Byla 3K-3-26/2013
Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, išeitinės išmokos ir neturtinės žalos priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,MAXIMA LT“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, išeitinės išmokos ir neturtinės žalos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbuotojo pareiškimu, kai jis negali vykdyti savo darbo funkcijų dėl ligos, įrodymų tyrimą ir vertinimą, apeliacinės instancijos teismo pareigą motyvuoti priimamą procesinį sprendimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

6Ieškovė prašė: 1) pripažinti neteisėtu atsakovo 2009 m. balandžio 17 d. įsakymą, kuriuo darbo sutartis su ja nutraukta pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą; 2) pakeisti atleidimo pagrindą ir darbo sutartį nutraukti teismo sprendimu (DK 297 straipsnio 4 dalis) nuo jo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti jai iš atsakovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad dirbo atsakovo parduotuvės „Hyper Maxima“ pamainos viršininko pavaduotoja. Nuo 2009 m. sausio 12 d. iki kovo 12 d. ji buvo laikinai nedarbinga, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos 2009 m. vasario 20 d. parengtoje epikrizėje pateikta išvada, kad jai nustatytas alerginis kontaktinis dermatitas. 2009 m. kovo 12 d. ieškovė kreipėsi į atsakovo personalo skyriaus darbuotoją D. G. nurodydama, kad negali dirbti dėl ligos (alerginio kontaktinio dermatito), ir pateikė atsakovui adresuotą prašymą atleisti ją iš darbo, išmokant dviejų mėnesių išeitinę išmoką, taip pat 2009 m. vasario 20 d. epikrizę, tačiau D. G. atsisakė dokumentus priimti, teigdama, kad privers ieškovę išeiti iš darbo be išmokų. Ieškovė 2009 m. kovo 13 d. paštu išsiuntė atsakovui prašymą atleisti ją iš darbo šalių sutarimu nuo 2009 m. kovo 13 d., išmokant jai dviejų mėnesių kompensaciją, prie šio prašymo pridėjo epikrizę. Kitą dieną apsaugos darbuotojas neįleido ieškovės į darbo vietą, teigdamas, kad įsakyta jos neleisti, nes ši nebedirba. Ieškovė nurodė, kad darbo funkcijų negalėjo vykdyti, nes darbdavys sąmoningai neleido dirbti, 2009 m. gegužės 21 d. ji sužinojo, kad nuo 2009 m. balandžio 17 d. yra atleista iš darbo už darbo drausmės pažeidimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

8Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino neteistu ieškovės atleidimą iš darbo nuo 2009 m. balandžio 17 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą; nurodė laikyti, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisė ieškovei iš atsakovo 12 308,42 Lt išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą nuo 2009 m. balandžio 17 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. (teismo sprendimo priėmimo dienos), po 42,32 L vidutinio vienos darbo dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti; kitos ieškinio dalies netenkino. Teismas nustatė, kad ieškovė dėl ligos nuo 2009 m. sausio 12 d. iki kovo 12 d. buvo nedarbinga, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos 2009 m. vasario 20 d. parengtoje epikrizėje pateikta išvada, kad ieškovei nustatytas alerginis kontaktinis dermatitas. 2009 m. kovo 12 d. ieškovė kreipėsi į atsakovo darbuotoją D. G. nurodydama, kad negali dirbti dėl ligos (alerginio kontaktinio dermatito) ir pateikė prašymą atleisti ją iš darbo, išmokant dviejų mėnesių išeitinę išmoką, bei

92009 m. vasario 20 d. epikrizę, tačiau D. G. atsisakė šiuo dokumentus priimti. Ieškovė 2009 m. kovo 13 d. išsiuntė atsakovui prašymą atleisti ją iš darbo šalių sutarimu nuo 2009 m. kovo 13 d., išmokant jai dviejų mėnesių kompensaciją, kartu su juo pateikė epikrizę, į darbą nebevyko. Atsakovas 2009 m. kovo 19 d. ir 2009 m. balandžio 6 d. raštais, kurie ieškovei buvo įteikti 2009 m. balandžio 6 d., prašė informuoti apie neatvykimo į darbą priežastis, įspėjo, kad nepristačiusi dokumentų ji gali būti atleista už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nurodė, jog ieškovės siūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu atmestas, todėl ji privalo atvykti ir tęsti darbą pagal sudarytą darbo grafiką. 2009 m. balandžio 10 d. įsakymu ieškovei skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (neatvykimą į darbą be pateisinamos priežasties), o 2009 m. balandžio 16 d. įsakymu darbo sutartis su ieškove nutraukta nuo 2009 m. balandžio 17 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Teismas pažymėjo, kad atsakovui pateiktoje 2009 m. vasario 20 d. epikrizėje nurodyta, jog ieškovei diagnozuotas alerginis kontaktinis dermatitas, lėtinė sensibilizacija tiuramo mišiniui, neomicino sulfatui, kvinolino mišiniui, kanifolijai, rekomenduota neturėti kontakto su odą dirginančiomis ir cheminėmis medžiagomis darbe ir buityje, nurodyta, jog žalingas medžiagų poveikis siejamas su darbu. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. P. v. AB „Kauno keliai“, bylos Nr. 3K-3-8/2008, pateiktu išaiškinimu, kad darbdaviui, gavusiam darbuotojo prašymą atleisti iš darbo bei turint duomenų apie darbuotojo ilgalaikę ligą, atsiranda pareiga aiškintis bei vertinti susidariusią situaciją teisės aktų aspektu, ir sprendė, jog ieškovei pateikus prašymą atleisti ją dėl ligos (DK 127 straipsnio 2 dalis) ir šią pagrindžiantį medicininį dokumentą, kuriame rekomenduojama ieškovei neturėti kontakto su odą dirginančiomis ir cheminėmis medžiagomis, atsakovas neturėjo pagrindo atsisakyti prašymą priimti. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovės profesinės ligos tyrimo metu ligos diagnozė nepatvirtinta, nepavykus įrodyti kontakto su alergizuojančiomis cheminėmis medžiagomis, t. y. neturint techninių galimybių nustatyti, ar ieškovės darbo aplinkoje buvo epikrizėje nurodytų alergizuojančių cheminių medžiagų, neteikia pagrindo kitaip vertinti aplinkybę, kad ieškovei nerekomenduojamas kontaktas su minėtomis cheminėmis medžiagomis, taip pat, jog ieškovės liga paūmėjo darbo pas atsakovą metu; atsižvelgiant į tai, jog ieškovė dirbo prekių priėmimo padalinyje, kuriame buvo priimamos visos parduotuvei tiekiamos maisto ir ne maisto prekės, kurių cheminė sudėtis labai įvairi, tikėtina, kad tarp jų galėjo būti ir epikrizėje nurodytos cheminės medžiagos, kurioms ieškovė alergiška. Teismas rėmėsi ieškovės paaiškinimais, kad, jai nedirbant pas atsakovą, alergija sumažėjo, taip pat liudytojų D. R. ir L. D. parodymais, jog atsakovas žinojo apie ieškovės ligą ir ši buvo darbdavio nepasitenkinimo bei ketinimo atleisti ieškovę priežastis. Teismas padarė išvadą, kad paūmėjusi ieškovės liga (alerginis kontaktinis dermatitas) kliudė jai atlikti darbo pareigas (prekių priėmimo, patikrinimo, darbo vietos tvarkymo ir valymo, šiukšlių surinkimo ir kt.), todėl pripažino, jog ieškovės reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas svarbiomis priežastimis – liga (DK 127 straipsnio 2 dalis). Teismas nustatė, kad nuo 2009 m. sausio mėnesio atsakovas faktiškai mažino etatų skaičių, buvo nuspręsta atleisti tris darbuotojus, tarp jų ir ieškovę, tačiau įspėjimo lapeliai nei ieškovei, nei kitiems darbuotojams neįteikti, o etatų mažinimas vyko nesilaikant DK 129, 130 straipsnių nuostatų ir tvarkos, atsakovas turėjo ketinimą nutraukti darbo sutartį su ieškove jos prašymu, darbuotojai buvo verčiami rašyti prašymus nutraukti darbo sutartį savo pareiškimu. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovas, nusprendęs sumažinti etatų skaičių, siekė nutraukti darbo sutartį su ieškove nesilaikydamas DK 129, 130 straipsnių nuostatų (neįspėjęs, atsisakydamas išmokėti išeitinę kompensaciją), taip pat sudaro teisėtą pagrindą ieškovei nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teismas konstatavo, kad ieškovė pagal 2009 m. kovo 12 d. prašymą darbo sutartį galėjo nutraukti ne vėliau kaip po trijų dienų, t. y. 2009 m. kovo 15 d., o atsakovas šią dieną turėjo įforminti atleidimą iš darbo. Įvertinęs darbo drausmės pažeidimo – ieškovės neatvykimo į darbą 2009 m. kovo 15 d. – šiurkštumą bei ginčijamos drausminės nuobaudos adekvatumą, teismas padarė išvadą, kad, esant pagrindui nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, ieškovės neatvykimas į darbą atleidimo dieną nelaikytinas darbo drausmės pažeidimu, dėl kurio ieškovei turi būti taikoma griežčiausia drausminė priemonė – atleidimas iš darbo. Teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos priteisimo, įvertino ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad ieškovė patyrė nepatogumų dėl negaunamo darbo užmokesčio, pakenkta jos reputacijai, sumažėjo įsidarbinimo, bendravimo galimybių, taip pat atsižvelgė į tai, jog atsakovas neteisėtai atleido ją iš darbo už pravaikštas, nesilaikė DK nuostatų, ir sprendė, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti šį ieškovės reikalavimą bei priteisti jai 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

10Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 30 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija pažymėjo, kad atsakovui pateiktoje 2009 m. vasario 20 d. epikrizėje nurodyta, jog ieškovei diagnozuotas alerginis kontaktinis dermatitas, lėtinė sensibilizacija tiuramo mišiniui, neomicino sulfatui, kvinolino mišiniui, kanifolijai, rekomenduota neturėti kontakto su odą dirginančiomis ir cheminėmis medžiagomis darbe ir buityje, nurodyta, jog žalingas medžiagų poveikis siejamas su darbu. Kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. P. v. AB „Kauno keliai“, Nr. 3K-3-8/2008, yra pažymėta, jog darbdaviui, gavusiam darbuotojo prašymą dėl atleidimo iš darbo bei turint duomenų apie darbuotojo ilgalaikę ligą, atsiranda pareiga aiškintis bei vertinti susidariusią situaciją teisės aktų aspektu. Kolegija konstatavo, kad ieškovei pateikus prašymą atleisti ją dėl ligos – DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu – ir šį prašymą pagrindžiant medicininiu dokumentu, kuriame aiškiai nurodyta rekomendacija neturėti kontakto su odą dirginančiomis ir cheminėmis medžiagomis, darbdavys neturėjo pagrindo atsisakyti priimti šio ieškovės prašymo. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovei turint pagrindą nutraukti darbo sutartį dėl ligos, taip pat atsakovui nesilaikant DK nuostatų, ieškovė turėjo teisėtą pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir nuo 2009 m. kovo 16 d. nebedirbti, o atsakovas privalėjo įforminti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir neturėjo faktinio bei teisinio pagrindo 2009 m. balandžio 17 d. ieškovę atleisti iš darbo už pravaikštas. Kolegija nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovas atsisakė priimti ieškovės pirmąjį prašymą nutraukti darbo sutartį, patvirtinta byloje ištirtais įrodymais, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti priimti šio prašymo, o turėjo jį išnagrinėti ir priimti atitinkamą sprendimą – patenkinti prašymą arba ne. Nurodžiusi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, kolegija dėl jų nepasisakė.

11III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Kasaciniu skundu atsakovas prašo: panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo

132011 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; teismui nusprendus, kad nurodytas kasacinio skundo reikalavimas negali būti tenkinamas, – pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartį: panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei priteistas 10 525,50 Lt vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 17 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. ir po 42,32 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, ir šį ieškinio reikalavimą atmesti, pakeisti sprendimo dalį, kuria ieškovės darbo sutartis pripažinta nutraukta teismo sprendimu (DK 297 straipsnio 4 dalis), laikant, kad ieškovės darbo sutartis nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

141. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškovei DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytus teisių gynimo būdus ir pripažindamas, kad darbo sutartis su ja nutraukta teismo sprendimu nuo šio įsiteisėjimo dienos, priteisdamas ieškovei vidutinį darbo užmokestį už pravaikštos laiką, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas šią sprendimo dalį galioti, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos DK 297 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo klausimais. Kasatoriaus teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. O. v. UAB „Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010, 2011 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. P. v. UAB ,,Elguva“, bylos Nr. 3K-3-390/2011, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. J. v. UAB „Liutgaras“, bylos Nr. 3K-3-541/2011, kurių teisiškai reikšmingos aplinkybės (ratio decidendi) yra iš esmės tos pačios, kaip ir nustatytos nagrinėjamoje byloje, yra suformuotas teisės aiškinimo ir taikymo precedentas, kad DK 297 straipsnio 4 dalis netaikoma, priverstinė pravaikšta nenustatoma ir vidutinis darbo užmokestis už ją nepriteisiamas, kai teismai konstatuoja, jog darbuotojas turėjo būti atleistas pagal jo prašymą. Kaip ir nurodytose, taip ir nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė teikė kasatoriui prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį dėl ligos; pateikusi prašymą, į darbą daugiau neatvyko; kasatorius ieškovės prašymo nepriėmė ir netenkino, jos neatvykimą į darbą nuo 2009 m. kovo 15 d. pripažino šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu ir taikė drausminę atsakomybę – atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Išnagrinėję bylą, teismai konstatavo, kad ieškovė turėjo būti atleista iš darbo jos prašymu pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir nuo 2009 m. kovo 16 d. nedirbti, o kasatorius neturėjo teisinio pagrindo už neatvykimą į darbą ieškovei skirti drausminės nuobaudos. Tai, kasatoriaus vertinimu, reiškia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl darbo sutarties nutraukimo fakto, bet dėl atleidimo iš darbo teisinio pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad, nagrinėdamas darbuotojo reikalavimus pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas nesaistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. VšĮ ,,Nacionalinis kraujo centras”, bylos Nr. 3K-3-638/2004). Taigi, kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėjančio teismo pareiga pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ex officio tinkamai identifikuoti ieškinio dalyką egzistuoja nepriklausomai nuo to, kaip jis yra suformuluotas ieškinyje (nagrinėjamu atveju ieškovė prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, pakeisti atleidimo pagrindą ir nutraukti darbo sutartį teismo sprendimu (DK 297 straipsnio 4 dalis) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti vidutinį darbo užmokestį). Kasatoriaus vertinimu, reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimo pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę atskyrimas ir tinkamas ieškinio dalyko nustatymas yra itin svarbus dėl to, kad yra iš esmės skirtingi jų teisiniai padariniai, nes neteisėto atleidimo iš darbo atveju darbuotojo pažeistos teisės ginamos, be kita ko, DK 297 straipsnio 3 arba 4 dalyse įtvirtintais teisių gynimo būdais, o tenkinant ieškinio reikalavimą dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, DK 297 straipsnio 3 arba 4 dalies nuostatos netaikytinos. Dėl to, kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai turėjo pakeisti ieškovės atleidimo pagrindą, o ne atleisti ją teismo sprendimu, kartu priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

152. Kasatoriaus įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad ieškovė turėjo teisinį ir faktinį pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, netinkamai aiškino ir taikė CPK 176 straipsnio, 177 straipsnio 1, 2 dalių, 185 straipsnio normas dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, nukrypo nuo jų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; kt.):

162.1. Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad ieškovei nustatyta liga trukdė jai dirbti šalių sulygtą pamainos viršininko pavaduotojo darbą. Kasatoriaus nuomone, šią išvadą bylą nagrinėję teismai grindė vien ieškovės pateikta epikrize, neatsižvelgdami ir nevertindami kitų įrodymų byloje. Pirma, teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad dėl epikrizėje nurodytos ligos išduotas nedarbingumo pažymėjimas galiojo iki 2009 m. kovo 12 d. ir jame nurodyta, jog ieškovė nuo 2009 m. kovo 13 d. yra darbinga. Antra, teisės aktų nustatyta tvarka atlikus tyrimą dėl ieškovei nustatytos ligos pripažinimo profesine liga, ji tokia nepripažinta, nenustatyta, kad ieškovė susirgo dėl su darbu susijusių priežasčių. Priešingai, byloje pateiktame Profesinės ligos ne (nustatymo) akte konstatuota, kad ieškovės tiesioginis kontaktas su alergizuojančiomis cheminėmis medžiagomis darbo vietoje neįrodytas. Trečia, epikrizės turinys nepatvirtina, kad joje nurodyta liga ieškovei trukdo ar objektyviai gali trukdyti dirbti sulygtą darbą. Epikrizė yra išduota, neatlikus ieškovės darbo vietoje jokių tyrimų, neįvertinus ten esančių rizikos veiksnių, nenustačius alergizuojančių medžiagų darbo vietoje buvimo ar nebuvimo, t. y. remiamasi tik ieškovės paaiškinimais.

172.2. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju reikšmingi liudytojos D. G. parodymai, taip pat byloje pateikti šalių susirašinėjimo dokumentai, kurių bylą nagrinėję teismai tinkamai neįvertino ir dėl jų nepasisakė. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad net ir egzistuojant ligai, kuri trukdo darbuotojui tinkamai atlikti darbą, darbuotojas turi teisę ir galimybę rinktis – nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį arba pasiūlyti darbdaviui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu pagal DK 125 straipsnį. Įstatyme reikalaujama, kad abiem atvejais darbuotojo valia būtų išreikšta raštu. Jeigu darbuotojas nevykdo įstatymo reikalavimo tinkamai pareikšti darbdaviui savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo, darbdaviui neatsiranda pareigos priimti atitinkamus sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. VšĮ „Tulpės“ sanatorija, bylos Nr. 3K-3-489/2006). Kasatoriaus teigimu, ieškovės paštu atsiųstas prašymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, išmokant jai dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, sudarė kasatoriui pagrindą spręsti, kad ieškovė pageidauja nutraukti darbo sutartį ne dėl ligos, o šalių susitarimu pagal DK 125 straipsnį. Tai, kad ieškovė norėjo nutraukti darbo sutartį šalių sutarimu, be kita ko, patvirtina ieškinio turinys. Kasatoriaus vertinimu, su tokiu pasiūlymu galėjo sutikti arba nesutikti, todėl, jį atmesdamas, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

18Kasatoriaus teigimu, visos šios aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai paneigia bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad ieškovė turėjo teisinį pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį dėl jai nustatytos ligos.

192.3. Kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nesilaikė DK nuostatų, t. y. kad nuo sausio mėn. mažino darbo vietas ne pagal DK 129, 130 straipsnių reikalavimus, nusprendė atleisti tris darbuotojus, tarp jų ir ieškovę, paremta tik prieštaringais liudytojų D. R. ir L. D. parodymais, jog jų prašymai išeiti iš darbo savo noru (pagal DK 127 straipsnio 1 dalį) buvo pateikti ne laisva valia, o neva kasatoriaus nurodymu. Byloje nustatyta, kad darbo sutartys su nurodytomis liudytojomis nutrauktos pagal DK 127 straipsnio 1 dalį pagal jų pačių surašytus prašymus. Toks darbo sutarčių nutraukimas yra teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytas. Šiuo atveju vien tik darbuotojų paaiškinimų nepakanka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. UAB ,,Autosabina”, bylos Nr. 3K-3-586/2004). Kasatoriaus nuomone, taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2009 m. kovo 11 d. (kelios dienos iki darbo sutarties nutraukimo) liudytoja D. R. buvo padariusi šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (veiką, turinčią vagystės ar sukčiavimo požymių), kurį pripažino, buvo pradėta drausminės atsakomybės taikymo procedūra. Taigi kasatorius galėjo ją atleisti iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, tačiau D. R. pasirinko jai palankesnį darbo sutarties nutraukimo būdą. Kasatoriaus nuomone, šios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti D. R. objektyvumu ir jos paaiškinimus vertinti kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas nurodytų pirmosios instancijos teismo padarytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klaidų neištaisė.

203. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad ieškovė, pateikusi prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, turėjo teisę nuo 2009 m. kovo 16 d. nebedirbti, o jis privalėjo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir neturėjo pagrindo atleisti ieškovę už pravaikštas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos DK 127 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo klausimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 127 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, kad, įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą. Tuo ši įstatymo nuostata skiriasi nuo DK 127 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta darbdavio pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. O. v. UAB „Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010; 2011 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. v. UAB ,,Elguva“, bylos Nr. 3K-3-390/2011). Tai, kasatoriaus nuomone, reiškia, kad darbuotojas gali nutraukti darbo sutartį ir nebevykdyti darbo funkcijų pagal DK 127 straipsnio 2 dalį tada, kai darbdavys sutinka ir nepažeisti įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo terminai. Kasatoriui nesutikus nutraukti darbo sutartį su ieškove jos nurodytu pagrindu, ieškovė turėjo atvykti į darbą ir vykdyti darbo funkcijas, o kasatoriaus atsisakymą įforminti darbo sutarties nutraukimą turėjo ginčyti DK nustatyta darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Dėl to, kasatoriaus įsitikinimu, jis pagrįstai sprendė, kad ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo drausmę, todėl turėjo teisinį pagrindą atleisti ją pagal DK 136 straipsnio 3 dalį.

214. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės neatvykimas į darbą 2009 m. kovo 15 d. (paskutiniąją darbo dieną) nepripažintinas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu ir už jį ieškovei negalėjo būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, padaryta netinkamai išaiškinus ir pritaikius DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo klausimais. DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojas, siekdamas šio straipsnio pagrindu nutraukti darbo sutartį, privalo apie tai įspėti darbdavį prieš tris dienas nuo prašymo pateikimo dienos. Ieškovė prašymą atleisti ją iš darbo pateikė 2009 m. kovo 12 d., nuo šios dienos į darbą nebeatvyko, nors 2009 m. kovo 15 d. jai buvo darbo diena. Taigi, net ir sprendžiant, kad ieškovė turėjo teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir nuo 2009 m. kovo 16 d. nedirbti, jos neatvykimas į darbą 2009 m. kovo 15 d. vertintinas kaip pravaikšta. Jokių svarbių neatvykimo į darbą priežasčių ieškovė nenurodė; jos nurodytą aplinkybę, kad ieškovė atvyko, bet kasatorius jai neleido dirbti, teismai atmetė kaip neįrodytą. Dėl to, kasatoriaus vertinimu, ieškovės neatvykimas į darbą 2009 m. kovo 15 d. visą darbo pamainą pripažintinas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Kasatoriaus teigimu, tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. J. v. UAB „Zepter International“, bylos Nr. 3K-3-644/2004, pateikti išaiškinimai.

225. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neanalizavo ir nepasisakė dėl daugelio kasatoriaus apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, taip pažeidė CPK 320 straipsnio, 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl nurodytų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. B. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. ir kt. v. J. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-429/2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009; ir kt.). Kasatoriaus teigimu, palyginus jo apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, matyti, kad apeliacinės instancijos teismas apsiribojo atskirų pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų atkartojimu, tačiau neanalizavo kasatoriaus apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl nepagrįsto DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo, pripažįstant darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos ir priteisiant ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, dėl ieškovės teisės nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį dėl ligos ir (ar) atsakovo nesilaikymo DK nuostatų, dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą pagrindo buvimo, jai neatvykus į darbą 2009 m. kovo 15 d. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, jų vertinimo nepateikė, nenurodė jokių motyvų, dėl kurių jie atmestini (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nenagrinėti argumentai yra esminiai, nes, jiems pritarus, būtų pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasatoriaus vertinimu, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į pagrindinius (esminius) apeliacinio skundo faktinius ir teisinius aspektus, skundžiama nutartis šioje dalyje yra be motyvų ir dėl to byla buvo išspręsta neteisingai. Apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs visų įrodymų ir nemotyvavęs nutarties, kartu pažeidė esminius civilinio proceso teisės į tinkamą teismo procesą bei teisės būti išklausytam principus.

23Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

241. Ieškovė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos DK 297 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo praktikos. Ieškovės teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. J. v. UAB „Liutgaras“, bylos Nr. 3K-3-541/2011, pasisakyta dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo prašymu pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, o nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, todėl nurodytoje nutartyje pateikti išaiškinimai šiuo atveju netaikytini. Be to, ieškovės vertinimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-547/2009, pritarė apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad, nustačius, jog ieškovas pateikė prašymą atleisti jį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, tačiau darbdavio buvo neteisėtai atleistas pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, yra pagrindas peržengti pareikštų reikalavimų ribas ir taikyti DK 297 straipsnio nuostatas. Ieškovės nuomone, net ir tuo atveju, jeigu būtų sprendžiama, kad nagrinėjama byla buvo dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. V. T. v. UAB „Diena Media News“, bylos Nr. 3K-3-116/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. S. v. UAB „Eurėja“, bylos Nr. 3K-3-179/2012, pateiktus išaiškinimus, kad darbuotojui jo atleidimo dieną turi būti išmokėtos visos jam priklausančios pinigų sumos, tarp jų – ir išeitinė kompensacija (DK 140 straipsnio 2 dalis, 141 straipsnio 2 dalis), todėl, darbdaviui parinkus netinkamą atleidimo pagrindą ir darbuotojui jo atleidimo dieną neišmokėjus jam priklausančios išeitinės kompensacijos, tenkinant ieškovo (darbuotojo) reikalavimą ir nesant darbuotojo kaltės dėl uždelsimo atsiskaityti, turi būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Taigi, ieškovės teigimu, pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką egzistuoja du darbuotojų teisių gynimo būdai: 1) pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir pagal DK 297 straipsnio 4 dalį priteisti išeitinę išmoką pagal DK 140 straipsnio 1 dalį (pagal darbo stažą) ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 2) pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, priteisti išeitinę išmoką pagal DK 140 straipsnio 2 dalį (nesant darbuotojo kaltės) ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką (nuo atleidimo dienos pagal prašymą iki visiško atsiskaitymo dienos). DK 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai tarp norminių darbo teisės aktų nuostatų yra prieštaravimų, taikoma darbuotojui naudingesnė nuostata. Ieškovės nuomone, atsižvelgdami į tai, teismai turėtų taikyti tą darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, kuris jam yra palankesnis.

252. Ieškovės įsitikinimu, kasatorius painioja skirtingus darbo sutarties nutraukimo pagrindus: darbuotojo prašymu dėl svarbių priežasčių (DK 127 straipsnio 2 dalis) ir kai darbuotojas negali atlikti darbo (DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ne tik tada, kai jis negali eiti atitinkamų pareigų ar dirbti tam tikro darbo dėl ligos, t. y. kai yra medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvada, tačiau taip pat ir tais atvejais, kai darbuotojo liga kenkia darbuotojo darbingumui ir darbo efektyvumui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-547/2009). Pagal ieškovės pareiginius nuostatus ieškovė turėjo vykdyti prekių priėmimo, patikrinimo, darbo vietos tvarkymo ir valymo šluota darbus. Kadangi ieškovei buvo nustatytas alerginis kontaktinis dermatitas (odos uždegimas, atsiradęs dėl alergeno (dirgiklio) kontakto vietoje dėl organizmo įsijautrinimo (lėtos alerginės reakcijos), kurio simptomai – odos paraudimas, patinimas, bėrimas, niežulys, tai ieškovė negalėjo objektyviai atlikti sulygto darbo. Kasatoriui kartu su prašymu nutraukti darbo sutartį dėl svarbių priežasčių buvo pateikta epikrizė, kurioje rekomenduota ieškovei neturėti kontakto su odą dirginančiomis cheminėmis medžiagomis darbe ir buityje. Žalingų medžiagų poveikis siejamas su darbo veiksniais. Ieškovės nuomone, tai, kad nedarbingumo laikotarpis pasibaigė, nereiškia, jog buvo pripažinta, kad jos liga objektyviai netrukdo ieškovei dirbti, nes išbėrimai, paraudimai trukdė priimti prekes, dėl atsiradusių žaizdelių ieškovė turėjo aprišti rankas. Ieškovė taip pat nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad tiesioginis kontaktas su alergizuojančiomis cheminėmis medžiagomis darbo vietoje neįrodytas, nes iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad, neturint techninių galimybių, nebuvo nustatyta, ar ieškovės darbo vietoje yra jai kenksmingų cheminių medžiagų. Apie ieškovės ligą kasatorius žinojo. Ieškovės įsitikinimu, kasatorius piktnaudžiavo savo teisėmis, nes ne tik nepriėmė jos prašymo nutraukti darbo sutartį dėl svarbių priežasčių, bet ir neinformavo ieškovės apie naują darbo grafiką, nesilaikė DK nuostatų dėl darbo vietų mažinimo, neįsileido jos į darbo vietą. Ieškovė nesutinka su kasatoriaus pozicija, kad byloje negali būti remiamasi liudytojų

26D. R. ir L. D. parodymais dėl to, jog darbo vietų mažinimas vyko nesilaikant DK nustatytos tvarkos: 1) darbo sutarties nutraukimo pagrindas, nurodytas su šiomis liudytojomis nutrauktose darbo sutartyse, nepaneigia jų paaiškinimų, kad nutraukti darbo sutartis siekė darbdavys; 2) aplinkybė, kad viena liudytoja, būdama atsakovo darbuotoja, galbūt padarė darbo drausmės pažeidimą, tačiau darbo sutartis su ja jau nutraukta, nepatvirtina, jog jos parodymai galėtų būti šališki ir neobjektyvūs; 3) nė vienos liudytojų parodymai nepripažinti melagingais, taip pat nėra kitų pagrindų jais abejoti.

273. Ieškovė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad ji nutraukė darbą nesilaikydama DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų, taip pat, kad net ir tada, kai darbuotojas pateikia prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir tarp jo bei darbdavio kyla nesutarimų, darbuotojas privalo eiti į darbą ir vykdyti darbo funkcijas. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, darbuotojui manant, kad jis turi teisinį pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir jam pateikus darbdaviui atitinkamą prašymą, jis turi teisę nevykti į darbą, o ginčą tokioje situacijoje sprendžia teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. v. UAB ,,Elguva“, bylos Nr. 3K-3-390/2011). Nevykdamas į darbą darbuotojas prisiima teisinę riziką, kad jeigu teismas pripažintų, jog priežastis, kuria remiantis siekiama nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, yra nesvarbi, neatvykimas į darbą būtų laikomas pravaikšta, kitu atveju pripažįstama, kad darbuotojas turėjo teisėtą pagrindą nevykti į darbą. Ieškovės nuomone, kasatorius neteisingai aiškina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje

28I. O. v. UAB „Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010, pateiktus išaiškinimus, nes, priešingai nei teigia kasatorius, joje nenurodyta, kad, darbuotojui nevykstant į darbą po prašymo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį pateikimo, jam fiksuojamos pravaikštos ir darbuotojas gali būti atleistas iš pareigų dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Pirmiau nurodytoje byloje teismai panaikino darbuotojai skirtą drausminę nuobaudą dėl nebuvimo darbe, kai buvo pateiktas prašymas nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje darbuotojo atleidimas iš darbo, kai esant teisiniam pagrindui nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį darbuotojas nevyksta į darbą ir darbdavys, taikydamas drausminę nuobaudą, dėl to šį darbuotoją atleidžia, pripažįstamas neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. UAB „Trikampis žiedas“, bylos Nr. 3K-3-195/2008). Tokiu atveju drausminės nuobaudos naikintinos kaip skirtos nesant drausminės atsakomybės pagrindo (DK 234 straipsnis). Ieškovės nuomone, atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką, remiantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, darytina išvada, kad jeigu yra darbo sutarties nutraukimo pagrindas pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, o darbdavys piktnaudžiauja savo teisėmis ir nenutraukia darbo sutarties, tai jis neturi pagrindo reikalauti, kad darbuotojas vykdytų sulygtą darbo funkciją. Pagal DK 127 straipsnio 2 dalį darbo sutartis nutraukiama dėl ligos, trukdančios atlikti darbą. Tokiu atveju reikalavimas dirbti po prašymo nutraukti darbo sutartį pateikimo pažeistų protingumo, teisingumo principus bei keltų grėsmę darbuotojo sveikatai ir trukdytų tinkamai atlikti pareigas.

294. DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Taigi, ieškovės teigimu, neatvykimas į darbą laikomas pravaikšta tik tada, jeigu nėra svarbių nebuvimo darbe priežasčių. Ieškovės nuomone, šiuo atveju ji sirgo, liga jai objektyviai trukdė atlikti darbą.

305. Ieškovės įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose išanalizavo ir pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

31Teisėjų kolegija

konstatuoja:

32IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

33Dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos išnagrinėti apeliacinio skundo argumentus (CPK 320 straipsnio 1 dalis, CPK 331 straipsnio 4 dalis)

34Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsniai). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliacinis procesas yra pakartotinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme. Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nagrinėjant tiek fakto, tiek teisės klausimus. Kai tai įeina į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliacinės instancijos teismas privalo iš naujo įvertinti įrodymus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo įrodytos.

35CPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui, nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendime (nutartyje) privalo pasisakyti dėl visų turinčių bylai reikšmės apeliacinio skundo argumentų. Teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek teisiniai, apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. B. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. ir kt. v. J. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-429/2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Transachema“ v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-134/2012; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; kt.). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis trūkumas gali būti pripažintas esminiu pažeidimu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. B. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-603/2008; 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. UAB „Gubernija“, bylos Nr. 3K-3-27/2012; kt.).

36Šioje byloje kasatorius, apeliacine tvarka skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniu skundu: ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pagrindo ieškovei nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį dėl ligos ir darbdavio nesilaikymo DK nuostatų egzistavimo; nurodė argumentus dėl teismo išvados, kad ieškovės liga kliudė jai atlikti darbo pareigas, nepagrįstumo ir neteisėtumo; akcentavo atitinkamas aplinkybes, susijusias su ieškovės prašymo atleisti ją iš darbo dėl ligos nagrinėjimu, darbdavio turėjimu pagrindo ir galimybės įvertinti ieškovės ligą bei jos reikšmę darbo pareigų vykdymui, ieškovės pareiškimu nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir šio sukeltais padariniais; nurodė argumentus dėl teismo išvados, kad darbdavys pažeidė DK nuostatas, nepagrįstumo ir neteisėtumo; ginčijo teismo išvadą dėl ieškovės padaryto darbo drausmės pažeidimo šiurkštumo bei paskirtos drausminės nuobaudos adekvatumo vertinimo; nurodė argumentus dėl nagrinėjamo ginčo netinkamo kvalifikavimo, nepagrįsto ir neteisėto priverstinės pravaikštos fakto konstatavimo bei vidutinio darbo užmokesčio už jos laiką priteisimo. Iš apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad atsakydamas į nurodytus apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas: tik pacitavo atitinkamą kasacinio teismo praktiką bei 2009 m. vasario 20 d. epikrizę; konstatavo pirmosios instancijos teismo išvados, kad, ieškovei turint pagrindą darbo sutarties nutraukimui dėl ligos, taip pat atsakovui nesilaikant DK nuostatų, ji turėjo teisėtą pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir nuo 2009 m. kovo 16 d. nebedirbti, o atsakovas privalėjo įforminti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir neturėjo faktinio bei teisinio pagrindo 2009 m. balandžio 17 d. ieškovę atleisti iš darbo už pravaikštas, pagrįstumą; nurodė, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamo ginčo esmę, nurodytus apeliacinio skundo argumentus ir įvertinusi apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į pagrindinius (esminius) apeliacinio skundo (bylos) faktinius bei teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas nubrėžė šios bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas turėjo būti tikrinami analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo įrodytos, tačiau apeliacinės instancijos teismas to nedarė. Konstatuotina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvada apie kitų apeliacinio skundo argumentų teisinį reikšmingumą teisingam bylos išnagrinėjimui yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad byloje nėra nustatytos aplinkybės, nuo kurios datos ieškovė prašė nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, taip pat su tuo susijusių padarinių, o nurodytoje teisės normoje įtvirtintas trijų darbo dienų išankstinio įspėjimo terminas. Šios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog išankstinio įspėjimo terminas nustatytas darbdavio interesais, todėl darbdavys turi teisę (bet neprivalo) atsisakyti nuo šio termino jam suteiktos lengvatos. Jeigu darbdavys nesutinka nutraukti darbo sutarties nepraėjus <...> išankstinio įspėjimo terminui, tai darbuotojas privalo per įspėjimo laikotarpį dirbti, nes darbo sutartis dar nenutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. J. v. UAB „Zepter International“, bylos Nr. 3K-3-646/2004). Inter alia atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad darbuotojo valios dėl darbo sutarties nutraukimo teisinė reikšmė tam tikrais aspektais yra aptarta, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. O. v. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, bylos Nr. 3K-3-551/2009. Pažymėtina ir tai, kad dėl DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo sistemiškai su DK 127 straipsnio 2 dalimi yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. P. v. UAB „Elguva“, bylos Nr. 3K-3-390/2011. Kasacinis teismas faktų klausimų nesprendžia, o tikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, nes neišnagrinėjo ir neišsprendė klausimų, kurie sudarė bylos nagrinėjimo ribas, apskųsta nutartis neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes joje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą, apskųsta nutartis priimta nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl nurodytų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. Tai yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).

37Konstatavus teisinį pagrindą naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų, atsižvelgdama į jų esmę, nepasisako.

38Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

39Kasaciniame teisme patirta 27,84 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų kasaciniame teisme (sumokėto žyminio mokesčio už kasacinį skundą) priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

40Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

41Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

42Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties... 6. Ieškovė prašė: 1) pripažinti neteisėtu atsakovo 2009 m. balandžio 17 d.... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė... 8. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu... 9. 2009 m. vasario 20 d. epikrizę, tačiau D. G. atsisakė šiuo dokumentus... 10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 11. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 12. Kasaciniu skundu atsakovas prašo: panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės... 13. 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, ir Vilniaus... 14. 1. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškovei DK... 15. 2. Kasatoriaus įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad... 16. 2.1. Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad ieškovei nustatyta liga... 17. 2.2. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju reikšmingi liudytojos D. G.... 18. Kasatoriaus teigimu, visos šios aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai... 19. 2.3. Kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis... 20. 3. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad... 21. 4. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės... 22. 5. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje... 23. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir skundžiamus... 24. 1. Ieškovė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję... 25. 2. Ieškovės įsitikinimu, kasatorius painioja skirtingus darbo sutarties... 26. D. R. ir L. D. parodymais dėl to, jog darbo vietų mažinimas vyko nesilaikant... 27. 3. Ieškovė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad ji nutraukė darbą... 28. I. O. v. UAB „Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010,... 29. 4. DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad šiurkščiu darbo... 30. 5. Ieškovės įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai skundžiamuose... 31. Teisėjų kolegija... 32. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 33. Dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos išnagrinėti apeliacinio skundo... 34. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios... 35. CPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo... 36. Šioje byloje kasatorius, apeliacine tvarka skųsdamas pirmosios instancijos... 37. Konstatavus teisinį pagrindą naikinti apskųstą apeliacinės instancijos... 38. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 39. Kasaciniame teisme patirta 27,84 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu... 40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 41. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m.... 42. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...