Byla 2A-1188-330/2016
Dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kaupasta“ pabaigos

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „VERUS AUDITUS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. B2-114-560/2016 pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kaupasta“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „DIVINGAS“ prašymą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kaupasta“ pabaigos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 2 d. nutartimi UAB „Kaupasta“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „DIVINGAS“. To paties teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama.
  2. 2016 m. birželio 14 d. BUAB „Kaupasta“ administratorė UAB „DIVINGAS“ pateikė teismui prašymą priimti sprendimą dėl BUAB „Kaupasta“ pabaigos.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimu pripažino BUAB „Kaupasta“ pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir nusprendė išregistruoti įmonę iš Juridinių asmenų registro.
  2. Teismas nurodė, kad šioje byloje 2016 m. vasario 9 d. nutartimi BUAB „Kaupasta“ administratorės UAB „DIVINGAS“ prašymo dėl įmonės pabaigos svarstymas buvo atidėtas iki civilinės bylos (Nr. 2-3774-560/2016) pagal ieškovės UAB „Nextis“ ieškinį atsakovėms BUAB „Kaupasta“ ir UAB „Valaura“ dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia išnagrinėjimo. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi panaikino 2016 m. vasario 9 d. nutartį, nurodydamas, jog bankrutavusios įmonės pasibaigimas neužkerta kelio kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti (buvo patenkinti tik iš dalies), pretenduoti tiek į turtą, atsirandantį iš reikalavimo teisių, buvusių iki bankrutavusios įmonės išregistravimo, tiek į naujai atsiradusį tokios įmonės turtą. Teismas taip pat nurodė, kad šioje byloje teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi prašymas dėl BUAB „Kaupasta“ pabaigos nagrinėjimo buvo atidėtas iki Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos sprendimo dėl bankroto administratorės UAB „DIVINGAS“ veiksmų priėmimo. Iš byloje pateikto Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos rašto „Dėl neplaninio veiklos tikrinimo rezultatų“ teismas nustatė, jog bankroto administratorė, administruodama BUAB „Kaupasta“, bankrotą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų nepažeidė. Esant tokiai aplinkybei teismas nusprendė, kad išnyko pagrindas, dėl ko buvo atidėtas prašymo priimti sprendimą dėl BUAB „Kaupasta“ pabaigos nagrinėjimas.
  3. Teismas nustatė, kad bankrutavusi įmonė veiklos nebevykdo, jos mokumas neatstatytas, nerealizuoto turto ar nepanaudotų lėšų ji neturi, todėl vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi, priimta šioje byloje, taip pat remdamasis pažyma, patvirtinančia, kad nėra duomenų apie BUAB „Kaupasta“ sukauptas atliekas, užterštą dirvožemį ar gruntą, nusprendė, kad yra galimas sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimas. Kadangi įmonės kreditoriai, kurie apie klausimo dėl įmonės pabaigos nagrinėjimą buvo informuoti, įgaliojo administratorę, atlikus visus likvidavimo veiksmus kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos, teismas konstatavo, kad bankroto administratorė atliko visus įstatyme numatytus būtinuosius bankroto proceso darbus, tinkamai pabaigė bankroto procedūrą ir išnaudojo visas galimybes tam, jog būtų patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai, todėl priėmė sprendimą dėl BUAB „Kaupasta“ pabaigos (ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalis).
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde trečiasis asmuo UAB „VERUS AUDITUS“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir klausimą dėl įmonės pabaigos perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad išnyko pagrindas, dėl kurio buvo atidėtas prašymo priimti sprendimą dėl BUAB „Kaupasta“ pabaigos nagrinėjimas. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2016 m. birželio 8 d. galutinę išvadą (Nr. D4-803) dėl bankroto administratorės veiksmų UAB „VERUS AUDITUS“ apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai. Ir nors Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu byla pagal UAB „VERUS AUDITUS“ skundą buvo nutraukta, tačiau šis sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administraciniame teisme pradėta byla Nr. I-8917-473/2016). Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos išvada (Nr. D4-803) dėl bankroto administratorės veiksmų nėra įsiteisėjusi, todėl bankroto administratorės prašymo dėl įmonės pabaigos nagrinėjimo atidėjimo pagrindas nėra išnykęs.
    2. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyboje buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto administratorės nepagrįstai išsimokėtų lėšų (atlyginimo), kuris iki šiol nėra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Nustačius bankroto administratorės nepagrįstai išsimokėtų lėšų faktą, ji šias lėšas privalėtų grąžinti bankrutavusiai įmonei jos kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti (ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, priimti sprendimo dėl įmonės pabaigos šiuo metu negalima.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė BUAB „Kaupasta“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pateikti tokie pagrindiniai argumentai:
    1. Teismas, pripažindamas BUAB „Kaupasta“ veiklą pasibaigusia, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog iki priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos buvo atliktos visos ĮBĮ nustatytos bankroto procedūros. Bankroto administratorė, kreipdamasi į teismą dėl įmonės pabaigos, pateikė teismui įstatymo reikalaujamus dokumentus (ĮBĮ 31 straipsnio 8 punktas, 32 straipsnio 4 dalis). Byloje nėra duomenų, kad įmonėje liko turto, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai.
    2. Vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kuo operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš Juridinių asmenų registro ĮBĮ 32 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007; 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014). UAB „VERUS AUDITUS“ skunde nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad bankroto procedūros būtų atliktos netinkamai, kad administratorė neišnaudojo visų galimybių tenkinant kreditorių reikalavimus, kad pirmosios instancijos teismas neturi pakankamo pagrindo priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos. BUAB „Kaupasta“ bankroto procedūrų tolesnis tęsimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, bankroto proceso tikslams ir viešajam interesui.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Nagrinėjamu atveju nenustatyta absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar būtinybės ginti viešąjį interesą tais aspektais, kurie nėra keliami apeliaciniame skunde, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Iš apeliantės UAB „VERUS AUDITUS“ apeliacinio skundo argumentų matyti, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas kvestionuojamas vieninteliu aspektu, jog iki teismo sprendimo pripažinti BUAB „Kaupasta“ veiklą pasibaigusia nebuvo įsiteisėjęs Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas, kuriame pasisakyta dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos išvados (Nr. D4-803) vertinant bankroto administratorės UAB „DIVINGAS“ veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014).
  4. ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos po to, kai bankroto administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nurodytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą. Pagal ĮBĮ 31 straipsnio 8 punktą, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius pateikia teismui likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus. Vadinasi, bankroto procedūros gali būti užbaigiamos priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos, jeigu įvykdytos procesinio pobūdžio sąlygos – teismui pateikti likusio turto grąžinimo / nurašymo / perdavimo aktai bei Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažyma, o taip pat įvykdytos materialaus pobūdžio sąlygos – pateikti duomenys, jog buvo panaudotos visos protingos ir būtinos priemonės bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti (ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalis).
  5. Byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad dokumentai, įvardinti ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte bei 32 straipsnio 4 dalyje, buvo pateikti teismui prieš priimant skundžiamą sprendimą, taigi procesinio pobūdžio sąlygos, sudarančios prielaidas sprendimui dėl įmonės pabaigos priimti, buvo tinkamai realizuotos. Tokiu atveju spręstinas klausimas, ar apeliantės nurodomos aplinkybės laikytinomis tomis materialaus pobūdžio sąlygomis, objektyviai kliudančiomis priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos.
  6. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 2 d. nutartimi UAB „Kaupasta“ iškėlė bankroto bylą, o 2010 m. birželio 23 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. patenkinto bankroto administratorės prašymą ir BUAB „Kaupasta“ likvidavimo procedūrą pratęsė 12 mėnesių laikotarpiui (ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalis). Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pagrindinio bankroto proceso tikslo pasiekimas užtikrintas ĮBĮ įtvirtintu reglamentavimu, kurio vienas iš principų – bankroto proceso operatyvumas. Išvadą, kad bankroto procese svarbią reikšmę turi operatyvumo principas, lemia tai, kad tam tikroms procedūroms atlikti įstatyme yra nustatyti terminai, su kurių pasibaigimu siejama teismo pareiga priimti nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015 ir kt.). Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis bankroto procesą reglamentuojančiomis teisės normomis bei principais, kurių turinys atskleistas ir paminėtoje kasacinio teismo praktikoje, 2014 m. spalio 31 d. nutartimi bankroto administratorės prašymą dėl likvidavimo procedūrų termino pratęsimo patenkino iš dalies ir pratęsė šį terminą iki 2015 m. spalio 30 d. (ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalis).
  7. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmąjį prašymą dėl BUAB „Kaupasta“ veiklos pabaigos bankroto administratorė pateikė 2015 m. gruodžio 22 d., tačiau Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 12 d. nutartimi įpareigojo bankroto administratorę pateikti papildomus paaiškinimus bei dokumentus, kuriuos ji apygardos teismui pateikė 2016 m. vasario 8 d. Be to, 2016 m. vasario 8 d. bankroto byloje buvo gautas UAB „VERUS AUDITUS“ prašymas sustabdyti klausimo dėl įmonės pabaigos nagrinėjimą. Šis prašymas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartimi buvo patenkintas ir byla sustabdyta iki sprendimo Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-3774-560/2016 įsiteisėjimo. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį ir UAB „VERUS AUDITUS“ prašymą dėl bylos sustabdymo atmetė (civilinė byla Nr. 2-878-157/2016).
  8. Vilniaus apygardos teismas, nustatęs, kad UAB „VERUS AUDITUS“ 2016 m. kovo 10 d. bei 2016 m. kovo 24 d. pateikė skundus dėl bankroto administratorės veiksmų vykdant BUAB „Kaupasta“ bankroto procedūras, 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi atidėjo klausimo dėl bankrutavusios įmonės veiklos pripažinimo pasibaigusia svarstymą iki bus priimtas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimas dėl bankroto administratorės veiksmų. 2016 m. birželio 14 d. bankroto administratorė pateikė teismui prašymą priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos bei 2016 m. birželio 8 d. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos galutinę išvadą (Nr. D4-803) dėl bankroto administratorės veiksmų, kurioje pripažinta, kad bankroto administratorė, administruodama BUAB „Kaupasta“, bankrotą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų nepažeidė. 2016 m. rugsėjo 8 d. buvo priimtas skundžiamas sprendimas dėl BUAB „Kaupasta“ pripažinimo pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto.
  9. Apeliantė, nesutikdama su priimtu teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2016 m. birželio 8 d. galutinė išvada (Nr. D4-803) dėl bankroto administratorės veiksmų buvo apskųsta Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kurios 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas nutraukti bylą nebuvo įsiteisėjęs, nes dėl jo buvo pateiktas skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios apeliantės nurodytos aplinkybės bei jos pateikti argumentai nėra pakankami skundžiamo sprendimo panaikinimui.
  10. Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantė UAB „VERUS AUDITUS“, nusitikdama su Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. birželio 8 d. galutine išvada (Nr. D4-803), dėl jos panaikinimo kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, kuri 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu bylą nutraukė, o UAB „VERUS AUDITUS“ skundas dėl minėto Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme šio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi buvo nepriimtas, kaip nenagrinėtas teismine administracinio proceso tvarka (administraciniame teisme pradėta byla Nr. I-8917-473/2016, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, priešingai nei tvirtina apeliantė, skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo galiojimo klausimas, kurį apeliantė kėlė Vilniaus apygardos administraciniame teisme, jau buvo išspręstas, kadangi to teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi apeliantės skundas administraciniame teisme nebuvo priimtas. Ir nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartis šiuo metu taip pat nėra įsiteisėjusi, kadangi 2016 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui yra pateiktas UAB „VERUS AUDITUS“ skundas (administracinė byla eAS-890-525/2016), teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ta aplinkybė, kad UAB „VERUS AUDITUS“, nesutikdama su Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išvadomis, siekė šias išvadas apskųsti specializuotiems teismams, negali būti laikoma objektyvia materialaus pobūdžio kliūtimi pripažinti BUAB „Kaupasta“ pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto.
  11. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas (nesant prima facie įrodymų apie egzistavimą realios galimybės tokiu būdu patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus didesne apimtimi) neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2224/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-979/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje 2A-498-241/2015). Apeliantė jokių papildomų paaiškinimų dėl bankroto administratorės esą neteisėtai panaudotų administravimo išlaidų apeliacinės instancijos teismui neteikė, o vien jos subjektyvios abejonės dėl bankroto administratorei išmokėto atlyginimo teisėtumo, kurios, be kita ko, buvo įvertintos Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, savaime nesudaro pagrindo stabdyti (toliau tęsti) bankroto procesą ir prieštarautų bankroto procesui keliamam tikslui – operatyviam bei ekonomiškam bankrutavusios įmonės likvidavimui. Apeliacinio skundo motyvais nėra pagrįstas materialaus pobūdžio sąlygų, dėl kurių nebūtų galima priimti sprendimo dėl įmonės pabaigos, egzistavimas.
  12. ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (ar) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Tokius nuostolius turi atlyginti ir asmuo, nustojęs teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas ar netekęs šios teisės. Taigi, net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad bankroto administratorei buvo nepagrįstai atlygintos (išmokėtos) administravimo išlaidos ir (ar) administratorė, vykdydama BUAB „Kaupasta“ bankroto procedūras, pažeidė ĮBĮ nuostatas ir dėl bankroto administratorės netinkamai vykdytų pareigų kreditoriams padaryta žalos, bankrutavusios įmonės pabaigos paskelbimas neužkirstų kelio reikalauti nuostolių atlyginimo iš buvusios įmonės administratorės (ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalis).
  13. Vadovaudamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškimą dėl įmonės pabaigos, tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nustatė bylos aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, teisingai aiškino ir taikė bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas, todėl šio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

6Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

7Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai