Byla 2-1230-381/2017
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rarex“ pareiškimą iškelta bankroto byla atsakovei A. Buiko individualiai įmonei „Griolė“, bendraatsakovis – A. B

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. Buiko individualios įmonės „Griolė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rarex“ pareiškimą iškelta bankroto byla atsakovei A. Buiko individualiai įmonei „Griolė“, bendraatsakovis – A. B..

2Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Rarex“ kreipėsi į teismą prašydama iškelti bankroto bylą A. Buiko individualiai įmonei „Griolė“ (toliau – A. Buiko IĮ „Griolė“).
  2. Pareiškėja nurodė, kad 2015 m. vasario 27 d. Vilniaus apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-2503-912/2015 priėmė sprendimą, kuriuo, iš dalies tenkindamas UAB „Rarex“ ieškinį, nutraukė kreditorės ir A. Buiko IĮ „Griolė“ 2014 m. balandžio 30 d. automobilio Mercedes Benz Sprinter 311 CDI-D pirkimo – pardavimo sutartį; taikė restituciją, priteisiant kreditorės naudai iš skolininkės 4 199,90 Eur, grąžinant skolininkei iš kreditorės automobilį Mercedes Benz Sprinter 311 CDI-D; priteisė kreditorei iš skolininkės 1 270,35 Eur delspinigių, 6 procentų metines palūkanas už priteistą 5 469,84 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. spalio 7 d. iki sprendimo visiško įvykdymo bei 670,93 Eur bylinėjimosi išlaidų. 2015 m. balandžio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas išdavė kreditorei vykdomąjį raštą dėl sprendimo vykdymo, kurį UAB „Rarex“ pateikė vykdyti antstolei.
  3. 2016 m. kovo 14 d. antstolė patvarkymu užbaigė vykdomąją bylą ir pateikė kreditorei išieškojimo negalimumo aktą, kuriame nurodė, jog iš skolininkės išieškota 622,62 Eur dalis skolos bei nustatė, kad skolininkė neturi jokio turto bei lėšų kredito įstaigose. Likusi neišieškota suma yra 6 314,31 Eur (5 518,56 Eur skola bei 795,75 Eur palūkanos).
  4. 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas atmetė skolininkės skundą ir priteisė iš atsakovės pareiškėjai 100 Eur bylinėjimosi išlaidų. 2016 m. kovo 9 d. teismas išdavė vykdomąjį raštą dėl nutarties vykdymo. Bendra atsakovės skola pareiškėjai sudaro 6 414,31 Eur. Nepaisant raginimų ir pranešimų, atsakovė skolos nepadengė, todėl pareiškėja daro išvadą, kad atsakovė yra nemoki.
  5. Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro duomenimis A. Buiko IĮ „Griolė“ vieninteliu savininku ir vadovu yra A. B., todėl nepakakus atsakovės turto pareiškėjos reikalavimams įvykdyti, individualios įmonės savininkas ir vadovas bankroto procese subsidiariai atsakytų kreditorei savo turtu.
  6. Atsakovė A. Buiko IĮ „Griolė“ atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad jis yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Įmonė yra moki, turi materialaus ir finansinio turto, kurio vertė 41 805 Eur, kurį sudaro 37 606 Eur įmonės debitorės Rusijos įmonės OOO „Avantaz Avto“ įsiskolinimas bei 4 199 Eur balansinės vertės automobilis Mercedes Benz Sprinter 311 CDI-D. Tuo tarpu kreditorinis įsiskolinimas pareiškėjai yra 6 414,31 Eur.
  7. Pareiškėja savo prievolės pagal 2015 m. vasario 27 d. Vilniaus apylinkės teismo sprendimą grąžinti automobilį Mercedes Benz Sprinter 311 CDI-D nėra įvykdžiusi, todėl įmonė kreipėsi į teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą, tikslu išreikalauti automobilį iš neteisėto valdymo. Pateikus vykdomąjį raštą vykdymui ir pareiškėjai automobilio negrąžinus arba grąžinus netinkamos būklės, įmonė įgis priešpriešinį piniginį reikalavimą kreditorės atžvilgiu dėl žalos atlyginimo. Atitinkamai tarpusavio reikalavimai gali būti įvykdomi, nes jie tampa vienarūšiais, kurių tas pats pagrindas – teismo sprendimas. Atlikus įskaitymą, pareiškėjos kreditorinis reikalavimas gali išnykti. Pareiškėjai grąžinus automobilį tinkamos techninės būklės, jis gali būti parduotas ir tokiu būdu bus atsiskaityta su pareiškėja.
  8. Atsakovė pažymėjo, kad antstolė priverstinio sprendimo vykdymo metu minėto automobilio nebandė parduoti, todėl negalima konstatuoti, kad egzistuoja sąlygos nustatytos ĮBĮ 4 straipsnyje, įskaitant jo 5 punktą.
  9. Atsakovės vadovas ir savininkas A. B. 2017 m. gegužės 8 d. pateikė teismui raštą „Dėl dokumentų ir duomenų pateikimo“, kuriame papildomai nurodė, kad Rusijos bendrovės OOO „Avantaz Avto“ 37 606 Eur skola susidarė nurodytai įmonei neatsiskaičius už pateiktas prekes (automobilių detales), pagal 2014 m. gegužės 3 d. ir 2014 m. liepos 14 d. sąskaitas faktūras. Teigia, jog prekės buvo pateiktos pagal 2013 m. rugpjūčio 10 d. prekių tiekimo sutartį, kuri yra galiojanti. Su skolininke vyksta derybos dėl skolos atgavimo, o teisinis skolos išieškojimas nebuvo pradėtas dėl A. Buiko IĮ „Griolė“ nepalankių sutarties sąlygų: ginčas turi būti sprendžiamas Rusijos Maskvos m. arbitražo teisme.
  10. Atsakovės vadovas taip pat nurodo, jog įmonė nevykdė ūkinės komercinės veiklos 2015 metais ir vėliau, nes dėl Rusijos bendrovės OOO „Avantaz Avto“ nesumokėto įsiskolinimo neturėjo apyvartinių lėšų. Atgavus skolą, jis atnaujins ūkinę veiklą.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 12 d. nutartimi A. Buiko IĮ „Griolė“ iškėlė bankroto bylą.
  2. Teismas remdamasis Juridinių asmenų registro duomenimis nustatė, kad atsakovės A. Buiko IĮ „Griolė“ vadovu ir savininku įregistruotas A. B.. Įmonė nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų juridinių asmenų registro tvarkytojui. Pagal įmonės vadovo teismui pateiktų finansinių ataskaitų duomenis bendra įmonės turto vertė yra 41 805 Eur. Visas turtas trumpalaikis, ilgalaikio turto įmonė neturi. Trumpalaikį turtą sudaro 4 199 Eur vertės atsargos (perparduoti skirtos prekės) ir 37 606 Eur per vienerius metus gautinos pirkėjų skolos. Finansinių ataskaitų duomenimis atsakovė neturi bei neturėjo 2015 metais jokių įrenginių, piniginių lėšų, nebaigtų vykdyti sutarčių. Identiška informacija apie įmonės turimą turtą deklaruojama ir 2015-2016 metais.
  3. Įmonės skolininkė yra Rusijos įmonė OOO „Avantaz Avto“, turinti 37 606 Eur skolą. Skola susidarė, vykdant 2013 m. rugpjūčio 10 d. prekių tiekimo sutartį, pagal 2014 m. gegužės 3 d. ir 2014 m. liepos 14 d. sąskaitas faktūras. Skola neapmokėta beveik 3 metus. Atsakovė nepateikė duomenų, įrodančių jos atliktus veiksmus siekiant skolą atgauti, nepagrindė skolos atgavimo realumo. Nurodyta suma kaip gautina per vienerius metus yra įtraukta ir į 2015 bei 2016 metų balansus, tačiau liko nesumokėta. Ši suma negali būti vertinama kaip realiai valdomas įmonės turtas, realios tikimybės, jog bus atsiskaityta su atsakove nėra.
  4. Atsakovės nurodomą 4 199 Eur vertės trumpalaikį turtą sudaro įmonei priklausantis automobilis Mersedes Benz Sprinter 311 CDI-D. Atsakovė nepateikė duomenų, įrodančių į balansą įtraukto šio turto likutinę vertę, ta pati 4 199 Eur vertė nurodoma 2015, 2016 ir 2017 metais, duomenų apie automobilio nusidėvėjimą ir vertės perskaičiavimą nėra. Nustatyti realios šio turto vertės nutarties priėmimo dienai nėra galimybių.
  5. Teismas nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2503-912/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2746-392/2015 pripažinta negaliojančia 2014 m. tarp šios bylos šalių sudaryta nurodyto automobilio pirkimo pardavimo sutartis: iš atsakovės priteista 4 199,9 Eur sumokėta už automobilį suma, 1 270,35 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metinių palūkanų bei 670,93 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos; pritaikyta dvišalė restitucija, pagal kurią atsakovas turi grąžinti 4 199,9 Eur pirkėjo sumokėtą sumą, o pirkėjas – grąžinti pardavėjui automobilį. Bylos duomenimis abi šalys restitucijos veiksmų neatliko. 2015 m. balandžio 13 d. išduotas vykdomasis raštas išieškotojos UAB „Rarex“ naudai, tačiau 6 141,18 Eur skolos ir 6 proc. metinių palūkanų išieškojimą vykdžiusi antstolė B. P. 2016 m. kovo 14 d. surašė išieškojimo negalimumo aktą nurodydama, jog pavyko išieškoti 622,62 Eur skolos dalį, jokio kito skolininkės turto bei lėšų nėra. Kadangi duomenų, jog atsakovė būtų apskundusi antstolės veiksmus, nėra, todėl teismas kritiškai vertino jos argumentus apie nepagrįstai antstolės surašytą išieškojimo negalimumo aktą. Priešingai, nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartimi palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-29419-816/2015, kuria A. Buiko IĮ „Griolė“ savininkui A. B. paskirta bauda už antstolės patvarkymų dėl duomenų ir dokumentų pateikimo nevykdymą priverstinio išieškojimo procese (tame tarpe konstatuota, jog atsakovė 2015 m. liepos 10 d. pateikė antstolei informaciją, jog 12 mėnesių nevykdo ūkinės komercinės veiklos, neveda kasos knygos).
  6. UAB „Rarex“ nėra grąžinusi atsakovei pirkto automobilio dėl to, kad pastaroji pati iki 2017 m. balandžio 24 d. nė karto nesikreipė į pareiškėją dėl automobilio atsiėmimo, nors visą laiką galėjo jį atsiimti, nevykdo savo įsipareigojimų padengti įsiskolinimą.
  7. Atsakovė pripažįsta 6 275,65 Eur pradelstą įsiskolinimą UAB „Rarex“. Viešųjų registrų duomenimis nekilnojamojo turto atsakovė neturi, visos įmonei priklausančios transporto priemonės išregistruotos, joms draudžiama dalyvauti viešajame eisme. Atsakovė apie šį turtą nepateikė teismui jokių duomenų bei pati jo neįtraukė į balansus. Paties įmonės vadovo pateiktais duomenimis įmonė neturi pinigų banko sąskaitoje ir kasoje. Viešųjų registrų duomenimis įmonė turi 93,04 Eur mokestinės nepriemokos įsiskolinimą.
  8. Teismas nustatė, jog 2015-2017 metais A. Buiko IĮ „Griolė“ nevykdė ir nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos, negauna pajamų. Pateiktose pelno (nuostolių) ataskaitose 2015, 2016 ir 2017 metais deklaruota, jog įmonė neturi ir ilgą laiką neturėjo nei pirkimo pajamų, nei sąnaudų, t. y. jokios apyvartos nebuvo ir šiuo metu nėra. Įmonėje nėra apdraustųjų asmenų nuo 2014 metų spalio mėnesio.
  9. Tokiu būdu, įvertinus teismui pateiktus šalių argumentus ir duomenis, iš viešųjų registrų gautus duomenis, teismas darė išvadą, kad A. Buiko IĮ „Griolė“ daugiau kaip 2 metus negali atsiskaityti su vienu kreditoriumi, ilgą laiką nevykdo ir nebegalės vykdyti veiklos, faktiškai yra tik formalus ūkio vienetas. Įmonės finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio ir negali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Įmonė yra nemoki, negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, todėl jai keltina bankroto byla (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 8 punktas).
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė A. Buiko individuali įmonė „Griolė“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartį ir priteisti iš pareiškėjos atsakovei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nors atsakovė turi finansinių sunkumų, tačiau jie yra laikino pobūdžio. Įmonė turi du skolininkus: pareiškėją, kuri nepagrįstai negrąžina įmonei automobilio Mercedes Benz Sprinter 311 CDI-D, kurio balansinė vertė 4 199 Eur, ir Rusijos bendrovę OOO „Avantaz Avto“, kurios skola įmonei yra 37 606 Eur. Visos šios skolos pagrįstai įtrauktos į įmonės balansą kaip gautinos lėšos ir visiškai pagrįstai bei teisėtai laikytinos įmonės turtu (nors ir trumpalaikiu). Šio turto vertė yra ženkliai didesnė nei įmonės įsipareigojimai, atitinkamai įmonė nelaikytina nemokia. Įmonė, priešingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, nenutraukė veiklos, o tik ją laikinai sustabdė iki bus atgauta bent dalis skolos iš Rusijos bendrovės.
    2. Įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kuriam prievolė teikti metinės finansinės atskaitomybės dokumentus valstybės registrams atsiranda tik tada, kai tokia prievolė nustatyta įmonės steigimo dokumentuose (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 6 straipsnio 5 dalies 4 punktas, 7 straipsnio 5 dalis, 9 straipsnio 2 dalis). A. Buiko IĮ „Griolė“ nuostatuose nurodyta, kad įmonė metinių finansinių ataskaitų rinkinių nesudaro, atitinkamai neturi prievolės jų teikti valstybės registrams. Įmonės į bylą pateikti 2015 – 2017 metų finansinės atskaitomybės dokumentai buvo parengti, vykdant pirmosios instancijos teismo įpareigojimus.
    3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nevertino įmonės trumpalaikio turto įmonės turtu ir priėmė iš esmės neteisingą sprendimą, pripažindamas įmonę nemokia.
    4. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad realios tikimybės atgauti skolas įmonė neturi. Jeigu taip būtų, šios skolų sumos būtų perkeltos į įmonės veikos sąnaudas (nuostolius).
    5. Į įmonės balansą įrašyto, iš pareiškėjos atgautino minėto automobilio balansinė vertė yra 4 199 Eur visiškai pagrįsta, įrodyta ir nereikalauja papildomo įrodinėjimo, nes pačioje skundžiamoje nutartyje yra nurodyta, kad šią sumą sudaro automobilio pardavimo kaina pagal 2014 m. PVM sąskaitą faktūrą.
    6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad antstolė, vykdanti 2015 m. vasario 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, nebandė parduoti įmonės turto – automobilio Mercedes Benz Sprinter 311 CDI-D, nors tokią galimybę turėjo. Atsakovė negalėjo apskųsti antstolės veiksmų, jai surašius išieškojimo negalimumo aktą, nes šio dokumento negavo.
    7. Priešingai, nei nurodyta skundžiamoje teismo nutartyje, pareiškėja 2017 m. balandžio 27 d. raštu atsisakė grąžinti atsakovei automobilį, susiedama jo grąžinimą su papildoma sąlyga – skolos sumokėjimu, nors 2015 m. vasario 27 d. Vilniaus apylinkės teismo sprendime tokios sąlygos nėra, t. y. automobilio grąžinimas nesiejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis. Pareiškėjai nevykdant sprendimo, atsakovė įgijo reikalavimo teisę į ieškovę. Grąžinus automobilį yra galimas jo pardavimas ir atsiskaitymas su ieškove.
  3. Pareiškėja UAB „Rarex“ atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą prašė jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartį.
  4. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Kadangi teismo sprendimas nebuvo įvykdytas ir automobilis niekuomet nebuvo grąžintas atsakovei, t. y. atsakovė nei valdo, nei naudoja, nei juo labiau disponuoja automobiliu, ši transporto priemonė negali būti įtraukta į atsakovės balansą. Jeigu automobilis teisiškai priklausytų atsakovei ir pastarajai būtų perduotas, antstolė šį atsakovės turtą būtų suradusi ir aprašiusi. Todėl atsakovės atskirojo skundo teiginiai apie laikiną nemokumą ir automobilį, kaip įmonės turto bendrai 4 199 Eur sumai turėjimą yra nepagrįsti ir neteisėti. Automobilio vertė šiuo metu kur kas mažesnė, nei nurodyta jo pirkimo – padavimo sutartyje, jis neregistruotas ir neeksploatuotinas Lietuvoje.
    2. Realios tikimybės, kad įmonės debitorė Rusijos įmonė OOO „Avantaz Avto“ su atsakove atsiskaitys, nėra. Įrodymų, kad atsakovė ėmėsi veiksmų 37 606 Eur skolai iš skolininkės atgauti, ji nepateikė ir atskirajame skunde.
    3. A. Buiko IĮ „Griolė“ savininkui ir vadovui neabejotinai buvo žinoma apie antstolės vykdomus išieškojimo veiksmus pagal vykdomą teismo sprendimą, nes antstolė išieškojo pareiškėjos naudai iš atsakovės dalį skolos (622,62 Eur).
    4. Atsižvelgiant į tai, kad teismas sprendimu pritaikė dvišalę restituciją, pareiškėja visuomet buvo pasiruošusi grąžinti atsakovei automobilį, jeigu atsakovė sumokės jai priteistas pinigų sumas. Atsakovei iki šios bankroto bylos iškėlimo automobilio niekuomet neprireikė, kadangi ji suprato, jog bus priversta vykdyti teismo sprendimą iš savo pusės ir sumokėti iš jos priteistas sumas.

4IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
  1. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  2. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – A. Buiko IĮ „Griolė“ nuostatus ir prašė juos prijungti prie bylos bei vertinti juos sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
  3. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, atsakovės naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Pažymėtina, kad atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateikti nauji dokumentai pareiškėjai buvo išsiųsti susipažinti, jokių prieštaravimų dėl jų priėmimo pateikta nebuvo.
  4. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi ieškovės pareiškimas iškelti atsakovei A. Buiko IĮ „Griolė“ bankroto bylą buvo grindžiamas įmonės nemokumu.
  5. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę.
  6. Teismų praktikoje, be kita ko, pažymima ir tai, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013). Šiame kontekste pažymėtina, kad mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis).
  7. Atsakovė A. Buiko IĮ „Griolė“ atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jos nemokumo ir teigia, kad teismas nepagrįstai jos balanse fiksuotas debitorines skolas laikė beviltiškomis. Taip pat atsakovė nurodė, jog įmonei priklausančios transporto priemonės balansinė vertė (4 199 Eur) visiškai pagrįsta, įrodyta ir nereikalauja papildomo įrodinėjimo.
  8. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nurodytų atsakovės argumentų, pirmiausia, pažymi, kad nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, teismas apie įmonės mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1000/2013, 2013 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1338/2013, 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2203/2013, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis c. b. Nr. 2-2635/2013, 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsakovei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kad A. Buiko IĮ „Griolė“ yra moki bei turi realias galimybes toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais.
  9. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl atsakovės debitorinių skolų, pažymi, jog teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais. Byloje esančio 2017 m. kovo 10 d. įmonės balanso duomenimis įmonės turtą sudaro 41 805 Eur trumpalaikis turtas, kurį sudaro 4 199 Eur pirktos prekės (automobilis Mercedes Benz Sprinter 311 CDI-D), skirtos perparduoti, ir 37 066 Eur per vienerius metus gautinos sumos. 37 066 Eur suma yra įmonės debitorės Rusijos bendrovės OOO „Avantaz Avto“ įsiskolinimais įmonei. Nors atsakovė teigia, kad šios skolos išieškojimas yra realiai įmanomas, nes skolininkė yra moki ir dėl skolos atgavimo vyksta derybos, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų, pavyzdžiui, susitarimų dėl skolos mokėjimo dalimis, Rusijos bendrovės gerą finansinę padėtį patvirtinančių dokumentų, atsakovė į bylą nepateikė. Pati atsakovė nurodė, kad teisinis šios skolos išieškojimas nebuvo pradėtas. Taigi vien atsakovės teiginiai apie realias galimybes atgauti debitorinę skolą iš užsienio bendrovės savaime neįrodo, kad įsiskolinimas bus padengtas. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nurodyta suma kaip gautina per vienerius metus yra įtraukta ir į 2015 bei 2016 metų balansus, tačiau iki šiol nesumokėta. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skolų iš nurodytos Rusijos bendrovės atgavimas yra mažai tikėtinas. Taigi šios debitorės įsiskolinimas neturėtų būti įtraukiamas į atsakovės turto sudėtį, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo.
  10. Atsakovė teigia, kad kita įmonės skolininkė yra pareiškėja, nepagrįstai negrąžinanti įmonei automobilio Mercedes Benz Sprinter 311 CDI-D. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2503-912/2015 ir Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2746-392/2015 pripažino negaliojančia 2014 m. tarp šios bylos šalių sudarytą automobilio Mercedes Benz Sprinter 311 CDI-D pirkimo – pardavimo sutartį ir iš atsakovės priteisė 4 199,9 Eur sumokėtą už automobilį sumą, 1 270,35 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metinių palūkanų bei 670,93 Eur bylinėjimosi išlaidų; pritaikė dvišalę restituciją, pagal kurią atsakovė turi grąžinti pareiškėjai 4 199,9 Eur už automobilį sumokėtą sumą, o pareiškėja – grąžinti atsakovei automobilį. Bylos duomenimis abi šalys restitucijos veiksmų neatliko, tačiau, nepaisant to, atsakovė į savo balansą įtraukė šį automobilį, kaip įmonės turtą, kurio balansinę vertę nurodė 4 199 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, yra taikoma tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, o jos tikslas – šalių grąžinimas į status quo (CK 6.145 straipsnio 1 dalis), todėl tarp šios bylos šalių sudarytą automobilio pirkimo – pradavimo sandorį pripažinus negaliojančiu, pripažintina, jog šį turtą (automobilį) atsakovė pagrįstai įtraukė į įmonės balansą. Vienok, tai nepatvirtina, kad 2014 m. parduoto automobilio vertė nuo to laiko nepakito, kaip teigia atsakovė. Minėta, jog sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, turi būti nustatyta reali, o ne įrašyta balanse, įmonės turimo turto vertė. Nagrinėjamu atveju, atsakovė nepateikė duomenų, įrodančių į balansą įtraukto šio turto likutinę vertę, ta pati 4 199 Eur vertė nurodoma 2015, 2016 ir 2017 metais, duomenų apie automobilio nusidėvėjimą ir vertės perskaičiavimą nėra. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, laiko, kad atsakovės nurodoma automobilio Mercedes Benz Sprinter 311 CDI-D vertė neatitina realios šio turto vertės.
  11. Kita vertus, net ir nustačius, jog reali automobilio Mercedes Benz Sprinter 311 CDI-D vertė atitinka balanse nurodytą vertę, tačiau atsižvelgiant į tai, kad debitorinę Rusijos įmonės skolą pripažinti realiu atsakovės turtu nėra pagrindo, teigti, kad įmonė yra moki negalima. Atsakovės į bylą pateikto 2017 m. kovo 10 d. įmonės kreditorių sąrašo duomenimis atsakovė pripažįsta 6 275,65 Eur dydžio įsiskolinimą pareiškėjai. Tokiu būdu kreditorinis reikalavimas atsakovei sudaro ne tik daugiau kaip pusę įmonės turto, bet netgi yra didesnis už visą jos turtą.
  1. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovės į bylą pateiktos 2015, 2016 ir 2017 metų pelno (nuostolių) ataskaitos patvirtina, jog 2015-2017 metais A. Buiko IĮ „Griolė“ nevykdė ir nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos, negauna pajamų, neturi ir ilgą laiką neturėjo nei pirkimo pajamų, nei sąnaudų, t. y. jokios apyvartos nebuvo ir šiuo metu nėra. Įmonėje nėra apdraustųjų asmenų nuo 2014 metų spalio mėnesio. Viešųjų registrų duomenimis nekilnojamojo turto atsakovė neturi, visos įmonei priklausančios transporto priemonės išregistruotos, joms draudžiama dalyvauti viešajame eisme. Atsakovė apie šį turtą nepateikė teismui jokių duomenų bei pati jo neįtraukė į balansus. Įmonė neturi pinigų banko sąskaitoje ir kasoje. Viešųjų registrų duomenimis įmonė taip pat turi 93,04 Eur mokestinės nepriemokos įsiskolinimą.
  1. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai nekelia abejonių dėl atsakovės nemokumo. Įmonės valdomo turto galima didžiausia vertė yra 4 199 Eur (atsakovės nurodoma automobilio balansinė vertė), įmonė nevykdo ūkinės komercinės veiklos, jos pradelsti įsipareigojimai sudaro mažiausiai 6 275,65 Eur ir atsakovė negali vykdyti įsipareigojimų kreditorei.
  2. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų ir kitų įrodymų, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nemokumą, iš esmės tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad atsakovės finansinė padėtis atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą nemokumo sampratą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.
  3. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų skunde ir atsiliepime į jį išdėstytų argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui.

5Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

6Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai