo argumentais, kad turėjo būti vertinami banko sąskaitų išrašų duomenys, kuriuose nurodyta, kad lėšas įneša (mokėtojas yra) UAB „Agmituras“ ar kiti fiziniai asmenys (apeliantas yra nurodęs, kad dėl sunkios sveikatos būklės lėšas perduodavo kitiems fiziniams asmenims, jog jie įneštų lėšas į ieškovo sąskaitą).

49Atsakovas A. A., atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog pagal 2007 m. liepos 7 d., 2008 m. birželio 28 d., 2008 m. liepos 30 d. paskolos sutartis pinigus perdavė įmonei, pripažino dalį ieškovo banko sąskaitų išrašų 704 026 Lt sumai rašytiniais įrodymais (išrašuose nebuvo duomenų, kad pinigai perduoti kaip paskola), o ieškovas neginčijo 2008 m. birželio 2 d. paskolos sutarties, pagal kurią apeliantas perdavė 99 000 Lt, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylą, nes apeliantas į ieškovo sąskaitas yra įnešęs daugiau nei 2 000 000 Lt, ir sumos byloje iš esmės sutampa (2 000 000 Lt – 704 026 Lt – 99 000 Lt), t. y. turėjo būti nustatyta, kad atsakovas yra perdavęs įmonei ir 1 196 974 Lt pagal 2008 m. sausio 16 d. 2008 m. balandžio 16 d. paskolos sutartis. Su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutiktina, nes, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmiau nurodytų banko sąskaitose esančių duomenų nevertino kaip lėšų pagal paskolos sutartis perdavimo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas dalį duomenų apie atsakovo įmokėtas lėšas, nurodytas banko išrašuose, pripažino pagrindžiančiais lėšų perdavimą pagal 2007 m. liepos 7 d., 2008 m. birželio 28 d., 2008 m. liepos 30 d. paskolos sutartis, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti ir kitas atsakovo nurodytas perduotas lėšas kaip paskolą įmonei.

50Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad A. A. pagal 2007 m. liepos 7 d., 2008 m. birželio 28 d., 2008 m. liepos 30 d. paskolos sutartis perdavė įmonei pinigus, vertino visus byloje surinktus įrodymus, t. y. tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visetą. Pirmosios instancijos teismas įvertino Jungtinės veiklos sutartį Nr. 05-02 (I t., b. l. 53), 2006 m. gegužės 19 d. kredito sutartį, pagal kurią UAB „Agmituras“ suteiktas 825 000 Lt kreditas, paskolos suma pervesta dalimis per laikotarpį nuo 2006 m. birželio 6 d. iki 2006 m. lapkričio 2 d. 2007 m. balandžio 2 d. susitarimu kredito suma padidinta iki 6 953 000 Lt, o 2007 m. lapkričio 21 d. susitarimu – iki 11 519 000 Lt, 2008 m. vasario 27 d. susitarimu kredito suma pakeista į 3 323 749,17 EUR, o 2009 m. liepos 29 d. susitarimu padidinta iki 3 517 468,91 EUR (I t., b. l. 58, III t., b. l. 39), UAB „Agmituras“ 2007 m. finansinės atskaitomybės aiškinamąjį raštą, kuriame nurodytos kitos finansinės skolos – 366 000 Lt, apmokėtinos po vienerių metų, bet ne vėliau kaip per penkerius metus, skiltyje „finansiniai ryšiai su įmonės vadovais ir kitais susijusiais asmenimis“ nurodytos gautos paskolos iš vadovų ir kitų susijusių asmenų – 366 000 Lt (I t., b. l. 120-121), kad UAB „Agmituras“ balanse už 2007 metus (I t., b. l. 133-134) nurodytos kitos finansinės skolos finansiniais metais – 366 000 Lt (ši suma atitinka 2007 m. liepos 7 d. paskolos sutarties sumą). Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi UAB „Agmituras“ 2008 metų finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte nurodytais duomenimis, iš kurių matyti, kad įmonės kitos finansinės skolos – 792 263 Lt, apmokėtinos po vienerių metų, bet ne vėliau kaip per penkerius metus (I t., b. l. 147), o skiltyje „finansiniai ryšiai su įmonės vadovais ir kitais susijusiais asmenimis“ nurodytos gautos paskolos iš vadovų ir kitų susijusių asmenų – finansiniais metais – 426 263 Lt, praėjusiais finansiniais metais – 366 000 Lt (I t., b. l. 148), įmonės įsipareigojimų skiltyje nurodytos kitos po vienerių metų mokėtinos skolos – 792 263 Lt, kitų (ne kredito įstaigoms) finansinių skolų, apmokėtinų po penkerių metų, nėra (I t., b. l. 147-148). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Agmituras“ balanse už 2008 metus (I t., b. l. 161-162) nurodytos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 14 315 068 Lt (I t., b. l. 161) ir tai atitinka aiškinamajame rašte nurodytą bendrą skolų sumą (I t., b. l. 147). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir tuo, kad finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte nurodyta, jog bendrovė turi tik vieną trumpalaikę beprocentę fizinio asmens paskolą (I t., b. l. 143). Taip pat buvo įvertinti ir atsakovo pateikti grynųjų pinigų priėmimo kvitai ir kasos pajamų orderiai su nurodyta mokėjimo paskirtimi – „sąskaitos papildymas“, „gryni į sąskaitą“ (II t., b. l. 63-66, 81-83). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 7 d. nutartimi BUAB Agmituras“ bankroto byloje patvirtino A. A. kreditorinį reikalavimą 2 148 366,86 Lt sumai, iš jos – 2 013 666,86 Lt sumą pagal šioje byloje ginčijamus vekselius, 134 700 Lt pagal kasos pajamų orderius (mokėjimo paskirtis – akcininko paskola, paskola), kuriuos atsakovas pateikė ir šioje byloje, nors jie bankroto byloje nebuvo siejami su šioje byloje nurodomomis paskolomis (II t., b. l. 84-86, III t. b. l. 16). Pažymėtina, kad buvo įvertinti ir ieškovo bankų sąskaitų išrašai, kuriais remiantis buvo nustatyta, jog 2007 m. gruodžio 19 d. ieškovui išmokėta 119 450 Lt banko paskolos suma, 2007 m. gruodžio 21 d. – 141 457,22 Lt banko paskolos suma (II t., b. l. 175) 2007 m. gruodžio 22 d. – 60 051,38 Lt banko paskolos suma, 2008 m. sausio 21 d. – 278 215,91 Lt banko paskolos suma, 2008 m. sausio 24 d. – 20 929,45 Lt banko paskolos suma (II t., b. l. 212). Iš įmonės sąskaitos nustatyta, kad 2007 m. gruodžio – 2008 m. sausio mėn. nėra daryta didelės vertės pavedimų į trečiųjų asmenų sąskaitas, išskyrus 2008 m. sausio 21 d. mokėjimą UAB „Chanita“ ir 2008 m. sausio 31 d. mokėjimus UAB „Grundolita“ ir UAB „Chanita“, ir konstatuota, kad banko sąskaitų išrašai neleidžia daryti išvados, jog vykdomiems mokėjimams nurodytu laikotarpiu nepakako banko skolintų lėšų. Taip pat buvo remiamasi tuo, kad 2008 m. balandžio mėnesį iš ieškovo banko sąskaitų taip pat nėra daryta didelės vertės pavedimų tretiesiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas įvertino bendrovės sąskaitų išrašus, pagal kuriuos nustatė, kad A. A. aktyviai įnešinėjo pinigus 2008 m. birželio 25-28 d. ir liepos 22-30 d., įnešė pinigus 2008 m. rugpjūčio 20-29 d., t. y. prieš pat ginčijamų 2008 m. birželio 28 d. ir 2008 m. liepos 30 d. paskolos sutarčių sudarymą bei neginčijamą 2008 m. rugpjūčio 29 d. paskolos sutartį. Įvertinęs įneštas atsakovo lėšas, paskolos sutartyse nurodytas paskolos sumas ir kitus pirmiau nurodytus įrodymus, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas yra perdavęs pinigus pagal paskolos sutartis 2008 m. birželio 28 d. ir 2008 m. liepos 30 d.

51Anksčiau nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus bylos šalių pateiktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis), kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir remdamasis įrodymų visuma padarė įtikinamą išvadą dėl atsakovo A. A. perduotų pagal paskolos sutartis pinigų sumų. Be to, pažymėtina, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013; kt.); teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.); teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.); teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); teismas, vertindamas įrodymus turi vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

52Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą proceso teisės normų taikymo aspektu, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

53Apeliantas A. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino 2007 metų finansinės atskaitomybės aiškinamojo rašto nuorodos, jog kitos skolos per vienerius metus yra 210 146 Lt, o po vienerių metų, bet ne ilgiau kaip penkerius metus – 366 000 Lt, iš viso ne kredito įstaigoms – 576 146 Lt. Taip pat apeliantas teigia, kad neįvertintos 2008 metų finansinės atskaitomybės aiškinamojo rašto nuorodos apie tai, kad kitos skolos (ne kredito įstaigoms) per vienerius metus – 1 471 554 Lt, po vienerių metų, bet ne vėliau kaip per penkerius metus – 792 236 Lt, o iš viso ne kredito įstaigoms – 2 263 790 Lt. Apeliantas, remdamasis šiais duomenimis, teigia, kad per 2008 metus skolos padidėjo nuo 210 146 Lt iki 1 471 554 Lt, t. y. 1 261 408 Lt suma, kuri iš esmės atitinka sumą, kurią apeliantas perdavė ieškovui pagal skundžiamu sprendimu pripažintas nesudarytomis paskolos sutartis. Šie argumentai nepripažintini pagrįstais, nes 2008 metų finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte yra aiškiai nurodyta, kad bendrovė turi trumpalaikę beprocentę fizinio asmens suteiktą paskolą, iš vadovų ir iš kitų susijusių asmenų gauta paskola – 426 263 Lt, o praėjusias finansiniais metais – 366 000 Lt, likutis finansinių metų pabaigoje – 792 263 Lt, todėl teigti, kad 2008 metais A. A. suteiktų paskolų suma padidėjo 1 261 408 Lt suma, nėra jokio faktinio pagrindo. Pažymėtina, kad apeliantas nurodo, jog paskolas teikė kaip fizinis asmuo ir jis yra pasirašęs aiškinamąjį raštą (I t., b. l. 160). Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino pirmiau nurodytus aiškinamuosiuose raštuose duomenis.

54Atmestini ir apelianto A. A. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas, jog bankroto byloje nebuvo patvirtintas jo 150 200 Lt kreditorinis reikalavimas pagal kasos pajamų orderius, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie kitus sandorius, kurių pagrindu apeliantas galėjo perduoti pinigus, nurodytus kasos pajamų orderio kvituose (150 200 Lt), privalėjo pripažinti šiuos kvitus rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad apeliantas perdavė lėšas ieškovui pagal 2008 m. sausio 16 d. ir 2008 m. balandžio 16 d. paskolos sutartis.

55Pirmosios instancijos teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti 2009 metais išrašytų kasos pajamų orderio kvitų (II t., b. l. 84-86), kuriuose nurodoma, kad A. A. perdavė įmonei pinigus kaip akcininko paskolą 2009 metais, nes pats ieškovas laikėsi pozicijos, jog jis paskolas suteikė ieškovui pagal šioje byloje ginčijamas paskolos sutartis iki jų pasirašymo ir šie kasos orderių kvitai nėra susiję su šiomis paskolomis. Nagrinėjamu atveju ypač yra svarbi aplinkybė, kad bankroto byloje A. A. pagal šiuos orderius prašė patvirtinti kreditorinį reikalavimą atskirai nuo jo suteiktų paskolų, dėl kurių sudarymo šioje byloje nagrinėjamas ginčas. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 7 d. nutartimi pagal šiuos pajamų orderius nepatvirtino atsakovo kreditorinio reikalavimo, nustatęs, kad pajamų orderiai neįtraukti į buhalterinę apskaitą, orderiuose nurodytos pinigų sumos nesutampa su administratoriaus į bylą pateiktuose pajamų orderiuose nurodytomis pinigų sumomis (I t., b. l. 20-21).

56Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, laikydamasis CPK įtvirtintų proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176-185 straipsniai), nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas (CPK 263 straipsnis), todėl abejoti dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisingumo nėra pagrindo. Atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. balandžio 16 d., 2008 m. birželio 2 d. paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis ir 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. balandžio 9 d. A. A. išrašytų vekselių pripažinimo negaliojančiais.

57Dėl civilinės bylos nutraukimo pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą

58Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2010; kt.). Ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai jų elementai – šalys, ieškinio dalykas ir ieškinio faktinis pagrindas – sutampa. CPK 293 straipsnio 3 punkte yra nustatyta, kad jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas nutraukia bylą. Atsakovas A. A. apeliaciniame skunde prašo nutraukti bylą CPK 293 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu ir teigia, kad bankroto administratorius jau yra pasinaudojęs teise ginčyti apelianto, kaip kreditoriaus, reikalavimą, nurodydamas lygiai tokį patį paskolos sutarčių bei vekselio negaliojimo pagrindą, ir šis klausimas jau yra išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartimi, t. y. apeliantas kelia ieškinio tapatumo klausimą.

59Vertinant šiuos apelianto argumentus galiojančios teisės ir bylos faktinių aplinkybių kontekste, atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje bankroto administratorius nereiškė reikalavimo pripažinti negaliojančiomis paskolos sutarčių, o prašė jas pripažinti nesudarytomis. Pažymėtina, kad reikalavimai pripažinti paskolos sutartis nesudarytomis ir pripažinti negaliojančiomis yra visiškai atskiri reikalavimai, t. y. du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Apeliantas nėra pateikęs įrodymų, kad bankroto byloje bankroto administratorius būtų pareiškęs tokius pačius reikalavimus. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartyje nėra nurodyta, kad buvo nagrinėjamas bankroto administratoriaus pareikštas reikalavimas pripažinti paskolos sutartis nesudarytomis.

60Be to, šioje byloje ieškinio pagrindas yra aplinkybės, kad pagal paskolos sutartis nebuvo perduoti pinigai. Minėtoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje visiškai nenagrinėtos šios aplinkybės, netgi nesiremiama paskolos sutartimis. Atsakovo kreditorinis reikalavimas patvirtintas remiantis vekseliais, kurių pagrįstumo ir teisėtumo klausimas taip pat neišnagrinėtas, nurodant, kad dėl vekselių nuginčijimo bankroto administratorius gali kreiptis į teismą. Dėl šių priežasčių konstatuoti, kad jau yra išnagrinėta byla tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko, nėra jokio pagrindo. Be to, būtina pažymėti, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nutartis, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, negali būti prilyginama teismo sprendimui, priimamam išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012).

61Dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punktą

62Apeliantas A. A. apeliacinį skundą grindžia tuo, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratoriui nesuteikta teisė reikšti ieškinį dėl paskolos sandorių pripažinimo negaliojančiais, bankroto administratorius nustatyta specialia tvarka, t. y. ĮBĮ nustatyta tvarka nepagrįstiems kreditorių reikalavimams ginčyti, turi ginčyti kreditorių reikalavimų pagrįstumą, kai sprendžiami kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo šioje byloje bankroto administratoriaus paduotą ieškinį palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu (teismas palieka ieškinį nenagrinėtą, jeigu pareiškimą ieškovo ar pareiškėjo vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo).

63Su minėtais apelianto teiginiais nesutiktina, nes nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad bankroto administratorius turėjo teisę pareikšti tokio pobūdžio ieškinį. ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalyje įmonės administratorius apibūdinamas kaip teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatytos bankroto administratoriaus funkcijos. Viena iš įstatyme nustatytų administratoriaus funkcijų yra ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktas). Bankroto administratorius, visų pirma, yra teismo paskirtas skolininko (bankrutuojančios įmonės) atstovas. Atlikdamas bankroto proceso darbus, administratorius privalo vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punktas). Bankrutuojančios įmonės interesų gynimas yra ir kreditorių visumos interesų gynimas, nes įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą. Visi administratoriaus veiksmai turi būti nukreipti šiems tikslams pasiekti ir tam trukdančioms kliūtims šalinti. Taigi administratorius yra ypatingą teisinę padėtį bankroto procese turintis šio proceso dalyvis, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų apgynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008 ir kt.). Apelianto aiškinimas, kad bankroto administratoriui ĮBĮ normos draudžia pareikšti ieškinį, kuriuo jis siekia apginti įmonės interesus ir tuo pačiu visų kreditorių interesus, prieštarauja teisės normoms, reglamentuojančioms bankroto administratoriaus funkcijas ir tikslus, kuriems įgyvendinti jis yra paskirtas.

64Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

65Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.