Byla eA-1451-629/2018
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „VERUS AUDITUS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „VERUS AUDITUS“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „VERUS AUDITUS“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „VERUS AUDITUS“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 3R-286(AG-211/02-2016) ir grąžinti pareiškėjo 2016 m. liepos 7 d. skundą Komisijai nagrinėti iš naujo.
    1. Pareiškėjas paaiškino, jog Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 3R-286(AG-211/02-2016) nutraukė bylą pagal pareiškėjo 2016 m. liepos 7 d. skundą dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2016 m. birželio 8 d. galutinės išvados Nr. D4-803 dėl bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „DIVINGAS“ (toliau – ir bankroto administratorius) veiksmų administruojant bankrutavusią uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir BUAB) „Kaupasta“ (toliau – ir galutinė išvada), kuria konstatuota, kad UAB „DIVINGAS“, administruodamas BUAB „Kaupasta“, nepažeidė bankrotą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, bei nurodyta, kad Tarnyba neturi pagrindo teigti, jog bankroto administratorius neturėjo pagrindo 2015 m. gruodžio 18 d. įmonei išrašyti sąskaitos faktūros Nr. 0000062 su 18 097,59 Eur atlyginimo suma, nors BUAB „Kaupasta“ 2014 m. kovo 24 d. kreditorių komiteto posėdyje įmonės bankroto administratoriui buvo nustatytas 1 Lt mėnesinis atlyginimas iki įmonės išregistravimo iš juridinių asmenų registro, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi ir 2010 m. gegužės 4 d. kreditorių komiteto posėdyje 1-uoju darbotvarkės klausimu priimtu nutarimu buvo nustatytas kitoks atlyginimas, kuris, priskaitytas iki 2014 m. kovo 24 d., bankroto administratoriaus teigimu, jam nebuvo išmokėtas. Tokiu būdu atsakovas, konstatuodamas, kad bankroto administratoriaus veiksmuose nebuvo nustatyta jokių bankroto procesą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, tuo pačiu konstatavo, jog bankroto administratorius visiškai teisėtai ir pagrįstai išsimokėjo sau 18 097,59 Eur atlyginimą, sukurdamas prejudicinį faktą, kliudantį bankrutavusios įmonės kreditoriams, kaip jos teisių perėmėjams, tarp jų ir pareiškėjui, ginti savo pažeistas teises ir interesus. Bankroto administratoriaus nurodomas argumentas, kad tokiu būdu buvo išmokėtas jam priskaitytas, tačiau neišmokėtas atlyginimas už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 4 d. iki 2014 m. kovo 24 d., yra visiškai nepagrįstas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) įstatymo 79 straipsnio 2 dalies 1 punktą PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, tačiau teikiant ilgalaikes paslaugas (t. y. paslaugas, kurios teikiamos tam tikrą tęstinį laikotarpį (telekomunikacijų, nuomos ar kt.), taip pat ilgą laiką tiekiant elektros energiją, dujas, šilumos ir kitų rūšių energiją, PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos. Tokiu būdu pats bankroto administratorius, laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 4 d. iki 2014 m. kovo 24 d. neišrašydamas įmonei PVM sąskaitų faktūrų už kas mėnesį suteiktas bankroto administravimo paslaugas, pažeidė teisės aktų nustatytus reikalavimus, dėl ko nėra jokio pagrindo teigti, kad jo nurodomos paslaugos buvo faktiškai suteiktos.
    2. Pareiškėjo teigimu, Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, konstatavusi, kad Tarnybos galutinė išvada pareiškėjui jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia, o pasekmes sukelia tik bankroto administratoriui skiriant teisės aktuose numatytas sankcijas, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas, atlikęs neplaninį bankroto administratoriaus UAB „DIVINGAS“ patikrinimą, ne tik neįžvelgė jokių teisės aktų pažeidimų bankroto administratoriaus veiksmuose bei neskyrė bankroto administratoriui jokios nuobaudos, tačiau ir pasisakė dėl ginčo klausimo iš esmės, t. y. konstatavo, kad bankroto administratorius teisėtai ir pagrįstai išsimokėjo sau 18 097, 59 Eur atlyginimą.
    3. Pareiškėjas sutiko su Komisijos sprendime išdėstyta pozicija, kad atsakovo galutinė išvada materialines teisines pasekmes sukeltų tik bankroto administratoriui UAB „DIVINGAS“ skiriant tam tikras sankcijas, tačiau šiuo atveju materialines teisines pasekmes, tuo pačiu ir pareiškėjo, kaip BUAB „Kaupasta“ kreditoriaus, teisinį suinteresuotumą skųsti atsakovo galutinę išvadą lėmė ne galutinės išvados rezoliucinė, bet motyvuojamoji dalis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2011), bankrutavusios įmonės kreditoriai nuo pat pareiškimo dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo priėmimo yra suinteresuoti savo finansinių reikalavimų įmonės skolininkės bankroto byloje patenkinimu. Kuo įmanoma didesnis kreditorinių reikalavimų patenkinimas priklauso ne tik nuo įmonei priklausančio turto pardavimo, išieškojimo iš įmonės skolininkų, tačiau ir nuo to, kaip pagrįstai ir teisėtai yra naudojamos bankroto administravimui skirtos bankrutavusios įmonės lėšos. Iš BUAB „Kaupasta“ likvidacinio balanso matyti, kad bankroto proceso eigoje bankroto administratorius, atlikdamas savo pareigas (pardavęs BUAB „Kaupasta“ turtą, pardavęs debitorių skolas ir nuomojęs BUAB „Kaupasta“ priklausiusius automobilius), gavo 59 152,35 Eur. Tačiau net 46 319,17 Eur šių lėšų buvo panaudota bankroto administratoriaus atlyginimui, o likusios bankroto proceso eigoje administratoriaus gautos lėšos buvo panaudotos administravimo išlaidoms. Tačiau pirmos eilės kreditorių reikalavimai buvo padengti tik ta dalimi, kuri buvo išmokėta iš Garantinio fondo lėšų. Likusi beveik 2 kartus didesnė dalis pirmos eilės kreditorių reikalavimų nebuvo patenkinta, antros ir trečios eilės kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti apskritai. Todėl, pareiškėjo nuomone, jis turi teisinį suinteresuotumą skųsti atsakovo, kaip bankroto administratorių priežiūros funkciją atliekančios institucijos, galutinę išvadą, kuria buvo konstatuoti tiesiogines materialines pasekmes bankrutavusiai įmonei, o atsižvelgiant į tai, kad bankrutavusios įmonės turtą ir turtines teises pagal įstatymą perima jos kreditoriai, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti likvidavimo procedūros metu pagal Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-878-157/2016) – ir jos kreditoriams, sukeliantys faktai.
  2. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o Komisijos sprendimą palikti nepakeistą.
    1. Nurodė, jog galutine išvada nekonstatavusi jokio bankroto administratoriaus veiklos pažeidimo, Tarnyba iš esmės savo valią išreiškė būtent bankroto administratoriaus, o ne pareiškėjo atžvilgiu. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2741/2011 pateiktais išaiškinimais, pareiškėjo teiginiai apie tai, kad Tarnybos sprendimas sukelia tiesiogines pasekmes jo teisėms ir pareigoms yra nepagrįstas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 14 ir 15 dalimis, 22 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių (toliau – ir Priežiūros taisyklės) 42, 46, 50 punktais, Įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjo reikalavimo teisė šiame administraciniame ginče apsiriboja tik jo teise pranešti Tarnybai apie, pareiškėjo manymu, bankroto administratoriaus padarytus pažeidimus ir teisės aktuose nustatytu terminu gauti iš Tarnybos pranešimą, kaip sureaguota į pareiškėjo skundą. Taigi pareiškėjas savo teise teikti prašymą Tarnybai pasinaudojo, atsakymą gavo 2016 m. birželio 13 d. raštu Nr. (10.4)D2-2231, t. y. nepažeidžiant Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. V-50 patvirtintose Planinių ir neplaninių bankroto administratorių veiklos patikrinimų taisyklėse (toliau – ir Patikrinimų taisyklės) nustatyto termino. Pateiktas atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje keliamus reikalavimus, jis pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad Tarnyba būtų pažeidusi kokias nors pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.
    2. Pažymėjo, jog, vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. spalio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010), VAĮ 2 straipsnio 14, 15 ir 16 dalimis, pareiškėjas Tarnybai pateikė ne prašymą (skundą) dėl jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų, o pranešimą (informaciją) apie galbūt padarytą pažeidimą, o institucija (šiuo atveju – Tarnyba sprendžia dėl teisių ar teisėtų interesų galimo pažeidimo ir turi pareigą tik informuoti apie galimą nusižengimą pranešusį asmenį, kaip reaguota į jo pranešimą (šiuo atveju Tarnybos 2016 m. birželio 13 d. raštu Nr. (10.4)D2-2231). Toks institucijos pranešimas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, t. y. jam nėra suteikiamos jokios naujos teisės ir / ar sukuriamos pareigos. Tarnybos sprendimas nagrinėjamuoju atveju galėjo sukelti pasekmes tik bankroto administratoriui UAB „DIVINGAS“, kurio veiksmuose administruojant UAB „Kaupasta“ bankroto procesą nustačius pažeidimus, jam galėjo būti skiriama nuobauda. Tačiau Tarnybai priėmus vienokį ar kitokį sprendimą dėl bankroto administratoriaus veiksmų administruojant bankroto procedūrą, jokios pasekmės pareiškėjo teisėms ir pareigoms neatsiranda. Tokios nuostatos formuodamas teismų praktiką laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2741/2011; 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-379/2013; 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1080-552/2015). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas, kaip kreditorius, nesutikdamas su UAB „DIVINGAS“ veiksmais administruojant BUAB „Kaupasta“ bankroto procesą, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsniu, gali ginti savo teises, kreipdamasis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą.
    3. Dėl bankroto administravimo išlaidų nurodė, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnio 5 punktą, 36 straipsnio 2 dalį administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimas yra išimtinė kreditorių susirinkimo kompetencija ir tik kreditorių susirinkimas sprendžia su tuo susijusius klausimus, atitinkamai tokie įgaliojimai Tarnybai nėra suteikti. Kreditorių susirinkimas, turėdamas Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintus įgaliojimus nustatyti įmonės konkrečių administravimo išlaidų dydžius ir reikalauti, kad bankroto administratorius atsiskaitytų kreditorių susirinkime dėl visų patirtų išlaidų, gali netvirtinti patirtų išlaidų, jei nutaria, kad jos nepagrįstos ar viršija kreditorių susirinkimo sąmatoje patvirtintus dydžius ir pan. Kreditorių susirinkimo nutarimų kontrolę vykdo teismas (Įmonių bankroto įstatymo 24 str. 5 d.). Taigi patirtų administravimo išlaidų būtinumą, pagrįstumą ir efektyvumą bankroto administratorius privalo įrodyti kreditorių susirinkimui ar, esant atitinkamoms aplinkybėms, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau ne Tarnybai (bankroto administratorius yra verslu užsiimantis subjektas, savo atsakomybe ir rizika teikiantis administravimo paslaugas, todėl žino, kad tam tikrais atvejais patirtos išlaidos gali būti nepadengtos).

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
  2. Teismas, vadovaudamasis Priežiūros taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 21 d.) 3.2, 42, 46, 50 punktų nuostatomis, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Tarnyba, remdamasi Priežiūros taisyklių jai suteikta teise, be kita ko, vykdyti bankroto administratorių veiklos priežiūrą, atliko UAB „DIVINGAS“ veiklos planinį patikrinimą ir priėmė išvadą bei galutinę išvadą, kurios pagrindu Tarnybos direktorius turi teisę priimti sprendimą dėl nuobaudos bankroto administratoriui paskyrimo ar nepaskyrimo. Taigi galutinė išvada, kurios pagrindu Tarnybos direktorius galėtų priimti sprendimą dėl nuobaudos bankroto administratoriui paskyrimo, aktuali tik bankroto administratoriui, šiuo atveju UAB „DIVINGAS“, ir jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms neturi. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1080-552/2015). Įvertinęs byloje susiklosčiusias aplinkybes, ginčui aktualią teismų praktiką, teismas konstatavo, kad Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad Tarnybos 2016 m. birželio 8 d. galutinė išvada pareiškėjui jokių materialinių teisnių pasekmių nesukelia.
  3. Atsižvelgęs į tai, bei vadovaudamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010), teismas konstatavo, kad Komisija priėmė teisėtą ir pagrįstą 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 3R-286(AG-211/02-2016), kuriuo bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė.
  4. Teismas pabrėžė, jog šios bylos kontekste matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo kreipimasis į Tarnybą dėl galbūt neteisėtų bankroto administratoriaus veiksmų, administruojant BUAB „Kaupasta“, laikytinas VAĮ 2 straipsnyje numatytu pranešimu apie padarytą tarnybinį nusižengimą, į kurį Tarnyba, vadovaudamasi Patikrinimų taisyklių 21 punkte nustatytu terminu, pareiškėjui atsakė 2016 m. birželio 13 d. raštu Nr. (10.4)D2-2231 „Dėl neplaninio veiklos patikrinimų rezultatų“, kuriuo informavo apie patikrinimo rezultatus. Teismas pažymėjo, kad pagal teismų praktiką tarnybinio / drausminio pažeidimo objektas yra tarnybos tvarka ir tarnybinės pareigos, šiais teisės pažeidimais nėra pažeidžiami privataus asmens interesai. Tai reiškia, kad pareigūno nenubaudimas už padarytą ar tariamą tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą negali būti laikomas kito privataus asmens įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu ir šiam asmeniui neatsiranda teisė kreiptis į teismą reikalaujant tokį pareigūną nubausti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-379/2013).
  5. Teismas atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, kad jis, kaip kreditorius, nesutikdamas su UAB „DIVINGAS“ veiksmais, administruojant BUAB „Kaupasta“ bankroto procesą, galėjo ginti savo pažeistas teises kreipdamasi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą (Įmonių bankroto įstatymo 21 str. 2 d. 1, 4 p.).
  6. Pripažinęs, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas neturėjo pagrindo įpareigoti Komisiją išnagrinėti skundą iš naujo.

8III.

9

  1. Pareiškėjas UAB „VERUS AUDITUS“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
    1. Pareiškėjas, būdamas suinteresuotu asmeniu (kreditoriumi) BUAB „Kaupasta“ bankroto byloje, turėjo neginčijamą materialinį suinteresuotumą kreiptis į atsakovą dėl bankroto administratoriaus veiksmų, t. y. dėl bankroto proceso metu sukauptų lėšų panaudojimo teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimo. Sutiktina, kad nuobaudos bankroto administratoriui skyrimas / neskyrimas jokios tiesioginės įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms negali turėti, tačiau pareiškėjas 2016 m. kovo 10 d. skundu kreipėsi į atsakovą su prašymu atlikti BUAB „Kaupasta“ bankroto administratoriaus UAB „DIVINGAS“ veiklos patikrinimą, siekiant nustatyti, ar UAB „DIVINGAS“ tinkamai vykdo BUAB „Kaupasta“ bankroto procedūrą, o ne skirti bankroto administratoriui nuobaudą.
    2. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo priimto administracinio akto įtaką pareiškėjo teisėms ir pareigoms tik per priimtos galutinės išvados rezultatą, t. y. rezoliucinę dalį, išskiriant atsakovo nurodomus tokio sprendimo priėmimo motyvus, paneigia priimtos galutinės išvados vientisumą. Atsakovas, kaip bankroto administratorių priežiūros funkciją atliekanti institucija, prieš nuspręsdamas skirti / neskirti nuobaudą bankroto administratoriui už tam tikrus bankroto procesą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, atlieka bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą, kurio metu analizuoja pateiktus dokumentus, vertina bankroto administratoriaus paaiškinimus, dėl ko atsakovo atlikti įvertinimai bei konstatuotos faktinės aplinkybės, o ne tik sprendimas skirti / neskirti nuobaudą, turi privalomąją galią bei prejudicinę reikšmę ne tik pačiam bankroto administratoriui, bet ir kitiems bankrutavusios įmonės bankroto procesu suinteresuotiems asmenims. Juo labiau, kad šiuo atveju yra sprendžiamas bankrutavusios įmonės lėšų, kurios didžiąja dalimi turėtų būti naudojamos kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, panaudojimo klausimas.
    3. Lietuvos apeliacinis teismas, 2016 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1188-330/2016 apeliacine tvarka nagrinėdamas klausimą dėl BUAB „Kaupasta“ pabaigos, taip pat rėmėsi atsakovo galutine išvada ir konstatavo, kad UAB „VERUS AUDITUS“ jokių papildomų paaiškinimų dėl bankroto administratorės esą neteisėtai panaudotų administravimo išlaidų apeliacinės instancijos teismui neteikė, o vien jos subjektyvios abejonės dėl bankroto administratorei išmokėto atlyginimo teisėtumo, kurios, be kita ko, buvo įvertintos Tarnybos, savaime nesudaro pagrindo stabdyti (toliau tęsti) bankroto procesą ir prieštarautų bankroto procesui keliamam tikslui – operatyviam bei ekonomiškam bankrutavusios įmonės likvidavimui. Taigi pareiškėjas šiuo atveju turi teisinį suinteresuotumą skųsti atsakovo priimtą galutinę išvadą, kadangi tokia atsakovo išvada sukuria prejudicinę reikšmę bei užkerta kelią pareiškėjui, kaip bankrutavusios įmonės kreditoriui, ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka.
  2. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Tarnyba papildomai nurodo, kad galutinėje išvadoje nekonstatavo, jog bankroto administratorius teisėtai ir pagrįstai išsimokėjo sau 18 097,59 Eur atlyginimą, tačiau pasisakė, kad administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimas yra išimtinė kreditorių susirinkimo kompetencija ir tik kreditorių susirinkimas sprendžia su tuo susijusius klausimus, o Tarnybai tokie įgaliojimai nėra suteikti.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Nagrinėjamu atveju byloje buvo skundžiamas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas Nr. 3R-286(AG-211/02-2016), kuriuo byla pagal pareiškėjo UAB „VERUS AUDITUS“ skundą dėl atsakovo – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2016 m. birželio 8 d. galutinės išvados Nr. D4-803 dėl bankroto administratoriaus UAB „DIVINGAS“ veiksmų administruojant BUAB „Kaupasta“, kuria konstatuota, kad UAB „DIVINGAS“, administruodamas BUAB „Kaupasta“, nepažeidė bankrotą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, nutraukta, nustačius, jog ši galutinė išvada pareiškėjui jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia, t. y. negali būti ginčo dalyku. Taigi ginčas šiuo atveju kilo dėl to, ar pareiškėjo (UAB „VERUS AUDITUS“, t. y. kreditoriaus) ginčijama Tarnybos galutinė išvados dėl bankroto administratoriaus UAB „DIVINGAS“ veiksmų administruojant BUAB „Kaupasta“ sukelia pareiškėjui materialines teisines pasekmes.
  2. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl Komisijos sprendimo, sutiko su Komisijos išvada, kad Tarnybos 2016 m. birželio 8 d. galutinė išvada pareiškėjui jokių materialinių teisnių pasekmių nesukelia, todėl Komisija priėmė teisėtą ir pagrįstą 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 3R-286(AG-211/02-2016), kuriuo bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip kreditorius, nesutikdamas su UAB „DIVINGAS“ veiksmais, administruojant BUAB „Kaupasta“ bankroto procesą, galėjo ginti savo pažeistas teises kreipdamasi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą.
  3. Pareiškėjas apeliacinį skundą, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, iš esmės grindžia argumentais, jog jis, kaip BUAB „Kaupasta“ kreditorius, yra suinteresuotas asmuo ir turi teisę tiek kreiptis į atsakovą (Tarnybą) dėl bankroto administratoriaus veiksmų (veiklos patikrinimo), tiek skųsti Tarnybos priimtą sprendimą dėl to.
  4. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
  5. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės taikymu ir padarytomis išvadomis dėl ginčo esmės.
  6. Papildydama pirmosios instancijos teismo motyvus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, analizuojant ginčui aktualiu laikotarpiu asmenų, turinčių teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, veiklos priežiūrą reglamentavusių Priežiūros taisyklių 3–3.4., 23.2. punktų nuostatas, pagal kurias bankroto administratoriai, be kita ko, atlieka planinius ir neplaninius administratorių veiklos patikrinimus (kuris gali būti atliekamas ir tuo atveju, kai turima informacijos, gavus asmenų pareiškimą, prašymą ar kitą dokumentą (skundą) dėl administratoriaus veiklos ar kilus kitų pagrįstų įtarimų dėl administratoriaus veiksmų ar neveikimo, kurie gali prieštarauti teisės aktams ar neatitikti teisės aktų nustatytų reikalavimų) bei taiko poveikio priemones administratoriams ir administratorių padėjėjams Įmonių bankroto įstatymo ir šių taisyklių nustatyta tvarka, Priežiūros taisyklių 42 punkto nuostatas, pagal kurias, be kita ko, atlikus neplaninį administratoriaus veiklos patikrinimą, surašoma išvada dėl neplaninio administratoriaus veiklos patikrinimo rezultatų ir perduodama Tarnybos (buv. Įmonių bankroto valdymo departamento) direktoriui, kuris ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po patikrinimo pabaigos priima sprendimą dėl nuobaudų bankroto administratoriui skyrimo šių taisyklių VI skyriuje nustatyta tvarka, Priežiūros taisyklių 46 punkto nuostatas, pagal kurias, be kita ko, baigus patikrinimą Tarnybos (Įmonių bankroto valdymo departamento) direktorius, įvertinęs šių taisyklių 42 punkte nurodytą išvadą, priima sprendimą skirti administratoriui nuobaudą arba jos neskirti, bei gali priimti kitą, nei siūloma išvadoje, sprendimą dėl nuobaudos administratoriui skyrimo, kurie turi būti motyvuoti, Priežiūros taisyklių 50 punkto nuostatas, pagal kurias Tarnybos (Įmonių bankroto valdymo departamento) direktoriaus sprendimas skirti nuobaudą įforminamas direktoriaus įsakymu, o sprendimas neskirti nuobaudos – Tarnybos (Įmonių bankroto valdymo departamento) atsakomuoju raštu administratoriui ir, prireikus, kitiems susijusiems asmenims, pripažįstama, jog pagal aptartą teisinį reglamentavimą, sprendimas, kurį priima Tarnyba, atlikusi bankroto administratoriaus veiklos neplaninį patikrinimą, gali lemti tik bankroto administratoriaus, o ne kitų asmenų, tarp jų ir skundą padavusių, teises ar įstatymų saugomus interesus, kadangi, atsižvelgiant į tokioje administracinėje procedūroje priimamų sprendimų pobūdį, asmenų, turinčių teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, veiklos priežiūra nėra tiesiogiai skirta asmenų, esančių įmonių bankroto proceso dalyviais, teisių ir teisėtų interesų gynimui. Taigi Tarnybai (buv. Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos) priėmus vienokį ar kitokį sprendimą dėl bankroto administratoriaus veiksmų administruojant bankroto procedūrą (tiek skirti nuobaudą, tiek jos neskirti, pripažinti ar nepripažinti pažeidus bankrotą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas) kitų asmenų, išskyrus bankroto administratoriaus, teisėms ir pareigoms padariniai nekyla. Tokiu atveju atsakovas turi pareigą tik informuoti apie galimą bankroto administratoriaus pažeidimą pranešusį asmenį (pareiškėją), kaip buvo reaguota į jo pranešimą. Asmenys, esantys įmonių bankroto proceso dalyviais, savo teises ir teisėtus interesus turi galimybę ginti bankroto byloje civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka. Administracinėje byloje tokio asmens interesas galėtų ginamas atsakovo (Tarnybos) atliktos gautų skundų / pareiškimų dėl bankroto administratoriaus veiklos nagrinėjimo procedūros (ne)pažeidimo prasme (2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1080-552/2015; 2018 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-910-624/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1205-502/2018).
  7. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Tarnybos 2016 m. birželio 8 d. galutinė išvada dėl bankroto administratoriaus UAB „DIVINGAS“ veiksmų administruojant BUAB „Kaupasta“, kuria konstatuota, kad UAB „DIVINGAS“, administruodamas BUAB „Kaupasta“, nepažeidė bankrotą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, pareiškėjui jokių materialinių teisnių pasekmių nesukelia.
  8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagrįstai padariusi šios nutarties 17 punkte nurodytą išvadą, Komisija, vadovaudamasi tuo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nepagrįstai skundžiamu 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 3R-286(AG-211/02-2016) bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė. Pastebėtina, jog minėta Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata nustato, kad administracinių ginčų komisija priima sprendimą nutraukti bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių ginčų komisijos kompetencijai. Tačiau nagrinėjamu atveju, akivaizdu, kad pati byla (dėl Tarnybos vienokio ar kitokio sprendimo) apskritai priskirtina administracinių ginčų komisijos bei administracinių teismų kompetencijai (pvz., Įmonių bankroto įstatymo 117 str. 5 d.), tačiau šiuo atveju pareiškėjas, turėdamas teisę kreiptis į Tarnybą ir Komisiją (taip pat ir į teismą) su skundu (ar pranešimu), neturi reikalavimo teisės į Tarnybos atliktos bankroto administratoriaus veiklos priežiūros procedūros rezultatą, t. y. konkretaus pažeidimo (ne)konstatavimą ir / ar nuobaudos (ne)paskyrimą. Todėl šiuo atveju Komisija, kaip ir administracinis teismas, išnagrinėjusį tokį pareiškėjo skundą, materialiosios teisės prasme turėjo jį atmesti, o ne proceso teisės prasme bylą nutraukti. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose šio pobūdžio bylos (2018 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1205-502/2018). Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog šis proceso teisės normų pažeidimas nedaro skundžiamo Komisijos sprendimo neteisėto iš esmės, juo labiau, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą, kadangi, kaip minėta, tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Tarnybos 2016 m. birželio 8 d. galutinė išvada dėl bankroto administratoriaus UAB „DIVINGAS“ veiksmų administruojant BUAB „Kaupasta“, pareiškėjui jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia.
  9. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

14pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „VERUS AUDITUS“ apeliacinį skundą atmesti.

15Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai