Byla 2A-615/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PARAMA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimo, kuriuo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PARAMA“ ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1721-340/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PARAMA“ ieškinį atsakovams D. K., antstoliui S. M., BTA Insurance Company SE Lietuvos filialui dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir žalos priteisimo. Tretieji asmenys: Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, B. B. individuali įmonė „ŠAKOTIS“.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas BUAB „PARAMA“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, teismui pateiktu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu antstolio S. M. 2010 m. birželio 1 d. sudarytą turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0170/09/00386 bei priteisti iš antstolio S. M. 54 500 Lt žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, jog ginčijamu aktu ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas - 286/10000 dalys neįrengtos pastogės, esančios ( - ), buvo parduotas atsakovui D. K. už 5 500 Lt. Nurodyta kaina, ieškovo manymu, yra žymiai mažesnė už šio turto rinkos vertę. Ieškovas teigė, jog antstolis, nustatydamas parduodamo turto kainą, pažeidė teisės aktų nuostatas, reguliuojančias areštuoto turto įkainojimą. Ieškovas akcentavo aplinkybę, jog antstolis pranešimą dėl varžytynių datos nustatymo ieškovui išsiuntė jau po to, kai Vilniaus apygardos teisme buvo gautas ieškovo kreditorių pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, o turto pardavimo iš varžytynių aktas buvo surašytas praėjus 36 dienoms po kreditorių pareiškimo priėmimo teisme. Nurodė, jog, apylinkės teismo teisėjui nagrinėjant prašymą patvirtinti turto pardavimo iš varžytynių aktą, jau buvo priimta teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui. Antstolis pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kadangi atsakovas D. K. ginčo turtą perleido trečiajam asmeniui, ginčijamą varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu, restitucija natūra nebegalima. Dėl šios priežasties ieškovas prašė priteisti iš antstolio 54 500 Lt sumą, kurią sudaro ginčo turto rinkos vertės ir lėšų, gautų pardavus šį turtą, skirtumas, ieškovo patirtai žalai atlyginti.

5Atsakovas antstolis S. M. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Tvirtino ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidęs, kadangi jam nebuvo žinoma apie pareiškimų iškelti bankroto bylą pateikimo teismui faktą. Akcentavo aplinkybę, jog skundžiami veiksmai buvo atlikti iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Iškėlus bankroto bylą, buvo tik patvirtintas ginčijamas varžytynių aktas. Antstolis nesutiko su ieškinio argumentais dėl turto įkainojimo tvarkos pažeidimo. Nurodė, jog šalys nepareiškė prieštaravimų dėl antstolio atlikto įkainojimo. Teigė, jog antstolis neturi pareigos skirti ekspertizę parduodamo turto vertei nustatyti. Antstolis teigė, jog ieškovo pateiktas turto vertinimas nėra aktualus sprendžiamam klausimui – ginčo turto vertės, buvusios jo pardavimo metu, nustatymui.

6Atsakovas „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje prašė ieškinį atmesti. Teigė, jog ieškovo nurodyta ginčo turto vertė nėra objektyvi. Teigė, jog apie galimą draudiminį įvykį buvo informuotas tik 2012 m. birželio 26 d., t. y. praėjus daugiau nei metams po draudimo sutarties pabaigos, todėl atsakovui, kaip antstolio draudikui, neatsiranda prievolė atlyginti antstolio veiksmais padarytą žalą.

7Atsakovas D. K. prašė ieškinį atmesti. Tvirtino ginčo turtą nusipirkęs už optimalią kainą, įvertinus turto būklę. Atsižvelgęs į aplinkybes, kad palėpė visiškai neįrengta, apleista, nefunkcionali, nesutvarkyti palėpės atidalinimo dokumentai, atsakovas ją už 10 000 Lt pardavė šiame pastate įsikūrusiam trečiajam asmeniui.

8Trečiasis asmuo B. B. individuali įmonė „ŠAKOTIS“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ginčo patalpų plotas sudaro tik 30 kvadratinių metrų. Teigė, jog ginčo patalpos nesiekia 9 metrų aukščio, todėl nėra galimybės įrengti antrojo aukšto. Teigė, jog palėpė neįrengta.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, antstolio S. M. naudai iš ieškovo BUAB „PARAMA“ priteisė 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

11Pirmosios instancijos teismas pritarė ieškovo argumentams dėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatos pažeidimo. Nurodė, jog teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, vykdomoji byla turėjo būti sustabdyta, todėl turėjo būti sustabdytas ir ginčo turto realizavimas. Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo suformuota praktika, sprendė, jog turto realizavimas turėjo būti sustabdytas neatsižvelgiant į tai, kad buvo pradėtas dar iki pareiškimo iškelti bankroto bylą gavimo. Teismas akcentavo aplinkybę, jog apie pareiškimo gavimą buvo paskelbta viešai. Be to, antstolis, vykdęs išieškojimą iš ieškovo, tokia aplinkybe turėjo domėtis aktyviau. Įvertinęs šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamas turto pardavimo iš varžytynių aktas prieštarauja ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Teismas akcentavo tai, kad ieškovo reikalavimas ginčijamą varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu yra išvestinis, o pagrindiniu laikytinas reikalavimas atlyginti nuostolius. Todėl ieškiniui patenkinti būtina nustatyti deliktinės atsakomybės sąlygų visumą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė CPK 602 straipsnio 6 punkto nuostatos pažeidimo ir žalos padarymo fakto. Teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, jog turto pardavimo kaina neatitiko turto vertės. Teismas akcentavo ieškovo pateiktų turto vertinimo išvadų trūkumus, pasirenkant vertinimo metodus ir duomenis. Analizuodamas šalių argumentus dėl turto vertės, teismas vadovavosi trečiojo asmens atstovo paaiškinimais, kadangi jis anksčiau tame pačiame name yra sudaręs sandorius dėl analogiškų objektų. Atsiradusioms abejonėms dėl turto vertės išaiškinti, byloje buvo atlikta ekspertizė, kurios išvados patvirtino, jog ginčo turto pardavimo metu jo vertė buvo 7 100 Lt. Be to, atsižvelgiant į turto pardavimo būdą, kaina galėjo būti mažesnė dar 10-30 procentų dydžiu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ekspertizės akto ir ieškovo pateiktos turto vertinimo ataskaitos esminius prieštaravimus, pastaruoju įrodymu nesivadovavo. Teismas sprendė, jog antstolis nepažeidė CPK 602 straipsnio 6 punkto ir CPK 681 straipsnio nuostatų, o konstatuotas ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies normos pažeidimas neturi tiesioginio priežastinio ryšio su reikalavimu atlyginti nuostoliais. Teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė visų būtinųjų antstolio deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „PARAMA“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog antstolis nepažeidė turto įkainojimo tvarkos. Aplinkybė, jog kaina vykdymo procese buvo nustatyta pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, yra pakankama šiam pažeidimui konstatuoti. Be to, nei antstolis, nei pirkėjas parduodamo turto nebuvo apžiūrėję.
  2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymų, pagrindžiančių turto kainą, prieštaravimus. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo pateiktas turto vertinimo išvadas. Teismo paskirtas ekspertas išvadas grindė prielaidomis. Ekspertas, taikydamas lyginamąjį metodą, vertingesnių patalpų neįtraukė į vertinimą. Ekspertizės išvadose nėra išsamių patalpų nuotraukų. Be to, ekspertas dirba Šiauliuose, todėl galėjo nežinoti Vilniaus miesto ypatybių.
  3. Eksperto argumentas, esą patalpų vidus nėra svarbus, sudaro pagrindą abejoti ekspertizės akto pagrįstumu.
  4. Teismas nevertino aplinkybės, jog ekspertizės išvados dėl patalpų būklės prieštarauja atsakovo D. K. ir trečiojo asmens atstovės paaiškinimams. Šie asmenys galėjo būti šališki.

14Atsakovas „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reguliuojančių taisyklių. Teigė, jog nepaisant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos pažeidimo, ieškovo interesai nebuvo pažeisti, kadangi jam buvo perduotos lėšos, gautos už parduotą ginčo turtą. Pritarė teismo pozicijai dėl ginčo turto vertės. Poziciją dėl jo paties, kaip antstolio civilinės atsakomybės draudiko, grindė pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais.

15Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ekspertizės išvadomis, kurios patvirtina, kad ginčo turto vertė nežymiai viršijo ginčijamame varžytynių akte nurodytą kainą. Nesant duomenų, jog turtas buvo parduotas per žema kaina, ginčijamas turto pardavimo iš varžytynių aktas negali būti panaikintas.

16Atsakovas antstolis S. M. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog ginčo turto kainą nustatė remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsižvelgė į objekto vietą, turto naudojimo apribojimus, išieškotojo nuomonę. Teigė, jog pagal nustatytą teisinį reguliavimą ir teismų suformuotą praktiką ekspertizės paskyrimas turto vertei nustatyti yra antstolio teisė, o ne pareiga. Tvirtino, jog ieškovas savo procesinėmis teisėmis vykdymo procese nesinaudojo, nesidomėjo vykdymo eiga. Atsakovas pažymėjo, jog byloje atlikta ekspertizė patvirtina, jog ginčo turtas buvo parduotas už rinkos kainą. Nesutiko su ieškovo pozicija dėl turto kainos nustatymo pagal jo užsakymu atliktą vertinimą. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismo ekspertizės išvadomis, kurios yra išsamesnės ir turinčios aukštesnę įrodomąją galią. Ieškovo akcentuoti galimi ekspertizės išvadų trūkumai neturi įtakos jų išsamumui ir pagrįstumui. Atsakovas nurodė, jog nėra pagrindo naikinti ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą, kadangi ieškovas neįrodė įstatyme nurodytų specialių akto negaliojimo pagrindų. Teigė, jog ieškovas neįrodė ir antstolio deliktinės atsakomybės sąlygų.

17IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

19Dėl bylos nagrinėjimo ribų

20Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 23 d. nutartimi ieškovui UAB „PARAMA“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Ignika“. 2010 m. birželio 1 d. įvykusių varžytynių metu atsakovui D. K. už 5 500 Lt buvo parduotas ieškovui UAB „PARAMA“ (apeliantui) priklausantis nekilnojamasis turtas – 286/10 000 dalys negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, esančios ( - ). Ieškovui priklausančių patalpų pardavimą patvirtina atsakovo antstolio S. M. 2010 m. birželio 1 d. turto pradavimo iš varžytynių aktas Nr. 0170/09/00386, kuris buvo patvirtintas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjo 2010 m. liepos 1 d. rezoliucija. 2010 m. rugpjūčio 19 d. atsakovas D. K. turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu įsigytas patalpas už 10 000 Lt kainą pardavė trečiajam asmeniui B. B. IĮ „ŠAKOTIS“. Ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu antstolio surašytą turto pardavimo iš varžytynių aktą dėl akto prieštaravimo ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatai bei CPK 602 straipsnio 6 punkto pagrindu, taip pat prašė priteisti iš antstolio 54 500 Lt ieškovo patirtai žalai atlyginti. Ieškovas laikėsi nuoseklios pozicijos, jog turtas parduotas tuo metu, kai teisme jau buvo priimtas pareiškimas iškelti UAB „PARAMA“ bankroto bylą, todėl antstolio veiksmai buvo neteisėti, be to, turtas buvo parduotas per pigiai. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas, be kita ko, įrodinėjo ir antstolio veiksmų neteisėtumą pažeidus procesinės teisės normas, reguliuojančias parduodamo turto įkainojimą. Teisėjų kolegija akcentuoja aplinkybę, jog ši byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama antrą kartą. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas bylą pirmą kartą, 2012 m. gegužės 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas, panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo imperatyvios ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatos pažeidimą, tačiau pažymėjo, jog skolininko (ieškovo) teisės tokiu būdu nebuvo pažeistos, kadangi lėšos, gautos realizavus turtą, buvo perduotos ieškovui (bankrutuojančiai įmonei). Apeliacinis teismas akcentavo bylų, kuriose ginčijami turto pardavimo iš varžytinių aktai, išskirtinumą, pažymėdamas, jog tokie aktai gali būti pripažinti negaliojančiais tik specialiosios CPK 602 straipsnio normos pagrindu. Apeliacinis teismas, įvertinęs ieškovo pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pagrindinis reikalavimas yra dėl nuostolių atlyginimo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija akcentavo poreikį, nagrinėjant bylą iš naujo vertinti antstolio veiksmų atitiktį turto įkainojimą ir realizavimą reguliuojančių teisės normų nuostatoms, taip pat vertinti būtinąsias antstolio deliktinės atsakomybės sąlygas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju būtina įsitikinti ne formaliu bankroto procesą reglamentuojančių normų pažeidimu, o ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių prieštaravimo specialiajai normai (CPK 602 straipsnis) bei antstolio deliktinės atsakomybės būtinųjų sąlygų viseto buvimu.

21Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamuoju sprendimu, konstatavo ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatos pažeidimą, kadangi ginčo turtas buvo parduotas jau esant teisme priimtam pareiškimui iškelti ieškovui bankroto bylą, tačiau pažymėjo, jog šios normos pažeidimas nėra pakankamas ieškiniui tenkinimui. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą pirmosios instancijos teismas sprendė, jog antstolis nepažeidė turto įkainojimą ir jo realizavimo procesą reguliuojančių procesinės teisės normų, nenustatė būtinųjų antstolio deliktinės atsakomybės sąlygų viseto, todėl ieškinį atmetė. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia iš esmės dviem pagrindais – antstolio veiksmų neteisėtumu įkainojant ginčo turtą bei pirmosios instancijos teismo išvadų nepagrįstumu įrodymų vertinimo procese. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje dalyvaujančių asmenų apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų turinį, pastebi, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių nebeliko ginčo dėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nurodytos normos pažeidimo. Taigi nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant tiek į šalių poziciją, tiek į Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartyje išdėstytus teiginius, nebus tiriamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos pažeidimo, bet vertinamas turto įkainojimo, jo realizavimo procedūrų teisėtumas bei pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisėtumas ir pagrįstumas. Taip pat bus pasisakoma dėl argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo veiksmais įrodymų vertinimo procese.

22Dėl areštuoto turto įkainojimo ir realizavimo tvarkos pažeidimų

23Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog parduodant turtą iš varžytynių yra sukuriama jo pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, o turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina teismas (CPK 725 straipsnio redakcija, galiojusi ginčo turto pardavimo iš varžytynių metu). Taip siekiama užtikrinti šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teisinių santykių stabilumą, teisėtų interesų pusiausvyrą bei įgyvendinti vykdymo proceso operatyvumo principą, t. y. kad turtas būtų parduotas kuo efektyviau ir per protingą terminą. Dėl šių priežasčių CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo institutas, pagal kurį teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu – taikytinas tik išimtiniais atvejais. Pagal CPK 602 straipsnio 6 punktą (čia ir toliau – straipsnio redakcija, galiojusi ginčijamo varžytynių akto sudarymo metu) teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, kai: turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis (pavyzdžiui, CPK 602 straipsnio 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra). Be to, teismas, atsižvelgdamas į būtinumą siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), gautos turtą pardavus iš varžytynių sumos proporcingumą to turto rinkos vertei, turi įvertinti, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Nustatęs, kad turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą kainą, ir spręsdamas dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimo konstatavimo, teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai yra vertinamasis kriterijus. Spręstina, kad pagrindas konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatomos įvertinus konkrečios bylos duomenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta, kad turto vertės įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina buvo pagrindas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007).

24Teisėjų kolegija pastebi, jog aptariamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad antstolis, varžytynėse pardavęs ginčo turtą, nepažeidė CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamos tvarkos. Nors pirmosios instancijos teismas turto realizavimo procedūros teisėtumo šių normų kontekste iš esmės nevertino, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi antstolio pateiktą vykdomosios bylos medžiagą (t. 1, b. l. 81-85), įsitikino turto priverstinio realizavimo procedūros teisėtumu. Nustatyta, jog ginčo turtas buvo parduotas pirmosiose varžytynėse, pradinė turto pardavimo kaina sudarė aštuoniasdešimt procentų nustatytos turto vertės (CPK 718 straipsnis), varžytynių metu pirmasis kainos padidėjimas viršijo penkis procentus pradinės turto pardavimo kainos (CPK 713 straipsnio 4 dalis), turtas buvo parduotas didžiausią kainą pasiūliusiam varžytynių dalyviui – atsakovui D. K. (CPK 713 straipsnio 5 dalis). Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovui (apeliantui) įrodinėjant varžytynių akto prieštaravimą CPK 602 straipsnio 6 punktui, teisėjų kolegija akcentuoja būtinybę ginčijamo akto negaliojimą vertinti ir CPK 681 straipsnio kontekste. Kaip minėta, ieškovas savo poziciją nurodyto varžytynių akto negaliojimo pagrindo klausimu grindė būtent šios procesinės normos pažeidimu. Apeliaciniame skunde teigiama, jog ta aplinkybė, kad vykdymo procese parduodamo turto vertei nustatyti nebuvo atliekama ekspertizė, o turtas buvo įkainotas antstolio nuožiūra, yra pakankama CPK 681 straipsnyje įtvirtintos procesinės normos pažeidimui konstatuoti, o tai savo ruožtu yra pagrindas ginčijamam aktui pripažinti negaliojančiu bei spęsti ieškovo patirtų nuostolių atlyginimo klausimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

25Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ginčo turtas, tai yra 286/10 000 dalys negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės turto arešto akto surašymo metu buvo įvertintas 4 919,20 Lt. Nustatydamas tokią ginčo patalpų vertę antstolis atsižvelgė į ieškovui priklausančių patalpų plotą bendrojoje dalinėje nuosavybėje, Nekilnojamojo turto registre nurodytą visos palėpės rinkos vertę, nustatytą masinio vertinimo būdu. Nesant vykdymo proceso dalyvių prieštaravimų dėl tokios vertės, antstolis šios vertės pagrindu nustatė pradinę pardavimo kainą pirmosiose varžytynėse. Apeliantas nagrinėjamu atveju reiškia abejones dėl antstolio teisės ir (ar) jo gebėjimų įkainoti parduodamą turtą, teigdamas, esą antstolis, nepaisant šalių procesinio pasyvumo, turėjo paskirti ekspertizę turto vertei nustatyti.

26Pagal proceso įstatyme nustatytą reguliavimą, areštuodamas skolininko turtą antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jeigu antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę (CPK 681 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija, o teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – antstolio pareiga, nuo kurios tinkamo vykdymo priklauso išieškotojo reikalavimų patenkinimas kuo didesne apimtimi per kuo trumpesnį laiką, sukeliant kiek galima mažesnių neigiamų padarinių skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; kt.). Proporcingumo ir interesų derinimo principų laikymąsi turto vertės nustatymo stadijoje užtikrina ir galimybė išieškotojui bei skolininkui išsakyti savo nuomonę dėl įkainojamo turto vertės bei antstolio pareiga į ją atsižvelgti. Be to, skolininkui ir išieškotojui suteikta teisė prieštarauti antstolio atliktam įkainojimui. CPK 681 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Skolininkas ar išieškotojas, prieštaraujantys dėl antstolio nustatytos turto vertės, turi prieš skiriant ekspertizę įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą sumas, būtinas ekspertams ir ekspertinėms įstaigoms apmokėti (CPK 682 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pastebi, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog šios apelianto (vykdymo procese – skolininko) teisės aptariamu atveju nebuvo suvaržytos. Kaip minėta, apeliantas akcentuoja šiuo atveju buvus būtent antstolio pareigą cituotoje procesinėje normoje nustatyta tvarka užtikrinti tinkamą turto įvertinimą (paskirti ekspertizę). Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad antstolis skirti ekspertizę savo iniciatyva privalo, jeigu jam kyla abejonių dėl turto vertės (CPK 681 straipsnio 1 dalis). Dėl to vienas iš pagrindų, kai antstolis savo iniciatyva turėtų skirti ekspertizę to prašiusiam asmeniui nesumokėjus ekspertizės išlaidų – jei to asmens pateikti prieštaravimai kelia antstoliui abejonių dėl atlikto turto įvertinimo. Tokių abejonių galėtų kelti kitokią turto vertę pagrindžiantys argumentai, juos patvirtinantys įrodymai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2010). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, CPK 681 straipsnio nuostatų sisteminė analizė bei paminėtas kasacinio teismo aiškinimas įgalina spręsti, jog aptariamu atveju antstolis, neturėdamas abejonių dėl turto arešto aktu nustatytos ginčo turto kainos bei vykdymo proceso šalims nustatyta tvarka nepateikus prieštaravimų dėl areštuoto turto įkainojimo, neturėjo pareigos paskirti ekspertizės. Teisėjų kolegija pastebi, jog bet kokie (visi) vykdymo veiksmai sąlygoja vykdymo išlaidų, kurių apmokėjimo pareiga pradiniame vykdymo proceso etape tenka išieškotojui, o vėliau – skolininkui, dydį. Ekspertizės atlikimas vykdymo procese taip pat sąlygotų vykdymo išlaidų sumos padidėjimą. Todėl akivaizdu, jog nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste nepagrįstas ekspertizės atlikimas (t. y. nesant nei objektyvių duomenų, galinčių sukelti antstoliui abejones nustatytos turto kainos pagrįstumu, nei proceso šalių prieštaravimų ir kt.) galutiniame rezultate galėtų pažeisti skolininko (apelianto) interesus (CPK 610 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, ekspertizė turėtų būti skiriama esant konkretiems (anksčiau aptartiems) pagrindams, o ne vien siekiant išvengti būsimų (dar neegzistuojančių, galimų) ginčų su vykdymo proceso šalimis. Pritarimas apelianto pozicijai reikštų antstolio pareigą skirti ekspertizę realizuojamo turto vertei nustatyti kiekvienu atveju (tiek šalims to pageidaujant, tiek nepageidaujant, t. y. sutinkant su antstolio nustatyta verte). Kolegijos įsitikinimu, toks vertinimas paneigtų įstatyme nustatytą antstolio teisę įkainoti turtą (CPK 681 straipsnis) bei vykdymo proceso operatyvumo principą, šalių pareigą bendradarbiauti su antstoliu, siekiant greito ir ekonomiško vykdymo proceso. Teisėjų kolegija pritaria antstolio išdėstytai pozicijai, kuria akcentuojama pareiga tiek skolininkui, tiek išieškotojui būti aktyviems ir patiems domėtis vykdymo eiga bei sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis ir pareigomis; skolininkas ar jo atstovas privalo bendradarbiauti su antstoliu ir aktyviai padėti jam operatyviai ir rezultatyviai įvykdyti sprendimą. Kolegija svarbia laiko aplinkybę, jog apeliantas nepateikė objektyvių duomenų, kurių pagrindu antstolis dar iki varžytynių pradžios turėjo suabejoti turto arešto akte nustatytos kainos realumu, ar numatyti nustatytos kainos pasikeitimą. Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija nepagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą dėl CPK 681 straipsnyje nustatytos varžytynėse parduodamo turto įkainojimo tvarkos pažeidimo.

27Dėl įrodymų vertinimo

28Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kaip minėta, apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, grindė ir procesinių normų, reguliuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo procesą, pažeidimu. Apeliaciniame skunde aiškinama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė įrodymus, nepagrįstai atmetė arba netinkamai vertino ieškovo pateiktus įrodymus, nepagrįstai vadovavosi, apelianto nuomone, ydingomis ekspertizės išvadomis, rėmėsi šališkų atsakovų paaiškinimais.

29Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųsto sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar kaina, už kurią varžytynėse buvo parduotas ginčo turtas, atitiko turto rinkos vertę, įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovų ir trečiojo asmens pateiktus įrodymus: šalių, trečiojo asmens, kitų proceso dalyvių (eksperto ir liudytojos - turto vertintojos) paaiškinimus, rašytinius įrodymus – ieškovo pavedimu atlikto turto vertinimo ataskaitą, ekspertizės išvadas, Nekilnojamojo turto registro duomenis. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, pakankamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantas neįrodė, jog ginčo turto kaina neatitiko jo rinkos vertės, jog dėl ginčo turto pardavimo ieškovas būtų patyręs nuostolių. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

30Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kolegijos vertinimu, apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Minėta, jog įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias teisines nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto paminėtais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visus byloje esančius įrodymus (teiktus tiek ieškovo, tiek atsakovų). Išsamiai ir argumentuotai nurodė, kodėl vienu įrodymu (pvz., turto vertinimo ataskaita) nesivadovauja darydamas išvadas dėl ginčo turto vertės, o kitu (pvz., ekspertizės išvadomis) – vadovaujasi.

31Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad teismas netinkamai vertino teismo ekspertizės aktą, t. y. neatsižvelgė į jo trūkumus bei be pagrindo atmetė ieškovo pateiktą įrodymą – jo užsakymu atlikto turto vertinimo išvadas. Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Jei byloje esantis ekspertizės aktas neatitinka įstatymo reikalavimų ir, nepaisant jo tiriamojo - mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada CPK 212 straipsnio prasme, toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį – rašytinį įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009). Net ir tuo atveju, kai konstatuojami ekspertizės akto trūkumai, tai savaime nereiškia, kad teismas praranda galimybę remtis šiuo įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010). Iš apskųsto sprendimo turinio matyti, kad teismas rėmėsi ne tik teismo ekspertizės išvada, bet ir kitais įrodymais, išvardintais pirmiau šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Teisėjų kolegija pastebi, jog aptariamu atveju aplinkybė, jog teismas išvadą dėl ginčo turto kainos grindė ekspertizės išvadomis, nesudaro pagrindo manyti, kad šiam įrodymui buvo suteikta išskirtinai didesnė įrodomoji galia (lyginant jį su turto vertinimo ataskaita). Iš apskųsto sprendimo motyvų matyti teismo akcentuoti turto vertinimo ataskaitos esminiai trūkumai, pvz., netinkamas lyginamojo metodo pasirinkimas, lėmęs neteisingas vertinimo išvadas. Pažymėtina, jog abejonės dėl teismo konstatuotų turto vertinimo trūkumų nebuvo pašalintos nei turto vertintojos apklausos metu, nei apeliacinio skundo turiniu. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl teismo ekspertizės išvadų ydingumo, teigiant, kad ekspertas, gyvendamas kitame mieste, neturi kompetencijos vertinti ginčo turto Vilniuje, kad ekspertas galėjo būti šališkas, turto vertinimo metu lyginamojo metodo taikymui pasirinkdamas mažesnės vertės arba prastesnės būklės nekilnojamojo turto objektus, kad vertinimo metu neatliko patalpų apžiūros, taip pat kiti panašūs apelianto teiginiai laikytini nepagrįstomis prielaidomis, nesudarančiomis pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumu. Teisėjų kolegija analogiškai vertina ir apelianto motyvus dėl atsakovo D. K. bei trečiojo asmens atstovės paaiškinimų. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šių asmenų paaiškinimų dėl reikšmingų ginčui faktinių aplinkybių. Kita vertus, atsižvelgiant į šių asmenų procesinę padėtį, nėra pagrindo jų paaiškinimų vertinti pagal liudytojams taikomus kriterijus.

32Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Minėta, jog konstatuotas ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatos pažeidimas nėra pakankama priežastis taikyti antstoliui deliktinę atsakomybę. Ieškovui neįrodžius, jog turtas varžytynėse buvo parduotas esmingai mažesne už rinkos vertę kaina (žalos padarymo sąlyga), nėra pagrindo konstatuoti deliktinės atsakomybės sąlygų visumos.

33Kiti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

34Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

35Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas BUAB „PARAMA“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, teismui... 5. Atsakovas antstolis S. M. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.... 6. Atsakovas „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje prašė ieškinį... 7. Atsakovas D. K. prašė ieškinį atmesti. Tvirtino ginčo turtą nusipirkęs... 8. Trečiasis asmuo B. B. individuali įmonė „ŠAKOTIS“ su ieškiniu... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 11. Pirmosios instancijos teismas pritarė ieškovo argumentams dėl ĮBĮ 9... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 13. Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „PARAMA“ prašo Vilniaus apygardos teismo... 14. Atsakovas „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje prašo pirmosios... 15. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos,... 16. Atsakovas antstolis S. M. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą... 17. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 18. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo... 19. Dėl bylos nagrinėjimo ribų... 20. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2010 m.... 21. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamuoju sprendimu,... 22. Dėl areštuoto turto įkainojimo ir realizavimo tvarkos pažeidimų... 23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog parduodant turtą... 24. Teisėjų kolegija pastebi, jog aptariamu atveju byloje nėra ginčo dėl... 25. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ginčo turtas, tai yra 286/10 000... 26. Pagal proceso įstatyme nustatytą reguliavimą, areštuodamas skolininko... 27. Dėl įrodymų vertinimo... 28. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia... 29. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį,... 30. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip... 31. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad teismas netinkamai vertino... 32. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, kad... 33. Kiti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro... 34. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 35. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti...